Pavyzdžiui, 1950 m. pradėta rašytojo Stasio Santvaro paieškos byla. Jį saugumas kaltino nacionalistine veikla, nukreipta prieš SSRS, o jo eilėraščiuose reiškiamas tėvynės ilgesys net buvo įvardytas kaip antisovietinis ženklas.

Tokiose bylose kauptą medžiagą KGB galėjo panaudoti įvairiems tikslams: ji galėjo būti panaudota,  norint sukompromituoti asmenį ar siekiant jį užverbuoti. Štai rašytojui ir buvusiam diplomatui Antanui Vaičiulaičiui byla taip pat buvo užvesta, tačiau nutraukta, nes saugumas neturėjo jokio priėjimo prie šio asmens. 1972 metais, A. Vaičiulaičiui su dukra atvykus į Lietuvą, byla atnaujinta. A. Vaičiulaitis elgėsi apdairiai, kalbėjo abstrakčiai arba vengė atsakinėti į klausimus, ir saugumas iš šio vizito neturėjo jokios naudos.

Visus atvykusius į Lietuvą išeivijos atstovus saugumas sekdavo. Tokio dėmesio sulaukė archeologė Marija Gimbutienė, literatūrologė Violeta Kelertienė, žurnalistas Mykolas Drunga. Tiriamus žmones su agentais siejo asmeniniai ar profesiniai ryšiai, dar veikė agentūra ir patikimi asmenys iš turistus aptarnaujančio personalo, t. y. vertėjai, gidai, viešbučių tarnautojai.

7-ojo dešimtmečio pradžioje numatyta stiprinti agentūrinį aparatą restoranuose „Dainava“, „Vilnius“, „Trakai“, „Tauro“ kavinėje, „Neringos“ viešbutyje, Vilniaus Dailės muziejuje, Trakų pilies muziejuje ir kt.

Tačiau KGB sunkiai sekėsi surinkti tikslius duomenis. Poetas Tomas Venclova, vėliau peržiūrėjęs savo bylą, pamatė, kad net ir jo gyvenamosios vietos adresas buvo nustatytas klaidingai. „Labiausiai krito į akis, kad KGB anaiptol nebuvo visagalis. […] Sovietų saugumas suinteresuotas platinti šį mitą – kad jis esąs visažinis ir visagalis.“