– Kiek metų tai savo gyvenimo meilei – muzikinio teatro scenai – atidavėte?
– Oi, daug. KVMT išdirbau gal 40 metų.
– Scena, žiūrovai, aplodismentai, bisai liko prisiminimuose. Ar nepasiilgstate tų laikų?
– O kaip jūs manote? Labai pasiilgstu. Man iš tiesų be galo trūksta scenos. Todėl jau septyniolika metų drauge su savo dešiniąja ranka Nijole Varkaliene vadovauju Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Muzikos ir teatro fakultetui. Bendrauju su savo senjorais ir tarsi atgyju. Dabar jie yra mano publika, kurios man reikia kaip oro. Ne tik man, visiems artistams reikia, kad publika juos mylėtų. Dėl to ir einame į sceną.
– Bandau įsivaizduoti V.Sagaitytės gyvenimo vizitinę kortelę, kurioje vos telpa visos veiklos. Jūs ir KVMT solistė, ir dvi knygas išleidusi poetė, ir dainų tekstų autorė, ir libretų vertėja. Gal dar kažko nepaminėjau?
– Mano dabartinės veiklos su TAU studentais. Kol nebuvo pandemijos, per mėnesį suorganizuodavau po kelis susitikimus-koncertus. Su mano senjorais ateidavo susitikti ir dainininkai, ir aktoriai, ir režisieriai, ir dirigentai, ir muzikantai. Kasmet turėdavau apie 500 klausytojų (maždaug nuo 60 metų), rengdavau jiems šventes, bet koronavirusas viską sujaukė. Pusantrų metų beveik nieko nedarėme, o šį rudenį vėl startuojame. Senjorams verkiant norisi veiklos. Kauno kultūros centre turime didžiąją salę ir puikias sąlygas kultūros vakarams. Štai tokia švietėjiška misija dabar užsiimu. Ko gyvenime prikaupiau, kokius teatrinius-sceninius papuošalus į savo lobių skrynią sudėjau, tokiais dabar galiu dalytis su žmonėmis. Visada buvau labai veikli ir visuomeniška.
Eilėraščiai, kūryba – mano geriausi antidepresantai: su tais ketureiliais aš nusimetu savo naštą, savo kančią. Ar ne juokinga? Kadaise literatūrą į teatrą išmainiau, o šiandien ji mane gelbsti.
– Grįžkime prie jūsų, kaip operos solistės, kelio. Ar tiesa, kad pirmosios studijos buvo humanitarinės – Vilniaus universitete (VU) pradėjote studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą?
– Tikrai taip. Kadangi jau nuo penkiolikos metų rašiau eilėraščius ir dalyvaudavau respublikiniuose konkursuose, laimėdavau prizines vietas, tai visi, kurie mane pažinojo, skatino stoti į lietuvių kalbą. Kita vertus, buvau ir gera solistė, bet kažkodėl maniau, kad dainininkai turi būti kažkokie nemirtingi (net krykščia iš linksmumo – aut. past.). Todėl neišdrįsau, pabijojau. Du kursus baigiau VU, o paskui per vieną laimingą atsitiktinumą mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
– Ar turite omeny dainavimą?
– Taip. Vos įstojusi į VU, ėmiau lankyti šio universiteto dainų ir šokių ansamblį. Ir kai vokalo pedagogė Angelė Surdokaitė-Petrulienė tikrino mūsų balsus, ji tiesiog apstulbo. "Vaikeli, kur čia dabar įstojai? – sakė ji. – Tau gi reikėjo į konservatoriją!" Pamenu, dar puoliau prieštarauti, kad mažas tas mano balsas, bet ji užtikrino, jog su metais užaugs. Tai toji moteris tokį virusą, tokį saldų nuodą manyje pasėjo, kad nuo tos dienos vaikščiojau kaip apsėsta: siaubingai norėjau dainuoti!
– Mamytė žinojo apie jūsų dvasios kančias ir vieną dieną atsitiktinai "Kauno tiesoje" išvydo skelbimą, kad prie KVMT atidaroma aktorių rengimo studija. Nulėkėte ten išsyk ar dar dvejojote?
– Jėzau, nulėkiau tenai iškart kaip ant sparnų. Dabar net baisu pagalvoti – o jei mama nebūtų perskaičiusi to straipsnio?
Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.
– Tuomet gal dabar kalbėčiausi su garsia poete, parašiusia daugiau poezijos knygų? O gal su šaunia lietuvių kalbos mokytoja, paruošusia daug gabių šimtukininkų?
– Gal. Bet aš labai dėkinga atsitiktinumui, atvedusiam mane į sceną. Kai baigiau šią studiją, buvau pakviesta į KVMT kaip solistė. Bet aš pasielgiau dar kitaip. Mečiau lietuvių kalbą ir stojau į Vilniaus konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją – aut. past.). Mūsų fakulteto dekanas, pamenu, bambėjo: "Na, žinoma, kaip tik graži panelė, taip ir nori būti artiste." O dainuoti man sekėsi. KVMT kolektyvui pažadėjau, kad baigusi studijas sugrįšiu dainuoti pas juos. Bet įvykiai susiklostė taip, kad ketvirtame kurse mane pastebėjo ir pasiūlė darbą Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Penkto kurso pradžioje aš jau debiutavau Giuseppe's Verdi operoje "Traviata" Violetos vaidmeniu.
– Pradžia buvo daug žadanti. G.Verdi operose Violetos ir Džildos partijas sudainavote puikiai. Kas nutiko su poetės talentu? Pasidėjote jį į stalčių iki pareikalavimo?
– Ne visai. Poezija visuomet ėjo lygiagrečiai su daina. Likimo ironija, bet net ir dabar, kai esu pensijoje, ji mane maitina. Rašau tekstus estrados dainininkams. Tarp mano užsakovų – daugybė garsių vardų: Ovidijus Vyšniauskas, Irena Starošaitė, Žilvinas Žvagulis, Rytis Cicinas, Steponas Januška ir kiti. Vieni man siunčia muziką ir prašo sukurti pagal ją tekstus. Kiti, tarkim, "Hiperbolė", visuomet kuria muziką pagal mano eiles. Vieni pasako, kokias temas norėtų girdėti mano poezijoje, kiti, tarkim, O.Vyšniauskas, leidžia improvizuoti pačiai.
– Gal numanote, kokiais genais tas dvigubas talentas pas jus atitekėjo?
– Tai va, tai va, kad genais… Mano tėvelis Povilas Sagaitis buvo labai garsus smuikininkas, Vilniaus filharmonijos (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija – aut. past.) direktorius. Mama Genovaitė Sagaitienė buvo baigusi Vilniaus akademinio dramos teatro studiją. Pas režisierių Borisą Dauguvietį kartu su Monika Mironaite mokėsi. Tik aktorės karjera jai nesusiklostė. Kadangi tėvas buvo net 20 metų už mamą vyresnis (ji buvo ypatinga gražuolė, galėjo tapti garsia aktore), po vestuvių jis jai uždraudė vaidinti. Leido tik dainuoti filharmonijos chore. Pamenu, mamytė turėjo labai aukštą gražų balsą. Buvau jų vienintelė dukra. Ir tėvai, reikia pasakyti, man pranašavo ne dainininkės, bet garsios rašytojos, poetės ateitį.
– Ar jūsų negraužia bent mažytis nusivylimo kirminas, kad, laikui bėgant, tapote ne garsia poete, o garsia operų, operečių primadona?
– Oi, ne, jokiu būdu. Aš labai laiminga, kad mano gyvenimas pakrypo būtent operine linkme, nes dainavimas buvo mano deguonis, be kurio tikrai būčiau uždususi.
Vilniaus operos ir baleto teatre dirbau ketverius metus ir man puikiai sekėsi. Dainavau Violetą "Traviatoje", Džildą "Rigolete", kol vieną dieną man pasiūlė išbandyti jėgas Giacomo Puccini operoje "Madam Baterflai". Turėjau vaidinti pagrindinį Čio Čio San, Madam Baterflai, vaidmenį. Vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas, kuris mane ir atvedė į operos teatrą, buvo labai prieš, kad aš dainuočiau šitą sudėtingą partiją. Sakė, kad man dar per anksti atlikti tokius dramatiškus vaidmenis. Bet aš buvau maksimalistė, nepaklausiau žmonių, kurie linkėjo man gero. Kas nutiko? Ogi… dainavau toje premjeroje, bet per ją susigadinau balsą. Taip supjausčiau balso stygas, kad paskui pusę metų turėjau tylėti. Per tą vieną vaidmenį pasidariau neįgalia soliste, imančia nedarbingumo pažymėjimus vieną po kito.
– Ir tuomet kauniečiai – tuometis KVMT direktorius Vytautas Blažys ir dirigentas Stanislovas Domarkas – atvyko į sostinę jūsų gelbėti?
– Panašiai. Gal tiksliau – manęs nusipirkti (kvatojasi). Išsyk pasiūlė raktelius nuo buto, didesnę algą ir įkalbėjo grįžti į Kauną. Kaune atsistatė mano balsas (ačiū mano koncertmeisterei Birutei Šernaitei). Skaudžiai grįžau, nes labai nemėgau operetės žanro – opera man buvo viskas! Atrodė, kad toje operetėje viskas trafaretiška, banalu. Tuo metu režisierius Rimantas Vaitkevičius kaip tik baigė statyti Imre's Kalmano operetę "Silva". Aš savarankiškai išmokau Silvos partiją ir pasiprašiau, kad jis mane išklausytų. Gavau vaidmenį!
Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.
Dainuodama "Silvoje" nejučia pajutau malonumą dainuoti, šokti, vaidinti operetėje, nors anksčiau šį žanrą laikiau nieko vertu. Tuomet ir prisiminiau pranašiškus vyriausiojo Operos ir baleto teatro dirigento R.Geniušo žodžius, pasakytus repetuojant "Traviatą": "Žinote, drauge Sagaityte, jūs man labai panaši į operetės primadoną." Ach, kaip aš tada ant jo supykau. Tris dienas verkiau. Matote, man tai buvo toooks įžeidimas! Juk troškau vien operas dainuoti!
– Vis dėlto dirigento žodžiai buvo pranašiški. Vėliau operetėse nardėte kaip žuvis vandenyje?
– Tikrai. Ir ta nelaimė, kai sudirbau savo balso stygas Vilniuje, tapo mano didžiule laime. Tik per menką atsitiktinumą! Nebūčiau "pasipjovusi" ant tos Madam Baterflai, gal būčiau ir toliau Vilniaus operoje dainavusi (juokiasi).
– Kuriuos vaidmenis KVMT laikote pačiais pačiausiais?
– Kas man pačiai labiausiai patiko? Oi, Dieve Dieve, kas? Daug jų mylimų buvo. Tai ir Eliza iš miuziklo "Mano puikioji ledi", ir Anželė iš "Grafo Liuksemburgo", ir Loreta iš G.Puccini operos "Džanis Skikis", ir Silva, Marica, Ana Eliza "Paganinyje". Matote, aš gi visų tų operečių pagrindinius vaidmenis esu išdainavusi. O paskutinis mano pasispardymas buvo "Zorboje" su aktoriumi Vladu Bagdonu. Ten jau vaidinau savo amžiaus moterį, man buvo virš 50-ies. Labai aktorinis vaidmuo... Pamenu, tuomet dar išverčiau, tekstus muzikinius supoetinau. Už tą Hortenzijos vaidmenį 2001 m. tapau Lietuvos teatro apdovanojimo "Kristoforas" laureate. Ach, tiesa, dar gerokai anksčiau vaidinau Elvyrą iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos "Don Žuanas". Po šio vaidmens gavau Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardą. Ėjo, atrodo, 1980-ieji.
– Jūsų toks žvalus ir jaunatviškas balsas. Tokia išdykėliška natūra. Kertu lažybų, kad ant teatro scenos patyrėte aibes linksmų nutikimų?
– O Viešpatie! Galėjo jų būti ir mažiau (kvatojasi). Su manimi visada visko pasitaikydavo. Nijolės Narmontaitės knygoje "Aktoriai ir režisieriai" aprašyti visi mano nuotykiai. Beje, pats pirmas nutiko, kai dar mokiausi ketvirtame konservatorijos kurse. Su manimi R.Geniušas ruošė "Traviatą" ir staiga susirgo G.Verdi operos "Don Karlas" solistė, kuri turėjo dainuoti Dangaus balsą – labai sudėtingą ariją. R.Geniušas man ir sako: "Drauge Sagaityte, išmokite jūs šitą ariją!" Aš sutikau.
Per repeticiją režisierė mane nusivedė į trečią aukštą, į apšvietimo ložę, ir kažkur palubėje rodo: "Čia yra užuolaidėlės, o čia – skylutė. Kadangi tu – Dangaus balsas, tavęs neturi matytis. Stebėk pro tą skylutę dirigentą, kuris tau duos ženklą." Puikiai tąkart padainavau pro tą skylutę ir laukiau premjeros. O mano konservatorijos pedagogai nerimo, sakė, eis žiūrėti, kaip čia toji Sagaitytė tokią sunkią aukštų natų ariją dainuos.
Užlipu aš į tą savo viršų, o apačioje tamsu, nors į akį durk. Pro tą skylutę nieko neįžiūriu. Muzika groja, man tuoj reikės dainuoti, o nieko nesimato… (Beje, į premjerą atėjau pasipuošusi tokia labai gražia dangiška, mamos nerta suknele. Plaukus susirišusi žydru kaspinu.) Atsidarau aš tas užuolaidėles palubėje, dirigentas daro mostą, pakelia akis į viršų ir mato – mane, Dangaus balsą, visame žydrame gražume, kurio neturi matytis!
Po spektaklio atlekia į užkulisius net uždususi mano vokalo pedagogė Elena Dirsienė ir šaukia, kad per šitą kliurką aš daugiau niekada į teatro sceną nepateksiu, kad visą angelo iliuziją žiūrovams sugadinau.
Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.
– Ką sakė dirigentas?
– Jis man taip rimtai: "Drauge Sagaityte, labai gražiai atrodėte." Ir nuėjo sau. Tuomet aš neiškenčiau ir tai dėstytojai leptelėjau: "Matote, dėstytoja, grožis – didelė jėga…" Aišku, vėliau gavau velnių ir nuo R.Geniušo, bet jam svarbiausia buvo, kad tą Dangaus balso ariją padainuočiau be klaidų: juk pats mane jai pasiūlė. Paskui dar ilgai konservatorijoje anekdotai apie mano debiutą teatre sklandė.
– Nuo teatro scenos ženkime į gyvenimo užkulisius. Juk dar nieko nekalbėjome apie jūsų šeimą. Turite dvi dukras?
– Vyresnėlė Žymantė – medikė, jos dukrai Justei, mano vyriausiai anūkei, – 24-eri. Ir jaunėlė Ainė. Kad jūs žinotumėte, kaip gražiai abi grojo fortepijonu, muzikos mokyklas baigė. Ir ką? Nei viena, nei kita į muziką nenuėjo. Tiesa, Žymantė dabar dažnai akompanuoja man koncertuose. Ainė buvo pasinėrusi į sportinius šokius, tarptautinės klasės standartinių šokių šokėja buvo. O paskui ištekėjo, išvažiavo į Angliją. Jos dukrelė Augustė, kuriai dabar aštuoniolika, liko gyventi su manimi. Galima sakyti, ją užauginau.
– Kaip derinote šeimą su mokslais, jei Žymantė gimė dar jums besimokant Vilniuje?
– Ojojoj, kaip sunku buvo... Bet man labai padėjo mama. Kai gimė pirmoji dukrelė, dar studijavau Vilniaus konservatorijoje. (Ji mano baterfliuką vaidino, kai buvau Madam Baterflai.) Pirmas vyras? Ne, nebuvo menininkas. Jis irgi mane labai palaikė, daug padėjo. O mano Žymantę turbūt augino visi – ir aš, ir mano vyras, ir mama, o daugiausia turbūt patėvis. Auksinis žmogus buvo, dešimt tikrų tėvų atstojo. Todėl ramiai palikau dukrelę Kaune, o pati dariau karjerą Vilniuje. Antrosios dukros Ainės susilaukiau jau dirbdama Kaune, su antru savo vyru. Abu jie buvo medikai, abu Algirdai (jau amžinatilsį abiem).
– Neseniai paminėjote gražią sukaktį. Ar didelę puotą kėlėte, ar dukros iš užsienių namo sugrįžo?
– Ainė iš Londono negalėjo atvažiuoti, užtai Žymantė su anūkėmis pasveikino mane. Kukliai atšventėme šeimos rate. Nelabai jau mėgstu puotauti. Kažkada laikas buvo draugas – stūmė mane į viršūnę, o dabar atvirkščiai – ridena pakalnėn, žemyn… 50? Ooo, taip. Kai man buvo 50 metų, jaučiausi dar tokia žydinti, tokia kupina jėgų. Važinėjau po užsienius, labai daug koncertavau. Mėgau kamerinę muziką, rengdavau koncertus su ansambliu "Ainiai", buvau jų solistė. Gimtadienio proga prisiminimuose pasikapsčiau. Prisiminiau žmones, kuriuos man Dievas kadaise atsiuntė, kad mane suptų – vyriausiąjį dirigentą R.Geniušą, Virgilijų Visockį, S.Domarką; dar pirmąjį savo vokalo mokytoją Stanislovą Rubinovą, režisierių Gintą Žilį, kitus… Kas būčiau buvusi, jei ne jie?!
– Dabar turbūt sėsliau gyvenate? Bet, girdėjau, vis tiek mėgstate su savo augintiniais naktimis gastroliuoti?
– Globoju benamius gyvūnus. Pati namuose auginu tris kates ir du šunis. Paėmiau juos iš kiemo, išgelbėjau nuo mirties. (Tiesa, vienas jų – rusų toiterjeras – turi mėlyno kraujo, dukra iš Londono atvežė, nes per daug lojo.) O katinai mano kokie mieli… Nuo pat jaunystės tokia katininė esu. Ir fizinio, ir finansinio rūpesčio su jais nemažai. Maitinu pačiu geriausiu maistu, kitąsyk save nuskriaudžiu, bet juos palepinu visada.
Romanui neturiu laiko – buitis, anūkė, gyvūnai… Norint rašyti, reikia užsidaryti kokioje miško trobelėje ir dirbti.
Kodėl šunis pasivaikščioti taip vėlai į lauką vedu? Užtai, kad pati einu miegoti gal tik kokią trečią valandą nakties. Mėgstu rašyti eiles naktimis. Naktinė jau nuo pat jaunystės esu. Tai vis teatras į tokį ritmą įsuko. Spektakliai baigdavosi vėlai. Būdavo, grįžti namo ir niekaip negali užmigti – vis iš vaidmens neišeini, vis dar tame pakvaišime...
Dabar miegu ilgai. Pusryčiauju vėlai. Dieną turiu daug judesio: juk reikia ir namus aptvarkyti, ir maistą augintiniams paruošti. Tada jau ateina ir anūkės eilė. Verdu jai pietus, laukiu, kol grįš iš mokyklos. Šįmet dvylikta klasė.
– Neturite kada ilgėtis scenos ir nuobodžiauti?
– Dieną – ne. Bet vakare užeina praeities ilgesys… Dabartis – vienoda rutina. O ateitis? Jos nėra. Gal tik kelias į amžinybę (susimąsto). Nesu aš didelė optimistė, kaip gal žmonėms atrodo. Gal labiau melancholikė. Tad ir palinksminti save tenka. Dažniausiai poezija. Eilėraščiai, kūryba – mano geriausi antidepresantai: su tais ketureiliais aš nusimetu savo naštą, savo kančią. Ar ne juokinga? Kadaise literatūrą į teatrą išmainiau, o šiandien ji mane gelbsti. Tai, kad mano dainos skamba per radiją ir televiziją, duoda man procentų. Taigi, šiuo metu mane labiau maitina literatūra, o ne teatro pensija (juokiasi).
– Parašėte dvi poezijos knygas. Pirmoji – "Be grimo" – dienos šviesą išvydo 2000-aisiais, antroji – "Ta išdainuota meilė" – pasirodė po aštuoniolikos metų. Gal planuojate ir trečią?
– Nežinau, ar bus trečioji. Gal labiau norėčiau parašyti romaną apie savo gyvenimą, nes jis buvo toks spalvingas, toks gražus. Kartais draugams net juokauju, kad pas mane buvo tokių spalvų, kurių išvis gyvenime nebūna. Bet romanui neturiu laiko – buitis, anūkė, gyvūnai… Norint rašyti, reikia užsidaryti kokioje miško trobelėje ir dirbti. O čia prie puodų ir katinų plaukų – oi, ne, ne! Jau verčiau poezija. Ji mano sielos draugė.
