Tačiau virtualiojoje "IRGIgalerijoje" pristatomoje ispanų menininko, šokio teatro "Aura" atlikėjo Francisco Ladrón de Guevaros parodoje-projekte "Ką kūnas mano apie gravitaciją" kūrėjas atkreipia dėmesį, kad ir fizinis kūnas suteikia daug galimybių pažinti save.

Su F. Ladrón de Guevara kalbamės apie kūno santykį su pačiu savimi ir aplinka, jam būtiną judėjimą, kuris yra priešybė sustingimui, mirčiai ir neišvengiamą susidūrimą su kliūtimis.

– Įžanga į jūsų parodą-projektą yra citata iš režisieriaus Andrejaus Tarkovskio kino filmo "Stalkeris": "Augantis medis yra švelnus ir lankstus. Jam užaugus ir užėjus sausrai, ilgainiui jis miršta. Kietumas ir jėga yra mirties palydovai. Liaunumas ir silpnumas yra išraiška būties šviežumo. Nes tai, kas sukietėjo, niekada nelaimės." Šioje citatoje labai gražiai atskleidžiama, kad būti silpnam nereiškia būti pasmerktam pražūčiai, priešingai, silpnumas – galimybė pradėti iš naujo, vystytis, augti.

– Kai žiūrėjau filmą, ši citata akimirksniu įstrigo mintyse ir, man to nepastebėjus, tapo labai svarbiu mano parodos-projekto ramsčiu. Nuo tada, kai pradėjau dirbti, siekdamas sąmoningai suvokti savo kūną, greičiau pastebiu ir tai, kas vyksta kitų žmonių kūnuose. Jei stabtelėsime bent sekundei ir dėmesingai apsidairysime, pamatysime, kad kūnas yra sudėtingas žmogaus santykio su jį supančia aplinka, kultūra, kalba, visuomene, žinoma, ir gravitacija rezultatas. Mums įtaką daro daugybė veiksnių, kurie lemia tai, kaip mes einame, stovime, kalbamės, apskritai, kokie esame. Kiekvienas kūnas pasakoja savo istoriją. Citata iš A. Tarkovskio filmo yra svarbi todėl, kaip joje kalbama apie gebėjimą keisti savo kryptį, judėti. Šis gebėjimas yra pranašumas, priešingybė ramybei, sustingimui, mirčiai. Citata rezonuoja su mano požiūriu ir meniniais projektais, kuriuose plėtoju idėją, kad tai, kas sukietėja, užstringa ir negeba transformuotis, keistis, vystytis, neišgyvena, o tai, kas geba būti lankstus, visada gali prisitaikyti prie naujo paviršiaus, naujų aplinkybių, transformuotis drauge su supančia aplinka.

Body I and Body II

– Parodos-projekto idėja, įkvėpta kūno ir miesto aplinkos poveikio vienas kitam tyrinėjimų, akcentuoja kūno santykį su pačiu savimi, taip pat su erdve, kurią jis užima. Tai labai įdomu. Ypač dėl to, kad žiūrovas parodos-projekto kūrinius mato, juos tyrinėja per nuotolį, virtualiai. Jis tampa stebėtoju.

– Virtualioji ekspozicija yra iššūkis ne tik žiūrovui, bet ir man pačiam. Mano darbai sukurti žiūrovo kūno patyrimams, o virtualiojoje parodoje tam trukdo ekranas. Tačiau "IRGIgalerijos" kuratorė Karolina (Karolina Latvytė-Bibiano – aut. past.), atsakinga už parodos adaptaciją virtualiajam formatui, surado būdą, kaip suteikti galimybę žiūrovui mano darbus interpretuoti, atrandant juose naujus prasmių sluoksnius, patirti juos kitaip, naujai. Be to, mano paroda-projektas yra pristatomas ne tik internetinėje "IRGIgalerijoje", bet ir fizinėje "si:said" galerijoje Klaipėdoje. Manau, kad skirtingi formatai, taip pat kaip ir šis interviu, gali perteikti labai aiškų ir gilų požiūrį į tai, ką iš tikrųjų siekiu atskleisti, išsiaiškinti, vystydamas šią parodą-projektą ir atlikdamas tyrimą.

– Virtualiojoje ekspozicijoje raginate žiūrovą "vaikščioti" tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Šio "pasivaikščiojimo" tikslas – estetinis potyris. Taip žiūrovas tarsi priartėja prie jūsų, kadangi klajojimas / vaikščiojimas buvo pagrindinė jūsų kūrybinio proceso dalis.

Nesuvokiu savo kūrinių kaip atskirų darbų. Kiekvienas piešinys, skulptūra, vaizdo kūrinys ar veiksmas yra tik dar viena mano kuriamos konceptualios visatos detalė.

– "Vaikščiojimas kaip estetinė praktika" yra man asmeniškai labai svarbios knygos, parašytos Francesco Careri, pavadinimas. Kaip ir A. Tarkovskio citata, apie kurią kalbėjome kiek anksčiau, taip ir ši F. Careri knyga yra svarbi mano parodos-projekto atrama. Knygoje F. Careri apžvelgia dadaistų, siurrealizmo ir situacionizmo atstovų pasirinktą vaikščiojimą ir klajojimą kaip pagrindinę jų tyrimų veiklą. Parodoje-projekte "Ką kūnas mano apie gravitaciją" vaikščiojimas yra pats svarbiausias, nes vaikščiodamas atrandu įkvėpimą kurti, pastebėdamas žmonių elgesį ar urbanistinius disonansus, sykiu randu ir kaupiu mažus lobius, likusius visuomenei nuolatos keičiantis (kraštotyros menininkas Robertas Smithsonas tai pavadintų entropija), kuriuos pasiimu ir pridedu prie savo kūrinių, suteikdamas jiems naujų prasmių. Kai su Karolina dalijomės parodos idėjomis, labai aiškiai supratau, kokį įspūdį noriu perteikti žiūrovui, – kelionė yra svarbesnis procesas nei pradžios / finišo taškai, todėl žiūrovas parodoje gali plaukti per kūrinius, kurti savo pasakojimo linijas, susidurti su kliūtimis ir, pavyzdžiui, jų neįveikti.

– Sakote, kad kūnas nuolatos susiduria su tam tikromis kliūtimis, kurios skatina sprendimo būtinumą arba sukuria dialogą, nustato kliūčių išvengimo strategiją. Kaip manote, ar mūsų kūnai su kliūtimis susiduria atsitiktinai, ar vis dėlto tų kliūčių ieško patys, trokšdami iššūkių ar patvirtinimo, kad yra funkcionalūs, juose daug jėgų, energijos?

– Su kliūtimis susiduriame ir sąmoningai, ir nesąmoningai. Buvo laikotarpis, kai buvau nustebintas, kad susidūrimas su kliūtimis gali būti pasirinktas, kai nuolatos galvojau apie priežastis, kodėl žmonės pastatė pirmąjį akmenį, kurį šiandien žinome kaip Menhirą, kodėl visada stengiamės pasiekti aukščiausią kalno viršūnę arba pastatyti didžiausią dangoraižį. Tačiau parodoje-projekte "Ką kūnas mano apie gravitaciją" visiškai pasinėriau į kitą galimybę – kliūtis, su kuriomis susiduriame staiga ir būname priversti kurti greitą strategiją joms išspręsti. Ta trumpa akimirka, kai kūnas į kliūtį sureaguoja greičiau nei protas ir jam reikia pasitelkti savo paties raumenų atmintį, mane labai domina. Nuo pat žmogaus gimimo momento jis dalyvauja nesibaigiančiose derybose su sunkumais, kliūtimis. Nuo tos akimirkos, kai nubundame kiekvieną rytą, šimtai kliūčių atsitrenkia į mūsų kūnus ir kuria nesibaigiantį dialogą, apie kurį dažniausiai net nežinome.

– Parodoje svarbus balansavimas tarp dviejų priešybių: organiško kūno ir jį supančios struktūrizuotos erdvės. Priešybių patyrimas, pajautimas padeda aiškiau suvokti kūną, jo gyvybingumą, kartu vietą erdvėje?

– Mano paroda-projektas yra susijęs su nesibaigiančiu įtampos žaidimu tarp priešybių, kurios žlugdo viena kitą, kartu sukuria poreikį vienų kitoms vien tik dėl savo egzistavimo. Šį santykį bandau vizualizuoti savo kūriniuose. Nuostabu matyti, kaip gamta prasiveržia pro trinkelių dangą, kaip švelnus Žemės judėjimas priverčia pastato sienas sutrūkinėti ar net nuvirsti. Rodos, žmonių sukurti statiniai tarnauja ilgai, pergyvena laiką, tačiau taip nėra. Visi architektūros kūriniai pradeda griūti nuo to momento, kai pastatomi, lygiai taip pat, kaip ir mes. Tiek tokie smurtiniai, tiek organiški santykių tipai man atrodo labai įdomūs.

Cemiotic of a rigid body

– Pasitelkdamas įvairias priemones: vizualius objektus, piešinius, video-, garsą, parodoje-projekte analizuojate panašumus ir skirtumus tarp kūno ir jį supančios aplinkos. Kaip manote, ko yra daugiau: panašumų ar skirtumų?

– Skirtumų tarp kūno ir aplinkos nėra tiek daug. Man patinka manyti, kad erdvė burnoje gali tapti architektūrine erdve, kad mūsų kaulai yra struktūra, palaikanti sudėtingą kūno formą, kad pastatas turi savo vidinę temperatūrą ir savo judėjimą, kad plytų siena negali egzistuoti be kūno ir atvirkščiai. Kalbant apie parodoje-projekte naudojamų medijų įvairovę, paprastai aš nesirenku priemonės ar kalbos, kurią naudosiu kūriniui. Dažniausiai tai tiesiog ateina pas mane ir man patinka galvoti, kad turėjo būti taip ir ne kitaip. Tuo noriu pasakyti, kad yra dalykų, kuriuos būtinai reikia šaukti, kitus – šnabždėti, o dar kitus – galbūt piešti ar filmuoti. Tiesiog stengiuosi būti sąžiningas kilusiai minčiai, idėjai, noriu pasirinkti stipriausią tiltą, kuris jungia kūrinio koncepciją su žiūrovu. Nesuvokiu savo kūrinių kaip atskirų darbų. Kiekvienas piešinys, skulptūra, vaizdo kūrinys ar veiksmas yra tik dar viena mano kuriamos konceptualios visatos detalė. Visatos, kuri randa savo ribas tarp parodos erdvės sienų ir lubų.

– Jūs skatinate žiūrovą pažinti save per kūną. Yra nuomonė, kad sau pažinti naudojamos dvasinės praktikos ar psichoterapiniai metodai, o jūs teigiate, kad galima atrasti save per kūną. Ar galėtumėte paaiškinti plačiau?

– Nors šokis yra pagrindinis būdas pažinti save per kūną, lygiai taip pat pažinti save galima naudojantis įvairiomis masažo metodikomis, kurios susieja kūną su savęs pažinimo procesu. Pradėjęs domėtis shiatsu masažo technika, supratau, kad mūsų emocijos ir fiziologija yra stipriai susijusios. Vadinasi, tai, kas vyksta mūsų galvoje, atsiliepia mūsų kūnui ir atvirkščiai. Todėl kūną suvokiu kaip vietą, kurioje galiu pažinti save, ir kaip priemonę bei atspirties tašką visiems savo kūrybiniams procesams.

Dialogue with the spinning-top