– Kada prasidėjo jūsų draugystė su maisto ruošimu?

– Virtuvėje pradėjau suktis dar visai maža. Pirmą pyragą iškepiau būdama septynerių, tai buvo keksas. Radau receptą kažkokioje knygutėje. Atsimenu, kad mama barė, kodėl orkaitę jungiau būdama viena. Bet nieko nepadegiau, viskas gerai. Ir keksas labai skanus buvo.

Rimčiau gaminti namuose pradėjau nuo dvylikos. Mama mane mokė gaminti paprastus patiekalus – kotletus, kepsniukus, košes, sriubas. Iš pradžių padėjau mamai, o paskui jau mama leido man vienai gaminti. Gamyba man visada buvo smagus užsiėmimas. Nuo mažų dienų labai mėgau pjaustyti daržoves, skusti, lupti. Pjaustymas buvo toks preciziškas darbas, ir mama mane visą laiką pagirdavo, nes iš trijų sesių aš gražiausiai supjaustydavau.

Vėliau labai intuityviai ėjau link virtuvės, link darbo joje. Buvau įstojusi į profesinę mokyklą Vilniuje, bet jos nebaigiau. Matyt, kaltas mano maksimalizmas, karštakošiškumas ir nuolatinis bėgimas, nemėgstu nei atsiskaityti, nei kai man vadovauja. Negana to, tą pačią rugsėjo pirmą dieną, kai prasidėjo mokslai, susiradau darbą kavinėje. Tad kurį laiką dirbau ir mokiausi, ir ėmiau galvoti: palauk, jeigu aš galiu kaupti realią patirtį net neturėdama jokio diplomo, tai kam man jo reikia?

Tad mokslus palikau, dirbau įvairiose kavinėse, restoranuose. Bet, kadangi turiu alergijų ir alergizuoja plaštakas, turiu skoliozę, todėl skauda ilgai stovėti, reikėjo ieškoti kitų kelių – virtuvėje dirbti po 12–14 valandų negalėjau. Tad išbandžiau ir gausybę kitų darbų, buvau išvykusi į Nyderlandus studijuoti žiniasklaidos ir medijų vadybos. Bet galiausiai vis tiek grįždavau prie maisto. Kurį laiką buvo toks ritmas, kad vasaromis dirbdavau įvairius darbus draugų kavinėse Nidoje, o žiemomis ieškodavau savęs, ką noriu veikti. Ir pastaraisiais metais pagaliau radau – pradėjau organizuoti maisto stovyklas Molėtuose, mamos sodyboje. Atvažiuoja žmonės ir aš juos mokau ruošti maistą – kartu verdame, kepame, valgome, plepame apie maistą. Kartu rašiau knygą „Kaip per sviestą“, pasirodžiusią praėjusių metų pabaigoje, kurioje virtuvės naujokus supažindinu su maisto ruošimo pradžiamoksliu, dalijuosi šimtus kartų išbandytais receptais ir patarimais, kurie gali praversti tiek virtuvės naujokams, tiek pažengusiems maisto gamintojams.

Man maistas yra įdomiausia galerija, įdomiausias muziejus ir įdomiausia istorija.

– Ar stovyklose ir knygoje mokote ko nors ypatingo, pavyzdžiui, kaip sveikai maitintis?

– Ne, aš niekada nebuvau sveiko, veganiško ar dar kažkokio maisto, kuris tave riboja, gerbėja. Aš pati viską mėgstu valgyti, tad riboju save kitur, bet mityboje stengiuosi to nedaryti.

– Kiek žinau, daug keliaujate. Štai ir dabar neseniai grįžote iš Italijos. Kelionės taip pat susijusios su maistu?

– Taip, ir net labai glaudžiai. Į Italiją važiavau norėdama ją visą išragauti. Šioje šalyje esu buvusi jau ne kartą. Dažniausiai skrendame į Šiaurę – Milaną, Veneciją, Romą, o tai – tik du Italijos regionai. Italijoje jų yra net keliolika, kiekvienas pasižymi savo receptais, produktais, virtuvės paslaptimis. Leidausi į kelionę senu automobiliu su savo šunyte, apkeliavau visus regionus, išragavau, pasiskolinau visokių receptų, prisipirkau knygų ir valgiau, valgiau, valgiau. Visų mano kelionių labai svarbi dalis – skanus maistas. Man maistas yra įdomiausia galerija, įdomiausias muziejus ir įdomiausia istorija. Tailande pusantro mėnesio savanoriavau kulinarijos mokykloje. Kai buvau Vietname, visą skaniausią maistą išragavau, receptų stengiausi gauti ir knygų tempiausi namo. Tad visi mano keliai dažniausiai veda ten, kur yra skanaus maisto.

Nauda: daug žinių apie maisto gamybą Vita pasisemia keliaudama ar savanoriaudama įvairiose pasaulio šalyse.

– Ar taip į jūsų gyvenimą atkeliavo ir taip mėgstama Azijos virtuvė?

– Taip, aš esu labai didelė Azijos virtuvės gerbėja ir meilė gimė būtent po kelionių į Aziją. Kai pirmą kartą keliavau į Tailandą, neįsivaizdavau, ko ten laukti, nes buvau prisiskaičiusi, kad ten valgo ir šunis, ir smegenis, ir visokias baisybes. Net abejojau, ar ten rasiu ką skanaus valgyti. Tačiau gyvenau su vietiniais, kasdien padėdavau ruoštis kulinarinėms pamokoms ir pati jose dalyvaudavau, tad supratau, kad Tailando virtuvė yra be galo turtinga. Šeimininkės maistui namuose ruošti perka šviežių produktų, lapų ir visokių šaknų, iš jų daro pastas ir jos tiek skonio turi, tiek kvapų, kad aš net neįsivaizduoju, kaip būtų galima neįsimylėti tos virtuvės. Ji man labai labai patiko ir dabar kažką azijietiško aš gaminu bent kelis kartus per savaitę. Galiu dieną pradėti azijietišku omletu, o pabaigti – azijietiškai fermentuotomis daržovėmis ar sriubomis.

– Visa tai, ką jūs pamatėte ir išmokote įvairiose pasaulio šalyse, atsispindi ir jūsų knygoje?

– Taip. Knygoje prieš beveik kiekvieną receptą parašiau trumpą istoriją. Azijos virtuvei apskritai yra skirtas atskiras skyrius. Mano receptai yra tikrai labai įkvėpti tų kelionių. Jei būčiau gyvenusi tik Lietuvoje, tai labai daug ko būčiau nesužinojusi, nepamačiusi ir neparagavusi.

– Tačiau nesivadovaujate receptais, kuriuos parsivežate, aklai ir nesiūlote to savo knygos skaitytojams?

– Nesivadovauju, nes manau, kad būtų kvaila bandyti viską atkartoti. Kiekvienoje šalyje yra visiškai kitokie ingredientai, jų kokybė. Mano knyga skirta lietuviui. Žinau, kokių produktų yra Lietuvoje, žinau, kad galangal šaknies arba žaliosios citrinos lapų parduotuvėse nerasime, todėl būtų absurdiška siūlyti žmonėms naudoti šiuos produktus. Stengiuosi kiek įmanoma palengvinti maisto gamybą ir vis tiek pasiekti labai gerą rezultatą. Aš pati virtuvėje tikrai nesu tinginė, bet žinau, kad kiti žmonės kartais tingi. Stengiuosi pateikti tuos receptus, kurie yra labai lengvai įgyvendinami. Ir ne be reikalo visus receptus leidau išbandyti savanoriams, kurie pasisiūlė mano tinklaraštyje „Running Vita“. Toks buvo mano knygos tikslas – kad visiems pavyktų, gaminimo trukmė būtų tokia pati, receptai visiems būtų suprantami ir tinkami. Kitaip sakant, – kad visiems eitųsi kaip per sviestą.

– Ar yra kažkas, ko iki šiol taip ir nepavyko pagaminti?

– Tie prancūziški sausainiukai makarunai. Tiesa, jau daug metų jų nebandžiau daryti. Bet kai tik pradėjau savo karjerą, labai man patikdavo gaminti desertus – tortus, morengus ir pan. Tada Lietuvoje dar nebuvo kur pirkti migdolų miltų. Atsimenu, aš pati juos bandydavau pasidaryti. Tačiau makarunai nė karto taip ir neišėjo skanūs, gražūs ir lygūs. Kažkokią nuoskaudą turiu. Šiaip, jeigu kažkas ir neišeina tobulai, vis tiek kažkas išeina, vis tiek tai nebūna visiškai nevalgoma. Būna ir man, kad tešla nepakyla, ar kažkas perkepa, – visiems pasitaiko. Bet aš neišranki ir maisto nemėtau.

– Teko girdėti, kad esate taupi, bet maisto produktams pinigų negailite. Kodėl?

– Todėl, kad maistas yra vienas didžiausių gyvenime malonumų. Aš nematau reikalo leisti pinigų kažkokiems daiktams, kurie nebūtini – jau geriau pirkti kokybiškus maisto produktus ar skanų maistą. Kiekvieną rytą šypsausi, nes žinau, kad galėsiu suvalgyti kažką skanaus. Žinau, kad galėsiu pasigaminti tokius pietus, kokių noriu. Net jeigu man reikėtų labai taupyti, aš stengčiausi visur kitur susiveržti diržą, bet tik ne maisto srityje. Aš šiaip neišlaidauju, neperku omarų ir austrių. Tiesiog stengiuosi pirkti geros kokybės produktus. Kuo šviežesnį maistą ir tokį, kuris man patinka.

– Kiek laiko praleidžiate virtuvėje? Būna svarbesnių dalykų negu maisto gaminimas?

– Retai, bet būna. Dabar mano darbas yra maisto gamyba, nes ir „Instagram“ paskyrai, ir įvairiems kitiems projektams man vis reikia kažką pagaminti – sukurti turinį, sugalvoti receptą, jį nufotografuoti ir aprašyti. Laiko virtuvėje praleidžiu tikrai nemažai. Bet yra mano gyvenime ir kitų svarbių dalykų: pasivaikščiojimai gamtoje, sportas, visokių darbų, kurie nesusiję su maistu. Dabar, pavyzdžiui, atsirado naujų darbų, susijusių su Maisto stovykla.

– Ką visada galima rasti jūsų virtuvėje ir ko ten niekada nebūna?

– Mano virtuvėje visada rasite kvietinių miltų, sviesto, gero alyvuogių aliejaus, druskos, pieno, kiaušinių, daug skirtingų makaronų. Visą laiką turiu daržovių, taip pat kokį nors mėsos arba žuvies produktą šaldytuve, šaldymo kameroje ar bent jau skardinėje. Na, ir visokių kruopų, o jei jų yra, tai man jau ramu. Vis tiek randi sviesto, sūrio gabaliuką – iš jų, perlinių kruopų ir sultinio gali pasidaryti lietuvišką rizotą (perlottą), jei yra kokio kuskuso, salotų lapų – sočias salotas, jei šaldiklyje yra mėsos gabaliukas – išsiverdi sultinį, įmeti kruopų ar konservuotų pupelių – jau yra sriuba. Man labai paprasta, kaip sakoma, ir iš kirvio išvirti sriubą. Pas mane niekada nerasite austrių – jų nemėgstu ir nevalgau. Labai retai kada rasite baklažaną, kalafiorą. Juos galiu valgyti, bet tiesiog tai ne tos daržovės, iš kurių dažnai ką nors gaminu. Dar ilgavaisių agurkų nemėgstu – man jie beskoniai, tai visą žiemą gyvenu be šviežių agurkų.

– Mūsų pokalbio pradžioje užsiminėte, kad, parašius pirmą knygą, dabar labai norisi rašyti toliau. Bus antra knyga?

– Dar nenoriu nieko prižadėti, bet, kai buvau Italijoje, gimė labai daug idėjų. Nenoriu dar vienos knygos, panašios į tą, kurią parašiau, nenoriu ir tokios, kokių jau yra. Noriu sugalvoti – o gal jau kažkokią idėją ir sugalvojau – tokios knygos, kokios dar nėra. Jeigu man pavyks išgryninti idėją ir suprasiu, kad tai tikrai būtų faina ir žmonės norėtų tokios knygos, tada taip, tikrai rašysiu. Bet šiaip aš linkusi dvejoti, nelabai savimi pasitikiu. Net ir dabar, kai mano knyga jau išleista, pirmas leidimas parduotas per du mėnesius ir jau antras prekyboje, vis tiek dar dvejoju, ar ta knyga tikrai yra gera, ar aš padariau viską, kas yra mano galioje, kad ji būtų tokia, kokios tikrai žmonėms reikia. Tų klausymų visą laiką tūkstančiai, tad man taip imti ir pradėti kažką naujo daryti – gana sudėtinga, turiu nemenkai su savimi kovoti.

– Kas tai? Perfekcionizmas?

– Nemanau, kad esu perfekcionistė. Gal turiu kažkokių kompleksų, gal trūksta pasitikėjimo savimi. Retai būnu 100 proc. užtikrinta, kad kažkas yra būtent tai, ko man reikia. Kai tik nepatinka, pasidaro nebepatogu, aš bėgu į kitą vietą, į kitą šalį, į kitą darbą. Todėl mano tinklaraštis ir vadinasi „Running Vita“, o ne todėl, kad kasdien bėgiočiau krosą ar panašiai. Tiesiog esu tokia savotiškai pasiklydusi gyvenime. Dėl šios priežasties „Running Vita“ ir prilipo: „vita“ yra gyvenimas, o žodis „running“ labai mane atspindi.

Citrininis pyragas

Jis dar gali būti įvardijamas kaip saldžiarūgštis tinginys, mat jį pasigaminti gali kiekvienas, žinantis, kaip išspausti citrinų sulčių ir atidaryti sutirštinto pieno skardinę.

Pyragui naudokite 20 cm skersmens kepimo formą, mat didesnėje jis išeis labai plonytis (jei nori didelio pyrago – padvigubink ingredientų kiekį ir kepk ne 15, bet 25 min.).

Pagrindui:

180 g sausainių („Selgos“, „Gaidelio“, tinka ir kepti namuose),

100 g tirpinto sviesto,

¼ šaukštelio druskos,

1 citrinos nutarkuota žievele.

Įdarui:

1 skardinės (385–397 g) saldinto sutirštinto pieno,

3 citrinų sulčių,

1 citrinos nutarkuotos žievelės,

2 kiaušinių trynių,

1 didelės saujos šaldytų arba šviežių spanguolių (galima rinktis kitas mėgstamas uogas).

Sausainius iki trupinių susmulkinkite virtuviniu kombainu arba prieskonių grūstuvėje. Jeigu kombaino ar grūstuvės neturite, sausainius sudėkite į tvirtesnį užsegamą maišelį ir padaužykite per jį mediniu kočėlu. Sausainių trupinius sumaišykite su sviestu, druska ir citrinos žievele. Suberkite juos į atsegamą kepimo formą ir stipriai prispauskite pirštais prie formos dugno ir sienelių. Kepkite 190 °C orkaitėje 10 min. Atskirame dubenyje gerai išmaišykite sutirštintą pieną, citrinų sultis, žievelę ir kiaušinių trynius. Užpilkite gautą masę ant apkepto pagrindo, ant viršaus išdėliokite uogas ir kepkite dar 15 min. toje pačioje temperatūroje. Leiskite pyragui atvėsti kambario temperatūroje ir dėkite į šaldytuvą bent kelioms valandoms, kol įdaras visiškai sustings.

Vištos kepenėlių paštetas

450 g vištų arba ančių kepenėlių,

1 morkos,

2 nedidelių arba 1 didesnio svogūno,

3 skiltelių česnako,

3 šaukštų alyvuogių aliejaus,

1 šaukštelio druskos,

½ šaukštelio juodųjų pipirų,

1 šaukštelio džiovintų čiobrelių,

150 ml riebios grietinėlės (apie 30 proc.),

100 g sviesto.

Nuplaukite ir susmulkinkite kepenėles (kuo mažesni gabaliukai, tuo greičiau iškeps). Nuvalykite ir susmulkinkite daržoves pusžiedžiais. Galite nepersistengti, nes vis tiek viską sumalsite. Keptuvėje įkaitinkite aliejų, suberkite daržoves ir kepinkite ant vidutinės ugnies, kol suminkštės (apie 5 min). Paskui sudėkite kepenėles, pasūdykite, pagardinkite pipirais, čiobreliais ir kepkite dar 10 min. Supilkite grietinėlę, sudėkite gabaliukais supjaustytą sviestą, išmaišykite ir palaukite, kol užvirs. Nuimkite nuo ugnies, atvėsinkite ir elektriniu trintuvu sutrinkite viską iki purios vientisos masės. Paštetą laikykite sandariai uždarytą stiklainyje šaldytuve ir stenkitės suvartoti per kelias dienas. Skaniausia – su juoda duona, sviestu ir spanguolių arba figų džemu.

Marinuotos daržovės

Mėgstu lankytis vienoje kinų užeigoje Vilniuje, šalia Katedros. Joje pietums klasikinis derinys – sriuba, karštas patiekalas ir marinuotos daržovės. Būtent jos ir prikviečia mane ten kažkokia nesuprantama ir nebylia magija. Pasiteiravusi marinato recepto, visuomet gaudavau tą patį atsakymą – „juk čia actas ir cukrus“. Eksperimentavau, kol pavyko tobulai, receptą čia ir rašau.

Marinatui:

185 ml (apie 185 g) vandens,

180 ml (apie 180 g) ryžių acto,

45 g cukraus,

10 g druskos.

Daržovės:

200 g ridikų (rožinių arba baltųjų),

100 g morkų,

15 g imbiero šaknies.

Visus marinato ingredientus supilkite į nedidelį puodą ir užvirkite.

Daržoves nuplaukite, nuskuskite ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais. Tai gali būti skrituliukai, kubeliai ar šiaudeliai – pasirinkite, kaip jums bus patogiau ir skaniau valgyti. Daržoves sudėkite į stiklainį, užpilkite karštu marinatu, kad būtų apsemtos, ir palaukite, kol atvės. Valgyti galite iškart, tačiau kitą dieną būna skaniau. Marinuotos daržovės šaldytuve gali būti net porą savaičių.

P.S. Šio marinato kiekio dar užtenka užpilti 100 g raudonųjų svogūnų. Užpilkite svogūnus, palaukite kol atvės ir galite dėti į sumuštinius, tortilijas, salotas, tuno ar lašišos dubenėlius, šalia šašlykų, silkės ar į azijietišką sriubą.

Fokačija

Atrodo, pavyko atrasti dar vieną puikų receptą, kuris nereikalauja daug pastangų ir įmantrių ingredientų. Vienintelis šios fokačijos trūkumas – reikės palaukti, kol ji pakils, bet tai tikrai neužtruks 12–18 valandų, kaip rašoma kituose receptuose.

350 g kvietinių miltų,

5 g druskos,

1 šaukšto sausų mielių,

300 ml drungno vandens,

7 šaukštų alyvuogių aliejaus,

„Maldon“ druskos dribsnių ir šviežių prieskoninių žolelių (pvz., rozmarinų ar čiobrelių) pagal skonį.

Dubenyje sumaišykite miltus, druską ir mieles. Užpilkite viską šiltu (30–40 °C) vandeniu ir šaukštu išmaišykite, kol viskas sukibs į blizgią, lipnią tešlą. Į kepimo formą įpilkite penkis šaukštus aliejaus (tinkamiausia stačiakampė 16 x 26 cm dydžio forma, bet galite rinktis ir kitokią), perkelkite į ją tešlą ir pirštų galiukais tolygiai paskirstykite. Uždenkite maistine plėvele arba vaškine drobele ir palikite pastovėti šiltoje vietoje 3 valandas (jei namuose šalta, galite pašildyti orkaitę iki 30 °C, išjungti ir palikti tešlą kilti joje). Šlapiais pirštais arba silikonine mentele užlenkite pastovėjusios tešlos kraštus iki pat vidurio, tada tešlą apverskite ir palaikykite šiltoje vietoje dar 2 valandas, kol vėl pakils. Pakilusią tešlą aptepkite likusiu aliejumi ir pirštų galiukais joje padarykite daug duobučių (šiuo momentu paviršiuje turėtų formuotis oro burbuliukai). Apibarstykite druska, žolelėmis ir pašaukite į iki 200 °C temperatūros įkaitintą orkaitę. Kepkite 40 min. arba kol gražiai paruduos. Leiskite duonelei atvėsti ir tik tuomet pjaustykite.

P.S. Skaniausias patiekimo būdas – fokačija su sviestu ir ančiuviais. Taip pat tinka prie sriubų, salotų. Arba galite perpjauti išilgai ir pasidaryti sumuštinį į darbą.