– Viename interviu esate sakęs, kad atlikėjo profesiją pasirinkote iš dalies dėl to, jog matėte, kaip gimtajame miestelyje buvo gerbiamas jūsų muzikantas tėtis. Ką gero ir ką blogo suteikia atlikėjo karjera šiandieniame pasaulyje?

– Geroji pusė ta, kad gali realizuoti savo idėjas. Muzika – viena meno rūšių, kurioje kuri produktą, gimstantį faktiškai iš oro, iš tavo vidinių išgyvenimų. Tai vienas jautriųjų menų, kuriame atsispindi tavasis vidinis pasaulis, labai svarbu, kad jis būtų priimamas. Be abejo, esama atlikėjų, kurie visą gyvenimą prasikankina bandydami pasidalyti savo muzika, o jų niekas neklauso, bet mūsų atveju yra kitaip – surenkame koncertų sales, mūsų veikla skaičiuoja jau dvylika metų. Be to, būnant viešu asmeniu lengviau skleisti idėjas, kurios tau atrodo teisingos. O blogoji dalis, bent jau man, yra ta, kad labai nemėgstu dėmesio: ne koncertų metu, bet kur nors gatvėje. Nepavadinčiau to didžiule kančia, tačiau stengiuosi vengti viešų renginių ar susibūrimų. Esu šioks toks vienišius.

– Beje, kaip pats apibūdintumėte savo kūrybos metamorfozes? Kokie pokyčiai ryškiausi, o kas nekinta?

– Man keistoka stebėti muzikantus, kurie šiandien groja lygiai taip pat, kaip prieš dvidešimt metų, tai, matyt, savotiška stagnacija. Visuomet buvau tas, kuris ieško, nuolatinis virsmas ir pokyčiai, man atrodo, būdingi kiekvienam normaliam kuriančiam menininkui. Mano muzika visuomet buvo atvira ir tada, kai buvo labiau elektroniška, ir dabar, kai yra labiau gyva. Nemoku joje būti itin tamsus ar labai paslaptingas, nepasiekiamas.

– Artėja jūsų pavasario koncertinis turas per didžiuosius šalies miestus. Ko iš jų galėtų tikėtis klausytojai?

– Apskritai šis metas mums produktyvus: koncertams jau viskas paruošta, išleidžiame naują mini albumą (EP), kuriame bus dar trys naujos dainos, nufilmavome vaizdo klipą vienai jų, dar rengiame dainą kartu su Migloko. Beveik kiekvienam koncertui, kuris paprastai vyksta kartą per metų ketvirtį, paruošiame bent kelis naujus kūrinius. Nuolatos stengiamės tiek dėl savęs, tiek dėl klausytojų atsinaujinti ir, man atrodo, labai kristalizuojamės. Klausytojai jau turbūt numano, ko tikėtis, nes atėję į koncertus dainuoja mūsų poros metų senumo kūrybą. Jie gali tikėtis ant scenos vėl pamatyti aštuonis žmones, grojančius visa tai, ką iki šiol turime geriausio, ir išgirsti naujų kūrinių.

– Greičiausiai, kaip ir kiekvienas menininkas, susiduriate su kūrybiniais akligatviais. Kaip iš jų išeiti?

– Pasitaiko įvairių dalykų, kartais gal ir tinginystė užvaldo. Štai, pavyzdžiui, grupę "The Rolling Stones", kai jiems reikėjo būtinai įrašyti albumą, vadybininkas tiesiog išvežė į kaimą, uždarė rūsyje, ir jie ten per prievartą įrašė vieną geriausių savo albumų. Kovoti, manau, galima įvairiai. Mes patys tam tikrais klausimais nuolatos bendraujame su savo vadybininku, nusistatome sau terminus, kurie irgi praverčia. Kai esi laisvai samdomas, svarbiausia žiūrėti į savo veiklą kaip į darbą, dirbti nuolatos, tačiau nepamiršti ir pailsėti. Kartais keletas dienų laisvės nuo kūrybos nuveja išties pilkus debesis. Leidus pailsėti sielai ir protui, pasidaro paprasčiau kurti, be to, lengviau iš šono pamatyti, ką darai.

– Esate save pavadinęs vienišu vilku. Ar toks charakteris netrukdo būti atlikėju, kurio darbas – ne tik kurti, bet ir užmegzti ryšį su auditorija, sukurti jai tam tikrą emociją?

– Mėgstu sakyti, kad nugaroje turiu svirtį, kurią įjungiu, kai važiuoju, pavyzdžiui, į muzikinių apdovanojimų ceremoniją. Esu labai komunikabilus, galiu bendrauti su milijonu žmonių, bet jau nuo kokių 25 metų to nebedarau. Paprasčiausiai ėmiau justi, kad nuolatos dalydamas save į kairę ir dešinę nebesijaučiu gerai. Dabar vykdamas į koncertus, dalydamas interviu ar dalyvaudamas renginiuose persijungiu į kitą režimą, o jiems pasibaigus vėl grįžtu atgal, galima sakyti, tampu atskalūnu. Bendravimas man teikia džiaugsmą, bet aš jį dozuoju, nedarau to nuolat, nes žinau, kad jis mane išsunkia ir vargina.

Nenoriu būti kažkokiu superherojumi, elgiuosi tiesiog kaip protingas pasaulio pilietis, norintis, kad planeta būtų švaresnė.

– Vienas jūsų pomėgių – fotografija. Nuotraukomis pradžiuginate ir feisbuko profilio sekėjus. Kas šioje veikloje teikia daugiausia malonumo?

– Šis hobis atėjo iš mano nevartotojiško gyvenimo būdo. Esu minimalistas, pavyzdžiui, drabužius dėviu tol, kol jų ant kūno beveik nebesimato ir draugė pasako, kad gal jau reiktų išmesti. Man patinka suvokti, kur yra to pradžia, kodėl galiu kvėpuoti, kodėl esu gyvas. Mokydamasis Siesikuose turėjau biologą klasės auklėtoją, jis buvo įrengęs mini zoologijos sodą viename bendrabučio kambarių, kuriame buvo įvairių dalykų, paprastai negaunamų kaime. Turbūt iš čia atsirado suvokimas, kad prie gamtos prieiti reikia atsargiai, kad ji nemėgsta greitų judesių, nuo šių vaikystėje įskiepytų dalykų per visą gyvenimą ir nepabėgau. O fotografuoti, dažniausiai – gamtą, pradėjau vyresnio amžiaus ir buvau pastebėtas ne tik aplinkinių žmonių, bet ir profesionalų. Man tiesiog malonu daryti tai, kas patinka, toje vietoje, kurią gerbiu, – gamtoje. Į šį pomėgį vis gilinuosi. Štai balandžio gale atkeliauja mano kamanių nameliai, bandysiu jų užsiveisti. Dabar labai domiuosi biologija, paukščiais, įstojau į Lietuvos ornitologų draugiją.

– Dažnai jūsų nuotraukų herojai – paukščiai, dalijatės naudinga informacija apie tai, kaip galime jiems padėti. Ar paukščiai – artimiausia jūsų sielai gyvosios gamtos dalis?

– Kai esi dainininkas, negali nejaudinti rytinis paukščių choras. Paukščiai bendrauja, perduoda informaciją per garsą, garso dažnis čia labai svarbus. Kartais ir pats miške mėginu prisivilioti vienokios ar kitokios rūšies paukštį, leisdamas tam tikrą savo dažnį, man tai įdomu. Mėgstu visus gyvūnus, bet tikriausiai artimiausi man – paukščiai.

– Šiandien apie ekologiją kalbama vis dažniau, tačiau jūs tokiais dalykais, kaip šiukšlių rūšiavimas, užsiimti pradėjote gerokai anksčiau – prieš dešimt metų. Ar tada aplinkiniai nepažvelgdavo it į keistuolį?

– Beveik visada gyvendavau vienas, o ir bendravau su protingais žmonėmis, tad keistai žvelgti nelabai buvo kam. Stipriau gilintis į šiukšlių rūšiavimą, domėtis plastiko kultūra pradėjau gal prieš kokius septynerius metus. O štai šiukšles jau seniausiai surinkdavau nuvykęs prie ežerų. Prieš penkerius metus, sužinojęs, kad dėl masinio jo vartojimo nyksta tunai, atsisakiau ir žuvies. Bet man tai atrodo normalu – galiu atsisakyti to, kas naikina mūsų planetą, atskiras jos rūšis, tai mano, kaip pasaulio žmogaus, pareiga. Ir čia ne žygdarbis. Tai turėtų būti duotybė. Mano pozicija tokia buvo jau seniausiai. Tiesiog aš toks buvau ir, man atrodo, visada būsiu.

– Dažnai akcentuojate, kad stengiatės pokyčius pradėti nuo savęs, užuot radikaliai brukęs savąjį gyvenimo būdą kitiems. Kaip reikėtų užkrėsti aplinkinius susirūpinti planetos ateitimi?

– Kasdien krantine važiuoju iš studijos į savo namus ir, pamatęs viduryje kelio besivoliojančią šiukšlę, sustoju jos pakelti. Aplinkinių reakcija būna it matant kvailį. Dažnas lietuvis sako, kad šiukšlės vandenynuose nėra mūsų, bet aš žinau ir galiu pakartoti kiekvienam, kad mūsų prospektu besiridenanti šiukšlė patenka į Nerį, iš Neries – į Nemuną, tada – į Baltijos jūrą, o iš jos – į vandenynus. Visi esame sujungti. Man atrodo, mes, lietuviai, visose sferose esame užsidarę savyje, o ekologiniai procesai juk yra bendri ir globalūs. Tai sudaro bendrą pasaulio mozaiką, nuo to turbūt ir reikėtų pradėti švietimą šia tema. Svarbu paaiškinti, kad negyvename tarsi po stiklo gaubtu, o esame pasaulio dalis.

– Dėl kokių žmonių elgesio – iš namų išmetamų naminių gyvūnų, plastiku teršiamos aplinkos, didžiulio mėsos vartojimo ir panašiai – labiausiai suspaudžia širdį?

– Labiausiai širdį suspaudžia tai, kas susiję su miškais, kurie ir yra mūsų tautos šaknys. Kaip čia vaizdžiau pasakius... Mes buvome tauta, kuri tikėjo gamtos galia, išpažino religiją, kuri buvo labai arti gamtos. Tada atėjo krikščionybė, nukapojo galvas tiems, kurie jos priimti nenorėjo, ir atėmė iš mūsų ryšį su gamta. Kartais žmonės net nesupranta, kodėl jiems skauda širdį matant, kaip kertamas medis. O taip yra dėl to, kad esame genetiškai per milijonus metų su tuo susiję. Skaudina požiūris į dabartinę miškų kultūrą, kai džiaugiamasi didėjančiu miškingumu, nors tai ne tikras, o tiesiog plantacinių miškų augimas. Pasitaiko atvejų, kai lengva ranka iškertamos šimtametės sengirės, medžių alėjos, parkai. Manau, jei nėra pagarbos senam medžiui ar gyvūnui, nebus pagarbos ir senam žmogui. Tai ateina iš to paties. Mes turime gerbti praeitį, kad galėtume įvertinti ir kurti ateitį. Labiausiai ir gelia ši apatija.

– Mažai apie tai išmanantiems asmenims aplinką tausojanti buitis neretai atrodo itin sudėtinga, reikalaujanti daugiau laiko ir pastangų – na, tarsi grįžimas į praeitį. Kokia jūsų paties kasdienybė? Ar daug joje vargo dėl pasirinkimo gyventi tvariai?

– Labai norėtųsi išsiplėsti, bet pasakysiu tik tiek: esu bendravęs su žmonėmis, turinčiais 160 kv. m namą ir sakančiais, kad  nelabai turi vietos rūšiuoti šiukšles. Aš gyvenu 42 kv. m bute ir rūšiuoju, nes tai yra labai paprasta. Kol žmonės patys nepabando, sunku jiems kažką ir pasakyti. Tausoti gamtą, vadinasi, mylėti save, bent jau aš taip suprantu. Žinoma, gali būti, kad viskas yra jau seniai pasmerkta, kad tai procesas, kuriam mes jau leidome pernelyg įsigalėti, nes tai ilgalaikiai vyksmai.

– O pats nuoširdžiai tikite, kad gamtos naikinimo procesas dar sustabdomas?

– Aš tikiu vienu dalyku: darydamas tai, ką darau, darau gera mūsų planetai.

– Pateikite pavyzdžių, ką kiekvienas iš mūsų, nekeisdamas gyvenimo iš esmės, galime daryti, kad prisidėtume prie planetos išsaugojimo?

– Svarbiausia naudoti kuo natūralesnius dalykus. Pavyzdžiui, žmonės bėga nuo ligų pirkdami ekologiškas daržoves, maitinasi sveikai, bet namuose purškia aerozolinius oro gaiviklius, kurie sukelia vėžį. Juk viskas paprasta, galima juos pakeisti eteriniais aliejais, o ne naudoti aerozolius, kurie ir nosį riečia, ir naikina tave iš vidaus. Dažnai akcentuoju, kad nenoriu būti kažkokiu superherojumi, elgiuosi tiesiog kaip protingas pasaulio pilietis, norintis, kad planeta būtų švaresnė. Kartais man atrodo, kad su kai kuriais žmonėmis šiomis temomis tiesiog neverta bendrauti, nes jų skeptiškas įsitikinimas pernelyg gilus, bet, tikiuosi, mąstanti visuomenės dalis didėja.

– Nuo miestietiško šurmulio dažnai pabėgate į savo nediduką molinį namuką, susiręstą gamtoje. Kaip čia atrodo jūsų buitis? Ką šių viešnagių metu dažniausiai veikiate?

– Ten buitis tokia, kokia, įsivaizduokime, buvo Lietuvos kaime prieš kokius trisdešimt metų. Turiu dujinę viryklę, ant kurios išsiverdu arbatos, turiu energijos įkrauti telefonui, o jeigu jis išsikrauna, tada viešnagė gali užtrukti ilgiau. O buitis – labai paprasta, eilinis kaimas, vienkiemis Rytų Lietuvoje. Leidžiu laiką meistraudamas įvairius dalykus, kad ir tuos pačius inkilus. Einu pasivaikščioti į gamtą, stebiu gyvūnus ar paukščius, važiuoju į aplinkinius rajonus, pažintinius takus. Tai nieko ypatinga, iš esmės paprasta kaimo žmogaus diena. Ji man yra priimtina, nes vos ne iki dvidešimties metų gyvenau kaime, tad išmanau visą "virtuvę" – moku užkurti krosnį, sukapoti malkas. Žinau, kaip kitus dalykus, reikalingus tam, kad kaime nenumirtum, padaryti. Juk būna, kai koks miestietis bando užsikurti krosnį, paskui ir randa sušalusį (šypsosi). Taigi, buvimas čia – mano atgaiva, leidžianti pailsėti nuo muzikos ir darbų, kurie yra visai kitos specifikos.

– O kokį save norėtumėte matyti po trisdešimties metų? Ir kokį pasaulį norėtumėte regėti aplink?

– Be abejo, norėčiau save matyti gyvenantį kaime, grojantį su vaikais ant upės kranto ir aiškinantį jiems, kaip svarbu tausoti gamtą. Žinoma, jeigu ta upė vis dar tekės. Žinau, kad pasaulis niekada nepasikeis, visą laiką bus žmonių rūšis, mananti, jog pakanka susitvarkyti tiktai savo kieme. Žinote, bus baisiausia, jei ateis laikas, kai ne tiktai kažkur toli nuo mūsų kils potvyniai ar uraganai ir 300 km/val. vėjas. Juk lietuviai išvadas daro tada, kai padariniai paliečia juos pačius. Galima sakyti, ateitį matau šviesiai, bet širdis kužda, kad ji gali būti ir ne tokia graži, kaip norėtųsi.

– Esate minėjęs, kad jums nebūtų didžiulis iššūkis visą laiką būti visiškai vienam. Pafantazuokime: Žemę ištiko didžiulė nelaimė ir vienintelis išgyvenęs žmogus likote jūs. Ką veiktumėte?

– Tikriausiai susirasčiau gitarą ir dainuočiau liūdniausią arba linksmiausią pasaulyje dainą. Svarbu, ar išliktų paukščiai, gamta. Tikriausiai, jeigu likčiau vienas, eičiau per pasaulį pažiūrėti, kas dar išliko, – eičiau ir eičiau, kol nugriūčiau. Juk ką daugiau liktų tada daryti?

Australijos roko veteranai AC/DC pirmadienį atidėjo likusius savo gastrolių Jungtinėse Valstijose koncertus, kai grupės vokalistas Brianas Johnsonas (Brajenas Džonsonas) buvo perspėtas, kad jam gresia pavojus visiškai apkursti.

68 metų B.Johnsonui „gydytojai patarė nedelsiant sustabdyti gastroles, nes kitaip jam gresia pavojus visiškai apkursti“, sakoma grupės pranešime.

AC/DC, pagarsėjusi savo kurtinamai trankiais koncertais, nurodė, kad suplanuoti tolesni 10 pasirodymų Jungtinėse Valstijose įvyks vėliau, bet „tikriausiai su kviestiniu vokalistu“.

B.Johnsonas, per koncertus visada dėvintis kepurę ir dainuojantis itin įtempęs balso stygas, prisidėjo prie grupės 1980 metais, kai AC/DC ankstesnis vokalistas Bonas Scottas (Bonas Skotas) mirė po išgertuvių nakties.

Tarp atidėtų koncertų buvo antradienį turėjęs įvykti pasirodymas Atlantoje, taip pat balandžio 4-osios šou Niujorko arenoje „Madison Square Garden“.

Kol kas neaišku, ar grupė galės tęsti savo gastrolių „Rock or Bust“ etapą Europoje, kuris turėtų prasidėti gegužės 7-ąją nuo koncerto Lisabonoje.

Šios gastrolės turėjo baigtis birželio 12-ąją Orhuso mieste Danijoje, 46 tūkst. vietų parke.

B.Johnsono klausos sutrikimai tėra naujausi iš rūpesčių, pastaraisiais metais užklupusių šią grupę.

AC/DC naujausias albumas „Rock or Bust“, išleistas 2014-aisiais po šešerių metų pertraukos, yra pirmasis, kurį kuriant neprisidėjo vienas iš grupės įkūrėjų – ritmine gitara grojęs Malcolmas Youngas (Malkolmas Jangas), nebegalintis tęsti karjeros dėl demencijos.

Grupė taip pat išsiskyrė su lietuviškų šaknų turinčiu būgnininku Philu Ruddu (Filu Radu), kuris buvo nuteistas Naujojoje Zelandijoje dėl grasinimo nužudyti vieną buvusį darbuotoją.

1973 metais susikūrusi AC/DC yra pardavusi daugiau negu 200 mln. savo albumų kopijų, o „Back in Black“ yra vienas perkamiausių albumų per muzikos istoriją.

Naujienos „Makchu Pikchu“ stovykloje: visiems laikams atsisveikinę su buvusiu frontmenu Imantu Reedu, grupės nariai pristato naują kūrybinį puslapį, kurį rašo kartu su vokalistu Mantvydu Čiupliu. Pirmasis darbo vaisius – naujas kūrinys, labai tinkamas rytiniams bučiniams ant Vilniaus stogų.

„Nauja daina „Ant stogų“ yra mūsų visų bendras rezultatas. Porą teksto eilučių „nušvilpėm“ iš puikaus poeto Antano A.Jonyno, kitus žodžius pridėjome nuo savęs. Iš pradžių ši daina gimė visai kitokia. Tačiau naujas vokalistas įnešė naujų spalvų, – pasakoja savo studijoje dainą iki galo „išglostęs“ grupės bosistas Gediminas Andriškevičius. – Mantvydas yra visai kitoks vokalistas. Jam  atėjus „Makchu Pikchu“ daina suskambo kitaip. Sukūrėme mūsų grupei ne itin būdingą pop “gabalą”, bet tai įvyko organiškai.“

„Šia daina mums yra svarbu pristatyti naują vokalistą. Be abejo, jam atėjus šiek tiek pakito ir mūsų stilistika. Žiūrėsime, kur pakrypsime, nes vokalistas yra vienas pagrindinių žmonių grupėje – jeigu jis pasikeičia, tai ir grupė turi pasikeisti, nebeliksime tokie patys, – sutinka „Makchu Pikchu“ klavišininkas Vytis Smolskas. – Su visiškai nauju komandos nariu įrašinėjant „Ant stogų“  lengva nebuvo. Turėjome perprasti vieni kitus, nes kūryba yra toks dalykas – nieko konkretaus. Tu turi suprasti žmogų, kur link jis suka. Nuo tokių detalių prasideda bendravimas. Aš labai džiaugiuosi, kad mes tą dainą įrašėme. Man atrodo, ir Mantvydui ji labai tinka, ir man pačiam labai patinka.“

Muzikantai tiki, kad „Ant stogų“ prigis vasaros grojaraščiuose. „Ši daina turi savyje ir melancholijos, ir linksmumo, ir šokių muzikos elementų, daug visokių atspalvių ir link šlagerio traukia“, – juokiasi Gediminas.

Dainoje skambanti eilutė apie vyną, geriamą ant stogų baltose Vilniaus naktyse, yra autobiografinė „Makchu Pikchu“ išpažintis. „Taip, mus galima sutikti Vilniaus senamiestyje paryčiais. Taip, kartais ir ant stogų, – intriguoja bosistas. – Vilnius dar ir koks romantiškas! Čia gyvena pačios gražiausios pasaulyje moterys. Ir vyrai taip pat!“
„Nuo gegužės siela atgyja ir Vilniaus senamiestyje galima praleisti „baltąją“ naktį, besimėgaujant miesto panorama ir šiltesne atmosfera. Tokiu metų laiku esu buvęs (ir ne kartą) ant stogų paryčiais, gerdamas vyną“, – neslepia ir Vytis.

Grupės naujokas – 21-erių vilnietis M.Čiuplys prisipažįsta, kad įrašų studijoje jam buvo smagu ne tik dėlioti baltąsias birželio naktis į teksto eilutes, bet ir dirbti su „Makchu Pikchu“ šutve. „Pirmas įspūdis? Garbė groti su tokias profesionaliais muzikantais, – džentelmeniškai suraito Mantvydas. – Tai bene pirmas rimtesnis mano kūrinys, kurį paleidžiame į viešąsias erdves. Ir panašu, kad dirbsime toliau.“

Naujojo vokalisto „prirašymo“ vakarėlio grupė dar nerengė – labiau telkė dėmesį į darbą studijoje, rikiavo programą. „O Mantvydą „įregistruoti“ dar bus progų – ir koncertų, ir tų baltųjų naktų“, – teigia „Makchu Pikchu“ senbuviai.

Makchu Pikchu “Ant Stogų” 

Šeštadienį Biržuose populiari Lietuvos merginų grupė „Pop ladies“ (Liepa Mondeikaitė, Natalija Bunkė, Oksana Pikul-Jasaitienė), buvusi legendinės grupės „Sekmadienis“ vokalistė Jūratė Miliauskaitė  bei grupė „Saulės vaikai“ įžiebė  neįprastą Kalėdų eglutę. 

10 metrų aukščio gražuolė  sužibo net 10 tūkstančių įvairiaspalvių lempučių.   Į Biržus ji buvo atgabenta iš Lenkijos, kur ją pagamino šiuolaikinių dekoracijų fabrikas.  Kalėdų eglutės montažas užtruko 10 valandų.  Nauja Kalėdų eglute biržiečiai ir miesto svečiai galės džiaugtis iki sausio 14 dienos.

„Daug tenka važinėti po Lietuvą, bet tokios gražios Kalėdų eglutės dar nemačiau“, - pripažino dainininkė Jūratė  Miliauskaitė.  Jai pritarė dainininkė Oksana Pikul-Jasaitienė: „Magiška Kalėdų eglutė.  Kažkas neįprasto ir stebuklingo.  Jos dėka  Biržuose jaučiasi tikra Kalėdų dvasia ir artėjantys Naujieji metai. Manau, kad ši eglutė pretenduos į gražiausios Lietuvos eglutės titulą“. 

Šiuolaikinę Kalėdų eglutę  Biržams padovanojo Latvijos įmonių grupė „Voldemars“. 

„Kiekvienais metais mūsų įmonė remia Latvijos regionų miestelius ir Rygos lietuvių vidurinę mokyklą. Šiais metais nutarė padovanoti šiuolaikinę eglutę Biržams. Juk būtent šiame mieste yra mūsų įmonės šaknys. Galime pavadinti Biržus mūsų mama“, - sako įmonių grupės „Voldemars“ valdybos narė Iveta Švarcė.

Garsiosios grupės „Ultravox“ vokalistas Midge‘as Ure‘as, kuris spalį surengs net tris koncertus Lietuvoje, išleido studijinį albumą ir pristatė naują vaizdo klipą. Ilgai lauktas naujas M.Ure‘o darbas „Fragile“, kuriame yra dešimt iki šiol niekur negirdėtų kūrinių, Europoje buvo išleistas liepos 4 d. Ilgiau nei dešimtmetį lauktą naujausią solo kūrybą ir klasika tapusius „Ultravox“ hitus dainininkas atliks trijuose mūsų šalies miestuose: spalio 16 d. klube „Renginių oazė“ Kaune, spalio 17 d. klube “Vakaris” Vilniuje („Pramogų banke“) ir spalio 18 d. klube „Ramybė“ Palangoje.

Pirmąjį naują per pastaruosius 13 metų solo albumą „Fragile“ Midge Ure‘as reklamuoti pradėjo Vokietijoje. Be to, kad svečiavosi didžiausių radijo stočių ir televizijų laidose, jis spėjo sudalyvauti grandioziniame koncerte Berlyne su kultiniu vokiečių elektroninės muzikos atlikėju Schilleriu ir simfoniniu orkestru. Šis koncertas sulaukė didžiulės sėkmės – neabejojama, kad netrūks gerbėjų, kurie norės įsigyti koncerto DVD, kaip ir ankstesnius šio populiaraus Europoje atlikėjo įrašus.

Schiller feat. Midge Ure - Let it Rise:

Visas dešimt albumo „Fragile“ dainų sukūrė ir įrašė pats M.Ure‘as, išskyrus kūrinį „Dark, Dark Night“, kuris gimė bendradarbiaujant su garsiuoju Moby. „Tai albumas, kuriame svarbiausias dalykas yra melodija ir atmosfera“, – ilgai lauktą darbą pristato M.Ure‘as. „Neslepiu, jaučiau labai didelę kitų autorių muzikos įtaką. Muzikos, kurios dėka susiformavo mano asmenybė. „Fragile“ yra labai intymus albumas, juo atskleidžiau savo muzikinę širdį“.

Glazgo darbininkų šeimoje užaugęs Jamesas Ure'as muzikanto karjerą pradėjo būdamas 17 metų ir neliko nepastebėtas – netrukus žinomas muzikos vadybininkas Malcolmas McLarenas pakvietė jį tapti grupės „The Sex Pistols“ vokalistu, bet dainininkas visų nuostabai to atsisakė. Visgi ateityje jam teko kartu su buvusiu „The Sex Pistols“ bosistu Glennu Matlocku groti grupėje „Rich Kids“. Vėliau sekė sėkmingas karjeros laikotarpis su grupėmis „Visage“ ir „Ultravox“, kuomet gimė tokie pasauliniai hitai, kaip „Fade To Grey“, „Vienna“, „The Voice“, „Hymn“ ir „Dancing With Tears In My Eyes“.

Pasinaudodamas pauze grupės „Ultravox“ veikloje, M.Ure'as pirmąjį savo solo albumą „The Gift“ išleido 1985 metais. Studijinį darbą pristačiusi daina „If I Was“ Jungtinėje Karalystėje tapo hitu Nr.1. Sėkmė lydėjo ir vėliau išleistus muzikanto albumus. O liepos mėnesio pradžioje savo gerbėjus Midge'as nustebino ypatingai gera naujiena. Ja tapo ilgiau nei dešimtmetį lauktas naujas studijinis darbas „Fragile“, kurį reklamuoja pirmuoju albumo singlu ir vaizdo klipu tapusi daina „Become”, iškart patekusi į D.Britanijos UK TOP 40 populiariausių dainų sąrašą bei „BBC Radio 2“ grojaraštį.

Norėdamas pristatyti naujas solo dainas bei populiariausius visos karjeros hitus, M.Ure'as rengia pasaulines gastroles, kurių metu koncertuos Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje.
Midge Ure - „Become“ (2014):
 

Įspūdingų aukštumų pasiekusi Vokietijos roko grupė „Scorpions“ šiandien į Lietuvą grįžo su trenksmu. Paskutinį pasaulinį koncertinį turą suplanavę vaikinai „Siemens“ arenoje surengė grandiozinį šviesos, garso ir pirotechnikos koncertą, kuriame skambėjo geriausios dainos, sukauptos per daugiau nei keturis grupės gyvavimo dešimtmečius.

Per trejus metrus trukusias ir milžiniškos sėkmės sulaukusias paskutines pasaulines gastroles grupė sugebėjo įrašyti naują albumą „Comeblack“, kuriame naujai skamba geriausi ir žinomiausi grupės kūriniai. Todėl pašėlę rokeriai nusprendė surengti išskirtinius koncertus, kuriuose nusprendė ne tik naujam gyvenimui prikelti tai, kas sena ir mylima, bet ir beprotiškai „įkaitinti“ publiką.

Nuo septintojo dešimtmečio antroje pusėje įkurtos grupės neatsiejamas išraiškingas ir charizmatiškas Klauso Meine vokalas, nepriekaištingos solinės partijos ir gerai atpažįstami Rudolfo Schenkerio gitaros viražai. Būtent jie tapo „Scorpions“ vizitine kortele ir užtikrino vokiečiams šlovę muzikos olimpe. 

Grupės hitai ne karta karaliavo radijo stočių topų viršūnėse visame pasaulyje. Daugelyje radijo stočių ir dabar neretai galima išgirsti „Scorpions“ melodijas. Galiausiai, ne vienas jų kūrinių yra pakeitę gyvenimus ir juos net galima vadinti istoriniais. Pavyzdžiui, kultinė baladė „Wind Of Change“ buvo sukurta po Berlyno sienos griūties ir tapo Šaltojo karo pabaigos bei Vokietijos vienijimosi himnu. 

Per karjerą „Scorpions“ išleido 23 studijinius albumus, daugiau kaip 50 singlų, pardavė virš 100 milijonų albumų kopijų, pelnė 2 „World Music Award“ apdovanojimus ir pelnytai yra laikoma viena geriausių roko grupių muzikos istorijoje.

Naujas balsas – nauji vėjai. Neseniai į Klaipėdos vaikinų grupės "Pikaso" gretas įsiliejus vokalistui Rokui Laureckiui, gerbėjams žadama intriguojamų permainų.

Sužibo "Lietuvos balse"

"Šviežias" muzikinis vaizdo klipas, po truputį brandinamas debiutinis naujos sudėties trijulės albumas ir planuojami pasirodymai – klausytojai netruks patys įvertinti, kaip ir ar išties pasikeitė "Pikaso" skambesys.

Akyliau šalies popmuzikos naujienas sekantiems tautiečiams Roko veidas ir balsas turėtų būti atpažįstami. Iš Kauno kilęs 22-ejų jaunuolis muzikinėje scenoje – ne naujokas.
Atlikėjas ryškiai suspindo pirmajame "Lietuvos balso" projekte, tačiau pasimėgauti šlovės spinduliais ilgai neteko.

"Nemanau, kad iškritau tuo metu, kai turėjau. Esu įsitikinęs, kad buvo tikrai vertesnių už mane palikti "Lietuvos balsą". Tąkart krito ir kiti geri balsai, tiesiog žmonės taip balsavo. Niekada nesakiau, kaip kiti, kad noriu tik dalyvauti, išbandyti save. Tikrai nėjau savęs išbandyti, nes jau prieš tai buvau dalyvavęs viename projekte. "Lietuvos balse" norėjau laimėti. Tačiau kažkas, vadinasi, buvo ne taip – gal ne tos dainos pasirinktos ar dar kažkas", – svarstė pašnekovas.

Lygina su D.Montvydu

Rokas šypteli – "Lietuvos balsas" labai staigiai iškėlė, bet sykiu viskas greitai ir nuslūgo. Anot pašnekovo, kad taip nenutiktų, reikia įdėti ne tik daug darbo, bet ir lėšų, turėti pažinčių bei žinoti, nuo ko apskritai pradėti. Ką jau kalbėti apie solinę karjerą.

"Vienam pačiam, be stiprios komandos imtis solinės veiklos sunku. Vien balso neužtenka. Turi stipriai į save investuoti ir dirbti visose srityse – tiek dainavimo, tiek įvaizdžio. O prodiuseriai Gintaras ir Mindaugas Bendžiai turi nemažą patirtį muzikiniame pasaulyje. Su mano atėjimu į "Pikaso" norime atversti naują grupės istorijos lapą, įnešti kažką naujo. O jei ilgainiui viskas gerai klostysis, gal šalia atsiras vietos ir solinei karjerai. Manau, kad prodiuseriai man neatsisakys padėti", – ateities sumanymais dalijosi atlikėjas.

Pradinį muzikinį išsilavinimą įgijęs muzikos mokykloje, atlikėjas prisipažino ir iki "Lietuvos balso" vokalą papildomai lavinęs pas šios srities profesionalus. Tarp jų – ir Rosita Čivilytė. Rokas svarstė, jog galbūt todėl neretai jis palyginamas su kitu jos mokiniu – Donatu Montvydu.

Dainuojantis teisininkas

Anot pašnekovo, vieniems tai atrodo blogai, kitiems – priešingai.

"Mes iš tiesų turime vokalinių panašumų, gal taip yra dėl to, kad turėjome tą pačią mokytoją. Tenka neretai išgirsti tokių palyginimų. Ir ne tik su Donatu. Bet manau, kad tai nėra blogai, nes D.Montvydas – vienas geriausių Lietuvos atlikėjų. Juk ne su Minedu mane lygina", – šyptelėjo Rokas.

Pastaruoju metu nemažai veiklos pajūryje turėjęs naujasis "Pikaso" narys nuo rudens krims teisės mokslus M.Romerio universitete.

"Muzika visada bus mano hobis, bet šalia to kažką vis tiek reikia turėti", – racionaliai kalbėjo atlikėjas, neneigęs, jog sulaukia replikų, kad bus dainuojantis teisininkas.

Paklaustas, ar palyginti nedaug laiko kartu praleidusi trijulė jau spėjo "apsišlifuoti" kampus, Rokas patikino, jog jo nuogąstavimai, kaip senbuviai priims naujoką, buvo be pagrindo.

"Maniau, kad viskas bus kur kas sunkiau, vis dėlto kiti grupės nariai jau būna susigyvenę, susibendravę ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Tačiau tikrai nepasijaučiau, kad būčiau koks naujokas", – šyptelėjo Rokas.