Įtemptos partijų lenktynės
Per pastaruosius metus pagrindinių Vokietijos partijų fortūna apsivertė jau keletą kartų. Valdantieji krikščionys demokratai (CDU) gana sėkmingai susitvarkė su pandemija, ir šalies ekonomika šoką atlaikė geriau nei dauguma kaimynių.
Kurį laiką CDU užtikrintai pirmavo apklausose, tačiau jų įvaizdžiui stipriai pakenkė kovos dėl partijos lyderystės. Pavasarį į lyderio poziciją šovė Žaliųjų partija, kuri siūlo ambicingą skaitmenizacijos ir klimato apsaugos programą. Tačiau žaliųjų sėkmė ilgai netruko − jų kandidatė į kanclerius Annalena Baerbock įsivėlė į plagijavimo skandalą, kuris sumenkino jos pasitikėjimą.
Rinkimų aritmetiką dar kartą sumaišė liepos viduryje kilę pražūtingi potvyniai. Iki tol neturėjusio didelio palaikymo CDU lyderio Armino Lascheto reputacijai buvo suduotas dar rimtesnis smūgis, kai jis buvo užfiksuotas kikenantis, kol Vokietijos prezidentas reiškė užuojautą potvynio aukoms.
„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus. / Banko nuotr.
Socialdemokratai (SPD) ilgus metus gyvavo konservatorių šešėlyje, kaip mažasis koalicijos partneris, ir daugelio analitikų prieš rinkimus buvo nurašyti. Jų kandidatas į kanclerius Olofas Scholtzas, dabartinis finansų ministras, sugebėjo iki šiol išvengti nemalonumų ir yra vertinamas kaip labiausiai tinkantis vadovauti šaliai, o jo asmeninis populiarumas leido SPD įkopti į reitingų lentelės viršų.
Dar prieš mėnesį daugelis tikėjosi, kad Vokietiją po rinkimų valdys CDU ir žaliųjų koalicija, tačiau šiuo metu trys didžiosios partijos turi labai panašų palaikymą, ir visos koalicijų kombinacijos yra įmanomos.
Vokietijos laukiantys iššūkiai
Angelos Merkel įpėdinio laukia nemažai iššūkių, kuriems rasti lengvus sprendimus bus sudėtinga. Vokietijos ekonomika buksavo dar iki prasidedant pandemijai. Stipri pramonė ir eksportas užtikrino šalies ekonominį dominavimą pastaruosius porą dešimtmečių, tačiau ši sėkmės formulė išsisėmė. Vokietijai lėtai sekasi diegti naujoves, prastas plačiajuosčio interneto infrastruktūros padengimas neleidžia skaitmenizuotis ir privačiam sektoriui.
Europos Sąjunga yra išsikėlusi ambicingus klimato apsaugos tikslus, ir juos pasiekti kiekvienai iš šalių narių bus sudėtinga, tačiau Vokietija susiduria su papildomomis komplikacijomis.
Vokietija vienu metu bando atsisakyti ir ypač taršios anglies pagalba gaminamos energijos, ir branduolinės energetikos. Tai sudaro didžiulę skylę energijos balanse, kurios šiuo metu užkamšyti vien atsinaujinančios energetikos ištekliais neįmanoma. Problemą bandoma užglaistyti pasitelkiant gamtines dujas ir „Nord Stream“ dujotiekius, tačiau tai sulaukia daug kritikos ir iš klimato apsaugos aktyvistų, ir iš užsienio sąjungininkų.
Investicijos ir skolos baimė
Abi šios skaitmenizacijos ir energetikos problemos turi vieną bendrą vardiklį – jos reikalauja milžiniškų investicijų. Vokietija pastarąjį dešimtmetį investavo mažai, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, be to, didelė dalis investicijų keliauja vien tik į jau egzistuojančio turto palaikymą, o ne į naujo kūrimą.
Viena iš žemo investicijų lygio priežasčių yra ultrakonservatyvus požiūris į skolą. Vokietijoje biudžeto deficitai yra apriboti konstituciškai, nemaža dalis politikų šias taisykles laiko stabilumo garantu. Tačiau Vokietijai neįmanoma ir vienu metu pasiekti užsibrėžtų skaitmenizacijos ir energetikos tikslų, ir kartu turėti subalansuotus biudžetus.
Didžiosios partijos pagrindus prioritetus įvardija panašiai ir dėl strateginių tikslų sutaria, tačiau jų požiūris į fiskalinę politiką ir reformų greitį skiriasi. Dešiniosios partijos – krikščionys demokratai, liberalai − yra linkę greitai grįžti prie griežtos fiskalinės politikos. Tuo tarpu žalieji bei socialdemokratai yra labiau linkę pasinaudoti žemų palūkanų aplinka ir investuoti į ateitį.
Ką tai reiškia Europai?
Politikos krypties pasikeitimas Berlyne būtų reikšmingas pokytis visai Europos Sąjungai, taip pat ir Lietuvai. Europos Sjungoje šiuo metu yra nemažai „pakibusių“ reformų – kapitalo ir bankų rinkos sąjunga, gilesnė fiskalinė integracija, kurios yra įstrigusios dėl nebylaus Vokietijos veto.
Šiuo metu vyksta diskusija, kokia forma 2023 m. turėtų grįžti fiskalinės drausmės taisyklės. Daugelis ekonomistų sutaria, kad jos privalo būti pritaikytos prie pasikeitusios aplinkos, tad būsimosios Vokietijos vyriausybės pozicija neabejotinai bus svarbi.
Be to, jei Vokietija nuspręstų daugiau ir sparčiau investuoti, dalis papildomos paklausos peržengtų valstybių sienas, ir papildomi užsakymai pasiektų ir kitų šalių, įskaitant Lietuvą, verslus. Tikėtina, palengvėtų ir Europos centrinio banko darbas − jei fiskalinės politikos vaidmuo Europoje stiprėtų, jis galėtų greičiau atitraukti kontroversiškas pinigų politikos priemones.
Tačiau bet kuriuo atveju, kaip rodo istorija, Berlyno politika pasižymi kompromiso ieškojimu ir reformos kelią skinasi mažais žingsneliais, todėl didelės revoliucijos po šalies parlamento rinkimų tikėtis nebūtų tikslinga.
