Iš vienų į kitus vandenis

Kaunietė daugkartinė Lietuvos plaukimo čempionė, nacionalinė rekordininkė Ugnė Mažutaitytė, baseinų vandenis jaučia geriau nei bet kas kitas. Vienų aromatas nosį maloniai kutena, kitų vanduo sūresnis arba saldesnis, o kai kuriuose kūnas smagiau slysta.

„Jei neklystu, Danas Rapšys gali Celsijaus laipsnių tikslumu pasakyti vandens temperatūrą. Aš to nesugebu“, – pokalbį pradėjo 26-erių plaukikė, visai neseniai paskelbusi apie savo karjeros pabaigą.

Todėl savaitės pradžioje „Kauno dienos“ redakcijoje mudvi susitikome pokalbio ne apie sekundes, per kurias baseine ji ištaškydavo 200 m nuotolį, o apie vyną. Sakysite, sportas ir dievų gėrimas tarpusavyje nesuderinami dalykai? Anaiptol.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Prasidėjęs nuo lengvo flirto, Ugnės ir vyno romanas po truputį pereina į naują santykių lygmenį. Moteris vyną nori pažinti dar geriau, o savo žiniomis dalytis su kitais. Kaip sako Ugnė, vyno kultūros sklaida yra viena svarbiausių jos užduočių. Ar tai pavyks, parodys laikas. Jis, kaip žinoma, – vyno sąjungininkas, skoniui suteikiantis naujų atspalvių.

Matydavo kiekvieną rytą

Viskas prasidėjo 2016-aisiais, kai sportininkė išvyko studijuoti į Kalifornijos „Fresno State“ universitetą. Kasryt dviračiu riedėdama į treniruotes ji matydavo plačiai besidriekiančius universiteto vynuogynus. Kiek vėliau Ugnė atkreipė dėmesį į greta esančią parduotuvę ir vyninę, kuri, kaip paaiškėjo, eksportavo savo produkciją į Japoniją.

Degustacijų metu aš nesistengiu nieko įrodyti. Tik noriu parodyti, kad vynas yra linksmas.

„Buvo neįtikėtina, kad visa tai daro universitetas!“ – nuostabos neslėpė U. Mažutaitytė.

Kai vienos paskaitos metu gavo užduotį parašyti straipsnį apie kokią nors populiarią veiklą, žurnalistikos ir reklamos studentė nusprendė plačiau papasakoti apie vyno degustaciją. Sukaupusi drąsą lietuvė tąsyk nuėjo į Etnologijos departamentą ir sutiktam dėstytojui papasakojo apie savo norą.

„Mane labai gražiai priėmė, papasakojo. Tada suvokiau, kad vynas nėra tiesiog fermentuotas gėrimas. Vynas – chemija, menas ir pasaulio istorija kartu. Kodėl chemija? Buvo toks momentas, kai galvojau, kad man nereikia žurnalistikos. Noriu tapti vynininke! Kai pamačiau, kiek reikia išlaikyti chemijos egzaminų, supratau, kad vynininke netapsiu“, – visgi noras geriau pažinti šį taurųjį gėrimą ir visa, kas su juo susiję, anot U. Mažutaitytės, neišblėso.

Sužinojusi apie atviras vynininkystės paskaitas, sportininkė pakoregavo savo treniruočių grafiką. Trenerei leidus, pirmadieniais ji plaukdavo tik rytais, o vakarais gilindavo vynininkystės žinias.

„Su komandos merginomis praleisdavau labai daug laiko, todėl nenuostabu, kad pavargdavome vienos nuo kitų. Buvo smagu, kai atsirado nauja šeima, su kuria galėjau ramiai pasėdėti, išgerti vyno, pasijuokti, – jauna moteris pasakojo, kad smalsumas, kurį jai nuo mažens įskiepijo mama ir plaukimo trenerė Rasa Mažutaitienė, augo nenumaldomai, o kartu su juo ir vynininkystės paskaitų skaičius. – Dėl olimpiados studijas Kalifornijoje pratęsiau penktiems metams. Tam, kad galėčiau plaukti ir gauti stipendiją, turėjau pasirinkti daugiau paskaitų, todėl ėmiau daugiau vyno klasių.“

Patirtis: Ugnė niekada nesigailėjo, kad plaukimui atidavė tiek daug metų.

Degustacija draugėms

Pasaulį sukausčius pandemijai, Ugnei teko rinktis – likti Kalifornijoje ar grįžti į Lietuvą. Namų trauka buvo stipresnė, todėl 2020-aisiais sportininkė atsisveikino su JAV. Pabaiga ten reiškė naują pradžią čia.

„Pamenu, kaip tik ruošėmės draugės vestuvėms. Sakau: suorganizuokime vyno degustaciją. Tąkart viskas labai gerai pavyko, sulaukiau nemažai palaikymo“, – U. Mažutaitytė pasakojo, kad po sėkmingo debiuto panašias vyno degustacijas su draugėmis ėmusi rengti dažniau.

Šiandien kauniečiai ir miesto svečiai Ugnę gali sutikti restorane „Arrivee“, kur ji dirba padavėja ir organizuoja ypatingas vyno keliones. Jų metu, pasitelkusi muziką ir meno kūrinius, Ugnė su bendrakeleiviais lanko skirtingas šalis ir kviečia ragauti tiems regionams būdingų vynų. Tarkim, Naujojoje Zelandijoje skamba garso takelis iš filmo „Žiedų valdovas“, o į taures pilamas pasiflorų kvapo vynas.

„Pasiflorų, arba katės šlapimo, kvapo vynas. Tie, kurie laiko kates, dažniausiai atpažįsta tą kvapą. Kiti – ne“, – U. Mažutaitytė pasakojo, kad, bręstant vynui, jo spalvos intensyvumas mažėja, užtai kvapas – stiprėja, nes pirminiai ir antriniai aromatai susilieja, integruojasi, harmonizuojasi.

Taip aromatas gali priminti odą, praplėštą šokolado dėžutę, ąžuolo žievę, tabaką, benziną ar smidrus.

Kiekvienos vyno kelionės metu susirinkusieji, kurių dažniausiai būna apie dvylika, paragauja šešių rūšių vynų ir sužino, kad, norint pasimėgauti, nebūtina žinoti visą šio gėrimo istoriją. Pakanka pasirinkti tinkamą taurę ir atsiduoti ragavimo malonumui.

„Degustacijų metu aš nesistengiu nieko įrodyti. Tik noriu parodyti, kad vynas yra linksmas“, – šypsojosi pašnekovė.

Priminimas: norint mėgautis vynu, anot U. Mažutaitytės, nereikia ypatingų žinių.

Pinigai nenusako skonio

Domėjimasis dievų gėrimu – prabangus hobis. Nepakanka jį uosti ir ragauti. Reikia pereiti visą vyno kelią ir, žinoma, geriausia tai daryti kokiame nors vyno regione Naujojoje Zelandijoje, Ispanijoje ar Argentinoje.

„Man pasisekė, nes Kalifornijoje mačiau visą procesą – nuo žiedo iki presavimo ir talpinimo į ąžuolines statines. Lietuvoje vynas dažniausiai gaminamas iš įvairių uogų, todėl reikia keliauti į vyno regioną, o kelionės yra brangios“, – toliau kalbėjo U. Mažutaitytė.

Paklausta, ar daug rūšių vynų ragavo, Ugnė tikslaus skaičiaus neįvardijo. Nepaminėjo ji ir didžiausios sumos, kurią išleido buteliui vyno.

„Man labai patinka pasakoti istoriją apie vaikiną Rudį, kuris apgavo visą Los Andželą. Ant prabangių butelių jis klijuodavo naujas etiketes ir bet kokį vyną milijonieriams parduodavo už įspūdingas sumas, – pamatę etiketę su klaidinga data, klastą, anot vyno žinovės, išnarpliojo vieni vyno namai. – Kai policija įsiveržė į Rudžio namus, juose aptiko visą vyno cechą, kuriame buvo vos 12 °C temperatūra. Tokia temperatūra idealiausia vynui laikyti. Pats Rudis miegodavo miegmaišyje prie radiatoriaus vonioje.“

Todėl Ugnė neatsisako ir pigių vynų. Perka juos, ragauja ir vertina. Vynas tuo ir yra įdomus, kad jis – nenuspėjamas.

Ruošiasi egzaminui

Dar būdama Kalifornijoje Ugnė ėmė galvoti apie someljė egzaminą, o grįžusi į Lietuvą – jam ruoštis. Jei viskas klostysis pagal planą, didžioji diena išaus gruodį. Pasiryžę daug ir ilgai mokytis gali įgyti skirtingų someljė lygių.

Pirmasis – „introductory“  suteikia pradedančiojo someljė sertifikatą. Šis lygis suteikia elementarių žinių apie vynuogynus, vynuogių rūšis, vyno gamybos procedūras, klasifikaciją, bendravimo įgūdžių svarbą šiame darbe. Antrasis – „certified“ – sertifikuoto someljė egzaminas. Juo atrenkami norintys ir galintys tapti aukščiausio laipsnio vyno žinovais. Egzamino metu laikomas ne tik teorinis, bet ir praktinis testas. Norint gauti „advanced“ lygį, reikia žinoti dar daugiau – pradedant taurėmis, kaip jas parinkti, baigiant situacijomis, kaip atsakyti į klientų klausimus ar diplomatiškai išsisukti iš ginčų. Norint įgyti prestižiškiausią vyno eksperto titulą „master“, privalu išlaikyti ypač sunkų egzaminą. Jį, kaip ir kitus, organizuoja „Court of master Sommelier“. Kalbama, kad šiam egzaminui neprilygsta nei teisės, nei medicinos klausimynai. Egzamino metu tikrinamos teorinės dalyvių žinios, vyno ir maisto derinimo, kliento aptarnavimo sugebėjimai, seno vyno dekantavimo ir šampano pateikimo įgūdžiai. Norintys tapti someljė magistrais turi nurodyti vyno rūšį, šalį, regioną, metus ir kokybę. Šiuo metu visame pasaulyje yra apie 300 vyno žinovų, įgijusių šį išsilavinimą.

„Magistro egzaminą puikiai iliustruoja filmas „Somm“, pasakojantis apie keturių vyrų istoriją, – nemačiusiems U. Mažutaitytė rekomendavo pasižiūrėti ir įsitikinti, koks ilgas ir sunkus kelias laukia tų, kurie nusprendžia tapti tikrais profesionalais.

Kaip žuvis vandenyje

Nors iki pat kojų kauliukų yra įbridusi į vyną, Ugnė įvykių neforsuoja, o kai kas nors paklausia, ar jos siekiamybė someljė magistras, vyno žinovė atsako vienu paprastu palyginimu.

Atitrūko: gatvėje retai, tačiau restorane, kuriame dirba, plaukikę lankytojai atpažįsta gan dažnai.

„Turi slinkimą – būsi čempionu. Jei ne – tada sunkus darbas ir duok Dieve, pakliūsi į finalą. Žinote, kaip man buvo su olimpiada? Nepatekau, bet pamačiau, kiek reikia dirbti. Tada turėjau spręsti, ruoštis į Paryžių ir dirbti dvigubai daugiau ar ne. Pasakiau „ne“, nes buvo per sunku. Manau, su vynu tas pats. Nueisiu iki antro egzamino, o tada žiūrėsiu ar yra slinkimas“, – nors apie profesionalų sportą nebenori galvoti, U. Mažutaitytė neslėpė, kad 20 metų, kuriuos praleido vandenyje, ją  užgrūdino.

Šiandien Ugnė atvira visiems gyvenimo iššūkiams. Jau netrukus jaunos moters rankose atsidurs VDU Kinijos politikos magistro diplomas. Planuose – dar daugiau išvažiuojamųjų vyno degustacijų ir galbūt nauja vieta, kurioje per skonius, kvapus ir potyrius kauniečiams ji pasakos apie šį taurųjį gėrimą.

„Vynas pavergia. Kuo daugiau mokaisi, tuo labiau supranti, kad nieko nesupranti. Vieni su tuo nesusitvarko, o mane tai motyvuoja“, – U. Mažutaitytė džiaugėsi tuo, ką daro, ir tikino, kad naujuose vandenyse, kurie kvepia avietėmis, oda, šokolado dėžute, o kartais benzinu, ji jaučiasi kaip žuvis.