Šiemet klausytojai galėjo rinktis nuo teatralizuoto senosios muzikos vakaro iki šiuolaikinės populiariosios muzikos. Apie koncertų ciklą kalbamės su jo vadovu, Valdovų rūmų muziejaus vyriausiuoju kultūrinių renginių organizatoriumi Vytautu Gailevičiumi.

– Šiandien jau įprasta, kad po šv. Kalėdų Valdovų rūmuose beveik kiekvieną vakarą galima ateiti į vis kitokį šventinį koncertą. Kada kilo idėja rengti tokius muzikos vakarus šventinės savaitės metu?

– Net sunku prisiminti, atrodo, kad rengiame koncertus nuo tos dienos, kai atvėrėme duris lankytojams. Pirmą kartą klausytojus pakvietėme Naujųjų išvakarėse dar 2010 metais. Tradiciją padėjo formuoti choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis). Vėliau šių koncertų vis daugėjo, nes klausytojai pageidavo tokių muzikos vakarų per šventes. Buvo ir toks etapas, kai kamerinio orkestro „Camerata Klaipėda“ pagrindu susikūrė „Camerata Palatina Vilnensis“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis), ir šis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų orkestras plėtė programas, mūsų užmojus.

– Kokia šventinė muzika šiemet skamba Valdovų rūmuose?

– Įprastai rengiame penkių dienų ciklą, tačiau šiemet pasiūlėme tik keturių vakarų programą, nes, kol Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras laukia Kongresų rūmų salės rekonstrukcijos pabaigos, dalijamės Didžiąja renesansine mene su šiuo kolektyvu. Suprantame, kad šio orkestro gerbėjai taip pat nori muzikos gražioje aplinkoje, taigi, muzika nuo šventų Kalėdų iki Naujųjų metų po rūmų skliautais skamba kasdien.

– Kaip renkatės, kokią muziką siūlysite klausytojams?

– Mums atrodo svarbu, kad visi klausytojai rastų tai, kas jiems patinka, tad koncertuose – nuo Kalėdų giesmių iki Kalėdų džiazo, skamba senoji muzika, fortepijono rečitalis ir būtinai – „Metų laikai“. Antonijus Vivaldis (Antonio Vivaldi) skamba dažniausiai, tačiau tikrai ne kasmet. Pavyzdžiui, šiais metais, Naujųjų išvakarėse, klausytojai išgirs beveik A. Vivaldžio amžininko, Nikola Šedevilio (Nicolas Chédeville), negalėčiau pasakyti „pavogtus“, bet „nusirašytus“ „Metų laikus“. Tai nėra tolima A. Vivaldžio muzikos inspiracija, kaip pavyzdžiui, Astoro Pjacolos (Ástor Piazzolla) „Metų laikai“, bet palyginčiau su Makso Richterio (Max Richter) kūryba – šiek tiek perrašyta A. Vivaldžio muzika, pritaikyta specifiniams instrumentams – miuzetei ir ratukinei rylai.

– Publika jau išgirdo pirmuosius du koncertus. Kokie atsiliepimai?

– Na, bilietų į koncertus beveik neliko jau pirmosiomis savaitėmis, kai tik muziejus paskelbė apie jų pardavimą. Manau, kad žmonės jau priprato prie šios tradicijos ir iš anksto planuoja, jog vieną iš šventinės savaitės vakarų praleis Valdovų rūmuose.

Pirmasis vakaras pradžiugino nuotaikingu, teatralizuotu Renesanso ir Baroko muzikos vėriniu. Idėjos autorės Jūratės Širvytės suburtas tarptautinis kolektyvas „Camerata dei Folli“ scenoje tarsi atkūrė XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje gyvavusią commedia dell’arte trupę „Compagnia dei Comici Gelosi“. Šokio spektaklyje senosios muzikos ansamblis pristatė garsiosios „Gelosi“ artistų trupės meninę virtuvę ir nūdienos žiūrovui priminė charakteringus commedia dell’arte žanro elementus, užmirštus šiuolaikiniame teatre, – improvizaciją, komedijos galią, interakciją, lankstumą bei beribę pagarbą žiūrovui.

Vakar paskutines besibaigiančių metų akimirkas kvietėme palydėti su vyrų vokalinės grupės „Quorum“ atliekama muzika. Skambėjo ir tradicinės Kalėdų giesmės, ir Stingo (Sting) dainos. Populiarus vyrų vokalinis ansamblis šventiniam koncertui parinko nuotaikingų, šviesių ir lyriškų, linksmų ir ritmiškų, lietuviškų bei kitų šalių dainų.

– Šeštadienio vakarą Valdovų rūmų scenoje karaliaus jos didenybė fortepijonas ir romantiškoji Mūza Rubackytė?

– Vienu žodžiu „romantiškoji“ maestrės apibūdinti neįmanoma – jos muzikalumas skleidžiasi daugelyje emocinių pradų. Šįkart koncerte skambės daug aistringų ispaniškų ritmų. Pianistė Mūza Rubackytė inicijavo Valdovų rūmų tradiciją kasmet pristatyti ne tik fortepijono rečitalį, bet ir jaunuosius talentus, šiemet išgirsime puikią jaunąją violončelininkę Rugilę Juknevičiūtę, koncerte gros ir Valstybinis Vilniaus kvartetas.

Lietuvos publikos pamėgta M. Rubackytė kasmet parengia konceptualią programą, ir šiemet išgirsime „Ispaniškąją šubertiadą“: nuo romantizmo iki žėrinčios Moriso Ravelio (Maurice Ravel) muzikos...

– Paskutinę metų dieną Valdovų rūmuose rengiate du koncertus. Ir visada muzika sukasi apie „Metų laikų“ temą...

– Valdovų rūmų Didžioji renesansinė salė nėra pakankamai didelė tokio pobūdžio koncertams, tad, norėdami pradžiuginti daugiau klausytojų, jau įpratome paskutinę metų dieną rengti du koncertus. Taip bent iš dalies patenkiname poreikį. Dirigento Kristiano Fratimos (Christian Frattima) vadovaujamas kartą metuose susiburiantis orkestras „Cappella temporale“ atliks „Metų laikus“, Nikola Šedevilio pritaikytus tokiems instrumentams kaip ratukinė ryla, miuzetė, fleitos, o orkestras gros tikromis iš žarnų pagamintomis stygomis, kokiomis muzikantai grodavo tais laikais. Koncerte taip pat skambės Žano Batisto Liuli (Jean-Baptiste Lully), Žano Filipo Ramo (Jean‑Philippe Rameau) šokių siuitos.

– Suprantu, kad Valdovų rūmų Kalėdų ciklas – įsitvirtinusi tradicija Lietuvos sostinėje?

– Žinoma. Tai lėmė ilgametis įdirbis – per dešimtį metų užsitarnavome gerą vardą. Be to, muziejaus aplinka pati savaime yra šventiška, patraukli akiai, visada minimaliai papuošiame salę dar keliais akcentais, kad klausytojai pajustų švenčių nuotaiką. Ir, žinoma, visiems linkime gražių įspūdžių bei gerų Naujųjų metų!

Pasak muziejininkų, be V. Gailevičiaus šios įstaigos kultūrinis gyvenimas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Nuosekli ir kryptinga jo veikla Lietuvos visuomenei atveria turiningą ir gilų Europos muzikinės kultūros paveldą. V. Gailevičiaus inicijuojami ir jau daugelį metų sėkmingai įgyvendinami tarptautiniai ir nacionaliniai senosios muzikos festivaliai bei koncertai, muziejaus parodas lydinčių renginių programos seniai tapo Valdovų rūmų muziejaus vizitine kortele.

Pasak muziejaus vadovo dr. Vydo Dolinsko, šįkart ilgai svarstyti nereikėjo, nes V. Gailevičiaus veikla muziejuje yra itin aktyvi ir matoma jau daugelį metų. Taigi jis nominuotas Metų muziejininku ne tik už 2021 m. išskirtinius pasiekimus, bet ir už, kaip sakoma, „gyvenimo nuopelnus“, kurie kaupėsi metai po metų.

Vytautas Gailevičius. / Valdovų rūmų nuotr.

V. Gailevičius, renginius pradėjęs organizuoti dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, Valdovų rūmų atkūrimo procesuose dalyvavo jau tada, kai dar nebuvo įsteigtas Valdovų rūmų muziejus, o rūmų atkūrimo idėja – tik svarstoma. Muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas prisimena, kad tada Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, Valdovų rūmų paramos fondas, tuometis Lietuvos dailės muziejus (dabar Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) rengė kultūros vakarus, diskusijas, senosios muzikos koncertus. Įsikūrus Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, V. Gailevičius prisijungė prie muziejaus komandos, ėmėsi organizuoti senosios muzikos, kitus kultūrinius ir valstybę reprezentuojančius renginius, kurį laiką vadovavo visam Renginių skyriui. Iniciatyvos tapo gražiomis tradicijomis, tokiomis kaip Marco Scacchi senosios muzikos festivalis, programa „Kalėdos Valdovų rūmuose“, Liepos 6-ajai skirti renginiai, Operos diena. Visa tai – daugiausia V. Gailevičiaus idėjų ir darbo nuopelnas. Pasak muziejaus direktoriaus dr. V. Dolinsko, jis pelnytai laikomas vienu ryškiausių senosios muzikos renginių organizatorių Lietuvoje, yra žinomas šios srities specialistų ir daugelyje užsienio šalių.

V. Gailevičius prisipažįsta, kad senąją muziką pamilo, kai... nusibodo groti fortepijonu. 1998 m. jis įstojo į Vilniaus konservatoriją, vargonininkų specialybę, ir ten su bendramoksliais pradėjo dainuoti senosios muzikos ansamblyje „Giesmių tarnai“.

„Pamenu, nuvažiavome į senosios muzikos kursus Lenkijoje, netoli Zakopanės, Vysokos apylinkėse, kur vienas muzikantas turėjo nusipirkęs Žygimanto Augusto laikų dvarelį. Viskas tada senojoje muzikoje atrodė kitaip nei tradicinėje chorinėje kultūroje. Pavyzdžiui, kartu ieškodavome grynųjų intervalų, nes juk fortepijonas yra gerai temperuoto derinimo instrumentas: kvintos sumažintos, oktava telpa į dvylika pustonių, kad gražiai skambėtų. O ten ieškojome grynųjų sąskambių – tikros tercijos mažorinės ar minorinės, kvintos... Tai buvo eksperimentų, atradimų laikas. Taip pamažu įtraukė visas senosios muzikos pasaulis“, – sako geriausias Metų muziejininkas V. Gailevičius.

Vargonininku V. Gailevičius netapo. Tačiau dar studijuodamas kartu su dabartiniu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generaliniu direktoriumi Jonu Sakalausku įsteigė viešąją įstaigą. Vytautui tada buvo septyniolika, J. Sakalauskui – aštuoniolika metų.

„Turėdami juridinio asmens statusą galėjome daugiau nuveikti: aš organizavau muzikos koncertus, tuo metu mane dar buvo įtraukęs kompozitoriaus M. K. Čiurlionio muzikos pasaulis. Senoji muzika atsirado tik vėliau. Įstaiga ir šiandien gyva, bet tik teoriškai. Taip sutapo, kad šiandien su Jonu užsiimame siauresne veikla, bet gerokai didesnėse organizacijose“, – juokiasi V. Gailevičius.

Valdovų rūmų muziejaus renginių organizatorius sako, kad muziejaus misija – Lietuvai ir pasauliui pristatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikotarpį, lietuviškąjį ir europietiškąjį paveldą, kontekstus. Pasak muziejininko, reikia tik fantazijos ir darbo: „Rengiami festivaliai mums visiems padeda suprasti, kokie pokyčiai vyko Europos dvaruose, kaip tai atrodė Vilniuje. Pavyzdžiui, Viduramžiais Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dvaruose buvo daugiau rytietiškos įtakos, slaviškųjų instrumentų, bet iš tos epochos nėra išlikę išsamių užrašų, istoriją rekonstruojame iš nuotrupų. Raštijos tradicija atkeliavo iš Vokietijos žemių, su ja – ir europietiškasis muzikavimas. Į Europą integravomės valdovams sudarant santuokas: į Vilnių pradėjo važiuoti italų, čekų, lenkų kūrėjai ir muzikantai, prancūzų baleto artistai. Apie tradicijų pradžią, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo laikus, duomenų nėra daug, bet iš vėlesnių laikų informacijos jau išlikę daugiau“.

Valdovų rūmų muziejininkas teigia, kad net ir jo svajonės – istorinės. Žinoma, rasti pirmosios operos „Elenos pagrobimas“ natas būtų dieviška, bet V. Gailevičius sako, kad džiaugiasi kiekviena surasta tų laikų žinia, faktu, kuris praturtina mūsų istoriją. „Mano svajonė čia, rūmuose, pagaliau pasiekti tą ribą, kai taps visiems aišku, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvavusi senoji muzika – tai ne lenkiškosios senosios muzikos adaptacija Vilniuje, o Europos kultūros paveldas“, – sako V. Gailevičius.

Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė teigia, kad buvo nelengva apsispręsti, kuriuos argumentus parinkti pristatant Metų muziejininką. Dėl V. Gailevičiaus vis aukščiau keliamos profesionalumo kartelės jis, be jokios abejonės, seniai nusipelnė Metų muziejininko vardo. Šis smalsus muziejininkas domisi ne tik muzika ar renginių organizavimu – V. Gailevičiaus iniciatyva Valdovų rūmų muziejuje buvo įdiegtas elektroninis leidinių knygynas, muziejaus naudojamų elektroninių priemonių sistemą papildė Paysera mokėjimo metodas, o Vytauto pasiūlyti techniniai sprendimai virtualioms konferencijoms ir kitiems mokslo renginiams viešinti atvėrė naujas muziejaus matomumo virtualioje erdvėje perspektyvas.

Pasak Valdovų rūmų muziejaus vadovo dr. V. Dolinsko, atsakingai vykdydamas pareigas ir neskaičiuodamas savo darbo valandų, V. Gailevičius žavi atidumu kolegoms, visada pasirengęs padėti kitiems muziejaus padaliniams, suteikti konsultacijas, parengti muzikines programas. Taigi V. Gailevičius, beje, neseniai apsigynęs ir meno vadybos bakalauro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, be jokios abejonės, yra vertas vadintis 2021 m. Valdovų rūmų muziejaus Metų muziejininku.