Joseph June, kurio tikrasis vardas Vytautas Gumbelevičius, pasakoja siekiantis kurti autentišką ir ilgam išliekančią muziką. Jo nuomone, greitai, it kramtomoji guma, suvartojamų kūrinių jau pakanka.
– Lietuvos muzikos padangėje esate naujas veidas. Kuo užsiėmėte, kol nebuvote visa galva pasinėręs į kūrybą? Ar muzika visada buvo svarbi jūsų gyvenime?
– Muzikos mano gyvenime niekada netrūko. Užaugau aplinkoje, kurioje jos klausyta įvairiausios. Senelis mane supažindino su džiazu, o tėvai man parodė afrikietišką muziką. Sakyčiau, mūsų namuose skambėdavo lietuvių šeimai kiek neįprasti atlikėjai. Mažiau klausėme roko grupių, kurios tuo metu buvo labai populiarios. Tėvai labiau mėgo afrikiečių dainininkę Cesarią Evorą. Tad jau pradinėse klasėse buvau pripratęs prie afrikietiškos muzikos, repo. Klasės draugai net stebėdavosi – kaip gali trečiokas atmintinai mokėti visų Eminemo dainų žodžius? Mama mane taip pat užrašė į muzikos mokyklą, nors ją lankyti anuomet man nelabai patiko.
Ironija ir humoro jausmas yra mano gynybos mechanizmas, kurį pasitelkdamas judu į priekį.
Paauglystėje mane pagavo kūrybinis džiaugsmas, ėmiau pats kurti muziką. Tačiau visa galva pasinerti į kūrybą negalėjau, nes lankiau mokyklą. Vėliau prasidėjo psichologijos studijos universitete. Tačiau vieną dieną supratau: esu per jaunas, kad bijočiau rizikuoti ir nedaryčiau to, kas man iš tikrųjų rūpi. Tad sustabdžiau mokslus ir ėmiau kurti muziką. Supratau, kad esu apdovanotas tikra Dievo dovana, – visada žinojau, kad mano kelias yra muzika. Nemaža dalis jaunų žmonių nežino, ką nori veikti gyvenime. Jie blaškosi tarp įvairių sričių, bando save, tačiau neatranda veiklos, kuri iš tikrųjų patiktų. Tad į muzikanto kelią ir visišką atsidavimą muzikai ėjau palaipsniui. Tai nebuvo staigus ar netikėtas sprendimas. Manau, aplinka, kurioje užaugau, šiam sprendimui tikrai turėjo įtakos.
– Jūsų dainose gausu saviironijos, humoro. Tačiau joje per komišką prizmę kalbama ir rimtesnėmis temomis. Pavyzdžiui, platformoje „Spotify“ per 30 tūkst. perklausų turinčioje dainoje „Cepelininis dangus“ paliečiami psichologinės sveikatos klausimai. „Eurovizijos“ atrankoje skambėjęs kūrinys „Deadly“ pasakoja apie toksiškus santykius. Kaip minėjote, esate studijavęs psichologiją – galbūt šios studijos paveikė jūsų kūrinių tematiką?
– Psichologijos studijos išties turėjo nemažai įtakos mano muzikai. Apskritai, man visada buvo įdomūs žmonių tarpusavio santykiai, emocijos, žmogaus augimas, mokymasis megzti ryšį su kitais. Tad muzikos kūrimas tapo būdu atskleisti emocijas ir temas, kuriomis aš gyvenu, kurios mane įkvepia. Tačiau nenoriu klausytojų apkrauti sunkiomis emocijomis. Atvirkščiai – man norisi per muziką skleisti šviesą ir pozityvumą. Todėl temas, kurios man asmeniškai yra aktualios, opios ir įdomios, stengiuosi perteikti linksmai. Manau, svarbius klausimus paliečianti muzika nebūtinai turi būti labai liūdna ir depresyvi. Ji gali būti ir linksma, ir saviironiška. Ironija ir humoro jausmas yra mano gynybos mechanizmas, kurį pasitelkdamas judu į priekį.
Eksperimentas: šių metų „Eurovizijos“ atrankoje scenos naujokas sužibėjo su nestandartine daina apie toksiškus santykius „Deadly“. / E. Blaževič nuotr.
– Esate sakęs, kad jūsų tikslas – kurti muziką, kuri nebūtų sukramtyta ir išspjauta lyg kramtomoji guma. Kuriant autentišką, giliai paliečiančią muziką, tikriausiai į ją tenka sudėti nemažai asmeninių išgyvenimų? Praėjusių metų pradžioje pristatėte kūrinį „Save me“, kurį įkvėpė praeities romantiniai santykiai. Ar ir į kitus kūrinius sugulė asmeninės patirtys?
– Manau, muzikos autentiškumas atsiskleidžia ne tik temose, kurias atlikėjas analizuoja. Svarbi visuma – aranžuotė, instrumentuotė, žodžiai, melodija, dainos sukuriama atmosfera. Net labai paprastų dainų žmonės kartais klausosi ištisus dešimtmečius, nes ši muzika jiems sukelia stiprių jausmų. Kūriniai, kurie geba taip paveikti klausytoją, nesensta. Tad ir aš stengiuosi savo muzika perduoti tikrą, nesumeluotą emociją. Kalbant apie kūrinių temas, be abejonės, į visas mano parašytas dainas sugulė asmeniniai išgyvenimai. Jei rašyčiau kūrinius apie patirtis, kurių neišgyvenau, jausčiausi šiek tiek apgaudinėjantis klausytoją. Tarsi neturintis teisės kurti šiomis temomis. Be to, jei reikėtų išgalvoti istoriją, kurios niekada nebuvo, kūrybinis procesas tikriausiai nemenkai apsunktų.
– Jūsų nuomone, šiais laikais atlikėjams nebeužtenka tiesiog kurti kokybiškos muzikos. Taip pat svarbu mokėti išreikšti savo asmenybę, vertybes, sudominti savo stiliumi. Kokiais būdais, be muzikos, pats stengiatės sudominti klausytoją?
– Anksčiau atlikėjui tam, kad jis būtų įdomus, užteko kurti gerą, kokybišką muziką. Laikai pasikeitė, ir dabar mes turime kur kas daugiau galimybių. Jokiai įrašų kompanijai nepriklausantis eilinis žmogus šiandien gali įrašyti kūrinį, naudodamas asmeninį kompiuterį, ir sulaukti didžiulės sėkmės. Visi turi galimybes atkreipti į save dėmesį ir reklamuotis per socialinius tinklus ar kitokias interneto platformas. Tad kylantys muzikantai šiais laikais įgauna daugiau kontrolės – jiems nebereikia priklausyti nuo prodiuserių ar įrašų kompanijų. Kita vertus, su šia savikontrole ir laisve atkeliauja ir atsakomybė. Neretai tenka labiau stengtis, kad būtum pastebėtas, įvertintas, nepasimestum kitų atlikėjų jūroje.
Kuriu tokią muziką, kuri mane verčia gerai jaustis. Tai – mano kompasas, leidžiantis suprasti, ar judu tinkama linkme.
Šiuo atveju gelbėja jau minėtas autentiškumas – tavo asmenybė, apsirengimo stilius, bendravimas su publika socialiniuose tinkluose. Šiandien klausytojai trokšta atlikėją pažinti ne tik kaip muzikantą, bet ir kaip asmenybę. Kitaip sakant, sužinoti, kuo jis domisi, ką dar veikia, be muzikos, kokios jo pažiūros ir vertybės. Prisiminkime, kad ir grupės „The Roop“ pernai metų sėkmę „Eurovizijoje“. Grupės konkursinė daina nebuvo vien tik kokybiškas kūrinys. Didžiulį poveikį turėjo įspūdingas pasirodymas – ryški geltona spalva, šokis, atlikėjų charizma. Taip pat buvo svarbi grupės komunikacija. Atlikėjai su klausytojais reguliariai ir įdomia forma dalijosi savo mintimis, dienotvarke, planais. Žinoma, įmanoma kurti užsidarius kambaryje, su niekuo nebendrauti ir vis tiek sulaukti sėkmės. Tačiau tai padaryti sunku. Didelė tikimybė, kad visame interneto margumyne tavęs tiesiog niekas nepastebės.
– Šių metų „Eurovizijos“ atrankoje pasirodėte su nestandartiniu kūriniu – daina „Deadly“. Nors į finalą per plauką patekti nepavyko, sutraukėte nemažą klausytojų ir gerbėjų būrį. Į šį konkursą lietuviai linkę žiūrėti labai rimtai ir vertinti, kuris kūrinys atitinka eurovizinį standartą, o kuris – ne. Tačiau pastaraisiais metais konkursą kaip tik laimi nestandartiniai kūriniai. Kaip manote – galbūt atlikėjai kartais be reikalo bijo eksperimentuoti, ieškoti įdomesnio skambesio?
– Šis klausimas – amžinas paradoksas muzikantų gyvenime. Manoma, kad kurti nestandartiškai yra blogai, nes niekas tavęs neklausys. Tačiau standartų laikymasis taip pat gali nepasiteisinti, nes klausytojams bus nuobodu. Vis dėlto, tikintis iš muzikos verslo daug uždirbti, tikriausiai verčiau rinktis standartinį skambesį. Jis sukuria didesnę tikimybę, kad pavyks išpopuliarėti tarp masių. Tačiau jei atlikėjas trokšta autentiškumo ir nori į muzikos rinką įnešti naujų vėjų, jis renkasi muzikinių eksperimentų kelią. Svarbiausia, kad muzika būtų kokybiška ir priimtina pačiam atlikėjui. Pats turbūt nė nemokėčiau parašyti standartinės dainos, nes niekada nebandžiau to daryti. Tiesiog kuriu tokią muziką, kuri mane verčia gerai jaustis. Tai – mano kompasas, leidžiantis suprasti, ar judu tinkama linkme. Taip pat svarbu nesistengti kopijuoti kitų atlikėjų, o tiesiog eiti savo keliu. Kita vertus, iš mėgstamų muzikantų galima pasisemti puikių idėjų ir įkvėpimo, tik svarbu neplagijuoti.
– Mėgstate perdainuoti kitų muzikantų kūrinius – kurti naujas jų dainų versijas (angl. „cover“). Pernai rudenį pristatėte vaizdo klipą, kuriame džiazo stiliumi perdainavote legendinės 1990-ųjų grupės „Mercy dance“ hitą „Myliu, noriu, negaliu“. Jūsų versija išpopuliarėjo platformoje „Youtube“, daugumą klausytojų nostalgiškai nublokšdama į ankstyvą jaunystę. Galbūt savaip perkuriant žinomus kūrinius galima pasisemti nemažai muzikinės patirties?
– Žinoma, visada smagiau groti savo parašytą muziką. Tačiau retkarčiais savo kūrybinį raumenį verta patreniruoti ir kitais būdais. Vienas iš tokių – naujų dainų versijų kūrimas. Kito atlikėjo dainą perkuri savaip, tačiau melodijos ir žodžių kurti jau nebereikia. Taip mokaisi prodiusuoti, improvizuoti. Tai kiekvienam atlikėjui labai svarbūs įgūdžiai. Taip pat gali įvertinti, kaip kitas muzikantas parašė dainą, kaip tam tikros jos dalys kūrinyje susilieja viena su kita. Savaip perdainuodamas žinomas dainas, išties įgauni naujų muzikinių patirčių ir pažvelgi į kūrybą iš kitų muzikantų perspektyvos. Klausytojams tokie eksperimentai taip pat patinka, nes leidžia naujai išgirsti mėgstamas vaikystės ar jaunystės dainas.
Požiūris: atlikėjas su savo klausytojais stengiasi kurti autentišką ir nuoširdų santykį. Pasak jo, laikai, kai muzikantui užteko tiesiog rašyti gerą muziką, jau praėjo. Šiandien auditorija nori susipažinti ir su atlikėjo asmenybe. / Gretos Jonelytės nuotr.
– Galbūt ateityje dar labiau panersite į eksperimentinę muziką? Savo kūryboje naudojate įvairius žanrus – džiazą, hiphopą, indie, R&B. Gal ketinate artimiausiu metu klausytojus nustebinti dar negirdėtu skambesiu?
– Manau, pirmas žmogus, kurį nustebinsiu, būsiu aš pats. Esu pats sau nenuspėjamas atlikėjas, nes man patinka tiek gana agresyvi muzika, tiek labai švelni. Tad kartais, prisėdęs rašyti dainos, net nežinau, kokia ji pavyks. Žiū – netikėtai išėjo pankroko gabalas. Todėl manau, kad ateityje tikrai nustebinsiu tiek save, tiek klausytojus ir jų dar daugiau pritrauksiu į savo būrį.
– Ar kurdamas išankstinio plano nesusidarote ir tiesiog einate ten, kur veda muzika?
– Taip, dažniausiai tiesiog klausausi įkvepiančių dainų ir bandau savaip atkurti jų skleidžiamą atmosferą. Kūryba juda tarsi upė – žiūrėk, jau nutekėjo į visai kitus vandenis, nei tikėjaisi iš pradžių. Tačiau visada stengiuosi, kad mano muzika būtų ne visiškai priklausoma nuo instrumentų. Man svarbu, kad kūrinius galėčiau atlikti tiek pianinu, tiek grodamas su grupe ar simfoniniu orkestru. Kitaip sakant, svarbu, kad kūrinys stipriai nepriklausytų nuo originalaus įrašo garso. Būna tokių dainų, kuriose tam tikras garsas ar instrumentas sudaro visą esmę. Aš to nenoriu. Juokingai nuskambės, bet stengiuosi, kad pati daina ir būtų mano dainos esmė. Rašydamas kūrinį, kuris nebus stipriai priklausomas nuo garso ir instrumentų, kuri visai kitaip. Tada daugiau dėmesio atkreipi į aranžuotę, melodiją, žodžius, istoriją, kurią tu nori papasakoti, bet ne į patį garsą. Mane be galo įkvepia atlikėjas Pharrellis Williamsas. Jis yra pasakęs, kad muzika turi kur kas didesnę funkciją nei tiesiog gražiai skambėti. Aš taip pat manau, kad gražiai sudėlioti garsai neturi tokios didelės išliekamosios vertės kaip daina, kurioje yra pasakojama istorija, kuri kuria tam tikrą atmosferą.
– Būtent šia mintimi ir vadovaujatės savo kūryboje?
– Taip, vadovaujuosi būtent ja. Muzikoje man svarbiausia emocija. Gražus ir kokybiškas skambesys man yra tiesiog įrankis pasiekti tikslą – žmogaus širdį.
