Programos intriga

Kas toji "gražiausia Europos muzika" ir kokiais kriterijais remiantis atsirinkti, kuri išties yra gražiausia? Juk vien fortepijonui per bene daugiau nei 200 metų (jei skaičiuosime ir muziką klavyrui, chronologinės ribos išsiplės dvigubai) kūrinių buvo sukurta tiek daug, kad vargu, ar kas imtųsi juos suskaičiuoti.

Kita vertus, opusų šiam instrumentui pasirinkimo gausoje ne tokios jau plačios geografinės ribos – Vakarų Europos muzikiniais centrais buvusių šalių, tokių kaip Austrija, Vokietija ar Prancūzija fortepijoninės muzikos repertuaro spektras labai platus. Tačiau kitur – Belgijoje, Kroatijoje, Maltoje ar Lietuvoje – pasirinkimo laisvė dažniausiai apsiriboja romantizmo epocha, kurioje, per Europą nusiritus tautinių judėjimų bangai, ėmė atsirasti ar reikštis profesionaliosios muzikos kūrėjų, iki šiol gerai pažįstamų tik tų šalių muzikos mylėtojams. Tad tik pamačius koncerto pavadinimą, labiausiai ir intrigavo koncerto kūrinys – kas jame skambės ir ar kūrinio paieškos buvo sunkios ir įvairiapusės?

Atsivertus koncerto "Gražiausia Europos muzika" programėlę, paaiškėjo, jog laukia netrumpa miniatiūrų serija – nors vargu, ar galima buvo tikėtis, kad į vieną koncertą tilptų daugiau nei dvidešimt didesnės formos kūrinių, bent jau teoriškai juk buvo galimas ir įvairių žanrų mišinys. Ir tikrai: miniatiūros (ar kartais – trumpos sonatų ar sonatinų dalys) buvo pagrotos iš visų ES šalių. Nors, kaip ir buvo galima buvo nuspėti, daugelis kūrinių gimė romantizmo epochoje, skambėjo ir keletas baroko bei XX a. kompozicijų. Buvo įdomu išgirsti gabalėlį portugališkojo (Carlos Teixas Tokatą nr. 45) ar švediškojo (Johano Helmicho Romano Sonatos nr. 1 II dalį) muzikinio baroko, kuris koncertinėje praktikoje pasitaiko gana retai. O ir dauguma romantinių miniatiūrų buvo kiek mažiau žinomos: kad atstovautų gimtajai Lenkijai pianistas pasirinko ne kokį nors žymų Fryderyko Chopino opusą, bet jo Briliantines variacijas op. 12 Jacques Halévy operos "Ludovic" temomis. Ir tai jau buvo ne tik Lenkijos, bet ir Prancūzijos muzikinės kultūros atspindys.

Lietuva nuskambėjo, žinoma, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pavidalu – buvo atlikta jo Pjesė fortepijonui, VL 281. O koncertą bisu simboliškai pabaigė trumpa L.van Beethoveno "Odės džiaugsmui" parafrazė.

Nors, kaip ir buvo galima buvo nuspėti, daugelis kūrinių gimė Romantizmo epochoje, skambėjo ir keletas Baroko bei XX a. kompozicijų.

Laiko ir erdvės jungtys

Koncerto repertuaras buvo gana platus ne tik geografiškai, bet ir chronologiškai – nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Vienas ryškiausių Lenkijos jaunesnės kartos pianistų koncerto programėlėje apibūdinamas kaip atviras iššūkiams ir netikėtiems išbandymams, virtuoziškas, nepaprastai lakios bei turtingos muzikinės vaizduotės. Išties, vaizduotę ir išmonę repertuaro sudarymo aspektu Kaune jis tikrai pademonstravo. Techniškai virtuoziškais jo sugebėjimais abejoti irgi neteko, tačiau kas kita – jo pasirinktos interpretacijos, kurios pasirodė kiek vienodos.

Koncertą pradėjęs Wolfgango Amadeus Mozarto Sonatos Nr. 11 A- dur III-ąja dalimi ("Turkų maršu"), kurį paskambino kiek sportiškai, vėliau tęsė su Césaro Francko "Lėlės rauda". Šias dvi kompozicijas skiria ne tik didelis laiko tarpas, bet ir labai skirtingos stilistikos, tačiau jos abi skambėjo labai panašiai, nors, skirtingų tempo nuorodų, be abejo, paisyta.

Kiek pritrūko skirtingumo ir tarp kitų kompozicijų. Kad ir žymioji Johanno Sebastiano Arija iš "Goldbergo variacijų" buvo paskambinta tokia pačia maniera kaip Johno Fieldo Noktiurnas G-dur, Nr. 12: tarsi abu opusai būtų sukomponuoti to paties kompozitoriaus labai panašiu metu. Kontrastų pritrūko ir pačių kompozicijų viduje, pavyzdžiui, Ivano Zajco "Elgetų susibūrime".

Iš konteksto gal kiek išsiskyrė slovako Jano Cikkerio Sonatos nr. 1 I-oji dalis, Wojciecho Waleczeko interpretacijoje įgijusi impresionistinį koloritą ir Ferenzo Liszto Etiudas Nr. 6 pagal Niccolò Paganini Kaprisą smuikui nr. 24 a – moll. Pastarojoje buvo itin ryškus ankstyvosios F.Liszto kūrybos braižas, kurį dėl gausybės virtuoziškų pasažų paslėpti būtų sunku. Tačiau čia kiek kliuvo pianisto technika: ji sudarė bėgančio paskui važiuojantį traukinį įspūdį. Atliekant tokį virtuozišką kūrinį, kur kas geresnį įspūdį darytų atitinkamas atlikėjo techninis pasiruošimas ir užtikrintumas.

(Ne)pasiekiama kartelė

"Gražiausia Europos muzika", ko gero, nebuvo išties gražiausia Europos muzika, nes sudėti ją į tokio formato koncertą būtų gerokai keblu – tiesą sakant, tikriausiai neįmanoma visai. Tačiau pati idėja atlikti visų ES šalių kūrinius buvo tikrai originali ir įdomi – jau vien pats gražios sukakties paminėjimas buvo netikėtai kameriškas. O ir klausytojams buvo pateikta plati Europos kompozitorių pavardžių paletė, kurios didžiąją dalį daugelis tikriausiai matė ir girdėjo pirmą kartą.

Buvo malonu ir ausiai: paliekant nuošalyje interpretacijos pasirinkimo klausimus, visas koncertas skambėjo tarsi vienas didelis, bet ne pernelyg ilgas romantinis ciklas.

Tik nuolatos kirbėjo vienas bene retorinis klausimas, kilęs dar seniai, vos perskaičius koncerto anonsą – ar išties pianistas gali būti universalus: t.y. puikiai groti viską? Nes tokiu lyg ir yra tituluojamas W.Waleczekas. Vientiso atsakymo veikiausiai nėra, tačiau jau ne pirmą kartą peršasi mintis: ne, negali. Tiesiog pasaulyje yra pernelyg daug skirtingos muzikos, reikalaujančios ne tik įvairaus pobūdžio žinių ir įgūdžių, bet ir atitinkamų asmenybės bruožų. Atitinkamos kokybės daugeliu atveju pasiekiama koncentruojantis į vieną sritį. Tačiau, žinia, ieškoti įvairiais rakursais originalių sprendimų – ne tik sveikintina, bet ir būtina.

Bendras vardiklis – muzika

Pirmąjį birželio penktadienį Kauno valstybinėje filharmonijoje skambės išskirtinis muzikos projektas "Gražiausia Europos muzika", kurio programoje skambės visų 28 ES šalių kompozitorių kūriniai.

Tokį neįprastą rečitalį Pažaislio muzikos festivalio klausytojams dovanos atviras iššūkiams ir netikėtiems išbandymams, virtuoziškas, nepaprastai lakios ir turtingos muzikinės vaizduotės lenkų pianistas Wojciechas Waleczekas. Jis gali vieno ir to paties koncerto metu skambinti tiek grupės "The Beatles" dainas, tiek klasiką, vienu fortepijonu atlikti Frederico Chopino koncertą fortepijonui ir orkestrui, o šioje programoje, dedikuotoje Lietuvos ir Lenkijos įstojimo į ES penkiolikos metų sukakčiai, pianistas užsimojo atlikti visų bendrijos šalių kompozitorių kūrinius.

W.Waleczekas plačiai žinomas dėl bekompromisio požiūrio į atlikėjo meną. Link keturiasdešimtmečio jubiliejaus artėjantis atlikėjas dar būdamas dvidešimties pradėjo aktyvią koncertinę veiklą, grodamas rečitalius, pasirodydamas su simfoniniais orkestrais ar dalyvaudamas kamerinės muzikos projektuose.

Jo koncertai skamba ir ES šalyse, ir toli už bendrijos ribų: Šveicarijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Moldovoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Kazachstane, Jordanijoje, Palestinoje, Alžyre, Japonijoje, Argentinoje, Kanadoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių.

Prieš penkerius metus leidykla "Naxos" išleido lenkų atlikėjo kamerinės muzikos albumą, o prieš dvejus metus atlikėjas įrašė kompaktinę plokštelę, kurioje skamba Ferenco Liszto sukurtos Niccolo Paganini kūrinių transkripcijos.

Katovicų muzikos akademiją baigęs pianistas yra tapęs ne vieno tarptautinio konkurso laureatu. Vėliau jis tobulinosi Vankuverio muzikos akademijoje, o prieš dvejus metus apgynė habilituoto daktaro disertaciją Bydgoščiaus muzikos akademijoje. Ir toliau mokslinę bei meninę veiklas aktyviai plėtojančiam muzikantui Lenkijos kultūros ministras yra paskyręs prestižinį apdovanojimą – Nusipelniusio lenkų kultūrai garbės ženklą.

Tango aistros

Šeštadienį Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje kiek netikėtu amplua pasirodys kamerinis ansamblis "Vilniaus arsenalas", pristatydamas Pažaislio muzikos festivalio publikai aistringą programą "Tango ritmu".

Ansamblis susibūrė 1986 m., šiuo metu jame groja Laima Šulskutė (fleita), Rolandas Romoslauskas (altas) ir Sergejus Okruška (klavesinas). Kolektyvo pavadinimas siejamas su Taikomosios dailės muziejaus patalpomis, kuriose XVI–XVII a. buvo laikomi ginklai, nes būtent čia prasidėjo aktyvus kolektyvo koncertinis gyvenimas. "Vilniaus arsenalas" yra daugelio tęstinių projektų, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos festivalių dalyvis, aktyviai koncertuoja, yra surengęs daugiau nei tūkstantį koncertų įvairiuose Lietuvos ir Europos miestuose. Ansamblio repertuaras itin platus: nuo ankstyvojo baroko iki šiuolaikinių kompozicijų.

Šį kartą Pažaislio muzikos festivalio klausytojus ansamblis kviečia įsitraukti į aistringą tango muzikos sūkurį, pristatydamas originalios sudėties atliekamą nemirtingojo Astoro Piazzollos kūrybą.

Kurgi slypi neblėstančio šio kūrėjo populiarumo priežastis? Muzikologai teigia, kad A.Piazzolla, dažnai vadinamas "nuevo tango" stiliaus krikštatėviu, buvo nepataisomas svajotojas, dažnai kentėjęs argentiniečių priekaištus dėl to, kad jų nacionalinį šokį jis drįso interpretuoti kitaip, praturtindamas jį savo muzikinėmis fantazijomis. Nepaisant tų priekaištavimų, šis dvasingas ir aistringas atlikėjas, grojęs bandonija, tapo vienu populiariausių pasaulio kompozitorių.

A.Piazzolla – tikras muzikos novatorius, savo meninei saviraiškai itin sėkmingai pasirinkęs instrumentą ir muzikos stilių, neištirpęs Buenos Airių naktinių klubų šokių aikštelėse, o prasiveržęs į tarptautinę sceną. Būtent studijų Paryžiuje pas kompozitorę Nadią Boulanger metu pabudo jo kūrybinės galios, padėjusios pažinti gimtosios šalies muzikos gelmes. Modernizuotas tango ir gyvenimo džiugesio kupinas jo atlikimas greitai patraukė viso pasaulio klausytojų dėmesį ir prasiskynė kelią į populiariausias koncertų scenas.

Requiem didybė

Sekmadienį Kauno valstybinėje filharmonijoje skambės didingas kūrinys – Giuseppe's Verdi Requiem.

Šį įspūdingą, susikaupimo ir apmąstymų kupiną opusą, prieš 145 metus sukurtą italų rašytojo Alessandro Manzoni atminimui, klausytojams dovanos rinktinės atlikėjų pajėgos, diriguojamos Constantine'o Orbeliano.

Tarp operos ir liturginės muzikos žanrų varijuojantis kūrinys nuo pat pirmojo atlikimo iki šiol yra itin populiarus ir greta iškiliojo Wolfgango Amadeus Mozarto Requiem yra vienas dažniausiai atliekamų šio pobūdžio veikalų. Šį įspūdingą, susikaupimo ir apmąstymų kupiną opusą, prieš 145 metus sukurtą italų rašytojo Alessandro Manzoni atminimui, klausytojams dovanos rinktinės atlikėjų pajėgos, diriguojamos Constantine'o Orbeliano. Gros Kauno miesto simfoninis orkestras, kurio vadovas yra Algimantas Treikauskas, o vyriausiasis dirigentas – armėnų kilmės C.Orbelianas, šiuo metu reziduojantis JAV.

Giedos šio žanro muzikoje neįtikimų aukštumų pasiekęs, veiklos 50-metį pasitinkantis Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Petro Bingelio, ir tarptautinė operos solistų komanda: sopranas Karina Flores, mecosopranas Eleni Matos, tenoras Hovhannesas Ayvazyanas ir bosas Haykas Tigranyanas. Visi šie dainininkai yra pasiekę neįtikimų karjeros aukštumų, o jų balsai skamba žinomiausiuose pasaulio operos teatruose.

"K.Flores – itin charizmatiška asmenybė, ideali tiek savo išvaizda, tiek balsu", – taip apie šį sopraną atsiliepia muzikos kritikai. Rusijoje gimusi dainininkė studijavo Rostovo konservatorijoje, vėliau studijas tęsė Romoje, Šv.Cecilijos vardo muzikos akademijoje, kur jos vokalo pedagogė buvo legendinė atlikėja Renata Scotto.

Prieš dešimtį metų pelniusi prizines vietas prestižiniuose konkursuose, ji pradėjo tarptautinę karjerą debiutuodama Insbruko operos teatre. Nuo to laiko jos sukurtų vaidmenų sąrašas nuolat pildosi ryškiausiais lyrinio-spinto soprano vaidmenimis, tokiais kaip Amelija "Kaukių baliuje", Čio Čio San operoje "Madam Baterflai" ar Santuca "Kaimo garbėje". Atlikėja dainuoja įvairiausiuose operos teatruose: nuo Vokietijos iki Rusijos. Praeitų metų sezoną ji pradėjo debiutu žymiajame Regio di Torino teatre ir pasirodymu Vašingtone, kur dainininkė atliko soprano partiją Benjamino Britteno "Karo requiem".

Iš JAV kilusios E.Matos vardas puikuojasi daugiausia prizų tarptautiniuose konkursuose laimėjusių akademinių dainininkų sąraše. Ji tapo 34 prestižinių, tokių kaip Maria Callas ar Luciano Pavarotti konkursų laureate. Ši dainininkė populiari visame pasaulyje, jai teko dainuoti diriguojant tokioms įžymybėms kaip Danielis Bareboimas, Zubinas Mehta, Jahja Lingas ar Neeme Jarvi. Atlikėja yra sukūrusi gausybę mecosoprano vaidmenų žinomiausiose operose, o jos nuostabaus balso klausėsi Čikagos lyrinės operos, Lenkijos nacionalinės operos teatrų, Niu Džersio operos festivalio ir kitų prestižinių scenų publika. Dainininkė dažnai pasirodo kaip stambių scenos žanrų mecosoprano partijų atlikėja, o vienas ryškiausių jos pasiekimų – dalyvavimas Akropolio papėdėje vykusiame koncerte, skirtame Mariai Callas atminti.

H.Ayvazyanas, operos scenoje debiutavęs prieš devynerius metus, iš karto pasuko tarptautinės karjeros keliu. Jo balsas skamba Toronto, Sankt Peterburgo, Totorių valstybiniame, Maskvos didžiajame operos teatruose ir žinomiausiose koncertų erdvėse, tokiose kaip Vienos "Musikverein" ar Maskvos valstybinės konservatorijos koncertų salė. Kritikų giriamas kaip visus tikro dramatinio tenoro duomenis turintis atlikėjas, H.Ayvazyanas dažnai dainuoja diriguojant Valerijui Gergijevui, o scenoje jam teko bendradarbiauti su tokiomis įžymybėmis kaip Maria Guleghina, Anna Netrebko, Olga Borodina, Liudmila Monastirskaya ir kt. Daugelį ryškių tenoro vaidmenų atlikėjas sukūrė Sankt Peterburgo Marijos teatre, gastroliavo su Berlyno simfoniniu orkestru, praeitą vasarą jis dainavo Manriką Giuseppe's Verdi operoje "Trubadūras" diriguojant pačiam Placido Domingo ir debiutavo Arena di Verona festivalyje.

H.Tigranyanas savo muzikanto karjerą pradėjo kaip obojininkas, vėliau pasuko dainininko keliu ir prieš dešimtį metų tapo Jerevano Komito konservatorijos absolventu. Vokalo paslapčių sėmęsis pas legendinį tenorą Geghamą Grigoryaną atlikėjas nuo 2008 m. yra Armėnijos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Jo sukurtų vaidmenų sąrašą puošia Gremino, Mefistofelio, Končiako ir kiti ryškūs operų vaidmenys. Pas žymiausius vokalo pedagogus meistriškumo kursus lankęs dainininkas tapo daugelio tarptautinių konkursų laureatu, o Armėnijos vyriausybė jį ne kartą apdovanojo už pasiekimus operos srityje ir už ypatingą dėmesį nacionalinei armėnų tautybės kompozitorių kūrybai. Dainininką dažnai galima išgirsti muzikos festivaliuose, pasirodant su orkestrais, taip pat kamerinės muzikos koncertuose. Prieš penkerius metus solistas gastroliavo Pietų Amerikoje – jo balso klausėsi Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos publika.

Kas? Koncertas "Gražiausia Europos muzika". Dalyvauja Wojciechas Waleczekas (fortepijonas, Lenkija).

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Birželio 7 d. 18 val.

Kas? Koncertas "Tango ritmu". Dalyvauja ansamblis "Vilniaus arsenalas".

Kur? Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje.

Kada? Birželio 8 d. 16 val.

Kas? Koncertas "Giuseppe Verdi – Requiem". Dalyvauja Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir solistai.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? birželio 9 d. 17 val.