„Per Paschą ir savaitę po to valgoma nerauginta duona maca, iškepta greitosiomis ir be mielių. Tai turėdavo priminti skubų susiruošimą kelionėn, kai faraonas pagaliau išleido izraelitus iš Egipto“, – pasakoja Ž.Gercas.
Žydai Paschą pradeda švęsti šeštadienį leidžiantis saulei. Žydų bendruomenės pirmininkas sako, kad praktiškai visos žydų religinės šventės prasideda išvakarėse. Per Paschą žydai labia didelį dėmesį skiria maistui.
„Yra du seideriai t.y. tvarka. Aštuonias dienas negali būti miltinių patiekalų. Virti kiaušiniai, krienai, karčios daržovės. Kiekvienas maistas aprašytas kodėl jis valgomas ir ką reiškia. Yra tvarka ką reikia valgyti, kaip reikia, kada macus, kada raudono vyno gerti. Viskas seideriuose yra surašyta“, – Ž.Gercas šypteli, kad tai labai ilga istorija.
Tradiciškai visas raugintas maistas prieš Paschą turėtu būti sudeginamas. Pirmasis, antrasis ir paskutinis šventės vakaras pažymimas didele vakariene, kurios tvarka griežtai reglamentuota tradicijų: stalo priekyje sėdi šeimos galva ir skaito Išėjimo knygos fragmentą, maldas, liturginių himnų rinkinį, prie stalo vykdomi žaidimai vaikams. Pagal paprotį prieš šventinės vakarienės pabaigą ant stalo pastatoma graži taurė su vynuogių sultimis ir paliekamos praviros durys. Ši taurė yra vadinama „pranašo Elijo taure“ (Mesijo šauklio).
Šventės metu ant stalo dedamas sūrus vanduo, į jį mirkomos ir valgomos aitrios daržovės. Sūrus vanduo simbolizuoja vergų ašaras, o daržovių aitrumas – jų kančias. Šventė prasideda vyno ar midaus taurės laiminimu. Prieš valgį atliekamos rankų plovimo apeigos.
Europoje daugumoje kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė siejama su hebrajų k. žodžiu pesach, reiškiančiu izraelitų išėjimo iš Egipto minėjimo šventę pagal Senąjį Testamentą.
Žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas neslėpė, kad patys žydai Paschą kartai vadina Velykomis, tačiau sąlyčio taškų esą čia maža. Ž.Gercas šypteli, kad su apsikrikštijusiu Jėzumi žydai nelabai draugauja.
Tačiau niekaip nepaneigsi, kad tiek krikščionims, tiek, žydams tuo pačiu metu vykstančios šventės yra didžiausios metuose. Ir vieniems, ir kitiems šių švenčių ištakose yra tragizmo elementų, tačiau iš esmės tai yra begalinio džiaugsmo šventės.
