Užsidegė tvarumo filosofija

Kūrybiška mergina jau nuo vaikystės svajojo apie savo drabužių ateljė. Tačiau studijos Glazge, Škotijoje, iš esmės pakeitė Ievos kūrybos filosofiją. „Kam kurti tai, ko jau ir taip yra per daug, nuo ko kenčia planeta ir žmonės“, – svarsto ji.

Prieš trejus metus drauge su vyru Ramūnu įkūrusi zero waste (liet. nulinio švaistymo) filosofija paremtą mados ženklą ir pavadinusi jį „Mali.Keli“, šiuo metu kūrybą Ieva tęsia viena. Jos siekiamybė – tvarumas visu 100 proc.

„Įprastai mados industrijoje sukerpant net paprastą palaidinę ar marškinius lieka gana daug atliekų, kurios nugula į sąvartyną. Aš kuriu drabužius taip, kad nebūtų jokių atliekų“, – užsidegusi aiškina Ieva.

Už įskiepytą kūrybiškumo gyslelę ji dėkinga mamai, negailėjusiai laiko ir vedžiojusiai dukrą po įvairius būrelius – baleto, teatro, dailės, net jojimo. Taip Ieva galėjo išbandyti daugelį meno rūšių. Tėčiui taip pat jaučia didelį dėkingumą, nes iš jo gavo aliejinės tapybos pagrindus ir daug reikalingų žinių apie dailę.

Koncepcija: zero waste filosofijai ištikima I.Keliauskaitė-Mališauskė vadina save nuplaukusia ir sako, kad kuria nišiniams žmonėms, kurių nedomina tradicinė mada / M. Motiekaitės-Naruševičienės nuotr. 

Kadangi Kauno jėzuitų gimnazija, kurioje mokėsi, buvo labai akademiška mokymo įstaiga, mergina ėmė galvoti apie tarptautinių santykių studijas, politikos mokslus.

„Kol vieną dieną galvoje tarsi kažkas kliktelėjo. Tą minutę aš supratau, kad noriu būti tarp kūrybingų žmonių, kad man reikia pokalbių apie meną, kūrybą“, – prisimena I.Keliauskaitė-Mališauskė ir priduria, kad jos apsisprendimui didelį poveikį turėjo vienas pokalbis su mamos drauge tekstilininke.

Kelias į kūrybos laisvę

Anot Ievos, iš pradžių ji nelabai norėjo dalyvauti tame pokalbyje prie puodelio arbatos, kuris vyko mamos iniciatyva. Vis dėlto po jo merginą aplankė tarsi nušvitimas – nebeliko klausimų, ką pasirinkti baigus mokyklą.

„Supratau, kad visą gyvenimą man rūpėjo aprangos estetika ir ypač kiekviena dėvima medžiaga. Negalėjau rengtis bet ko ir bet kaip“, – šypsosi pašnekovė, po lemtingo pokalbio pradėjusi domėtis tekstiline kūryba, ėmusi lankyti parengiamuosius kursus, skirtus stojantiesiems į Vilniaus dailės akademiją.

Vis dėlto, prisipažįsta, širdyje turėjo svajonę studijuoti užsienyje, kuris asocijavosi su geresne studijų kokybe, platesne pasirenkamų dalykų apimtimi ir pan. Todėl galiausiai pasirinko platesnio spektro studijas Glazgo universitete (The Glasgow School of Art), kur ėmė studijuoti tekstilės dizainą.

Zero waste: geltonas apsiaustas, kaip ir kiti „Mali.Keli“ kūriniai, sukirpti ir pasiūti taip, kad neliktų jokių atraižų / A. Papievytės nuotr.

„Glazge išbandžiau save įvairiausiose tekstilės, interjero ir mados šakose, taip pat susipažinau su įvairiomis kitomis menų kryptimis – interaktyviuoju dizainu, skulptūra, grafiniu dizainu ir t.t. Ši specialybė man atvėrė akis matyti pasaulį plačiau, bendrauti ir bendradarbiauti, laužyti taisykles ir taip spręsti problemas. Čia susidūriau su daugybe kūrybingų žmonių, kurių mąstymas buvo nestandartiškas, eklektiškas, drąsus. Tai mane labai veikė kaip kūrėją“, – prisimena studijų laikus Mali.Keli slapyvardžio savininkė.

Supratau, kad galiu savo talentą panaudoti tam, kuo degu, ir kad galiu kurti nedarydama didelės žalos planetai ir bendruomenei.

Tai, ką ji pristatė Glazge kaip savo diplominį darbą, net nebuvo panašu į tekstilę. Škotijoje jos kūrybai buvo suteikta visiška laisvė. Glazge Ieva susipažino su įdomia dėstytoja Holly McQuillan, kuri buvo viena iš zero waste mados pradininkių pasaulyje.

„Būtent jos paskaitoje ir sužinojau, kas yra ta nulinio švaistymo mada, kaip ji kuriama ir kuo tai naudinga pasauliui ir aplinkai. Vėliau skaičiau jos knygas, susisiekiau su ja dėl rekomendacijų, kur ir kaip mokytis toliau“, – aiškina kūrėja. Studijuojant Ievos supratimas apie mados industriją labai keitėsi. „Supratau, kad galiu savo talentą panaudoti tam, kuo degu, ir kad galiu kurti nedarydama didelės žalos planetai ir bendruomenei“, – dėsto savo kūrybos nuostatas.

Natūralus gyvenimo būdas

Ar zero waste filosofija buvo artima ir jų šeimai? „Matote, – juokiasi pašnekovė, – apie tvarumą ar rūšiavimą 1990–2000 m. dar mažai buvo kalbama. Gyvenome taupiai, nes buvome taip įpratę. Mama ir senelė stengdavosi neišmesti jokio gero daikto, kurį būtų galima perdaryti, kažką nukirpti, kažkur prisiūti ir taip jį prikelti naujam gyvenimui“, – mintimis nusikelia į praeitį.

Iškalbūs: dekoratyviniai printai „This is my body“ kalba apie meilę sau ir savo kūnui. Ši tema Ievos kūryboje kartojasi gana dažnai / A. Papievytės nuotr.

Ievos tėtis, dirbantis su medžiu, savo rankomis statė šeimai namą. Kai Ieva viešėdavo pas senelius, mokėsi kompostuoti – numesti obuolio graužtuką ne bet kur, o ten, kur jis teiktų naudos. „Tuo metu zero waste nebuvo kažkokia filosofija, veikiau – natūralus gyvenimo būdas, nulemtas to meto aplinkybių“, – svarstė Ieva.

Menininkė sako, kad jei žmogus nori paprastuoju būdu siūto drabužio, neverta eiti pas ją. Mali.Keli atranda žmonės, kuriems artima jos zero waste koncepcija. Iš pradžių gimsta pati idėja, paskui ateina eilė medžiagai ir klausimui, kaip ją visą kuo taupiau ir išmaniau sunaudoti – sukirpti ir susiūti. Jei audiniai keli – kaip juos visus sukombinuoti į vieną visumą, kad nieko nereikėtų išmesti.

„Jei kažkam labiau norisi tradicinio siuvimo būdo, siunčiu pas tradicinę siuvėją. Matote, pagal savo specialybę aš nesu tikra siuvėja“, – aiškina tekstilės dizaino kūrėja ir priduria, kad ryškiausios tekstilės pritaikymo kryptys yra mada ir interjeras, tad ji, be abejo, jas išmano.

Ievai patinka iššūkiai. Kartais ji taip susižavi kokia nors idėja, kad neria į ją dėl įdomumo – negalvodama nei apie sugaištą laiką, nei apie jėgas, kurių prireiks naujam projektui.

„Mano vyras juokauja, kad į savo CV galėčiau įsirašyti labai daug keistų dalykų… Pavyzdžiui, aš ne žvejoju, bet labai gerai moku daryti žvejybos mazgus, mat sykį savo meno kūriniui turėjau pririšti labai sunkias spyruokles…“ – juokiasi pašnekovė. Jai smagu laužyti nusistovėjusias normas ir daryti viską savaip. Nesvarbu, ant ko, – medžio, plastiko, stiklo, metalo, audinio. „Man įdomu viskas – spausti printus, austi, siuvinėti, piešti ant įvairių paviršių.“

Tradicinė mada nuobodi

Anot kūrėjos, kiekvienas jos sukurtas drabužis privalo turėti prasmę. „Kita mano misijos dalis yra skleisti psichikos sveikatos žinių svarbą. Čia remiuosi savo pačios ilga kelione emocinės sveikatos link“, – prisipažįsta ji.

Žydras paltukas, pavadintas „Time traveler“ ir išmargintas ranka pieštomis bangelėmis, simbolizuoja žmogaus nerimo bangavimą. „Man tas raštas asocijuojasi tarsi su kokia širdies kardiograma“, – šypsosi Ieva ir priduria, kad visas mūsų gyvenimas eina banguojančiu ritmu, kuriam negalima priešintis. Išmokus banguoti, pagavus visatos pulsą, jos taisykles, gyventi gali būti kur kas lengviau.

Uniseksas: I.Keliauskaitės-Mališauskės kuriami drabužiai skirti daugiau moterims, bet jais pasipuošti gali ir kūrybiškai į gyvenimą žvelgiantys vyrai / A. Papievytės nuotr.

Kita jos suknelė, pavadinta „Flowy Princess“, išmarginta strijų raštu, kalba apie tai, kad savo kūną reikia mylėti, kad ir koks jis būtų, švenčiant net ir tai, kas gali atrodyti negražu ar nepatogu – tarkim, moterims strijos. Tik tuomet gerai jausimės emociškai.

Kai kuriuos Ievos kurtus drabužius puošia raštai, spausti skaitmeniniu būdu, – vadinamieji meniniai printai.

Kas yra „Mali.Keli“ ženklo gerbėjai? „Nišiniai žmonės, kuriems nuobodi tradicinė mada, – juokiasi ji. – Kitiems mano drabužiai atrodo patrauklūs, bet ryžtis juos nešioti ne kiekvienas išdrįsta. Ypač puikiai ryškūs, oversize tipo drabužiai atrodo scenoje“, – atvirauja Ieva, šią vasarą gavusi užsakymą sukurti porą kostiumų performansui, kuriame turėjo atsispindėti šviesos ir tamsos kova.

Padeda migrantams adaptuotis

Ieva ne tik kuria savo zero waste mados verslą, bet dar ir dirba menų agentūroje „Artscape“. Jos pareigos – padėti migrantams prisijaukinti naują vietą, naują visuomenę.

„Dauguma migrantų psichologiškai yra atsidūrę labai jautriose situacijose. Problema, kad tie žmonės neturi namų, – tik viena iš daugelio. Todėl man, kaip jautriam meno žmogui, labai gera jiems padėti, prisidėti prie jų emocinės sveikatos gerinimo“, – kalba Ieva, rengianti šiems žmonėms kūrybines meno dirbtuves.

Menininkė pastebi, kad migrantų vaikai labai mėgsta piešti, vis prašo guašo. „Nesinori, kad mūsų užsiėmimai būtų vien tik guašas ir popierius, todėl juose prisigalvoju įvairiausių dalykų. Esame gaminę šviesos žibintus, monotipijos ir cianotipijos darbus, draugystės apyrankes, fotografavę, rišę nedidelius kilimėlius ir pan.“ – vardija Ieva ir priduria, kad besistengiantiems integruotis į mūsų visuomenę migrantams dažnai trūksta paprasčiausio lietuvių palaikymo.

Prasidėjus karui Ukrainoje, jai labai norėjosi bent maža dalimi prisidėti prie pagalbos šiai šaliai. Tad prisiminė savo naujai atrastą meilę – cianotipiją.

„Kaip tyčia cianotipijos technika atlikti printai yra mėlynos ir baltos spalvų. Prisijungiau prie akcijos „Spalvinam Ukrainai“ ir daug savanoriškų valandų skyriau printų gamybai, o visos už juos surinktos lėšos buvo skirtos Ukrainos fondui“, – sako pašnekovė.

Projektas: cianotipijos technika ant stiklo atliktas vienas naujausių menininkės darbų – instaliacija „Nemuno veidas“ / A. Papievytės nuotr.

Nauja meilė – cianotipija

Paklausta, ką reiškia šis keistai skambantis žodis, Ieva aiškina, kad cianotipija – tai fotografijos technika, kai negatyvas ar koks nors objektas yra eksponuojamas ant popieriaus ar kitos medžiagos, padengtos specialiais chemikalais. Vėliau, išryškinus darbą vandenyje, išgaunamas monochrominis mėlynos spalvos atspaudas.

Šia technika atliktas vienas naujausių menininkės darbų projekte „Nemuno7“, skirtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ parodų ir renginių ciklui. Ruošiantis šiam įvykiui, Zapyškyje buvo restauruotas senas laivas, žemkasė, stovintis Nemuno vagoje. Ant jo denio šiandien įrengta modernaus meno rezidencija ir denio erdvė, kurioje žiūrovų laukia net devyni meno objektai. Vienas jų – Ievos cianotipijos ant stiklo instaliacija, pavadinta „Nemuno veidas“.

Pati kūrėja apie „Nemuno veido“ instaliaciją kalba su didele meile. „Per cianotipiją ant stiklo sluoksnių galite stebėti viską, ką apie Nemuną sužinojau per ilgą mūsų pasimatymų maratoną. Jis įmantriai pažįsta savo augaliją ir gyvūniją; jis nepaprastai intelektualus ir prisitaikantis prie technologijų; jis atrodo įskaudintas, tačiau atlaidus ir taikosi prie mūsų šiuolaikinio gyvenimo būdo; jis emocionalus ir nebijantis jausti. Aš jį matau kaip šiuolaikinį dievą, kuris svetingai priima savo šiltais apkabinimais, bet niekada nebus minkštas ir visada pasakys tiksliai tai, ką galvoja.“

Ieva kviečia visus kauniečius ir miesto svečius apsilankyti unikalioje „Nemuno7“ kultūrinėje erdvėje ir išvysti „Nemuno veidą“ jos akimis.

Be nuplaukimo neįdomu

Birželio viduryje Ieva atšventė savo gimtadienį. Paklausta, ką planuoja kitiems savo gyvenimo metams, moteris susimąsto. Iš vienos pusės, ji mėgsta pasidaryti detalius darbų sąrašus, susitikimų tvarkaraščius; iš kitos – leidžia gyvenimui tekėti.

„Man užtenka, kad žinau savo kryptį ir kasdien ta linkme dirbu. Tuomet ramiau, kad vieną dieną būsiu ten, kur suplanavau, – šypsosi Ieva ir vadina save kartais labai meniškai išplaukusia, o kartais – be galo disciplinuota kūrėja. – Jei būnu labai pavargusi, pasidarau laisvadienį. Bet jei žinau, kad kažką turiu būtinai padaryti, pasiplanuoju laiką taip, kad viską suspėčiau. Gyventi be nuplaukimo būtų neįdomu, o be disciplinos nevyktų veiksmas.“

Naujausias Ievos nuplaukimas – Užupio meno inkubatoriuje, Vilnelės upės pakrantėje, visą liepos mėnesį veikianti jos paroda „Šviesos paieškos“. Anot menininkės, šviesa – tai toks fenomenas, reikalingas viskam, kas gyva. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Štai kodėl Ieva šviesos ieško visur ir visaip – kartais fotoaparatu, kartais tekstile, kartais skulptūra, o kartais ir žinute ant meninių printų. Kūrėja įsitikinusi, kad šviesos net ir pačioje juodžiausioje tamsoje visada galima rasti. Svarbiausia – norėti ją išvysti.

Rūpi mūsų aplinka

„Kūryba mane lydi nuo mažų dienų. Į savo gaminius įpinu savo mintis, energiją, nuotaikas. Leidžiuosi su savo meno mūzomis į spalvingą ir nenuspėjamą kūrybos pasaulį“, – sako Asta.

Kuria ji daug ką: hamakus, kilimus, dekoratyvines pagalves, sėdmaišius, įvairias funkcionalias interjero detales, rankines, maišelius. Pagrindinis moters tikslas – kurti taip, kad šiukšlių liktų kuo mažiau.

„Tvarumas man svarbus tiek kūryboje, tiek namuose – pradedant nuo produktų įsigijimo, atliekų rūšiavimo ir baigiant žmonių skatinimu rinktis tvaresnius produktus, – sako pašnekovė. – Žodis „tvarumas“ pastaruoju metu šiek tiek nuvalkiotas, gana daug verslų vartoja jį tiesiog tam, kad pritrauktų vartotojus. Ne visi ir supranta, ką reiškia tas tvarumas. Man tvarumas – ne tik perdirbimas, bet ir gaminiai, sukurti su kuo mažiau atliekų. Tai žiedinė ekonomika: žmonių skatinimas panaudoti naudotą, dalytis. Tiesiog rodau savo pavyzdžiu, pradedu nuo savęs ir savo šeimos ir skatinu aplinkinius tai daryti.“

A.Gegužė realistė – gyventi visiškai tvariai vargu ar pavyktų, ypač kaime, kur parduotuvėse tikrai nenusipirksi sveriamų produktų į savo daugkartinius maišelius. Tačiau tai, ką tik įmanoma, jos šeima stengiasi panaudoti dar kartą. Vaikams ir sau ji jau daugelį metų stengiasi pirkti dėvėtus drabužius ar gauna juos iš draugų, pažįstamų, tad tikrai mažai perka naujų, o savo vaikų išaugtus ar nenešiojamus atiduoda kitiems. Šeimos kaimynė neria kilimus iš nebenešiojamų trikotažinių drabužių atraižų, tad ir jai daug kas nukeliauja, dar kartą panaudojama. Savo mažametes dukras Jorę ir Adelę moko, kad prieš įsigyjant daiktus reikia pagalvoti, ar tai nebus tiesiog trumpalaikis džiaugsmas, kuris greitai pavirs į šiukšlę. Jos pačios kūriniai klientams visada keliauja tik sudėti į perdirbamas ar iš jau naudotų medžiagų pagamintas pakuotes.

Paskirtis: Astos namuose hamakai – ne tik interjero detalė. Tai namų traukos vieta tobulam poilsiui, o mažiesiems – žaismingos, jaukios ir saugios sūpynės / A. Gegužės asmeninio archyvo nuotr.

Kas ją pačią paskatino susimąstyti apie tvarumą? „Tai kažkaip savaime atėjo į mano gyvenimą, – sako pašnekovė. – Kai nuvažiuoji į miestą ir pamatai daugybę tų perpildytų šiukšlių konteinerių, darosi baisu. Tekstilės pramonė yra viena didžiausių teršėjų pasaulyje, išmetama gausybė drabužių, karaliauja greitoji mada. Norime švaresnės aplinkos – pradėkime nuo savęs. Juk vartotojai, o ne pramonė yra didžiausi gamtos teršėjai. Todėl stengiuosi bent jau pati prie to neprisidėti. Koks pats esi, tokius žmones ir pritrauki, todėl mano aplinkoje daug žmonių, kurie mąsto panašiai.“

Rado, kur panaudoti

Asta pasakoja seniai dirbanti su džinsu ir vis ieškodavo kažkokio būdo, kaip kuo daugiau nešioto šio audinio panaudoti, kad kuo mažiau jo būtų išmetama. Taip atrado, kad džinsai labai tinka hamakams gaminti.

„Pirmą hamaką iš džinsų pagaminome su jaunėle sese, kai gimė mano pirmagimė, prieš devynerius metus, – sako pašnekovė. – Tiesiog buvome nusipirkusios parduotuvėje sėdimą hamaką, tačiau jo audinys suplyšo dar neįpusėjus vasarai. Taigi nusprendėme hamaką atnaujinti. Po ranka jokio tinkamo audinio neturėjau, bet spintoje gulėjo daug nebereikalingų džinsų. Tiesiog suplėšėme juos į juostas, susiuvome, ir tas atnaujintas hamakas po mūsų ąžuolu kabėjo dar trejus metus visais metų laikais – tiek žiemą, tiek vasarą, rudenį ir pavasarį, saulei šviečiant, lietui lyjant, sniegui sningant. Tik po trejų metų aš jį nukabinau, nes jau vienoje vietoje įsiveisė pelėsis, audinys vietomis pabluko. Tada ir supratau, kad džinsas yra be galo tvirtas ir labai tinka hamakams, taip pat naudoti lauko sąlygoms, nes jis gana greitai išdžiūsta ir ilgai neplyšta.“

Vieta: leisti laiką A. Gegužės kurtuose hamakuose iš džinsų mėgsta tiek ji pati, tiek dukros / A. Gegužės asmeninio archyvo nuotr.

Po kurio laiko kaimynė paprašė pagaminti ypatingą dovaną įkurtuvėms – hamaką. Vėliau Astos vyras paskatino ją su hamakais dalyvauti mugėje – moteris pamatė, kad daug žmonių susidomėjo tuo, ką jį kuria. Tada ėmė gaminti hamakų dar daugiau. Taip greitai sunaudojo ne tik savo šeimos, bet ir savo draugų džinsus, net pritrūko. Tada gimė idėja paraginti visus Lietuvos žmones nebereikalingus džinsus atsiųsti jai, kad iš jų pasiūtų hamaką jiems arba kitiems žmonėms. Dabar jau tie nešioti nebereikalingi džinsai į Astos namus antram gyvenimui keliauja iš visos Lietuvos.

Šiais metais kūrėja užsibrėžė tikslą – iki 2022-ųjų pabaigos perdirbti 365 poras džinsų. Sako, visai neblogai sekasi. „Truputį atsilieku nuo grafiko, bet kiek atsiliksiu šiuo metu, tikiu, rudeniop pasivysiu“, – sako pašnekovė.

Padaryti galima daug ką

Vienam hamakui reikia mažiausiai šešių porų suaugusio žmogaus džinsų. Tiesa, ne visi džinsai tinkami hamakams: tie, kuriuose daug elastano, netinka, nes jie netvirti. Iš netinkamų hamakams siūti Asta gamina maišus tiems hamakams supakuoti. „Nė vienas mano hamakas neiškeliauja pas klientus suvyniotas į plastiką, – sako kūrėja.  – Aš pagalvoju ir apie tai, kad žmogus dažnai nori nusikabinti hamaką vasarai pasibaigus, jį kažkur padėti. Todėl pasiuvu ir pagalvei, ir hamakui maišus, tam irgi naudoju džinsus ir audinių atraižas.“

Džinsų Astai prireikia ir vedant edukacijas mokiniams ar suaugusiesiems džinso perdirbimo tema – dalyviams labai smagu žaisti su džinsu ir išlaisvinti kūrybą.

„Iš džinsų galima labai daug ką padaryti: esu ir pagalves siuvusi, ir sėdmaišius gaminusi, ir įvairius krepšius. Tikrai fantazija beribė, praktiškai viską galima pasiūti iš džinso, kaip ir iš kitų audinių“, – sako pašnekovė.

Netinkamus hamakams džinsus kūrėja kartais plėšo į juosteles ir iš jų neria kilimus. Pirmąjį džinsinį kilimą nunėrė prieš trejus metus ruošdamasi savo gaminių fotosesijai. Sako, tiesiog norėjusi sukurti kažką gražaus ir panaudoti nuo hamakų likusias džinsų atraižas, kurių ranka tiesiog nekilo išmesti. Nunėrė, ir nenusivylė, nes toks kilimas labai lengvai prižiūrimas – jį tiesiog reikia išskalbti skalbimo mašinoje, jis sunkus, todėl saugu turint vaikų, gana minkštas ir malonus liesti.

Prieš kurį laiką Astai kilo mintis, kad hamakams gaminti puikiai tinka austos lovatiesės. „Kas kartą prisiliesdama prie rankomis austos lovatiesės jaučiu kažkokią kitokią energiją, – sako ji. – Šiandien žmonės retai lovatieses tiesia ant lovos ar ant sofos, nes daug kam netinka prie interjero, bet pasiūtas iš jos hamakas gali pasitarnauti kaip interjero detalė, sukelianti sentimentų. Tad jei netiesiame šių lovatiesių ant sofų ar lovų – galime prikelti jas antram gyvenimui hamakuose. Tai puikus būdas parodyti savo vaikams, ką mokėjo mūsų močiutės, ir pagerbti tuos jų kūrinius.“

Universalu: hamakas tinka ir terasoje, ir lauke, ir kambaryje /A. Gegužės asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, pastaruoju metu kūrėja sulaukia prašymų pasiūti hamakus ir iš naujų audinių. Tada ji renkasi Lietuvos įmonės „Audėjas“ audinius, jų yra išbandžiusi daugybę ir žino, kad jie yra tvarūs, ilgai tarnaujantys.

Jaukumą kuria detalės

A.Gegužė pasakoja siūti išmokusi dar mokykloje, darbų pamokoje, tad pirmi džinsiniai darbai kaip tik tose pamokose ir buvo sukurti. Besimokydama Dailės meno mokykloje išmoko makramė virvių rišimo technikos, kuri dabar praverčia dekoruojant kūrinius ar kuriant kokias interjero detales. To ji moko ir kitas moteris. Tiesa, ir čia išlieka svarbus tvarumas – kūrėja naudoja Lietuvoje pagamintas perdirbtos medvilnės virves.

„Šiais laikais, kai atgimė bohemiškas stilius, žmonės vėl pradėjo domėtis makramė, o kadangi aš moku šią techniką, tiesiog pamaniau, kad tai labai gražiai derės su mano hamakais,“ – sako Asta.

Anot jos, makramė techniką galima naudoti labai daug kur: ir dekoro elementams, ir praktiškiems dalykams, pavyzdžiui, stiklainį dekoruoti ir naudoti daugybę kartų kaip vazą gėlėms pamerkti ar kaip žvakidę.

Meistriškumo pasiekiama dirbant, tobulėjant ir, žinoma, mylint tai, ką darai.

Ji pati sako esanti labiau praktiškų daiktų šalininkė: „Noriu įprasminti savo veiklą, kad tai, ką sukuriu, pagaminu, būtų naudojama ir naudinga žmogui. Tarkime, esu perdariusi kūdikio lopšiuką, tačiau perdariau jį taip, kad audinį galima būtų nuimti ir išskalbti. Jeigu tu riši virveles tiesiog ant rėmo ir nebus galimybės išplauti, toks lopšiukas bus labai trumpalaikis daiktas. Aš siekiu, kad daiktą galima būtų naudoti kuo ilgiau.“

Galimybės: „Iš džinsų galima labai daug ką padaryti: esu ir pagalves siuvusi, ir sėdmaišius gaminusi, ir įvairius krepšius“, –  pasakoja Asta / A. Gegužės asmeninio archyvo nuotr.

Astos manymu, kad sukurtum kažką unikalaus, reikia tiesiog bandyti, daryti. Galbūt neišeis puikiai iš pirmo karto, bet tik pabandę suprasime, kaip padaryti geriau. Jeigu pats neturi fantazijos, galima pasižiūrėti, ką ir kaip daro kiti: internete gausu pavyzdžių. Skonis ir įdirbis atsiranda bedirbant. „Patys pirmieji mano darbai irgi nebuvo ypatingi, bet meistriškumo pasiekiama dirbant, tobulėjant ir, žinoma, mylint tai, ką darai,” – sako moteris.

Paklausta, kiek laiko, turėdama šitiek veiklų, pati praleidžia hamake, patikina: „Labai daug. Mūsų namuose yra pora hamakų ir lauke kabo hamakas. Jeigu knygą skaitau – dažniausiai hamake, jeigu jis laisvas. Jeigu žiūrime kokį filmą – tai irgi dažnai hamake. Mūsų hamakai tikrai ne tik interjero detalė – tai namų traukos vieta tobulam poilsiui, o mažiesiems – žaismingos, jaukios ir saugios sūpynės”.

Projekto metu dalyviai pristatė savo mokyklas, šalis ir miestus, kūrė ir pateikė istorijų ekologijos tema "Jokių atliekų", gamino patiekalus iš maisto likučių, rodė darbelius iš įvairių atliekų. Vizito metu projekto dalyviai buvo supažindinti su Larnakos miestu ir Larnakos druskos ežeru, vyko į ekskursiją po Pano Lefkaros kaimą, garsėjantį nėriniais, vadinamais lefkaritika, ir sidabriniais rankdarbiais, lankėsi Skarinou aplinkosaugos centre, skanavo kiprietiško mezė ir čiurčchelos (riešutų virtose vynuogių sultyse).

Projekto dalyviai gyveno kipriečių šeimose, tad turėjo puikią progą susipažinti su šia kultūra, gyvenimo būdu ir papročiais iš labai arti.

"Kipre susipažinau su daug gerų ir draugiškų mokinių. Mokykla, kurioje lankiausi, buvo erdvi ir didelė, dauguma koridorių – lauke (dėl karščio). Šeima, kurioje gyvenau, labai draugiška ir maloni. Mane labai nustebino jų įprotis vaikščioti namuose su batais ir vėliau juos palikti savo kambaryje", – sakė septintokė Liepa Balčiūtė.

Aštuntokė Paulina Puraitė džiaugėsi, kad projektas padėjo susirasti naujų draugų, patirti daug naujų įspūdžių ir įgyti patirčių. "Grįžusi namo, nenusiaudavau batų, nes nemandagu vaikščioti basomis, tad vaikščiojama su šlepetėmis arba lauko batais. Atsikėlusi ryte ir pasiruošusi eiti i mokyklą lauke matai daug kačių. Pagal jų tikėjimą yra manoma, kad šias kates atvedė dievybė Helena – taip apsaugojo ir vis dar saugo gyventojus nuo nuodingų gyvačių ir jų įkandimų", – pasakojo ji.