Žiemoti liko netyčia

Susitarėme su Doloresa, kad ji telefonu atsakys į iš anksto jai pateiktus klausimus. Domėjausi, kokia jos gyvenimo kasdienybė vos kvėpsinčiame viensėdyje? Kodėl pasiliko žiemoti savo namelyje prie ežero? Ar vis dar priešinasi šiuolaikinio gyvenimo normoms ir ar aptinka jų pėdsakų Labanoro girioje? Ar nepasigenda bendravimo su žmonėmis? Ar dangaus žvaigždynai vis dar kutena, kaip yra teigusi viename interviu, jos kūrybingą galvą? Ir štai kokie jos atsakymai.

"Nė nesapnavau apie žiemojimą Labanoro girioje! Tai atsitiko netyčia. Rudenį, kai sūnus Tomas išvažiavo į Kauną, nutariau dar pasilikti Šaparnėje – taip dabar vadinasi vietovė, kur stovi mano namelis prie Duobulio ežero. Traukė vėlyvas grybavimas, uogavimas, pasivaikščiojimai po girią. Be to, čia rašiau savo vienuoliktąją knygą, kurią ketinu užbaigti pavasarį. Tik staiga – karantinas.

Būtent koronė – taip vadinu kovidą – man padovanojo šį nuostabų buvimą kaime žiemą, kuris labai skiriasi nuo gyvenimo mieste. Visų pirma tuo, kad čia niekur nereikia skubėti – gyvenimas bėga ramia, beveik lygia vaga. Žinoma, gal ir miestiečiai dabar neskuba – juk beveik viskas uždaryta, bet aš gerai prisimenu gyvenimą mieste iki pandemijos. Ta kasdienė erzelynė, žmonių gausa…"

Gelbsti parduotuvė ant ratų

"Kai dėl žmonių, tai vis prisimenu Carlo Gustavo Jungo knygoje "Raudonoji knyga" perskaitytus jo žodžius: "Aš supratau, kad man nereikia žmonių, bet ir kartu supratau – man jų reikia." Reikia ir man jų, nors iš pradžių taip džiaugiausi, kad galėsiu ramiai žiemą būti viena, rašyti… Bet apie viską iš eilės.

Žinoma, gyvenant girioje, nereikia skubėti kaip mieste ar specialiai rengtis einant į parduotuvę – čia niekas nekreipia dėmesio į aprangą – juk autolavkė, kurią aš vadinu "Maxima" ant ratų, kiekvieną penktadienį atvažiuoja į mano gerai pažįstamų kaimynų, brolių Petro ir Stasiuko, kiemą. Joje yra visko, ko gali prireikti tokiai kaip aš.

O gal gerai, kad yra tokių piktų, godžių, bejausmių žmonių? Antraip nežinotume, kaip atrodo gerumas, nuoširdumas, jautrumas.

O jei ko ir pasigendu, tai paprašau Petro – jis su žmona Regina dirba Labanoro miestelyje – parveža. Net ir pensijos pinigus iš bankomato paima, nes pasakau jiems savo kortelės kodą. Mes labai pasitikime vieni kitais. Maža to, Petras, kai aš važiuoju su juo apsipirkti į Labanorą, visada stovi prie bankomato, kai imu pinigus. Mat jau kelis kartus esu ten palikusi nepaimtus eurus... Tai dabar Petras yra mano angelas sargas prie bankomato.

Taigi džiaugiuosi, kad yra žmonių šalia. Ką daryčiau be Staselio?! Pas jį kartais nueinu televizijos pažiūrėti – manasis televizorius jau seniai neveikia. Staselis kartais man žuvelių atneša, ežero eketėje pagavęs, bet didžiausias mano džiaugsmas, likimo dovana – tai Staselio šuo Rikis antrasis. Mat Rikis pirmasis jau seniai iškeliavęs į amžinąsias medžioklės pievas. Su Rikiu mes kiekvieną popietę, nepaisant oro sąlygų, einame pasivaikščioti po nuostabią žiemos girią. Sukariame abu po 6 km kasdien."

Birutė – rūpestingoji maitintoja

"Kartą – tai buvo prieš porą mėnesių – mudu su Rikiu atklydome prie gražios sodybos Ešerinio ežero pakrantėje. Ten susipažinome su simpatiška itin tvarkingos sodybos šeimininke Birute Sabaliauskiene.

Pirmojo pokalbio metu paiškėjo, kad abi mėgstame skaityti. Tai aš atnešdavau jai kai ką iš sūnaus Tomo sukauptų mūsų namelyje knygų paskaityti, o ji man – iš savo bibliotekos. Mes abi mylime šunis, juos kartu vedžiojame. Sieja mus ir tas pats gimimo mėnuo bei diena. Stulbina mane Birutės rūpestingumas, praktiškumas, dosnumas – beveik kasdieną ji mane palydi su lauknešėliu, kuriame randu šiltos sriubos, antrą patiekalą…

Ši rūpestinga moteris, matyt, įsidėmėjo mano neapdairius žodžius apie ledą mano vasarinėje virtuvėje, kuri virto dideliu, talpiu šaldytuvu… Todėl vadinu Birutę mano maitintoja, ateinančiu restoranu. Žodžiu, maitinuosi čia puikiai. Geriau nei Kaune, nes nesu mėgėja virti, kepti, troškinti.

Beje, Birutė lankosi Švenčiuonėliuose pas savo artimuosius. Tai, mano paprašyta, visada sumoka vietoj manęs mokesčius, parveža man reikalingų prekių. Pavyzdžiui, chna plaukams dažyti. Nesistebėkite – įpratau prie šių natūralių dažų nuo sovietmečio. Kitas ypatingas reikalas – nusidažyti plaukus per tokius šalčius. Juk tai yra ištisa procedūra, kuri kaime prasideda nuo malkų atsinešimo, krosnies užkūrimo, vandens pašildymo, galvos plovimo dubenyje…"

Myli: ši eglė auga prie namo laiptų.

Žiūrėjo stirnai į akis

"Kaimiečių supratimu, keliuosi labai vėlai – devintą valandą, bet juk vakarais labai ilgai skaitau! Na, bet grįžkime prie ryto.

Išlindusi iš po dviejų patalų, greitai įjungiu elektrinį virdulį, kad nereiktų praustis šaltame kambaryje lediniu vandeniu. Nusipraususi ir šiltai prisirengusi ir apsiavusi nukasu, kai reikia, sniegą nuo takų, parsinešu malkų, išvalau krosnį – išimu pelenus, užkuriu ugnį ir ruošiu pusryčius.

Kai kambaryje pasklinda šiluma, prasideda kavos gėrimo ceremonija, pusryčiai. Visa tai užtrunka iki 11 valandos. Po to, jei nepusto, nueinu prie ežero – žodžiais nenusakomas dabar gamtos grožis! Visas ežeras akinančiai spindi, apjuostas baltuose pataluose skendinčiais medžiais.

Kartą nuėjau per tą spindintį ežerą į kitą jo pusę. Visai netoli kranto pastebėjau stirną. Ir ji mane pastebėjo. Abi sustojome. Pirmą kartą žiūrėjau į laukinio gyvūno akis. Pradėjau tyliai ir švelniai kalbinti stirną. Ji sukluso, bet, matyt, žmogumi nepatikėjo – staiga nusuko žvilgsnį ir liuoktelėjo į krūmynus…

Grįžusi iš neilgo rytmetinio pasivaikščiojimo, sėdu prie knygos, kurią rašau nuo praėjusio pavasario, – esu parašiusi ranka virš 450 puslapių. Pavasarį ji bus baigta. Iš pradžių pavadinau "Paskutinis veiksmas", bet vėliau pagalvojau, kad kažkoks liūdnas, niūrus pavadinimas. Tai dabar pavadinimas, tikiuosi, bus optimistiškesnis ir modernesnis – "(Ne)paskutinis veiksmas".

Sėdusi rašyti knygą, buvau sumaniusi tokią jos koncepciją – paskutiniuose mano esė tipo pasakojimuose, pastebėjimuose veiksmas, kaip ir spektaklyje, turėjo sutirštėti, viskas paaiškėti ir pasiekti crescendo. Deja, atsitiko priešingai – viskas į knygos pabaigą nutyla, nurimsta – adagio..."

Netrūksta dramatizmo

"Tiesą pasakius, mano čionykščiame gyvenime netrūksta savotiško dramatizmo. Kai pasiryžau čia žiemoti, buvau juk su vasariniais drabužiais. Na, turėjau vieną kitą šiltesnį drabužėlį – galvojau, kad nesušalsiu. Juk paskutinės žiemos buvo tokios, kad pati mačiau pas draugus sausį vejoje saulutes žydint…

Gerai, kad Birutė mane "apšiltino" keliais megztukais, vilnonėmis kojinėmis, o draugė iš Kauno paštu atsiuntė šiltus žieminius batus, kuriuos paštininkas atnešė iki mano namelio durų.

Tikra bėda mūsų kaimą ištiko per tą nelemtą šlapdribą, kai visoje Lietuvoje virstantys ant elektros laidų medžiai paliko tūkstančius žmonių be šviesos. Keturias paras be elektros gyvenome ir mes Šaparnėje.

Galybė: štai kokius medžius sniegas girioje vartė!

Och, kaip tada įvertinau kaimynystę! Juk net normalios žvakės neturėjau, o krosnis mano namelyje neskirta maistui gaminti – išmūryta vien šildanti sienelė. Tad būčiau be lašelio šilto vandens ir be žvakės gyvenusi, bet išgelbėjo Staselis su Petru – vienas duodavo karšto vandens prisipilti į termosą, o kitas žvakių atvežė.

Tai anksti atsigulusi, apsiklojusi dviem patalais, gerdavau lovoje karštą arbatą ir skaitydavau knygą prie keturių degančių žvakių. Skaityti buvo sunku – tamsoka. Tada vieną žvakę įtaisiau visai prie pat lovos, ant taburetės. Kai žvakė virto į lovą, vos nesukėlė gaisro… Ot, streso turėjau! Bet, ačiū Dievui, viskas laimingai baigėsi."

Kas su žmonėmis pasidarė?

"O dabar noriu papasakoti apie žmones, atsikrausčiusius į kaimą iš didmiesčių. Dieve, kaip jie skiriasi nuo paprastų kaimo žmonių. Kaip skiriasi…

Einam kartą mudu su Rikiu per girią – tai buvo vėlyvą rudenį – vienos vienuolijos vasarvietės link. Rikis uostinėdams, šniukštinėdamas pasuko į tą vasarvietę. Aš irgi ten pasukau pasimelsti prie kieme stovinčio kryžiaus.

Staiga atsidarė vasarnamio durys, ir netikėtai mums pasirodė tvirto sudėjimo vyriškis. "Ko čia dabar šniukštinėjat? Eikit iš čia – dabar aš čia šeimininkas! Tuoj pakviesiu policiją." Aš jam sakau: "O ką jūs sakysite tai policijai?!" Vyriškis nedvejodamas atrėžė: "Sakysiu, kad padegti šitą vilą norėjote." Mudu su Rikiu priblokšti nuėjome šalin…

Grįžusi iš neilgo rytmetinio pasivaikščiojimo, sėdu prie knygos, kurią rašau nuo praėjusio pavasario – esu parašiusi ranka virš 450 puslapių.

Kitą kartą nuėjome su Rikiu į ežero pakrantę – mačiau, kad šuo nori lakti. Nespėjo jis pasilenkti prie vandens, kai atbėgusi chalatu vilkinti moteris ir pagriebusi mane už pečių papurtė šaukdama, kad nėra ko čia vaikščioti – tai jos nuosavybė! Kitas sodybos ant ežero kranto savininkas irgi vijo mus šalin, grasindamas… nušauti.

Nuo kada Lietuvoje nebegalima eiti ežero pakrante?! Kas su žmonėmis pasidarė? Negi privati nuosavybė ant ežero ar upės kranto taip aptemdo protą ir žmoniškumą? O gal gerai, kad yra tokių piktų, godžių, bejausmių žmonių? Antraip nežinotume, kaip atrodo gerumas, nuoširdumas, jautrumas."

Gerųjų yra dauguma

"Gerų, nuoširdžių žmonių kaime yra daug daugiau nei tų bejausmių turtuolių. Štai atsitiko taip, kad kartą paklydau girioje. Nusiplūkėme mudu su Rikiu, kol pagaliau išėjome į pažįstamą žvyrkelį prie Lakajos. Apsidžiaugiau neišpasakytai, pamačiusi pažįstamą girininko sodybą.

Jos kieme išvydau ir patį šeimininką su žmona. Paprašiau, kad namo parvežtų, nes jau nebebuvo jėgų eiti toliau. Girininkas tuoj pat sėdo į savo automobilį ir parvežė mus Rikiu į Šaparnę. Beje, girininko žmona labai apsidžiaugė Rikiu. Mat kažkada buvo padovanojusi jį, visai mažutėlį, mano kaimynui Staseliui.

O kokie stiprūs tie kaimo žmonės! Štai 92 metų Onutė – poledinės žūklės mėgėja. Aš ją vis matau ant ežero ledo. Ne kartą yra man davusi pagautų žuvelių, ne kartą ėjome drauge rudenį grybų medžioti...

Na, ir dar apie čionykščių žmonių gerumą. Kartą mudviem su Rikiu girioje kelią pastojo siauras, gal metro pločio upelis. Na, galvoju, lengvai peršoksiu į kitą krantą. Rikis, žinoma, tik strykt – ir kitame krante, o mano strykt baigėsi plumptelėjimu į šaltą vandenį iki pažastų… Žinoma, išlipau, bet striukės kišenėje buvęs telefonas sušlapo, nustojo veikęs. Baisiai nusiminiau.

Išgelbėjo kaimynas Petras, prieš tai paklausęs manęs, ar atsimenu telefono kodą. Pasakiau, kad taip. Tada išardė tą skenduolį, išdžiovino, vėl sudėjo viską į vietą, sutvarkė – tuo telefonu su jumis ir dabar kalbu."

Draugas: kartais norisi prie ko nors prisiglausti...

Atgal į rūpestėlių glėbį

"Vakar atsigulusi skaičiau labai seniai, 1958-aisiais, Justino Marcinkevičiaus parašytą eilėraštį "Baltas nerūpestingumas". Radau jį savo namelio palėpėje, kur sūnus Tomas yra sukaupęs daugybę knygų.

Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne,

tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę –

tegu prikrenta į širdį to baltumo,

to švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestinggiumo.

Justinas Marcinkevičius

Tas eilėraštis – kaip raktas, atitikęs spyną… Man iš tiesų čia, tarp sniegų, gera, nepaisant visų pandemijos sukeltų sunkumų. Tikra Dievo dovana man tas buvimas kaime žiemą. Būčiau ir nežinojusi, kiek daug jautrių, puikių žmonių čia aplinkui...

Tačiau netrukus ateis pavasaris ir teks atsisveikinti su šiuo baltumo ir gerumo potvyniu, grįžti į Kauną ir pulti į susikaupusių rūpestėlių glėbį."