Vandeninio strazdo gimtieji kraštai – šiaurė arba Europos kalnų sraunių upelių pakrantės. Jis yra norvegų nacionalinis paukštis. Lietuvoje jį galima pastebėti tik vėlyvą rudenį ir žiemą. Vandeninis strazdas yra maždaug varnėno dydžio, tamsiai rudos spalvos su ryškiai balta krūtine ir trumpa uodega. Dėl specifinės išvaizdos ir buveinių, jis nesupainiojamas su kitų rūšių paukščiais.

Vandeninis strazdas visą dieną praleidžia prie skaidrių, akmenuotų, neužšąlančių upelių, kaskart pasinerdamas į vandenį ir ieškodamas įvairių smulkių vandens gyvių. Beje, vandenyje šis paukštis ne tik plaukioja, bet ir bėgioja, ir paniręs net iki 1–1,5 m gylio gali upelio dugnu nubėgti 10–20 m. Po vandeniu jis sparnus laiko taip, kad srovė kūną spaustų prie dugno. Paprastai vandenyje paukštis užtrunka 10 sek., nors gali išbūti iki pusės minutės.

„Vandeninis strazdas – vienintelis giesmininkų grupės paukštis, renkąs sau maistą vandenyje ar net po vandeniu, todėl, net ir spaudžiant –20 °C speigui, nevengia įbristi į tėkmę“, – pasakoja Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos specialistas Saulius Pupininkas.

Nepaprastas yra šio paukščio prisitaikymas prie buvimo lediniame vandenyje. Jo šnervės su vožtuvais, plunksnos labai tankios, o pasturgalinė liauka, kurios išskyromis jis, kaip ir kiti vandens paukščiai, ištepa plunksnas, yra stambi, maždaug dešimt kartų didesnė nei kitų žvirblinių paukščių. Gerai išsivystęs trečias vokas, saugantis paukščio akis nuo vandens.

Neries regioniniame parke vandeniniai strazdai žiemoja beveik kiekvienais metais – parko teritorijoje esantys skaidrūs natūralūs upeliai yra tinkama buveinė šių retų paukščių žiemos atostogoms. Norėdami jį pamatyti, dairykitės prie neužšąlančių upelių properšų, juos dažnai išduoda ant ledo palikti apsiuvų tušti nameliai ir įvairūs pagaliukai.

"Draugijos tarybos sprendimu kreipiamės į šalies visuomenę – padėkime atšiaurios žiemos užkluptiems paukščiams. Drėgnas sniegas, spustelėjus šalčiams, pasidengė kieta suledėjusia danga. Pro sukietėjusio sniego storymę kurapkos nebeįstengia prasikasti iki želmenų. Mes galime ir turime joms padėti. Atokiau nuo gyvenamųjų ir ūkinių pastatų užuovėjoje iki žemės nuvalykime joms aikšteles, iš eglišakių pastatykime pašiūres", – ragina Lietuvos ornitologų draugija.

Jos specialistų teigimu, tokiose slėptuvėse paukščiai galės glaustis nuo vėjo ir rasti joms papilto lesalo – įvairių grūdų ar kruopų. "Papildomas maitinimas padėtų kurapkoms ištverti šaltmetį", – sako Lietuvos ornitologų draugija.

Kurapkos sparčiai nyksta visoje Europoje. Regis, dar taip neseniai jos buvo neatsiejamas lietuviško kaimo kraštovaizdžio dalimi. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais buvo stebimas katastrofiškas kurapkų populiacijos nykimas. Neatsitiktinai jos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Kelios paskutinės šiltos ir beveik besniegės žiemos padėjo kurapkoms atkusti. Vis dažniau vakaro sutemose buvo galima išgirsti jų džeržgiantį jų tuoktuvių balsą. Tačiau ši žiema kurapkoms vėl gali skaudžiai smogti. "Tad kviečiame visus pagal savo išgales padėti į bėdą pakliuvusiems sparnuočiams", – kviečia ornitologai.

Kurapkos yra sėslūs paukščiai. Prispaustos šalčio ir sniego gausos, jos traukia arčiau žmonių gyvenamųjų vietų: vienkiemių, kaimų, gyvenviečių, atklysta net į didesnius miestus.

Prispaustos šalčio ir sniego gausos, kurapkos traukia arčiau žmonių gyvenamų vietų, tad reikia įrengti joms užuovėjas ir parūpinti lesalo. 

Įrengiant lesyklas kurapkoms labai svarbu parinkti tinkamą vietą – kuo toliau nuo gyvenamųjų pastatų, fermų, nes paukščius gali imti medžioti katės ir šunys. Paprastai vieta lesykloms ir užuovėjoms parenkama netoli vietų, kur slepiasi patys paukščiai: prie sodų, krūmuose, palaukėse, šalia giraičių ir pan. Krūmai padeda joms apsisaugoti nuo plėšriųjų paukščių antpuolių.

Paprasčiausias būdas gelbėti kurapkoms žiemą – nuvalyti plotelius sniego nuo žiemkenčių laukuose ir kultūrinėse pievose. Taip parengus aikšteles, paukščiai patys susiras įvairaus maisto. Tik labai svarbu sniegą valyti reguliariai, o gausiai sningant – net kelis kartus per dieną.

Kiek sudėtingiau įrengti, bet lengviau prižiūrėti iš šiaudų, nendrių, eglišakių ar pušies šakų pastatytas palapines ir užuovėjas. Tokios pašiūrės išvaizda primena palapinę. Ji turėtų būti apie 1,5 m aukščio ir apie 2 m pločio. Specialių angų paukščiams patekti į vidų daryti nebūtina – paukščiai patys susiranda jiems patogiausią kelią, tačiau ši taisyklė galioja tik tuo atveju, jei palapinės sienelės yra gana tankios, kad apsaugotų paukščius nuo vėjo, ir gana retos paukščiui pralįsti į vidų. Jei sienelės tvirtos ir manote, kad paukščiui bus per sunku patekti į vidų, reikia prie žemės įrengti keletą angų skirtingose vietose, pro kurias kurapkos ne tik pateks į vidų, bet, iškilus pavojui, galės saugiai išlįsti laukan.

Kurapkas reikia lesinti kasdien, o per didžiuosius šalčius, po atodrėkių ar lijundrų, kai sniegą sukausto tvirtas paviršutinis leduko sluoksnis, lesalo reikia paberti daugiau. Lesalui tinka įvairūs grūdai (avižos, miežiai, kviečiai) ir javų atliekos, pelai, piktžolių sėklos, daržovių atliekos, kruopos, duonos trupiniai. Kartu su lesalu būtina paberti smulkaus žvyro ir smėlio. Taip pat būtina retkarčiais iššluoti viduje susikaupusias atliekas ir išmatas, o po stipresnių pūgų – ir sniegą.

– Kur žiemoja vėžiai?

– Iš tikrųjų žiemą plačiažnypliams vėžiams – vestuvių metas. Žinoma, ne visą žiemą, o nuo spalio vidurio, lapkritį, kartais ir gruodį. Kartais jie išsislapsto urveliuose, gelmėse, o kartais žvejams užkimba vėžys su ikreliais ant pilvelio. Kai kurie žvejai nusprendžia ikrelius nukrapštyti (jie galbūt išsiris), o vėžienė keliauja į puodą.

Iš tikrųjų labai blogai taip daryti, nes jauni vėžiukai išsirita tik pavasarį, o atsiskiria nuo motinos tik birželio mėnesį. Todėl jokiu būdu nereikia tokių vėžių gaudyti, išskyrus invazines rūšis, kurias galima gaudyti visus metus.

– Užsiminėte apie invazines rūšis. Turbūt kiekvienas besidomintis pastebėjo, kad plačiažnyplių vėžių labai sumažėjo.

– Taip, vėžių mažėja, todėl siūloma jų įsiveisti tose vietose, kur yra jiems tinkamų buveinių: krantai su vietomis, kur galima išsikasti urvelį, kur yra augmenijos, kur galima slėptis ir kartu medžioti.

– O kur dingsta vabzdžiai?

– Su pažįstamais nuėjome į rūsį ir ten radome būrį uodų, sutūpusių ant rūsio sienų. Uodai slapstosi žiemai. Štai kad ir šiuo metu. Iš tikrųjų vabzdžiai žiemoja ir ruošiasi žiemai visose savo vystymosi stadijose – tiek kiaušinėliuose, tiek lervose, tiek lėliukėse. Netgi suaugę vabzdžiai ieško, kur žiemoti. Pavyzdžiui, kiaušinėliuose gali žiemoti labai vėlai pasirodantys drugiai žiemsprindžiai. Kodėl jie taip vadinami? Visų pirma dėl to, kad gali iki pat sniego skraidyti, o „sprindžiai“, nes jų vikšrai sprindžiuoja – keliauja sprindžiais. Vikšrai atsiranda tik pavasarį ir nugraužia medžių pumpurus, šakeles. Bet vystosi jie ilgai – vasarą drugių dar nepamatysime, jie atsiranda štai dabar, rudenį. Jei nebūtų žiemos, šalčių, nebūtų ir tų drugelių.

Pasirodo, gali migruoti ir boružės, kurių Lietuvoje yra apie 50 rūšių.

Migruoja, keliauja ir nauja vabalų karta. Štai kad ir visiems pažįstamos boružės. Teko praėjusią savaitę pamatyti boružių migraciją – gana retą reiškinį. Prie Kuršių marių ant vandens augalų buvo didžiuliai būriai boružių susikaupę. Pasirodo, gali migruoti ir boružės, kurių Lietuvoje yra apie 50 rūšių. O prie Kuršių marių, nuėjus apie pusę kilometro, vienoje vietoje buvo galima net septynias rūšis boružių aptikti ir pamatyti, kaip jos keliauja ieškodamas maisto, juk amarų nebėra.

Kalbant apie kitus vabzdžius, pavyzdžiui, širšių motinėlės įsikuria kokiose malkinėse, kad ten pralauktų žiemą, nes širšių lizdai vienmečiai – jie sunyksta.

– O kaip yra pasirengę žiemai augalai?

– Augalai dar ilgokai mus džiugins žiedais, galbūt ne tik iki pirmųjų šalčių – kartais, jei šilčiau, ir gruodį galima jų pamatyti.

Bene savičiausi augalai yra tie, kurie šaltuoju metų laiku iš viso išnyksta ir gyvena sėklų pavidalu. Tai – vadinamieji terofitai. Jie kažkur žemėje gyvena mažų sėklyčių pavidalu ir pradeda dygti pavasarį ar netgi vasaros pradžioje. Kai kurie kiti augalai maisto medžiagas kaupia labai įvairiai, pavyzdžiui, netgi svogūnėliuose, gumbeliuose, šakniastiebiuose. Jie yra stambūs ir ten sukauptos maisto medžiagos leis pražysti labai anksti pavasarį.

Apie augalų ruošimąsi žiemai geriausiai sužinome iš lapkričio reiškinio, bet tikrasis lapkritis ne lapkričio mėnesį, o spalį vyksta. Lapų nepakanda šalnos – tiesiog vėstant orui augalai mažiau išgarina vandens ir lapai augalui tampa našta. Kadangi tuo metu mažiau gaminasi chlorofilo (žaliojo dažo), mes pamatome nuostabų auksinį rudenį.

Labai įdomūs yra vandens augalai. Pavyzdžiui, visiems žinomos plūdenos, kurias žmonės vadina maurais, nuskęsta ir žiemoja vandens telkinio dugne. Kai kurie kiti augalai suformuoja žiemojančius stambius pumpurus, vadinamus turionais. Šie pumpurai nusileidžia į vandens telkinio dugną, o kai šilta – ima augti.

– Dabar spalio pradžia, dar ką nors žydinčio galime pamatyti tokiu metų laiku?

– Žydinčio galime nemažai pamatyti – apie 50–60 rūšių augalų. Tokie augalai, kaip dobilai, pilkoji miltinaitė, žydinti baltai, vanagės, snaudalės, žydės dar ilgai. Galima pamatyti žydinčią usnį. Nemažai augalų mus dar džiugins gana ilgai.

– Gamta ruošiasi žiemai, o kas keliauja į tolimus kraštus?

– Labiausiai mus sujaudina paukščiai savo kelionėmis – pakėlę galvą matome didžiulius jų būrius. Iš tikrųjų, be paukščių, migruoja labai daug gyvųjų organizmų. Nemažai žmonių yra girdėję apie šikšnosparnių migracijas – dalis šikšnosparnių rūšių taip pat keliauja į šiltesnius kraštus, nes nebelieka maisto (vabzdžių). Kitai daliai būdinga hibernacija – savotiškas miegas, todėl jie įsikuria rūsiuose, palėpėse ir ten praleidžia šaltąjį metų laiką.

Bet yra ir keistesnių migrantų, pavyzdžiui, laumžirgiai yra keliautojai ir nuskrenda gana toli. Mokslininkai laumžirgius žymi (kaip paukščius žieduoja) ir randa, kad jų kelionės gana tolimos.

Kai matote besidraikančius voratinklius, žinokite, kad tai keliauja voriukai.

Rudenį padaugėja drugių admirolų – jie spalvingi su baltomis ir raudonomis juostelėmis. Šie drugiai taip pat keliauja. Pas mus jų būna vasarą, jie atkeliauja iš pietų. Bet ir šiuo metu, kai buvo keletas šiltų dienų, jų itin padaugėjo ir buvo galima pamatyti, tarkim, prie rūgstančių vaisių. Tai jau keliautojai iš šiaurinių kraštų, jiems Lietuva lyg ir šiltasis kraštas.

Trumpos kelionės būdingos jauniems voriukams. Kai matote besidraikančius voratinklius, žinokite, kad tai keliauja voriukai. Jų kelionės nėra tokios tolimos, kaip paukščių, bet skrisdami jie randa naujas buveines ir ten įsikuria. O štai vandens voras sidabriukas, gyvenantis burbuluose, iš tinklo pasidaro nardomąjį varpą, susiranda tuščią kriauklę ir joje puikiai praleidžia žiemą. Keliauja ir pelės, ir zylės, ir varniniai. Jų migracijos trumpos, arčiau žmonių. Tai reiškia, kad žmogų jie pamėgo, nes čia gali rasti maisto, jaučiasi saugiau.

– Jau pamažu gyvoji gamta ruošiasi žiemos miegui?

– Taip, ne tik šikšnosparniai – ir dalis kitų gyvūnų bando užmigti. Jiems šios gražios dienos – lyg lopšinė prieš miegą. Daugelis gyvūnų, pavyzdžiui, varliagyviai, jau dairosi žiemaviečių. Visiems žinomos žalios spalvos varlės žiemos vandenyje, o didžioji dalis rudos spalvos varlių, rupūžės užsikas į žemę, pasislėps po kerplėšomis, palįs po akmenimis, netgi į žmonių rūsius ir ten žiemos.

Bene įdomiausias žiemojimas gluodenų – bekojų driežų. Jie žiemoja ištisais būriais. O kartais ne tik būrys nuo 20 iki keliasdešimt gluodenų susisuka į tokį kamuolį, bet prie jų įsikuria viena kita rupūžė ir kitų gyvūnų.

Pajūrio gyventojai pranešimais apie vandens telkiniuose įšalusias gulbes užvertė gyvūnų globos tarnybas. Klaipėdiečiai susirūpino ir žvirblių gerove.

Ieško neužšalusių telkinių

Pajūryje laukiniais, sužalotais ar į kitą bėdą patekusiais gyvūnais rūpinasi Vakarų Lietuvos gyvūnų globos namai. Įstaigos administratorė Gintarė Liutkuvienė pasakojo, kad pastaruoju metu sulaukiama daug pranešimų apie lede įšalusias gulbes.

"Per dieną būna ir po kelias dešimtis iš įvairių Vakarų Lietuvos kampelių. Važiuojame, bet kol kas nė vienas nepasitvirtino", – pasakojo administratorė.

Pasak G.Liutkuvienės, žmogui paskambinus ir pranešus, kad įšalo paukštis, pirmiausia prašoma įsitikinti, ar tikrai taip yra. Gali būti, kad jis ramiai tupi ant ledo arba plūduriuoja vandenyje.

"Vyraujant tokiems orams, paukščiai tausoja jėgas, negauna maisto, badauja, todėl ir tupi, plūduriuoja. Jei paukštis būtų įšalęs, jis blaškytųsi, bandytų ištrūkti, kaip ir įstrigęs žmogus. Gulbės tikrai nėra kvaili paukščiai. Jos ir neleistų sau įšalti. Prišalti gali nebent plunksnos, kurios išsitraukia", – tvirtino administratorė.

G.Liutkuvienės teigimu, norint įsitikinti, ar paukštis tikrai įšalęs, reikia pabandyti jį pabaidyti. Dažniausiai garsiau sušukus ar metus į tą pusę akmenuką, jis pakyla.

"Kai užšąla vandens telkinys, gulės pradeda ieškoti atviro. Jau buvo toks atvejis. Klaipėdiečiai prašė atvykti padėti gulbėms, kurios buvo įsikūrusios viename iš miesto vandens telkinių, tačiau paaiškėjo, kad taip nėra. Po kelių dienų gulbės išskrido. Matyt, ieškoti atviro vandens telkinio. Klaipėdoje tokie yra Danė prie Šiaurės rago, Kuršių marios", – pasakojo administratorė.

Problema – maitinimas

Anot G.Liutkuvienės, viena iš problemų, kodėl gulbės neišskrido žiemoti, yra ta, kad žmonės vasarą jas maitina. Administratorė prisiminė, kad vienas gulbės jauniklis buvo tiek nupenėtas, jog jam net skraidyti ir vaikščioti buvo sunku.

"Kai žmonės paukščius maitina vasarą, šie nustoja patys ieškoti maisto ir neišskrenda. Tačiau dabar likusius sparnuočius būtina maitinti. Geriausiai tam tinka batonas, grūdai", – patarė specialistė.

Administratorė atkreipė dėmesį, kad pajūryje oro temperatūra dar nėra tokia žema, kad paukščiai įšaltų. Gelbėjant iš tikrųjų į tokią bėdą pakliuvusius paukščius, į pagalbą pasitelkiami ir ugniagesiai.

"Jei ledas netvirtas, o paukštis kažkur tvenkinio viduryje, patys nelipame", – tvirtino moteris.

G.Liutkuvienė pasakojo, kad tarnyboje žiemoja ir septyni gandrai. Iš viso rudenį jų neišskridusių buvo 17. Dažniausiai į prieglaudą patenka sužeisti gandrai ar iš lizdų išmesti jaunikliai.

"Kiekvienam duodame vardą. Iš 17 gandrų į laisvę paleidome 11. Tačiau trys dar sugrįžo, neišskrido. Kai kuriuos priglaudė ūkininkai. Kiti gyvena pas mus namelyje", – komentavo administratorė.

Susirūpino žvirbliais

Padėti įšalusioms gulbėms prašymų sulaukia ir beglobiais gyvūnais mieste besirūpinanti viešoji įstaiga "Būk mano draugas".

"Sulaukti, sulaukiame, tačiau ne visada galime padėti. Neturime reikiamos technikos pasiekti gulbę, plaukiojančią ežero viduryje. Žinoma, jei ši prie kranto ar ant jo, pagalbą visada suteikiame. Pernai rūpinomės šešiomis gulbėmis. Vėliau jos visos iškeliavo į Palangos botanikos sodą", – pasakojo viešosios įstaigos "Būk mano draugas" direktorė Galina Kučinskienė.

Vadovė pasakojo, kad šią žiemą jau teko rūpintis ir sužeistomis žuvėdromis bei kirais. Prašyta šiuos paukščius priglausti ir žmonių, parsinešti namo, sušildyti.

Klaipėdiečiai susirūpino ir žvirbliais. Klaipėdietė Adelė pasakojo, kad didelės jų kolonijos yra Panevėžio gatvėje. Viena – ties šios arterijos 7 namu, kita – restoranu.

"Aš ir kiti žmonės lesiname žvirblius. Kiti iš mūsų net juokiasi. Norėčiau kreiptis į Panevėžio gatvės gyventojus, kad prisidėtų", – prašė moteris.

Gyvūnų globos tarnybų atstovai tvirtino, kad žvirbliai atsparūs šalčiui, tačiau lesinti tokiu oru juos galima.

Rugpjūčio pradžia – tai ne tik vasaros brandos metas, tačiau ir laikas, kuomet jau pradedame jausti pirmuosius rudens žingsnius mūsų gamtoje. Šis vasaros etapas taip pat įspėja daugelį paukščių, jog jau laikas rimčiau pasiruošti kelionei į žiemojimo vietas. Ypač tuos, kurie mūsų šalį paliks jau rugpjūčio mėnesį ir sugrįš tik kitą pavasarį. Jų tarpe yra ir baltieji gandrai, kurių didžioji dalis atsisveikins su Lietuva jau rugpjūčio paskutinę savaitę. Prie jų „prisijungs“ žalvarniai, raudongalvės sniegenos, lakštingalos, kai kurios nendrinukių rūšys, čiurliai ir dar daug kitų sparnuočių. Daug anksti išskrendančių paukščių, tarp kurių yra ir baltieji gandrai, kregždės leisis į itin sudėtingą, bei didelės ištvermės reikalaujančią kelionę - per jūras, dykumas, tropinius miškus iki pat pietinės Afrikos. Kiti gi žiemai apsistos apie ekvatorių ar net šiauriau jo.

Dar balandžio pradžioje, baltieji gandrai sugrįžo į savo perimvietes ir nieko nelaukdami pradėjo tvarkyti lizdus ruošdamiesi perėjimo sezonui. Birželį, išsiritus jaunikliams, rūpestingi tėvai buvo įpareigoti nuolatos pamaitinti visuomet alkanus ir priežiūros reikalaujančius jauniklius, apsaugoti juos nuo lietaus ar kaitrių saulės spindulių. Tačiau jau po 53-55 dienų nuo išsiritimo, tėvų penimi, maži pūkuoti juodasnapiai, pavirto grakščiais, mažai nuo tėvų ūgiu atsiliekančiais, būsimaisiais tolimųjų skrydžių lakūnais.

Šiuo metu baltųjų gandrų jaunikliai  jau intensyviai mankština savo sparnus, o drąsiausi jų, jau ryžosi palikti lizdą bei leistis į pirmąjį savo gyvenime skrydį. Deja jis dar nėra tobulas, o iki išskridimo į tolimąją Afriką jau liko mažiau nei mėnuo Iki šio laiko gandrai telkiasi į skaitlingus būrius ir stengiasi sukaupti kuo daugiau jėgų prieš tolimą kelionę, o jauniems paukščiams, tai ir paskutinė treniruotė prieš leidžiantis į dar nematytus kraštus.

Tačiau, iki paliekant tėvynę, jų čia laukia dar ne vienas pavojus, tarp kurių ir susidūrimai su aukštos įtampos laidais. Tam jog maksimaliai sumažinti šių paukščių žūtį atsitrenkus į aukštos įtampos laidus ar įvykus trumpajam jungimui nutūpus ant jų, Lietuvos ornitologų draugija (toliau – LOD) su AB „LITGRID“ pradėjo bendrą ES aplinkos programos LIFE+ finansuojamą projektą „Paukščių apsaugos priemonių įdiegimas Lietuvos aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinkluose“ (Nr. LIFE13 BIO/LT/001303). Įgyvendinant projektą bus diegiamos priemonės, kurios apsaugos paukščius nuo trumpojo jungimo, atsitrenkimo į laidus, kas pasiekiama didinant laidų matomumą, gandrų pamėgtose nakvynės vietose ant aukštos įtampos atramų įrengiant specialias apsaugas. Taip į tolimą kelionę siekiama išlydėti kuo daugiau mūsų krašte perėjusių ar naujai išaugusių baltųjų gandrų. Tai mūsų rūpestis, nes tolimame kelyje jiems padėti jau negalėsime.

Šiuo metu taip pat vykdoma stebėsena ir renkami duomenys apie rastus žuvusius paukščius po aukštosios įtampos laidais. Aukštosios įtampos laidų tinklas Lietuvoje apima daugiau nei 6 tūkst. kilometrų elektros perdavimo oro linijų ir vien LOD darbuotojų pastangomis visų jų reguliariai stebėti neįmanomą. O tai, savo ruožtu, neleidžia mums diegti atitinkamas paukščių apsaugos priemones, kur kyla didžiausias pavojus paukščiams, tame tarpe ir gandrų susibūrimo vietose. Todėl kviečiame nelikti abejingiems šiai problemai ir padėti ornitologams nustatyti didžiausios rizikos vietas, t.y. kur žūsta daugiausia paukščių. Tai galite padaryti, jei radę negyvą paukštį po aukštosios įtampos laidais pranešte LOD sekretoriatui tel. (8 5) 213 04 98, el. p. info@birdlife.lt

Ypač vertinga informacija apie teritorijas,  kur paukščiai reguliariai žūsta atsitrenkę į laidus. Tokiose vietose LOD su AB LITGRID skubos tvarka diegtų paukščių žūtį mažinančias priemones.

Viename uostamiesčio gyventojos bute jau kelias dienas leidžia ryškiaspalvis drugelis. Gamtininkų teigimu, vabzdys susirengė žiemoti moters namuose, tačiau šiltame būste to padaryti jam greičiausiai nepavyks.

Išgyvena iki metų

Klaipėdietės Laimos namuose jau kurį laiką aksominius sparnus miklina drugys. Moteris tikina nežinanti, iš kur naujas namų gyventojas išdygo, tačiau reginys džiugina akį.

Nors sakoma, jog drugiai gyvena vos vieną parą, o sparčiai vėstantį rudenį šių skraiduolių pamatyti sunku, gamtininkai tikina, jog iš tiesų šie vabzdžiai gali išgyventi iki metų.

"Tai priklauso nuo metų laiko. Yra drugių, kurie gyvena tol, kol padeda kiaušinėlius, mat patys jie nesimaitina. Tačiau tie, kurie patys geba išsimaitinti ir sėkmingai peržiemoja, sulaukia net ir vienerių metų", – paaiškino gamtininkas Stasys Gliaudys.

Nusprendė žiemoti

Pašnekovo teigimu, drugelį į klaipėdietės namus atviliojo galimybė saugiai praleisti žiemą.

Kiti drugeliai, kurie nesuskumba įlįsti į šiltus gyventojų būstus, žiemoja miške, kur juos apkloja krentantys lapai ir sniegas.

Kai pavasarį oro temperatūra pasiekia maždaug 16 laipsnių šilumos, šie gražuoliai bunda iš miego.

"Žiemojančių drugių, kaip ir ežių ar barsukų, gyvybiniai poreikiai sumažėja iki minimumo. Taip jie išgyvena žiemą", – paaiškino S.Gliaudys.

Gali išsaugoti

Klaipėdietės bute drugelis gali ir žūti. Gamta už lango jį vilioja, todėl gyvis blaškysis ir taip išeikvos savo gyvybinę energiją.

Gamtininko teigimu, uostamiesčio gyventoja turėtų drugelį atsargiai išnešti į vėsesnę patalpą, kur temperatūra siektų iki trijų laipsnių aukščiau nulio. Ten vabzdys prisitvirtins prie lubų ar kito jam patogaus paviršiaus ir užmigs iki pavasario.

"Galima pabandyti jam duoti kokio saldaus skystimo, patirpinti medaus. Jeigu drugelis pabandys savo straubliuku jį siurbti, dar pagyvens", – paaiškino pašnekovas.

Gyvenimas – trumpas

Į klaipėdietės namus atklydęs drugelis dažniausiai pasirodo ankstyvą pavasarį.

Šis žiemą bute nusprendęs leisti drugys – jaunas. Pavasarį jis turėtų prabusti vienas pirmųjų. Ant ryškių jo sparnų dėmesį traukiančios dėmės – apsisaugojimo nuo priešų ženklas.

"Paukščiui ar kitam gyvūnui tie apskritimai primena akis. Pamatęs drugelį jis pagalvos, kad tokiam gyvūnui jo akys per didelės ir nuspręs su juo neturėti reikalų. Drugelių gyvenimas – gražus, bet trumpas", – pastebėjo S.Gliaudys.

Nekilnojamojo turto vystymo ir plėtros bendrovė „MG Valda“ bendradarbiaudama su Lietuvos ornitologų draugija sukvietė Vilniaus gyvenvietės „Antakalnio terasos“ pirmakurius pasirūpinti paukščių žiemojimo sąlygomis. Prie naujųjų namų ir greta esančiame parke Antakalnyje buvo įrengtos dvi stacionarios paukščių lesyklos ir iškabinta inkilų varnėnams, didžiosioms, mėlynosioms zylėms bei margasparnėms musinukėms.

Pasak Lietuvos ornitologų draugijos atstovo G. Petkaus, visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad lesinami paukščiai vėliau patys negali susirasti maisto, nėra visiškai teisinga. „Žiemos metu mūsų miškuose ir miestuose gyvenantiems paukščiams – žaliukėms, geniams, įvairioms zylėms, bukučiams, karkvažvirbliams – itin sunku patiems pasirūpinti maisto atsargomis, todėl tokios iniciatyvos labai skatintinos. Tačiau tikrai būtų ydinga paukščius lesinti ištisus metus. Tokiu atveju paukščiai tiesiog nustotų patys ieškoti maisto ir nuolat lauktų prie lesyklų. Dėl to vaišių nešimas paukščiams turėtų apsiriboti tik šaltuoju metų laiku“, – teigia G. Petkus.

Bendrovė vystydama socialinės atsakomybės politiką investuoja ne tik į aplinkos, esančios šalia naujų projektų, sutvarkymą ir jos puoselėjimą, tačiau stengiasi spręsti ir aplinkosaugines problemas. Dar prieš keletą metų bendrovė kartu su gamtininkais bei Žirmūnų gyventojais Neries pakrantėje iškėlė į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytiems didiesiems dančiasnapiams skirtus inkilus.

Anot „MG Valdos“ rinkodaros vadovės Akvilės Verbliugevičiūtės, kiekviename naujame gyvenamųjų namų projekte didelis dėmesys skiriamas bendruomenės formavimui. „Per bendras iniciatyvas burdami gyventojų bendruomenes siekiame dviejų tikslų: kad gyventojai rūpintųsi ir puoselėtų savo naujus namus bei prisidėtų prie darnesnės aplinkos formavimosi“, – teigia A. Verbliugevičiūtė.

Anot gamtininko G. Petkaus, tokia iniciatyva turi abipusę naudą. „Suprantama, kad jausdami žmonių globą paukščiai žiemos metu galės lengviau pasirūpinti maisto atsargomis, o paspaudus šaltukui įsikurti iškabintuose inkiluose. Tačiau taip pat atkreipčiau dėmesį ir į kitą faktorių. Laukinės gamtos stebėjimas patenkina mūsų smalsumą ir suteikia gerų emocijų“, – teigia Lietuvos ornitologų draugijos atstovas.

Pagal specialų užsakymą pagamintų lesyklų privalumas - dydis. Šiose lesyklose vienu metu galės lesti net po 50 smulkių paukščių. Be to, sparnuočiai turėdami daugiau erdvės drąsiau jose maitinsis. Prie kiekvienos lesyklos kabo informacinės lentelės, nurodančios, kada galima lesinti paukščius, kokį maistą rekomenduojama palikti ir kokius paukščius galima bus pamatyti šiose lesyklose.