Plati perspektyva

Kauno kolegijos Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos koordinatorės, fotomenininkės Svetlanos Baturos kuruojamoje parodoje pristatomi žinomų Lietuvos analoginės fotografijos atstovų Mindaugo Meškausko, Žilvino Glušinsko, Jorano Bružinsko, Dariaus Vaičekausko, Ingos Dingos, Tomo Tereko, Mindaugo Janušaičio, Fotografijos studijų programos studentų ir absolventų Lino Žemgulio, Inetos Barkauskienės, Aurimo Barkausko, Emilės Barauskaitės, Miglės Rugėnaitės kūriniai.

Keturiose šviesiose galerijos salėse išeksponuoti vidurinės ir jaunosios kartos menininkų darbai suteikia galimybę žiūrovui iš plačios perspektyvos pamatyti šiuolaikinės analoginės eksperimentinės Lietuvos fotografijos lauką.

My diear friend. Mindaugo Meškausko nuotr.

Efektai ar defektai

Mus visus kasdien užplūstančiame vizualios informacijos sraute vyrauja fotografija, turinti atitikti gana griežtas taisykles, nes turi iliustruoti, papildyti greta einančią tekstinę informaciją, greitai sužadinti emocijas, atkreipti dėmesį. Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis: išsiliejęs, nesufokusuotas vaizdas, ryškinimo procese atsiradusios dėmės ir pan. Tačiau svarbiausia, kad savo nuotraukų autoriai neredaguoja.

Būtent dėl atsitiktinių klaidų kiekvienas analoginės fotografijos kadras yra unikalus. Priklausomai nuo vertintojo, jis gali būti pavykęs arba ne, tačiau bet kokiu atveju bus vienintelis. Kaip atradimas. Tokių atradimų šioje parodoje yra daug.

Dekonstruoti asmeniniai peizažai. Dariaus Vaičekausko nuotr. 

Kolodijus

Fotomenininkas, režisierius, scenaristas M. Meškauskas parodoje eksponuoja tris šlapio kolodijaus metodu sukurtas kūrinių serijas. Metodas, kurį XIX a. viduryje išrado Frederickas Scottas Archeris, tapo esminiu lūžiu fotografijos istorijoje: nuotraukos pasidarė labai kokybiškos ir jas buvo galima tiražuoti.

Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis.

 

Šlapio kolodijaus procesu vaizdą galima kurti ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės, naudojant fotografinį kolodijų, sidabro nitrato tirpalą ir ilgesnę ekspoziciją. Tai, kad šis metodas puikiai tinka portretinei fotografijai, matyti M. Meškausko kūriniuose.

Raiškos estetikos galimybės, kurias atveria šlapio kolodijaus metodas, – tai tarsi be žodžių kuriamas vizualus pasakojimas. Nuotraukose autoriui pavyksta užfiksuoti fotografuojamųjų mintis, atsikvėpimus, nutylėjimus, nutolimą ir atskleisti vystomų temų, kuriose gilinamasi į žmonių santykius, jų ryšį, (ne)susikalbėjimą, meilę, sudėtingumą ir gylį.

Klasika ir alternatyva

Klasikines ir alternatyvias fotografijos spausdinimo technikas renkasi fotomenininkas J. Bružinskas. Ekspozicijoje pristatomoje nuotraukų serijoje – klasikine spauda ir alternatyvia „Lith Print“ technika iš senų negatyvų spausdinti kūriniai. Unikalūs darbai sukurti naudojant skirtingą fotopopierių ir ryškinimo tirpalus, dėl kurių atsiranda specifinių efektų, kiekvienai nuotraukai suteikiančių unikalumo.

J. Bružinsko fotografijos primena subtilius grafikos kūrinius, kuriuose įprasti miestovaizdžio elementai tampa naujo pasakojimo, perkeliančio į galbūt tik vaizduotėje egzistuojantį pasaulį, motyvais.

Parodoje eksponuojamose dviejose Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos lektoriaus, fotomenininko Ž. Glušinsko nuotraukų serijose atsiskleidžia išskirtinis menininko požiūris ir santykis su fotografija. Jo kūriniams būdingas, kaip įvardija pats kūrėjas, efektas „taip blogai, kad net gražu”, kurį jis išgauna atskiras darbų serijas spausdindamas ant seno, blogomis sąlygomis laikyto ir pelėsio pažeisto fotopopieriaus, „Lith Print“ technika.

Eksperimentai su fotopopieriumi ir alternatyvia spausdinimo technika neužtikrina, kad nuotraukos ryškinimo procese, galinčiame trukti nuo keleto minučių iki kelių valandų, menininkas sulauks būtent tos akimirkos, kai regimas vaizdas bus toks, kokio jis ir nori. Spaudžiant nuotraukas šia technika visada yra vietos magijai. Ją jaučia ir žiūrovas, todėl į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

Portretas. Inetos Barkauskienės nuotr. 

Mišri technika

Fotomenininkas T. Terekas kūriniuose fotografiją jungia su „ready made“ objektais, naudoja koliažo techniką, kuria fotogramas. Viena iš menininko parodoje pristatomų fotografijų serijų kurta karantino metu. Laikotarpiu, kai buvo ribojamas kontaktavimas su kitais, T. Terekas ant namų langų klijavo įvairius objektus ir žodžius, tapusius vizualiomis žinutėmis išoriniam pasauliui apie baimę, nerimą, vienatvę. Šias kompozicijas, kurių kūrimas tapo savotiška karantino laikotarpio rutina, fotomenininkas fiksavo sena vidutinio formato kamera.

Magiją jaučia ir žiūrovas, todėl jam į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

 

Parodoje žiūrėdamas į nuotraukas, žiūrovas gali mintimis sugrįžti į izoliacijos nuo viso pasaulio laikotarpį ir jį apmąstyti, sekdamas paskui šiek tiek ironišką fotomenininko žvilgsnį.

Kituose ekspozicijoje pristatomuose T. Tereko mišrios technikos kūriniuose, papildomai naudojant įvairius objektus: savadarbį laikrodį, plastikinę kaukolę, stiklinį butelį, titulinį knygos lapą ir kt., išplečiamas fotografijos kalbos žodynas, kuriuo fotomenininkas kuria naujas istorijas.

Dekonstravimas ir spalvos

Su fotografija eksperimentuoja ir fotomenininkas D. Vaičekauskas. Dokumentų naikikliu naikindamas nuotraukas, menininkas kuria naujus vaizdus – dekonstruotus asmeninius peizažus, kuriuose fotografija tampa visiška abstrakcija tiek savo forma, tiek turiniu. Išlieka tik pats nuotraukos faktas, kurį žiūrovas yra laisvas pagrįsti arba ne.

Fotografiją per spalvas siūlo atrasti fotomenininkė I. Dinga. Ant šviesai jautrių „Instax“ fotoplokštelių menininkės kuriamos fotogramos primena tapybos abstrakcijas, kaip jas įvardija kūrėja, spalvotas iliuzijas, kuriomis nutolstama nuo faktinės realybės. Jas išdidinus žiūrovui atsiveria spalvoti laukai, kuriuose norisi žaisti išlaisvinant savo vaizduotę.

Iš ciklo „8“. Ingos Dingos nuotr.

Spalvos yra ir fotografo, fotokamerų inžinieriaus M. Janušaičio inspiracija. Parodoje jis įrengė improvizuotą fotoateljė, kurioje jos atidarymo metu apsilankę žiūrovai buvo fotografuojami didelio formato (24x30 cm) daugiau nei 100 metų senumo kamera. Autorius parodos žiūrovus kvietė pažvelgti į save per spalvoto RA4 reverso, naudojamo atspaudams, padarytiems senesnio tipo optiniais didintuvais ir apdorojamiems rankiniu būdu, procesą.

Jaunieji fotomenininkai

Išskirtiniai yra ir jaunųjų fotomenininkų darbai. L. Žemgulis kūriniuose vysto užmaršties temą, atkreipdamas žiūrovo dėmesį į gyvenime vykstančius labai lėtus, bet svarbius, pasikeitimus, kuriuos sunku pastebėti.

Momentas. Tomo Tereko nuotr.

Labai įdomus yra I. Barkauskienės ir A. Barkausko eksponuojamų portretų projektas. Portretus menininkai fotografuoja nespalvota  juosta, bet išryškina ne kaip negatyvą, o kaip skaidrę. Iš skaidrės, naudodami nuotraukų didintuvą, padaro negatyvą, o atspaudą spausdina cianotipijos technika. Galiausiai cianotipiją tonuoja. Procesas sudėtingas, tačiau rezultatas to vertas.

E. Barauskaitės momentinių nuotraukų koliažas paskatina žiūrovą susimąstyti apie socialinių ir pramoginių medijų įtaką vaikantis gražaus, sėkmingo, pozityvaus ir laimingo gyvenimo iliuzijos.

M. Rugėnaitės analoginės fotografijos koliažai iš pirmo žvilgsnio tarsi primena apie nykstančią laidotuvių fotografiją, bet jaunoji menininkė žvelgia plačiau. Per koliažų seriją ji atkreipia žiūrovo dėmesį į nesustabdomą kaitą, kurios epicentre atsiduria fundamentalios vertybės ir tradicijos.

Kas? Paroda „Šiuolaikinė analoginė eksperimentinė Lietuvos fotografija“.

Kur? Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 25 d. Ekspozicijos uždarymui rugpjūčio 25 d. organizatoriai rengia staigmeną ir kviečia sekti jų feisbuko profilį.

Fotomenininko Žilvino Glušinsko darbai sulaiko žiūrovo žvilgsnį ne tik dėl naudojamos analoginės fotografijos, alternatyvių nuotraukų spausdinimo technikų, vystomų temų. Žvilgsnį prikausto fotografijų metaforiškumas. „Nefotografuoju geriau ar blogiau, fotografuoju kitaip“, – sako kūrėjas.

Su Ž. Glušinsku kalbamės apie jo susidomėjimą analogine fotografija, unikalias nuotraukų spausdinimo technikas, idėjas kūryboje ir kodėl kuriant kartais reikia laikytis taisyklių, o kartais – jas laužyti.

– Kas paskatino jus susidomėti analogine fotografija?

– Kai mokiausi paskutinėse mokyklos klasėse, buvo populiaru fotografuoti, spausdinti nuotraukas ir jas dovanoti. Visi išsitraukė senus fotoaparatus ir tuo užsiėmė. Prabėgus keleriems metams, ši mada baigėsi. Tačiau mano susidomėjimas fotografija nedingo. Buvau padaręs kelerių metų pertrauką ir nefotografavau, bet mano akiratyje ji buvo visada. Nuo 2002–ųjų fotografija užsiimu nepertraukiamai.

– Fotografuojate jau 21 metus. Ar fotografija jums vis dar tokia pat įdomi? Vis dar joje atrandate kažką naujo?

– Fotoaparatų yra daugybė, o darbas su kiekvienu iš jų vis kitoks. Tačiau, jei atsitinka taip, kad nieko nebesinori, galima pakeisti aplinką, modelius ar techniką. Tada vėl, kaip vaiką smėlio dėžėje, apima noras žaisti. Nukreipus žvilgsnį į alternatyvias technikas ir nuotraukų spausdinimą – tai laukai, kuriuose visko tiek daug ir viskas labai įdomu.

Unflooded Venice. Ž. Glušinsko nuotr.

– Yra manančių, kad fotografuojant juostiniu fotoaparatu geras kadras pavyks tarsi savaime. Kokių žinių būtina turėti norint analogine fotografija užsiimti nemėgėjiškai?

– Kai nieko nemoki, nieko nežinai, džiugina bet koks rezultatas, nes jis nustebina. Jei norisi analogine fotografija užsiimti rimčiau, reikia mokytis valdyti ne tik techniką, su kuria dirbama, bet ir pasigilinti į kompozicijos pagrindus. Jų įgijus – nuotrauka  bus geresnė. Žinios tikrai yra svarbios, bet kyla klausimas, ar būtina studijuoti? Studijose žinios ir atsakymai į kylančius klausimus bus pasiekti greičiau, bet mokytis galima ir savarankiškai. Tai priklauso nuo žmogaus užsispyrimo, užsidegimo.

– Pradedantiems pažintį su analogine fotografija laikytis kompozicijos taisyklių svarbu, bet jūsų turima patirtis tikriausiai jau leidžia jas laužyti?

– Žinios man leidžia laužyti taisykles kai kuriu art print’us (liet. meninės spaudos darbus – aut. past.), tačiau kai fotografuoju dokumentines, reportažines nuotraukas, priešingai, vadovaujuosi klasikinės fotografijos taisyklėmis.

Kai kiti lipo sienomis skųsdamiesi, kad neturi ką veikti, aš sakiau, kad man paroje labai reikia 25-os valandos.

– Kuriate skirtingų žanrų fotografijas, taip pat išbandote alternatyvias nuotraukų spausdinimo technikas, fotografijas spausdinate ant neįprasto popieriaus. Ar analoginė fotografija su plačiomis vizualinės raiškos galimybėmis inspiruoja jus kurti?

– Dažniausiai aiškios, apibrėžtos temos ar idėjos, ką ir kaip fotografuosiu, neturiu. Pasineriu į kūrybą ir, praėjus kuriam laikui, darbai pradeda sietis tarpusavyje. Šis procesas užtrunka, bet jo rezultatas dažniausiai yra paroda. Neseniai „Galerijoje 11“, Vilniuje, eksponuotos parodos „Juodos gėlės“ idėja gimė prieš dvejus metus, o ją realizavau praėjusią vasarą, visus mėnesius dirbau beveik neišeidamas iš fotolaboratorijos. Tačiau būna ir taip, kad nors fotografuojant pavyksta pagauti gerą kadrą, jis būna vienetinis.

– Sugrįžkime prie alternatyvių technikų, kurias naudojate spausdindamas nuotraukas. Kokia buvo pirmoji, kurią atradote?

– Domėtis alternatyviomis technikomis pradėjau išbandęs cianotipiją. Tai buvo viena pirmųjų technikų, kuria spausdintus darbus pamačiau, ir ji dėl savo estetikos man paliko labai didelį įspūdį. Vėliau atradau lithprint techniką. Ji sužavėjo, nes nuotraukos ryškinimo procesas negreitas. Lyg meditacija. Dėl to kadras įgyja kitokią vertę.

– Esate vienas iš pinhole technikos populiarintojų. Jūsų darbai eksponuoti Galantoje, Bratislavoje, Kyjive, Gdanske, Tokijuje, Porte. Esate Japonijos pinhole fotografijos draugijos (JPPS – Japan Pinhole Photography Society) narys. Kuo ši technika jums įdomi?

– Būna, kad pamatai kitų autorių nuotraukas ir pasidaro įdomu, kaip jos nufotografuotos. Norisi išbandyti pačiam. Pinhole technika mane sudomino iš karto. Savo pirmąją kamerą pasidariau iš seno, sulūžusio fotoaparato, o vėliau naudojau įvairiausias dėžės ir dėžutės. Kai supranti, kad gali pasigaminti fotoaparatą per 10–15 minučių ir pasiekti labai įdomių rezultatų, tai įtraukia.

– Jūsų kūryba išsiskiria ne tik unikaliomis technikomis, bet ir naudojamomis priemonėmis. Vienas pavyzdžių – popierius, sunaikintas pelėsio.

– Atspausdinau ant jo vieną fotografiją ir pamačiau, kad blogai. Tuomet pažiūrėjau į ją dar kartą ir supratau, kad yra taip blogai, kad net gražu. Ciklas „Juodos gėlės“ yra antrasis, kurio kūrinius spausdinau ant popieriaus, kurį sunaikino pelėsis. Manau, idėja buvo gera. Man atrodo, Lietuvoje niekas dar to nedarė.

Darkroom Against Corona. / Ž. Glušinsko nuotr.

– Savo fotografijas eksponuojate personalinėse parodose, kurių per metus surengiate kelias, dalyvaujate grupinėse parodose užsienyje. Ar ruošiantis joms kūrinius sunku atrinkti?

– Blogas fotografas bus tas, kuris išfotografavęs juostelę manys, kad visi kadrai yra geri. Blogas fotografas bus ir tas, kuris manys, kad visi kadrai blogi. Todėl darbų atranka yra labai svarbus dalykas. Menininkui atrinkti savo darbus nelengva, todėl reikia kuratoriaus pagalbos.

– Realizuoti visas kūrybines idėjas dabar puikus laikas, o kaip sekėsi karantino laikotarpiu? Ar buvo daug iššūkių?

– Kai kiti lipo sienomis skųsdamiesi, kad neturi ką veikti, aš sakiau, kad man paroje labai reikia 25-os valandos. Per karantiną nuobodžiauti neturėjau kada. Vonią transformavau į tamsųjį kambarį ir spausdinau savo nuotraukų archyvus, kurių tikrai yra nemažai. Tai man buvo ir poilsis, ir smagus užsiėmimas.

– Savo patirtimi dalijatės su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos studentais. Ar jaunoji karta domisi analogine fotografija?

– Kiekvienais metais vienas ar keli diplomantai baigiamuosius darbus kuria naudodami analoginę fotografiją arba nuotraukas spausdina alternatyviomis technikomis. Stengiuosi studentams dėstyti taip, kad spausdinti nuotraukas jie galėtų ir namie. Pavyzdžiui, spausdinant fotografijas cianotipijos technika nereikia fotolaboratorijos, nes pakanka popieriaus, stiklo ir saulės šviesos.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje nedaug analogine fotografija užsiimančių fotomenininkų?

– Jų yra tiek, kiek yra. Analoginei fotografijai reikia skirti laiko. Su tais, kurie ja užsiima, bendrauju. Įdomu ne tik susipažinti, bet ir naujų idėjų pasisemti.

– Ar analoginei fotografijai nesunku spėti paskui šį greitai lekiantį pasaulį? Ar skaitmeninė fotografija ją nukonkuravo?

– Skaitmeninė fotografija laimėjo, o analoginė užėmė savo nišą. Atrodo, senų fotoaparatų atsargos senka, bet socialinėse medijose atsiranda pranešimų, kad kai kurios įmonės atnaujins jų gamybą. Darbą vėl pradeda ir fotojuostų gamyklos. Kita vertus, spausdinant nuotraukas alternatyviomis technikomis nelabai svarbu, ar fotografija sukurta analoginiu ar skaitmeniniu fotoaparatu. Galima netgi fotografuoti išmaniuoju telefonu, padaryti skaitmeninį failą, iš jo – skaitmeninį negatyvą ir nuotrauką spausdinti alternatyvia technika. Jei fotografija paliks įspūdį, viska kita bus nesvarbu.