Lėbartuose – lyg miške
Klaipėdietis paminklų dailininkas Rolandas Kazonas dažną dieną dirba Lėbartų kapinėse. Vyras tikina pavargęs nuo pasiklydusių, artimųjų kapaviečių nerandančių žmonių klausimų.
"Taip yra, žmonės miršta, ir vaizdas kapinių pakraščiuose labai greitai keičiasi", – patvirtino Klaipėdos savivaldybės administracijos Kapinių priežiūros skyriaus vedėja Zina Stankienė.
Tie, kas retai teužsuka į kapines, nesidrovi užeiti į kapinių administracijos pastatą ir pasiklausti, kaip rasti artimojo palaidojimo vietą.
Tada darbuotojai prašo patikslinti velionio vardą, pavardę bei mirimo datą, pagal šiuos duomenis lengviau surasti kapo vietą.
Senesniais laikais mirusiųjų kapų tenka ieškoti vartant žurnalus, o tai reiškia – gaišti laiką ir apkrauti darbu Kapinių priežiūros skyriaus darbuotojus.
Galiausiai žmogui pasakoma, kuriame kvartale bei eilėje yra ieškomas kapas. Tada prasideda procesas, panašus į orientavimosi varžybas antkapių jūroje.
Ne vienas klaipėdietis yra prisipažinęs, kad Lėbartų kapinėse net ilgai ieškoję tolimesnių giminaičių kapų nesugebėjo rasti.
"Turime minčių sukurti vieningą elektroninę sistemą, kurioje bus suregistruoti visi kapai, ir žmonės galės patys juos rasti. Bet tai tikrai bus labai negreitai", – tikino Z.Stankienė.
R.Kazonas įsitikinęs, kad tam nereikia nei daug pinigų, nei kokio nors valdiško finansavimo ir net daug laiko, o tik kapus prižiūrinčių žmonių noro.
Ieškoti padės navigacija
Paminklų dizainerio vizija dabar atrodo sunkiai įsivaizduojama.
Senoliai, kurie puikiai žino visus kapinių takus, kur palaidotas kuris giminaitis, kaimynas ar senų dienų draugas, irgi nėra amžini. Tad šio informacijos šaltinio ilgainiui neliks.
R.Kazonas neabejoja, jog būtų protinga jau dabar suskaitmeninti kapines.
Tai reiškia, kad, atvykęs prie kapinių vartų, žmogus galėtų įsijungti iš anksto įdiegtą programėlę savo planšetiniame kompiuteryje ar išmaniajame telefone.
Ji leistų pasinaudoti navigacija, taip kelias iki ieškomos kapavietės taptų paprastas ir patogus.
Tokias koordinates galima būtų nusiųsti visiems savo artimiesiems, bičiuliams.
Toks būdas orientuotis tarp kapų būtų patogiausias didžiulėse kapinėse, padėtų susigaudyti ir mažose.
XXI amžiuje, kai daugybė lietuvių yra išsibarstę po pasaulį ir retai grįžta į tėviškę, galimybė lankyti kapus naudojantis išmaniąja nuoroda būtų didžiulis palengvinimas.
Bet tai tik pirmoji šios programėlės funkcija.
Įamžins ir pamirštuosius
Neretai lankantis kapinėse nustebina užrašai ant antkapinio akmens, kur paminėta giminės pavardė ir nieko daugiau, jokio vardo ar gimimo bei mirimo datos.
Vienose kaimo kapinėse ant paminklo iškaltas vienintelis žodis: "Mamai".
Galima spėti, kad jį užsakęs žmogus pagalvojo, jog niekam kitam, tik jam svarbu, kas buvo jo mama.
Kažin ar jo vaikai ir kiti giminaičiai nebūtų norėję žinoti apie mirusiąją daugiau?
Daugybėje senų kapinių yra šeimos kapaviečių, kur nuo seno laidojami tos pačios šeimos žmonės, tačiau užrašai dažniausiai fiksuoja tik vieno ar kelių vardus.
Paminklų autoriaus žmona Giedra Kazonienė pasakojo, kad jos šeimos kape Šateikių kaimo kapinėse palaidota ne mažiau kaip aštuonetas žmonių.
"Senais laikais šeimos susilaukdavo daug vaikų, bet nemažai jų ir mirdavo, visi jie būdavo laidojami toje pačioje duobėje. Jokių užrašų apie tai nėra, vyresni giminaičiai miršta, dingsta prisiminimas apie tai, kad jie yra buvę. Spėjau pasikalbėti su viena pagyvenusia teta, bet ir ji pamiršo vieno vaikelio vardą. Buvo apmaudu, kad mūsų giminės žmonių atminimas dyla net mūsų pačių galvose", – pasakojo moteris.
Moteris pridūrė iš močiutės sužinojusi prieš daug metų ten palaidotų mažų mirusių giminaičių vardus. Visi jie antkapiniame paminkle būtų tiesiog nesutilpę.
Močiutei mirus, neliko nė vieno, kas būtų galėjęs papasakoti apie seniai nebesančius tos pačios šeimos žmones.
Panašiai atmintis apie žmones išsitrina, jeigu jie buvo palaidoti bendrame kape.
Kiek Lietuvoje yra partizanų, broliškų karių kapų. Dažnu atveju ne visų ten gulinčiųjų pavardės yra žinomos.
Faktai – saviems ir svetimiems
Naujosios technologijos leidžia išsaugoti net paminkluose neįrašytų žmonių atminimą. Tam naudojamas QR kodas (kvarkodas). Jį galima užklijuoti ant paminklo ar tvorelės krašto.
Dizaineriai kartais QR kodą gali įkomponuoti į antkapio piešinį, kad jis nerėžtų akies.
Yra galimybė šį kodą net iškalti akmenyje, tada nebūtų grėsmės, kad jis sunyks.
Mobiliajame įrenginyje reikia turėti QR kodo etiketėms nuskaityti skirtą programėlę. Ji įsijungs nuskenavus šį ženklą, tada ekrane pasirodys informacija apie kapą.
Reklamos tikslais šį kodą naudojantys paminklų meistrai kartais taip viso labo reklamuoja savo paslaugas.
Tačiau kodo galimybės leidžia sudėti visą norimą informaciją apie palaidotą žmogų ar visą šeimą.
Telefonu ar planšetiniu kompiuteriu nuskaitę kodą žmonės ekrane gali pamatyti visų tame kape palaidotų artimųjų nuotraukas, jų gyvenimo aprašymus, giminystės ryšius, svarbiausius jų gyvenimo darbus, net įdėtus trumpus filmukus.
Įmanoma net sudaryti visą tose kapinėse palaidotų giminaičių tinklą su informacija apie jų giminystės ryšius.
Sostinėje tai – ne naujiena
Pasakodama apie jau suskaitmenintą savo močiutės kapą Šateikių kapinėse, G.Kazonienė tvirtino įrašiusi, kur močiutė gimė, įkėlė net jos gimimo bei santuokos liudijimų vaizdus, daug įdomių nuotraukų.
Lankydamiesi kapinėse suaugusieji dažniausiai triūsia sodindami gėles, dirba kitus darbus, o vaikai tuo metu nuobodžiauja.
Programa – vienas būdų, padedančių jiems daugiau sužinoti apie anapilin išėjusius artimuosius.
"Galimybės yra labai didelės. Suteikiama informacija priklauso nuo to, kokią žinią tokiu būdu žmonės nori pranešti kapą lankantiesiems. Beje, galima šią informaciją paversti prieinama kiekvienam, kas naudojasi išmaniausiais įrenginiais, bet galima ją padaryti uždarą, matomą tik saviems", – aiškino R.Kazonas, kuriantis interneto svetainę, pavadintą "Atminties medis".
Vakarų Lietuvoje apie tokias virtualias kapines dar nekalbama. Vilniuje jos jau egzistuoja, o pasaulyje tokie dalykai žinomi jau ne vienus metus.
Kaip ir socialiniuose tinkluose, virtualių kapinių tinklalapyje žmonės dažnai raštu išlieja savo emocijas, užuojautą.
Lankysis gulėdami lovoje
Programėlės yra patogios tiems, kas gyvena toli ir kapo priežiūros paslaugas perka.
Kapą prižiūrinčio žmogaus galima paprašyti jį nufotografuoti ir nuotraukas įkelti į internetinį puslapį, kuriame laikoma visa informacija, pasiekiama prisijungusiems prie šios programos.
Taip žmonės gali stebėti, ar jų pageidavimas vykdomas.
Tačiau kur kas svarbesnis yra emocinis aspektas.
Būdami už tūkstančių kilometrų ar negalėdami pakilti iš ligos patalo daugelis žmonių Motinos ar Tėvo dieną, per Vėlines labai nori pabūti prie artimiausių žmonių amžino poilsio vietos.
Prisijungę prie tinklalapio jie gali matyti, kokios gėlės ir žvakės tą dieną padėtos ant kapo.
Vis tobulėjant technikai netrukus bus galima virtualiai per atstumą vaikštinėti aplink kapą arba dalyvauti artimųjų laidotuvėse. 3D akiniai bei interneto ryšys leis pasiekti tokį dalyvavimo efektą.
Tai ypač aktualu gyvenantiems itin toli nuo Lietuvos.
QR kodas gali leisti kapines paversti ne tik liūdesio vieta, bet ir savotišku tos vietovės muziejumi.
Jeigu žmonės nuspręstų informacijos neslėpti nuo aplinkinių, kiekvienas galėtų sužinoti apie čia palaidotą asmenį.
Tai būtų savotiškas ne tik vien to žmogaus, bet ir tos vietovės, kurioje jis gyveno, įamžinimas.
Informaciją galima keisti, koreguoti, pildyti arba priešingai – siaurinti.
Senoliai nelinkę priimti
Kol kas mūsų krašte šios naujovės sunkiai tampa kūnu.
Daugelis pagyvenusių žmonių tarsteli tradicinę frazę: "Palikime mirusiuosius ramybėje" arba: "O kam to reikia? Aš viską žinau". Taip artimų žmonių atminimas gali nugrimzti į visišką užmarštį.
Kapinėmis žmonės paprastai ima domėtis, kai netenka labai artimo žmogaus.
Todėl virtualus mirusiųjų atminties medis tampa itin aktualus vidutinio amžiaus žmonėms, perkopusiems 40-metį.
"Kiekvienas žmogus turi savo atskirą istoriją. Ateina laikas, kai jo vaikams ar anūkams ji tampa įdomi. Virtualių kapinių sistema suartina po pasaulį išsibarsčiusius giminaičius, leidžia jiems nepamiršti protėvių ir gimtinės", – įsitikinęs R.Kazonas.
Svarbiausia, kad mirusiojo artimieji, prižiūrintys kapą, vieningai sutartų, kad tokia naujiena jiems yra priimtina.
