– Živile, tavo gyvenimo istorija paremta nuostabiu ir, sakyčiau, ciklišku svajonių pildymu(si). Pati sutinki, kad tokia tavo kasdienybė gali atrodyti neįtikėtina. Kaip nutinka tie kasdienybės stebuklai? Kaip juos kurti?
– Stebuklas skamba kaip magiškas reiškinys, kuriam reikia antgamtinių galių, kuris nepriklauso nuo mūsų. Ir nors tikrai – kartais jausmas, kai viskas išsipildo, prilygsta stebuklui, labai norisi išskirti, kad svajones pildome patys. Tai mūsų atsakomybė. Pirmiausia reikia išdrįsti savęs paklausti – ar taip, kaip gyvenu dabar, yra tai, kaip noriu gyventi? Pripažinti, kad norime kažko daugiau, reikia drąsos. Tiksliai žinoti, kas mums svarbu, kas mus daro laimingus, – vidinio darbo ir pokalbių su savimi. Tai užtrunka, bet, be abejonės, pasiteisina.
– Papasakok patį įdomiausią savo gyvenimo nuotykį.
– Noriu tikėti, kad toks dar neįvyko. Prisiminusi jau įvykusius, turbūt išskirčiau naktį Maroke laukinėje dykumoje. Turėjome specialias nakvynei paruoštas palapines, bet, užburta gamtos didybės, ten miegoti nenorėjau. Užsimaniau nakvoti po atviru dangumi. Leidimą tai padaryti gavau. Vienintelė gido išsakyta saugumo sąlyga buvo – jei esi geras žmogus, gyvatės ir skorpionai tau nieko nedarys (ne paslaptis – dykumoje jų apstu). Nubusti smėlio pataluose kylant ryto saulei buvo tiesiog įspūdinga. P. S. Džiaugiuosi, kad esu geras žmogus.
B. Statauskienės nuotr.
– Išeiti iš komforto zonos, kažką daryti nepaisant didžiulės baimės – kodėl tai taip svarbu?
– Viskas, kas mums artima ir pažįstama, jau atrasta ir išbandyta. Jei tai žmogų tenkina, jis gali likti komforto zonoje. Tačiau vertėtų atsiminti, kad kažkada buvo baisu eiti į pirmą klasę, važiuoti dviračiu ar užsiimti kitomis mums įprastomis veiklomis. Turbūt nė vienas dabar nesigaili savo gyvenime išdrįsęs tai padaryti, tiesa? Kai paliekame komforto zoną ir išbandome save nauju amplua, augame, mokomės ir, nepriklausomai nuo to, ar pasieksime norimų rezultatų, tokie patys jau nebebūsime. Kiekviena nauja patirtis mus sustiprina ir kažko išmoko. Dažnai atrandame savyje tai, ką egzistuojant net nenutuokėme. Tad išeiti iš komforto zonos, mano nuomone, tikrai verta.
– Rašai, kad esi laimingas žmogus. Ar galėtum apibūdinti laimę?
Man laimė – žinojimas, kad už savo gyvenimą esu atsakinga aš.
– Man laimė – žinojimas, kad už savo gyvenimą esu atsakinga aš. Ne oras, ne politika, ne aplinka. Laimė – mūsų pasirinkimai. Ar supyksime ant nemandagaus vairuotojo kelyje, ar saugosime savo ramybę? Ar skirsime laiko poilsiui, ar dirbsime viršvalandžius? Ar išeisime pasivaikščioti, ar skęsime elektronikos prietaisuose? Ar valgysime sveikai, ar mylėsime save, ar apsupsime save įkvepiančiais žmonėmis?.. Renkamės mes. Kasdien sprendžiame, kaip gyvensime, kokį santykį su savimi ir pasauliu kursime. Tai žinodama jaučiuosi laiminga.
– Kas svarbiausia pradedant eiti sąmoningumo keliu? Kokias praktikas įvardytum kaip reikšmingiausias?
– Savistaba. Norint eiti sąmoningumo keliu, svarbu ugdyti įprotį pastebėti – tiek save, tiek aplinką, tiek esamą momentą. Stebėdami save galime reguliuoti emocijas, išvengti perdegimų. Stebėdami aplinką – pasinerti į esamą momentą, mėgautis jo teikiamais malonumais. Juk taip gera vaikščioti miške, stebėti dangų, žvaigždes, saulėlydžius ir t. t. Pastebėdami įprasminame akimirkas ir neleidžiame gyvenimui prabėgti pro akis. Labai svarbu smalsumas. Svarbu klausti savęs: ar mano gyvenime daugiau noriu ar reikia; kada būnu nusivylusi, o kada pakylėta; kas man teikia prasmę, o kuo užsiimti man atrodo beprasmiška. Užduodant sau klausimų, ateina ir atsakymai. Jie suteikia aiškumo, pasitikėjimo savimi ir motyvacijos toliau gilintis į save. Noriu, kad kuo daugiau žmonių vis dažniau surastų laiko sustoti ir priimti save, todėl socialiniuose tinkluose vedu kelias asmeninio augimo paskyras: „Apie saviugdą paprastai/ Živilė Osman“ (feisbuke) ir @zivileosman (instagrame).
– Vidinė ramybė – šių laikų idealas, kurio vaikomės bene visi. Kaip ją pasiekti (greičiausiai)?
– Trumpiausias kelias yra gebėjimas sulėtinti tempą. Nevažiuoti į penkis mokymus vienu metu, nepirkti daugybės vidinės ramybės kursų, o paprasčiausiai rasti laiko nieko nedaryti. Praleisti nors 20 minučių kasdien nieko neplanuojant, nesprendžiant – sąmoningai būnant čia ir dabar. Praktikuoti sąmoningumą – pastebėti, kas vyksta, atsiduoti veiklai, kuria užsiimame. Jei valgome – turime valgyti, o ne stebėti siužetą televizoriaus ekrane. Jei einame – eiti jaučiant žemę po kojomis, o ne autopilotu lėkti iš taško A į tašką B, tuo pat metu naršant internete. Sąmoningumas yra tarsi autopiloto priešingybė. Kai mūsų smegenims nereikia multitaskinti, jos ilsisi. Kai kūnas neužspaustas įtampų ir emocijų (to galima pasiekti sąmoningai stebint save), jis yra atsipalaidavęs. Kai abu šie elementai – protas ir kūnas – yra pailsėję, vidinės ramybės ieškoti niekur nebereikia.
– Papasakok truputį daugiau apie sąmoningumo mokymus, kuriuos vedi: kas juose vyksta, ko galima išmokti?
– Mano mokymai sutelkti į savęs stebėjimą, pajautimą ir atsidavimą esamam momentui. Mokymai yra suskirstyti į penkias dalis: instruktuotą atsipalaidavimą, sąmoningumo praktiką per judesį, atvirą paskaitą-diskusiją, paleidimo praktiką ir galutinį atsipalaidavimą. Ko galima išmokti? Turbūt tiksliausia būtų sakyti, kad dalyviai mano mokymuose ne mokosi, o patiria. Kai žmogus ateina mokytis, jis automatiškai yra susikoncentravęs, iš dalies įsitempęs, nenori nieko praleisti. Savo mokymuose to nenoriu; nors ir dalijuosi naudinga informacija, tačiau tai darau laisva forma. Visi pasiims iš mokymų tai, kas jiems naudingiausia. Vieni – teoriją, kiti – paleidimo praktiką ir pan. Mano tikslas – sukurti saugią aplinką, padėti atsipalaiduoti, pajausti savo kūną, mintis, nuraminti, skatinti sąmoningumą, savistabą ir parodyti susitelkimo į esamą momentą teikiamus pranašumus. Rašydama sugalvojau: jei vis dėlto reikėtų išskirti svarbiausia – manau, dalyviai gali išmokti sulėtinti tempą.
– Šiuos užsiėmimus vedi anglų ir lietuvių kalbomis. Ar esi pastebėjusi kalbinių / intonacinių / terminologinių ar dar kokių esminių skirtumų? Gal kuri nors kalba labiau atpalaiduoja nei kita?
– Esu! Lietuvių kalba yra labai turtinga ir išraiškinga, žodžiai turi daugybę sinonimų. Šiuo metu mano knyga verčiama į anglų kalbą ir pastebiu, kad dalis to grožio verčiant pranyksta. Anglų kalba, mano akimis, paprastesnė, tačiau turi daug skambių, trumpų, įtaigių frazių, kurios puikiai tinka sąmoningumo mokymui, pavyzdžiui: own your feelings, take up the space, connect to your inner self ir t. t. Kadangi mokausi ir mokymus paprastai vedu anglų kalba, dažnai nerandu tinkamų lietuviškų vertinių (juk nesakysi – susijunk su savimi). Tad mokymus vesti anglų kalba man yra patogiau. Nors neabejoju, kad nuolat praktikuojantis bus vienodai patogu tai daryti abiem kalbomis, o lietuviškai – gal net dar maloniau.
B. Statauskienės nuotr.
– Sąmoningumo mokymams sudarai ir muzikos grojaraštį. Kiekvienąkart skirtingą? Kokių reikalavimų keli fone skambantiems garsams?
– Dievinu tai daryti! Muzika man labai svarbi, tikiu jos terapiniu poveikiu. Grojaraštį keičiu kartkartėmis, tačiau ne prieš kiekvienus mokymus. Manau, muzika puikiai užpildo erdvę ir padeda atsipalaiduoti, tarsi užniūniuoja, palydi į ramybės būseną. Neturiu griežtų reikalavimų, muziką renkuosi klausydama ir jausdama, ar ji paliečia širdį. Tiesa, dažniausiai tai būna muzika be žodžių – su fleitos, gongų, gamtos garsais.
– Viena vertus, svarbu gyventi čia ir dabar, pastebėti šią akimirką, supančią aplinką, maistą, kurį valgai, mintis, kurios sukasi galvoje. Nelaukti tobulo laiko ir to, ko nori, apie ką svajoji, imtis dabar. Kita vertus, jei svajonė reikalauja kažko, ko šiuo metu neturi (pavyzdžiui, kaip rašai savo knygoje, pinigų išsvajotoms jūsų su vyru vestuvėms Jamaikoje), tenka riboti kasdienybės malonumus (taupyti, kiek įmanoma mažiau išleisti ir pan.) ir tarsi atsisakyti čia ir dabar... Kaip surasti tą pusiausvyrą?
Taupymas nepriverčia atsisakyti čia ir dabar teikiamo malonumo.
– Taupymas nepriverčia atsisakyti čia ir dabar teikiamo malonumo. Tuo laikotarpiu, kai taupėme, nėjome į kavines ir restoranus, bet ėjome lesinti antyčių ir suptis! Norint mėgautis akimirka, nereikia nieko kito – tik noro. Natūralu, kad, siekiant savo tikslų, teks kažko atsisakyti, keisti prioritetus, bet tai neatima gyvenimo džiaugsmo, tai jį perkelia nuo vienų objektų prie kitų. Man žinojimas, kad einu svajonės pildymo keliu, yra visas pastangas atperkantis, širdį šildantis jausmas. Kai jį jaučiu, kiti dalykai tampa nebe tokie svarbūs.
– Sakei, kad tavo stichija – rašymas. Kaip manai, kodėl būtent jis?
– Esu girdėjusi, kad suprasti, koks tavo pašaukimas, galima savęs paklausus – kokia veikla užsiimčiau, net jei už tai negaučiau atlygio? Nors atlygį gauti labai svarbu, tačiau šis klausimas leidžia suprasti, kokia kryptimi eiti esame natūraliai motyvuoti (angliškai gerai skamba – naturally driven). Man tai vienareikšmiškai – rašymas. Kai rašau, prarandu laiko nuovoką, galiu nevalgyti, negerti. Rašymas mane įtraukia – įkvėpta galiu lieti mintis popieriaus lapę valandų valandas. Rašymu perteikiu jausmą. Apipavidalinu kilusias idėjas. Rašydama jaučiu prasmę! Noriu įkvėpti skaitytojus atsigręžti į save, rūpintis savo asmenine gerove, ir galiu pasakyti, kad man tai puikiai pavyksta. Tai tikrai mano stichija.
– Esi gyvenusi gana skirtingose šalyse: Lietuvoje, Ispanijoje, Norvegijoje... Kur labiausiai jautiesi savimi?
– Puikus ir įdomus klausimas. Net sunku atsakyti, nes, laikui bėgant, savęs suvokimas kinta. Lietuvoje gyvenau ilgiausiai – geras periodas, bet nesijaučiau ten taip gerai, kaip, pavyzdžiui, Ispanijoje. Didelę įtaką tam turi žmonių mentalitetas ir energija. Ispanijoje gyventi buvo gera ir smagu, bet ispanų kultūra yra labai ryški, ispanai įtaigūs, garsūs, tad labai lengvai gali užgožti tave ir įtraukti į savo gyvenimo ritmą. Manau, labiausiai savimi jaučiuosi Norvegijoje. Mėgstu sakyti – čia mano ramybės kampelis: daug gamtos, mažai triukšmo. Norvegai yra gan šalti žmonės, jie sunkiai įsileidžia kitus į savo ratą, saugo privačią erdvę. Manau, to išmokau iš jų – gerbti savo erdvę. Tau paklausus, atėjo ir atsakymas – Norvegijoje man yra lengviausia būti savimi, čia nejaučiu jokio spaudimo iš visuomenės būti kitokiai.
– Ar tiesa, kad svajonėmis negalima dalytis su kitais, nes jos neišsipildys? Net per gimtadienius norų įprastai garsiai neįvardijame...
– Nežinau, kokia yra tiesa, bet pastebiu nutylėjimo madą visuomenėje. Juk yra net posakis – laimė mėgsta tylą. Pati apie savo svajones kalbu drąsiai, džiaugiuosi vien jų turėdama. Norisi klausti, ar gali būti per daug džiaugsmo? Nemanau. Galbūt žmonės nemėgsta garsiai kalbėti apie savo svajones, nes bijo nusivilti, suklysti, nesulaukti norimų rezultatų, būti nesuprasti, sukritikuoti. Tačiau sėkmė negarantuota nė vienam iš mūsų. Nesvarbu, ar apie svajones kalbame, ar tylime – svarbu, ar nepasiduosime. Klysti yra žmogiška ir naudinga, neklysta tik tie, kurie nebando nieko naujo. Bijoti kitų teisimo ar kritikos taip pat nėra ko. Nė vienas laimingas žmogus nepuls žeminti kito, o jei jus kritikuoja viskuo nepatenkintas asmuo, ar verta į tai kreipti dėmesį? Taigi manau, kad nieko blogo svajoti garsiai, net jei mūsų troškimai keisis, net jei jų neįgyvendinsime, – viskas gerai, tai mūsų gyvenimas, mūsų sprendimai. Visa tai kuria autentiškus mus.
– Svarbiausias patarimas svajokliams...
– Išlikite ištikimi sau, savo svajonėms – jos žino, kur jums reikia būti. Nenusivilkite nesulaukę greitų rezultatų, net jei iki svajonių įgyvendinimo praeina daug laiko. Neabejokite – jos išsipildys pačiu tinkamiausiu jums laiku. Nesusimažinkite norėdami tilpti į kitų normų dėžutę – jūs ir jūsų svajonės yra jūsų, ne kitų. Ir jos, ir jūs esate ypatingi.
