„Z.Baumanas tikrai buvo didelis socialinis teoretikas. Tai įdomios geografijos ir jautros žmogus, kuris būdamas pats Vidurio Rytų europietis išgyveno visas didžiąsias XX amžiaus vidurio traumas ir pačiam vėlyviausiajame savo gyvenimo epizode pradėjo kurti nuostabias knygas, kurios sulaukė didžiulių auditorijų, daug kalbų ir daug vertimų“, – BNS sakė E.Aleksandravičius.

„Tai žmogus, kuris labai jautriai užčiuopė tamsesnes arba pilkąsias globalizacijos pasekmes, užčiuopė šiuolaikinio žmogaus būties dramas, nelįsdamas į kokias nors grynai metafizines temas, plius gebėdamas išreikšti tai labai subtilia forma“, – tvirtino istorikas.

Jis priminė, kad Z.Baumaną į Lietuvą, VDU atvedė pernai staiga miręs filosofas Leonidas Donskis.

„Jiedu dirbo prie paskutiniųjų knygų, jiedu kartu mąstė dabartinio mūsų pasaulio būvį ir blogį, vartotojiškumą ir kitas savybes, kurios šitaip aprašytos galėjo būti padedančios žmogui susigaudyti šituose ūkuose“, – kalbėjo E.Aleksandravičius.

Anot jo, Z.Baumanas buvo ne tik socialinis teoretikas, bet dar didesnis pasakotojas ir moralizuotojas.

„Jis gebėjo pasiekti tokias savo minties išraiškos formas, kurios jį padarė vienu iš labiausiai skaitomų šiuolaikinių autorių“, – sakė VDU profesorius.

Garsus lenkų sociologas, filosofas, eseistas, VDU garbės daktaras Z.Baumanas mirė pirmadienį Lidse, Anglijoje. 91 metų mokslininkas pastaruoju metu sirgo.

Z.Baumanas parašė per pusšimtį knygų, daugiau kaip 100 straipsnių, juose daugiausia nagrinėjo tokias temas kaip globalizacija, modernybė, postmodernizmas, vartotojiškumas, moralė, Holokaustas.

Garsus savitu filosofija ir kitus mokslus apimančiu požiūriu, Z.Baumanas buvo stiprus moralinis autoritetas vargšams ir nukentėjusiesiems nuo pasaulį apėmusios globalizacijos. Rašant apie Holokaustą, ar apie globalizaciją, jam labiausia knietėjo, kaip sukurti orų gyvenimą priimant etinius sprendimus.

2007 metais mokslininkui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

91 metų Z.Baumanas pastaruoju metu sirgo.

Z.Baumanas gimė 1925 metais Poznanėje. 1939 metais naciams užėmus vakarų Lenkiją, jis su šeima pasitraukė į sovietų kontroliuojamą dalį. Z.Baumanas tarnavo tarybinėje Lenkijos kariuomenėje, buvo atsakingas už politinį švietimą, dalyvavo Kolbergo ir Berlyno mūšiuose, dirbo komunistinėse žvalgybos struktūrose.

Po karo Z.Baumanas Varšuvos socialinių mokslų akademijoje studijavo sociologiją, vėliau filosofiją Varšuvos universitete. 1959 metais jis išleido pirmąją savo knygą.

1968 metais Lenkijoje išaugus antisemitinės nuostatos, mokslininkas išvyko į Izraelį, dėstė Tel Avivo universitete, bet netrukus persikėlė į Angliją, Lydso universitetą. Nuo to laiko gyveno Anglijoje, rašė anglų kalba.

Z.Baumanas parašė per pusšimtį knygų, daugiau kaip 100 straipsnių, juose daugiausia nagrinėjo tokias temas kaip globalizacija, modernybė, postmodernizmas, vartotojiškumas, moralė.

2007 metais mokslininkui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Vizitas neįvyks dėl pablogėjusios profesoriaus sveikatos.

Z.Baumanas Kaune turėjo lankytis trečiadienį ir ketvirtadienį bei surengti diskusiją ir paskaitą su VDU profesoriumi Leonidu Donskiu.

Z.Baumano darbų temos – dabarties tapatybės trajektorijos, globalizacijos pasekmės žmogui, socialinė mintis ir viešoji erdvė. Jis ypač išgarsėjo 1989-aisiais metais, pasirodžius knygai „Modernybė ir Holokaustas“. Už šį leidinį Z.Baumanui suteikta Amalfio sociologijos ir socialinių mokslų srities premija.

Profesorius Zygmuntas Baumanas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garbės daktaras ir vienas svarbiausių pasaulio socialinių mąstytojų ir postmodernizmo tyrinėtojų, neseniai atšventė savo 90-ąjį gimtadienį. Pokalbyje su Ispanijos dienraščiu „El País“ sociologas pažymėjo, jog dauguma žmonių šiandien socialinius tinklus naudoja ne tam, kad praplėstų savo akiratį, bet, priešingai, kad liktų komforto zonoje, kurioje girdi tik savo pačių balso aidą.

Savo išvystytoje likvidžios modernybės teorijoje Z. Baumanas teigia, jog dabartiniame amžiuje visi sutarimai yra laikini ir trumpalaikiai. Būtent šios teorijos dėka profesorius šiandien laikomas vienu svarbiausių sociologų pasaulyje. 2015 m. kartu su VDU profesoriumi Leonidu Donskiu išleistoje knygoje „Moral Blindness: the Loss of Sensitivity in Liquid Modernity“ sociologas aptarė mūsų vis labiau individualistiniame pasaulyje prarastą bendruomeniškumą.

– Nelygybę Jūs esate pavadinęs „metastaze“. Ar demokratijai iškilo grėsmė?

– Tai, kas šiuo metu vyksta, galima pavadinti demokratijos krize, pasitikėjimo praradimu: įsitikinimu, kad mūsų valdžia yra korumpuota, kvaila ir nekompetentinga. Veiksmams reikia galios, tam, kad galėtume kažką padaryti, mums reikalinga politika – gebėjimas nuspręsti, ką reikia padaryti. Tačiau tos jungtuvės tarp galios ir politikos tautinėje valstybėje jau pasibaigė. Galia tapo globalizuota, tačiau politika išliko tokia pat lokali kaip ir anksčiau. Politikos rankos yra nukirstos. Žmonės nebetiki demokratine sistema, nes ji nesilaiko savo pažadų. Mes tai pastebime, pavyzdžiui, migracijos krizės atveju: tai globalus reiškinys, tačiau mes vis tiek veikiame ribotai. Mūsų demokratinės institucijos nėra pritaikytos tarpusavio priklausomybės situacijoms. Dabartinė demokratijos krizė yra demokratinių institucijų krizė.

– Į kurią pusę šiuo metu yra pasvirusi Jūsų aprašyta švytuoklė tarp laisvės ir saugumo?

– Tai dvi vertybės, kurias be galo sunku suderinti. Jei norite daugiau saugumo, teks paaukoti tam tikrą dalį laisvės; jei norite daugiau laisvės, teks atsisakyti saugumo. Ši dilema tęsis amžinai. Prieš 40 metų patikėjome, kad laisvė triumfavo, ir pradėjome vartotojiškumo orgiją. Atrodė, kad viskas įmanoma, kai pasiskolini pinigų: automobiliai, būstai… Tiesiog už juos sumokėdavai vėliau. 2008-ųjų įspėjamasis signalas, kai paskolos išseko, buvo skaudus. Po to sekusi katastrofa, socialinė griūtis ypač smarkiai smogė viduriniajai klasei, nutempdama ją į pavojingą padėtį, kurioje ji išliko iki šiol: jie nežino, ar jų įmonė susijungs su kita ir juos atleis, nežino, ar tai, ką nusipirko, tikrai priklauso jiems… Tai jau konfliktas ne tarp klasių, bet tarp kiekvieno žmogaus ir visuomenės. Tai yra ne tik saugumo, bet ir laisvės stoka.

– Sakote, kad progresas yra mitas, nes žmonės nebetiki, kad ateitis bus geresnė už praeitį.

– Mes gyvename tarpuvaldžio laikotarpyje – tarp laiko, kai turėjome tikrumą, ir kito laiko, kai senoji tvarka nebeveikia. Mes nežinome, kas ją pakeis. Eksperimentuojame su naujais veikimo būdais. Ispanija pabandė kvestionuoti dalykus Gegužės 15-osios (15M) judėjimu, kai žmonės užėmė viešąsias erdves, ginčijosi, mėgino pakeisti parlamentines procedūras tam tikra tiesiogine demokratija. Tai netruko ilgai. Taupymo politika tęsis, niekas jos negali sustabdyti, tačiau ji vis dar gali būti sąlyginai efektyvi ieškant naujų veikimo būdų.

– Esate teigęs, jog 15M ir globalinis „Occupy“ judėjimas žino, kaip atverti kelią, bet ne kaip sukurti kažką tvirto.

– Žmonės viešose erdvėse kurį laiką pamiršo nesutarimus bendro tikslo vardan. Jei tikslas yra neigiamas, kai ant kažko pykstama, sėkmės tikimybė yra didesnė. Tam tikra prasme tai galėjo būti solidarumo sprogimas, tačiau sprogimai yra labai galingi ir trumpalaikiai.

– Jūs taip pat manote, kad vaivorykštinėse koalicijose dėl jų pobūdžio nėra vietos lyderystei.

– Taip yra būtent todėl, kad tokie judėjimai stokoja lyderių, kurie juos galėtų pergyventi. O kadangi jie neturi lyderių, savo pasiryžimo siekti tikslo jie negali paversti konkrečiais veiksmais.

– Ispanijoje 15M judėjimas padėjo atsirasti naujoms politinėms jėgoms – politinei partijai „Podemos“.

Vienos partijos pakeitimas kita problemos neišspręs. Problema nėra ta, kad išrinktos ne tos partijos, o ta, kad jos nevaldo padėties. Ispanijos bėdos yra globalios problemos dalis. Klaidinga manyti, kad viską galima išspręsti iš vidaus.

– Ką manote apie katalonų nepriklausomybės projektą?

– Manau, kad mes vis dar vadovaujamės Versalio sutarties principais, kai buvo išvystyta idėja, jog kiekviena tauta turi teisę į savivaldą. Tačiau šiandieniniame pasaulyje tai yra fikcija – jau nebėra homogeniškų teritorijų. Šiandien kiekviena visuomenė yra tik diasporų kolekcija. Žmonės prisijungia prie visuomenių, kurioms jie ištikimi, ir moka savo mokesčius, tačiau tuo pat metu jie nenori atsisakyti savo tapatybės. Ryšys tarp tavo tapatybės ir vietos, kurioje gyveni, nutrūko. Padėtis Katalonijoje, kaip ir Škotijoje ar Lombardijoje, yra prieštaravimas tarp gentinės tapatybės ir pilietybės. Jie europiečiai, tačiau nori bendrauti su Briuseliu ne per Madridą, o per Barseloną. Ta pati logika iškyla beveik visose šalyse. Mes vis dar vadovaujamės principais, nustatytais I-ojo pasaulinio karo pabaigoje, tačiau pasaulyje įvyko tiek daug pasikeitimų.

– Jūs skeptiškai žiūrite į taip vadinamus „fotelio aktyvistus“ (angl. armchair activists), kurie protestuoja socialiniuose tinkluose, ir teigiate, jog pigios interneto pramogos mus bukina. Ar tai reiškia, kad socialiniai tinklai yra naujasis opiumas liaudžiai?

– Tapatybės klausimas pasikeitė nuo kažko, ką turi vos gimęs, į užduotį: turi sukurti nuosavą bendruomenę. Tačiau bendruomenės nėra kuriamos, tu arba ją turi, arba ne. Socialiniai tinklai gali sukurti tik pakaitalą. Skirtumas tarp tinklo ir bendruomenės yra tas, kad bendruomenei priklausai tu, o tinklas priklauso tau. Tinkle tu jautiesi valdąs padėtį. Jei nori, gali pasikviesti draugų, jei nori, gali juos išmesti. Tu gali kontroliuoti svarbius žmones, kurie tau artimi. To dėka žmonės pasijaučia kiek geriau, nes vienatvė, baimė, kad tave paliks, yra pati didžiausia mūsų individualistų amžiuje. Tačiau internete taip lengva draugus pridėti ar išmesti, kad žmonės nesugeba išmokti tikrų socialinių įgūdžių, kurių reikia kai išeini į gatvę, kai eini į darbą, kur susitinki daug žmonių, su kuriais reikia prasmingai bendrauti. Popiežius Pranciškus, kuris yra puikus žmogus, savo pirmąjį interviu po išrinkimo davė Eugenijui Scalfari, italų žurnalistui, kuris yra viešai žinomas kaip ateistas. Tai buvo ženklas: tikras dialogas vyksta ne tada, kai kalbiesi su žmonėmis, kurie tiki tokiais pačiais dalykais, kaip ir tu. Socialiniai tinklai neišmoko mūsų dialogo, nes ten labai lengva išvengti kontraversijos… Tačiau dauguma žmonių socialinius tinklus naudoja ne tam, kad vienytųsi, praplėstų savo akiratį, bet priešingai – kad apsibrėžtų sau komforto zoną, kurioje vieninteliai jų girdimi garsai yra jų pačių balso aidas, o vieninteliai matomi dalykai yra jų pačių veido atspindžiai. Socialiniai tinklai yra labai naudingi, jie suteikia malonumą, tačiau jie yra spąstai.

Apie prof. Zygmuntą Baumaną

Z.Baumanas (g. 1925 m.) studijavo Varšuvos universitete, vėliau jame dirbo. Nuo 1968 m. dėstytojavo Tel Avive ir Haifoje, Izraelyje, o 1971 m. pradėjo dirbti Lidso universiteto (Jungtinė Karalystė) Sociologijos katedroje, kurią Z. Baumanas pats sukūrė bei kuriai daug metų vadovavo.

Išskirtiniu produktyvumu pasižyminčio mokslininko darbų temos — dabarties tapatybės trajektorijos, globalizacijos pasekmės žmogui, socialinė mintis ir viešoji erdvė. Jo vardas ypač nuskambėjo pasaulyje 1989-aisiais, pasirodžius knygai „Modernybė ir holokaustas“. Už šį leidinį Z. Baumanui suteikta Amalfio sociologijos ir socialinių mokslų srities premija.

2007 m. profesoriui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garbės daktaro vardas. 2010 m. spalį prof. Z. Baumanas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje ir Vytauto Didžiojo universitete – čia jis skaitė paskaitą tema „Natūrali blogio istorija“. Už trejų metų sociologijos klasikas darkart aplankė VDU ir su prof. L. Donskiu surengė viešą paskaitą „Moralinis jautrumas netikrumo amžiuje“.

2015 m. kartu su prof. L. Donskiu išleistoje knygoje „Moral Blindness: the Loss of Sensitivity in Liquid Modernity“ prof. Z. Baumanas diskutuoja apie moralinį jautrumą. Knygoje moralinio jautrumo lemtį mąstytojai nagrinėja pasitelkdami adiaforos sąvoką, kuri apibūdina šiandieninės visuomenės moralinį sąstingį. Pasaulyje, kuriame visi skuba gyventi ir yra susirūpinę naujausiomis technologijomis bei paskalomis, kyla grėsmė prarasti jautrumą kitam.

Kaip mes reaguojame į grėsmingų problemų turinčių valstybių gyventojų kančią? Koks ryšys tarp individo užmaršumo ir atminties? Kur keliauja šiandienos žmonija? Koks yra žmonijos etinis suvokimas, moralė ir vertybės? Kaip mums reaguoti į pasaulines problemas ir ką padaryti, kad pasaulis reaguotų? Šiais klausimais filosofas profesorius Leonidas Donskis diskutavo su sociologijos korifėjumi, vienu svarbiausių pasaulio visuomeninių santykių ir postmodernizmo tyrinėtojų profesoriumi Zygmuntu Baumanu.

Dirba pirštai, ne smegenys

Kaune surengtą viešą paskaitą "Moralinis jautrumas netikrumo amžiuje: prof. Z.Baumano ir prof. L.Donskio dialogai" Z.Baumanas pradėjo pastebėjimu, kad dabartinės visuomenės kultūra yra užmaršties kultūra. "Kodėl? Esame arba prisijungę, arba neprisijungę, o "Google" jums suteikia visą informaciją, todėl nebereikia nieko prisiminti pačiam. Šiandien daugiau dirbame pirštais, o ne smegenimis", – konstatavo Z.Baumanas.

Sociologijos profesorius prisiminė: anksčiau norėdamas rasti reikalingos informacijos jis pats valandų valandas praleisdavo bibliotekų skaityklose. Šiandien pakanka "Google" žiniatinklio laukelyje įvesti ieškomos informacijos pavadinimą ir kone sekundės greičiu pasieksime norimą rezultatą. Technologijų revoliucija pagreitina visus procesus, tačiau tuo pat metu sudaro visas sąlygas mažiau mąstyti ir prisiminti.

"Žmonės bėga ir pamiršta klausimus, atsakymus. Nuo ko jie bėga?" – nors šis klausimas ir retorinis, vienas iškiliausių pastarųjų amžių visuomenės tyrinėtojų turi savo atsakymą: žmonija bėga nuo skurdo, nedarbo ir kančios. Anot Z.Baumano, šis fenomenas ateina iš praeities ir verčia ieškoti geresnės ateities, į kurią mes ir skubame.

Kitaip suvokiamas laikas

L.Donskio paklaustas, kur, jo nuomone, keliauja XXI a. žmogus, Z.Baumanas atsakė metafora: "Nesu tikras, bet manau, kad mes kylame į labai statų kalną. Kylant tokiu kalnu, negalime sustoti ir net nenutuokiame, kas mūsų laukia viršūnėje. O ten turbūt rasime naują kraštovaizdį."

Profesorius tiki, kad modernumas priklauso nuo praeities, nes tokiu būdu individas bėga nuo problemų ir kuria, jo suvokimu, geresnę ateitį.

"Nežinai, kas tavęs laukia rytoj, ar būsi sveikas, ar turėsi darbą. Šiandien žmogus turi būti labai atidus ir stebėti, kaip viskas keičiasi, privalo gebėti prisitaikyti", – sako Z.Baumanas.
Laiko suvokimas anksčiau ir dabar esąs kardinaliai kitoks: šiandien reikia ypač preciziškai planuoti savo laiką, neprarasti ryšio su realybe, kuri labai greitai keičiasi.

"Turi suvokti savo laiką, kadangi viskas turi pabaigą", – sakė mokslininkas ir pridūrė, kad šiandien žmogus privalo turėti savo gyvenimo projektą ir sau atsakyti į klausimą: "Kuo aš noriu būti?" Toks suvokimas kryptingai veda į rytojų.

Atstumas kliudo suvokti

"Šiandien visuomenę ištikusi priemonių stygiaus ir vaizduotės stagnacija", – pastebėjo Z.Baumanas. Jis pateikė Jungtinių Tautų organizacijos pavyzdį, kurios pagrindinis tikslas yra užtikrinti narių valstybių visapusišką gerovę, kovoti su pasaulinėmis krizėmis ir stiprinti gynybą. Net ir tokia solidi tarptautinė organizacija susiduria su rimtais iššūkiais dėl paprasčiausios priežasties – priemonių negandoms užkirsti stygiaus.

"Tragedijos vyksta visame pasaulyje, mes apie jas žinome, tačiau realių veiksmų neatliekame", – pabrėžė Z.Baumanas. Sociologas tokią situaciją aiškina tuo, kad atstumas mums neleidžia pajusti ir suvokti tikrosios tragedijos. Jei tragedija įvyksta individo aplinkoje, tuomet tai daro įtaką jo pasauliui, tačiau jei tai vyksta už tūkstančių kilometrų, kur nors Birmoje, tuomet emocinio ryšio su situacija greičiausiai jis neturės.

Nori, bet nemoka

"Visuomenė persmelkta moralės komercializacijos, rinkodaros, tačiau jai trūksta atjautos, paprasčiausio draugiškumo", – teigė Z.Baumanas. Jo teigimu, tėvai savo vaikams dažnai nemoka išreikšti jausmų, paprasčiausiai neranda laiko kartu ruošti namų darbų ir parodyti rūpestį.

Dėl užimtumo, skubėjimo, begalinio tempo darbo dienomis tėvai negali atsakyti į vaikų skambučius, o ką jau kalbėti apie artimesnį ryšį ir glaudesnį bendravimą. "Galbūt sekmadienį mama ir tėtis savo atžalą galės nusivesti į Zoologijos sodą", – apie tėvų norus būti su vaikais, nesutampančius su galimybėmis, sakė sociologas.

Technologinis tobulėjimas ir suprekinimo kultūra kuria naujus naratyvus, parduotuvės parduoda moralinius raminamuosius. Pastarieji – tai, pavyzdžiui, naujausias "i‘Phone", nupirktas atžalai ir padėsiantis jam geriau jaustis bendraklasių būryje. "Mes nuomojame ir perkame ramybę, vertybes", – vartotojiškumą kritikavo Z.Baumanas.

Technologijos revoliucija ne tik kuria naują visuomeninę vertybių skalę, tačiau kelia užterštumo, globalias ir begalę kitų problemų. "Technologijos padeda kurti ateitį, tačiau mes ne visada žinome, kokia bus toji sukurta rytojaus diena", – taip Z.Baumanas aiškino technologijų skverbtį XXI a. visuomenėje ir galimus padarinius.

Privatumas nebereikalingas

Naujosios technikos plėtra ir žmogaus proto galia daro įtaką ir šiuolaikinei viešumo bei privatumo sampratai. Puikus pavyzdys – feisbuko įkūrėjas Markas Zuckerbergas ir jo atradimas.
"M.Zuckerbergas suprato esminį dalyką. Paprasti žmonės aplink mato žvaigždžių nuotraukas, plakatus, spindesį ir nori elgtis kaip žvaigždės. Jie nori dalytis nuotraukomis, rodyti, ką valgė pusryčiams ar kur buvo pasivaikščioti su savo mergina", – socialinio tinklo sėkmės priežastį atskleidė sociologas. Anot profesoriaus, žmonės nori būti išgirsti ir visuomenei privatumas nebereikalingas, tai tarsi atgyvenusi vertybė.

Gyvename moralinio sąstingio visuomenėje, kurioje visi skuba gyventi, yra susirūpinę naujausiomis technologijomis ir paskalomis, todėl didžiausia rytdienos grėsmė, Z.Baumano manymu, – prarasti jautrumą kitam.