Pirma, dauguma apklausų tiksliai numatė rezultatus, kad Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė surinks gerokai daugiau balsų negu Saulius Skvernelis, ir kad antro rango kandidatai Vytenis Andriukaitis ir Arvydas Juozaitis surinks tik apie penkis procentus balsų. Tai rodo, jog apklausų organizacijos geba sudaryti tikslų Lietuvos rinkėjų skerspjūvį. Ne mažiau svarbu tai, kad Lietuvos rinkėjai atvirai atskleidžia savo preferencijas ir ketinimus, jų neslepia ar sąmoningai neiškreipia.
Ne visada taip būdavo. 1992 metų apklausos rodė, kad Sąjūdis laimės triuškinančią pergalę, bet patyrė istorinį pralaimėjimą. Per 2002 metų prezidento rinkimus kai kurie Rolando Pakso rėmėjai neatskleidė, kad už jį balsuos. Neatmečiau galimybės, kad kai kuriems S. Skvernelio rėmėjams bus gėda pripažinti, kad jie ketina už jį balsuoti. Klydau. Ateityje bus galima labiau pasikliauti sociologų prognozėmis, bet, kaip ir gyvenime, bus staigmenų.
Antra, susidaro įspūdis, kad kai kurie rinkėjai strategiškai balsavo, dėl to nukentėjo V. Andriukaičio ir A. Juozaičio kandidatūros. V. Andriukaitis yra nepriekaištingas socialdemokratas, kandidatas, kurį partiečiai turėtų entuziastingai remti. Bet per savivaldos rinkimus socdemai laimėjo 13,24 proc. balsų, o per prezidento rinkimus V. Andriukaitis sulaukė tik 4,79 proc. paramos.
Manau, kad dalis socdemų nebalsavo už V. Andriukaitį, nes, žinodami, kad jam lemta pralaimėti, balsavo už tą kandidatą, kuris gal buvo mažiau patrauklus, bet turėjo rimtą galimybę patekti į antrą turą. Balsuoti už V. Andriukaitį buvo tas pats, kaip sugadinti biuletenį. Šitokie apskaičiavimai buvo svaresni negu pirminė preferencija ir ištikimybė partijai. Spėju, kad panašūs strateginiai apskaičiavimai galėjo mažinti A. Juozaičio balsų skaičių. Gal buvo kai kuriems rinkėjams jis labiau artimas negu dabartinė konservatorių partija, kuri tik V. Landsbergio ir A. Kubiliaus partijos šešėlis. Bet jis neturėjo rimtų šansų laimėti, tad balsuota už I. Šimonytę, gal G. Nausėdą.
Trečia, nebūta kai kurių laukto V. Andriukaičio ir A. Juozaičio priešrinkiminio spurto. Penkerius metus praleidęs Briuselyje, Vytenis atitolo nuo Lietuvos politikos, per dažnai kalbėjo bendrybėmis, ne visada turėjo konkrečių siūlymų konkrečioms problemoms. Po rinkimų jis pareiškė, kad grįžta į Lietuvos politiką. Gal būtų buvę pravartu pirma grįžti į politiką ir tik po to kandidatuoti į aukštą postą.
A. Juozaičio kampanijos trūkumai buvo ir strateginiai, ir asmeniniai. Jo organizuojamo sambūrio pavadinimas „Lietuva yra čia“ yra telkiantis, pagrindinį dėmesį skirdamas Lietuvai ir jos gyventojams, pastangoms patraukti ir sugrąžinti išeivius, sustabdyti migraciją, užuot demonizavus imigrantus, pabėgėlius ir kitus svetimtaučius. Bet jis palaiko ir gina savo ryšius su odiozine radikalia Vokietijos partija Alternatyva Vokietijai (AfD) bei skelbė kovą įprastiems populistinių partijų priešams – LGBT „propagandai“, genderizmo ideologijai, Stambulo konvencijai. Tai mažai ką turi bendro su mintimi, jog Lietuva yra čia, ir čia reikia spręsti jos problemas. Jau nuo Sąjūdžio metų A. Juozaitis turi polinkį įsižeisti ar supykti, o po to demonstratyviai pasitraukti. Supykęs ant LRT, jis nutarė toliau nedalyvauti debatuose, vėliau sugrįžo. Po rinkimų nesėkmės atšaukė numatytą spaudos konferenciją. Tai jo teisė, bet tuo pačiu ir neatsakingas veikimas, jei jis ketina dalyvauti Seimo rinkimuose.
Ketvirta, didysis pralaimėtojas yra R. Karbauskis, žadėjęs tris pergales. Jis jau du kartus pralaimėjo ir nėra jokios tikimybės, kad partijai seksis per Europos Parlamento rinkimus. Jis klaidingai interpretavo 2016 metų rinkimus. Rezultatai nebuvo nedviprasmiškas tautos mandatas, bet laimingas atsitiktinumas, kad antrame ture varžėsi su tuomet diskredituotais socdemais ir daugeliui nekenčiamais konservatoriais. Dar didesnė klaida buvo mėginimas mobilizuoti rinkėjus gąsdinimais ir grasinimais, tuo kartojant Sąjūdžio klaidas 1992 metais. Vaikiškai skamba jo aiškinimas, kad S. Skvernelio trečia vieta „nėra tas rezultatas, kurį partija laikytų labai blogu“. Net jei pusantro karto daugiau rinkėjų būtų balsavę už S. Skvernelį, jis nebūtų patekęs į antrą turą. Tai tenkinantis rezultatas! Panašiai jis stengėsi rožinėmis spalvomis nupaišyti silpnus savivaldybių rinkimų rezultatus. Dar didesnės nesėkmės sulauks Europos Parlamento rinkimuose, nes partijos elektoratas neturi už ką balsuoti per antrąjį prezidento rinkimų turą, tad mažiau ir dalyvaus. R. Karbauskis neturėtų pasitikrinti pasitikėjimą partijos taryboje, bet, kaip pagrindinis rinkimų fiasko autorius, tiesiog atsistatydinti.
Penkta, dar neaišku, ar konservatoriai įveikė savo palaikymo ribas. Tai, kad I. Šimonytė surinko 31 proc. pirmame rate, lyg rodo, kad konservatorių elektoratas gerokai padidėjo. Antra vertus, nors I. Šimonytė yra partijos kandidatė ir seniai susiejo savo politinį likimą su konservatoriais, ji geba išlaikyti atstumą tarp savęs ir partijos, su ja nesiafišuoti. Net jei ji laimėtų rinkimus, nebūtų aišku, ar konservatoriai pralaužė lubas, ar tik I. Šimonytė.
Šešta, antrame ture varžysis nepriklausomas kandidatas su pusiau nepriklausoma kandidate. Jei I. Šimonytė laimėtų, ekspertai turėtų stengtis išnarplioti, ar partijos palaikymas jai labiau padėjo ar kenkė, kiek žmonių balsavo už ją, nes konservatoriai ją palaikė, ir kiek tai darė, nors konservatoriai ją rėmė.
Septinta, ką darys S. Skvernelis? Jei jis paliks premjero postą, jo politinė karjera lyg baigta, nors jis dar gana jaunas žmogus. Jei vis dėlto pasiliktų poste, jis turi suprasti, kad jis yra ir liks savo didžiausiu priešu, kol išmoks suvaldyti savo pyktį ir liežuvį. Bet yra ir kita pamoka. Svarbu išlaikyti savo nepriklausomumą ir aklai nepasiduoti kito asmens, būtent R. Karbauskio, įtakai.
Kęstutis Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.
