Kaip praneša organizatoriai, šių metų festivalio programa liepos 1-9 dienomis pasižymi išskirtiniais muzikiniais pasirodymais, kuriuos pristato profesionalūs atlikėjai iš Portugalijos ir Norvegijos.

Į „Sofijos“ festivalį šiemet grįžta temperamentinga tradicinės portugališkos muzikos ir fado atlikėja Ana Lains. Prieš keletą metų visus festivalio svečius savo muzika pastačiusi ant kojų, A. Lains šiemet pristatys naują programą „Matria Lingua“ („Motina kalba“). Ant scenos kartu su charizmatiška atlikėja pasirodys pianistas Paulo Loureiro bei portugališkos gitaros meistras Bruno Chaveiro.

Koncertas „Matria Lingua“ nuties tiltą pažinčiai su portugalų kalba. Šioje kelionėje mus lydės garsiausi portugalų literatūros vardai: Florbela Espanca, Fernando Pessoa, Natália Correia, Ary dos Santos ir kiti. Anos Lains koncertas „Sofijos“ festivalyje vyks liepos 8 dieną, šeštadienį, 19 val., Kulių kultūros centre. Tačiau sulaukus tokios viešnios, vieno pasirodymo tiesiog per mažai – portugališka muzika darkart skambės liepos 9 dieną, sekmadienį, 18 val., Klaipėdos koncertų salėje.

„Sofijos“ festivalis kasmet siūlo įvairialypę kultūrinių patirčių paletę, dėl to muzikinėje programos dalyje saulėtas ir aistringas portugališkas melodijas pakeis paslaptingos ir ūkanotos šiaurės Europos muzikinės natos. Pianistas Rokas Zubovas festivalio proga subūrė tarptautinį profesionalių klasikinės muzikos atlikėjų ansamblį. Jų pasirodymas – misterija „Peras Giuntas susitinka Čiurlionį“ – taps festivalio atidarymo dienos koncertu.

Koncerte-misterijoje skleisis mistinis dialogas tarp dviejų ryškių asmenybių: norvegų dramaturgo Henriko Ibseno sukurto, apie neeilinius žygius svajojančio bebaimio Pero Giunto ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – mūsų tautos genijaus, kompozitoriaus, dailininko, simbolizmo ikonos. Judviejų dialogą nuspalvins unikalus norvegų ir lietuvių ansamblis, gyvai atliksiantis norvegų kompozitoriaus Edwardo Griego muziką iš spektaklio „Peras Giuntas“, M. K. Čiurlionio muzikinių kūrinių ištraukas ir specialiai festivaliui sukurtą estų kompozitoriaus Mihkelo Keremo kūrinį „Journey of the Soul“ („Sielos kelionė“). Programą praturtins aktoriaus Alekso Kazanavičiaus skaitomi Čiurlionio laiškų ir dienoraščių fragmentai ir ištraukos H. Ibseno dramos „Peras Giuntas“.

Misteriją atliks tarptautinis muzikantų ansamblis. Norvegija: Sivert Holmen (Hardangerio smuikas), Ingrid Lingaas (langleikas), Ingrid Standal (melodeonas). Estija – Mihkel Kerem (smuikas). JAV – Natania Hoffman (violončelė). Lietuva: Vytautas Oškinis (fleita), Žilvinas Brazauskas (klarnetas), Monika Kiknadzė (altas), Sonata Zubovienė (fortepijonas), Rokas Zubovas (fortepijonas). Dirigentas – Vegard Nielsen (Norvegija). Premjera – liepos 1-ąją, šeštadienį, 19 val.

Dar vienas muzikinis akcentas iš Norvegijos, šįkart praturtintas judesio, teatro ir vizualiojo meno elementais – choreografijos koncertas „Tylos pėdsakai“, kurį kartu su „Taško teatro“ aktorių komanda Kuliuose kūrė iš Oslo atvykusi choreografė, šokio pedagogė Gunhild Bjørnsgaard ir norvegų kompozitorius Thomas Strønen. Meditatyvus garso ir šokio kūrinys pakvies susimąstyti apie tylą triukšmingame pasaulyje, nukreipti žvilgsnį į vidinį pasaulį, rasti ramybę kasdienybėje, kurios ritmą kasdien taikosi sutrikdyti nerimą keliančios geopolitinės prognozės.

Spektaklio kompozitorius T. Strønen yra perkusininkas, prisidėjęs prie daugiau nei 70 muzikinių albumų atsiradimo. Dėsto Norvegijos muzikos akademijoje, bendradarbiauja su viso pasaulio muzikantais, džiazo festivaliais ir radijo stotimis. Choreografės G. Bjørnsgaard  kūriniai neapsiriboja vien tik kūno plastika, savo darbuose ji apjungia šokio, muzikos, teatro, vizualiojo meno ir architektūros elementus. Kūrinio „Tylos pėdsakai“ premjera Kuliuose vyks liepos 9 dieną, sekmadienį, 16 val.

„Sofijos“ festivalio programoje liepos 1-9 dienomis taip pat numatytos Klaipėdos jaunimo teatro ir „Taško teatro“ spektaklių premjeros, kūrybinės dizaino dirbtuvės, knygų klubo susitikimas, Čekijos, Lietuvos ir Japonijos menininkų vizualiojo meno parodos, istoriniai turai ir tradicinis teatralizuotas Kulių Jomarkas.

Pasakoja istoriją

Vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių laikomo A. Šenderovo (1945–2019) dviejų dalių baleto „Dezdemona“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko 2005 m. Publika šį Williamo Shakespeare’o tragedijos įkvėptą spektaklį iškart pamėgo dėl jo emocinės muzikinės kalbos. Tais metais baletas taip pat buvo pripažintas geriausiu metų muzikos kūriniu sceninių kūrinių kategorijoje. Gegužę „Dezdemona“ pirmą kartą atgims Kauno scenoje.

D. Rimeikos nuotr.

Baleto muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila pasakoja, kad tai jam kilo mintis KVMT statyti būtent A. Šenderovo „Dezdemoną“. „Šiuo baletu susižavėjau prieš kelerius metus, o A. Šenderovo muzika man imponavo visada. Džiaugiuosi, kad ir pačiam teko nemažai prisiliesti prie šio kompozitoriaus kūrinių, ne kartą bendrauti su A. Šenderovu, stebint jo precizišką darbą. Svarstydamas, kokio baleto reikėtų KVMT scenai, iškart pagalvojau apie „Dezdemoną“. Baletą režisuoja choreografė A. Cholina, su kuria kartu dirbome KVMT statydami operą „Traviata“. Ji yra tikra profesionalė, tad laukia išties įspūdinga premjera“, – sakė dirigentas.

Kinematografišką ir labai spalvingą A. Šenderovo muziką sudėtinga atlikti. Ji labai paslanki – ritmas gali būti greitesnis, gali būti lėtesnis.

R. Šumilos teigimu, šio baleto muziką gana sunku atlikti, tad orkestrui kilo ne vienas iššūkis. Tačiau viską atperka A. Šenderovo muzikos grožis, užvedantis tiek orkestrą, tiek šokėjus.

Baleto muzika parašyta gana dideliam orkestrui, tokiam KVMT ložė yra kiek per maža. Tad visų pirma kilo techninis iššūkis visiems kartu susėsti. „Be to, kinematografišką ir labai spalvingą A. Šenderovo muziką sudėtinga atlikti. Ji labai paslanki – ritmas gali būti greitesnis, gali būti lėtesnis. Norint ją atlikti, reikia gero muzikinio pojūčio“, – sakė pašnekovas.

Sudėtingiausia esą muzikantams, grojantiems styginiais instrumentais: jų partijose būtinas visiškas tikslumas, ideali intonacija. „Nepaisant iššūkių, orkestras dirba su didžiuliu entuziazmu, kadangi A. Šenderovo muzika yra labai graži, dramatiška, pasakojanti istoriją. Ji artima lietuviškam muzikiniam koloritui, tačiau turi ir žydiškų motyvų – kompozitorius niekada nebėgo nuo savo šaknų“, – pasakojo dirigentas.

D. Rimeikos nuotr.

Žydiškai lietuviškas skambesys

Ne kartą dirigavęs A. Šenderovo kūriniams, R. Šumila kompozitorių prisimena kaip nuoširdų, draugišką, linksmą ir paslaugų žmogų.

„A. Šenderovas tiesiog gyveno muzika. Jo kūriniai jam labai rūpėjo, tad net po premjerų kompozitorius toliau juos tobulindavo iki skrupulų. Jis buvo reiklus tiek sau, tiek atlikėjams. Visada surasdavo, kaip dar būtų galima patobulinti partitūrą ir grojimą. Dažnai paskambindavo, tad galėdavai su juo pasitarti dėl kūrinio atlikimo, visada padėdavo, patardavo, būdavo labai draugiškas, – prisiminimais dalijosi dirigentas. – Kalbėdamas apie savo kūrinius, A. Šenderovas visada papasakodavo, kaip gimė jo muzika, visi jo kūriniai turėjo savo istoriją. Taip būna ne visada, ne visi kompozitoriai gali papasakoti apie pirminę kūrinio idėją.“

Pasak R. Šumilos, A. Šenderovo muzikinis palikimas svarbus tuo, kad jis buvo vienas iš senosios Lietuvos kompozitorių mokyklos atstovų. Buvęs kompozitoriaus Eduardo Balsio mokinys A. Šenderovas iš mokytojo perėmė gebėjimą tiesiog genialiai valdyti orkestruotę.

Santykis: kauniškių pastatyme garsas ir judesys itin glaudžiai susiję – šokėjai šoka įsiklausydami į muziką ir iš jos kylančias emocijas. / D. Rimeikos nuotr.

„A. Šenderovo muzika – labai melodinga, yra ir lietuviško kolorito, ir žydiškos intonacijos. Ne vienas jo kūrinys yra paremtas žydiškais tekstais ir melodijomis. Lietuviškos ir žydiškos muzikos samplaika jo kūryboje buvo labai ryški ir išties unikali“, – akcentavo R. Šumila.

Emocijų muzika

Baleto dirigentas Julius Geniušas pritaria, kad, ruošiantis premjerai, dirigentui ir orkestrui išties tenka įdėti daug darbo. Tačiau pasiruošimo procesas yra be galo įdomus ir malonus, nes A. Šenderovo muzika tiesiog užburia ir įtraukia.

„A. Šenderovo muzika yra labai emocionali, kinematografiška, uždeganti mane ir muzikantus. Be abejonės, kartais susiduriu su muzika, kuri nėra man artima. Tada tenka stengtis ją suprasti, ieškoti tam tikro rakto. Šiuo atveju jokio rakto nereikia, nes muzika tave paliečia savaime, – sako jis. – Nors žiūrovams A. Šenderovo muzikos klausytis lengva, ją atlikti iš tikrųjų ne taip paprasta. Tačiau iššūkiai dirigento darbą tik padaro įdomesnį.“

A. Šenderovas kūrė tiek kamerinę, tiek simfoninę muziką, atliekamą koncertų salėse įvairiose pasaulio šalyse. J. Geniušas pastebėjo, kad stiprias emocijas sukelianti, kinematografiškumo turinti žymiojo kompozitoriaus muzika labai tiktų net Holivudo kino filmams.

„A. Šenderovas rašė muziką taip, kad ji paliestų kuo daugiau žmonių. Tad ji – universali, suprantama visiems. Jis nebuvo iš tų kompozitorių, kurie, siekdami muzikologų įvertinimo, rašo kuo įmantriau. A. Šenderovas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži. Šiame balete skambanti muzika tokia ir yra“, – šypsosi dirigentas.

Svarbiausia – choreografas

Pasak J. Geniušo, Kaune „Dezdemona“ bus kiek kitokia nei Vilniuje. Spektaklis bus šiek tiek ilgesnis, nes papildomai skambės muzika iš A. Šenderovo parašyto koncerto violončelei, kuriame skamba Dezdemonos muzikinė tema. Visiškai skirsis ir baleto choreografija, režisuojama A. Cholinos. Nuo W. Shakespeare’o nebus nutolstama, siužetinė linija išliks, tačiau daugiau bus gilinamasi į veikėjų jausmus ir charakterius.

„A. Šenderovas yra sakęs, kad spektaklyje svarbiausias yra ne kompozitorius, o choreografas. Juk būtent jis, panaudodamas kompozitoriaus muziką, režisuoja baletą. Iš tiesų – spektaklį režisuojanti A. Cholina atliko didžiulį darbą. Kruopščiai įsigilinusi į muziką, ji sukūrė spektakliui libretą ir labai spalvingus personažų charakterius. Mane žavi tai, kad šiame pastatyme muzika ir choreografija veikia labai glaudžiai. Šokėjai šoka įsiklausydami į muziką ir iš jos kylančias emocijas, – atskleidė jis.

Spektaklio metu veikia trys pagrindinės muzikinės temos – Dezdemonos, Otelo ir Jago. Balete šios temos, anot J. Geniušo, nuolat labai įdomiai ir išradingai keičiasi, priklausomai nuo herojų emocijų. „Dezdemonai skirta muzika vieną akimirką gali skambėti labai romantiškai ir lyriškai, kitą – įgauti kur kas daugiau dramaturgijos ir ekspresyvumo“, – pasakojo dirigentas.

J. Geniušo teigimu, A. Šenderovas buvo iš tų kompozitorių, kuris nuolat tobulindavo savo muziką. Tad net jau įvykus „Dezdemonos“ premjerai Vilniuje, jis su kiekvienu spektakliu vis ką nors pakeisdavo, patobulindavo. Pašnekovas apgailestauja, kad garsiojo kompozitoriaus jau nebėra, tad ruošiantis spektakliams nebebus galima pasitarti, drauge ieškoti naujų interpretacijos būdų.

Jis nebuvo iš tų kompozitorių, kurie, siekdami muzikologų įvertinimo, rašo kuo įmantriau. A. Šenderovas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži.

„Džiaugiuosi, kad geniali A. Šenderovo muzika pastaruoju metu vis dažniau atgimsta teatruose ir koncertų salėse, – akcentavo jis. – Ruošdamiesi premjerai, visi jaučiame didelę atsakomybę. Norime pateisinti žiūrovų lūkesčius ir „Dezdemoną“ pakelti į kitą lygį. Tačiau nesinori lygintis su Vilniuje statytu spektakliu, jie yra tiesiog per daug skirtingi savo choreografija.“

Dėmesys perkusijai

Kurdamas A. Šenderovas glaudžiai bendradarbiavo su ne vienu muzikantu: violončelininku Davidu Geringu, perkusininkais Arkadijumi Gotesmanu, Pavelu Giunteriu. A. Gotesmanas mušamaisiais grojo pirmajame „Dezdemonos“ pastatyme, o šiuo metu ruošiasi spektakliui Kaune.

„Šiame balete labai spalvingai pasirodo mušamųjų instrumentų grupė, veiksmui scenoje suteikianti stiprių emocijų. Spektaklyje mušamaisiais instrumentais groja ne tik keturi orkestro muzikantai, bet ir scenoje atskirai pasirodantis perkusininkas A. Gotesmanas. Stebėdamas įvykius scenoje, jis beveik viso spektaklio metu atliks džiazines perkusijos improvizacijas, – atskleidė J. Geniušas. – Spektaklio pabaigoje žiūrovai išgirs D. Geringo atliekamos violončelės solo partijos įrašą iš A. Šenderovo „Koncerto in Do“.

Draugas ir mokytojas

A. Šenderovą pažinojęs ir jį savo draugu vadinantis perkusininkas A. Gotesmanas džiaugiasi, kad kompozitorius bus prisimintas KVMT scenoje. Baleto „Dezdemona“ muziką jis įvardija kaip ypač gilią ir puikiai atspindinčią klasikinio kūrinio siužetą.

„Būdamas A. Šenderovo draugas, džiaugiuosi, kad spektaklis atgims po ilgos pertraukos. Kaip atlikėjas, su malonumu ruošiuosi vėl tapti šios nuostabios muzikos dalimi. Atlikti „Dezdemoną“ man visada buvo didžiulė šventė, – sako jis. – A. Šenderovo muzikinis palikimas yra tikrai svarbus. Jis parašė daug įvairių žanrų muzikos, tad ją gali atlikti daugybė atlikėjų. Apie aukštą lygį byloja ir kompozitoriaus Lietuvoje ir užsienyje gauti apdovanojimai ir premijos. A. Šenderovas buvo savito braižo kompozitorius, kruopščiai prižiūrėjęs savo kūrinius. Nesvarbu, ar tai būtų baletas, ar koncertas, jis drauge su atlikėjais prieš kiekvieną pasirodymą viską tobulindavo iki mažiausios detalės. Partitūrą visada rašydavo pieštuku, kompiuteriu nesinaudojo.“

A. Gotesmanas pasakoja iš garsiojo kompozitoriaus gavęs ne vieną pamoką. Su A. Šenderovu jis bendradarbiavo rašydamas muziką, kompozitoriaus kūrinius papildydavo perkusijos garsais. „A. Šenderovas labai mėgo šiuolaikinius perkusijos garsus. Jo manymu, jie muzikai suteikia gyvybės, nuotaikos – prisiminė A. Gotesmanas. – Drauge daug kalbėdavome apie muziką, diskutuodavome, improvizuodavome. Šiandien, grodamas savo soliniuose koncertuose, vis prisimenu mūsų pokalbius ir pasinaudoju jo įžvalgomis, savo perkusinį komplektą vis papildau naujas garsais ir garseliais. Manau, kad jam tai patiktų.“

Pasak A. Gotesmano, A. Šenderovas buvo labai gilus žmogus, aplinkiniams dažnai ištiesdavęs pagalbos ranką. „Atvažiavęs pas jį, visada būdavai pavaišintas braškėmis ir pagal senovinį žydišką receptą keptomis bandelėmis. A. Šenderovas turėjo puikų humoro jausmą, visada šypsojosi ir nuolat galvojo apie muziką, kūrė. Be muzikos jis turbūt nenugyveno nė dienos – kalbėjo pašnekovas. – A. Šenderovą prisimenu kaip ypatingą menininką, įvaldžiusį daugybę idėjų, spalvų ir muzikinių sluoksnių.“

Žinomas vyras neslepia, kad nors šie metai dar tik įpusėjo, jam likimas jau spėjo padovanoti gausybę dovanų. Įvairių muzikos projektų dalyvis ir nugalėtojas muzikos padangėje yra neseniai, tačiau savo laimėjimų sąraše turi jau ne vieną prizinę vietą, taip pat šių metų pradžioje išsipildė viena didžiausių kiekvieno dainininko svajonių – jis pasirašė sutartį su „Universal Music Group“. Ne ką mažesnis iššūkis laukė ateityje – dalyvavimas BTV projekte „Muzikinė kaukė“, kuriame balsuodami žiūrovai nusprendė būtent jį išrinkti šou laimėtoju.

„Nemeluosiu, anksčiau mėgdavau patingėti ir labai save išdalindavau visiems aplinkui. Sutikęs ateiti dalyvauti čia į viską žiūrėjau daug rimčiau. Net užkulisiuose būdavau susikoncentravęs į save ir savo pasirodymą. Be to, tikrai labai daug dirbau ir labai džiaugiuosi, kad žiūrovai tai pamatė ir įvertino. Buvo dar vienas keistas dalykas. Tą dieną, kai turėjo rodyti finalą, paskambinau mamai priminti, kad nepamirštų ir ji man pasakė – aš esu kaip niekada rami dėl tavęs! Be to, skaičiai tau rodo sėkmę, nes tai yra 11-asis sezonas ir finalas rodomas 29-ą dieną, o tu esi gimęs lapkričio 29-ąją. Taigi visos žvaigždės tavo pusėje. Iš pradžių nelabai tikėjau, bet štai ji buvo visiškai teisi,“ – apie magiškus skaičius, išpranašavusius pergalę, pasakoja Norbertas.

Norbertas sako, kad muzika jį lydėjo nuo vaikystės, kai prasidėjo pirmieji uždari koncertai šeimos rate. Ir nors yra įprasta, kad pasirinkusius menišką kelią žmones artimieji atkalbinėja ir dažnai ragina rinktis rimtesnę profesiją, atlikėjas tikina to nepajutęs: „Mane visada labai palaikė tiek tėvai, tiek močiutė ir tikrai nesakė, kad būčiau kuo nors kitu. Žinoma, dabar, kai dalyvavau čia, tai tas palaikymas dar labiau išaugo. Aišku, nemeluosiu, ne kartą pats esu sudvejojęs savo jėgomis, nes esu dalyvavęs ne viename muzikiniame šou ir laimėjęs bei žadėjęs klausytojams, kad ties tuo nesustosiu. Vis dėlto kažkaip ta žvaigždė prigesdavo ir aš kažkur dingdavau. O va dabar, po „Muzikinės kaukės“ galiu drąsiai pasakyti, kad tikrai dainuosiu ir nežadu sustoti. Man šis projektas padėjo patikėti savimi iš naujo ir suprasti, ko aš noriu savo gyvenime“,– sako atlikėjas.

Norbertas džiaugiasi, kad šis projektas jį ne tik privertė išeiti iš komforto zonos, bet ir paskatino atrasti visai kitokių savo vokalo spalvų: „Pirmiausia šis šou man leido atsiskleisti įvairiapusiškai. Aš net pats nežinojau, kad galiu, pavyzdžiui, dainuoti operiniu balsu ar taip gerai įkūnyti moteris. Žinot, vaikystėje būdavo, kad koncertuodavau namuose su aukštakulniais, visada mėgdavau improvizuoti, vaidinti, bet kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną viskas taps realybe ir scenoje stovėsiu su tais pačiais aukštakulniais kaip Celine Dion?! Be to, prieš tai niekada nedainavau operos, o štai finale įkūnijau patį Andrea Bocelli.“

Atlikėjas neslepia, kad dalyvavimas „Muzikinėje kaukėje“ padovanojo ne tik gausybę įsimintinų akimirkų scenoje, bet ir už jos ribų: „Kartą nuėjau į vieną prekybos centrą. Pirkau pasirodymui reikalingą daiktą ir kasininkė pakuodama pasakė, kad labai mane palaiko ir mėgsta, o jos sūnaus mėgstamiausias mano įkūnijimas – indų pop žvaigždė Daler Mehndi. Aš nesitikėjau, kad šis pasirodymas taps tokiu virusu ir pradės gyventi savo atskirą gyvenimą.“

Atslūgus emocijoms Norbertas sako, kad yra dėkingas, jog žiūrovai įvertino jo darbą ir linki pats sau nesustoti kurti ir toliau.

Šį šeštadienį 19.30 val. BTV žiūrovų laukia pirmoji speciali „Muzikinės kaukės“ laida, kurioje visi galės dar kartą pasimėgauti geriausiais šio sezono pasirodymais.

Slapčia grojo pianinu

Tuo metu, kai kiti darželinukai kapstėsi smėlio dėžėse ir karstėsi ant laipynių, mažasis Talas Kravitzas glaudė ausį prie grupėje buvusio auklėtojos patefono ir svaigo nuo melodijų, sklindančių iš jo. Muzika jį traukė nepaaiškinamai, nors dainos niekada neskambėjo nei jo mamos, nei tėčio lūpose.

„Nei tėvai, nei dėdės nei tetos – niekas nedainavo. Aš išsiskyriau iš visos giminės“, – kalbėjo T. Kravitzas.

Nepaisant berniuko meilės muzikai, pradinės mokyklos pedagogai nuolat kartojo, kad jis negabus, neturi klausos ir niekada netaps muzikantu. Mokytojų nepasitikėjimas neprislopino Talo svajonės, priešingai – dar labiau motyvavo. Pasibaigus pamokoms berniukas neskubėdavo į namus. Tyliai įsliūkindavo į muzikos klasę ir kasdien po valandą skambindavo pianinu. Natų Talas nepažino, tačiau klavišais jo pirštai bėgiojo virtuoziškai. Po kelerių metų išnarpliojusi slaptą berniuko planą, bendruomenė, kurioje jis gimė ir augo, paskyrė Talą choro pianistu. Būdamas vienuolikos ir vis dar nemokėdamas skaityti natų, jis akompanavo choristams.

Paneigė: Talas Kravitzas ir žymusis JAV atlikėjas Lenny Kravitzas nėra giminės. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pianinas, prie kurio prisilietė mokykloje, tapo tramplinu į muzikos pasaulį, o vaizdo įrašas, kurį pamatė vienoje pamokoje, Talą pastūmėjo giliau su juo susipažinti.

„Įraše pamačiau, kaip Afrikos gentys šoka, dainuoja. Tai mane sužavėjo. Supratau, kad noriu geriau pažinti pasaulio muziką. Rinkausi skirtingus muzikos instrumentus ir vykau į šalis, kur tais instrumentais grojama“, – kalbėjo T. Kravitzas, savo kolekcijoje turintis per 100 skirtingų instrumentų, pradedant škotišku dūdmaišiu, baigiant dūdele iš Japonijos.

Visa instrumentų kolekcija vyro namuose netelpa. Dalis glaudžiasi pas mamą, kiti – draugų įrašų studijoje.

Koncertavo Bučoje

Būdamas aštuoniolikos jis išėjo tarnauti į Izraelio kariuomenę, tačiau po metų suprato, kad vieninteliai ginklai, kurie gali būti jo rankose, – muzikos instrumentai.

„Esu pacifistas. Smerkiu karus ir bet kokią prievartą“, – T. Kravitzas pasakojo, kad, nusimetęs uniformą, tarnystės savo šaliai jis nenutraukė. Sutaręs su vadovybe, tęsė ją kita forma – trejus metus neatlygintinai mokė muzikos vaikus, sergančius autizmu. Nuo tada Talo gerų darbų maišelis kasdien pildosi naujais akmenėliais.

Jau penkiolika metų atlikėjas atstovauja Izraelio ambasadai ir yra geros valios kultūros ambasadorius. Vyras vyksta į trečiojo pasaulio šalis, karštuosius taškus ir dalijasi savo muzika. Vos prieš kelias savaites jis lankėsi nuo žemės drebėjimo nukentėjusioje Turkijos dalyje ir tarp griuvėsių koncertavo vaikams. Prieš tai Talas svečiavosi Ukrainoje, iš kurios kilęs ir kur buvo nužudytas jo senelis. Tiesa, pirmasis koncertas Kyjive buvo kitoks, nei atlikėjas įsivaizdavo. Išvakarėse į šią vietovę buvo paleista keliolika raketų, todėl įbauginti žmonės slėpėsi rūsiuose ir lauke nesirodė.

„Į koncertą atėjo vos viena garbaus amžiaus moteris ir aš jai dainavau!“ – T. Kravitzas džiaugėsi tą akimirką galėjęs praskaidrinti bent vieno Ukrainos žmogaus nuotaiką.

Vėliau vyras koncertavo bare, kuris kitą dieną buvo sulygintas su žeme. Savo dainomis Talas linksmino ir po UNICEF puspalapine sutūpusius mažuosius Bučos gyventojus.

Nors visą laiką į nugarą alsavo mirtis, ji muzikanto neįbaugino. Vyras sau pasakė, kad jei ir mirs, iškeliavęs sutiks daug gerų žmonių, kuriems surengs nepamirštamą koncertą.

Dainavo ir lietuviškai

Savaitės pradžioje Talas pirmą kartą atvyko į Lietuvą, kur numatyti net keli jo koncertai moksleiviams, studentams, nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams, Izraelio Valstybės ambasados darbuotojams ir svečiams. Pirmiausiai Tal stojo ir savo stebuklingą muzikinį lagaminą skleidė Kaune, „Suzuki“ progimnazijoje. Svečias vaikams pristatė dešimt muzikos instrumentų ir tiek pat dainų, kurios klausytojus perkėlė į Šveicariją, Suomiją, Kiniją, Ispaniją, Lenkiją, Turkiją, Izraelį ir kitus pasaulio kampelius. Talas dainavo, improvizavo, o vaikus kvietė nelikti tyliais stebėtojais.

Įspūdinga: garsaus atlikėjo kolekcijoje daugiau nei 100 pačių įvairiausių muzikos instrumentų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Moku tris kalbas, bet dainuoju 56-iomis“, – T. Kravitzo žodžiai susirinkusius vaikus privertė aiktelėti iš nuostabos. Panašiai vaikai reagavo ir tada, kai svečio lūpose suskambo „Du gaideliai“ ir dar viena lietuviška daina, pagal kurią lingavo progimnazijos mokytojos.

„Esu matęs daug skirtingos publikos. Tarkim, trečiojo pasaulio šalių žmonės mane sutinka atvira širdimi. Jie elgiasi laisvai, dainuoja kartu, šoka. Europiečiai santūresni, bet tai taip pat žavu“, – T. Kravitzas neslėpė, kad lietuvaičiai jį maloniai nustebino.

Vaikai įdėmiai klausėsi, karštai palaikė ir aktyviai klausinėjo. Vienam moksleiviui parūpo, kodėl Talas plikas, kitam – iš kur jis išmoko groti, trečiam – kaip atlikėjas mokosi dainų žodžius.

„Kai nusprendžiu mokytis dainą, pirmiausiai ją daug kartų klausau per jutubą. Paskui užsirašau žodžius ant popieriaus ir skaitau, skaitau, skaitau, – šypsojosi T. Kravitzas, lengvai randantis kalba su bet kokiu vaiku. – Kaip man tai pavyksta? Viskas labai paprasta – aš pats esu vaikas. Nors dokumentai rodo, kad man 49-eri, širdyje aš esu vos penkerių.“

Sukūrė savo kibucą

Iš garsiosios kaunietės Bellos Shirin, kuri ir suvedė su atlikėju, sužinojau, kad jis gimė kibuce. Pasirodo, žodis „kibucas“ hebrajų kalba reiškia „susirinkimą“, „sambūrį“. Šiuo žodžiu vadinamos Izraelyje egzistuojančios po keliasdešimt ar kelis šimtus narių turinčios dažniausiai žemės ūkiu užsiimančios bendruomenės. Kibucuose nuosavybė yra bendra, o žmonės uždirba vienodai, nesvarbu, kokį darbą dirbtų. Tik, skirtingai nei SSRS kolūkiuose, tokį gyvenimą žmonės čia renkasi savo noru.

„Dabar gyvenu Tel Avive. Į jį atsivežiau savo kibucą“, – apie namus, į kuriuos visada gera grįžti, kalbėjo svečias.

49-erių vyras nežiūri televizoriaus, augina katiną, vardu Abrikosas, tris triušius, krūvą putpelių ir vištų. Dienomis jos nevaržomai laksto po teritoriją, o nakčiai įsitaiso nedideliame namelyje, kurį savo rankomis sumeistravo Talas.

Kai klausia, kokius muzikos instrumentus mėgstu labiausiai, sakau, kad tai arfa ir pjūklas.

„Kai klausia, kokius muzikos instrumentus mėgstu labiausiai, sakau, kad tai arfa ir pjūklas“, – T. Kravitzas neslėpė, kad darbas su mediena yra dar viena jo neišmatuojama aistra.

Vyras surenka išmestas lentas, senus baldus ir juos prikelia antram gyvenimui. Talo namuose stovi paties sumeistrautas stalas, taburetės, mamos kieme – lentynėlė gėlėms, o Izraelio medžiuose įkelta dešimtys jo sukaltų inkilų.

Savo įrankius auksarankis ne sykį įdarbino ir Afrikoje, su kuria jį sieja ypatingas ryšys. Talas gelbėja mergaites nuo apipjaustymo, kuris nors ir uždraustas, tam tikruose regionuose vis dar naudojamas, ir padeda jas išleisti į mokyklas. Kaip?

Sužavėtas: Kauno moksleiviai, su kuriais praleido kelias valandas, Talui paliko neišdildomą įspūdį. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Žmonės neturi pinigų, todėl juos mokau, kaip iš plastiko atliekų kurti meno kūrinius. Taip išmestas limonado butelis virsta nuostabiu vazonu gėlėms, auskarais ar dirbtinėmis gėlėmis. Žmonės parduoda šiuos gaminius tutistams ir užsidirba pinigų mokslams“, – T. Kravitzas džiaugėsi, kad jo pamokos nenueina veltui.

Greitai Talas ir vėl aplankys Afrikos žmones, tiesa, pirmiau nukeliaus į Turkiją, kur anot jo, šiuo metu labai daug nelaimingų žmonių.

„Ką? Nejaugi neturime savos muzikos? Juk yra tiek daug gražių lietuviškų dainų, pvz., „Duokim garo“ šlageriai“, – pasakytų buvęs kokio nors pieno kombinato partinis sekretorius, per trisdešimt nepriklausomybės metų iš aistringo komunisto tapęs griežtu lietuvių nacionalinės skaistybės gynėju.

Tam tikru metu internete netgi buvo paplitęs idiotiškas posakis, kad mes anksčiau „rusenome“, o dabar „anglėjame“.

Mano nuomone, tai, kad užsienietiškos dainos skamba eteryje, ne tik nėra blogai, tai yra labai labai gerai, mat, mano giliu įsitikinimu, tik anglosaksiškomis, o ne lietuviškomis dainomis galima „dezinfekuoti“ Lietuvą nuo sovietinės ir rusiškosios minkštosios galios taršos, kuri per daugybę carizmo ir sovietijos dešimtmečių paveikė Lietuvos žmones.

Ar tokie reiškiniai kaip lietuviška popmuzika, kinas ir literatūra apskritai egzistuoja?

Lietuviška popkultūra ir minkštoji galia yra pernelyg skysta, kad atsvertų rusišką. Augdamas sovietmečiu niekada savo noru nesiklausydavau nei rusiškų, nei lietuviškų dainų (nebent aplinkybės priversdavo).

Dabar, kai yra internetas ir jo siūlomos galimybės, mane visada apima svetimos gėdos jausmas, kai perklausau kokią nors anglišką, amerikietišką, prancūzišką ar itališką į „YouTube“ įkeltą 1940–1970-ųjų dainą ir suprantu, kad ji labai „primena“ kokį nors lietuviškos estrados „šedevrą“ ar „legendinį“ hitą.

Tada man visada kyla šventvagiškas klausimas, už kurį mane nulinčiuotų tiek kairieji, tiek dešinieji.

„Ar tokie reiškiniai kaip lietuviška popmuzika, kinas ir literatūra apskritai egzistuoja?“ – štai koks tas klausimas.

Taip pat norėčiau paklausti patriotais tapusių partinių instruktorių ir sekretorių: kodėl gi turėčiau žiūrėti A. Puipos arba E. Vėlyvio filmus, jeigu galiu šiais laikais pasimėgauti kūryba tų „svetimų“ meistrų, kuriuos „mūsiškiai genijai“ paprasčiausiai aklai plagijuoja? Dėl lietuvybės? Išgraužkite.

Jam buvo 96 metai.

H. Belafonte mirė antradienį nuo stazinio širdies nepakankamumo savo namuose Niujorke, šalia jo buvo žmona Pamela, sakė viešųjų ryšių įmonės „Sunshine Sachs Morgan & Lylis“ atstovė Paula M. Witt (Pola M. Vit).

Gimęs Harleme jamaikietės motinos ir tėvo, kilusio iš Prancūzijos Martinikos teritorijos, H. Belafonte dalį vaikystės praleido Jamaikoje, o paskui grįžo į Niujorką.

H. Belafonte buvo vienas pirmųjų juodaodžių atlikėjų, pelniusių platų pripažinimą kine ir pardavusių milijoną įrašų kaip dainininkas. Daugelis jį iki šiol žino dėl jo hito „Banana Boat Song (Day-O)“.

Kai žmonės galvoja apie aktyvizmą, jie visada galvoja, kad tai susiję su tam tikra auka, bet aš visada tai laikiau privilegija ir galimybe.

Jis šaipydavosi iš prielaidų, kad pastarasis kūrinys tėra džiugi šokių muzika, ir pavadino jį maištingu požiūriu į darbuotojus, kurie reikalavo sąžiningo darbo užmokesčio.

Net ir karjeros pradžioje H. Belafonte nevengė kontroversijų. 1957 metų filme „Island in the Sun“ jis suvaidino juodaodį politiką, kuris išgalvotoje saloje susižavi baltaodžių elito atstove, ir tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai Holivude pavaizduotas tarprasinis romanas.

Vėliau jis tapo garsiu aktyvistu. H. Belafonte ne tik dalyvaudavo protesto eitynėse ir labdaros koncertuose, bet ir padėdavo juos organizuoti bei rinkti paramą. Jis glaudžiai bendradarbiavo su savo draugu Martinu Lutheriu Kingu (Martinu Liuteriu Kingu) jaunesniuoju.

„Kai žmonės galvoja apie aktyvizmą, jie visada galvoja, kad tai susiję su tam tikra auka, bet aš visada tai laikiau privilegija ir galimybe“, – pareiškė jis 2004 metais sakydamas kalbą Emorio universitete.

Nepaisant to, kad dažnai kritikavo Amerikos politiką, H. Belafonte sakė, kad Jungtinės Valstijos „siūlo svajonę, kurios niekur kitur pasaulyje negalima taip lengvai įgyvendinti“, bet kurią galima pasiekti tik kovojant.

Jam pritarė ir dviejų Auksinių scenos kryžių savininkė, aktorė bei komisijos narė Toma Vaškevičiūtė: „Ačiū už nuostabią vakaro pradžią. Ačiū tau, kad, kaip ir Jennifer Lopez įkvepia daugybę moterų visame pasaulyje mėgautis gyvenimu amžinai, taip ir tu įkvepi!“

Praėjusią savaitę grupės „Patruliai“ narys Algirdas Radzevičius paspaudęs mygtuką ir ekrane išvydęs Žilviną Žvagulį neslėpė nuostabos ir sumišimo.

„Kai tu esi matęs gyvai gal kelis šimtus gyvų jo pasirodymų, tiek metų praleista kartu, tiek prie stalo, tiek po stalu, tiek scenoj – visur, visaip ir atrodo kaip ir viskas paprasta, bet, kad tik tai nepakištų man kojos“, – savo abejonėmis prieš pasirodymą dalijosi atlikėjas.

Kai jis išėjo su tuo savo veiduku ir tą šypseną nutėškė, atsiprašant, žinokit, kosmosas!

Vis dėlto po energingo pasirodymo visi komisijos nariai negailėjo gerų žodžių: „Aš tai jau prasijuokiau pusė tavo pasirodymo, nes nė sekundės vidinės ramybės“, – kalbėjo Jeronimas Milius.

Dar viena staigmena tapo Marijos Grabštaitės įkūnyta legendinė atlikėja Tina Turner. Vos pasibaigus dainai laidos vedėjas, Simonas Storpirštis, negalėjo susitvardyti: „Aš tiesiog išsižiojau pradžioj ir suprantu, kad dabar reikia šnekėt. Ir pradėsim dabar nuo manęs, nes čia buvo nuostabu! Čia vienas iš tų dalykų kai „Muzikinėje kaukėje” įvyksta kažkas oho! Tu verta visų medalių ir visų pagyrų!”

Tiesa, kaip visuomet, labiausiai laukiami yra priešingos lyties įkūnijimai. Šį kartą su tokiomis užduotimis teko dorotis nuomonės formuotojai ir verslininkei Simonai Nainei, kuri „Muzikinės kaukės” scenoje tapo The Weeknd.

„Norėčiau susipažinti intymiau. Tiktai tu esi įspūdingas vyras, tau tikrai tinka! Šita laida yra nereali! Nežinau, jūs mus tiesiog verčiate iš koto savo panašumu“, – po Simonos pasirodymo drąsiai mintis reiškė Toma Vaškevičiūtė.

Lyg to būtų maža, Donatas Blanka šį šeštadienį taps prancūzų pop muzikos atlikėja Alizee.

Po netikėto šou „Radiocentro” laidų vedėja Livija Gradauskienė buvo itin atvira: „Kai jis išėjo su tuo savo veiduku ir tą šypseną nutėškė, atsiprašant, žinokit, kosmosas!“

Dėl ko jau po pirmųjų pasirodymų komisija susiims už galvos ir nežinos ką daryti? Ir kokį pasiūlymą Tadui Gryn išsakė Aistė Pilvelytė? Tai ir dar daugiau – jau šį šeštadienio vakarą, 19.30 val., „Muzikinėje kaukėje“, tik per BTV.