Rusijoje apstu pagarbos vertų dalykų – pavyzdžiui, pakerinti kalba ir literatūra, gamtos grožis, menas, muzika ir satyra. Beje, pastarieji dalykai dažniausiai yra puikūs ne dėl to, kaip šalis yra valdoma, o nepaisant šio valdymo.
Komunistinis žargonas nuskurdino kalbą. Komunistinė industrializacija sudarkė gamtovaizdžius ir miestus. Sovietų cenzoriai ir slaptoji policija persekiodavo ryškiausias Rusijos padangės žvaigždes, tokias kaip Ana Achmatova ir Borisas Pasternakas, o daugelis kitų gyveno užsienyje. Sovietų žiaurumą ir kvailybę išjuokiančių anekdotų šmaikštus juodasis humoras atspindėjo didelę drąsą ir sąmojį, bet vargu ar atsverdavo skurdą – šių kūrinių priežastį.
Nors ir pompastiškai giriami, sovietų „laimėjimai“ dažnai neatlaiko įdėmesnės analizės. Industrializacija buvo pagrįsta vergų darbu; kosmoso programos būta nedaug geresnės (pasiskaitykit Aleksandro Solženicyno „Pirmąjį ratą“, kad sužinotumėt, kaip dirbdavo sovietų mokslininkai). Antrojo pasaulinio karo aukos ir didvyriškumas – neabejotini. Vis dėlto ši šlovė priklauso žmonėms – rusams, ukrainiečiams ir kitiems – o ne šaliai vadovavusiems siaubūnams: juk Stalino aljansas su Hitleriu buvo ne pati menkiausia priežastis, atvėrusi kelią karui.
Be to, pagarbos stinga, nes šiuolaikinė Rusija savo susikūrimą vaizduoja kaip pažeminimą, o ne išsivadavimą. Vladimiro Putino didžiausias pasiekimas nuo 1999 metų – gebėjimas išnaudoti nacionalinio atsigavimo bangą, nulemtą gausių pajamų už energetikos išteklius, ciniškas politinis manipuliavimas ir didėjančios ksenofobijos dozės. Praeito amžiaus paskutinysis dešimtmetis (ne vien padaręs poną Putiną turtingą ir galingą, bet ir integravęs demokratinę Rusiją į civilizuotą pasaulį) dabar atmetamas kaip Sovietų sąjungos subyrėjimo ekonominės, politinės ir strateginės katastrofos žeminantis padarinys.
Rusija parodė sugebanti taškyti pinigus grandioziniams projektams. Vis dėlto pastaraisiais metais tai nepadėjo užsitikrinti trokštamos pagarbos. Užsieniečiams per 2014 metų Sočio žiemos olimpiadą labiausiai įsiminė ne sporto pergalės, o su statybomis susijusi milžiniška korupcija ir išradingas Rusijos atletų dopingas.
Karinė intervencija Sirijoje parodė, kad Rusijos veiksmai nebeapsiriboja jos sienomis. Krymo aneksija tapo didžiule dopamino injekcija visuomenei: pagaliau Rusija padidėjo, o ne sumažėjo. Tačiau užsieniečiai, užuot parodę pagarbą, į šiuos karinius laimėjimus atsakė išlaidų savo gynybai didinimu.
Rusija į tai aštriai reagavo ir apkaltino Vakarus paranoja. Tai pabrėžia esminį ir, regis, amžiną Kremliaus politikos išorinio pasaulio atžvilgiu paradoksą: Rusijos lyderiai nori pagarbos, bet kursto baimę.
Tačiau tarptautinis futbolo turnyras parodė kitokią Rusijos pusę. Dalyvavo šimtai tūkstančių aistruolių. Jie nepamatė purvinų dykynių, kuriose kur ne kur išbadėję šunys graužia sušalusius mafijos aukų lavonus, ir buvo nustebinti puikaus viešojo transporto, modernių miestų, klestinčio paslaugų sektoriaus ir draugiškų žmonių.
Aišku, dalis to buvo Potiomkino kaimas. Rusijos policija paprastai nebūna itin draugiška, ypač susidūrusi su dideliais spontaniškais sambūriais viešosiose erdvėse. Grėsmingieji vietos futbolo chuliganai buvo laikomi namuose. Ukrainiečiai ir kiti uoliai stengėsi priminti sporto gerbėjams, kad Rusijoje esama daug politinių kalinių; susirėmimai Ukrainoje tęsėsi viso turnyro metu.
Kaip bebūtų, Rusijos įvaizdis užsienyje pagerėjo. Tačiau išorinio pasaulinio įvaizdis pačioje Rusijoje irgi pakito. Kremliaus propagandininkams dabar bus sunkiau vaizduoti savo šalį kaip apsiaustą tvirtovę, puolamą iškrypėlių. Svarbiausia, kad Rusija pasimokė, jog trokštamą pagarbą galima pelnyti ne bauginant žmones, o nusiteikimu suteikti pagalbą ir patikimumu. Truputėlis šio geranoriškumo Rusijos užsienio politikoje prilygtų revoliucijai.
