NUPŪTĘS DULKES FOTOGRAFAS E. BUTKEVIČIUS GRĮŽO SU TRENKSMU

Fotografo Evaldo Butkevičiaus parodoje – apnuoginti kūnai ir sielos, praeities ženklai ir progos, kurios nesikartos.

Lauktas grįžimas

Tiek gėlių žiedų ir dovanų, kiek parodos atidarymo dieną jų buvo fotografo Evaldo Butkevičiaus rankose, Kauno fotografijos galerijos sienos seniai matė. Svečių tądien taip pat susirinko gausiai, nors pats maestro tikėjosi sulaukti vos kelių artimiausių bičiulių.

„Susirado mane Gintaras Česonis. Dvi dienas sėdėjo ir rinko nuotraukas...“ – žvelgdamas į sausakimšą galeriją, E. Butkevičius džiaugėsi judviejų tandemu ir galutiniu rezultatu.

Parodoje „Evaldas Butkevičius. Fotografijos“ eksponuojamos nuotraukos žymi autoriaus kūrybos kelią nuo 1983-iųjų iki pat 2015-ųjų, kai, išėjęs iš dienraščio „Kauno diena“, savo fotoaparatą pakabino ant vinies. Daugiau kaip per 30 metų fotografas padarė ne tik įsimintinų nuotraukų spaudai, bet ir išbandė įvairius fotografijos žanrus. Jo archyve – miesto vaizdai, reportažai, vyrų ir moterų aktai, abstrakcijos.

„E. Butkevičiaus parodą prasmingiausia būtų suvokti ne kaip kelių ilgalaikių ciklų retrospektyvą, o ryškių, kartais tik epizodiškų kūrybos bandymų mozaiką, žadančią visapusę pažintį su įdomiu, tačiau jau kurį laiką viešumoje savo darbų neeksponavusiu autoriumi“, – sveikindamas autorių su grįžimu, fotografas ir kritikas Tomas Pabedinskas parodos lankytojams linkėjo įdomaus ir prasmingo laiko.

Paauglystės ilgesys

Paklaustas, kada į rankas paėmė fotoaparatą, E. Butkevičius mintimis grįžo į studijų laikus. Žurnalui „Nemunas“ paskelbus konkursą, studentas tąkart pasišovė jame dalyvauti.

„Padariau seriją nuotraukų iš studentų bulviakasio, laimėjau pirmą vietą ir buvau priimtas Fotomenininkų sąjungą, – E. Butkevičius pasakojo, kad pirmosios jo nuotraukos buvo spontaniškos. – Pamatei, pagavai nuotaiką ir nufotografavai.“

Nuotraukos guli stalčiuje. Reikės jas kutenti.

Pirmas didelis nuotraukų ciklas „Prūsa – išeinantys miestai“,  užfiksuotas fotografo, pasakoja apie Karaliaučių. Būdamas paauglys, maždaug trylikos ar keturiolikos metų, E. Butkevičius ten kelis kartus lankėsi su Marijampolėje gyvenančia tėvo seserimi.

„Visa Suvalkija į Kaliningrado sritį vežė kopūstų, ridikų, kitų daržovių. Įsiprašiau kelis kartus su teta, pas kurią vasarodavau, vykti drauge. Griuvėsiai ir nykuma tuo metu man paliko slogų įspūdį, todėl nusprendžiau po kurio laiko grįžti atgal. Susiradau palydovą iš Karaliaučiaus, tokį vietinį disidentą Aleksejų, ir susikooperavau su juo“, – kartu jie, anot E. Butkevičiaus, intensyviai dirbo dvejus metus.

Sentimentai: nuotraukų serija iš Karaliaučiaus autoriui primena vaikystę ir tetą, kurią jis kelis kart lydėjo kelionėse. Evaldo Butkevičiaus, Edgaro Cickevičiaus ir Aurimo Barkausko nuotr.

Paskutinės kelionės į Karaliaučių įvyko 1990-aisiais, prieš paskelbiant Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. E. Butkevičius iki šiol mena ne tik kreivus vietinių rusų žvilgsnius, bet ir milicininkus, kuriems teko rodyti savo dokumentus, nes žmogus su fotoaparatu kėlė įtarimų ir buvo laikomas šnipu. Savo nuotraukose E. Butkevičius sustabdė vokiškos krašto praeities ir sovietmečio ženklus, atskleidė žmonių gyvenimus ir paliko užuominą apie paauglystės ilgesį.

Apnuogino ir apsinuogino

Vieni įdomesnių darbų, savo tematika nepavaldūs laikui, – aktai. Juose E. Butkevičius apnuogina buitį ir buityje apsinuogina pats. Antai vienoje nuotraukoje jis rankomis įsirėmęs į stalą, kitoje – pritūpęs su varnalėša.

„Apie 1992 m. nusipirkome butą. Remontą daryti padėjo mano draugas, pantomimos aktorius. Apdažėme vieno kambario sienas, bet grindys liko netvarkytos, dažais aptaškytos. Šovė į galvą mintis, sakau: rengiamės!“ – taip, anot E. Butkevičiaus, gimė vyrų aktų ciklas „Beprasmybė“, kuriame atpažinsite ir patį fotografą.

Dar po metų Nidoje sukurta moterų aktų serija „Kažkas kažkur“ su šviesaus atminimo grafike Jūrate Rekevičiūte.

Įvertinimas: darbai, kuriems pozavo J. Rekevičiūtė, E. Butkevičiaus įsitikinimu, yra vieni stipriausių. Evaldo Butkevičiaus, Aurimo Barkausko, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Bendravau su ja kaip su kolege, nes dirbau Lietuvos farmacijos muziejuje. Jūratė ten dirbo dailininke. Atėjo ji pas mane ir sako: padaryk mano aktą“, – E. Butkevičius pasakojo, kad darbas su grafike buvo neapsakomai įdomus.

Toks pats esą išėjo ir nuotraukų ciklas. Dar viena nuotraukų serija, dvelkianti moteriška jėga ir aistra, pavadinta „Pažadėtoji žemė“, buvo sukurta 1993–1994 m. Latvijos Nidoje, pas bičiulį Romualdą Požerskį. Šiose nuotraukose, anot fotografijos teoretiko T. Pabedinsko, per judesį ir jo lemiamus vaizdo išsiliejimus moteris tarsi išlaisvinama iš ribojančios fizinės būties ir atsiejama nuo konkrečios kasdienybės.

Diena kolonijoje

„Galiausiai su aktais baigiau. Pajutau, kad tema morališkai išsemta. Tada atsirado „Bespalvis dangus“, – į galerijos sieną, ant kurios dviem eilėmis sukabintos nespalvotos nuotraukos, pasakojančios apie Kauno nepilnamečių koloniją, iš tolo dirstelėjo parodos autorius.

1995 m. jis dirbo „Laikinosios sostinės“ fotografu, o į įkalinimo įstaigą pateko gavęs redaktoriaus užduotį nufotografuoti ten kalinčius paauglius. E. Butkevičius tąsyk padarė kur kas daugiau – savo nuotraukomis sukūrė emociškai stiprų ir įtaigų pasakojimą apie jaunus žmones ir jų gyvenimą už grotų.

„Ten praleidau visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Per pietus pritrūkau juostelių, tai nulėkiau į miestą. Kartu prigriebiau du blokus cigarečių. Pirmą pusdienį kartu su manim vaikščiojo prižiūrėtojas, matyt, bijojo, kad vaikai ko neiškrėstų. Kai apdalijau juos cigaretėmis, visi pasidarė mano draugais. Buvo drąsūs, lindo prie objektyvo“, – E. Butkevičius pasakojo buvęs antruoju fotografu, patekusiu į šią įkalinimo įstaigą. Prieš tai joje lankėsi vokietis, bet padarė kur kas mažiau kadrų.

Įtaiga: apsilankęs Kauno nepilnamečių kolonijoje, E. Butkevičius sukūrė emociškai stiprų ir įtaigų pasakojimą apie jaunų žmonių gyvenimą už grotų. Evaldo Butkevičiaus, Aurimo Barkausko, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Būnant kolonijoje labiausiai mane sukrėtė vienspalviškumas. Tuo metu aprangoje vyravo pilkos šimtasiūlės, specialūs drabužiai. Atrodė, kad net dangus virš vaikų galvų pilkas“, – prisiminimais dalijosi fotografas.

Darsyk Kauno nepilnamečių kolonijoje jis apsilankė 1996-aisiais, kai jau dirbo „Kauno dienoje“. Tąkart svečias fotografavo paauglius, švenčiančius Velykas. Trečią kartą įkalinimo įstaigos slenkstį E. Butkevičius mynė 2000 m., tačiau išėjo faktiškai tuščiomis. Kaliniai nebenorėjo fotografuotis, o ir į pilkas spalvas įsimaišė margaspalvių treningų.

Įtaiga: apsilankęs Kauno nepilnamečių kolonijoje, E. Butkevičius sukūrė emociškai stiprų ir įtaigų pasakojimą apie jaunų žmonių gyvenimą už grotų. Evaldo Butkevičiaus, Aurimo Barkausko, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Užuomina į ateitį

Parodos „Evaldas Butkevičius. Fotografijos“ lankytojai turės progą susipažinti su nuotraukų ciklu „Kaimas būties rate“, įamžintu sodyboje netoli Druskininkų. Šiam ciklui kūrėją įkvėpė kaimynai ir miestiečiui ne visada suprantama jų kasdienė rutina.

„Kaimynas man sako: pjausiu kiaulę. Išgirdęs tai pasiprašiau į skerstuves“, – nors tokį įvykį matė pirmą kartą, E. Butkevičius nesijautė nejaukiai. Jokio diskomforto prieš bičiulio fotoobjektyvą nejautė ir kaimynai. Savo darbą dirbo taip, tarsi būtų vieni.

E. Butkevičiaus kūrybos bagaže – dar bent keli nuotraukų ciklai, kurių šįsyk fotografas neeksponavo. Tai ir turgaus prekeivės su savo keisčiausiu asortimentu, ir miestas su savo gyventojais. Pastaroji tema 50-ojo jubiliejaus proga virto personaline paroda „Kaunas amžių sandūroje“. Autorius nuotraukas planavo sudėti į knygą, rado rėmėjų, tačiau darbus apsiėmusi leidykla bankrutavo.

„Nuotraukos guli stalčiuje. Reikės jas kutenti“, – E. Butkevičius prasitarė, kad kutenti jis žada ir dar vieną ciklą – „Baltijos jūra. Objektai“. Bangų išskalautus daiktus fotografas pradėjo rinkti 1983-iaisiais. Tuomet Latvijos Nidoje, viešėdamas pas bičiulį fotografą R. Požerskį, jis rado besimėtantį plūdurą, kuris ir tapo ciklo atspirties tašku. Praėjus daugybei metų fotografas žada toliau fiksuoti radinius jūros pakrantėje, taip vystydamas ekologijos, gamtos saugojimo temą. Idealiausia vieta darbui, anot kūrėjo, jo mylima Papė, kur atsigauna siela ir kalasi kūrybos sparnai.

„Žmonių ten visai nėra. Pakrantėje gali prasilenkti nebent tik su kokiu bėgiku. Ramu ten ir gera“, – su užuomina, kad paroda Kauno fotografijos galerijoje – tik įžanga į kitas, pokalbį baigė E. Butkevičius.