Išaugęs nerimas visuomenėje atsispindi mūsų vaikų elgesyje. Pastaruoju metu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kitos institucijos sulaukia nemažai skambučių iš tėvų, pedagogų, ugdymo įstaigų vadovų – jie fiksuoja pavienius neapykantos kitakalbiams atvejus tarp vaikų.

Kaip gimsta patyčios

Ekspertai sako, kad, siekiant, jog vaikai nesityčiotų iš rusakalbių ar kitos tautybės bendraamžių, būtina imtis veiksmų: atpažinti patyčias tautybės pagrindu, kovoti su vyraujančiais stereotipais ir imtis prevencinių priemonių.

Privačios mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ antros klasės mokytoja Gabrielė Lesnickaitė sako, kad tyčiojamasi gali būti dėl kelių priežasčių. Vieni vaikai tyčiojasi iš kitų, nes mano, kad toks elgesys padarys juos kietus, kiti tyčiojasi, nes nori jaustis stipresni ir viršesni už silpnesnius. Vaikai gali tyčiotis ir dėl to, kad patys kadaise yra patyrę patyčių ir nori taip atsilyginti. Kartais tie, kurie tyčiojasi, tiesiog jaučiasi labai blogai ir taip elgdamiesi mėgina pasijusti geriau. Gali būti ir tokių atvejų, kai vaikas patenka į aplinką, kurioje taip yra bendraujama.

„Todėl labai svarbu su vaikais nuolatos kalbėtis apie tai, kad reikia stabdyti patyčias, kodėl jos yra nepriimtinos. Amžiaus tarpsnis patyčioms nesvarbus. Pažiūrėkime aplink save – juk tyčiotis gali ir suaugę žmonės. Svarbiausia, kad visi suprastume, kodėl tai yra žeidžiantis dalykas ir ką galime padaryti, kad neskaudintume vieni kitų. Supratę, koks elgesys gali skaudinti kitus, išmoksime jį valdyti ir sustabdyti“, – sako pedagogė.

Svarbu, kad vaikai suprastų, jog kaltas agresorius, o ne rusų tauta, priminti, kad ir Lietuvoje gyvena rusų, baltarusių, kurie smerkia agresiją.

Svarbu pamatyti ir reaguoti

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Lygių galimybių integravimo grupės vadovė Vilma Gabrieliūtė skatina suaugusiuosius stebėti savo elgesį, nes vaikai dažnai atkartoja tai, ką mato darant ar kalbant tėvus, pedagogus, politikus.

„Vaikams reikia paaiškinti, kad karą Ukrainoje pradėjo Rusijos valdžia ir prezidentas V.Putinas. Svarbu, kad vaikai suprastų, jog kaltas agresorius, o ne rusų tauta, priminti, kad ir Lietuvoje gyvena rusų, baltarusių, kurie smerkia agresiją. Tautybė yra asmens tapatybė. Patyčios dėl tapatybės veikia kitaip nei įprastos, nes jos skaudina jau nebe vieną asmenį, o visus, susijusius su ta tapatybe: artimuosius, šeimos narius, draugus, kolegas. Nesvarbu, ar tai žodinis komentaras, ar žeminantis užrašas lentoje, ar juokeliai pertraukų metu, jie žeidžia visus, ypač rusakalbius ir rusų tautybės asmenis. Patyčių dėl tautybės poveikis yra platesnis, nes jis susijęs su tapatybe, o jos pakeisti mes negalime“, – paaiškino V.Gabrieliūtė.

Ekspertė įsitikinusi – patyčias tarp vaikų būtina kuo greičiau identifikuoti: „Vaikai prasivardžiuoja, laido įvairius komentarus savo bendraamžių adresu, rusakalbius sieja su smurtautojais. Bet kokie komentarai, kuriais siekiama pažeminti asmenį dėl jo tapatybės, turi būti atpažįstami, nes tik atpažinus galima reaguoti.“

Reaguoti būtina visada

Abi pašnekovės vieningai sutaria, kad šiuo metu ugdymo įstaigose patyčių ir smurto prevencijos mechanizmai veikia ganėtinai gerai.

„Mokykloms svarbu prisiminti, kad tos pačios priemonės, skirtos patyčių ir smurto prevencijai, tinka ir kovojant su patyčiomis dėl tautybės, religijos, lyties ir pan. Kitaip tariant, dėl tapatybės. Svarbu, kad mokyklos bendruomenė gebėtų atpažinti žeminantį elgesį asmens tapatybės pagrindu ir iškart, jį pastebėję, reaguotų. Atsakomybė krinta ant mūsų, suaugusiųjų, pečių, nes atpažindami ir reaguodami mes nubrėžiame aiškią ribą, kad toks elgesys netinkamas. Pastebima, kad vaikai apie patyčias praneša tik tada, kai žino, jog į tai bus reaguojama ir jie bus apsaugoti. Jeigu vaikas pasakė mokytojui, o viskas baigėsi tik frazėmis: ką čia tu sureikšmini, čia tik juokelis, kitą kartą patyręs patyčias vaikas, tikėtina, daugiau į suaugusiuosius nesikreips. Tam, kad vaikai kreiptųsi, jie turi jaustis saugūs ir gerbiami, todėl labai svarbu kurti pagarba pagrįstą tarpasmeninį ryšį mokyklos aplinkoje“, – pataria lygių galimybių integravimo ekspertė V.Gabrieliūtė.

„Taškiaus“ mokytoja G.Lesnickaitė prisiminė neseniai jų ugdymo įstaigoje vykusią konferenciją „Mokykla be patyčių“: „Vaikams patraukliomis veiklomis per vaidybą, žaidimus aiškinome, kokia yra patyčių žala, kiekvienas galėjo suprasti, ką jaučia žmogus, patiriantis patyčias. Su vaikais mokėmės, kad tik stebėdami patyčias taip pat  prisidedame prie jų, taigi būtina didinti kiekvieno atsakomybės jausmą ir aktyviai reaguoti į jas. Vaidinome įvairias situacijas ir išbandėme būdus, kuriais galime stabdyti skaudinantį elgesį.“

Svarbiausias patarimas pastebėjusiems patyčias – greitai reaguoti ir stabdyti netinkamą elgesį. „Suprantu, kad šiais laikais labai skubame, bėgame ir pamirštame sustoti, tiesiog pasikalbėti. Tačiau pats geriausias patarimas visiems – kalbėtis vieniems su kitais. Svarbu parodyti, kad patyčios niekada toli nenuveda ir mes skaudiname ne tik kitą, bet dar labiau – save“, – sako mokytoja.

G.Lesnickaitė pataria skirti vaikams laiko kalbėti, analizuoti ir patiems suprasti, kodėl reikia stabdyti patyčias. Svarbu, kad vaikai suprastų, kaip jaučiasi tas, iš kurio tyčiojamasi, ir kodėl turime tai stabdyti. Suaugusieji turi mokyti vaikus gilintis į save – kokie esame mes, kaip elgiamės, kai kyla pyktis ar nepasitenkinimas. Svarbu mokyti nuraminti savo jausmus, nes, tai padarius, gyvenimas bus daug gražesnis ir šviesesnis.

Patyčių prevencija

Geriausias būdas kovoti su patyčiomis – mokymo įstaigose nuolatos vykdyti prevencines veiklas. Prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo, kad patyčių problemą galima sumažinti tik vykdant prevencines programas, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vykdomų programų metu patyčių mastas buvo sumažintas 20–80 proc., Norvegijoje – iki 50 proc.

Tačiau, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertės nuomone, vien patyčių prevencijos programos neužtenka. „Jau ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programose turėtų būti skiriama nemažai dėmesio tapatybių įvairovei puoselėti. Dabar yra gera proga surengti vaikams užsiėmimą apie tai, kas sudaro žmogaus tapatybę, pamatyti, kokie esame įvairūs tautybės, kalbos, religijos atžvilgiu, aptarti, kaip reaguoti pamačius, kad kitas asmuo yra žeminamas ar kitaip skriaudžiamas dėl savo kilmės, kalbos ar tautybės. Bendrojo ugdymo programose turi atsirasti daugiau vietos tarpkultūrinei kompetencijai didinti, taip pat neapykantos kalbos prevencijai. Ar užauginsime empatišką, neabejingą ir atvirą įvairovei kartą, priklauso tik nuo mūsų“, – sako V.Gabrieliūtė.