-
Siūlo skelbti atsiprašymų dieną: ką tai pakeistų Lietuvoje
Taip LRT RADIJUI sako Tadas Daujotas, iniciatyvai „Idėja Lietuvai“ siūlantis kiekvieno mėnesio pirmą dieną paskelbti atsiprašymų diena. Anot T. Daujoto, per tokią dieną žmonės išsivaduotų nuo pykčio, o ypač geras pavyzdys visuomenei būtų valdžios žmonių atsiprašymas.
– Kokia jūsų idėja Lietuvai?
– Idėja labai paprasta – nacionalinė atsiprašymų diena, per kurią žmonės atsiprašytų vieni kitų.
– Kaip jums kilo ši idėja?
– Matau, kas vyksta aplinkui. Žmonės vieni kitų įskaudinti. Manau, kad kai žmogus įsižeidžia, jis pasistato nematomą sieną tarp savęs ir kito žmogaus. Būtent atsiprašymas gali sugriauti tą sieną ir būti tarsi raktas, atrakinantis kito žmogaus širdies duris.
– Kam reikalinga konkreti diena? Ar negalima tiesiog atsiprašyti?
– Galima, bet kartais reikia paraginimo. Neabejoju tuo, kad konfliktas visada yra dvipusis, bet visuomet norisi, kad atsiprašytų kita pusė. Tačiau kiekvienas pats turi žengti šį žingsnį, nes taip bus geriau. Ne kartą tai esu daręs pats ir kai atsiprašydavau pirmas, matydavau, kad tik laimiu.
– Sakote, kad vienos atsiprašymų dienos metuose neužtektų?
– Manau, kad vienos dienos metuose per mažai. Tai galėtų būti kiekvieno mėnesio pirma diena. Ir tegul tai vyksta tol, kol visi vieni kitiems atleis.
– Ar tai, kad sunku atsiprašyti, – specifinė Lietuvos problema?
– Ne, manau, kad tai žmonijos problema. Visiems sunku atsiprašyti ir sunku atleisti. Manau, kad tai ypač didelė problema šeimose. Domėjausi vedybų ir skyrybų statistika. Jei neklystu, 2012 m. skyrybų skaičius per metus pasiekė 12 tūkst. Vėliau nusileido iki 10 tūkst. Santuokų skaičius siekdavo 20 tūkst. per metus. Taigi išyra kas antra santuoka. Manau, kad jei žmonės laiku atsiprašytų, atleistų vieni kitiems, tokių problemų nebūtų.
Visiems sunku atsiprašyti ir sunku atleisti. Manau, kad tai ypač didelė problema šeimose.
Jei kažką įžeidžiu, mano pareiga atsiprašyti. Viskas prasideda nuo mažos erdvės, nuo šeimos ir giminių. Taip dažnai giminės susipyksta ir paskutinis susitikimas būna toks, kai jau jokie žodžiai negali būti išgirsti. Geriau nunešti gėlių gyvam žmogui, ne mirusiam.
– Kaip manote, ką pakeistų atsiprašymų diena?
– Manau, kad tai suteiktų laisvės, nes žmonės susikaustę. Pyktis – labai blogas dalykas, o atleidimas paleidžia tai, kas susikaupę. Pavyzdžiui, jei aš ant ko nors pykstu, įkalinu tą žmogų savo širdyje. Ir kuo daugiau žmonių, ant kurių pykstu, tuo didesnis mano širdyje nematomas kalėjimas.
– Ar matote problemų, susijusių su atsiprašymu, viešojoje erdvėje?
– Manau, kad valdžios vyrai ir moterys yra pasakę ne vieną aštresnį žodį vieni kitiems. Jų atsiprašymai būtų geras pavyzdys visiems.
– Ar atsiprašymas visada kažką keičia?
– Atsiprašymas dažnai turi būti ne tik žodžiai, bet ir veiksmai. Jei kažkas kažką pavogė, turi ne tik atsiprašyti, bet ir padengti žalą. Jei kažkas įvažiavo į kito automobilį, taip pat reikės ne tik atsiprašyti.
Jei įvyko konfliktas, bet materialinės žalos nėra, vis tiek atsiprašant galima atnešti gėlių, saldainių, pakviesti į kavinę pavalgyti ir pan. Kiekvienas žmogus gali įjungti kūrybiškumą. Manau, kad dažnai santuokoje neužtenka vien tik žodžių atsiprašant, reikia kažko daugiau.
-
G. Paluckas: man neįdomu, kiek narių trūksta iki formalios Seimo daugumos 1
„Šiuo atveju man tikrai nėra labai aktualu, kaip yra traktuojama – ar trūksta vieno, ar dviejų iki formalios Seimo daugumos. Reikia pripažinti, kad mūsų frakcijos daliai nusprendus palaikyti „valstiečių“ frakciją ir suformuoti frakcijų koaliciją [...] ta dauguma faktiškai ir yra, nepaisant to, kad juridiškai, teisiškai vieno ar kito žmogaus, Seimo nario trūktų“, – teigia G. Paluckas.
– Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis prašo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išaiškinti, kas šiuo metu Seime yra dauguma. Ar jums pačiam dabar aišku, kas Seime yra dauguma?
– Turiu pripažinti, kad konservatoriai tikrai yra labai kūrybiški įvairiuose procedūriniuose dalykuose, bet šiuo atveju man tikrai nėra labai aktualu, kaip yra traktuojama – ar trūksta vieno, ar dviejų iki formalios Seimo daugumos. Reikia pripažinti, kad mūsų frakcijos daliai nusprendus palaikyti „valstiečių“ frakciją ir suformuoti frakcijų koaliciją su nedidele vieno ar kito asmens, Seimo nario, pagalba iš šalies, tai ta dauguma faktiškai ir yra, nepaisant to, kad juridiškai, teisiškai vieno ar kito žmogaus, Seimo nario trūktų.
– Kiek vis dėlto Socialdemokratų partijos frakcijos narių yra pasirašę tą susitarimą?
– Šiuo metu yra pasirašę 11 frakcijos narių. Kiti yra nepasirašę ir nesiruošia pasirašyti. Vienas, berods, Valentinas Bukauskas, Darbo partijos atstovas mūsų frakcijoje, yra pasakęs, jog jis lyg ir remia, bet nėra pasirašęs, nenori pasirašyti. Pasirašiusių socialdemokratų yra 11.
– Portalui DELFI sakėte, kad visiems ši situacija yra žalinga ir turėtų būti kuo greičiau išspręsta. Kokie yra būdai tai padaryti?
– Būdas yra vienintelis – demokratinis. Taip, kaip numato, pirmiausia mūsų partijos, ne Seimo, statutas. Atsiradus statuto pažeidimui ar, sakykime, partijos sprendimo nesilaikymo faktui, Etikos ir procedūrų komisija įvertina tuos dalykus ir siūlo per tam tikrą laikotarpį ištaisyti klaidą. Jeigu klaida nėra ištaisoma, tada siūlo tam tikras poveikio priemones pažeidimą padariusiems nariams, įvertinę pažeidimo mąstą ir poveikį partijos reputacijai, autoritetui ir kitiems dalykams.
– Ar į Etikos ir procedūrų komisiją jau kreiptasi? Ar ji jau numačiusi spręsti šį klausimą?
– Taip, Etikos ir procedūrų komisija jau yra sulaukusi ne vieno skundo. Mano žiniomis, tyrimas pradėtas. Artimiausiu metu, per porą dienų, komisija paskelbs, koks ir ar yra statuto pažeidimas. Toliau mes judėsime taip, kaip numato mūsų procedūros.
Būna, kartais žmonės padaro klaidą, paskui persigalvoja ir taiso. Tikrai iki paskutinės akimirkos vilsiuosi, jog ši politinė klaida bus ištaisyta.
– Jūs asmeniškai, kaip suprantu, jeigu tie 11 frakcijos narių neatsiims savo parašų, būtumėte už tai, kad jie būtų pašalinti iš partijos?
– Kaip jau ne vieną kartą interviu klausiamas atsakiau – Linas Linkevičius pasielgė garbingai. Jis, nesutikdamas su partijos nuomone, pasirinko savarankišką kelią ir pasitraukė iš partijos. Todėl tikrai vertinčiau tokius pat sprendimus ir iš kitų mūsų frakcijos narių, kurie nesutinka su bendru partijos priimtu sprendimu.
– Ar tikrai L. Linkevičius pasielgė iki galo garbingai? Iš partijos traukiasi, bet iš frakcijos – ne, iš Seimo – irgi ne.
– Seimo nario mandatas nėra partijos dovanojamas. Jį kandidatai, nepaisant to, kad yra partijos sąraše, laimi sąžiningai, t. y. surenka balsų daugumą. Tikrai nematau jokios galimybės partijai reikalauti, kad iš partijos pasitraukęs asmuo dėtų Seimo nario mandatą ant stalo. Tai tiesiog neadekvatu, pertekliniai dalykai.
Sprendimas trauktis iš partijos ir veikti individualiai, liekant kažkokiose pareigose, politinėje praktikoje pasitaiko nedažnai, bet yra vis dėlto priimtinas, nes priimtas labai aiškus sprendimas – lieku pareigose, bet traukiuosi iš partijos, nes nenoriu ar negaliu paklusti partijos sprendimams.
– Ar pats asmeniškai bendraujate su tais 11 frakcijos narių ir bandote spręsti situaciją?
– Be abejo, bendraujame. Buvome susitikę ir sekmadienį, ir pirmadienį. Trečiadienį ryte dalyvavau frakcijos posėdyje, nagrinėjant darbotvarkę. Tikrai nejaučiame kažkokio asmeninio susipriešinimo, kad negalėtume bendrauti ar negalėtume žiūrėti vienas į kitą. Vis dar esame socialdemokratai, visi. Net padarius klaidą visada yra galimybė ją ištaisyti, grįžti atgal į šeimą ir išvengti įvairiausių procedūrų ir nagrinėjimų (juokiasi).
– Ar jūsų kolegos pripažįsta, kaip jūs teigiate, kad tai yra klaida? Ar jie ketina ją taisyti, ar čia tik jūsų noras, kad taip nutiktų?
– Būna, kartais žmonės padaro klaidą, paskui persigalvoja ir taiso. Tikrai iki paskutinės akimirkos vilsiuosi, jog ši politinė klaida bus ištaisyta. Tik noriu pasakyti, kad mes visi partijos nariai, daugybė partijos narių, ne kartą esame susidūrę su situacija, kai patys nepritariame arba nepalaikome partijos sprendimo, tačiau visada tų sprendimų laikomės. Tai apibrėžia demokratijos taisyklės ir mūsų statutas.
Šiuo atveju buvo entuziastingai ir aktyviai pasipriešinta ne pirmininko, o partijos valiai. Todėl toks sprendimas negali būti ignoruojamas, nes tokia praktika, toks precedentas tikrai gali išplisti ir į kitus skyrius. Tokiu atveju mes, kaip politinė organizacija, apskritai tampame beverte, nes kiekvienas turi savo nuomone, užsiima bet kokia saviveikla. Tuomet visuomenė, rinkėjai apskritai nežino, kas yra socialdemokratai ir už ką ar prieš ką jie yra.
– Kaip apskritai taip nutiko taryboje priimant sprendimą dėl išėjimo iš koalicijos? Frakcijos nariai nesakė, ką jie darys? Ar jūs žinojote, kad taip nutiks?
– Politikoje visada analizuojami visi įmanomi ir galimi scenarijai, modeliuojamos situacijos. Galiu pasakyti sąžiningai, kad toks scenarijus, koks susiklostė šiandien, tikrai scenarijų sąraše buvo. Tačiau mes, kalbėdami su frakcijos nariais ir kitais žmonėmis, tiesiai šviesiai sakėme, kad tai pats blogiausias ir didžiausią žalą bei nuostolius sukuriantis sprendimas, kai frakcijos dalis nusprendžia nepaklusti partijai, nesilaikyti partinio sprendimo ir kurti individualius planus ir veiksmus. Tai yra žala ir partijai, ir asmeniškai frakcijos nariams, ir apskritai pačiai frakcijai, kaip struktūrai, kaip partijos daliai.
– Kokie interesai, kokie motyvai, jūsų manymu, veda jūsų kolegas taip elgtis?
– Manau, kad šiek tiek akina ambicijos. Tai pirmas dalykas. Antras dalykas – ta politinė kultūra, kuri pas mus partijoje dabar sparčiai keitėsi, t. y. pokiliminės intrigos ir sprendimai išstūminėjami demokratiniu procesu, kai sprendžia dauguma, kai reikia įtikinti, argumentuoti, kalbėtis su žmonėmis, išeiti iš tų mažų kabinetukų ir kamerinės aplinkos. Tai ne visiems patogu ir dėl to turbūt renkamasi nepaklusti partijos valiai ir suformuoti precedentą, kurio mūsų partijoje dar nėra buvę.
– Jūsų manymu, kiek toks darinys gali egzistuoti? Turiu omenyje darinys, kai dalis frakcijos palaiko vyriausybę ir nepritaria partijos nuomonei?
– Partija tikrai neliks be frakcijos. Netgi teoriškai partija be frakcijos gali egzistuoti, frakcija be partijos – ne. Tiesiog aš atvirai sakau – nesuprantu iki galo racionalių veiksmų priežasčių ir siekių atvirai ir entuziastingai konfrontuojant su partijos priimta pozicija ir sprendimu, ir mėginant individualiai sudarinėti frakcijų koaliciją su politine jėga, su kuria prieš kelias dienas partija nutraukė koalicinę sutartį. Tikrai racionaliai to paaiškinti negaliu.
– Bet, kaip jūs manote, kiek gali gyvuoti toks Lietuvoje nelabai buvęs darinys?
– [...] Nemanau, kad toks darinys ilgalaikėje perspektyvoje gali būti gyvybingas ir stiprus, nes vis dėlto politinėje sistemoje ir mūsų teisinėje sistemoje viską sprendžia partijos. Iš partijų kyla frakcijos, sąrašai ir Seimo nariai.
Seimo nario mandato niekas iš nieko ir jokiu būdu negali atimti, ta situacija tokia gali tęstis, bet frakcijoje –pusė frakcijos oponuojančių, o pusė palaikančių. Tikrai ilgai tokia situacija nesitęs ir mes ją išspręsime Etikos ir procedūrų komisijos rėmuose, statuto rėmuose.
– Sakėte, kad tai turėtų būti padaryta per kelias dienas, ar ne?
– Pirmieji sprendimai turėtų būti per kelias dienas, o toliau po Etikos ir procedūrų komisijos siūlymų turi rinktis taryba ir priimti sprendimus. Per dvi ar tris savaites turėtų visi klausimai paaiškėti.
– Dar apie jūsų matematiką dėl frakcijos. Kaip čia ta frakcija susidarytų, nes, kaip bedėliotų, septynių narių, kurie būtini sudaryti frakcijai, nėra?
– Tikrai nenoriu visų detalių kol kas komentuoti ir atskleisti, bet tik dar kartą pakartosiu, kad frakcija kyla iš partijos. Partija be frakcijos neliks. Tai yra aritmetika tam tikra, bet tikrai kol kas nenoriu to komentuoti ir nuoširdžiai tikiu, kad klaidą dar galima ištaisyti.
– Jūsų frakcijos narys Artūras Skardžius siūlo viską spręsti suvažiavime ir klaidą taisyti partijai, o ne frakcijai.
– (Juokiasi) Ponas Skardžius turėjo galimybę tarybos posėdyje pasisakyti, paaiškinti ir išdėstyti visus savo motyvus. Taryba, išgirdusi pono Skardžiaus argumentus, absoliučia balsų dauguma priėmė sprendimą trauktis iš koalicijos. Nemanau, kad kažkas keistųsi ir suvažiavime. Suvažiavimas bus tada, kai yra numatytas, jeigu skyriai neapsispręs kitaip.
