Tas pats ir kalbant apie parodas – ypač tokias kaip meno mugė "ArtVilnius". Jei rengi parodą galerijoje, puikiai žinai arba gali išstudijuoti jos sienas, lubas, grindis, pranašumus ir trūkumus, menininkas taip pat gali sukurti kažką specialiai tai erdvei ar bent jau priderinti esamus kūrinius, sugalvoti intrigą, kaip ir gimtoji scena. Net jei parodos organizuojamos didelėse erdvėse, kaip, tarkim, Nacionalinės galerijos didžioji salė, kur taip pat, kaip mugėje, atsiranda pertvaros, laikinos sienos ir kitos konstrukcijos, tuomet kviečiamas parodos architektas, kuris vis tiek glaudžiai bendradarbiauja su kuratoriumi, kartu kurdamas bendrą darinį – ekspoziciją. Čia – kitaip, labiau panašu į gastroles. Bendras gastroles. Menininkai ir galerininkai, tik atvykę į "Litexpo" rūmus, kur stovi mugei paruošti stendai, pamato realias erdves, skirtas  jų meno kūriniams eksponuoti. Atėjęs į tau skirtą salę, randi plotą, kurį matei plane, tačiau netikėtai paaiškėja, kad sienose iškirsti langai arba kad greta – agresyvūs kaimynai. Tiesa, šiemet, aštuntojoje "ArtVilnius’17" meno mugėje, architekčių sugalvotos naujovės – įėjimai per kampą ar minėtieji langai (taip pat kampuose) itin pasiteisino, suteikdami uždariems "kambariukams" erdvės, oro, leisdami peržvelgti ir greta esančias ekspozicijas.

Neoninės strategijos

Vis dėlto eksponuojant meno kūrinius – tarsi spektakliuose – gali nederėti ar net kovoti greta atsidūrusių įvairių kūrinių charakteriai, nors jų autoriai gali ir puikiai sutarti.

Taigi apie tas kovas, tokias, kaip vykusi Vilniaus dailės akademijos galerijos "Artifex" erdvėje – Jurgos Šarapovos audinių, daiktų-daiktelių, mažučių austų žmogeliukų rinkiniai, piešinių, objektų, neoninio švytėjimo ir spalvinio šėlsmo armija grasino užgožti, nustelbti Linos Jonikės subtilias, ramias, nors ir didelio formato fotografijas, derinamas su siuvinėjimu. Ir tikrai nė viena jų niekaip negali būti įvertinta kaip prastesnė, tiesiog "..." – reikia daugiau erdvės, oro, tylos, kurios aplink nebuvo, nes pats stendas, praėjimo padalytas per pusę, neteko dalies sienų, kurios savo baltumu būtų tą švarą sukūrusios. Tą jang ir in.

Atėjęs į tau skirtą salę, randi plotą, kurį matei plane, tačiau netikėtai paaiškėja, kad sienose iškirsti langai arba kad greta – agresyvūs kaimynai.

Ta pati bėda nutiko ir "Contour Art Gallery" – skirtingi autoriai (Eglė Ridikaitė, Eglė Gineitytė, Raimondas Gailiūnas, Simona Morkūnaitė, Rūta Vadlugaitė), jų aktyvūs kūriniai žudė vienas kitą, tačiau profesionalai geba susidoroti su sunkumais. Galiausiai ekspozicija gerokai apsitvarkė, nors E.Ridikaitės šiltas, graudokas paveikslas su lietuviškuoju lietumi taip ir negavo reikiamo oro, kad pradėtų kvėpuoti, o jame pasislėpęs šuniukas už tvoros – pareikštų apie savo buvimą, t.y. nors amtelėtų. Mažiau įgudę žiūrovai galbūt nė neįtarė, kokiais susirūpinusiais veidais dvi dienas vaikščiojo ši autorių rinktinė, kol pergrupavo savo kūrinių pajėgas ir privertė jas paklusti nors kokiai sistemai, dėl ko (ir ne tik, žinoma) galerija dabar gali girtis puikiu pardavimu.

Tokią pat neoninę strategiją pasirinkusi "Meno niša" jau iš anksto griežtai atskyrė ramią, meditatyvią Rūtą Katiliūtę nuo rožine spalva tiesiog spiegiančio kambarėlio, kuris smagiai tryško mažų ir labai mažų paveiksliukų srautu. Gausiai jų prikūrusiai Jolantai Kyzikaitei rožinė buvo naudinga, vienas džiaugsmas žiūrėti ir atrasti jos miniatiūrines istorijas. Ir, suprantama kodėl, perkamas.

Spalvos neoną savo tapyboje išbandė ir Povilas Ramanauskas (galerija "Meno parkas"), stendo sienas dar padengęs sidabro plėvele. Kaip sakoma, kad maža nepasirodytų. Ir nepasirodė – šiam menininkui buvo suteiktas geriausio "ArtVilnius’17" jaunojo menininko titulas, nors aš renkuosi kitus favoritus. Ekspresyvi tapyba, atrodė, netelpa ne tik jai skirtoje tokioje pat aktyviai besilankstančioje plokštumoje, bet ir erdvėje. Bet tai geroji ekspansija, nes kartais milžiniški kūrinių formatai, stokodami erdvės, tiesiog nesąžiningai atsiriekia jos iš savo kaimynų (kaip tai padarė "Kunstkameros" eksponuojama Kristinos Mažeikaitės drobė, išsikišusi į Klaipėdos dailės galerijos pristatomam Romualdui Inčirauskui skirtą erdvę). Agresija ar kaimynų nepaisymas tokiai solidžiai įstaigai, organizuojančiai Vilniaus meno aukcionus, visai nedera.

(Teresa Margolles. „La Esperanza“)

Sunkiasvorių kategorija

Dar vienu titanų kovų lauku tapo "Kauno lango" stendas, kur rungėsi sunkiasvoriai skulptūros čempionai – Martynas Gaubas, pastatęs milžinišką lyg iš molio nudrėbtą savo (o kieno gi daugiau?!) portretą-stovylą, kurios transliuojamas pigus juokelis atrodė itin apgailėtinai šalia Kazio Venclovo "Atlaso" (2011).

Brutali rūdžių estetika, jungiama su metalo pjaustymu, elegantiškai atkartojančiu paprastų namų puošmenų – servetėlių – raštus, paveiki ne mažiau nei man taip miela jo skulptūra "Kilimėlis", pastatyta Vilniuje ties Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirta. O su stende besivartančia didžiule lėlyte linguolyte, ("Lėlytė", 2012) taip pat pagaminta iš metalo, kovoti apskritai sunku – kad ir kiek trenktum, toji vis tiek atsistoja atgal.

Prie paties sunkiausio svorio čempionų, kuriems net nereikia rungtis dėl savo šlovės, nes ji ir taip ranka pasiekiama, priskirtinas Mindaugas Navakas, eksponavęs lyg iš ledynmečio atkeliavusį "Bokštą G", už kurį jis ir buvo apdovanotas geriausio "ArtVilnius’17" menininko titulu. Vargu ar šis įvertinimas gali kaip nors paskatinti autoriaus kūrinių pardavimą (o pardavimas ir yra meno mugių uždavinys) – juos įpirkti gali tik ne mažiau sunkiasvoriais biudžetais operuojantys žaidėjai. Greta rikiuojasi panašios lygos kūrėjas – didžiuliu plieno kiekiu bando nukauti Petro Mazūro raitelis ("Postindustrinis peizažas su raitelio figūra pirmame plane", 2017).

Dideli maži trapučiai

Jei pasaulyje yra dvi lytys – moteriška ir vyriška (su tam tikrais tarpiniais variantais), tuomet nesuprantu, kodėl moteriška lytis gali nulemti kūrybinį išskirtinumą?

Kartais ir mažiukas yra lauke karys. Negaliu nepaminėti nežinia kodėl, bet man asmeniškai vieno labiausiai įsiminusių šios mugės autorių – Jono Aničo – kūrinių ("Tako ekspozicija"). Smulkučiai postindustriniai peizažai su sovietiniu mašinytės modeliuku tokie trapūs ir rūstūs vienu metu, kad kažkodėl į juos žiūrint darosi graudu. Šie juvelyriški (nesvarbu, kad atidžiau apžiūrėjus matyti ne tokia jau ir trapi detalių kilmė) apleistumo liudytojai randa sąsajų su jau visai kitu mugės autoriumi – meno fondo "Lewben Art Foundation" pristatytoje ekspozicijoje "Tos žaviosios moterys" ("All These Beautiful Ladies") eksponuojamu Teresos Margolles (Meksika–Ispanija) kūriniu "La Esperanza" ("Viltis", 2014), kur vaizduojama apleista parduotuvė Meksikoje. Taip ir lieka neaišku, ar vyras fotografijoje trina, ar restauruoja užrašą ant parduotuvės fasado.

Apleistumą nagrinėja ir Marwos Arsanios kūrinys "Viskas apie Akapulką / All about Acapulco" (2010–2011). Pastaba nežinantiesiems: šis Akapulkas – visai ne Meksikoje, tai kadaise buvusi populiari, o dabar apleista Beiruto (Libanas) gyventojų poilsio zona. Linksmo laisvalaikio siautulio ir dabarties kontrastas mus mestelėja į apleistus sovietinius reliktus, tarkim, Vilniaus sporto rūmus.

(Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Mėlynasis tigras)

Žaviosios ir jų pasirinkimai

"Lewben Art Foundation" ekspozicija "Tos žaviosios moterys" ("All These Beautiful Ladies"), kuruota moters, italės Francescos Ferrarini, jau sulaukė kritikos, pati tapdama tam tikru mūšio lauku ("Tos glostančios save prieš plauką moterys: "Lewben Art Foundation" paroda meno mugėje "ArtVilnius’17", Jogintė Bučinskaitė, 15min.lt, 2017 birželio 12 d.), o aš norėčiau su teksto autore nesutikti ir taip pat, kaip daugelis aprašytųjų kūrinių, kiek pakovoti.

Autorė rašo: "Nors pretekstas ypatingai jautrus, o parodos objektas supoetintas iki krištolinio trapumo, grožio ir švelnumo simbolikos, pirmasis čia iškylantis klausimas – kiek tai šiandien koreliuoja su visame pasaulyje nerimstančiomis moterų kovomis dėl lygių galimybių ir emancipacijos? Seksizmo prevencijos? Ar galima nuo to taip lengvai nusisukti?" Ir priduria: "Tačiau kas šiandieninio lyties tapatumo kismo akivaizdoje yra norminis moteriškumas ir ar įmanoma apie jį kalbėti atsiribojant nuo feminizmų, translytiškumo ar atsirandančių nebinarinio (angl. nonbinary gender) lytiškumo pavyzdžių?"

Lieka visai neaišku, kodėl paroda ar atskiras kūrinys būtinai turi koreliuoti su nerimstančiomis moterų kovomis dėl emancipacijos? Kodėl, autorės nuomone, pristatant moterų kūrybą (ar ją kuriant) privalai nešti feminizmo vėliavą, lyg kokiu sovietmečiu priklausyti komunistų partijai, kai nepriklausymas partijai reiškė buvimą nepatikimam, prastesniam, žemesniam?

Ir pats pavadinimas "All These Beautiful Ladies" man rodosi gana ironiškas, greičiau tyčia kontrastuojantis su kūrinių problematika, tuo labiau kad tarp autorių yra ir vienas vyras.

Šis "žavumas", kaip pasakojo fondo l. e. p. direktorė Ugnė Bužinskaitė, atsispindi ir parodos architektūroje (arch. Aurimas Syrusas) su arkomis, auksiniais pufais, taip patikusiais vaikams, sukuriamu kontrastu pabrėžiant visai ne "žavius" kūrinių diskursus, kaip Tschabalalos Self (JAV) videoinstaliacija "Mano juoda subinė" (2016), kuri savo forma nukelia net į modernizmo protėvio Pablo Picaso "Gerniką", primindama visas karo šmėklas.

J.Bučinskaitė teigia: "Moterys maištauja, galbūt nenuneigdamos savo lyties, bet, akivaizdu, atsisakydamos jos nulemto kūrybinio išskirtinumo." Tačiau pati būdama menininkė moteris niekaip nesuprantu, kodėl vis dar, po tiek laiko kovų, mums, moterims, neleista kalbėti savo autentiškais balsais, gilintis į aktualias bendražmogiškąsias problemas, o ne dar kartą, ne nuolat pabrėžti savo priklausomybę lyčiai?

Jei pasaulyje yra dvi lytys – moteriška ir vyriška (su tam tikrais tarpiniais variantais), tuomet nesuprantu, kodėl moteriška lytis gali nulemti kūrybinį išskirtinumą? Koks išskirtinumas priklausant vienam iš dviejų pagrindinių? Ir kodėl mes vis dar verčiamos kalbėti tai, ką privalome, užuot buvusios tiesiog laisvos, lygios?

Sakyčiau, tai bando kvestionuoti Kristina Inčiūraitė savo kūriniu "Sekimas / Following Piece" (2011), sukeisdama galios turėtojo vaidmenis. Sostinės Lazdynų mikrorajone dažna (ir dažnas) jaučiasi nejaukiai, kai išlipusi iš troleibuso ir eidama per miškelį jaučia, kaip ją galbūt seka. Menininkė susikeičia vietomis, pati imdama sekti vyrus.

Ilgesnėms kovoms čia per mažas laukas, tekstas jau turi sukti į pabaigą, o gal net skubiai pasibaigti, nors dar daugybė puikių kūrinių liko nepaminėta. Jiems bus kiti ringai – vėl meno mugės, parodos, jie kovos dėl pripažinimo, pardavimo ir kainų. Menininkai, kaip ir šioje "ArtVilnius'17", kalbėsis, kurs naujus projektus, kurių per tas dienas tikrai gimė ne vienas, ir mėgausis galimybe tiesiog pabendrauti. Tegul ten tie kūriniai kaunasi už mūsų idėjas, tegul grūmoja idėjų armijos, o mes tuo metu galime ramiai pasimėgauti susitikimais. Kaip ir žiūrovai.

 Turiu pripažinti, kad kaskart Kaune, eidama nuo stoties, net prastu oru džiūgauju matydama art deco architektūrą – duris, užapvalintus balkonus, dekorą, nes juk tai gali būti puikia įžanga ir į šiuolaikinio meno reikalus.

Galerijų savaitgaliai – populiarus pasaulyje reiškinys, įvairias Kauno erdves užgriebęs jau antrą sezoną. Šį kartą įsitraukė ir šiuolaikinį meną mažai reginčios erdvės – buvęs kino teatras, T.Ivanausko zoologijos muziejus ir šių metų pagrindinis taškas –  "Menų bankas". "Kauno viduryje ir arkos gilumoje stūksantis buvęs banko pastatas GWK metu įsileis į kelis aukštus šiuolaikinio meno projektų", – teigė organizatoriai (galerija POST, Kauno fotografijos galerija ir projektų erdvė "Kabinetas").

Komikso transformacijos

Tokiam vėlyvam atvykėliui, kaip aš, patogiausia buvo pradėti nuo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijos, kur eksponuojama 2-osios Kauno tarptautinės grafikos bienalės konkursinė paroda "Fragmento evoliucija". Šių metų bienalės tema, anot renginio anonso, – "lyg nuosekliai sudėliota kiekvieno menininko kūrybos ciklo seka, savo turiniu atspindinti mūsų pasaulį, per autoriaus pasaulėjautos prizmę vaizdais papasakota istorija apie būties kitimą. (…) Kai kurie įvairiomis grafikos technikomis sukurti kūriniai primena komiksą, kai istorijos naratyvas kuriamas ne tik vizualiomis priemonėmis, bet ir yra papildomas tekstais. Į komiksą, kaip kūrybinę formą, čia žvelgiama nauju žvilgsniu: ne kaip į paveiksliukų, įspaustų į rėmus, seką, o kaip į vieno vaizdinio evoliuciją, originalią gyvenimo istoriją".

Komikso žanras tikrai turi dar daug neišnaudotų galimybių, dalies jų, kaip Fragmento dekonstrukcija ir Laikai, keičiasi – "Kutikuti" komiksų parodos Kauno menininkų namuose pamatyti nespėjau, bet aš turiu savo nuosavą aistrą – ofortui. Tiksliau, akvatintai.

Matiniai minkštų pustonių plotai ant puraus ofortinio popieriaus mane gali įtraukti akimirksniu, vienu atspaudu. Be abejo, tai labai neobjektyvus požiūris, pasakytų tas griežtasis kritikas, bet jo nėra, dingo kaip pernykštis ir šiųmetis sniegas, todėl galiu hedonistiškai mėgautis tuo, kas patinka man. Pavyzdžiui, antrosios premijos laureatės iš Lenkijos Dominikos Borek grafikos lakštais iš serijos "Šiltnamis". Tuo labiau kad šiltnamio klausimas šiuo metu ne man vienai aktualus.

Neužmirštami Diego Sanno (Brazilija) linoraižiniai "Carkass", vaizduojantys gyvulius su pagaliais vietoj amputuotų kojų. Tiek skaudu, kad net baisu apie tai rašyti. Geriau grįžti prie švelnesnių pirmosios vietos laimėtojo Justino Diggle'o fotoofortų, kurie kažkuo priminė Mikalojaus Povilo Vilučio grafiką nespalvotai. Šioje parodoje galime pamatyti ir Stasio Eidrigevičiaus didžiulius koliažus, kiek vintažinius, bet su humoru.

Savitu šmaikštumu išsiskiria ir Bronio Rudžio "Įrodymai", o subtilumu – Ann Kristin Källström (Švedija) "Silencium I–IV". Parodoje galime apžiūrėti ganėtinai platų spektrą įvairiausių šiuolaikinių grafikos technikų, kaip pastarosios menininkės  raižiniai, polimerinė juosta. Ne, aš nežinau, kaip tai daroma, todėl dar įdomiau.

"Meno bankas" ir filmai

Antrasis punktas – "Meno bankas". Kadangi menininko Das Vegas aukcioną-performansą: "Meno vertė: aukcionas" mačiau praėjusią vasarą Vilniaus galerijoje "Sodų 4" ir net įsigijau menininko, dalyvavusio Europos šiuolaikinio meno bienalėje "Manifesta" kūrinį (!) už "didžiulę" 14,03 eurų sumą, šį kartą pasirinkau paskaitą "Blogo kino gidas I".

Mano bičiuliai smagindavosi dalydamiesi "Z kategorijos" filmų sąrašais, džiūgaudavo žiūrėdami tą tiek blogą, kad vėl virtusį  juokingu, kiną. Lektorius atskleidė tokių filmų atsiradimo istoriją, iki karo vyravusią kino industrijos schemą, kurioje panašūs filmai ne tik galėjo egzistuoti, buvo kuriami, žiūrimi, bet ir, kas nuostabiausia, surinkdavę ne vieną milijoną dolerių pelno.

Saulėtai dienai itin tiko paskaita apie prastai, pigiai, net nemokšiškai padarytus monstrus, ateivius, juokingiausius drakulas ir frankenšteinus, plastmasinio Godzilos tradiciją Japonijoje, Jacko Nicholsono karjeros pradžią būtent tokiuose filmuose ir nemažą Holivudo įžymybių būrį, startavusių nuo darbo filmuose, pastatytuose kartais net per vieną dieną ar vieną naktį pačių blogiausių visų laikų režisierių, tokių kaip Archie Hallas, Edvardas D.Woodas, Russas Meyeris.

Netikėtai suvokiau galinti atsidurti tarp tokių filmų gerbėjų, o gero juoko dozė nešte nešė tolyn. Tiesa, dar turėčiau paminėti GWK organizatorių pastangas įsisavinti ir paversti meno ekspozicijai skirta erdve didžiulį rekonstruojamą banko pastatą, kur veikė šiuolaikinio meno ir teorijos knygynas "Six Chairs Books" ir paroda. Deja deja, trumpam atvykęs visko negali spėti ir parodai apžiūrėti laiko liko labai mažai, teko atsiplėšti nuo juodų Mato Janušonio objektų, kurie prašėsi dar patyrinėjami, ir mauti į kitą punktą – "Knygų ministeriją", kur jau vyko kritiko iš Estijos Indreko Grigoro pasirodymas "Contemporary Art Toolbox© / Šiuolaikinio meno įrankių dėžė". Bėgau gerokai pavydėdama kauniečiams, kurie šį savaitgalį gali ne taip prabėgomis tyrinėti "Meno banko" ekspoziciją, kuri atrodė tikrai įdomi.

Kūrybos įrankių dėžė

Projektų erdvės "Kabinetas" pakviestas, I.Grigoras pristatė valandos trukmės stand-up formato kritikos pasirodymą. Jo Šiuolaikinio meno įrankių dėžė – išgyvenimo priemonių rinkinys menininkams ir galerininkams. "Contemporary Art Toolbox©" sudaro visi būtini įrankiai (tarp jų – ir parodos pavadinimas bei anotacija), kurie, pasitelkiant auditoriją, padės sukurti ir eksponuoti šiuolaikinio meno parodą per vieną valandą.

Į I.Grigoro pasirodymo pradžią nespėjau, vėl deja deja. Tačiau menininko aiškiai ir išraiškingai rikiuojamos tezės, kaip štai čia ir dabar, lengvai ir – svarbiausia – pagal visas taisykles sukurti šiuolaikinio meno kūrinį-parodą, vėl buvo nutviekstos ironijos, geros nuotaikos ir lengvo paties kritiko žavesio.

Klausant taikliai suformuluotos metodikos, kaip kuriamas šiuolaikinis menas, postulatų, negali nesijuokti, ypač kad ten yra didžiulė dalis tiesos. Tarkim, patarimai, kaip eksponuoti parodą: I.Grigoras primena, kad nuotrauką geriausia eksponuoti kur nors grindjuostės aukštyje, kad viskas, kas galerijoje padėta ant grindų, yra automatiškai priimama kaip meno kūrinys, o svarbiausia tokioje šiuolaikinio meno ekspozicijoje – maža balta lentynėlė. Viskas, kas padėta ant jos, savaime yra meno kūrinys, be abejo, ir itin svarbus, beveik pasiekęs ypatingo, svarbaus, kultinio kūrinio aukštumas.

Žinoma, cituoju iš atminties, tad formuluotės tikslumas gali ir gerokai šlubuoti, tačiau maža balta lentynėlė iš tiesų yra neatsiejama nuo daugelio šiuolaikinio meno parodų, kaip ir jų įgarsinimas. Parodos garso takelį menininkas imituoja priklijuodamas mikrofoną prie kavos aparato ir vėl ironizuodamas – nesvarbu, kad neveikia, – parodose garsas dažnai neveikia.

Tačiau jau turbūt supratote, kas svarbiausia tokioje parodoje? Žinoma, daug A4 formato popieriaus lapų su tekstu – menininko ir parodos pristatymu! I.Grigoras smagiai juokiasi iš tokios ir Lietuvoje populiarios parodų anotacijų stilistikos, kur tarptautinių žodžių kratinyje net patyręs stilistas pėdsekys neatras jokios loginės minties, o kartais ir veiksnio su tariniu.

Bet štai iš vienos skaidrės, vieno polaroido, įrankių dėžės, neveikiančio mikrofono ir dar keleto niekučių sukurta didinga šiuolaikinio meno paroda, sakau, didinga, nes neišmanantieji tai gali suprasti iš tik Didiems protams skirtos anotacijos. Sakyčiau, kad šis performansas yra taikli satyra, bet šis žodis turi sovietmečio palikimą – menkinantį atspalvį, tarsi satyra būtų taikomasis, nerimtas žanras. Dabar reiktų sakyti "socialinė kritika", "institucinė kritika", žodžiu, šis performansas buvo tiksli kritika to, ką mums per dažnai bandoma įbrukti lyg tikras vertybes.

Akimis į sieną

Bet vėl viską rikiuoja laikas. Einu lauk skubėdama pamatyti tai, dėl ko faktiškai ir važiavau, – Eglės Rakauskaitės performansą POST galerijoje. Puikiai performatuotas žodis POST tapo STOP SPOT POST pavadinimu.

Įėjus į galeriją žiūrovams buvo išdalyti lapeliai su tekstu, kuriuose siūloma:

"Įėję į patalpą nesiblaškykite, judėkite kampuotomis trajektorijomis.

Atsistokite kiek galima arčiau sienos po vieną ar grupėje, nesidairykite. Trumpam užmerkite akis.

Nevertinkite situacijos, išjunkite emocijas.

Sukaupkite dėmesį į vaizdinį kitapus sienos.

Abstrahuokite vaizdinį: saulės šviesoje nematomos žvaigždės ir planetos."

Visi romiai pėdino į didžiąją galerijos salę ir klusniai stojosi veidu į sieną, stypsodami taip ir bandydami įžvelgti kažką nesamo, išgyventi tą Meno Patyrimą. Visuomet maniau, kad būtent menininkai yra didžiausi maištininkai, o žiūrovų bent jau dalis buvo tikrai jie, tačiau pirmą kartą teko suvokti, kad menininkai –  nepaprastai paklusnūs, darantys viską, ką liepiami. Va, tokios apmaudžios mintys kilo stebint, kaip niekas nedrįsta atplėšti žvilgsnio nuo baltos sienos, o dar juokingiau viskas pradėjo atrodyti tada, kai žiūrovų suplūdo gerokai daugiau, nei buvo vietų prie tų sienų. Vėliau atėjusieji bandė įsisprausti tarp jau stovinčiųjų, taip pat naiviai tikėdamiesi patirti meno ekstazę. Kaip pasakoja autorė, vienas jaunuolis paskui prisipažino nenorėjęs stovėti laukiančiųjų eilėje, todėl, nepaskaitęs instrukcijos, įsmukęs iš balkono ir atsistojęs į kampą. O stovėjimu kampe močiutė bausdavusi jį vaikystėje, tad patyręs bausmę dar kartą, kitas žiūrovas sakė, kad stovint atrodė, lyg tuoj sušaudys.

Tik po kurio laiko pradėję suvokti, kad nieko daugiau neįvyks, vienas kitas ėmė kalbėtis pusbalsiu su draugais, pamažu išardydami klusnumo ratą. Oi, kaip gerai, kad mano vidinis kritikas išbluko nuo aitrios gegužės saulės, nes čia jis greičiausiai netylėtų. Bet kadangi jo nėra, aš sau ramiai galėjau kikenti iš tų, kuriems tiesiog neužteko vietos ir todėl liko be sienų stebėjimo patirčių.

Buto šokio teatras

Performansui pasibaigus pirmą kartą buvo nedidelis laiko tarpelis poilsiui ar plepalams paprastiesiems, "Dolls" turėjo prasidėti netrukus, o tuo metu mane užkalbino jo atlikėja menininkė iš Kiribačio. Žinote, kur tai yra? Aš – ne. Salos kažkur vandenyne.

Persimetusi keliais žodžiais ji raudonais aukštakulniais nukaukšėjo į salę, kur netrukus pristatė buto šokio teatro "Orakuras" performansą "Dolls". Pasakojimas, kaip buvo pakviesta į festivalį, turintį mažą biudžetą ir todėl pinigus skiriantį tik techninio aptarnavimo personalui, bet ne menininkams, atrodė toks pat taiklus, kaip ir esto pamokėlė apie šiuolaikinio meno darymą.

"Mes juk suteikiame galimybę menininkui padovanoti savo kūrinį publikai!" – atpasakojo organizatorių atsakymus į prašymą sumokėti už darbą. Ir iš tiesų, daugelio nuomone, menininkai kažkodėl vis dar privalo dirbti nemokamai, o mūsų garbieji politikai vis dar juo vadina veltėdžiais, išlaikytiniais. Ir šiaip, matyt, būtų patogiausia, kad tie menininkai mirtų skurde iš bado, kokią puikią legendą galima būtų reklamuoti! Tokia tiksli menininkės Sakurako kritika – labai taikli, tuo labiau kad Lietuvoje iš tiesų įsitvirtinusi praktika, kai menininkai dažnai net už galerijų sales moka patys.

O menininkė tęsia savo pasakojimą jau rusų, lenkų, prancūzų kalbomis ir pamažu aiškėja, kad tai ne pristatymas, o pats performansas "Dolls", tuo labiau kad netrukus įsitraukia ir kitos merginos. Kalba palydima šokio judesiais, pamažu viskas tampa tuo, ko žiūrovai ir tikėjosi, tačiau baigiasi taip pat – jau, atrodo, plojimai ir nusilenkimai, o gal tie padėkos žodžiai – taip pat performanso dalis? Tikrai taip. Miela apgaulė džiugina, kai nebeaišku, kur baigiasi gyvenimas ir prasideda spektaklis, bet ar nėra tai vienas ir tas pats? Tuo labiau kad paskui, kartu važiuojant traukiniu, sužinau, kad menininkė visai ne iš Kiribačio, o lietuvė, dabar gyvenanti Paryžiuje, Lietuvoje surinkusi merginų trupę.

Taigi smagusis GWK tęsiasi iki pat Vilniaus, ne, nesakysiu, kad nepavargau, bet nuo sveiko juoko nuovargis išblunka kartu su visais vidiniais ydų ieškančiais kritikais. Menas juk nėra vien dramos, ar ne?

Ažiotažas, sukeltas istorinių atradimų, turi tam tikrą pagrindą – jie ne tik plečia mūsų žinojimo ribas, lyg kokiame visuotiniame teisme pateikus pritinkančius įrodymus, bet ir žada nors mažyčius pokyčius, kartais – suvokiant, o kartais net kasdieniame gyvenime.

Istorijos fragmentų lyg naujų žemių, užmirštų lobių atradimas iš karto įjungia mūsų vaizduotę. Malonu, kai tie lobiai ne tik materialūs, bet ir sietini su menu, vizualios kultūros dalimi. Glumina ne tik ilgai menininko, vėliau jo sūnaus archyvuose gulėję ir niekur nepublikuoti kadrai, bet ir fotografo biografija. Sakyčiau, kad pasakojimą vertėtų pradėti būtent nuo jos.

Politinio pavasario fone

Neįtikėtini darbai neatsiranda šiaip, iš niekur, juos sukūrė tam tikros istorinės aplinkybės – 1956 m. vasarį įvyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimas, kuriame Nikita Chruščiovas perskaitė pranešimą "Apie asmenybės kultą ir jo padarinius" dar ilgai slėptą nuo visuomenės, bet pradėjusį taip vadinamą atšilimą. Pasikeitė politinis klimatas, aprimo baisusis teroras ir represijos, nors Sovietų Sąjunga toliau diegė savo ideologiją okupuotose šalyse ir nauji vėjai buvo skirti tik įtvirtinti pototalitarinę, tačiau vis dar griežtai sovietinę sistemą. Vis dėlto atsirado stabilesnio ir laisvesnio gyvenimo galimybė.

Kalbant apie kultūrą, tai taip pat reiškė naują posūkį. 1956 m. Maskvos A.Puškino muziejuje ir Ermitaže Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) įvyko taikos balandžio autoriaus Pablo Picasso retrospektyva, prasidėjo ne tik impresionizmo dailės kolekcijos reabilitacija ir jos pagrindu parengta paroda "Prancūzų dailė nuo XV iki XX a." Maskvos A.Puškino muziejuje 1955 m., o 1956 m. – Ermitaže Leningrade, bet ir socrealizmo dogmų revizija, siekiant meno formas kiek priartinti prie besikeičiančios to meto realybės, išlaikant socialistinės ideologijos turinį. Aktualizuoti, modernizuoti, be abejo, gana siaurose ribose, dažnai diktuojamose valdančiųjų partijos lyderių skonio.

Kaip rašo M.Matulytė minėto albumo įžangoje, "iš mirties taško ėmė vaduotis literatūra, dailė, teatras, tačiau fotografija niekaip neįstengė atsikratyti propagandinio žurnalizmo šablonų. Iki naujos bangos – lietuvių fotografijos mokyklos – iškilimo tvyrojusią idėjinę tuštumą užpildė viena asmenybė, A.Marcinkevičius".

Gali pasirodyti keista, kad visa tai darė toks jaunas (vos dvidešimt kelerių metų) žmogus. 1958 m. jis suorganizavo pirmąją respublikinę kolektyvinę meninės fotografijos parodą. Suprasdamas, kad fotografinės raiškos paieškoms reikalinga institucinė priedanga, inicijavo respublikinės fotosekcijos prie Lietuvos žurnalistų sąjungos įkūrimą. Ji buvo įsteigta 1958 rugsėjo 26 d., o lapkričio 9-ąją pats fotografas buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir išrinktas fotosekcijos pirmininku. A.Marcinkvičius surengė šimto Lietuvos meninės fotografijos nuotraukų parodos išvežimą į užsienį – Čekoslovakiją.

Pažinimo keliai

Pradinių fotografijos žinių jaunasis A.Marcinkevičius šiek tiek susirinko Kaune iš fizikos mokytojo, savo įkvėpėju laikė Povilą Karpavičių, Lietuvos taikomosios fotografijos pradininką, fotomeno ir fototechnikos propaguotoją, vieną ryškiausių pokario spalvotosios fotografijos atstovų.

Galbūt šio žymaus žmogaus veikla (jis 1953 m. Vilniuje surengė pirmą personalinę ir pirmą Lietuvoje spalvotosios meninės fotografijos parodą) suformavo ir paties A.Marcinkevičiaus supratimą, kad nepakanka tik užsiimti fotografija, bet būtina organizuoti parodas ir ieškoti naujų meninių ar techninių idėjų.

Sandėliuke po laiptais fizikos mokytojo įrengtoje laboratorijoje kartu su Adauktu darbuodavosi ir būsimas Lietuvos poetinės dokumentikos pradininkas Robertas Verba.

Su fotografija "Skeptikai", kuri dar visai neseniai būtų aiškiai netinkama ir pavojinga, jaunuolis įstojo į Valstybinį sąjunginį kinematografijos institutą (VGIK) mokytis kino operatoriaus specialybės. VGIK intelektualinė atmosfera gerokai skyrėsi nuo lietuviškos, tuo pačiu metu čia studijuoja daugybė būsimų pasaulinių ir Lietuvos kino korifėjų – režisieriai Andrejus Tarkovskis, Vasilijus Šukšinas, Vytautas Žalakevičius, operatoriai Donatas Pečiūra, minėtasis R.Verba.

Maskvoje ne tik vyksta iki tol neįsivaizduoti renginiai, kaip Yveso Montando šansonų koncertas, bet ir nežiūrint praėjusių represijų vis dar galima jausti senosios Maskvos avangardinių idėjų dvasią, pamatyti žymiuosius kūrinius.

Kūrybos vektoriai

Norėčiau pasiremti savo mamos Saulės Kisarauskienės pasakojimu apie jos viešnagę Maskvoje 1960-aisiais, kai su Boriso Sluckio rekomendacijomis maskviečiai surado būdų svečius atvesti į Tretjakovo galerijos specialiuosius fondus pažiūrėti Kazimiro Malevičiaus "Juodojo kvadrato" ir kokį nepamirštamą įspūdį, perversmą menininkų galvose jis sukėlė. Tačiau taip ir turėtų veikti "Juodasis kvadratas", ar ne? Tad čia atvykusiam Adauktui taip pat turėjo atsiverti suprematizmo, konstruktyvizmo, modernistinių ieškojimų durys, suformavę jo naują požiūrį į fotografiją.

Grįžęs iš Maskvos, kur dėl sunkių materialinių sąlygų ir silpnos sveikatos nebegalėjo toliau mokytis, neturėdamas diplomo, jis nebūtų gavęs operatoriaus darbo, todėl pradžioje įsidarbino politinės ir mokslinės leidyklos neetatiniu fotokorespondentu.

Vėliau buvo paskirtas dirbti į laikraščio "Literatūra ir menas", o 1958 m. – į "Jaunimo gretų" redakcijas, kartu bendradarbiavo su žurnalo "Švyturys" redakcija, ruošdamas fotoreportažus. Taip gavo laboratoriją, darbui reikalingą techniką, apsirūpino pastoviu pragyvenimu šaltiniu. O svarbiausia – grįžo prie fotografijos.

Kaip teigia M.Matulytė, "archyve vienos temos juostoje šalia atpažįstamų, spaudoje skelbtų iliustracijų yra kadrų, rodančių originalų poetinį ir psichologinį dokumentalizmą". Padaręs tuos keletą oficialių, būtinų kadrų, Adauktas aiškiai kitus daro taip, kaip jam pačiam norisi, leidžiasi į įvairius vizualinius ieškojimus.

Pabrėžiu – įvairius, nes galima matyti kelias skirtingas jį dominusias kryptis. Visų pirma, ta minėta, kadaise kartu su revoliucija ėjusi, o vėliau žiauriai nuslopinta, bet vis dar sovietinei ideologijai kartais įtinkanti revoliucinio Maskvos avangardo įtaka. Kupini ekspresijos rakursai iš apačios primena Aleksandro Rodčenkos ieškojimus, kaip ir architektūrinių konstrukcijų grafikos motyvai. Tokius Adauktas mato Kauno hidroelektrinės darbininkus (1958–1959), Ventės žvejus (1958), efektingai pabrėžtinai grafiškais siluetais kyla į dangų Naujosios Akmenės kaminai (1959). Pastarasis kadras kuo puikiausiai tiko ir straipsniui žurnale "Jaunimo gretos".

Tačiau šalia matyti ir antroji linija – jautrūs liūdesio, skurdo, abejingumo persunktos kasdienybės vaizdai, psichologinis dokumentalizmas. Tokių kadrų juosta iš Vinco Kudirkos gimimo 100-mečio minėjimo. Pilna salė moterų ir vyrų nuvargusiais veidais, tokie pat atrodo net vaikai. Funkcionieriai, nešantys didingą vainiką, taip pat atrodo kažkokie antraeiliai, menki. Žodžiu – dar vieni skeptikai.

Trečioji linija – poetiniai sapniški šviesos, saulėlydžių žaismu paremti piktorealistiniai etiudai. Tačiau reportažų jaunam fotografui nepakako, noras padaryti kažką platesnio ir kartu vientisą meno kūrinį, seriją, matyt, nedavė ramybės, nes A.Marcinkevičius ėmėsi visai niekieno neužsakyto, jokių funkcionierių nepalaiminto uždavinio – fotografuoti žymius Lietuvos kultūros veikėjus. Vėl panaudojęs savo studijų metu įgytas žinias, jis, naudodamas dirbtinį apšvietimą, išryškina herojus, sukuria pakylėtą nuotaiką, taip kūrėjus išaukštindamas, poetizuodamas. Šis sumanymas sugulė į dvi serijas – "Portretai" ir "Rašytojų namuose".

Portretų meistras

"Portretuose" daugelis herojų mąsliai žvelgia pro langą, kaip Skulptorius Vladas Žuklys, tačiau šis apšvietimo ir kompozicijos triukas ypač tinka moterims. Aktorės Lilijos Mulevičiūtės-Tomkienės fotografija kupina tokio lengvumo, šviežumo, kad primena romantines prancūzų komedijas.

Dažnai fotografas, naudodamasis šviesa, brėžia tik veido kontūrą, kaip poeto Eduardo Mieželaičio ar dailininkės Domicelės Tarabildienės, kurios ryškus klasikinis profilis to pats prašosi. Bravūriškas gražuolis rašytojas Kazys Saja, kaip ir aktorius Laimonas Noreika. Jo ir keleto kitų nuotraukos – spalvotos, tarp kurių matome įspūdingą gimnastės, režisierės Irenos Žvigaitytės-Bučienės šuolį.

Ypač fotografas stengiasi pabrėžti fotografuojamųjų veiklą – dailininkas Eugenijus Antanas Cukermanas žiemą tapo tiltą per Nerį, o rašytojas Aleksandras Gudaitis-Gudzevičius traukia popieriaus lapą iš spausdinimo mašinėlės, grafikas Petras Rauduvė kažką piešia, o pianistas Dainius Trinkūnas sėdi prie pianino.

Gerokai lengvesni, buitiškesni portretai iš "Rašytojų namų". Čia padaryta ir vaikų poeto Kosto Kubilinsko, stebinčio, kaip vaikams Senis Šaltis įteikia dovanas, nuotrauka. Tuomet galbūt pašnibždomis, o dabar viešai spaudoje įvardyta ir kita šio žmogaus pusė – jis buvo Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerijos agentas, per kurį nužudytas ne vienas Lietuvos partizanas. Neilgai trukus (1962) K.Kubilinksas mirė, spėjama, kad nuo per didelio alkoholio kiekio, tad nuotrauka įgavo dar kitą reikšmę. Tačiau, kaip minėjau, dauguma šios serijos fotografijų – šviesesnės tonacijos, gal todėl, kad natūralesnės, labiau autentiškos buities.

Poetas Algimantas Baltakis žaidžia tenisą, o gražuolis K.Saja pritūpęs prie lovos kalba telefonu, arbatą geria žymusis Stasys Krasauskas ir rašytojas Mykolas Sluckis su žmonomis, o malkas iš sandėliuko neša poetas Alfonsas Maldonis. Tiesa, ir čia neapseita bet iškilmingo rakurso iš apačios – taip nufotografuotas laiptais nulipantis literatūros kritikas Kazys Ambrasas.

Palikimo lobiai

Paradoksalu, kad iš vėliau atėjusių Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų, jei kuris ir žinojo A.Marcinkevičiaus kūrybą, tai nė vienas sąmoningai netęsė jo novatoriškų plastinių eksperimentų, vėliau patys daug ką atrasdami iš naujo. Ir gaila, nes šis fotografas iš tiesų nujautė ateitį. Jo fotografijose galime aptikti daugelį lietuviško modernizmo vėliau naudotų raiškos formų.

Iš vos per ketverius metus sukurto archyvo žiūrovus parodoje pasitinka ryškūs, charakteringi kadrai, kurie, net jei buvo skirti spaudos reportažams, aiškiai rodo tai, kas iš tiesų rūpėjo fotografui.

Kartais žiūrėdama į žemėto traktoriaus plūgo nuotrauką (Lukšių miestelis, 1958) prisimenu net Algimanto Kuro tapybą, o geležinkelio pervažos (1958) reportažas dvelkia Arvydo Šaltenio romantizmu. Šiam fotografui buvo duotas didžiulis talentas, ateities numatymas, bet, deja, toks trumpas laikas tai įkūnyti. Ir vis dėlto jis sugebėjo šį gyvenimo akimirksnį išnaudoti taip, kad mes, net žiūrėdami iš savo vaizdų pertekusio laiko, turime dėl ko nustebti.

Kas? A.Marcinkevičiaus fotografijų paroda "Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 m. fotografijos".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki lapkričio 20 d.

Kur yra smurto šaltinis?

Didelė atskirų stilistiškai vienodų performansų videoprojekcija užpildo ne tik sienas, bet tarsi užima salės tuštumą, vis sukdama savo kilpą ne vieną dieną ir mano atmintyje. Kiekvienas segmentas – juodai apsirengusios moterys iš esmės atlieka tą patį smurtą vaizduojantį veiksmą – smūgiai kumščiais, kojomis, smūgiai, smūgiai, šauksmai, menininkėms išrėkiant nužudytų ir išniekintų skirtingo amžiaus moterų istorijas.

Čia imamas kraštutinis, aukščiausias smurto prieš moteris taškas – nužudymas. Kūno sunaikinimas. Ir N.Ekici atsakas – koviniai judesiai, veiksmai, dantis už dantį, smurtas už smurtą, kuris, atrodo, tarsi nukreiptas į žiūrovą, prieš visus, stovinčius priešais. Tas žodis "prieš" ir yra baisusis raktas, neleidęs man pamiršti kūrinio. Juk kas yra tas priešas? Ar aš, kuri čia, galerijoje, bandau suprasti, kas vyksta, lyg stovėdama teismo salėje byloje dėl nemokėtų alimentų ir klausydama, kaip jo tėvo advokatas savo kalboje pabrėžia, kad moteris dėl vaiko turi iškęsti viską. Viską! Turi įsileisti į savo nuosavą butą vyrą, kurio bijo (nors teoriškai teisę neįsileisti gina Konstitucija), nes juk dėl vaiko privalai kęsti. Performansai kaip tik ir kalba apie tas, įsileidusias. Ką dar privalau? Viską! Esu tik reprodukcinis vienetas. Ir iš tiesų, koks skirtumas, ar jis tėvas, ar vyras, ar valdininkas, nes smurtautojas gali turėti įvairiausių ryšių su tavimi, dėl ko atsiduri fokuso centre. Net paprastų finansinių.

Smurtas prasideda ne gatvėje, kur gal ir ne visada jauku eiti namo sutemus, – joje jis tik įgauna naujas formas. Smurtas prasideda ten, kur ir nužudytoms Turkijos moterims, – šeimoje. Namuose. Ir įstatymuose.

Štai klausimas, dėl kurio tekstą apie "Kaunas mene" festivalį pradėjau nuo įvykių Vilniuje, nuo nužudytųjų Turkijoje – kas girdi menininko (-ės) balsą? Aišku, mes, besidomintieji kultūra, menu. Keli mes. Bet visai netikėtai "Kaunas mene" vadovas Arvydas Žalpys ima ir pradžiugina pasakodamas, kad M.Žilinsko dailės galerijoje pažiūrėti ekspozicijos apsilankė daugybė įvairiausių žiūrovų, vyko mokinių ekskursijos. O ši festivalio dalis beveik visa sudaryta iš įvairiais balsais socialines ir kitas šio laiko problemas šnabždančių, rėkiančių, tyliai pasakojančių ar tiriančių kūrinių!

Sielos stagnacija

Andrius Kviliūnas (Lietuva), pristatydamas savo videoinstaliaciją "7 000 metų absoliučios stagnacijos" teigia, kad kūrinio "sumanymas atsirado Rusijos kariuomenei įsiveržus į Krymą". Filmuota Pabradės užsieniečių registravimo centre, kur menininkas kalbino pabėgėlius sirus, čečėnus, ukrainiečius. Kalbėti prieš videokamerą sutiko tik keturi žmonės. Tai nėra nepertraukiamas vieno žmogaus pasakojimas, o fragmentai keičia vienas kitą paeiliui.

Autorius pavadinimą komentuoja taip: "Dabar galvoju videoinstaliaciją pavadinti "7 000 metų absoliučios stagnacijos". Juk žmogus niekaip negali atsikratyti primityvaus dvasios būvio. Karai, žudynės, melai ir įvairios suktybės šioje žemėje vyksta visą mums žinomą istoriją. Tobulėja ne žmogus, o jo kuriami žudymo įrankiai."

Mane pribloškė kalbėjusi moteris, turinti du mažamečius vaikus. Ji sako, kad čia būdama per mėnesį gauna visoms reikmėms... 10 eurų! Reikia Vilniuje vaikui daryti galvos tyrimą, o vežti nėra už ką. Ko norėti iš mūsų šalies, kur pensija yra... Net nerašysiu kokia, patys suprantate. Bet A.Kviliūnas filmuoja kitus, ne mūsų šalies piliečius, ar ne? Mums jie nerūpi! Tik vargu ar rūpi ir savieji, ypač vaikai. Norėčiau žinoti, kiek procentų Lietuvoje tėvų (galima ir motinų, tik atskirai), kurie savo vaikams išlaikymą moka tik priversti teismo. Irgi galite paspėlioti.

Vaikai – ir austrų menininko Andreaso Mareso vaizdo kūrinyje "Tie – mirštantys tada", 2016 m. pelniusiame pripažinimą "Premio Combat Prize" (Italija). Kūrinys nepaprastai švaria, minimalistine ir net nudailinta forma iš tiesų žiūrovui primena 2015 m. vasaros migrantų antplūdį ir siaubingus žuvusių vaikų vaizdus, kurie mirgėjo žiniasklaidoje. A.Mareso statiškame kadre iš pradžių matai tik miegančius ar tiesiog užsimerkusius, kažkur savyje panirusius vaikus, kol supranti, kad šis grožis neįprastai žiaurus – kūnas vos vos juda lyg skalaujamas tik girdimų, bet nematomų bangų. Nuo tada nebeatrodo, kad vaikas netyčia užmigo. Gražūs vaikai gražiai aprengti sterilioje aplinkoje ir mirties kvėpavimas. Estetiškumas čia – lyg mūsų apgaulinga ir netvari tikrovė. Kartu tai brutalaus žiaurumo vaizdų pripildytos žiniasklaidos antipodas.

Šilumos ilgesys

Pabėgėlių temą gvildena ir Federico Baronello (Italija) fotodokumentikos serija "Mineo (Namai Amerikai)" sukurta 2014 m. vasarą didžiausioje karinėje bazėje Viduržemio teritorijoje, buvusiuose JAV karių namuose Sigoneloje, kur įkurtas vienas didžiausių prieglobsčio prašytojų centrų Europoje. Kaip gyvena tie, kurių daugelis – pabėgėliai po Arabų pavasario sukilimų Tunise ir kitose Šiaurės Afrikos valstybėse, atsidūrę pilkojoje zonoje, kai esi lyg tarp įstatymų, apribotas, nežinioje, nebepriklausantis nė vienai šaliai.

"Nuo tada ši vieta pagarsėjo vietos žiniasklaidoje ir tarp imigracijos teisininkų, teigiančių, kad patalpose gyvena per daug žmonių, kuriems beveik neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o jų bylų svarstymai vyksta labai lėtai", – rašoma kūrinio anotacijoje.

Ar švarios gerai atliktos fotografijos kalba dar kažką daugiau nei aprašymas? Sakyčiau, čia jos vaidina tą dokumento, įrodymo vaidmenį. Interjerai kalba ir apie žmones, juos bandžiusius savaip sušildyti, – minkštų žaisliukų gausa ir reklaminiai gražuolių plakatai pasako tiek daug apie šilumos ilgesį arba tiesiog primena, jei kam teko matyti, skurdesnių sluoksnių Afrikos šalių gyventojų interjerus.

Ir dar vienas terorą, sulaužytus likimus ir tapatybes, pabėgėlio patirtį menantis kūrinys – Anidos Yoeu Ali "Budistų vabalas": mano kūrybos mitologija".

"Man pasisekė, kad po 30 metų grįžau atgal į Kambodžą įgyvendinti "Budistų vabalo" serijos ir kitų meninių projektų. Poetiškas sutapimas, kad suaugusi grįžau gyventi ir kurti į Kambodžą lygiai penkeriems metams – tiek pat laiko čia praleidau vaikystėje, kol mano šeima pabėgo nuo raudonųjų khmerų persekiojimo. Aš vaikiausi šiuos penkerius vaikystės metus, persekiojama pabirų prisiminimų ir svarstydama, kuo būčiau tapusi, jei nebūtume buvę priversti pabėgti. Pagaliau supratau, kad ne mes patys pasirinkome pabėgti, o buvome pasirinkti. Šis mąstymo poslinkis suteikė jėgų pasveikti ir kurti prasmingą meną", – sako menininkė.

Ji augo JAV kaip pabėgėlė ir buvo auklėjama pagal tradicinius musulmonų khmerų papročius, todėl patirtas kitoniškumo, asimiliacijos ir priklausymo baimės jausmas, bandymas sujungti skirtingas kultūras tapo kūrybos pagrindu. Šis kūrinys iš tiesų yra organiškas lydinys budistinio ir šiuolaikinio meno paradokso, performanso, fotografijos ir tapybiško spalvos atvirumo, tradicijos (musulmoniškas moters apdaras, kai uždengti plaukai, rankos ir kojos, paliekant atviras tik pėdas, plaštakas, veidą) ir vaikiško nenuspėjamumo.

Sielos formulės

Čia vertėtų įtraukti ir Ulrichą Kochinke (Vokietija), eksponavusį nepamirštamus didelio formato (88x124 cm) piešinius galerijoje POST. Tiek Anida Yoeu Ali, tiek U.Kochinke'as stebina gebėjimu jungti beveik nesujungiamus dalykus į vientisą gyvą darinį. O ne, tai ne frankenšteinai – vibruojantys, raiškūs U.Kochinke piešiniai ir vėl, tik ne tiesmukai, transliuoja probleminių santykių, jungčių ar skirtumų pagimdytą nerimą.

Anida Yoeu Ali ir U.Kochinke turi dar vieną panašumą – abu remiasi į religinius motyvus, tiksliau, klausimus, nes jie lieka neatsakyti, lyg chemijos formulė su laisvaisiais radikalais, todėl gebantys mikliai prisijungti mūsų dėmesį ir mintis.

Terminas "Mokykla be Dievo", Prancūzijoje apibūdinantis ne Bažnyčios valdomą mokyklą, dažnai siejamas su menininko darbais, taikytinas greičiau kaip termino adaptacija: religiniai, neabejotinai krikščioniški, kai kur net katalikiški motyvai čia gana reikšmingi, tačiau be moralizavimo ar pajuokos.

U.Kochinke savo pieštuko kuriamomis štricho struktūromis jungia pačius įvairiausius realybės fragmentus: karikatūras, reklamą, prekės ženklus ir logotipus, pavadinimus.

"Šį ekstensyvų fondą sudaro senos nuotraukos, knygos, atvirukai, kurių jis randa sendaikčių turguose arba perka internete; bet krikščioniška ir riedlentininkų ikonografija taip pat sudaro dalį vizualių šaltinių ir jis sudeda kartu skirtingus objektus į vieną piešinį", – sakoma anotacijoje. Ir vėl čia neįvardijamą nerimą, įsikabinantį ilgesniam laikui į žiūrovo sąmonę, transliuoja piešinys, susijęs su drabužiu. Šį kartą katalikų dvasininko apranga. Nieko daugiau, tik kabantis drabužis, tačiau kodėl jis man atrodo tiesiog dramatiškas ir labai baugus?

Taip, dramos netrūksta visuose ekspozicijos piešiniuose, jos netrūksta ir Xaro Castillo (Ispanija) fotoinstaliacijų cikle "Las Marias".

X.Castillo taip pat panirusi į religinės ikonografijos interpretacijas. Ji tiria šv.Secilijos, šv.Agotos, Švč.Mergelės Marijos atvaizdus, tapusius kolektyvinės sąmonės dalimi, ir juos sieja su asmenine patirtimi. Fotoinstaliacijų ciklas "Las Marias" sukurtas naudojant savo atvaizdą ir įvairias medžiagas kaip vielinis tinklas, mąstant apie šių moterų vaidmenį religijoje. Mąstant apie dabarties moters būsenas.

Kūrinį pristatančiame tekste rašoma, kad menininkė sudabartina šventųjų istorijas, ir turiu pritarti – būtent taip! Tai nėra religiniai kūriniai, tačiau kaip ir U.Kochinke ji nemoralizuoja ir nesišaipo, palikdama žiūrovui savo aistros, nerimo ir išgyvenimų dalį.

Kitapus šviesos

Tiesą sakant, pažiūrėjusi tokias parodas neturiu nė mažiausio noro išsakyti kokį priekaištą festivalio kuratoriams (Konstantinas Bayeris (Vokietija), Jaldun Hamad (Ispanija), Yukiko Ito (Japonija), Dana Langlois (Kambodža), Giedrė Legotaitė (Lietuva), Laura Lygaitytė (Lietuva / Taivanas), Lina Mikalauskienė (Lietuva), Airida Rekštytė (Lietuva), Véronique Sapin (Prancūzija), Ieva Vitkauskaitė (Lietuva) ir organizatoriams. Priešingai: tekste beveik netilpo net mano pačios mintys, nes kūriniai tiesiog užgriuvo, veikė, negalėjau jų pamiršti.

Tiesa, atėjo ir liūdnasis supratimas, kokie silpni esame, kaip sunku padėti karų, katastrofų nualintiems žmonėms. Negalime sumažinti Japonijos žemės drebėjimo sukelto skausmo, išspręsti pabėgėlių problemos, tad ką duoda tokios parodos? Lyg ir bejėgį apmaudą...

Tačiau mes gi visuomet lyginame su savo situacijomis, istorija, socialine dabartimi. Ir tos Marijos iš "Las Marias", atrodo, kenčia sau tyliai už vielinių tinklų, kaip įpratusios nuo amžių, kenčia tyliai, kol vieną dieną pasidaro nebepakeliama. Ir tada išeina į gatves, kaip Lenkijos juodojo pirmadienio moterys. Nes problemos bręsta tyliai, kol netampa katastrofomis.

Taigi, apsukusi ratą grįžau prie juodai apsirengusių moterų, smūgiuojančių į bet kurį prisiartinantįjį, nors tik vizualiai, keršijant. Juoda. Tada – ir balta. Joelis Andrianomearisoa "Aistros labirintai" naudoja būtent šių dviejų antipodinių spalvų popierių sukurti itin vizualiai didžiulei instaliacijai. Operuodamas popieriaus kiekiu, jo kraštų atsilenkimais, lygumu ir netvarka menininkas kaip koncepciją renkasi Oscaro Wilde'o laiškus savo mylimajam "De Profundis", kurie atspindi meilės neįmanomumą atsiskleisti iki galo, iki pačių gelmių, tamsos ir mirties, nesėkmės ir galutinio nusivylimo, kas yra šiuolaikinio gyvenimo medžiaga.

Pristatyme rašoma: "Žiūrovas beveik aklomis vedamas nuo šviesos iki tamsos; nuo pirmykštės gyvenimo baigties iki mistinės neapsakomos netekties, Andrianomearisoa tęsia meilės realybės studiją, nebrandžius beribius geismus besiribojančius su baisiausiais pasaulio vardais: smurtu, dominavimu, ilgėjimusi, žiaurumu, naikinimu. Ar akinanti šviesa ir tamsus plotas oponuoja vienas kitam? O gal jie gaivinami tų pačių jėgų?"

Popieriaus magiją naudoja ir galerijoje POST "Akmenų knygos. Prancūzija" eksponavusi Agnė Jonkutė. Tai iš mano aprašytosios itin socialiai angažuotos festivalio Kaunas mene dalies iškrentantis kūrinys (tiesa, jai antrina Youki Hirakawa (Japonija) "Krintančios žvakės" ir "Deginti sekundę". Šie skirtingų šalių ir patirčių menininkai tarsi sujungti kuo kitu nei pasaulio skauduliai ir neteisybės, juos vienija fotografijos medija.

Plačiąja prasme, jei fotografija laikysime šviesai jautrioje medžiagoje užfiksuotą realybės fragmentą. Tuomet ir pigus, prastas popierius, geltęs nuo saulės ir atmosferos poveikio, paliktas smėlynuose prispaudus jį akmeniu ir taip užfiksavęs pribyrėjusį smėlį ir centre – akmenį taip pat yra fotografiniai atspaudai, kalbantys apie laiką, kaip ir deganti Y.Hirakawos juosta.

Kalbantys apie šviesą, gamtą, tyliai, savaip, tokie primityvūs ir pirminiai, tarsi egzistavę iki visų socialinių katastrofų. Tik akmuo išduoda, kad tai – ne visa tiesa. Akmuo, kuriuo buvo nugalėtas Galijotas, akmuo kaip ginklas, kaip namo pamatai. Ta biblinė citata "dantis už dantį" – o jei visos tos Lenkijos moterys būtų paėmusios po akmenį? Jei būtų pakėlusios ranką keršyti? Kas atsitinka, kai mumyse užauga smurto antrininkas – kerštas? Akmuo ir popierius, ant kurio rašomi tekstai, ant kurio rašomi įstatymai. Gerai pamąsčius – abu gali užmušti. Abu gali tapti gyvenimo, namų pamatais.

Manote, kad jau baigiau tekstą? O, ne! Rieko Koga (Japonija/Prancūzija) M.Žilinsko dailės galerijoje eksponuoja "Gyvybės medį", inspiruotą dar vienos didžiulės mūsų laikmečio katastrofos – 2011-ųjų kovo 11 d. žemės drebėjimo Japonijoje. Menininkei bedirbant prie kūrinio, kuris pradžioje buvo skirtas viešam daržovių sodui Paryžiuje (ten planuota sukurti didelį tekstilinį medį pačiame sodo centre), Šiaurės Japoniją ištiko tragiškas žemės drebėjimas. Negalėdama išvykti R.Koga nutarė savo darbą paversti simboline malda, pagerbiant katastrofos aukas.

Balta spalva tradiciškai simbolizuoja tyrumą ir gijimą. Iš daugybės ilgų balto medvilnės audinio juostų susiūtas tinklas iš arčiau pažiūrėjus primena sužeistųjų tvarsčius.

"Jie turėtų apglėbti aukas su meile ir palydėti visų jų sielas kylant į dangų. Kviečiu ateiti ir aplankyti šią instaliaciją. Atsisėskite po medžiu ir užsimerkite. Tikiuosi dangus virš jūsų dovanos jums džiaugsmo ir jūs pasijusite dėkingi šiam "Gyvenimo medžiui". Linkiu jums visiems ramybės", – rašo menininkė.

Taigi, man belieka pakartoti – ateikite į parodas, tikiuosi menas jums dovanos ne tik neramių minčių, bet ir jėgų paversti jas gydančiais tvarsčiais. Sau ar kitiems.

Iš arčiau

Spalio 25 d. 17.30 val. vyks ekskursija po galerijoje "Meno parkas" vykstančią festivalio "Kaunas mene" parodą. Apie instaliaciją "Leksikonas" lankytojams papasakos kūrinio autorė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, o kitų menininkų – Benedikto Brauno (DE) ir Mariano van der Zwaano (PT) kūrybą pristatys festivalio kuratoriai.

Nuo technikos iki rūko

Ilgai maniau, kad šis renginys yra skirtas susitikti daugybei fotografijos mėgėjų ir iki valios pasikalbėti apie objektyvus, pinhole kameras, išlaikymus ir ekspozicijas, tačiau mano žinios buvo gerokai pasenusios. Virsmai seminaro organizatorės Fotomenininkų sąjungos viduje (neseniai pirmininku buvo išrinktas Gintaras Česonis, iki tol sėkmingai vadovavęs Kauno skyriui) paveikė ir seminaro atmosferą, žymėdami posūkį į šiuolaikiškesnį fotografijos matymą. Nors sakoma, kad užsienio lektoriai ir menininkai sukviesti jau seniau, tačiau pokyčiai aiškiai jautėsi. Arba mano žinios vėl buvo pasenusios ir čia įdomu jau ne vienus metus.

Matyt, turėčiau visą tekstą pripildyti pasakojimų, kokios buvo paskaitos, diskusijos, menininkų ir knygų leidėjų (kartais abu vienu asmeniu) prisistatymai, Kęstučio Šapokos performansas ir Aurelijos Maknytės "Keptos skaidrės", lydimos "zaizras&humusic" alternatyvaus muzikinio performanso "Vaibai Ore", nes iš tiesų tai buvo.

Atskirai vertėtų minėti ir Ričardo Šileikos "šnekesį ir mintijimus tema "Vaizdo ir teksto simbiozė: pro et contra", kurie, nors ir paremti ypatingu teiginių paryškinimu ar perryškinimu, tačiau kaip ir fotografijoje, kartais tai duoda gana solidų rezultatą. Tiesa, vienas jų (teiginių), kad fotomenininkų sąjungoje reikėtų įsteigti rūko fotografų sekciją, išsivystė į linksmą Alvydo Lukio pastabą, kad pirmininku privalėtų būti išrinktas Remigijus Treigys – šis mielai įsijungė į kol kas teorinį Rūko jau ne sekcijos, o partijos (jei ką nors daryti, tai su užmoju) kūrimo planą, mikliai gimė net rinkimų šūkiai "Išvalysime iš Lietuvos rūką!" arba "Kiekvienam po rūką!" Priklausomai nuo situacijos. Ko norėti, rinkimai artėja, o žiūrint į realius kandidatų sąrašus lieka tik baisėtis arba juoktis iš savęs, patekusio į tokią padėtį.

Skirtingų interesų bendrystė

Tad tikrai geriau galvoti apie Nidą, seminarą, kuris nors jau praėjo, galėtų kažką pakeisti ne tik kalbant apie profesionalumą, bet ir apie bendresnį situacijos matymą, nes būtent tų, visiems aktualių paskaitų čia buvo daug. Viena pirmųjų – Natalijos Arlauskaitės "Kanceliarijos archyvas: matyti ir tvarkyti", po kurios natūraliai sekė diskusija apie vaizdų archyvus, svarbi ne vien tyrėjams, nes juos sukaupia ne tik valstybinės institucijos, bet ir kiekvienas ilgiau dirbantis fotografas, tad (savi)cenzūros, atrankos klausimai čia lietė daugelį, kaip ir vaizdų kontrolės bei vaizdų galios problema. Sakyčiau, kad tos kontrolės ir galios, siekiančios valdyti, ką matome ir kaip suvoksime istoriją, vis daugėja. Deja.

Su pastarąja tema siejasi ir Nerijaus Mileriaus paskaita "Prievarta kine ir fotografijoje". Tiesa, nemėgstantys akademiškesnės kalbos greit išgaravo iš salės, nes nei N.Arlauskaitė, nei N.Milerius apie objektyvus ir diafragmas nekalbėjo. Kažkas iš nusivylusiųjų, kad nėra paskaitų, kaip tapti sėkmingu fotografu, ir uždavęs tokį klausimą vienai organizatorių Vilmai Samulionytei, nustebo, išgirdęs jos klausimą: "Sėkmingam kur? Jūs domitės žurnalistine ar mados fotografija ir svajojate dirbti žurnale? Tuomet kelias vienoks, o norintiesiems kurti savo, kaip menininko ateitį, galvojant apie parodas, kuratorius, teks imtis visai kitos strategijos. Tad kokios sėkmės ieškote?"

Klausiančiojo nustebimas žymi tą daugelio neįsisąmonintą takoskyrą tarp dviejų fotografijos suvokimo ir naudojimo būdų. Skiriasi grupių interesai, skiriasi ir atvykusiųjų į Nidos seminarą lūkesčiai bei profesiniai įgūdžiai, tačiau pastaruoju aspektu organizatoriai pasistengė – paskaitų būta įvairių lygių, pradedant nuo aiškinančių pagrindus, tarkime, kas yra piktorealizmas ir pan. iki diskusijų apie institucijų ateitį. O Fotomenininkų sąjungos ateitis, atrodo, pareikalaus nemažų pastangų, bandant sujungti fotografus mėgėjus, save laikančius klasikais, ir šiuolaikinės fotografijos eksperimentuotojus arba bent sukurti naują bendrabūvį.

Turėčiau pridurti, kad dalis klasikų, visuomet buvę eruditais, tokie kaip Algimantas Kunčius, su šiuolaikiniais eksperimentais puikiai sutaria, tad klasikais-mėgėjais vadinu greičiau grupę žmonių, aiškiai jautusių nuoskaudą dėl nepakankamo gautos garbės kiekio, šiuolaikinį meną vadinę šiukšlių menu ir pan.

Nemaža Nidos seminaro dalis buvo atriekta knygų ir leidybos reikalams, pradedant nuo knygų mugės (mugelės ar mugytės, nes mažutės), "NoRoutine Books prisistatymo "Mažatiražė leidyba" (Vilma Samulionytė ir Gytis Skudžinskas) ar Andrew Mikšys "Nepriklausoma fotoknygų leidyba" bei Tomo Mrazausko "1-2-3 rytoj", vyko diskusija "Knyga – nauja ekspozicinė erdvė", Agnė Narušytė pristatė savo ir Margaritos Matulytės knygą "Camera obscura: Lietuvos fotografija 1839–1945", tad Irenos Giedraitienės knygos Irena Giedraitienė "Moteris su fotokamera", (2016, "Kultūros meniu", sudarytoja Eglė Deltuvaitė) pristatymas neturėjo nieko nustebinti, tačiau rimtų paskaitų gausoje tenka išsirinkti kažką, kas išsiskyrė ar tiesiog sušildė sielą.

Ties šia kryžkele turiu pasakyti, kad grįžus namo, atmintyje liko kelios svarbios kryptys, kuriomis norisi žvelgti į Nidos seminarą, juolab kad jis jau praėjo ir šie pasvarstymai greičiau skirti naudoti ilgai, o ne kaip greitosios informacijos rinkinukas.

Moteris su kamera

Tad šiame tekste pasirinksiu vieną jų, vieną iš personalijų – I.Giedraitienę, kurios knyga ir buvo pristatoma Nidos seminaro metu (pristatė Laima Kreivytė ir E.Deltuvaitė). Ši moteris netinka nė vienai klasikų kategorijai arba lengviau tiktų prie jaunatviškų eksperimentatorių, nes, kaip prisipažino 80-metė, nuotraukas pradėjo dėti į jaunimo fotografų mėgėjų interneto puslapį "Foto Kūdra", o vėliau į socialinį tinklą "Facebook", tik tuomet atsirado ir knyga.

Toks pat ir knygos dizainas – radikalus, daniško dizaino tradicija paremtas knygos maketas (dizaineris Jurgis Griškevičius) atrodo greičiau Šiuolaikinio meno centro leidinys nei ilgametę kūrybą (fotografuoja nuo 1955 m.!) pristatanti knyga. Skirtingo šrifto kairio ir dešinio puslapių numeracija, be to, gerokai per didelio; itin dideliu šriftu pateikta įžanga, toliau – labai mažu, dar atspaustas ant gelsvo blizgaus popieriaus Tomo Vaisetos tekstas, o nuotraukos – ant matinio vos pilko, visas tas tyčia atsainus, tyčia neteisingas maketavimas gerokai trikdo, tačiau, kaip teigia pati fotografė, jai patiko dizainerio darbas.

Telieka sakyti, kad I.Giedraitienė tiesiog vis dar turi radikalios jaunatviškos dvasios, o šią knygos maketavimo tradiciją gali priimti, gali nemėgti, tačiau ji egzistuoja, nors man pasirodė, kad dizaineris tapo pagrindiniu knygos herojumi, nustelbdamas fotografijų autorę.

Taip moterims nutinka per dažnai. Lietuvoje ypač. Prisipažinsiu, žiūrėdama į fotografę, sėdinčią savo knygos pristatyme, netikėtai suvokiau, kad ji man primena mamą. Ne išvaizda, nors jos beveik vienmetės (apie 80-ies), tačiau per pokalbį ryškėjančiu požiūriu į kūrybą. Pokariu išaugusių moterų, sovietmečiu kūrusių moterų požiūriu.

I.Giedraitienė ramiai pasakojo, kaip ji tvarkė savo nuotrauką su katinu – cituojant iš atminties: "Buvo labai sudėtinga: viena reikėjo maskuoti, kita išryškinti, daug vargau." Tiems, kurie yra tvarkę fotografijas, puikiai suprantama, kad kalba eina apie didelį profesionalumą, tačiau moteris viską pateikia be jokios pompastikos, priešingai vyresniosios kartos fotografui, lydinčiam kiekvieną paskaitą ar diskusiją gal ir teisingu klausimu, tačiau prasidedančiu: "kai mes darėme", "o aš kūriau" ar pan.

Žodžiu, galite mane peikti už netikslias citatas, nes tuomet, klausydama klasiko komentarų, nemaniau, kad teks jį cituoti. O I.Giedraitienė apie savo kūrybą kalba taip, lyg ramiai sakytų – užauginau vaikus, kepiau skanų pyragą... Tas įskiepytas moteriai kuklumas, o ir iš tiesų visų pirma išauginti vaikai (jei gimė, privalai užauginti, sakau aš ir dabar), buitis, nešta per sovietmečio skurdą ant savo pečių, paliko įspaudus kalboje, manierose. Nes vyras nepadėjo, nes tai buvo moters pareiga, ne heroizmas. Vyrai buvo kūrėjai, herojai. Šis motyvas apie moters vietą sovietmečiu keliauja ir per knygoje publikuotus tekstus. Tokius jie norėtų matyti save ir dabar, pakitusiame pasaulyje. Tačiau net dabar absoliučiai kitokį I.Giedraitienės, jos kartos moterų požiūrį į kūrybą nelengva priimti.

Mes pageidautume save mokančios pateikti, gal net kiek karingos, t.y. įrodinėjančios savo vertę menininkės. Taip, žmonės vis dar verda sriubą, tačiau dabar mes labai didžiuojamės ją išvirę, priskirdami iškilmingam kūrybos aktui, o mano mamos, I.Giedraitienės karta tiesiog kūrė, tyliai, tarp puodų ir valdiško darbo, per pietų pertraukas, tai buvo tas pats gyvenimo srautas, kaip ir vaikų Rugsėjo 1-oji, giminių laidotuvės ar pažįstamų vestuvės.

Beje, klausydamas gerokai jaunesnės, bet taip pat jau įėjusios į fotografijos istoriją Violetos Bubelytės, kalbančios apie savo kūrybą, gali išgirsti tas pačias apgaulingo paprastumo natas. Ar mes, moterys, vis dar kukliai nuleidžiame akis, laukdamos, kol herojai vyrai ir mus pastebės? Nors kartais man atrodo, kad visa lietuvių tauta daro tą patį – leidžia garsiau rėkiantiesiems "aš – didis" joti sau ant sprando.

Net faktą, jog sovietmečiu (!) 1975 m. gavo apdovanojimą "Pasaulio spaudos fotografijos" (angl. World Press Photo) "Aukso akis" bendrųjų įvykių kategorijos už fotografiją "Vestuvių vakarą" (1974) I.Giedraitienė pateikia taip paprastai, kad negali suvokti ją buvus ryškia fotografe. O tai liudija ir į knygą sugulusios fotografijos. Apie jų atrinkimą sudarytoja rašo: "Šią knygą norėčiau traktuoti kaip alternatyvų požiūrį į I.Giedraitienės kūrybą. Sąmoningai siekta pristatyti rečiau eksponuotas ir publikuotas fotografijas, o kai kurioms jų – tai debiuto platforma, kuri, tikiuosi, leis iš naujo permąstyti autorės poziciją Lietuvos fotografijos istorijoje."

Knygoje taip pat pateikiami trys tekstai, kurių pirmasis T.Vaisetos "Labirintas su mirusia pabaisa: klaidžiojimas po sovietmečio kasdienybę" yra po sudarytojos įžangos, o kiti du – Virginijaus Kinčinaičio "Pamestas gimnastės irklas" ir Rūtos Mėlynės "Sustabdytų sovietmečio akimirkų istorijos" – knygos viduryje.

T.Vaiseta koncentruojasi daugiau į pačią sovietmečio ir moters vaidmens joje apžvalgą, sukurdamas foną fotografijoms, padėdamas tą laikmetį suvokti nežinantiesiems, o dar prisimenantiesiems papildydamas naujomis įžvalgomis. Tiesą sakant, straipsnis mane sukrėtė – pakeitus vieną kitą žodį tai galėtų būti mūsų laikmetį ar moters vaidmenį jame apibūdinantis tekstas. Principas "Bėk, Olga, bėk!" visai nepasikeitė! Ir ne tik jis.

V.Kinčinaitis daugiau dėmesio skyrė žymiosios I.Giedraitės serijai "Tautų spartakiada", kreipdamas dėmesį į kūniškumo modelį sovietmečiu, neigusį bet kokią užuominą į erosą, ir įveda Siegfriedo Kraucerio sąvoką "masių ornamentas".

Kuklumas ir spindesys

Moterų kūrybos temą Nidos seminaro tvarkaraščio pabaigoje nagrinėjo L.Kreivytė paskaitoje "Kalbantys daiktai: fotografės rašo istoriją". Ten pateiktas ir Sophie Calle kūrinys "Exquisite Pain", virtęs knyga su dokumentuota istorija ilgos kelionės traukiniu iš Paryžiaus per Rusiją, Kiniją į Japoniją, kur fotografė, kaip sutarta, turi susitikti su mylimu vyru, kol atvykusi sužino, kad šis nė nesiruošė pas ją skristi.

Knyga padalyta per pusę, veidrodiniu principu likusioje dalyje – ilgas netekties skausmas ir kelias link išgijimo, vykusio labai pamažu. Tas pats moters gyvenimas, nors šiuolaikiškas, nors sudėtas į itin dailią knygelę, bet tai – tos pačios I.Giedraitienės nuotakos, verkiančios neatvykus jaunikiui. Tiksliau, jau lietuvės fotografės pasakojimas apie tokių kadrų buvimą, nes jie – dar neištyrinėtose, nepublikuotose juostose. Taigi apsukus ratą tenka vėl grįžti ten, kur yra naujų galimų istorijų radimosi vieta – į vaizdų archyvą ir jų valdymą, į galios temas.

Kartais pripažinimas ar pagyrimas ateina visai nelauktai. Knygos pristatymui baigiantis Aleksandras Macijauskas tapo tuo balsu iš salės, priminusiu apie kadrus, kurių vienas kitam pavydi fotografai. Taip, I.Giedraitienė tikrai turi tokią nuotrauką, ir ji – ne ta garsioji "Vestuvių vakarą". Tai motinos portretas ("Rūpestis II", iš serijos "Motina", 1998, Panevėžys). Sena moteris, turėjusi drąsos, pavydėtinos drąsos fotografuotis, rodydama suvytusį, sumedėjusį kūną, sėdi ant lovos, tačiau fotografės nuopelnai čia neabejotini – neįtikėtinas jautrumas šviesai, švari kompozicija ir nepaprastai stipri emocija. Šis kadras tikrai yra vienas tų neužmirštamųjų. Knygoje – priešpaskutinis. O paskutinis – jau mirusios motinos portretas.

"Tarp šių sukrečiančio tikrumo nuotraukų, kurias skiria gal vos keli mėnesiai, gali perskaityti žmogaus, nenumaldomai artėjančio link savo lemties slenksčio, istoriją", – rašo knygoje R.Mėlynė. Paskutinis knygos kadras iš tiesų veda už jos ribų. Ne tik filosofine prasme, bet ir sąsajomis su kitais prie šios temos nebijojusiais prisiliesti autoriais – mintyse iškyla Aleksandro Ostašenkovo "Mirties sodas" (2008) ir Saly Mann "Proud Flesh" (2006), o tada ir jos vaikų, palyginimui – I.Giedraitienės vaikų nuotraukos.

Mamos fotografės iš savo kasdienio gyvenimo, iš skausmo ar džiaugsmų (nes būti mama reiškia gauti kasdienes porcijas laimės, nerimo, baimės, gėlos), iš praradimų sukūrusios kažką tvirto, net jei dar viskas ir nevirtę sidabro bromido atspaudais bei knygomis, net jei tebeguli nepaviešinta, kaip kai kurios I.Giedraitienės juostos. Ta fotografijos vaizdų būsimybė...

Labai džiaugiuosi pamačiusi autorę, išgirdusi, kaip ji kalba. Kaip jau sakiau, ji panaši į mano mamą – nemoka savęs girti, kovoti už pripažinimą. Bet tikrai moka rasti tai, kas paprastą kadrą daro vertingą ne tik kaip laikmečio ženklą, bet ir daug gilesne prasme, lyg tiestų vizualius tiltus tarp visų dukrų ir motinų, tarp verkiančių jaunamarčių bei laimingų mergaičių, maudančių lėlę skardinėje nuo silkių. Ne, šis tekstas ne Motinos dienos proga – mamas mylime kiekvieną dieną, ar ne? O fotografija gali liudyti ne tik smurtą, bet ir mūsų meilę.

Augalininkystės reikalai

Palmių Nyderlanduose fotografijos – mielas šmaikštus Audriaus Kriaučiūno tyrimas "Palmių bumas" (2015–2016). Fotografas apmąsto egzotikos troškulį, tą patį, verčiantį pasistatyti arbatos gėrimo ceremonijų namelį savo kaimo sodyboje ar pirkti atseit afrikietiškas kaukes svetainei papuošti.

Tie atkeliavę inkliuzai taip greit mums suteikia trokštamo išskirtinumo, nes egzotika pati save legitimuoja, jei arti nepasisuka tikrai apie tai išmanantis. Vis dėlto šis kažko kitoniško troškulys turi ir gilesnę dimensiją. Jis parodo mūsų neramią sielą, verčiančią palikti savo įprastas gyvenimo sąlygas ir trumpam arba net visam laikui kraustytis kažkur ten, kur viskas kitaip.

Antra vertus, taip greitai prie visko priprantame ir jau nieko nebestebina ne tik sušiai, tapę mūsų kasdienio raciono dalimi, bet ir palmės, augančios prie namų toli gražu ne Pietų šalyje. Jei fotografas netyrinėtų, greičiausiai jų net nepastebėtume. Pagalvok, dar vienas egzotiškas augalas!

Toks pat jaukus, šmaikštus ir ironiškas yra ir Janas Dirkas van der Burgas & Gijsas van der Bergas (Nyderlandai) tyrimas "Genėjimas & Vešėjimas" (2016). Menininkai vėl, kaip ir anksčiau paminėti kolegos, per per gamtos motyvus subtiliai atskleidžia gerokai daugiau: parodo funkcinės miesto infrastruktūros ir gamtos konfliktišką arba draugišką bendrabūvį, urbanistinės žmogaus veiklos ir noro puoselėti, saugoti gamtą dermę. Iš tokio aprašymo nieko nesupratote? Tuomet tebus tai akstinas pažiūrėti parodą.

Bet to negana! Štai dar vienas projektas, atkreipiantis dėmesį į socialines ir psichologines žmogaus problemas per augaliją, – Martono Kallai (Vengrija) "Bendruomenės sodai Bukarešte" (2015). Ir vėlgi gan sėkmingai.

Šis nepretenzingos formos fotografinis tyrimas atskleidžia nemažą pluoštą dabarties problemų, jų simptomų, iškelia ne vieną klausimą.

"Daug keliaudamas po Vengrijos kaimus, M.Kallai atkreipė dėmesį, kad vis mažiau žmonių savo kiemuose augina daržoves ir vaisius. Užuot tai darę, jie keliauja į šalia esančius prekybos centrus. M.Kallai pastebėjo paradoksą, kad tuo pat metu daugelyje bendruomeninių sodų Budapešte su dideliu atsidavimu žmonės dirba jiems priklausančioje žemėje tarp betono džiunglių. Kas privertė maisto produkciją išnykti kaimuose ir paskatino miestiečius tapti sodininkais?" – rašoma projekto anotacijoje. Suabejočiau gerokai paviršutiniškais čia siūlomais atsakymais, kad, Vengrijai buvus aktyvaus žemės ūkio šalimi, net po priverstinės urbanizacijos socializmo metais žmonių vaikystės prisiminimai apie agrarinį kaimą vis dar gyvi. Kaip panašu į Lietuvą, ar ne?

Fotografijų autorius ar kuratoriai, kūrę pristatomąjį tekstą, teigia, kad bendruomenės sodai nėra skirti vien tik maistui, kad tai ir bendruomeniškumo jausmas, grįžimas į gamtą, agrarinės praeities ilgesys. Miestas siūlo geresnes gyvenimo sąlygas, tačiau nostalgija vėl veda prie bendruomeniškos sodininkystės.

Net nesutikdama su tokia priežasčių interpretacija, noriu pabrėžti, kad šis projektas kaip tik ir skatina paieškoti gilesnių socialinių ir psichologinių motyvų. Miesto daržų reiškinį tyrinėja ne vienas mokslininkas ar, kaip šiuo atveju, fotografas, bet mielai atskiru tekstu prisijungčiau ir aš. Gal todėl, kad, pažvelgusi pro daugiabučio namo langą, matau, kaip kieme tįsta kaimynės pasodintų moliūgų ir bulvių lysvės.

Plastiniai ieškojimai

Taigi, kuratoriai Mindaugas Kavaliauskas, Leonidas Donskis, Donatas Stankevičius pritraukė ir atrinko tikrai įdomius autorius, į gatvės fotografiją pažvelgdami savu rakursu – su subtiliu humoru, atskleisdami įvairias temos galimybes. Tiesa, matyti, kaip ir daugelyje panašių ES finansuojamų parodų, aiški dokumentinės fotografijos persvara. Tapo tarsi privaloma itin frontali, frontaliausia kompozicija, didelis ryškumo gylis, kad būtų galima atskleisti kuo daugiau detalių.

Žodžiu, džiugu, kad nors keletas autorių šioje parodoje kreipia dėmesį ir į fotografinės plastikos egzistavimą. Labiausiai išsiskirianti – Marta Rybicka (Lenkija) su serija "Po". Matyt, hipsteriškos mados "pasidaryk pats" – išsivirti muilą, pasigaminti alų ar nusivelti šlepetes – į sąrašą įtraukė ir "Pinhole" kamerą, o jei tingi gamintis, gali tiesiog apsimesti, naudodamas įvairias mobiliojo programas.

Nesukant sau galvos, kokia technika atlikta M.Rybickos serija "Po", ji leidžia tuos daugybės pradedančiųjų fotografuojamus metro keleivius pamatyti visai kitaip. Lyg Sali Mann naudotas šlapio kolodijaus procesas ar tiesiog savadarbės kameros neryškumai paverčia šiuos personažus ateiviais iš kito pasaulio, kito laiko. Ir kažkaip maloniai, lyg žiūrėtum gerą šiuolaikinį W.Shakespeare'o pjesės pastatymą.

Prasčiau atrodo Virgilio Ferreiros (Portugalija) "Kasdienybės piligrimai". Kad ir ką sakytų autorius ar parodos kuratoriai, fotografijos tiesiog neįtikina. Tiesa, gal įtikina kitus žiūrovus, tad pridėsiu savo subjektyvią nuomonę pabrėžiantį žodį – manęs neįtikina. Ir kurį laiką pagalvojusi, kodėl taip, atsakau sau: nesufokusuotų veidų raiška nėra pakankamai užburianti, vizuali.

Jano Dirko van der Burgo & Gijso van der Bergo "Genėjimas & vešėjimas" ar Torsten Schumann "Rytojui" nufotografuota paprastai, paliekant kalbėti pačiam realybės fragmentui, kuris pastebėtas ir iškirptas iš kasdienybės srauto, mus veikia savo paradoksalumu, o "Kasdienybės piligrimai" lieka tik idėjos iliustracija.

Žodžiu, norint įrodyti, kad miestas tapo svarbesnis už žmogų (jis ryškus, o žmogus – išplaukęs, beveik beveidis), kad jis mus tarsi nutrina, reikėtų vizualesnių įrodymų.

Superherojus ir požemiai

Prie eksperimentuotojų galima priskirti ir Mathieu Nonnenmacherį (Prancūzija) su "Aukštumų kelione". Geroje kompanijoje turi būti nors vienas ekstremalas, ir štai jis – savamokslis (dar vienas šioje gausioje savamokslių kompanijoje) kelionių fotografas, gimęs Meco mieste, Prancūzijoje, ir gyvenantis Paryžiuje, kankinamas miesto panoramų alkio.

Fotografas žmogus voras, fotografas superherojus nuolat ieško vietų, nuo kurių atsivertų vis kitoks miesto vaizdas, todėl yra pabuvojęs aukščiausių pastatų viršūnėse: kai kurie jų – Europoje, kiti – Azijoje ar Amerikoje.

"Vieną dieną pasikėliau į dangoraižį, kitą – laipiojau tiltu... Visi šie skirtingi nuotykiai suteikė man galimybę pabėgti nuo žmonių ir apžvelgti miestą iš paties jo centro aukštumų. Tapau svajotoju, kopiančiu į miesto kalną", – sako fotografas.

Po septynerių metų, praleistų su fotoaparatu, Kaune jis pirmą kartą eksponuoja savo darbus. Menininko fotografijos tampa tam tikru nuotykiu ir žiūrovui. Kartais pastebėti žmogaus figūrą, balansuojančią ant gyvybei pavojingos ribos, lengva (fotografas – bokšto viršūnėje ar eina tilto turėklu), tačiau kartais tenka ir padirbėti, bandant margoje miesto panoramoje rasti, kur šį kartą įsilipusi superherojaus figūra.

Jei yra Batmenas, Žmogus voras ar kitas Nerealusis, visada greta yra ir blogis, o kaip dažnai jį mūsų fantazija apgyvendina požeminiuose bunkeriuose ar tiesiog, kaip Žirkliarankį, kanalizacijos tuneliuose!

Massimo Branca (Italija) "Viduje ir išorėje po Bukareštu" ir pasakoja apie gyvenimą Bukarešto požeminiame labirinte, tiesa, niekaip neteigdamas, kad ten atsidūrę žmonės yra blogi. Šis socialinis tyrimas padarytas greičiau iš didelio gebėjimo įsijausti ir atjausti. Ir padarytas taip, kad viską jaustų ir žiūrovas.

Tylūs kalbėjimai ir burbėjimai

Jau minėta Torsteno Schumanno (Vokietija) serija "Rytojui" (2011–2016) turbūt atstovauja dar vienai kūrinių grupei, pavadinčiau ją egzistenciniu kalbėjimu. Čia nėra radikalių kontekstų ir koncepcijų ar socialinio tyrimo vektoriaus – viskas sukasi apie pačią būtį. Kartais šmaikščiai, kaip ši serija, o kartais ieškant kažkokių kitų išėjimų, matymų, kaip Balderio Olriko (Danija) "2-oji sistema".

Ir lieka nemalonioji dalis – pasakyti, kad taip smagiai padirbėję kuratoriai neatsilaikė pagundai į parodą įtraukti savo kūrinius.

KAUNAS PHOTO festivalis turi solidžias tradicijas, galima sakyti, kad jau ilgą laiką teikia žiūrovams vis naujų džiaugsmų, atradimų, šiek tiek ironizuoja, kartais pamoralizuoja, tad, apibendrinus ir šių metų grupinę parodą "Gatvės vertė" (apie "Kaunas Photo Star" prizininko Julieno Lombardi parodą "Neužbaigta" reikėtų atskiro teksto), galima sakyti, kad daugumos autorių darbuose idėja verčia juos rinktis paprastąją fotografinę raišką, tačiau yra ir eksperimentuojančiųjų su forma. Tad įvairovė pasiekta, gatvės fotografija pateikiama ne tik kaip stebuklingo momento fiksavimas, o šiuolaikiškai, konceptualiai, netikėtai ir dažnai šmaikščiai.

Būtų galima visaip girti kuratorius, ir giriu, jei ne vienas "bet" –  jau tapo nemalonia kuratorių tradicija į parodą atrinkti ir savo kūrinius. Nemanau, kad tai etiška. Žinoma, galbūt, jei tai būtų L.Donskio fotografija, neatsispirčiau smalsumui ir sakyčiau, kad vieną kartą toks nuotykis gali įvykti. Tačiau D.Stankevičiaus (Lietuva) pasirinkta tema "Autobuso stotelėje" yra ne kartą eksploatuota net pradedančiųjų studentų, nespindi jokiais fotografinės raiškos pranašumais, o vienoje iš nuotraukų sugretinimas, kai šalia plakato su prabangių linijų mergina, demonstruojančia apatinius, sėdi vargana močiutė, sakyčiau, net labai silpnas ir nemalonus. Ką autorius mums sako? Kad štai koks kontrastas, kaip baisu, kad vis dar egzistuoja senatvė? Kaip mes jos iki šiol neišgujome? Taigi, pasijuokti iš kūnų skirtumo, kurie yra duotybė, keičiama nebent plastikos chirurgų ar fotošopu, yra negražu.

Ilgametė tradicija atrinkti savo kūrinius ypač diskredituoja profesionalias M.Kavaliausko (Lietuva) fotografijas "Travel'AIR.SPOT".

Tad, mielieji kuratoriai, prašau nepykti, kartą pati sulaukiau skaudžios kritikos už tai, kad pati parašiau tekstą apie parodą savo galerijoje, tada pasižadėjau – daugiau taip nedarysiu!

Taip pat visi žino, kad meno kritikui gėda rašyti pagiriamuosius tekstus apie savo žmoną / vyrą ar meilužį / meilužę. Tad, esu įsitikinusi, taip pat neetiška ir parodoje, kur pats esi kuratorius, atrinkti savo kūrinius. Prašau, labai prašau – daugiau taip nedarykite. Juo labiau kad M.Kavaliausko lėktuvų stebėtojų serija tikrai verta čia būti, bet tas ineresų konfliktas verčia ir ją priskirti prie per protekciją, nešvariu būdu pakliuvusiųjų.

Tolimas rakursas ir laikas

Bjaurus tas žvilgsnis iš šalies, puikiai suprantu, bet, tikiu, kad reikalingas. Todėl pabaigoje – autoriai, žiūrintys iš šono, nors jų kūriniai galėtų būti priskirti ir minėtai egzistencinių paieškų grupei.

Biblinis sūnaus palaidūno motyvas (tiksliau, dukters emigrantės) nagrinėjamas Igos Gozdowskos (Jungtinė Karalystė / Lenkija) projekte "Laivo daina" (2014–2016). Autorė, grįžusi į gimtąją Lodzę, permąsto tai, ką pamatė, lygina su prisiminimais, žodžiu, bando dokumentuoti tas būsenas, kai, grįžus net po neilgos kelionės, gerai pažįstamas butas staiga pasirodo kažkoks visai kitoks, ne tik kad svetimas. Taip, tai žiūrintysis grįžta pasikeitęs. Autorė gretina šiuos nežinia, ar jausmų fantomus, ar tikrosios realybės atsivėrimus su miesto transformacija, įvykusia per laiką.

Laiko sąvoka itin svarbi prancūzų kilmės fotografės Isabelle's Riviere kūrinyje "Ant slenksčio" (2012–2015), kur ji tyrinėja Varšuvos rajoną – Prahą, nuo istorinio centro atskirtą Vyslos upės. Beveik centre, tačiau ir pakraštyje, vienintelė vieta, nesugriauta Antrojo pasaulinio karo metu, bet išlikusi nekilnojamojo turto bumo nuošalyje. "Visur matyti laiko pėdsakai, nusėdę, kaip ir buvo anksčiau. Viskas išlikę taip pat, tačiau po truputį ima keistis su metro atvykimu. Galime pastebėti vos įžiūrimas permainas. Viskas tarsi sustingę tarp dviejų akimirkų – išnykimo ir atsinaujinimo. Viskas tarpiniame laike ir erdvėje", – sakoma anotacijoje.

Turėčiau pridėti ir Wernerio Mansholto (Vokietija) "Gyvas" (2011–2015), klasikinį stebuklingų akimirkų gaudytoją, bet mums itin svarbus Normano Behrendto (Vokietija) projektas "Rytas dar neišaušo" (2015). Nes tai – apie mūsų šalį. Autoriaus pristatyme sakoma: "Man rūpėjo tai, kas yra čia ir dabar. Įdomu, kokią save įsivaizduoja Lietuva, viena posovietinių valstybių, šiandieninėje Europoje? Kokius ženklus paliko praeitis ir kokį vaidmenį ES vaidina kalbant apie šalies ateitį? Ieškodamas vietų ir situacijų, kurios padėtų išreikšti idėją, suvokti Lietuvos dabartį, jaučiausi taip, tarsi ilgai lauktas lūžis čia dar neįvykęs. Jau nebemiegama susikūprinus, tačiau gyvenama svajonėmis, blaškantis iš vienos pusės į kitą, keliantis su pirmaisiais saulės spinduliai, atnešančiais šilumą ir spalvas, kurios išblaško pilkumą."

Sutikime pagal drabužį

Tai, kaip mes atrodome, kartais labai svarbu, kad ir ką sakytum, nemalonu išgirsti, kad nekaip. Ir tada kyla tas noras, neturint savojo, pasiskolinti svetimus atradimus, pasipuošti kuo nors egzotišku. Na, kad daugiau negalvotų, kad neturime fantazijos! Leopardo kailio raštai – ne tik egzotika, seniai virtusi kasdienybe, jais besipuošiantieji sudaro atskirą subkultūrą, į kurią pakliūva žmonės, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar socialinio statuso, turintys savitus skonio kriterijus, nepaisantys mados arba, tiksliau, surandantys joje spragų, leidžiančių ir toliau mėgautis leopardo dėmėmis.

Taigi, kas dėvi drabužius, margintus leopardo kailio raštais? Christopherio Mavrico serija "Leopardų miestas" ir bando atsakyti į šį klausimą. Joje – Austrijos moterų ir vyrų, dėvinčių savo mėgstamus leopardų kailio raštų drabužius, portretai.

"Leopardo kailis anksčiau buvo brangus karių, princesių ir kino žvaigždžių garderobo atributas. 1970-aisiais daugelis roko žvaigždžių, tokių kaip Mickas Jaggeris ir Iggy Popas, ėmė nešioti odinius švarkus su leopardo raštų pamušalu, kurie tapo mėgstamiausiais atlikėjų scenos drabužiais. Vėliau, devyniasdešimtaisiais, leopardo raštai transformavosi ir tapo svarbia "trash" ir "grunge" kultūrų dalimi. Prisiminkime pačias paskutines Kurto Cobaino spausdintas fotografijas, kuriose jį matome vilkintį klostėmis krentantį leopardo raštų drabužį, atidžiai žvelgiantį pro pigius akinius nuo saulės ir tarp pirštų lakuotais nagais laikantį cigaretę. Šiandien leopardų ir kitų didžiųjų kačių negalima medžioti ar žudyti dėl gražaus kailio. Tačiau garsus leopardo kailio raštas tebėra populiarus ir atkartojamas sintetiniuose audiniuose. Jų galima rasti labai įvairiomis kainomis ir skirtingos kokybės, todėl gali įsigyti beveik visi norintieji", – sakoma projekto pristatyme. Ši serija 2017 m. bus išleista knygos pavidalu.

Dar vienas per drabužį tyrinėjantis tapatybės klausimus – lenkų autorius Mateuszas Jaźwieckis (g. 1986). Savamokslis dokumentinės fotografijos atstovas, gyvenantis Varšuvoje.

"2010 m. balandžio 10-ąją tragiškoje lėktuvo katastrofoje Rusijoje, kartu su kitais 95 svarbiais valstybės pareigūnais, žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Daugelis tai laiko didžiausia tautos nelaime nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Įvykis baigėsi milžiniška Lenkijos visuomenės poliarizacija ir manoma, kad dar daugelį metų turės įtakos Lenkijos politikai. Tūkstančiai žmonių kiekvienais metais renkasi priešais prezidentūros rūmus Varšuvoje paminėti avariją ir pagerbti jos aukas. Fotografijos pasakoja paprastų įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonių, susirenkančių kartą per metus vienoje vietoje, istoriją. Užuot fotografavęs kolektyvinius įvykio vaizdus, aš nusprendžiau dėmesį sutelkti į atskirus asmenis. Taip projektas kviečia į lenkų visuomenę pažvelgti netradiciškai ir netikėtai", – teigiama fotografijas pristatančiame tekste.

Tas gebėjimas žiūrėti į miestą ir jį matyti netradiciškai kaip tik jungia daugumą parodos autorių. Miestas, sudarytas iš įvairiausių segmentų, pjūvių, iš mūsų atsiminimų ir būsimų permainų, iš gyventojų jame ir po juo, miestas kiekvienam kitoks. Kaip ir fotografija. Belieka džiaugtis, kad ji vis dar yra tas įrankis, padedantis atskleisti socialines problemas, konfliktus, kaip ir puikus bendrakeleivis filosofinių apmąstymų kelionėse ar tiesiog laisvės vėliava, kaip teigė šio pasakojimo superherojus M.Nonnenmacheris: "Noriu pajusti miestą, visus net menkiausius jo aspektus ir detales. Todėl, kad esu laisvas."

Taip ir  šiuolaikinio meno mugė "ArtVilnius" – sunku iš karto suvirškinti tą margumyną, ir net kelis kartus atėjus – taip pat sunku. Tuo labiau kad čia kaip tikras gimtadienis: laba diena tam, seniai matytas anas, susipažinkite su kolega, šis menininkas – tik trumpam į Lietuvą grįžęs. Kontaktai ir bendravimas yra neatsiejama tokių mugių dalis, būtina ir reikšminga, tačiau liekanti asmeninių pokalbių sferoje, todėl šioje apžvalgoje galiu tik pabrėžti ją egzistuojant ir net dažnai užgožiant meno kūrinius. O nuo kūrinių gausos, kaip vaikų gimtadieniuose, jei ne pilvuką, tai bent galvą gresia paskausti. Suaugusieji tai žino dar geriau – kad ir kokia linksma šventė būtų, neverta, matyt, vartoti alaus, vyno ir tekilos vienu mauku, čia pat dar ir šampano paragaujant. Taigi vėl, kaip ir pernai, iškyla kriterijų klausimas – ką atsirinkti ir ką vartoti, kad nebūtų kankinančių pagirių. Kaip gerą vyną – įkvėpti aromatą, paskanauti, o ne maukti beatodairiškai.

Gero vyno kriterijus visai dera menui – mažai turime tų tikrų ekspertų, nėra mūsų šalyje šimtametes gamybos tradicijas turinčių vynuogynų, o tas išmanymas – toks efemeriškas. Tačiau štai "ArtVilnius" vyksta ne vieni metai, mugė jau turi tvirtas tradicijas, tad laikas mėgautis tuo, ką ji pateikė šiam renginiui, tegu jis bus nors ir beaujolais nouveau, ne tik senas, gerai išlaikytas vynas.

Kalbant apie tas laiko subrandintas vertybes, pirmiausia turėčiau pastebėti, kad "ArtVilnius" dalyvės galerijos pagaliau bando atsiplėšti nuo sovietmečio modernizmo klasikų, stasiulevičių ir čeponių, bandydamos iš tiesų pristatyti šiuolaikinį meną, o jei klasika ir pateikiama, tai daroma šiuolaikiškai.

Brandieji ir ekskliuzyvas

Į mano brandžiųjų vynų dešimtuką tikrai vieną pirmųjų įtraukčiau Kauno galeriją "Post", šiais metais pristačiusią Eglės Rakauskaitės (kartu su Romualdu Rakausku) "Žydėjimą".

Iš karto po nepriklausomybės ar iki mileniumo sukurti kūriniai ne taip dažnai vėl parodomi, ypač kad jų ir išliko labai nedaug. Vis prisimenu Artūro Railos pavyzdį, kai jo novatoriškieji projektai mus pasiekė itin skurdžios dokumentacijos pavidalu. Nemažai tų vertingiausių išlikusiųjų įsigijo Modernaus meno centras, tad taip "ArtVilnius" erdvėse sutikti E.Rakauskaitės "Virginijai", 1995 / 1996, 1997, 1998 iš jazminų žiedlapių sukurtus siuvinius suknelei (dydžiai skirtingi), įtrauktus į pirmą "Cream: Contemporary Art in Culture, Phaidon Press" 1998-ųjų leidimą, savaime atrodo šventė. Meno mylėtojui.

Kadaise kabėję laisvai, dabar į solidžius šiuolaikinio meno vertę suteikiančius baltus rėmus įsodinti žiedlapiai atrodo trapūs it mūsų prisiminimai. Visa tai jungiasi su tėvo fotografo R.Rakausko kūryba, kurio "Žydėjimo" fotografijose laksto pati Eglė, dar visai vaikas. Šalia – tėvas, menininkės nufotografuotas dabar, po obelimi, beriančia savo žiedlapius. Savaip pakartotas tėvo kadras.

Istorijos susipina sulydant atskirus pasakojimus į vieną naują, platesnį, gilesnį, kaip dviejų kartų kūrybinė istorija, tapusi mūsų meno istorijos dalimi. Kaip pasakytų vyno žinovai – itin brandus, stiprus, solidus, su ryškiomis obelų ir jazminų natomis vynas, pristatomas jaunatviškos "Post" komandos.

Ekskliuzyvinių kategorijoje, be abejonės, būtų "Lewben Art Foundation" ekpozicija "Formuojant idėjas: skulptūra". Joje pristatomi devynių šiuolaikinių menininkų kūriniai, kurių statusą ir vertę galima būtų iliustruoti kad ir Jake & Dinos Chapmanų pavarde. Prie tų ypatingųjų, o čia – muziejinių institucinių, kategorijos galima būtų priskirti ir Krokuvos šiuolaikinio meno muziejaus MOCAK ir "Łaźnia" šiuolaikinio meno centro ekspozicijas, kurią vynų degustatoriai galbūt apibūdintų kaip "netikėtų skonių ir poskonių rinkinį, naujas patirtis", pridėdami, kad paragavę šio vyno (pažiūrėjus ekspoziciją) jūs atrasite naujus matymo rakursus arba tiesiog prašviesės akyse, nors kūriniai tikrai nėra jaukūs ar švelnūs, tačiau nors kiek parodantys ne taip gerai žinomą Lenkijos meno problematiką.

Prekybos centro lentynos

Kiek žemiškesni – kviestiniai svečiai, tiesa, čia jau panašiau į mūsų prelybos centrų asortimentą, kai beveik tiksliai žinai, kurioje lentynoje ką gali rasti, nebent ieškai nuolaidų, o šiaip pavadinimai, t. y. pavardės – vis tos pačios, nors tai nereiškia, kad jie prasti menininkai, tikrai ne.

Džiazo ir šiuolaikinio meno mohikanas Vladimiras Tarasovas vėl įvaizdina garsus, šmaikštų ir subtilų garsų dialogą. Tik didžiojo prekybos centro / mugės formatas šį kartą subtilesniems garsams itin nepalankus – Tarasovo "Larry" (2015 m.) permuša stiprūs, nors įspūdingi metaliniai Pauliaus Rainio ir Nikolaj Kynde "II" (2015 m.) garsai, o kitoje pusėje tylą režisuoja, tiksliau, ardo, Hansas Op De Beeckas ("Lewben Art Foundation" ekspozicija, "Režisuojant tylą", 2003 m.).

Kaip ir pernai, "Take" – Andrius Erminas, kuris, nors dalyvavo 2011, 2012, 2013, 2014, 2015 m., geba kaskart stebinti ir džiuginti savo šiferio ar gofrokartonio medžiagomis, o jei galima sakyti kitaip – kepurėmis ir gobtuvais. Be abejo, ne tik tuo – jo vaizduotė pranoksta žiūrovo lūkesčius, kaip ir humoras. Metaliniai kroksai, beisbolo lazdos, pritvirtintos prie sienos metalo kabliu, net katinukų, kurie vis tiek sutraukia didžiausius "YouTube" ir "Feisbuko" žiūrovų srautus, gerbėjams yra kuo pasidžiaugti – besituštinantis katinas išraiškingai spinduliuoja tą tautos apdainuotą svarbumo jausmą. Paradoksų srautas, kuriamas menininko, beveik tolygus dzeno meistro koanams, skirtiems atverti nušvitimo duris.

Kaip 2014, 2015 m., vėl dalyvauja Danas Aleksa – nematę "Malonioje 6" eksponuotų jo "Flos artifici", t. y. gėlių, dovanotų menininkams atidarymų proga, galėjo jas apžiūrėti "ArtVilnius" mugėje. Tiesa, eksponuotas jau kitaip. Tamsoje, mažose stiklo kolbose, pamažu dūla puokštės / gėlės, šviečiant vietoj dangtelių įtaisytiems melsviems LED prožektoriams, įgaudamos papildomo tūrio – šviesa išryškina faktūrą, suteikia paslaptingo švytėjimo tamsoje lyg gamtos muziejuje. Taigi šiose kolbose – puikus, sakyčiau, su mokslininko tikslumu subalansuotas vynas.

Nerijaus Ermino (2012 m. jo skulptūra "Voveraitė ir siena" pripažinta geriausia "ArtVilnius" skulptūra) daugiasluoksnis kūrinys "Septynios dienos iki nakties", eksponuotas "AV17" galerijoje, mugėje nukenčia. Šurmulinga erdvė, nors ir ne bendrose salėse, įsiveržia į jo žuvelės, vandens tylą, ardo kontempliacijos sistemą. Ką padarysi, kūrinys vis tiek lieka vienas įsimintiniausių, matytų šiais metais. Tik ne šioje erdvėje.

Kiek mažiau, bet irgi nukentėjo ir Marija Šnipaitė. Dėl tų pačių priežasčių – jos kūrinių meditatyvios tylos atmosfera čia nyksta, dūsta. Šis vynas skirtas ne didžiųjų prekybos centrų šurmuliui, o mažam vyndario ar tikro kolekcininko rūsiui.

Dar viena konstanta (nuo pernai) – Monikos Dirsytės performansas. Sakyčiau, tiesiog ne mano receptoriams. Jonas Aničas taip pat kviečiamas jau ne pirmi metai, bet jis ne vienišas. Štai vartydama senus "ArtVilnius" katalogus aptikau, kad šiemet kūrinį "Panaudota" eksponuojantis Rimantas Milkintas yra 2009, 2011 m. kataloguose ir t. t. Tokie pat etatiniai – Kęstutis Svirnelis, Mindaugas Tendziagolskis, kurių kūriniai šiais metais labai abejotini, ilgus metus buvo Saulius Vaitiekūnas, šiemet pagaliau atstovaujamas "Terra recognita" galerijos.

Suprantu, kad organiztoriai turi savus kriterijus, bet vis tiek norėtųsi netikėtumo, o ne mintinai žinomos lentynos su tais pačiais prekės ženklais / skulptoriais.

Na, gerai, paburbėjau ir užteks, tuo labiau kad būtent projektų kategorijoje eksponuota Zuzanna Janin buvo pripažinta geriausia "ArtVilnius‘16" menininke, jos kūrinį "Volvo 240" pristatė galerija "local_30" iš Lenkijos – automobilį "Volvo 240", transformuotą į keturis bepiločius orlaivius.

"3AM" grupė (šiame formate dalyvaujanti pirmą kartą) "Take" eksponuoja pilką gulinčią vėliavą, kuri man maloniai priminė paauglystės literatūrą, skaitytą galbūt tokiomis pat vasaros dienomis kaip dabar. Tarkim: "Jos balsas buvo tylus kaip dulkėse gulinčios vėliavos..." Iš kurios knygos, klausdavo tėtis. Nesu tikra, kad cituoju tiksliai, greičiausiai tik labai apytiksliai, bet to Williamo Faulknerio "Sartorių" puslapio nedrįstu atsiversti. Dulkėse gulinčių vėliavų vaizdas mane veikia, bijau jį suardyti radusi tik dulkes ar visai ne tą autorių. Ir "3AM" grupės pilka vėliava, prieš tai iškelta ir išdidžiai mojusi mums savo didžiuliu audeklo plotu, staiga... guli lyg pralaimėjimo simbolis. Gal ir gerai, kai pralaimi pilka, bet ar tikrai toks buvo menininkų sumanymas? O gal didelės, tikrai didelės vėliavos čia tiesiog netelpa? O jei netelpa, tai ir yra pralaimėjimas?

Valio, branda! Valio, jaunimas!

Taigi, prašokavusi tas gerai žinomas lentynas, nors jose yra, kaip D.Aleksos ar A.Ermino atveju, seniai pažįstamų, bet vis džiuginančių skonių (kūrinių), stabtelėsiu dar ties vienu brandžiojo vyno pavyzdžiu – Stasys Eidrigevičius pristato savo klasikinio periodo darbus, kurie, kaip E.Rakauskaitės suknelė, sukurti prieš kelerius metus ar praėjus keleriems metams po lemtingųjų 1990-ųjų (pvz., "Įprastas–Neįprastas", 1989 m.). Gerai išlaikytas vynas be jokio karstelėjimo. Žinovams.

Ir dar vienas, jau visiškas atradimas brandžiųjų vynų kategorijoje – Kauno galerijos "Aukso pjūvis" rodoma rašytoja ir menininkė Aldona Gustas. Jos nedideli tapybos darbai, prisodrinti smulkių taškelių ir magiškų istorijų, taip iškrenta iš konteksto, lyg tapyti nežinomų ateivių ar palikti išnykusios civilizacijos. "Vėliavų festivalis" (XX a. 8-asis dešimtmetis), "Jaunavedžiai" (1991 m.), "Gulbių pilis" (1974 m.) mane prisijaukino iškart. Kaip nežinojau šios menininkės anksčiau, kaip?

Ir štai galiu grįžti prie savo mylimų mažųjų vynuogynų, o gal net jauno vyno. Pradėčiau nuo Klaipėdos "Baroti" galerijos, prisikvietusios visą būrį jaunų menininkų ir ne pirmus metus išlaikančios aiškią strategiją. Fotorealizmo ar naujojo realizmo raišką plėtojantį Radioną Petrovą ši galerija sėkmingai pardavinėjo dar pernai (šiemet – taip pat), o dabartinėje mugėje į kompaniją įtraukė ir Kauno jaunuosius menininkus, neseniai dalyvavusius parodoje Vilniaus dailės akademijos parodų salėse "Titanike" – Rasą Vilčinskaitę ir Leonidą Alekseiką. Monikos Furmanavičiūtės pristatyti, manau, nėra jokios būtinybės, tai gerai žinoma menininkė.

Paminėjus "Titaniką", verta kalbėti ir apie jo ekspozicijos dalyvę – jauną menininkę Oną Juciūtę, pateikusią kūrinį "Pilvas" (2016 m.). Autorė pasakoja, kad šie ploni kietmedžio lakštai, išdėlioti ištisine linija lyg tiltas pasakoja apie jausmą, patiriamą liečiant liežuviu gomurį! Štai jums ir tiesioginės paralelės tarp meno ir vyno ragavimo.

Ypatingasis svečias – Lenkija

Šių metų mugės dėmesio centre buvo Lenkija, kurios meninį kontekstą tikrai vertėtų žinoti geriau ir mugės organizatoriai bando nors kiek užpildyti šias spragas, nesvarbu, kad greičiausiai tai net ne spragos, o nežinojimo jūra su keliais žinomų vardų lopinėliais.

Čia nemažą dalį turėtų užimti Lenkijos realistinės tapybos strategiją naudoję ar tebepuoselėjantys menininkai, tik išaugintą kitokio konteksto nei mūsiškis, nors "Zderzak galeria" atvežė Łukaszo Stokłosos tapybą, savo raiška visiškai giminingą mūsų "Gaidžio" galerijos atstovaujamoms merginoms – Eglei Karpavičiūtei ar Kristinai Ališauskaitei. Gerai, kad šiemet stende matome daugiau jaunų, naujų ir, reikia pripažinti, įdomių autorių – tapytojas Auksę Miliukaitę ir Vitą Opolskytę. Tegyvuoja beaujolais nouveau!

Raudonu tašku pažymėtas ir lenkų galerijos "Stalowa" atvežtas Agnieszkos Žak-Bełovos kūrinys "Shawl IV" (2014). Meistrystės pavyzdys, nors iš vieno paveikslo sunku spręsti apie autoriaus interesų lauką, idėjas. Sakyčiau, lenkiškos realistinės tapybos spektras – platus ir įspūdingas. Galerija M2 rodo Marcino Zawickio tapybą, kažką tarp Šarūno Saukos ir Jūratės Mykolaitytės fantasmagorijų, tik gerokai preciziškesnio, tikrai fotorealistiškiau atlikto.

Ką čia ieškoti vietinių analogų – ši tapyba gana originali. Nejučia vis prisimenu ir Małgorzatos Blamowskos paveikslus, nutapytus camp stiliumi ("Be pavadinimo", 2006–2007 m., MOCAK). Žodžiu – vynas, kuris turi ilgą poskonį, kaip sakytų ekspertai.

Šypsena pro ašaras

O pabaigoje – dar apie vieną iš labiausiai įsiminusių kūrinių, tiksliau, net du. Galerijos "Artifex" erdvę dalijasi dvi menininkės – Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė ir Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Geriausia "ArtVilnius‘16" skulptūra / instaliacija ir tapo S.Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys "(Nu)žudyti dėl taikos", kur menininkė išsiuvinėjo įvairiose XX ir XXI a. karinių konfliktų zonose naudotus autentiškus kareivių šalmus: Antrojo pasaulinio karo (vokišką, rusišką, amerikietišką), Jugoslavijos karų (1991–2001 m.), Ukrainos ir Rusijos konflikto (2015 m.).

S.Inčirauskaitė-Kriaunevičienė nekoncentruoja dėmesio į konkrečius šalmus, naudotus konkrečiose karinių konfliktų zonose, o pabrėžia smurto panaudojimo dėl taikos paradoksalumą: kartais tai tampa tiesiog neišvengiama. "Ant vieno iš šalmų išsiuvinėtas erškėčių vainikas – nuoroda į dar vieną kruviną auką, turėjusią atnešti žemei taiką", – sako autorė. Šalia kabo menininkės pasiūti kareivių apsiaustai. Sakyčiau, šis kūrinys turi visus šiuolaikiniam menui reikalingus komponentus, be kurio nors vieno kartais galima išsiversti, tačiau viskas kartu, be abejo, veikia stipriai ir įtaigiai – puikus medžiagos pajutimas, originalus, meistriškas atlikimas, kontekstualumas, idėja ir aktyvi menininko pozicija. Skaudi, rūsti ir socialiai paveiki instaliacija.

M.Žaltauskaitės-Grašienės ekspozicijoje pirmą kartą galime pamatyti "Besišypsančią" (2016 m.) – anglimis virtusios sudegusios Marijos skulptūrą ir jos klostes, iš fotografijos kompiuterinėmis programomis perkeltas į audinį. Tai irgi nepaprastai skaudus, tačiau su šviesos gaidele kūrinys –  liepsna nesunaikino ne tik draperijų formų, bet ir Marijos šypsenos – tai pavadinimu ir akcentuoja menininkė.

Gal ties šypsena ir vertėtų baigti tekstą, tuo labiau kad tai – meno mugė, skirta kūriniams parduoti ir naujiems kontaktams užmegzti. Organizatoriai praneša, kad buvo parduota apie 200 meno kūrinių už kiek daugiau nei 260 tūkst. eurų ir tuo tikrai verta džiaugtis, nes mūsų šalies meno rinka iš esmės vis dar gemalo stadijos.

Apdovanotieji

Publikos apdovanojimai atiteko galerijai iš Vokietijos "Ulf Larsson" ir lietuvių menininkui Linui Blažiūnui.

Geriausia jaunoji "ArtVilnius’16" menininkė – Beatričė Mockevičiūtė.

Geriausia "ArtVilnius‘16" užsienio galerija tapo "Y galerija" iš Baltarusijos (Minskas) – šį apdovanojimas galerijai skirtas jau antrą kartą. Vertinimo komisijos nariai pabrėžė, kad lokalūs pasakojimai galerijos ekspozicijoje per tam tikras priemones virto globaliais.

Jauna architektūros galerija "Nulinis laipsnis" buvo paskelbta geriausia Lietuvos galerija. Komisija šį sprendimą priėmė vienbalsiai. Šioje galerijoje architektūra pristatoma kaip kūrybinė išraiškos priemonė.

Šiemet žiemos buvo per mažai. Pritrūko sniego, kuriuo su mažąja jau buvome įgudę švilpti nuo kalniuko, įvairiomis nuožulniomis plokštumomis, net apsnigtais laipteliais. Šių pakopas, ilgai nepasirodžius kiemsargiui, užpildo suplūkta masė, paversdama juos puikiu čiuožimo pandusu. Žiemą mes ieškome tų šalčio ir vandens nupoliruotų plotų. Tampame čiuožikais paviršiumi.

Šis tekstas ne apie meną, o apie čiuožimo paviršiumi įteisinimą. Apie paviršutiniškumo legitimaciją. Tą lengvabūdišką malonumą nesigilinti, nežvelgti į esmę, o švilpti adrenalino varomiems, su vėjeliu kepurėse ar plaukuose, patiriant įlinkius, iškilimus, posūkius. Dažnai teigiama, kad slysti paviršiumi gyvenime, darbe, santykiuose – gėdinga. Ne, visai negėdinga, sakau visų čiuožikų paviršiumi vardu. Mūsų genčiai rūpi tik jie – glotnūs, slidūs, lenkti, skirti greičiui ir dar didesniam greičiui.

Kažką giminingo radau ir Eimučio Markūno parodoje "Didžiojo chaoso mažoji versija". Gaila, šiame tekste nesidomiu chaosu. Kaip jau minėjau, jis – ir ne apie meną. Menininkai siekia būti ant bangos, bet retai skiria gyvenimą slydimui paviršiumi. Snieglentininko atsidavimas, drąsa banglentininko, varančio lūžtančio vandens ketera, jiems nesvetima, bet taip tuščiai leisti laiką! Vargiai kuris išdrįsta. Nerimta. Gelmės mene svarbu. Gal koks Vitas Luckus iš toli atrodo panašus į legendinius slydėjus ketera, tačiau dabar sunku suprasti, kaip buvo iš tiesų, nors pats fotografijos momentiškumas tai leidžia. Menas dažniau reiškia kažką konkretaus: palikti, eksponuoti, įamžinti momentą, atskleisti, rūpintis medžiagos patvarumu, dažo sukibimu su paviršiumi, įkalinimu sidabre, bet kurioje medžiagoje. Net performansai verčia nerti į gelmę ar bent atsisukti ir pažiūrėti, kokius pėdsakus po savęs palikai. Tiesa, galima būtų sakyti, kad nieko apčiuopiamo nesukuria konceptualistai, sušluoja visas "7 meno dienų" puslapio raides į vieną krūvą ir štai tau Kosto Bogdano jaunesniojo kūrinys, taigi, jau kiek arčiau to užburiančio slidaus paviršiaus malonumo, tačiau vis tiek iš raidžių susidaro juodoji skylė, kirbanti paskui ilgai smegenyse. Ne, lengvabūdiškumu čia nė nekvepia, tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo.

Žinoma, dar reikia paminėti Jacksoną Pollocką. E.Markūno paveikslai sukurti naudojant ne dažus, kaip didžiojo meistro, o grafito miltelius (ir rišamąją medžiagą jiems). "Grafito milteliai iš visur: Černobylio, Provanso... – sako menininkas. Mano paveikslai nuo radiacijos naktį šviečia tamsoje", – prideda, jau aiškiai juokaudamas ir tas nerimtumas išduoda jį esant iš čiuožikų genties. Ir ne tik grafito, paaiškina jau rimtai, rodydamas į mėlynuosius kūrinius, čia – kobalto pigmentas. Nustembu, nes atrodo toks ultramarinas kaip gerųjų jūrų toliai. Sakydama "gerųjų" turiu omenyje sūrias Pietų šalių jūras, kur į giliausias gelmes ir pasinerti nepaprasta, nuo druskos koncentracijos gali ilgai gulėti neskęsdamas, o panėręs dėl ypatingo vandens skaidrumo net nesuprasi, kad po tavimi – 7 ar 12 m gylis, atrodo, lyg koralus lengvai pasiektum vos ranką ištiesęs.

Žodžiu, aš kalbu apie tas lengvabūdiškas mėlynas jūras, tegu tai bus kad ir kobaltas. E.Markūnas taip pat suvokia paviršiaus svarbą, tyčia pasirinkdamas kuo slidesnes, patogesnes didžiules laminuotas medžio drožlių plokštes, ne drobę. Ir įrankiai visai kaip gerai išgaląstos pačiūžos – ilgos, lyg greitojo čiuožimo meistro ar su dantukais, figūrinės, kaip sakydavome vaikystėje. Metalas kai kada retai dantytas, kartais – smulkiai, kad slystant paviršiumi liktų sudėtingesnių ir įvairesnių žymių. Skirtingiausios mentelės, braukimo, net langų valymo įrankiai atrodo sukurti vos liesti paviršių, niekur ilgai nestabtelėti.

Pristatydamas parodą, autorius pabrėžia šių savo kūrinių giminingumą fotografijai (nes E.Markūno instaliacijos – visai kita kalba), ir tam tikru aspektu galima sutikti – braukiant rišamosios medžiagos dažu paverstą grafitą, žymė lieka ten, kur mentelė jį nuėmė, atidengdama pagrindo spalvą. Žodžiu, ten, kur dažo nėra. Negatyvas. Tačiau tiek ir to panašumo, kaip ir panašumo į piešinį. Nes grafitas – pieštukų šerdis. Bet mes, čiuožikai paviršiumi, galime ir nesigilinti, kas tai – grafika, kai kiekvienas menininko gestas palieka brūkšnį lyg Birutės Stančikaitės žolę? Tapyba? Piešinys? Viskas mums gali likti neįvardyta, juntant tik aiškiai iš kiekvieno paveikslo sklindantį pasimėgavimą judesiu. Ne bet kokiu – slydimo paviršiumi judesiu. Eimutis tikrai priklausytų tai genčiai, kuri ir vėl, pasveikindama pavasarį, darda riedučiais Vilniuje esančio kunigaikščio Gedimino paminklo pjedestalo apačia, mikliai tęsdama nusileidimą laiptais, pašokant ir slystant Katedros a. plokštėmis, kaip slysta grafičių meistras (ne pigus bomberis, ne!) gatvėmis, namais, patiltėmis, net betoniniais gėlių vazonais.

E.Markūnas taip pat galėtų priklausyti šiai genčiai, tokiai didingai, o kartais ir išvis pamišusiai kaip leitenantas Colonelas Billas Kilgore iš Franciso Fordo Coppolos filmo "Šių dienų apokalipsė", dėl lūžtančios vandens bangos staiga tiesiog ignoravęs vykstantį karą, sprogimus už nugaros, virš galvos staugiančių lėktuvų atakas. Viską atmetęs, pašauktas kylančios vandens bangos. Turiu pasakyti, kad čia nesiimu smerkti jo už žiaurumą ar baisius žodžius. Nes turiu vilties, kad slysdamas bangos paviršiumi, jis palieka ant kranto ir tai.

Atpažindama į E.Markūno rėmų kampus besidaužančią begalybę, sakau: "Kokie rėmai?!" – taip tartų ir bet kuris, lekiantis paviršiumi. Tiesa, čiuožimo ledu meistrai irgi turi rėmus – aptvertas arenas, o dailiojo čiuožimo sportininkai lyg kokie menininkai privalo skriedami domėtis pėdsakais, kuriuos palieka: tiksliai išraižyti aštuonetus, trejetus, kitas figūras. Nors mus žavi jų atliekamos kregždutės ar kvapą gniaužia trigubas akselis, tačiau čia jau į mus žvelgia didysis sportas, lengvabūdiškumą paliekantis už to ledo arenos barjero. O aš kviečiu prisiminti slydimo ledu malonumą, negalvojant apie rėmus, gylius, kontekstus, kaip nežvelgia į gelmę banglentininkai.

Šiam pamąstymui pretekstu tapo E.Markūno paroda, tačiau iš tiesų jis – apie paviršutiniškumo reabilitaciją, kuris, pamažu nykstant mūsų pasaulyje laisvės sąvokai, stumiamas vis labiau į paribius, paliekant jam autsaiderių vaidmenis. Viską užvaldo giliosios ir sunkiasvorės vertybės – darbas, konceptas, meninis tyrimas, pamažu diskriminuodamos aistringuosius malonumus, mus nešančius tolyn. Su vėjeliu plaukuose ir medijose. Perkeliančius ten, kur paprastuoju būdu kulniuotume ilgai ilgai. Tad sakau – slydimas paviršiumi yra visateisis. Kaip ir ką tik prasidėjęs pavasaris. Menas neprivalo būti sunkus. Jis gali būti toks, koks pats nori. Net nebaigtas, kaip šis tekstas. Nes čiuožimas paviršiumi nedera su pabaigomis, jis begalinis. Tas geidžiamasis čia ir dabar. Tad atleiskite, skubu ten, kur kyla nauja banga. Toldama galiu tik šūktelėti: "Eime, gentaini, išlaisvink tuos rėmais įkalintus paveikslus! Nesirūpink pėdsakais, kuriuos palieki! Pasaulis kupinas pačių įvairiausių užburiančių paviršių, begalinių, beje. Nes tu neabejotinai puikiai žinai, kas yra šviežiai pagaląstos pačiūžos, naujos banglentės, snieglentės ir..."

Komentaras

Neringa Krikščiūnaitė

Menotyrininkė

Yra sakoma, kad, pasigavęs vieną idėją, menininkas jos nepaleidžia tol, kol iki galo ją išpildo. Šioji E.Markūno paroda yra jo sukurtos ir šešerius metus gvildentos grafito technika atliktų darbų reziumė. Šiuos kūrinius menininkas atlieka vienu atsikvėpimu, tačiau tai nereiškia, kad darbai sukuriami greitai ir be vargo. Didelio formato drobės yra patiesiamos ant grindų, ir E.Markūnas, kaip koks Jacksonas Pollockas, be jokių eskizų kuria tiesiog čia ir dabar. Baigtas kūrinys paliekamas džiūti. Būtent tada pilki tonai tamsėja – ir taip tapyba simboliškai tampa panaši į fotografiją. Ir, kaip sako pats menininkas: "Niekada negali nuspėti galutinio rezultato." Tapyba grafitu apima du aspektus: gestinės abstrakčios tapybos raišką ir fotografiją, o tiksliau – jos optinių ypatybių imitaciją.

Į parodos pavadinimą "Didžiojo chaoso mažoji versija" E.Markūnas tarsi stengiasi sudėti visų savo eksponuojamų kūrinių pavadinimus. Tai, kad autorius jau kelintoje parodoje neįvardija savo kūrinių, nestebina. Gesto, veiksmo tapyba atlikti kūriniai išreiškia dabartinį menininko kūrybinį laiką ir laikotarpį, kuriame gyvenama.

Iš pilkai rusvos, ryškiai mėlynos plokštumos išnyrantys vaizdiniai erzina žiūrovo akį, tačiau erzina maloniai ir kviečia žvilgsnį pasiklysti, panirti į didžiojo chaoso mažąją versiją. Kadangi kūriniuose yra keletas dažų sluoksnių vienas ant kito, plokštuma įgauna trimatį vaizdą, tapyba pereina į fotografiją. Balansavimas, tarpinė būsena tarp vieno ir kito yra kitas dažnai pasitaikantis E.Markūno kūrybos bruožas – balansavimas tarp preciziškos estetikos ir kartais net brutalių potėpių pasireiškia ir šioje "Didžiojo chaoso mažosios versijos" parodoje. Žiūrovas yra panardinamas į dvi būsenas: racionalumą (kūrinių tematiką, struktūras) ir intuiciją (technologinio darbo procesą, kai nežinai, kaip viskas baigsis, ir optiką, kerais apžavinčią žvilgsnį). Būtent šios dvi būsenos ir sudaro esminę šios parodos darbų strategiją.

"Grafitas (kaip medžiaga) turi unikalių ypatybių: jis gali tapti deimantu, nors pats atsiradęs iš mirties proceso – degimo, anglėjimo. Būtent šios pastarosios savybės ir medžiagos skleidžiama informacija suteikia darbams reikalingą kontekstualumą ir jungtį", – teigia menininkas.

Kas seks po šio grafito technika atliekamų kūrinių periodo? Atsakymą pateikia pats E.Markūnas: "Kažkas turi prasidėti."

Kas? E.Markūno paroda "Didžiojo chaoso mažoji versija".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki kovo 27 d.

Nacionalinėje dailės galerijoje veikia Šarūno Saukos personalinė paroda "Žmogus su Saukos veidu". Ekspozicijoje – apie 100 darbų, sukurtų nuo 1978 m. iki 2015 m. Tarp tapybos darbų – objektai – ištapyti stiklo indai, papirosinė ar vizitinių kortelių dėklas. Parodos kuratorė – Monika Saukaitė.

Žmogus iš praeities

Nepriklausomybės aušroje arba brežnevinei epochai einant į pabaigą mes su tėvais eidavome į parodas žiūrėti Šarūno Saukos paveikslų. O, kas sugalvos nutapyti raugintų agurkų stiklainį taip, lyg tai būtų paslaptingos dievybės emanacija?! Net Algimantas Švėgžda negalėjo, be to, jis – Berlyne, o Š.Sauka – štai, prašom!

Kas iš paprastų cukraus kubelių geba sukurti poemą? Eimuntas Nekrošius. Jo "Kvadratas" (1980 m., Vilniaus jaunimo teatras), Čingizo Aitmatovo romanas ir šio žymiojo režisieriaus "Ilga kaip šimtmečiai diena" (1983 m., Vilniaus jaunimo teatras), Andrejaus Tarkovskio filmai mums reiškė tolimo griaustinio nuojautą, tapo užgimstančios būsimybės žyme. "Mankurtas" (žmogus, prievarta užmiršęs savo identitetą, praradęs atmintį), kurio dabartinis atitikmuo, matyt, yra zombis, buvo ne tik įtrauktas į kasdienį žodyną, bet ir reiškė tikėjimą, kad mes kitokie, kad neužmiršome, išsaugojome savo tautinį identitetą net gyvendami siaubo ir gulagų akivaizdoje.

Boriso Pasternako "Daktaras Živagas", pirmiausia pasirodęs savilaida (Sovietų Sąjungoje oficialiai pirmą kartą publikuotas 1988 m. žurnale "Novyj Mir"), Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita" (lietuvių kalba romanas pirmą kartą pasirodė 1985 m.), žurnalas "Literaturnaja gazieta" ir, žinoma, Š.Saukos paveikslai atrodė kaip visos sovietinės sistemos kritika su jos supuvusia korupcija, kraujo upėmis, naikinamais intelektualais ir kitais baubais, menininkų traukiamais iš istorijos ir pasąmonės. Tas pagrindinis herojus – kankinys Š.Saukos paveiksluose visuomet turėjo paties autoriaus veidą, kaip neretai ir budelis, ir daugelis kitų dalyvių.

Nuo tų laikų praėjo maždaug trisdešimt metų, ir štai – "Žmogus Saukos veidu" su visomis savo emanacijomis eksponuojamas Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Reikia pastebėti, kad Š.Saukos fenomenas neatsirado iš nebūties, kai kurie jo paveikslai ("Pasipuošęs žmogus", 1983 m.) aiškiai rodo į "giminaičius" – Henriką Natalevičių (gim. 1952 m.) ir Ričardą Filistovičių (gim. 1951 m.), taip pat mėgusius tapyti masinius kūnų sambrūzdžius, įrėmintus niekinamame auksinių rūmų spindesyje.

R.Filistovičiaus paveiksluose – tos pačios mėlynos upės, dažnai tekančios per patį paveikslo centrą, rudas koloritas, miško ir keistų mutavusių žmogystų motyvai. Žodžiu, Š.Sauka turėjo bendraminčių ar kiek vyresnių kolegų, kūrusių bendrą idėjų lauką, menininko savaip transformuotą kuriant meninę kalbą. Nesiimu spręsti, kiek ji autentiška, nes atrodo, kad daugelis šalių turi menininką, kuriantį fantasmagoriškus pasaulius naudojant fotorealistinį metodą. Tačiau tada šis tapytojas mums reiškė daug daugiau – tai sistemos kritika ir paradoksas, humoras, Svynio Todo ir Biblijos naratyvų simbiozė.

Mes džiūgavome, paveiksle "Žmogus ir jo liga" (1986 m.) aptikę už medžių stovinčią figūrą, purtančią galvą, tokią juokingą ir kartu siūlančią įvairias interpretacijas. Kaip ir taurių (tų stiklinių, be kurių naminis peršalimo gydymas atrodė neįmanomas) žymes ant kitos figūros nugaros. Šie vaizdai atrodė ne tik kaip smagus šmaikštavimas, bet ir stojiškas gebėjimas juoktis esant situacijai, kai keistos ligos apnikusios visą aplinkinį pasaulį.

Kai Š.Sauka buvo F.Kafka

Taigi po daugelio metų grįžtu pažiūrėti anų kūrinių, kadaise buvusių tiek reikšmingų, kad tėvai (kaip ir dabar) į parodą vedėsi mus, vaikus. Sustoju prie 1985-ųjų paveikslo, kur nutapyta lyg Jono Krikštytojo nukirsta autoriaus galva ("Autoportretas Nr. 4"), o jos akyje atsispindi pats menininkas, žiūrintis į save.

Koncentruota natiurmortiška kompozicija, fotorealistinė, besiremianti klasikine technika, tapyba, savęs skaidymas į aukojamąjį ir stebintįjį – visa tai mus irgi stebino ir intrigavo. Talpi metafora išreikšta koncentruotu vaizdu, kuris yra daugiaplanis kaip "Meistro ir Margaritos" katinas Begemotas. Nusikaltimas ir bausmė čia pasirodo viename asmenyje, "Užutėkyje III" (1989 m.) stovi pats autorius, vėl panašus į Joną Krikštytoją, šviečia iš tolo krauju aptaškyta jo mėsininko prijuostė. Nuoga liesa mergaitė rudomis kasytėmis pritūpusi galbūt laukia krikšto, tik vanduo čia – netikras, jis tik mėlyna draperija, vinguriuojanti tarp akmenų paslaptingo miško proskynoje.

Kraujas, nuolat trykštantis Š.Saukos paveiksluose, tada atrodė kaip totalitarinės sistemos aukų kraujas, kai mes visi buvome priversti tapti ne tik liudininkais, bet ir kankintojų, žudikų bendrininkais, nors ir netiesiogiai, nes gyvenome toje sistemoje. Taigi Jonas Krikštytojas su budelio prijuoste buvo baisi, bet teisinga diagnozė. O mergaitės nekaltybė siūlė viltį.

Kūriniuose "... tikrovės elementai jungiami su fantastiniais, absurdiškais vaizdiniais, veiksmas plėtojamas iš dalies pagal sapno (a)logiką". Ne ne, čia ne apie Š.Sauką, tai citata iš Nijolės Jurkėnienės straipsnio, skirto Franco Kafkos "Metamorfozės" ir Nikolajaus Gogolio "Nosies" analizei, tačiau puikiai tinka ir lietuvių menininkui.

Be abejo, mūsų pasaulį daugiau veikė Fiodoro Dostojevskio Roskolnikovas nei F.Kafkos "Procesas", kuris lietuvių kalba buvo išleistas tik 1981 m., ar "Metamorfozė", publikuota lietuvių kalba 1988 m., rusų kalba – gal dar vėliau, nors kas skaitė lenkiškai, šiuos tekstus galėjo gauti ir gerokai anksčiau. Tačiau F.Kafkos pasaulis irgi buvo itin artimas sovietinio gyvenimo fantasmagorijai.

Literatūros kritikas Efimas Etkindas viename savo straipsnių mini faktą, kad komunistinėje Rusijoje savilaida anonimiškai išleistas "Procesas" buvo palaikytas rusų rašytojo disidento kūriniu. Taigi tuomet mums Š.Sauka atrodė kaip lietuviškas F.Kafka ir F.Dostojevskis, kaip Meistras, einantis per pragarą ir kartu esantis aukščiau jo. F.Kafkos ir D.Saukos kūrybos bruožai (realistinė stilistika, dalykiška, tiksli kalba, siurrealistinė fantazija, daugiaprasmis mitiškumas) "atskleidžia ateisiantį nacių ir bolševikų teismų-spektaklių, konclagerių ir masinių žudynių pasaulį" ("Aidai", 1984 m., straipsnis "Franco Kafkos ilga kelionė į Lietuvą", autorius A. L.).

Tarp perestroikos ir dabarties buvo surengta nemažai Š.Saukos parodų, tačiau šitaip vienoje vietoje, didžiulėje retrospektyvinėje parodoje, vėl pamatyti visus senuosius, tada žavėjusius, ir dabartinius kūrinius yra puiki proga susidėlioti vėl viską į naujo laiko lentynėles. Pritemdytose Nacionalinės dailės galerijos salėse, kur negali nesižavėti parodos architekto Justino Dūdėno darbu, matyti Š.Saukos kūrybos raida, kas ir kaip kito jo paveiksluose.

Mirštantys vaikystės dievai

Taigi eiti į tokią parodą, manau, prilygsta apsilankymui roko grupės "Scorpions" koncerte. Kadaise šios grupės daina "The Wind of Changes" ("Permainų vėjas" – liet. k.) reiškė tą patį – artėjančią naują epochą, nors mes tik nujautėme, bet gal net ir netikėjome tuo. Tačiau dabar jie tikrai nebekuria naujų hitų, gyvendami iš kadaise sukaupto kūrybinio bagažo.

Deja, laikas, suteikdamas mums atminties bagažo privilegijų, suteikia ir nemalonių progų matyti, kaip miršta vaikystės dievai. Ne aukojamas, deginamas, kankinamas, ne nešdamas kryžių ir net ne pats stebėdamas savo mirtį nuo pjedestalo krinta Š.Sauka. Jo, kaip menininko, mirtis lėtai atsiskleidžia talpiose Nacionalinės dailės galerijos erdvėse. Š.Sauka buvo, gyveno, kalbėjo. Maždaug iki tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt kelintųjų. Vėlesniais metais sukurtos, klišėmis ir tiesmukais pamokslais užpildytos drobės negyvos, kad ir į kokius auksinius rėmus būtų įdėtos.

Nesiimsiu svarstyti, kodėl minios plūsta pažiūrėti Š.Saukos parodos, nors nedidelę pastabą vis dėlto pridėti reikėtų. Daugybę metų girdžiu tą socializmo kūrėjų įskiepytą frazę "Nesuprantu tokio meno!", nes meną liaudis "turi suprasti". Ne jausti, patirti. Jei nesuprantu, tai ir nežiūriu. Negana to, kad Lietuva neturėjo galimybių patirti normalaus modernizmo maišto, jo vystymosi, kad visa tai vyko totalitarinės sistemos ribose, net atgavus nepriklausomybę plačiųjų masių išsilavinimas neperžengė modernaus meno suvokimo slenksčio. O štai Š.Sauką suprasti nesunku – viskas aiškiai papasakota, lyg meistriškai nutapytas komiksas, kur net užrašų nereikia.

"Buitinis konfliktas" (2012 m.) – viskas įprasta, kaip laikraščiuose ar TV, net Lenino portretas ant sienos, kad būtų aiškiau – blogis ateina iš sovietinės sistemos, nors ir dabartinė yra blogis, pilna reklamos ir besaikio vartojimo ("Reklama", 2014 m.), menas – taip pat blogis, o kad žiūrovas nesusipainiotų, net pavadinimas ironiškai skelbia "Menas – sielų gydytojas" (2012 m.). Suprask – ši fantasmagorija yra niekinga dabartinio pasaulio grimasa, nieko bendra neturinti su tikruoju išganymu. Nors "Žmogus, turintis problemų" (1992) ar "Bananas nukanda žmogui galvą" (1995) vis dar pilni paradokso, o koncentruota forma neperpildyta pigios didaktikos, žodžiu, šie kūriniai lieka tokie, gerieji, kaip ir mano mylimas "Baltas raištelis" (1993 m.), tačiau "Sakmė apie Sigitą Parulskį" (1997–1998 m.) jau kelia begalinį nusivylimą. Klišių ir primygtinio pamokslavimo kupina drobė, kuri rodo aiškią menininko ėjimo kryptį.

Tamsieji viduramžiai grįžta

Čia turėčiau pridurti dar vieną kupiną nusivylimo pastraipą. Žmogus Saukos veidu yra centrinė figūra. Jis, siaučiamas minios, bando pabėgti metaline vaikystės vonele ("Priimamasis", 2008 m.). Priešingoje pusėje – jį besivejančių nuogų moterų kūnai nupjautomis galvomis, galūnėmis, pjūvio vietos rodo medžiagą, iš kurios jie yra, tai pilka į akmenį panaši masė.

Fone moterys neša nukryžiuoto Kristaus kūną. Š.Sauka, kaip ir M.Bulgakovas, nuolat vaizduoja šėtono apsireiškimus. Ankstyvojoje kūryboje moteris – nuoga moteris – yra beveik lygiavertis pačiam menininkui herojus ("Maudymas III", 1985 m.), kai ji, nors klūpi centrinei figūrai už nugaros, iš tolo šviečia auksiniu kūnu ar nuoga stovėdama supuvusios sovietinės komunalkės centre viena kaunasi su sienomis ropojančiais baubukais, lyg atėjusiais iš F.Kafkos "Metamorfozės", lieka ir vieninteliu centriniu paveikslo personažu. Tačiau vėliau moters kūnas tampa tiesiog šėtono įsikūnijimu.

Kaip tamsiaisiais viduramžiais, Š.Saukai moteris lygi šėtonui. Jos nuogumas yra tas baubas, kuris mus veda į pragarą ar tiesiog turi velnio veidą ("Fokusas", 2011 m.), ji yra apsirijimo, godumo simbolis, nors minia sudaryta ir iš vyrų, tačiau moteris kaip neniekinamas herojus lieka tik nekaltos mergaitės pavidalu. Nuogas kūnas tampa blogio simboliu. Baisieji geiduliai.

Kaip tapti kankiniu?

Kaip šiais laikais tapti kankiniu, jei tavęs niekas neskriaudžia, netgi garbina ir perka tavo paveikslus? Ogi paprastai – nuolat vaizduoti, kaip tau, žinoma, daugiau, nei Vincentui van Goghui, kad jį pralenktum, kertamos galūnės, galva, kaip esi aukojamas siaubingiausiais būdais, o tavo nekaltas kraujas trykšta upeliais.

Religiniai procesijos, ritualo motyvai keliauja iš kūrinio į kūrinį, bet menininkas yra tas, kuriam kertama galva, jo kūne įstatomos Vėlinių žvakės ("Mirusiųjų minėjimo diena", 1984 m.). Jei įtaigiai vaizduosi, tarkim, save kaip Kristų, minia ims ir patikės. Ypač jei naudosi dar nuo baudžiavos laikų žinomas klišes, puikiai suprantamas, – blogis yra turtai, blogis yra moteris, turtais aptekę Bažnyčios tarnai, politikai, visas šiuolaikinis pasaulis. Gėris yra save aukojantis menininkas.

Šie net nebe taip meistriškai, kaip kadaise (dingęs spalvos gylis, lasiruočių grožis), nutapyti komiksai dėsto seksistines tiesas, skleidžia panieką. Komiksų herojai iksmenai kaunasi už teisę būti kitokiems, už laisvę ir ateitį, žmonės vorai ir žmonės šikšnosparniai – tiesiog su blogiu, o už ką gi kaunasi žmogus Saukos veidu? Už save. Už teisę būti centrine figūra. Juokingiausia, kad menininkas, taip niekinantis minią, iš esmės ją ir renkasi. Jam nebeįdomu kurti gilius, netiesmukus kūrinius, o gal nepavyksta, bet viskas orientuota būtent į tuos, kuriuos pats savo paveiksluose niekina.

Drobė po drobės, aptekusios pūliniais, trykštančios krauju, puvėsiais, neapykanta viskam, kas yra ne pats autorius. Garbinkite mane, sako tapytojas, aš – auka, o jūs – minia, šlykšti, apsirijusi, išsigimusi. Ir minia, ta, jo niekinama ir išjuokiama minia, jį garbina. Be abejo, tam tikra prasme Š.Sauka teisus. Žiūrint į daugybę žmonių, plūstančių žiūrėti parodos, peršasi išvada – mums vis dar patinka būti žeminamiems, dar blogiau – mes to nė nepastebime.

Kas? Š.Saukos personalinė paroda "Žmogus su Saukos veidu"

Kur? Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje).

Kada? Veikia iki kovo 6 d.