Diskusijos dėl prastovų

Rudenį tekstilininkai ruošėsi sunkiai žiemai, bet tikėjosi pagyvėjimo pavasarį. Pasak Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) generalinės direktorės Gytės Bėkštienės, pavasarinės prognozės neišsipildė, tekstilės rinkoje palengvėjimo nėra. „Tam didelę įtaką turi geopolitinė situacija, darbo jėgos trūkumas ir darbo jėgos kainos augimas. Rūpesčiai išlieka tokie patys, kokie buvo“, – teigia ji.

Dėl mažėjančių eksporto apimčių daliai tekstilės pramonės įmonių vis dar tenka darbuotojus išleisti į prastovas. Verslo netenkina prastovų apmokėjimo tvarka, šis klausimas sprendžiamas jau ne pirmame Trišalės tarybos posėdyje, pasakoja LATIA generalinė direktorė. Tekstilininkai siekia, kad Vyriausybė nustatytų procentinę kompensavimo išraišką darbuotojui už prastovas. Tai esą būtų naudinga visiems sektoriams, ne tik tekstilės.

LATIA prašo Darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo, kuris būtų orientuotas į mėnesio prastovų skaičiaus sumavimą. „Už pirmą prastovos dieną būtų mokama 100 proc. darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio (VDU), už antrą ir trečią prastovos dienas – 2/3 darbuotojo VDU ir 40 proc. darbuotojo VDU nuo ketvirtos prastovos dienos. Tačiau 47 straipsnis buvo atmestas“, – pasakoja G. Bėkštienė.

Prie prastovų problemos prisideda užsienio klientų pasitraukimas iš Lietuvos. Su užsienio rinkomis dirbančios siuvimo paslaugų teikimo įmonės „Abtex“ direktorė Rima Salatkienė sako, kad ne visi klientai pakėlė pastaraisiais metais Lietuvoje kone dvigubai kilusias kainas, jiems teko rinktis pigesnes šalis, pavyzdžiui, Rumuniją, Bulgariją.

„Tekstilės pramonė visame pasaulyje susiduria su iššūkiais, nes mažėja užsakymų. Nežinau, ar tai yra gerai, ar blogai, bet šita pramonė turi transformuotis dėl ekologijos, dėl per didelių gamybos apimčių: yra atvejų, kai žmonės visko nenuperka ir išmetami nauji drabužiai. Tai, tikriausiai, normalus procesas ir per kažkiek laiko tai turės išsigryninti ir nusistovėti“, – pripažįsta įvairiems mados ženklams ir dizaineriams Europoje modelius ruošiančios įmonės vadovė.

Lietuvos gamintojams sunku ne tik dėl mažėjančių užsakymų, bet ir dėl šalyje žymiai pakilusios minimalios mėnesinės algos (MMA). Atitinkamai augo ir kiti atlyginimai, o tai dar labiau veikia kainų didėjimą. „Tekstilė, ypač siuvimas, yra rankų darbas. Automatų dar nedaug išrasta. Be to, jei vieno modelio gamini po 50–100 vienetų – apie kokius automatus galime kalbėti“, – išskiria R. Salatkienė

„Tiesa, užklausų yra daug, bet kiek klientų toliau norės Lietuvoje gaminti gaminius, nežinau. Labai daug ką atbaido kainos, dabar mes net nesiimame nieko gaminti, kol nepaskaičiuojame preliminarios kainos, o klientas toliau sprendžia, ar jis lieka, ar nelieka. Bulgarija, Rumunija tikrai pasiūlo mažesnes kainas, jos tuos užsakymus ir perima“, – dalijasi ji.

Tendencija: N. Pileičikienė tikina, kad susidomėjimas siuvėjo profesija kasmet stabiliai po truputį auga, tačiau dažniausiai ją renkasi žmonės, kurie nori puošti save ir kitus, kurti išsvajotą prekės ženklą ir individualų verslą – darbas gamyklose nėra mokinių prioritetinis pasirinkimas. / Karaliaus Mindaugo PMC nuotr.

Prisidėjo ir prastas derlius

„A Grupės“ generalinis direktorius Virginijus Vizbaras pasakoja, kad ir ši įmonė patiria sunkumų, nes specializuojasi natūralaus pluošto lino kategorijoje, o linų verpalų kaina pakilo 30 proc. „Daug kitų kainų stabilizavosi, tačiau kilo ir atlyginimai, ir žaliavos kaina. 2023 m. buvo labai prastas derlius, Prancūzijoje, Belgijoje buvo sausros, pluošto mažai, kaina kilo nežmoniškai, vertinant bendrą situaciją, pirkimai stipriai sustojo. Visiems tekstilininkams, kurie dirba su linu, labai sunku suvaldyti tas žirkles, nes už produktą negali paprašyti tiek, kiek rinka nepasiruošusi mokėti“, – teigia V. Vizbaras.

Tačiau didesnių darbuotojų atleidimų per pastaruosius kelerius krizinius metus įmonei pavyko išvengti. Šiandien joje dirba 50 darbuotojų, jų netrūksta, nes, kaip sako V. Vizbaras, teko sumažinti apsisukimus: „Dirbame vieną pamainą vietoje dviejų. Pagaminame mažiau, nes atsižvelgiame į tai, kad paklausa rinkoje yra kritusi.“

„A Grupė“ Lietuvoje parduoda apie 20 proc. savo produkcijos, likusią jos dalį perka Skandinavijos, Vakarų Europos šalys, kai kurios labiau egzotiškos rinkos, pavyzdžiui, Čilė ar Pietų Korėja. „Tačiau užsienio rinkos daro didžiulį spaudimą, kad kaina negali kilti, o ją vien dėl žaliavos kainos kilimo nori ar nenori reikia kelti. Dalis užsakymų todėl ir atkrenta“, – sako V. Vizbaras.

Ne tik užsieniečiai, bet ir dažnas lietuvis pabrėžia, kad vietinė tekstilininkų produkcija – labai brangi. „Logiška, kad yra tokia situacija, nes vos ne pusę kainos – 40 proc. – sudaro darbuotojų darbo užmokestis. Natūralu, kad mūsų darbo jėga yra brangesnė negu Bulgarijoje, Rumunijoje ar Turkijoje. Užtenka palyginti Lietuvos ir išvardintų šalių MMA“, – akcentuoja G. Bėkštienė.

„Žmonės sako, kad labai mažus atlyginimus mokame, bet jeigu Bangladeše moka tik dešimtadalį to, ką čia mokame, tai žinoma, kad jų tekstilė yra pigesnė – tokia ir konkurencija“, – LATIA generalinei direktorei antrina V. Vizbaras.

„Su Azijos gamintojais konkuruoti sunku, o rinka yra globali, tad konkuruojame visame pasaulyje visi vienodai. Atlyginimai kyla, mūsų energetika irgi banguoja, todėl mūsų konkurencingumas mažėja. Galime konkuruoti tik technologijomis ir inovacijomis, kažkiek dar ir savo kolekcijomis, dizainais. Padeda ir logistika, kadangi esame Europoje. Nedideliems tinklams, dizaineriams esame patrauklūs tuo, kad operatyviai ir kokybiškai atliekame savo darbą“, – sako jis.

Užsienio rinkos daro didžiulį spaudimą, kad kaina negali kilti, o ją vien dėl žaliavos kainos kilimo nori ar nenori reikia kelti. Dalis užsakymų todėl ir atkrenta.

Muitų problema

G. Bėkštienės teigimu, jei kalbėtume apie platesnį paveikslą, pasaulį greitosios mados produktais užvertusios Azijos šalys nėra vienintelė rinkos problema. Tai esą daugiau susiję su muitų nelygiavertiškumu. „Pavyzdžiui, ES šalys apskritai negali objektyviai konkuruoti su trečiųjų šalių įvežama produkcija į ES. Šios produkcijos kokybę nulemia kaina“, – sako LATIA generalinė direktorė.

„Didieji prekės ženklai įsiveža pigią produkciją dėl tarpusavio konkurencijos, bet visi suprantame, kad tai yra žalinga visai ES, nes užribyje lieka vidaus ekonomika ir vidaus produkcija, – dėsto ji. – Iš to kyla begalė kitų kertinių faktorių ir ES reglamentų, tokių kaip Žalioji kryptis, jau minėti muitai, kurie yra lengvatiniai ir itin maži kai kurioms trečiosioms šalims.“

Lietuvos tekstilės pramonė jaučia pasaulinės greitosios mados poveikį, tačiau konkuruoti su ja niekada nesiekė. „Kol kas konkuruojame, nes imamės mažų, technologiškai sudėtingų užsakymų, esame lankstesni. Mūsų darbo kultūra aukšta, bet negalima sakyti, kad Azijoje jos nėra – esu mačiusi tokios aukštos kokybės gaminių, kad mūsų lietuvaičiams iki tokios kokybės dar reikėtų labai stipriai padirbėti“, – teigia R. Salatkienė.

„Be to, jei kalbame apie ekologiją, kuro sunaudojimą, užterštumą, privalumas, kad patys esame Europoje – kur kas lengviau gaminius atsigabenti iš Lietuvos, nei tai daryti iš Kinijos ar kitų Azijos rinkų. Vieni iš pagrindinių mūsų klientų, pavyzdžiui, skandinavai, reikalauja įvairių sertifikatų, įrodymų, kad žaliava yra europinė“, – pasakoja ji.

Verslininkės įsitikinimu, didžioji Europos bėda, kad labai daug produkcijos, o taip pat ir žaliavų gamybos atiduota Tolimiesiems Rytams: „Galutinės operacijos įvyksta čia, bet tokiu atveju jau nebegali išduoti sertifikato, kad tai yra europinė kilmė, o kuo toliau, tuo labiau reikalaujama tokių įrodymų. Prekių ženklai, kurie yra socialiai atsakingi, galvoja apie planetos ateitį, sutinka mokėti ir šiek tiek daugiau, bet turėti europinės kilmės žaliavas.“

Pasak R. Salatkienės, europietis šiandien linkęs rinktis kokybišką drabužį, kurį ilgai dėvės. Žinoma, kokybė kainuoja, todėl Lietuvoje kuriamą produkciją perka klientai iš tokių šalių, kurios yra pajėgios mokėti daugiau: Skandinavijos, Belgijos, Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ar net JAV ir Japonijos.

Situacija: G. Bėkštienė teigia, kad brangi lietuviška tekstilės produkcija neturėtų stebinti, nes 40 proc. jos kainos sudaro darbuotojų darbo užmokestis, kuris šalyje sparčiai kyla. / J. Kalinsko / BNS nuotr.

Prarado prestižą?

Tačiau kokybiški drabužiai negimsta be siuvėjų rankų. Jei vienoje svarstyklių pusėje rikiuojasi prastovų, atleidimų, užsakymų mažėjimo problemos, kitoje atsiduria siuvėjų trūkumas.

Pasak R. Salatkienės, per 30 metų ši profesija labai stipriai nuvertėjo. „Anksčiau siuvėjos profesija buvo gera, prisimenu, kad į profesinę mokyklą stodavo merginos, kurios mokykloje mokydavosi labai gerais pažymiais. Darbo užmokestis buvo pakankamai geras – uždirbdavo vidutinį šalies atlyginimą ir daugiau“, – pasakoja ji.

G. Bėkštienė teigia, kad siuvėjų, pameistrių ir kitų specifinių specialybių paklausa yra didelė, tačiau rengimo centrai, profesinės mokymo įstaigos nemato poreikio ruošti šiuos specialistus, nes tam tiesiog šiandien nebėra paklausos, dažnam jaunam žmogui ši specialybė nebeatrodo solidi.

„Galbūt sprendimas būtų tokias specialybes ruošti patiems verslams, finansuojant jų rengimą, tačiau tai yra pakankamai didelės investicijos šių dienų ekonominėje situacijoje“, – sako G. Bėkštienė.

Vis dėlto Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro (PMC) direktorė Nora Pileičikienė tikina, kad susidomėjimas siuvėjo profesija kasmet stabiliai po truputį auga. Tačiau dažniausiai ją renkasi žmonės, kurie nori puošti save ir kitus, kurti išsvajotą prekės ženklą ir individualų verslą.

„Darbas gamyklose mūsų mokiniams nėra prioritetinis pasirinkimas, nes neatitinka jų lūkesčių – vienus stabdo darbo sąlygos, kitus kūrybiškumo stoka, darbo užmokestis. Užuot dirbę kitiems, jie siekia dirbti sau ir populiarinti individualų siuvimą“, – pasakoja N. Pileičikienė. Ji priduria, kad kai kurie absolventai iš tiesų sėkmingai kuria, pristato savo kolekcijas.

Švedijoje, Danijoje siuvimo pramonė kažkada buvo stipri, bet ilgainiui siuvimo fabrikai išnyko. Kelios ateljė liko, Belgijoje jų taip pat dar yra, bet tokios masinės gamybos, kokios Lietuvoje dar kol kas turime, jau seniai nebėra.

„Kasmet Karaliaus Mindaugo PMC baigia arti šimto siuvėjų ir sukirpėjų-konstruktorių. Pastebime, kad po truputį ši profesija įgauna vis didesnį prestižą“, – pabrėžia N. Pileičikienė.

Iš trečiųjų šalių

Vis tik, R. Salatkienės įsitikinimu, siuvėjo profesiją patrauklesne paverstų pirmiausia aukštesnis atlyginimas. Tačiau bėda, kad, jį labiau kilstelėjus, Lietuvos gamintojai nebegalės konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

„Kadangi mes spaudžiamės ir norime išlaikyti kuo geresnes kainas klientams, niekam ne paslaptis, kad siuvėjų darbo užmokestis nėra pats geriausias. Vėlgi, kadangi siuvėjos sensta, efektyvumo, greičio nėra, negali padaryti daugiau ir daugiau uždirbti iš bendro užsakymo, tai irgi tampa mažesnio atlyginimo dedamosiomis“, – sako R. Salatkienė.

„Čia taip pat nieko naujo – žinome Švediją, Daniją, šiose šalyse siuvimo pramonė kažkada buvo stipri, bet ilgainiui siuvimo fabrikai išnyko. Gal kelios ateljė ir liko, Belgijoje jų taip pat dar yra, bet ten gaminami pavyzdžiai, kad vietoje būtų po kelis vienetus, o tokios masinės gamybos, kokios Lietuvoje dar kol kas turime, jau seniai nebėra“, – teigia R. Salatkienė.

Lietuvos įmonėms tenka samdyti siuvėjas ir iš trečiųjų šalių. LATIA skaičiavimu, ši darbo jėga tekstilės pramonėje sudaro apie 5 proc.

„Mums tai nėra galvos skausmas tiesiogiai, bet mums šiek tiek skauda, nes mūsų partneriams skauda. Yra įmonių, kurios įdarbino ukrainietes, Vilniuje yra įmonė, kuri moterį net ir iš Madagaskaro įdarbino – yra tam tikrų iššūkių, bet taip daroma“, – pasakoja R. Salatkienė.

Ne mažiau tekstilės rinką veikia ir besikeičiantys vartotojų įpročiai. Anot G. Bėkštienės, vartojimas mažėja, ypač tarp jaunimo, kuris, pirkdamas drabužius, stengiasi elgtis atsakingai. Šiandien pirkti drabužius iš antrų rankų ar juos taisyti nėra jokia naujiena. „Tačiau yra ir kita tendencija – pirkti mažiau, bet kokybišką prekę. Ką mūsų Lietuvos tekstilės sektorius puikiai geba daryti, t. y. pagaminti kokybišką, ilgaamžį tekstilės produktą“, – pabrėžia LATIA generalinė direktorė.

V. Vizbaro įmonė pirmuosius lininius rankšluosčius pradėjo gaminti 1997-aisiais, jis pats sako juos naudojantis dar ir šiandien. „Todėl pavydžiu kojinių gamintojams – priešingai nei mūsų gaminiai, jos greitai dėvisi“, – juokiasi jis.

Pirmiausia – kietumas

Jei į deimantą žiūrėtume moksliškai, tai yra iš grafito susiformavusi kiečiausia pasaulyje medžiaga. Jos buvimo vieta gali siekti ir 1 000 km po žeme, magmos gylyje. Doc. dr. A. Kleišmantas pasakoja, kad natūralus deimantas susiformavo apie 3 mlrd. metų laikotarpiu.

„Gamta visada mėgsta pajuokauti: ne tik iš vieno cheminio elemento – anglies – suformuoti deimantą, bet ir pridėti į jį kitokių inkliuzų, kitokių cheminių elementų. Pavyzdžiui, jei patenka azoto, deimantas tampa pilkšvas, rusvas, neišvaizdus, o jeigu jame lieka grafito inkliuzų, pasidaro beveik juodas“, – dėsto gemologas.

Pirmiausia deimantai dominti pasaulį pradėjo ne dėl savo patrauklumo, bet būtent dėl kietumo. Pagal kietumo skalę tai dešimtas ir pats kiečiausias mineralas Žemėje. „Devinti skalėje yra korundai, arba rubinai, ir safyrai. Deimantai už korundus kietesni 150 kartų. Tai pati kiečiausia, atspariausia ir tvirčiausia medžiaga. Kai vystėsi pramonė, jie buvo reikalingi grąžtams, tik vėliau, pradėjus juos šlifuoti, pastebėta, kad jie gali sužibėti“, – sako doc. dr. A. Kleišmantas.

Daug šimtmečių bandyta deimantus šlifuoti įvairiomis formomis ir tik 1910 m. buvo paskelbta, kad vis dėlto reikėtų paieškoti tobulos deimanto formos. Netoli Suvalkų gyvenęs šlifuotojas Marcelis Tolkowskis atrado tobulą formą, kurią pavadino brilliantu. „Tokį deimantą sudaro 57 sienelės. M. Tolkowskis pirmiausia skaičiavo aukščio ir pločio proporcijas, kad būtų išgautas blizgesys. Tada ir prasidėjo didžioji briliantų troškimų revoliucija. 1919 m. oficialiai atsirado vadinamasis Tolkowskio šlifavimas ir iki dabar jis yra vienas  tobuliausių“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

Nors dažniausiai kalbama, kad tikri deimantai kasami Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), daug jų išgaunama ir Australijoje. Tačiau bespalviai deimantai sutinkami tik dviejose pasaulio vietose: PAR ir Sibire, Jakutijoje. Ten esančiuose žemės kloduose glūdi tikrieji juvelyriniai, geidžiamiausi deimantai. Jei neturi jokių priemaišų, blizga visomis vaivorykštės spalvomis.

Tačiau pramonė vis ieškojo būdų, kaip laboratorijoje susintetinti deimantus – esant labai dideliam slėgiui ir labai aukštai temperatūrai, siekiančiai apie 3 000 °C, išgauti iš anglies. Kitaip tariant, pramonė ieškojo būdų, kaip geidžiamuosius deimantus paversti prieinamesnius visiems.

Ekspertizė: į doc. dr. A. Kleišmanto muziejų-laboratoriją „Du safyrai“ žmonės dažnai ateina patikrinti paveldėtų, kartais ir rastų deimantų kokybės, vertės. / Doc. dr. A. Kleišmanto asmeninio archyvo nuotr.

Reklamos viliotinis

Doc. dr. A. Kleišmantas primena, kaip rinkoje pasirodė „Swarovski“ kristalai. Pasak jo, buvo sukurta didžiulė reklama iš stiklo, nors jis ir nebuvo visai paprastas. Austrijos teritorijoje gyvenusios Swarovski šeimos atstovai užpatentavo mašiną, galinčią iki tobulumo supjaustyti kristalą. „Anuomet čekoslovakiškas krištolas buvo labai vertinamas. Tai stiklas, tačiau būtinai su 25 proc. švino. Tokie indai ypač blizga, tampa sunkūs. Tai tapo „Swarovski“ papuošalų idėja“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Į reklamą investuoti milijonai ir turbūt nėra pasaulyje išsivysčiusių šalių, kuriose nebūtų žinomi „Swarovski“ kristalai. Tačiau tai tik prekės ženklas, nes, jei „Swarovski“ kristalas nukris ant žemės, jis veikiausiai suduš – lygiai kaip ir kitos įmonės pagamintas kristalas, nes tai stiklas“, – aiškina jis.

Tačiau tobulas sintetinis akmuo buvo sugalvotas Sovietų Sąjungoje, jis žinomas fianito pavadinimu. „Jo kietumas šiek tiek didesnis nei devyni, jis tikrai atsparus. Idėją nupirko užsienio kompanijos ir pavadino jį kubinio cirkonio oksidu (angl. cubic zirconium oxide), o tai galiausiai buvo supaprastinta iki cirkonio pavadinimo. Tačiau cirkonis yra cheminis elementas, o jo iš tiesų šiek tiek yra natūraliame minerale, kuris vadinasi cirkonas“, – teigia patyręs minerologas.

„JAV kubinio cirkonio oksidas buvo labai populiarus, jis vadintas amerikietiškuoju deimantu (angl. american diamond). Kartais pirkėjai apsigaudavo, yra tekę su tuo susidurti. Tačiau net ir ant tokio akmenėlio dėžutės mažomis raidėmis yra parašyta, kad tai sintetinis mineralas, o ne natūralus deimantas, tad reikia kruopščiai skaityti. Manau, gali būti nemažai žmonių, kurie nežinodami nešioja tokius papuošalus su amerikietiškais deimantais ir galvoja, kad tai natūralūs mineralai“, – sako jis.

„Visi nori deimantų, todėl pasaulyje uždrausta tiesiogiai naudoti deimanto pavadinimą padirbiniams, kad nebūtų klaidinami žmonės, – stengiamasi, kad pavadinimas atitiktų tikrąjį, o ne mistinį“, – priduria ekspertas.

Iš kur tokios nuolaidos?

Doc. dr. A. Kleišmantas pastebi, kad šiandien juvelyrinių dirbinių parduotuvėse gausu deimantų su didelėmis nuolaidomis, siekiančiomis 40 ar net 50 proc. Kaip taip galėjo atsitikti? „Kažkas ne taip – juk tai  pasaulio valiuta, – svarsto jis. – Jeigu deimantas geros kokybės – retas, visiškai bespalvis, be intarpų, taisyklingai nušlifuotas, turi savybių, patekęs į šviesą, ją atspindėti 100 proc. – jo kaina iš tiesų didelė.“

„Vieno karato, arba 200 mg svorio, 6,4 mm pločio akmenėlio, kuris yra neblogo žirnio dydžio, kaina – 30 tūkst. eurų. Lygiai toks pats akmenėlis, bet neišvaizdžios spalvos, su daug inkliuzų, kainuos 300 eurų. Skirtumas labai didelis. Su auksu labai paprasta – žinai prabą, padėjai ant svarstyklių ir, pasižiūrėjęs internete, matai, kiek jis kainuoja. Kaip sužinoti deimanto kainą? Yra daugybė vertinimo punktų“, – aiškina ekspertas.

„Tačiau visuomenė yra mažai informuota, o jei dar ir reklamos faktorius suveikia, daug kas gali makaronų prikabinti. Mažas kokybiškas akmenėlis dažnai kur kas brangesnis už didelį“, – aiškina doc. dr. A. Kleišmantas.

Mėlynieji safyrai per metus brangsta 25 proc., rubinai – 30 proc. Tačiau deimantai visada brangdavo nedaug – 1–3 proc.

Supratęs paklausą, verslas atrado HTHP (angl. high temperature high pressure, liet. aukštos temperatūros aukšto slėgio) technologiją ir pradėjo prastos kokybės, neišvaizdžius deimantus perkristalizuoti. Jeigu deimantas buvo tobulintas, paveiktas, visa tai turi atsispindėti jo sertifikate, jei to nėra – jau apgaulė, dėsto doc. dr. A. Kleišmantas.

„Visame pasaulyje pramonei skirti deimantai pradėti perkristalizuoti kamerose. Iš pradžių juos darė labai gražių spalvų – mėlynus, geltonus, žalius. Tačiau prekyboje jie pabuvo labai trumpai, nes žmogus vis tiek nori turėti tikrą deimantą, bespalvį, – kaip retuosius PAR ar Sibiro, Jakutijos. Tokius ir pradėjo kepti, daug kompanijų nusipirko technologijas, tarp jų ir Indija. Į šią šalį šlifuoti vežama apie 90 proc. pasaulio deimantų, kadangi šlifuotojas Indijoje per dieną uždirba 1 JAV dolerį. Aišku, kokybės nepernelyg daug, bet visiems svarbu pinigai“, – teigia gemologas.

„Toks deimantukas, pilkesnis, tačiau su 57 sienelėmis, kainuoja 1 JAV dolerį. 1995 m., kai važiavau studijuoti į Indiją, nusipirkau tokių deimantukų po 1 JAV dolerį. Dabar ten jau atsirado ir bespalvių, perkristalizuotų deimantų, nors natūraliai pasaulyje tokių bespalvių likę labai labai mažai. Visas pasaulis buvo užverstas paveiktais deimantais. Apie 20 metų gyvename tik šių deimantų – netikėtai su 40 proc. nuolaida – pasaulyje“, – konstatuoja jis.

Doc. dr. A. Kleišmantas priduria, kad Lietuvoje apie 90 proc. parduodamų deimantų yra paveikti, bet to paprastai nenustatysi, reikia atlikti specialius tyrimus.

Tikrinti ir dar kartą tikrinti

„Pramonė ir vėl pasirodė nepasotinama – gal galima padaryti paprasčiau, gudriau, gal galima tiesiog laboratorijoje užauginti deimantą? Pastatyti ne vieną mažą aparatuką, o tūkstančius Kinijoje, ir ištisą parą stebėti, kaip iš jų krinta akmenėliai? Jie būna neišvaizdūs, bet tuo viskas juk nesibaigia, – tada vėl imamės HTHP technologijos, perkristalizuojame ir vizualiai nuo gamtinio toks deimantas nesiskirs, na, tik skirtumas tarp jų kokie 3 mlrd. metų. Žinoma, ir tyrimai parodys visai kitus duomenis, nors akmuo ir turės dešimtą kietumo lygį, bus tinkamas pramonėje, tačiau jame nebus Žemės širdies, magmos paslapčių“, – apie laboratorijoje šiandien auginamus deimantus kalba doc. dr. A. Kleišmantas.

Reklamos daug, kaip kadaise buvo ir „Swarovski“ kristalų atveju. Kinija nesustoja laboratorijose auginti deimantų, todėl milžiniškas jų skaičius turi įsiskverbti į deimantų trokštančią sąmonę, užgožti net ir HTHP paveiktą natūralų deimantą.

„Tai verslas, pinigai, o mes – emocijos pagauti. Man teko matyti, kad net ant deimanto išgraviruoti skaičiukai neatitinka realybės, jų nėra, vadinasi, deimantas – dirbtinis, išgalvotas dėl sertifikato, bet ir jį internete galima nusikopijuoti. Tam didžiuosiuose pasaulio miestuose yra patikimų privačių brangakmenių laboratorijų. Pavyzdžiui, Kaune maniškė „Du safyrai“ dirba nuo 1992 m., esu tarptautinių pripažintų laboratorijų asociacijos narys, mes dirbame atsakingai“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Valstybės sudaro sutartis su tokiomis laboratorijomis, kad jos prisijungtų ir prie švietimo, ir prie informavimo procesų. Šiais laikais tokios laboratorijos labai reikalingos“, – neabejoja gemologas.

Į doc. dr. A. Kleišmanto laboratoriją žmonės dažnai ateina patikrinti paveldėtų, kartais ir rastų deimantų kokybės, vertės. Yra žmonių, kurie į deimantus investavo dar sovietiniais laikais ir nori sužinoti dabartinę jų kainą, o vėliau neretai ieško pirkėjų. Būna klientų, kurie ateina patikrinti atostogų Turkijoje metu nupirktų deimantų vertės. Pasak gemologo, tokiais atvejais labai dažnai tenka nuvilti žmones – jie sužino, kad sertifikate nurodyta informacija neteisinga. „Kartais kaina dar išlieka gana gera, nes juk Turkijoje smarkia nusiderėta dėl suprantamų priežasčių“, – šypsosi jis.

„Būna ir taip, kad žmogus lieka skolingas pardavėjui, o grįžęs į Lietuvą pasitikrina ir sužino, kad deimantų vertė mažesnė, nei jau išsimokėta,  ką kalbėti, kiek dar liko sumokėti…“ – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Dabar į laboratoriją pradėjo keliauti sintetiniai akmenys, teko ne kartą pačiam nustatyti. Būna ir taip, kad tarp daug smulkesnių tikrų deimantukų dirbinyje įmaišoma keletas sintetinių. Verslo žmonės patikrinę gaminius tokiais atvejais paprasčiausiai grąžina pardavėjams“, – sako ekspertas.

Stabilios kainos

Deimantų rinkoje kainų judėjimas vyksta, bet paprastai jis ne itin žymus. Iš tiesų didelis šuolis buvo fiksuojamas prieš keturiolika metų, per pasaulinę finansų krizę, kai stojo ekonomika, nuvertėjo pinigai, buvo didelė infliacija. „Per vienus metus deimantai pabrango 70 proc. Aukso kainos irgi šuoliavo labai dideliais žingsniais, buvo išpūsta situacija, žmonės prisipirko investicinio aukso. Tuo metu aš konsultuodavau, kad neverta pernelyg investuoti į tokį auksą, nes jo kainos tikrai kris, ir tikrai nukrito 30 proc.“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

Tačiau deimantai visada brangdavo nežymiai – 1–3 proc. Kai kurios pozicijos labiau atpinga, kai kurios labiau pabrangsta, priklausomai nuo rinkos poreikių. Doc. dr. A. Kleišmantas sako, kad sankcijos rusiškiems deimantams šiuo metu didelio poveikio kainoms nedaro: „Tačiau yra rizika, kad deimantas taps mažai vertinamas dėl jo pertekliaus, kai vizualiai nebeskirsime, ar tai natūralus, ar sintetinis akmuo.“

Su spalvotaisiais brangakmeniais – kitokia situacija, jie brangsta nuolatos, kadangi jų iškasama mažiau, pinigai nuvertėja, o poreikis didėja. „Pavyzdžiui, mėlynieji safyrai per metus brangsta 25 proc., rubinai – 30 proc. Deimantai miega – šiek tiek pakildami, sustodami, ir kas bus ateityje, nežinoma, nes juos, labai tikėtina, užgoš sintetinių perteklius.“

Kinija nesustoja laboratorijose auginti deimantų, todėl milžiniškas jų skaičius turi įsiskverbti į deimantų trokštančią sąmonę, užgožti net ir HTHP paveiktą natūralų deimantą.

Tikroji prabanga

Juvelyrikos gaminiams naudojama apie 300 mineralų, tačiau deimantai – vieni iš geriausių pasaulinės rinkodaros pavyzdžių, tarsi užropoję ant visų kitų dėmesio vertų brangiųjų akmenų.

Pagrindiniai ir visame pasaulyje patrauklūs yra investiciniai rubinai, safyrai. Jų būna ne tik klasikinės mėlynos, bet ir visų kitų spalvų. „Rubinai dažniausiai mažučiai, nes tokie yra gamtos kaprizai ir mes jų nematome parduotuvėje, nebent labai nedaug, o jei jau matome didelius – tai kaip uolienos gabalus, kaip dailės akmenis. Čia irgi reikia būti labai atsargiems, nes pramonėje daug didelių akmenų neva su inkliuzais, burbulais, kad atrodytų kuo natūraliau, o iš tiesų tie inkliuzai sukuriami dirbtinai. Vėliau juvelyrai susiduria su problemomis – galvodami, kad tai tikri akmenys, neretai sudaužo juos, nes, pasirodo, tai tėra stiklas su  mažu gabalėliu rubino viduje“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

Tikras rubinas – itin brangus akmuo. „Mianmaro, anksčiau vadinto Birma, kraujo raudonumo rubino vieno karato kaina siekia 100 tūkst. dolerių. Ar mes galime jų pamatyti parduotuvėje? Niekada nepamatysime, nebent atskirose rinkose. Kas yra tai, ką matome? Arba uolienos gabalėliai, arba imitacija“, – teigia ekspertas.

„Pavyzdžiui, Mozambike, kurį valdo britų kompanijos, nuo 2008–2009 m. rasti trys rubinų telkiniai, ten telkiasi apie 40 proc. visame pasaulyje iškasamų rubinų. Tos kompanijos ir kainas reguliuoja, reaguodamos į kinų perkamumą, nes Kinija yra geriausia pirkėja. 2014 m. buvo kalbama, kad rubinai pabrangs kelis kartus – jau pabrango ir keturis, nes labai didelis perkamumas“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Mozamiko rubino kaina už vieną karatą gali siekti 30–40 tūkst. JAV dolerių. Vietnamo rubino – apie 20–30 tūkst. JAV dolerių, Šri Lankos rubino – apie 15 tūkst. JAV dolerių. Viskas priklauso nuo atspalvio. Safyrai, kurie yra įvairiausių spalvų, o patraukliausi – mėlyni, taip pat kainuoja įvairiai. Brangiausi yra Kašmyro, Indijos, bet jie labai reti. Tokių akmenų karatas kainuoja 100 tūkst. dolerių. Žinoma, yra ir pigesnių iš kitų šalių, už kelis tūkstančius dolerių“, – dalijasi gemologas.

Jis išskiria ir špinelį. Šio akmens kaina kyla, tačiau yra žemesnė už safyrų ar rubinų, o atrodo toks akmenėlis labai panašiai – kai kurie atspalviai, pavyzdžiui, rožinis, visiškai identiški.

„Kairiųjų ir liberalų noras ką nors pakeisti iš karto sukelia labai didelę priešpriešą, įsijungia Katalikų Bažnyčia“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas doc. dr. Andrzejus Pukšto. Lenkija – specifinis atvejis, čia netrūksta savitų subtilybių, pabrėžia ekspertas.

Akceleratorius – gynyba

Epizodai iš Lenkijos politinių naujienų skilties šiek tiek primena veiksmo filmą: dviejų parlamentarų slėpynės nuo teisėsaugos prezidentūroje, vėliau nuo bausmės juos išgelbėjusi prezidento Andrzejaus Dudos malonė, dramatiškai valdančiųjų atleisti visuomeninės televizijos vadovai, prezidento veto dėl naujo biudžeto, bemaž nuolatinis ir atviras valstybės galvos nepasitikėjimas vyriausybės, parlamento sprendimais, galiausiai dar ir 50 atšauktų ambasadorių, kurie buvo priimti ankstesnės konservatorių administracijos metu.

Doc. dr. A. Pukšto sako, kad Lenkijos visuomenėje tokia didelė vidinė konfrontacija kyla ne pirmą sykį. „Jau buvome tokios konfrontacijos liudininkai prieš 10–12 metų. Jeigu situaciją vertintume teoriškai, reikėtų paminėti, kad Lenkija, kaip ir visos posocialistinės respublikos, yra parlamentinė valstybė su, panašiai kaip ir Lietuvoje, plačiomis prezidento galiomis. Tikrai tiek Lenkijos, tiek Lietuvos santvarka nėra panaši į Prancūzijos kaip pusiau prezidentinės respublikos santvarką, kur visgi galutinius taškus sudeda prezidentas“, – dėsto politologas.

Kadangi Lenkijos prezidentą renka visuomenė, jis vis tiek turi girdimą balsą, ir jeigu prezidentūros ir parlamento daugumos politinės pozicijos nesutampa, natūralu, kad pasitaiko įtampų. „Be to, reikia pabrėžti, kad Lenkijos prezidento galios yra šiek tiek didesnės negu Lietuvos prezidento, nes Lietuvoje atmesti prezidento veto užtenka paprastos parlamentinės daugumos, o Lenkijoje reikia keturių penktadalių Seimo narių balsų. Faktas, kad dabartinei valdančiajai daugumai balsų neužtenka. Vadinasi, šiuo metu valdantieji negali priimti esminių įstatymų, negali keisti Konstitucijos, Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo sudėties“, – sako doc. dr. A. Pukšto.

Tačiau jis pabrėžia, kad gynybos ir saugumo klausimais prezidentas ir vyriausybė randa bendrą kalbą: „Būtų labai pavojinga, jei nerastų, nes situacija regione šiuo metu yra labai įtempta“.

Iš tiesų, Lenkijos įstojimo į NATO 25-ųjų metinių proga Vašingtone viešėję A. Duda ir premjeras Donaldas Tuskas demonstravo vienybę ir viešai ragino aljanso nares daugiau investuoti į savo saugumą. Galbūt tai galima laikyti pasirengimu potencialiam naujajam JAV prezidentui Donaldui Trumpui?

Doc. dr. A. Pukšto manymu, tikriausiai visa Europa ruošiasi galimai D. Trumpo pergalei. „Drįstu manyti, kad ir Lietuvos politiniai lyderiai turi scenarijų, jeigu D. Trumpas ateitų į valdžią, – priduria politologas. – Lenkija šiuo metu yra viena iš NATO šalių lyderių, stovinti iš karto už JAV, ji skiria 4 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP) ir tai yra ankstesnės konservatorių vyriausybės sprendimas. Tiesa, Lietuva nedaug nusileidžia.“

„Bet yra įdomus momentas: prezidentas A. Duda niekada negailėjo komplimentų D. Trumpui, skirtingai negu D. Tuskas. Šis, būdamas vienas iš ES vadovų, ir kritikavo, ir, galima sakyti, kažkiek net šaipėsi iš D. Trumpo. A. Duda neslepia, kad jam, kaip dešiniųjų atstovui, respublikonų vertybės yra artimesnės negu demokratų. Ir dar turėkime omeny, kad D. Trumpo prezidentavimo metu A. Dudai pavyko surengti D. Trumpo vizitą į Varšuvą, tada lygiagrečiai įvyko ir Trijų jūrų iniciatyvos forumas. Tai, ko gero, buvo didelis A. Dudos pirmosios kadencijos laimėjimas“, – primena doc. dr. A. Pukšto.

D. Tuskas nori parodyti, kad vykdo pokyčius. Opozicijos kalbos apie priešlaikinius rinkimus irgi nutilo, nes manoma, kad konservatoriai galėtų prarasti daugiau vietų.

Atsitraukimo nesitikėtų

Nors Vašingtone Lenkijos lyderiai ir demonstravo vienybę, Varšuvoje įtampos, kuri kilo po paskutinių parlamento rinkimų, neįmanoma nepastebėti. Doc. dr. A. Pukšto vertinimu, didžiausias politinis drebėjimas tikriausiai buvo senojo visuomeninio transliuotojo uždarymas, faktiškai visų ten dirbusių žurnalistų atleidimas ir iš esmės naujos televizijos, naujo radijo sukūrimas.

Daugiau prezidento veto ir naujų rietenų dar tikrai galime išvysti, ir nors D. Tuskas yra užsiminęs, kad galėtų net atsistatydinti, jei A. Duda ir toliau kaišios pagalius į jo politinių sprendimų ratus, doc. dr. A. Pukšto nemano, kad toks scenarijus artimiausiu metu yra realus. „Valdančioji koalicija, kurią sudaro keturios politinės partijos, bent jau kol kas veikia sklandžiai, koalicijos viduje nėra jokios trinties, jie taip pat turi daugumą – nors ir nelabai didelę, bet ir nelabai trapią. Kurį laiką buvo kalbama apie priešlaikinius parlamentinius rinkimus, bet dabar tos kalbos nurimo dėl dviejų priežasčių“, – teigia politologas.

„Pirma, D. Tuskas nori parodyti, kad jis dirba konstruktyviai ir vykdo pokyčius. Antra, opozicijos kalbos apie priešlaikinius rinkimus irgi nutilo, nes manoma, kad konservatoriai galėtų prarasti daugiau vietų. Kol kas, atrodo, priešlaikinių rinkimų nebus, juolab kad Lenkija dabar labai intensyviai ruošiasi savivaldos rinkimams, kurie vyks balandžio 7 dieną“, – tęsia jis.

Naujos jėgos

Priešprieša tarp konservatorių ir liberaliosios stovyklos pastaruosius dešimt metų Lenkijoje bujojo. Dalis lenkų jau yra pavargę nuo tokios atmosferos, tai gali lemti naujų politinių jėgų kilimą.

„Auga partija, pavadinimu „Trečiasis kelias“. Ko gero, jei priešprieša ir toliau išliks, atsiras erdvės centristinėms partijoms. Bet šiuo atveju, manau, yra asmeninės priešpriešos tarp D. Tusko ir konservatorių lyderio Jaroslawo Kaczynskio. Po 4–5 metų ši scena natūraliai turės atsinaujinti ir pagrindiniai šio meto herojai išeis užtarnauto poilsio, bet kol kas esame partinės sistemos priešpriešos liudininkai. Tačiau kaip rodo istorija, Lenkijoje partinė sistema iš esmės persikrauna kas 10–12 metų“, – pasakoja politologas.

Akivaizdus ir visuomenės susiskaldymas, labai daug nesutarimų kyla, pavyzdžiui, abortų klausimu. „Didelė dalis nusiteikusi labai konservatyviai, laikosi tradicinių pažiūrų, ir yra tų, kurie sako, kad reikia kuo didžiausios laisvės. Pastarosiomis savaitėmis Lenkijoje vyksta labai aštrios diskusijos, kokios kontraceptinės tabletės turi būti prieinamos, ir pan. Dėl LGBT teisių taip pat yra labai didelė priešprieša, Lenkija ir toliau lieka gana katalikiška ir konservatyvi šalis“, – teigia doc. dr. A. Pukšto.

„Kairiųjų ir liberalų noras ką nors pakeisti iš karto sukelia labai didelę priešpriešą, įsijungia Katalikų Bažnyčia. Temos, kurios nekelia klausimų Vakarų ir kitose Vidurio Rytų Europos šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje, Lenkijoje kelia daug klausimų. Lenkija yra specifinis atvejis, čia yra subtilių situacijų“, – konstatuota jis.

Visuomenės apklausos rodo, kad šiuo metu populiariausia partija išlieka konservatyvioji „Teisė ir teisingumas“ (PiS), tačiau su konservatoriais į koaliciją jungtis nenori mažesnės partijos, taigi čia D. Tuskas yra pranašesnis – jam sekasi suburti politines jėgas. D. Tusko vyriausybei netrukus sukaks 100 dienų, doc. dr. A. Pukšto mano, kad už liberalus balsavę rinkėjai vis dar išlaiko optimizmą.

„Tačiau D. Tusko vyriausybė naikina lengvatas maisto produktams, ko gero, jie greitai pabrangs. D. Tusko vyriausybė taip pat nenumato tokio plataus socialinio paketo, kokį siūlė konservatoriai, todėl visuomenės nuotaikos dar gali suprastėti šiek tiek vėliau“, – pastebi politologas.

Dvigubi standartai?

Briuselis su Lenkijos konservatorių vyriausybe turėjo įvairių nesutarimų, todėl ES institucijose ir vadovybėje D. Tusko pergalė buvo labai laukiama.

„Ursulai von der Leyen, Olafui Scholzui, Emmanueliui Macronui labai reikėjo proeuropietiško Lenkijos vyriausybės vadovo, nes ne paslaptis, kad santykiai su ankstesne vyriausybe klostėsi labai komplikuotai. Nors dažnai ir buvo randamas konsensusas, vis tiek dėl teisės viršenybės ar kitų klausimų buvo nesutarimų, galiausiai turėkime omeny, kad buvo užšaldytos vystymosi fondo lėšos Lenkijai, nepaisant to, kad jos buvo paskirstytos prieš trejus metus. Pavyzdžiui, Lietuva šitomis lėšomis naudojasi jau daugiau negu dvejus metus, o Lenkijos dalis iki šiol buvo užšaldyta“, – sako jis.

„Iš tikrųjų, į valdžią atėjus D. Tuskui, lėšos buvo greitai atšildytos, nepaisant to, kad teisinės korekcijos dar nebuvo įvykdytos – čia galima papriekaištauti, kad santykiai tarp Briuselio ir Varšuvos visada turėjo ir turi politinį atspalvį, kad tai yra kova ne dėl teisės principų, o tam tikrų politinių nuostatų“, – pastebi ekspertas.

Tačiau Briuselis tikina, kad pasitiki D. Tusku, be to, ir jis pats aiškiai deklaruoja, kad bus sugrįžta prie ankstesnės teisinės sistemos. „Bet jis de facto ir de jure dabar net ir negali to pakeisti, kol yra prezidentas A. Duda, nes jis greičiausiai nepasirašytų pakeitimų. Taigi, čia iš tikrųjų žaidžiama dvigubais standartais, bet, man atrodo, dėl Ukrainos ir Rusijos karo atmosfera Europos institucijose yra tiek įkaitusi, kad visi entuziastingai priėmė naujos valdžios atėjimą Varšuvoje ir intensyviai bendradarbiauja su D. Tusku“, – teigia doc. dr. A. Pukšto.

Laukia intriga

Iki Lenkijos prezidento rinkimų liko kiek daugiau nei metai, A. Duda nebegali kandidatuoti trečiai kadencijai, tad formuojasi nemaža intriga. „Būtų paprasta, jeigu nebūtų sudėtinga, – šypteli doc. dr. A. Pukšto. – Neaišku, kas atstovaus PiS. Visi ekspertai ir politologai vieningai sako, kad jeigu PiS norėtų laimėti prezidento rinkimus, turėtų iškelti nepartinį centristinių pažiūrų kandidatą.“

„Šiuo metu labai populiarus liberalų atstovas, Varšuvos meras Rafałas Trzaskowskis, kuris dar nepaskelbė apie kandidatavimą. Taip pat populiarus centristas, Lenkijos Seimo pirmininkas Szymonas Holownia. Konservatoriai irgi turėtų rasti kandidatą, kuris ne tik tenkintų dešiniųjų pažiūrų rinkėją, bet taip pat atitrauktų rinkėjus nuo centro“, – teigia ekspertas.

„Kol kas aiškaus kandidato nėra, bet būkime atviri – šiuo metu, po pralaimėjo, PiS atsigauti yra sudėtinga. Visi prognozuoja, kad ir per savivaldos rinkimus jie pralaimės daugelyje miestų ir savivaldybių. Bet iki prezidento rinkimų liko daugiau nei metai, suradus centro dešinįjį kandidatą rinkimai galėtų pakrypti ir PiS palankesne linkme“, – svarsto jis.

Doc. dr. A. Pukšto grįžta prie Lenkijos specifikos: „Lenkijoje liberalizmo šūkiai toli gražu nėra esminiai. Čia svarbi Katalikų Bažnyčia, kartais galima pajusti ir tautinių-nacionalistinių nuotaikų, yra daug antiliberalių rinkėjų. Liberalų kontrakandidatas turėtų orientuotis į konservatyvius rinkėjus.“

Reklama ir realybė

P. Čepkauskas juokauja, kad, kaip mėgsta sakyti finansų analitikai,  tendencijos įvairiakryptės, neaišku, kur jos veda. Tačiau iš tiesų prekybininkai Lietuvoje nenori mažinti kainų, todėl situacija per šias  Velykas bus panaši į praėjusių metų. „Pastebimas atskirų prekių grupių kainų žemėjimas, pavyzdžiui, aliejus pernai buvo stipriai pabrangęs, dabar jau pusmetį jo kaina nukritusi. Kartu visi produktai, kuriuose yra aliejaus, taip pat pigesni: aliejumi užpiltos silkės, majonezas – apie 10 proc. ir kt.“, – vardija jis.

„Yra prekių, kurias galima pavadinti emocinėmis, – parduodant jas norima daugiau uždirbti. Kalbu apie Velykų prekes, šokoladinius produktus ir pan. Tačiau faktas, kad Lietuvoje žmonių yra tiek, kiek yra. Gal jie ir turi šiek tiek daugiau pinigų, bet pataupo“, – konstatuoja P. Čepkauskas.

Šiokia tokia naujiena, kad šiemet dėl kainų realiai labiausiai konkuruoja du prekybos tinklai, nors vyrauja labai aiški bendra tendencija masiškai skelbti apie neva žymiai mažinamas kainas. Deja, reklamos dažniausiai neatitinka realybės, sako P. Čepkauskas.

„Darėme įrašus, rodėme, kad pieno produktų, duonos, batono kainos netgi padidėjo – sausio mėnesį jos buvo 2 proc. padidintos. Visi nori didinti apyvartą, juo labiau kad dabar yra įdomių tendencijų. Vartotojui, ypač turinčiam mažas pajamas, atseikėta šiek tiek pinigų: augo neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD), minimali mėnesinė alga (MMA), biudžetininkams taip pat daugiau atseikėta. Iš esmės tai yra ta grupė žmonių, kuri neatsideda pinigų investicijoms, o išleidžia vartojimui“, – teigia jis.

Praktika: bendra tendencija masiškai skelbti apie neva žymiai mažinamas kainas dažniausiai neatitinka realybės, sako P. Čepkauskas. / P. Čepkausko asmeninio archyvo nuotr.

Nestandartinė situacija

Vis dėlto kainas stebintis ekspertas išskiria, kad sausio ir vasario mėnesių statistika rodo, jog mažmeninė prekyba beveik neaugo. „Buvo kelių procentų piniginis augimas, tačiau tai labai nežymus skaičius, palyginti su laikotarpiu, kai buvo didžiulė infliacija ir vartotojas, neturėdamas kur dingti, leido daugiau. Tada augimas buvo 15–19 proc. Prekybininkams dabartinis rezultatas yra prastas ir kainų karas tikriausiai su tuo susijęs, nes vadovybė nori apyvartos, nepaisant situacijos“, – svarsto P. Čepkauskas.

„Kaip ir mūsų valstybės biudžeto atveju buvo numatyta surinkti daugiau, taip ir gamintojai, prekybininkai irgi turėjo didesnių planų. Prekybininkai dar turės pakovoti dėl vartotojo pinigų“, – sako jis.

P. Čepkauskas numato finansinių srautų judėjimo pokyčių vadinamajame kalorijų versle, kurį sudaro ne tik mažmeninė maisto prekyba, bet ir maitinimo įstaigos. Maisto prekybai gali tekti didesnė vartotojų pinigų dalis, mat žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų, kad kai kurie restoranai priversti užsidaryti, nes esą negali pakelti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos panaikinimo.

„Per 2008–2009 m. krizę mažmeninėje prekyboje formavosi labai įdomių dalykų. Tada žmonės turėjo mažiau pinigų ir kilo tuo metu egzotinių maisto produktų kategorijų, pavyzdžiui, sušių rinkinių, prekyba, nes tiems, kuriems eiti į restoranus buvo per brangu, bandydavo tokį maistą gamintis, nusipirkti patys“, – primena P. Čepkauskas.

Šios Velykos prekybininkams taip pat gali būti šiek tiek kitokios, nes formuojasi ne visai šiam metų laikui standartinė situacija. „Kitokia metų pradžia, ypač dėl maisto, bet ir dėl kitų prekių, nes vasaris šiemet buvo viena diena ilgesnis ir tai yra 3 proc. papildomos apyvartos. Be to,  Velykų prekyba nusikels į kovą, t. y. į pirmą ketvirtį, – verslas ir dėl dovanų, ir dėl maisto pirmą metų ketvirtį pabaigs gana neblogai. Tačiau paskui ateis balandis, kai nebus didesnių įvykių. Manau, kad antras ketvirtis bus įdomesnis nei pirmas“, – nuspėja P. Čepkauskas.

Manipuliacijos kainomis

Neseniai pricer.lt užfiksavo, kaip to paties prekybos tinklo skirtingose parduotuvėse skiriasi maisto produktų kainos. Pasak P. Čepkausko, tokią situaciją jis matė pirmą kartą gyvenime. „Prieš pat nosį keičia kainas ir būtent to pigiausių prekių krepšelio, kurį mes tiriame, – tai buvo atvira manipuliacija. Kiti tinklai per daug nedeklaruoja, kad laiko vienodas kainas, tik „Lidl“ kalbėjo kitaip, bet, pasirodo, taip nėra“, – tvirtina jis.

Ekspertas teigia, kad būtent elektroninės etiketės gali sudaryti sąlygas panašioms manipuliacijoms ir ateityje: „Buvo žiniasklaidoje Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarybos atstovų komentarų, kad verslas kainas gali bet kada kaitalioti. Su elektroninėmis etiketėmis mums ir pakaitalios, kadangi reglamentavimo nėra.“

Taip, lenkiškas produktas Lietuvoje 20 proc. brangesnis negu Lenkijoje, bet lenkiškos varškės pakelis čia kainuoja 1 eurą, o lietuviškas – 2,5–3 eurus.

„Lenkai kelius užblokavo, tai gali viskas pabrangti, – mes šiandien kilstelėsime jums kainas 20 proc. Norima padaryti vos ne taip, kad prieš einant į parduotuvę reikėtų pasižiūrėti, kaip klostosi reikalai akcijų rinkoje, ir tada nuspręsti, ar eiti šiandien apsipirkti, ar ne. Tai gali privesti prie to, kas vyksta su degalinių tinklais, – tvirtina P. Čepkauskas. – Ryte, kai ateina pensininkai, bus vienokios kainos, o vakare, kai ateis pavargę po darbo žmonės ir neatkreips dėmesio į kainas, jos jau bus kitokios.“

„Visi tinklų atstovai labai džiaugėsi dėl elektroninių kainų, sakė, kad vis kokia nors žmogiškoji klaida įsiveldavo, todėl dabar bus geriau. Galiausiai baigsis tuo, kad kainos parduotuvėse per dieną keisis tiek kartų, kiek ir naftos kaina. O prekybininkų sutartys su tiekėjais yra stabilios, kainas jie keičia ne dažniau kaip kas dvi savaites“, – sako jis.

Remiantis statistika, asmens išlaidos maisto produktams sudaro apie 20 proc. visų išlaidų, tačiau pridėjus, pavyzdžiui, alkoholio gaminius, išleidžiamos sumos gali siekti ir iki 30 proc. visų asmens išlaidų. „Jei kalbėtume apie tuos asmenis, kurie uždirba mažiau nei 1 000 eurų, net 50 proc. jų išlaidų skiriama maistui. Verslas, kuris laiko ranką trečdalyje lietuvio pintinės, praktiškai gali daryti bet ką. Kyla retorinis klausimas, ar mes tokios laisvos rinkos norime. Nors, tiesą sakant, apklausos rodo, kad jauni lietuviai labai patenkinti gyvenimu“, – pastebi P. Čepkauskas.

Tvirtesnis zlotas

Prieš didžiąsias metų šventes jau įprasta girdėti, kad didėja į Lenkiją skubančių apsipirkti ir sutaupyti ketinančių lietuvių srautai. Tačiau kovo pabaigoje Lenkijoje turėtų būti panaikinta iki šiol taikoma nulinio PVM lengvata maisto produktams. Vis dėlto P. Čepkauskas įsitikinęs, kad 5 proc. pokytis maisto produktų kainoms didelės įtakos neturės.

„Tie, kurie važiavo apsipirkti į Lenkiją, ir toliau važiuos. Daug jautresnį efektą tai gali sukelti, jeigu tai vyks kartu su zloto kurso kilimu. Dabar į Lenkijos zlotą žiūrima labai pozityviai, jo kursas kyla. Jei neklystu, yra 4,2–4,3 zloto už 1 eurą, o buvo 4,5 zloto už 1 eurą“, – sako jis.

„Kodėl taip yra? Tarptautinės finansinės institucijos į Lenkiją žiūri iš  perspektyvos, kad ji grąžins PVM, vadinasi, šalis gaus daugiau pajamų, – zlotas tvirtėja. Šie du faktoriai gali vienas kitą pastiprinti“, – aiškina ekspertas.

„Lenkijoje bus 10 proc. didesnės maisto kainos lietuviško euro atžvilgiu, bet vis tiek 20 proc. mažesnės nei Lietuvoje. Lenkijoje konkurencija didesnė, manau, kad tinklai mėnesį ar du tuos 5 proc. absorbuos į savo sąskaitas, nes tai tikrai nedidelis skaičius. Situacija panaši į tą, kai tie 5 proc. buvo mažinami, – mačiau reportažą, kai Suvalkuose parduotuvės savininkas sakė, kad kainos smarkiai nesikeitė, bet kiek vargo buvo visas tas kainas, atnaujintas etiketes perklijuoti“, – šypteli P. Čepkauskas.

Bet kuriuo atveju tai buvo pozityvi žinia iš valdžios. „Kartu su visu paketu ir degalai, ir kiti dalykai pigo. Apskritai ekonomikai tai buvo naudinga, bet pamažu lenkai viską sugrąžino atgal ir tai darė labai gerais momentais. Degalų kainas sugrąžino, kai naftos kainos pradėjo kristi ir Lenkijoje kainos švieslentėse iš esmės liko tokios pačios, o valdžia gavo daugiau pajamų. Dabar maisto PVM sugrąžinimas irgi iš esmės ne toks skaudus, nes produktai po truputį pinga ir skirtumas sumažės, statistinis lenkas to beveik nepajus. Lietuviams, profesionaliems prekiautojams, irgi bus panašus efektas“, – teigia jis.

Velykų prekyba nusikels į pirmą ketvirtį, bet paskui ateis balandis, kai nebus didesnių įvykių.

Atvyko pas pirkėjus

Nereikėtų pamiršti, kad pastaraisiais metais lenkų produktai tarsi patys atvykdavo pas savo pirkėjus į Lietuvą. „Vienas iš to akceleratorių buvo 2016–2017 m. tinklo „Lidl“ atėjimas, nes jį tikriausiai galima vadinti mūsų šalies lenkiškų prekių ambasadoriumi. Pasiimi maišą, du trečdalius jo pripildai pjuvenų, trečdalį – miltų ir sakai, kad tai miltų maišas“, – situaciją dėl lenkiškų prekių asortimento, kurį neretai mėginama priskirti lietuviškam, iliustruojantį pavyzdį pateikia P. Čepkauskas.

„Kiti tinklai irgi sureagavo, su savo perkamąja galia taip pat atsigabeno lenkiškų pieno produktų. Džiaugiamasi, kad lietuviai tiek daug nebevažiuoja į Lenkiją ir perka čia, bet lenkiški produktai patys atvyko pas mus. Taip, lenkiškas produktas Lietuvoje 20 proc. brangesnis negu Lenkijoje, bet lenkiškos varškės pakelis čia kainuoja 1 eurą, o lietuviškas – 2,5–3 eurus“, – sako jis.

Kainų analitikas neabejoja, kad Lietuvos pieno pramonėje yra anomalijų. Apie tai esą byloja ir paskutinis akcinės bendrovės „Vilkyškių pieninė“ pareiškimas, kad naują gamyklą ji statys Latvijoje. „Tai kelia klausimų, kažkokias išvadas iš to tikriausiai reikėtų padaryti“, – svarsto P. Čepkauskas.

„Mūsų gamybininkai, supratę, kad lietuvis niekur nedings, pakėlė jam kainas daugiau nei užsienio klientui. Aš sutinku už mūsų lietuvišką produktą sumokėti 20 proc. daugiau, bet kai skirtumas yra 1–3 eurai, jau kyla keistų minčių. Mūsų pricer.lt puslapyje vyksta visokių diskusijų, kad neva lietuviškų pieno produktų skonis labai skiriasi nuo lenkiškų produktų. Tai gal jie iš naftos juos gamina?“ – juokiasi ekspertas.

„Lenkai paprasčiausiai efektyviau dirba, superka daug lietuviško pieno, o lietuviško žaliavinio pieno judėjimas į Lenkiją yra gana didelis“, – priduria P. Čepkauskas.

Krizę išgyvena ne visi

Seimo Kaimo reikalų komitetas pavasario sesijoje žada atnaujinti vadinamojo Pieno įstatymo svarstymą – praėjusį birželį šiame procese buvo padaryta pertrauka. Komitetas sako, kad minimą pieno supirkimo kainų reguliavimą ir kainodaros viešinimą numatančio įstatymo projektą siekė aptarti su žemdirbiais ir sulaukti ekspertinio vertinimo.

Dabar ūkininkai teigia, kad ekspertinis vertinimas jų netenkina, nes esą neatsižvelgta į įvairius oligopolinius rinkos klausimus. Šiuo metu penkios didžiausios pieno perdirbimo grupės perdirba apie 90 proc. viso superkamo pieno.

Lobistas Šarūnas Frolenko teikia paslaugas pieno perdirbimo įmonėms ir jau seniai stebi situaciją pieno rinkoje. Jis pabrėžia, kad jo nuomonė nederinta su klientais ir atspindi tik asmeninį požiūrį, tačiau įsitikinęs: Lietuvos pieno ūkiai su sunkumais susiduria dėl nesprendžiamų struktūrinių problemų – bandymai prikelti Pieno įstatymą žemdirbių bėdų neišspręs, o ketinimai reguliuoti rinką tik pablogins situaciją.

„Pieno supirkėjai žaliavinį pieną laisvai gali pirkti aplinkinėse rinkose, tad bet kokie rinkos ribojimai Lietuvoje mūsų ūkininkams padarys meškos paslaugą – dar labiau paskatins žaliavinio pieno importą. Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į perspektyvių pieno ūkių plėtrą didinant pieno gamybą“, – sako jis.

„Teiginys, kad visi Lietuvos pieno gamintojai šiuo metu patiria krizę, neteisingas. Pastaruosius dvejus metus pieno supirkimo kainos išliko aukštos – net ir dabar jos gerokai viršija ankstesnių laikotarpių metinius vidurkius. Dėl to užpernai ir pernai žemdirbių pajamos už parduotą pieną buvo didžiausios istorijoje“, – teigia Š. Frolenko.

Lietuvoje pieną superka per 60 įmonių, kurios užtikrina pakankamą konkuravimą rinkoje dėl tiekėjų siūlomos žaliavos, derybų dėl kainų, aiškina jis. Remiantis Žemės ūkio duomenų centru, 2023 m. vidutinė metinė pieno supirkimo kaina sudarė 37,9 ct/kg. Nevertinant rekordinių 2022 m., pernykštė kaina buvo beveik trečdaliu didesnė nei 2017–2021 m. periodu. Šio laikotarpio pieno kainos vidurkis buvo 29,9 ct/kg.

„Pieno ūkiai už parduotą pieną 2023 m. gavo 509 mln. eurų pajamų, be subsidijų ir paramos. Didesnis žemdirbių istorinis uždarbis buvo tik rekordiniais 2022 m., kai už parduotą žaliavinį pieną ūkininkai gavo 685 mln. eurų. Tiesa, 2020 ir 2021 m. uždirbta mažiau – atitinkamai 386 ir 448 mln. eurų“, – sumas vardija Š. Frolenko.

„Vis dėlto žemdirbių kalbos, esą pieno rinką ištikusi krizė, nelaužtos iš piršto. Didelis skaičius mažų pieno ūkių Lietuvoje patiria didelių finansinių sunkumų. Maži, iki penkiolikos karvių laikantys ūkiai sudaro dominuojančią dalį tarp visų šalies ūkių. Tačiau jie pagamina vos dešimtadalį viso superkamo žaliavinio pieno. Šie ūkiai rinkos sąlygomis dirba nuostolingai, be ES ir valstybės dotacijų išgyventi negali“, – sako jis.

Stambieji pieno ūkiai Lietuvoje, gaminantys beveik 70 proc. superkamo pieno šalyje, gauna europinio vidurkio kainą. Jiems perdirbėjai šių metų sausį už natūralų pieną vidutiniškai mokėjo 47,2 ct/kg, o ES šalyse vidurkis buvo 46,7 ct: „Dar 20 proc. rinkos valdo tarpininkai, kurie pieną superka iš smulkiųjų ūkių ir jį perparduoda perdirbėjams, gaudami kainą, artimą ES vidurkiui. Kitaip tariant, apie 90 proc. žaliavinio pieno Lietuvoje superkama aukšta kaina, kuri siekia ES vidurkį.“

„Smulkieji pieno tiekėjai reikalauja, kad jiems už pieną būtų mokama ta pati kaina, kaip ir stambiesiems pieno tiekėjams. Tačiau, palyginti su stambiaisiais, smulkiųjų ūkių sąnaudas didina pieno surinkimo kaštai, prastesni kokybės rodikliai. Tai ir lemia jų nuostolingą veiklą ir priklausomybę nuo paramos“, – aiškina Š. Frolenko.

Ateitis: Š. Frolenko įsitikinęs, kad reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius nuo karvės, didinti pieno gamybą. / D. Labučio / ELTA nuotr.

Kooperacija nesuveikė?

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė, atstovaujanti ir vidutiniams, ir smulkiesiems šalies pieno ūkiams, nesutinka su kaltinimais dėl pieno kokybės – ji sako, kad jei jis tikrai būtų toks nekokybiškas, pieno supirkėjai ir perdirbėjai jo paprasčiausiai nepirktų.

R. Vilimienė taip pat sako, kad teiginiai apie didelius pieno surinkimo kaštus ne visai atitinka realybę. „Mes ir sakome – jei „Rokiškio pienas“ superka pieną Rokiškio rajone, kaštai neturėtų būti labai dideli ir ten smulkiesiems ūkiams tokiu atveju turėtų būti mokamos didesnės pieno kainos, jei tikrai kalbame apie kaštus. Tačiau nei „Marijampolės pieno konservai“, nei kiti, kurie perka iš pašonės rajonuose, nemoka daugiau“, – pasakoja ji.

R. Vilimienė teigia, kad pieno įstatymas yra reikalingas, nes pats jo tikslas tarsi nusako, kad tai yra smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų gynybos įrankis. Pasak jos, daugybė ekspertinių išvadų parodė, kad būtent smulkieji pieno ūkiai yra pažeidžiami.

Asociacijos pirmininkė taip pat pabrėžia, kad Žemės ūkio ministerijos nuolatiniai raginimai smulkiesiems pienininkams kooperuotis ir modernizuotis, kad esą tik tokiu atveju bus galima kovoti dėl konkurencingos kainos už parduodamą pieną, irgi neatitinka tikrovės.

„Deja, aš tiksliai žinau, kad tai neišspręs problemos, nes mūsų pačių ūkis yra modernizuotas, esame kooperatyvo nariai, mano kooperatyvas netgi yra susikooperavęs su dar trimis kooperatyvais, kad pristatytų dar didesnį pieno kiekį. Nuvežę pieną prie perdirbėjo vartų gauname mažesnę kainą nei stambi bendrovė, pas kurią atvažiuoja perdirbėjas“, – sako R. Vilimienė.

„Nuo kovo 1-osios kooperatyvas gauna 34 ct/1 l pieno, kurį nuveža prie perdirbėjo vartų, nors bendrovei mokama apie 40 ct/1 l. Tai rodo, kad kooperavimasis neveikia. Naujame įstatyme irgi nurodoma, kad mes, susijungę į grupes, padidinsime pieno kiekį ir dėl to galėsime išsikovoti geresnę kainą, bet mūsų pavyzdys rodo, kad net ir kooperatyvas, padidinęs pieno kiekį, negali tos kainos išsikovoti“, – aiškina asociacijos pirmininkė.

Pagal pristatymo būdą

Be to, bėda, kad jau nebėra su kuo Lietuvos kaimuose kooperuotis, nes esą liko vos po kelis ūkininkus, kurie savo pieną parduoda skirtingiems supirkėjams. Pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar: „Toks įstatymo projektas buvo prie buvusio žemės ūkio ministro Andriaus Palionio, mums tai buvo pats priimtiniausias variantas.“

2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis.

„Jeigu parduodi pieną į šaldytuvą – nesvarbu kiek, ar 100 l, ar 1 000 l,  kaina yra vienoda. Antras pristatymo būdas – nuvežti prie superkančios bendrovės vartų. Jei uždaroji akcinė bendrovė ar kooperatyvas nuveža pieną prie vartų, nepriklausomai nuo kiekio, kaina yra vienoda. Trečias būdas – iš pieno supirkimo punktų. Į juos pristatantiems ūkininkams dar būtų išrašoma sąskaita už pieno išlaikymo kaštus […] Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad didžioji dalis pienininkų nusipirktų šaldytuvus, kad priklausytų kitai kategorijai ir nereikėtų papildomai mokėti už pieno punktų išlaikymą“, – dėsto R. Vilimienė.

Jos teigimu, toks variantas pienininkams buvo pats priimtiniausias, tačiau kol įstatymas pasiekė Seimo Kaimo reikalų komitetą, atėjo nauji rinkimai, naujas ministras, nauja tvarka, ir vėl visi komitete į situaciją pradėjo gilintis iš naujo.

„Galiausiai atsirado visai kitoks pieno įstatymo portretas. Dabartinis projektas visiškai niekuo nepalengvins gyvenimo smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams. Dabartinis įstatymas užsimena ir apie prekybą aukciono būdu, bet kai mes paklausiame, kaip tai atrodys, niekas nežino, bet toks būdas yra įrašytas į įstatymą. Yra daug tokių dalykų, apie kuriuos niekas nežino, bet jie įrašyti į įstatymą“, – tikina R. Vilimienė.

„Dar, tiesa, įstatyme numatoma, kad jei pienas atvežamas prie perdirbėjo vartų, jo kaina turi būti didesnė nei vidutinė. Kas tą didesnę, nei vidutinė, pieno kainą nustatys – irgi neparašyta…“ – sako ji.

„Mūsų tikslas – kad įstatymą sugrąžintų į diskusijas, nes kam reikia bet kokio įstatymo? Puikiai suprantu, kad jeigu jis dabar sugrįš į Seimą, vėl pakibs keleriems metams, nes vėl rinkimai laukia. Tačiau gal geriau pralaimėkime dvejus metus, bet vėliau turėkime tokį įstatymą, kuris iš tikrųjų veiks, o ne dabar priimkime bet kokį“, – svarsto ji.

Pasak R. Vilimienės, įstatyme turėtų atsirasti ir konkretus draudimas nustatyti pieno kainą pagal jo pristatymo kiekį. „Kas nedraudžiama – tas yra galima, vadinasi, taip ir liks, – nuspėja ūkininkė. – Šią minutę tie, kurie primelžia nuo 1 l iki 100 l pieno, gauna 18–20 ct/l, o virš 1 000 l primelžiantys gauna 34–35 ct/l. Tai patogu stambioms bendrovėms – mums pakankamai nesumoka, bet kažkam sumoka daugiau. Perdirbėjai nelinkę keisti pieno pirkimo krepšelio dydžio, nes, kaip jie nuolatos kartoja, tas dydis yra toks, koks yra, jis keistis negali. Jie ir sako, kad, jei padidins mokamas kainas mažiesiems ūkiams, kažkam turės sumažinti.“

„Tokiu būdu mūsų asociacija lieka viena, nes net ir kooperatyvams iš dalies tai paranku, kadangi jie nuperka pigiau ir parduoda brangiau, o uabai vien tik iš to ir gyvena“, – atvirauja R. Vilimienė.

Išeitis: pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar. / J. Elinsko / ELTA nuotr.

Dėmesys – našumui

Vis dėlto Š. Frolenko mano, kad Lietuvos pieno gamybos sektorių į augimo kelią vestų tikrai ne Pieno įstatymas. Pasak jo, reikalingi racionalūs ir subalansuoti valdžios sprendimai skirti investicijas ne po metų išnyksiantiems ūkiams, o perspektyviems ir efektyviai dirbantiems šeimos ūkiams, skatinti tikrąją kooperaciją tarp mažų ir vidutinių ūkių, palaikyti ūkių stambėjimą.

„Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius iš karvės, didinti pieno gamybą. Lietuvai reikėtų kelti ambicingus tikslus – iki 2030 m. pasiekti, kad vidutinis ūkis laikytų bent 35 karves, o per artimiausius dešimt metų pasiekti ES vidurkį – 60 karvių ūkyje. Per šį laikotarpį taip pat reikėtų kelti tikslą padidinti prekinio pieno gamybą nuo 1,4 mln. iki 1,8 mln. t“, – teigia Š. Frolenko.

Būtent dėl veiklos efektyvumo ir ūkių konkurencijos ES, JAV, Naujoji Zelandija ir kitos pagrindinės pieno pramonės valstybės nuėjo ūkių stambėjimo keliu, kuriose vidutiniai pieno ūkiai laiko po kelis šimtus karvių. Lietuvos pieno ūkių konkurencingumas dėl vyraujančių smulkiųjų ūkių išlieka vienas žemiausių ES.

„Pagal vidutinį jų dydį esame ES šalių sąrašo pabaigoje. 2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis, nors kitose valstybėse pieno krizės ištinka tik esant globaliam ekonomikos nuosmukiui“, – sako Š. Frolenko.

Atsiriekia estai ir latviai

Premjerė Ingrida Šimonytė neseniai teigė, kad nėra būdų sugrąžinti pieno supirkimo kainų į rekordinių 2022-ųjų lygį. Tais metais siūlomas Pieno įstatymas negaliojo ir tai, pasak Š. Frolenko, yra akivaizdus įrodymas, kad kainas laisvoje rinkoje formuoja vartojimo tendencijos, pasiūla ir paklausa, gamintojų konkurencija.

„Pieno sektoriaus atstovai sutartinai sutinka pasigendantys aktyvaus Žemės ūkio ministerijos vaidmens ir įsitraukimo sprendžiant realias ūkio problemas. Kita vertus, pelnytai giriama šios kadencijos Vyriausybė, kuri skyrė didelių investicijų į pieno ūkių efektyvumą, pieno gamybos didinimą, plečiant karvides. Nors rezultatą pamatysime tik po kelerių metų, tačiau jau dabar galima matyti teigiamų poslinkių – pernai pieno gamyba ūkiuose stabilizavosi ir rodė nedidelį augimą“, – teigia pieno perdirbėjų atstovas.

Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams.

Vis dėlto Lietuvoje pieno ūkių stambėjimo procesas iki šiol vyko lėtai – tai neleidžia visiškai išnaudoti gamybinio pieno pramonės potencialo, kuris yra didžiulis ir perspektyvus.

„Lietuvos įmonės superka ir perdirba į produktus beveik visą šalyje primelžtą žaliavinį pieną – vos keli procentai jo išvežama į užsienį. Tačiau įmonių perdirbimo poreikiai ir pajėgumai yra kur kas didesni, nei ūkiai šiuo metu pajėgia patiekti pieno. Dėl lietuviško pieno trūkumo pienas importuojamas iš Latvijos ir Estijos stambiųjų pieno tiekėjų, kurie iš viso į Lietuvą eksportuoja apie 30 proc. mūsų šalyje perdirbamo kiekio. 2022 m. už importinį žaliavinį pieną Lietuvos įmonės sumokėjo 258 mln. eurų. Šiuos pinigus galėjo uždirbti Lietuvos pieno ūkiai“, – sako Š. Frolenko.

Tarp Baltijos šalių Lietuva pagal superkamo pieno kiekį išlieka rinkos lyderė – jai tenka 46 proc., Latvijai ir Estijai – po 27 proc. rinkos. Tačiau mūsų šalies dalis Baltijos pieno gamybos rinkoje tirpsta – 2012-aisiais Lietuva primelždavo 50 proc. viso regione superkamo pieno kiekio. Mūsų dalį atsiriekia didelę pažangą rodantys estai ir latviai.

Kaimuose – liūdesys

R. Vilimienė pasakoja, kad smulkiuosiuose šalies pieno ūkiuose nuotaikos šiandien liūdnos, jaučiamas gilus nusivylimas. Ji pati ūkininkauja Kupiškyje, mini, kad nė vieno naujo ūkio aplink visą rajoną nėra, dauguma senųjų užsidarė: „Kiekviename kieme buvo gyvulių… Dabar užsidaro ūkiai, turintys ir 30–50 karvių…“

„Labai sudėtinga vasara buvo, palijo, pašarų neprisigamino, vieni išpardavė prieauglį, kiti pasiliko tik melžiamų karvių prieauglį, treti viską išpardavė… Šiuo metu visi tik meldžiasi, kad greičiau žolė pasirodytų, nes pašarų kainos – labai aukštos, nors jų rinkoje ir apskritai nėra labai daug. Garsiai neaimanuoja tie, kurie turi įsipareigojimų, sako, kad nieko negali padaryti. Yra kas ima paskolas, kad padengtų nuostolius. Beje, pienininkai šiemet išmokas gavo dar mažesnes nei pernai…“ – dalijasi ji.

„Kai prieš metus buvo streikas, kai pieną dalijome nemokamai, nieko nepasiekėme. Pieno įstatymas kaip neišėjo, taip neišėjo, be to, kad 8 mln. eurų kaip kam išdalijo, o kitus 10 mln. eurų patys važiavome į Briuselį ir išsimušėme, – sako R. Vilimienė. – Mums nereikia paramos, pašalpos, mums reikia teisingų pieno supirkimo kainų, su rinkos reguliavimo įstatymu valstybė galėtų tai padaryti.“

Ji pabrėžia, kad reikalingas sąžiningas galutinės produkto kainos pasiskirstymas, pavyzdžiui, 40 proc. tenka pieno gamintojui, 30 proc. – perdirbėjui, 30 proc. – prekybininkui: „Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams, – ūkininkas paskutinėje eilėje.“

„Tačiau man teko girdėti, kad galimai lietuviškasis Pieno įstatymas Seimo Kaimo reikalų komitete bus atmestas, – prasitaria ūkininkė. – Gal ir gerai, geriau palaukti geresnio įstatymo. Tačiau stambieji siekia, kad jis būtų visiškai atmestas, nes jie mėgsta sakyti, kad viskam vadovauja rinka…“

Užsienio pavyzdžiai

„Henry Fordas 1926 m. įvedė penkių darbo dienų savaitę, o 1938 m. tai jau buvo reglamentuota JAV kontekste. Manau, ir šiuo atveju pirmus drąsius ir ryžtingus sprendimus atliks inovatyviai mąstantys lyderiai, o vėliau tai galėtų būti plačiu mastu realizuojama ir valstybės lygiu“, – apie keturių darbo dienų savaitės perspektyvas svarsto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) mokslo darbuotoja dr. Viktorija Tauraitė.

Ji aiškina, kad klasikinio keturių darbo dienų savaitės modelio pagrindinė idėja yra 100:80:100. Šiame modelyje laikomasi nuostatos, kad darbuotojams mokamas tokio pat dydžio darbo užmokestis, kaip ir dirbant penkias darbo dienas per savaitę. Kita vertus, darbo krūvis darbuotojui santykinai padidėja, nes savaitės darbo valandų skaičius sumažėja nuo 40 iki 32, ir per keturias darbo dienas darbuotojas turi atlikti suplanuotas užduotis, kurias anksčiau atlikdavo per penkias. „Taigi savaitės darbo laikas sutrumpėja 20 proc. Galiausiai už tai, kad darbdavys sumokėtų tokio pat dydžio darbo užmokestį, kai dirbame viena diena mažiau, mes užtikriname, kad dirbsime 100 proc. produktyvumu“, – dėsto V. Tauraitė.

Ji remiasi užsienio šalių patirtimi ir pirmiausia pabrėžia keturių darbo dienų savaitės pranašumus, žvelgdama iš darbuotojo perspektyvos. Pavyzdžiui, 2021 m. Jungtinėje Karalystėje (JK) buvo atliktas tyrimas, kurio metu 78 proc. darbuotojų, dalyvavusių tokiame eksperimente, nurodė, kad sumažėjo jų patiriamo streso lygis.

Projekcijos: V. Tauraitė viliasi, kad ateityje Lietuvoje bus keturių darbo dienų savaitė, tačiau plačiąja prasme šis modelis nebus įgyvendintas per trumpą metų ar dvejų laikotarpį. / J. Petronio nuotr.

„Keturių darbo dienų savaitė reiškia ir tris laisvadienius. JK vykdyto tyrimo metu buvo paklausta, kokioms veikloms skirtumėte tokios trukmės savaitgalius. Dažniausiai buvo nurodoma, kad laikas būtų skiriamas šeimai, vaikams, pramogoms, kelionėms, pomėgiams, laisvalaikiui ir pan. Iš to galima daryti prielaidą, kad pozityvus poveikis būtų įžvelgiamas ir makroekonominiu lygmeniu: daugiau pinigų išleistume įvairioms pramogoms, o tai įvairių mokesčių pavidalu, tikėtina, grįžtų į valstybės biudžetą“, – pastebi V. Tauraitė.

„Naujojoje Zelandijoje 2018 m. taip pat buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad 45 proc. eksperimento dalyvių pagerėjo darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra. Apskritai, darbuotojai dažnai yra labiau patenkinti darbu, dažniau išvengiama perdegimo atvejų, teigiama, kad pagerėja darbuotojų psichologinė sveikata“, – toliau vardija ji.

Visiems nepritaikysime

Jeigu žvelgtume iš darbdavio perspektyvos, jau 2018 m. keturių darbo dienų savaitės eksperimento metu Naujoji Zelandija fiksavo 20 proc., o 2021 m. Japonija – 40 proc. didesnį darbo našumą. Panašaus pobūdžio rezultatus identifikavo ir Danija, JK. „Be to, sumažėja elektros sąnaudos: Japonijoje eksperimento metu buvo nustatyta, kad elektros sąnaudos sumažėjo 23 proc.“, – priduria V. Tauraitė.

Vis dėlto ekonomistė pripažįsta, kad ne visuose sektoriuose, ne visoms profesijoms galima pritaikyti keturių darbo dienų savaitės modelį: „Papildomų iššūkių gali kilti, jeigu skirtingi darbo dienų modeliai yra taikomi visoje šalyje arba jei jie nesutampa globaliniu mastu.“

„Jei grįžtume prie streso lygio, jis tikrai sumažėtų ne visiems darbuotojams. Visi esame skirtingi, todėl dirbti efektyviau, turint santykinai mažiau laiko, daliai iš mūsų gali reikšti tai, kad reikės dirbti viršvalandžius, kad spėtume realizuoti išsikeltus savaitės tikslus. Ne paslaptis, kad ir dabar yra vadinamųjų darboholikų. Pavyzdžiui, 2016 m. JK apskaičiuota, kad apie 13 proc. darbuotojų per savaitę dirba ilgiau nei 48 valandas“, – išskiria V. Tauraitė.

„Įgyvendinant tokio pobūdžio modelį tikslinga atlikti užsibrėžtos trukmės eksperimentą, o prieš tai – didelius namų darbus tiek techniniu lygmeniu, tiek vartotojų aptarnavimo srityje, tiek kolektyvo apimtyje“, – teigia ji.

Ar norėtų trumpą savaitę siūlantys politikai būti pirmieji, kurie guls po skubos skalpeliu? Abejoju.

Pašiepia tendencijas

Pasak V. Tauraitės, 2023 m. lapkričio 16–27 d. „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa rodo, kad 51 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų pritaria, kad būtų dirbama keturias darbo dienas per savaitę. „Sprendimui kiek labiau pritaria jaunimas iki 30 metų (67 proc.), 30–49 metų asmenys (57 proc.) ir potenciali darbo jėga – besimokantis jaunimas (68 proc.)“, – išskiria ji.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva sako, kad naują idėją iš tiesų labiausiai palaiko jaunimas – esą net du iš trijų jaunuolių ir bedarbiai. Ekspertė atvira: jos manymu, pažadas sutrumpinti darbo savaitę iki keturių dienų pašiepia darbo rinkos realijas. Ekonomistė įsitikinusi, kad Lietuvai būtina puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki našumui didinti, nes kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis.

„Tai nenormali proporcija, ją nemaža dalimi lėmė darbuotojų trūkumas. Darbuotojų trūkumą paaštrino kovidinis pinigų didinimas, nesutvarkytos darbo migracijos procedūros, dėl kurių įmonės negalėjo papildyti savo komandų gretų atvykėliais iš trečiųjų šalių“, – sako E. Leontjeva.

„Normaliomis sąlygomis atlyginimai auga drauge su našumu. Netgi ES priimtos Direktyvos principai numato, kad minimalios algos skaičiavimo formulėje turi atsirasti našumas. Matyt, ne tik mums Lietuvoje, bet ir kitoms ES šalims darosi vis sunkiau konkuruoti globalioje rinkoje, tad nutarta grįžti prie ekonominės logikos: atlyginimų augimas turi būti paremtas ekonomikoje sukuriamos vertės augimu“, – tęsia ekspertė.

Darbo kodekse jau yra

Artėja įvairūs rinkimai, jau vyksta rinkimų kampanijos, girdime, kaip kai kurios politinės partijos skelbiasi esančios už trumpesnę darbo savaitę. E. Leontjeva mano, kad tai yra realus populizmas, nes LR Darbo kodeksas iš tiesų jau dabar numato galimybę susitarti dėl trumpesnės darbo savaitės ir individualaus prie darbuotojo poreikio pritaikyto darbo režimo. V. Tauraitė taip pat akcentuoja, kad Lietuvoje nuo 2023 m. tėvai, auginantys vaikus iki trejų metų ir dirbantys valstybės ar savivaldybių įstaigose, gali pasinaudoti galimybe dirbti pagal keturių darbo dienų savaitės modelį.

„Prisitaikymas prie darbuotojo poreikių praktikuojamas vis dažniau, nes darbdaviams svarbu išlaikyti gerus darbuotojus. Įsikišti į darbo santykius, priimant įstatymą, reikštų suduoti didžiulį smūgį ir patiems žmonėms, ir šalies ekonomikai. Juk ir šiandien vis dažniau kalbama apie pervargimą ir perdegimą darbe, o tai neretai yra darbuotojų stygiaus padarinys. Ekonominiai iššūkiai verčia mus visus suktis greitai, reaguoti į nuolatinius pokyčius, išnaudoti kiekvieną įmonėje esantį rezervą. Jeigu valdžia lieps suktis dar greičiau, kiek perdegimų, nusivylimų, darbo konfliktų ir broko tai lems?“ – klausia LLRI prezidentė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad sumokėti už penktą dieną, jeigu per keturias dienas nepavyktų sukurti lygiai tiek pat vertės, kiek anksčiau sukurdavome per penkias dienas, tektų ne kam kitam, o darbdaviui. „Privačiame sektoriuje supakuoti penkių dienų produkciją ar paslaugas į keturias dienas bus neįmanoma, – sako E. Leontjeva. – Fizikiniai, cheminiai, technologiniai procesai gamyboje reikalauja laiko. Arba, tarkim, medicina, paslaugos – ar galima operaciją atlikti per 45 minutes, jeigu anksčiau ji trukdavo valandą? O masažą ar pedikiūrą? Ar norėtų trumpą savaitę siūlantys politikai būti pirmieji, kurie guls po skubos skalpeliu? Abejoju.“

Jau ir dabar turintys trumpesnę darbo savaitę medikai ir pedagogai dažniausiai dirba daugiau negu vienu etatu. Vadinasi, žmonėms svarbiau pajamos negu poilsis. „Atsirastų poreikis už daugelį darbų mokėti viršvalandžius. Šioje trapioje ekonominėje situacijoje daugeliui darbdavių tai paskatintų sprendimą užsidaryti, perkelti veiklą svetur. Be to, greitesnis darbas gali padidinti valandinį našumą, tačiau ne bendrą, o mums ekonomikoje reikia didinti bendrą našumą“, – teigia E. Leontjeva.

Situacija: E. Leontjeva įsitikinusi, kad Lietuvai būtina puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki našumui didinti, nes kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis, o tokia proporcija nenormali. / LLRI nuotr.

Bandymai Lietuvoje

Vis dėlto praktika rodo, kad šiandien keturių darbo dienų savaitės modelį Lietuvoje testuoti ir taikyti pirmiausia mėgina mažos įmonės, išimtis – akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“, kurioje dirba apie 600 darbuotojų. „Įmonė dalijasi džiugiais rezultatais, kad darbo našumas padidėjo 23 proc., o 69 proc. šį modelį taikančių darbuotojų nurodė, kad sumažėjo jų streso lygis. Kai kurios įmonės Lietuvoje pasirenka ir kitokį variantą: keturių darbo dienų savaitės modelį taiko vasaros laikotarpiu, t. y. nuo Joninių iki rugpjūčio pabaigos“, – pasakoja V. Tauraitė.

Gali būti taikomi ir tarpiniai keturių darbo dienų savaitės modeliai, pavyzdžiui, darbo dienomis dirbti po 6 valandas, dirbant penkias dienas per savaitę. Kita alternatyva – keturių su puse darbo dienų savaitės modelis. „Dviejų savaičių laikotarpiu, vietoj įprastinių dešimties, devynios dienos būtų skiriamos darbui, o penkios, vietoj įprastinių keturių, laisvadienių – asmeniniam gyvenimui. Šiuo atveju, pavyzdžiui, kas antras penktadienis darbuotojui galėtų būti laisvadienis. Manau, Lietuvoje 6 valandų darbo diena galėtų būti tarpinis variantas, pereinant iš dabar esančios situacijos iki inovatyvaus ir modernaus varianto – keturių darbo dienų savaitės“, – sako ji.

E. Leontjeva tiki, kad, ieškant geriausio varianto, vis dėlto eksperimentuoti reikėtų privačiai: „Žmogaus, kaip neurobiologinės būtybės, tikrovė ir visa mūsų patirtis rodo, kad žmogus negali dirbti visiškai nesustodamas. Mums būtinos ir pertraukos, ir persijungimas, ir mokymosi, ir komandos bendravimo valandėlės. Taigi žmogui būtina ir nuo kompiuterio atsikelti, ir akims duoti poilsio. Ką jau kalbėti apie mūsų smegenis. Nuo gebėjimo išlaikyti dėmesį priklauso mūsų vaisingumas, bet ir tarp tų dėmesio šturmų būtinos pertraukos.“

„Nors manau, kad ateityje turėsime keturių darbo dienų savaitę, plačiąja prasme šio modelio įgyvendinimas Lietuvoje neįvyks per trumpą vienų ar dvejų metų laikotarpį“, – prognozuoja V. Tauraitė.

Ryžto ir motyvacijos stygius

2023 m. vasario–gruodžio mėnesiais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros tyrėjų grupė atliko tyrimą apie Lietuvos studentų patiriamus keblumus, susijusius su karjeros sprendimų priėmimu. Rezultatai parodė, kad studentai Lietuvoje dažniausiai susiduria būtent su pasiruošimo priimti karjeros sprendimą trūkumais, taip pat motyvacijos stoka.

„Asmuo gali neturėti vidinio stimulo priimti sprendimą, nes galbūt šiuo metu jam tai neaktualu, galbūt dabar jam svarbesni kiti klausimai“, – vieną iš situacijos paaiškinimų pateikia tyrimo vadovas, organizacinis psichologas ir karjeros konsultantas Tadas Vadvilavičius. Pasak jo, prie pasiruošimo priimti sprendimą trūkumo dažnai gali prisidėti ir asmens neryžtingumas apsispręsti, kai žmogui apskritai yra sunkiau priimti įvairius sprendimus.

Tyrimas atskleidė dar vieną faktą: Lietuvoje studentams daugiausia sunkumų kyla, kur užsienio studentams jų – mažiausia. „Užsienyje atliktų tyrimų rezultatai atskleidžia, kad pasiruošimo priimti sprendimą trūkumas, kaip sunkumas, studentams yra vienas mažiausiai reikšmingų sunkumų – priešingai, nei parodė tyrimas Lietuvoje“, – išskiria T. Vadvilavičius.

„Pabrėžčiau, kad Lietuvoje karjera yra tarsi vienetinis sprendimas gyvenime. Turbūt viena iš tokios nuostatos priežasčių yra tai, kad mūsų švietimo sistemoje požiūris į karjeros konsultavimą – labai fragmentiškas, nepaisant, kad mokyklos turi karjeros konsultantus,  vyksta karjeros dienos, mugės. Tačiau iš esmės šie renginiai ir naudojamos priemonės neatliepia karjeros sprendimo priėmimo proceso elementų, iš kurių pagrindiniai du yra savęs ir profesijos, kurią renkasi žmogus, pažinimas“, – aiškina ekspertas.

„Žmogui gali būti sunku priimti sprendimą, kai jis nežino, kas jį domina, kas jam tinka, tokiu atveju gali susiformuoti motyvacijos trūkumas. Sakyčiau, kad švietimo sistemoje šiuo metu yra taip, kad, nepaisant, jog formaliai skiriama dėmesio karjeros valdymui, praktikoje tai neatsiskleidžia arba dažnai atsiskleidžia per šablonines veiklas, kurios optimaliam sprendimo priėmimui turi mažai naudos“, – detalizuoja T. Vadvilavičius.

Permainos: pasak D. Pugevičienės, jauni žmonės vienoje darbovietėje šiandien vidutiniškai išdirba iki dvejų metų. / D. Pugevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Mokytojai, tėvai, aplinka

VDU Karjeros centro vyr. specialistė, Lietuvos karjeros specialistų asociacijos narė Daiva Pugevičienė pabrėžia, kad pradėti tikslingai ruoštis karjeros pasirinkimams reikia jau mokykloje, labai svarbus mokytojų įsitraukimas. „Jiems būtų tikslinga kalbėti, kad mokinys turi save pažinti per ugdymo procesą, įvairias veiklas“, – sako D. Pugevičienė.

Tėvų įtaka apsisprendimui taip pat labai didelė – kaip rodo praktika, lemia virš 50 proc. galutinio mokinio pasirinkimo. „Tačiau tokiais atvejais dažnai studentai vėliau nori keisti pasirinktas studijų programas, nes žmogus pakliūva ne ten, kur norėjo, galbūt labiau ten, kur kreipė tėvai. Tai yra neatliktų savęs pažinimo namų darbo rezultatas“, – teigia D. Pugevičienė.

Tyrimai rodo, kad apie 60 proc. mokinių studijas renkasi gavę abitūros egzaminų rezultatus. „Kaip galima pasirinkti, kai turi tiek mažai laiko ištyrinėti galimybes? – klausia 20 metų karjeros specialiste dirbanti moteris. – Iš praktikos žinau, kad studentai, kurie jau pirmame kurse jaučiasi nusivylę studijomis, pasirinkimui skyrė per mažai laiko, tikrai giliau nepasidomėjo, kas tai per studijos, kokius dalykus studijuos visų studijų metu.“

Ne mažiau svarbu – adekvačiai vertinti savo galimybes ir poreikius. Anot D. Pugevičienės, dabartinė aplinka iškreipia supratimą apie tam tikras specialybes: „Atrodo, yra tiek daug informacijos, bet jauni žmonės joje pasimeta, todėl, mano vertinimu, karjeros specialisto atsiradimas mokyklose mokiniui yra reali pagalba, esanti šalia.“

Jos įsitikinimu, idėjos, kad egzistuoja perspektyvios ir neperspektyvios profesijos, formavimas taip pat atlieka meškos paslaugą: „Jei pasirinksi tai, kas tinka ir patinka tau, dirbsi tą darbą su meile, šis pasirinkimas savaime taps perspektyvus. Tą profesiją paversi patrauklia, apie ją gerai atsiliepsi, nes pats būsi laimingas įgijęs tą specialybę.“

„Daug girdime, kad reikia inžinierių, informacinių technologijų specialistų, kad jų ieško darbdaviai, laukia dideli atlyginimai, dar studijuojantys žmonės jau dirba didelėse įmonėse, yra didžiulių galimybių. Tačiau įsivaizduokime, kad žmogus yra visiškai socialinis tipas, – tokiam asmeniui dirbti tokiose pozicijose bus labai sunku, net gaunant didelį atlyginimą vargu ar tai teiks džiaugsmo“, – požiūriu dalijasi D. Pugevičienė.

Vis dėlto nemažai mokinių pirmiausia teigia, kad specialybės pasirinkimo pagrindas yra didelis uždarbis. „Tačiau, kai pradedi su jais kalbėtis, paaiškėja, kad pinigai – tikrai ne svarbiausias pasirinkimo motyvas. Galbūt tai irgi nūdienos poza. Iš tikrųjų nemaža dalis nori dirbti savo svajonių darbą. Tikrai matau, kad studentams svarbu, jog jie tobulėtų, gautų ir praktinių, ir teorinių žinių“, – pasakoja ekspertė.

Teko sutikti žmonių, kurie pardavę verslus, eina vaikystės svajonės link, keičia savo darbą iš pagrindų.

„Šiuolaikinis jaunimas nori greitos sėkmės, greito pripažinimo ir didelio atlygio. Tačiau darbo rinkoje viskas nevyksta taip greitai. Viskas ateis, tik reikia nenustoti savęs pažinti, nuolat tobulėti, domėtis, kritiškai įvertinti visas savo galimybes. Aplinkos spaudimas būti geriausiam, šauniausiam, pasirinkti prestižinę specialybę formuoja jų požiūrį ir kelia stresą“, – tęsia ji.

Nenubrėžti ribos

Populiariausios studijų programos – teisė, medicina, psichologija – vis dar pritraukia daugiausia studentų, tačiau pokyčių jau vyksta. „Prieš dešimt metų tokios profesijos kaip nuomonės formuotojas nebuvo – ji ir dabar neoficiali, bet egzistuoja. Daug įmonių investuoja į žaliąją ekonomiką, valstybė taip pat formuoja tam tikrą politiką, atsižvelgdama į tai, kokių specialistų dabar labiau trūksta, investuodama į žemės ūkio, į pedagogikos studijas“, – pastebi T. Vadvilavičius.

„Atsiranda daugiau naujų specialybių, darbo vietų, specifinių pozicijų, o tai kartais irgi sunkina apsisprendimą. Tampa sunkiau atsirinkti kiekvieną alternatyvą, kuri konkrečiam žmogui yra galima“, – detalizuoja psichologas.

Tiesa, jis išskiria, kad nepasitenkinimą profesija jau vėliau, pabaigus studijas, gali nulemti ir pati organizacija, kurioje žmogui tenka dirbti. „Yra labai paprastas, bet tikslus pasakymas, kad darbas darbui nelygu. Pavyzdžiui, kasininko darbas gali būti aiškus, bet visada yra platesnis kontekstas, kuriame – kiti žmonės, darbovietės taisyklės, normos, kurios skirtingiems asmenims gali trukdyti. Kai vyksta įvairios mugės, dažniausiai profesijos pristatomos tik iš patraukliausių perspektyvų, darbo skelbimuose akcentuojami tik pozityvūs dalykai, bet dažniausiai nepasakoma, kas vyksta su žmonėmis ir tarp žmonių organizacijos viduje. Vidinę kultūrą pamatome tik vėliau ir jos organizacijos dažnai nenori parodyti, galbūt ir negali pristatyti“, – pasakoja ekspertas.

Pasak D. Pugevičienės, jauni žmonės vienoje darbovietėje šiandien vidutiniškai dirba iki dviejų metų. „Keisti darbo pozicijas nėra blogai. Tik reikėtų tai daryti sau išsikėlus naujų tikslų, viską apsvarsčius ir atsakingai pasirinkus. Todėl čia labai svarbu turėti stiprius sprendimo priėmimo gebėjimus. Galima keisti ir savo karjeros kryptį, tik mano patarimas – nepulti nuogiems į dilgėles, aiškiai atsakyti sau, kodėl tai darai. Galima rinktis persikvalifikavimo galimybę ar net naujas studijas, bet tai daryti reikėtų atsakingai, įvertinus savo norus, galimybes, atsakius į visus sau iškeltus klausimus.“

„Amžiaus ribos, kada galima keisti savo karjeros kryptį, nėra. Kartais tai daro net savo verslus sukūrę žmonės. Teko sutikti žmonių, kurie, pardavę verslus, eina vaikystės svajonės link, keičia savo darbą iš pagrindų. Puiki galimybė yra net senjorams. Kuriasi trečiojo amžiaus universitetai, kuriuose studijuoja, su bendraamžiais būriais įvairiomis veiklomis užsiima garbaus amžiaus žmonės. Taigi amžius – ne riba. Svarbiausia – motyvacija, prasmė ir noras save realizuoti“, – pabrėžia ji.

Klišė: pasak T. Vadvilavičiaus, dažnai jau mokykloje suformuojamas klaidingas įspūdis, kad žmogus visą gyvenimą dirbs pagal pasirinktą profesiją. / VDU nuotr.

Vyresnių patirtis

Minėta VDU tyrėjų analizė parodė, kad vyresnio amžiaus studentai dėl karjeros pasirinkimų susiduria su mažiau sunkumų. „Tyrimo rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad, didėjant darbo stažui, amžiui, suvokimui apie save, kas man yra svarbu, kokios yra mano vertybės, ką aš moku daryti, o ko – ne, yra lengviau priimti karjeros sprendimus“, – sako T. Vadvilavičius.

Vyresniame amžiuje iššūkių priimant karjeros sprendimus mažėja, bet niekas nesako, kad jų negali kilti. „Gali būti ir taip, kad žmogui – 50 metų, jis visą gyvenimą dirbo vieną darbą, neturėjo galimybės pažinti kitų profesijų, nepavyko kokybiškai pažinti savęs. Pasitaiko ir kai aplinkiniai sako, kad nauja sritis tau neva netinka, kam reikia pokyčių, jei sekasi dabartinėje profesinėje veikloje, ir tokiu atveju galima pakliūti į išorinį konfliktą“, – pastebi psichologas.

Pasak T. Vadvilavičiaus, dažnai jau mokykloje suformuojamas klaidingas įspūdis, kad žmogus visą gyvenimą dirbs pagal pasirinktą  profesiją: „Tačiau gyvenimas ir mes patys keičiamės, todėl visų pirma svarbu suprasti, kad tai nebus vienetinis sprendimas ir visą laiką daug kas keisis net ir pasirinktoje profesijos srityje.“

„Labai svarbu mokytis išnaudoti situacijas, gebėti prie jų prisitaikyti ir būti lanksčiam. Gal labai naiviai skamba, bet kartais tikrai reikia nepabijoti išeiti iš komforto zonos ir priimti galbūt sau neįprastą sprendimą“, – tęsia jis.

Specialistų poreikis

Lietuvoje karjeros specialistų poreikis per pastaruosius dešimt metų labai svyravo. „Iš pradžių kilo didelis noras kiekvienoje mokykloje turėti karjeros specialistų, vėliau galbūt suveikė ekonominiai faktoriai, galbūt tai tiesiog nepasiteisino ir daugelyje mokyklų tokių specialistų buvo atsisakyta. Net ir studijų programos, pagal kurias buvo rengiami šie specialistai, nebesurinko studentų ir nebuvo tęsiamos“, – pasakoja T. Vadvilavičius.

Situacija keitėsi 2022 m., kai pasikeitė Vyriausybės požiūris ir vėl kiekvienoje gimnazijoje atsirado karjeros specialistų pozicijos. „Šiandien karjeros specialistams didelis iššūkis yra susikalbėti su mokiniu, įgyti jo pasitikėjimą. Tai nauja pareigybė mokyklos struktūroje, jiems reikia atrasti santykį ne tik su mokiniais, bet ir tėveliais“, – pastebi D. Pugevičienė.

Pasak T. Vadvilavičiaus, karjeros specialistas šiandien yra reikalinga profesija, tačiau jai kol kas šalyje skiriama per mažai dėmesio: „Ne tik kalbant apie moksleivius, nes karjerą turėtume suprasti kaip visą gyvenimą trunkantį procesą.“

Jis 30 metų kuria stabilias darbo vietas, moka vienus didžiausių atlyginimų. Tačiau globalioje tabako industrijoje vykstantys pokyčiai neabejotinai pasieks ir Lietuvą – klausimas, kaip jie bus pasitikti ir kaip tai paveiks fabriko ateitį.

Vienas iš paskutiniųjų

Vyresnysis Investuotojų forumo ekonomikos ir politikos analitikas Vilius Tamkvaitis atkreipia dėmesį, kad pastaraisiais metais tabako pramonės pokyčius pirmiausia lėmė besikeičiantys vartotojų pasirinkimai ir didėjantis informuotumas apie tabako gaminių keliamą pavojų sveikatai.

„Tabako bendrovės pradėjo įvairinti savo produktų asortimentą. Daugelis jų investavo į alternatyvias tabako ir nikotino tiekimo sistemas, pavyzdžiui, elektronines cigaretes ir kaitinamojo tabako gaminius. Be to, griežtesni teisės aktai ir didėjantys mokesčiai tabako gaminiams privertė pramonę prisitaikyti ir diegti naujoves“, – pastebi V. Tamkvaitis.

Jis teigia, kad tabako industrijai išgyvenant reikšmingus pokyčius, Lietuvoje veikiančios įmonės taip pat laukia neišvengiamos permainos. Apie tai neseniai žiniasklaidai užsiminė ir pats „Philip Morris“ išorinių reikalų direktorius Baltijos šalims Liudas Zakarevičius. Interviu naujienų agentūrai ELTA jis minėjo, kad Klaipėdoje esantis įmonės fabrikas – vienas iš kelių visoje ES vis dar gaminančių tik cigaretes, mat daugumoje bloko valstybių tokie fabrikai jau perėjo prie dalinio ar visiško kaitinamojo tabako, vadinamųjų bedūmių produktų, gaminimo.

„Philip Morris“ deklaruoja, kad siekia iš viso atsisakyti cigarečių gamybos ir pamažu pereiti prie potencialiai mažiau žalingų jų alternatyvų, o šiuo metu 36 proc. pasaulinių bendrovės pajamų gaunama būtent iš bedūmių gaminių.

Arvydas Vaitkus / Asmeninio archyvo nuotr.

Išlaikyti investicijas

Prisitaikymą prie permainų ir investicijų į tolesnę bendrovės veiklą tęstinumą Lietuvoje galėtų užtikrinti ir pačios valstybės pasirinkimas eiti mažiau kenksmingų alternatyvų cigaretėms keliu. V. Tamkvaitis sako, kad šalis ir regionai privalo nuolat būti patrauklūs investuotojams, priešingu atveju, keičiantis rinkai ir konkurencinei aplinkai, investuotojai gali pasitraukti.

„Investuotojų dėmesį pritraukia situacijos, kai investuotojai priverčiami pasitraukti dėl nepriimtinos verslo aplinkos, politinių sprendimų ar kitų šalies nulemiamų faktorių. Jei įmonė būtų priversta uždaryti gamyklą dėl netikėtai priimto teisės akto, tai tikrai būtų bloga žinia investuotojams. Kita vertus, jei tai yra nuoseklus visoje Europoje vykstantis procesas, vargu ar tai kaip nors pakeistų Lietuvos kaip regiono įvaizdį“, – požiūriu dalijasi V. Tamkvaitis.

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius sutinka, kad dėmesys esamiems investuotojams Lietuvoje yra itin svarbus. „Reikia išlaikyti ir didinti Lietuvos patrauklumą investicijoms, dėl kurių konkuruojama su kitomis šalimis. Mūsų šalyje ilgamečiai investuotojai skaičiuoja jau ne vieną veiklos dešimtmetį. Siekiame įsiklausyti į jų poreikius, nes didžiausią naudą per sumokamus mokesčius iš jų veiklos gauna valstybė“, – tvirtina parlamentaras.

Pasak K. Starkevičiaus, Seimo Ekonomikos komitetas esamiems investuotojams dėmesį rodo įvairiomis formomis: rengia klausymus atitinkamomis temomis, organizuoja išvažiuojamuosius posėdžius, neretai inicijuoja ir įstatymų pataisas. Pavyzdžiui, 2023-iųjų rugsėjį komitetas surengė išvažiuojamąjį posėdį ir apsilankė „Philip Morris“ gamykloje Klaipėdoje.

„Komitetas susipažino su gamykloje naudojamais įrenginiais ir fabrike galiojančia griežta tvarka, išklausė parengtą informaciją, pasveikino „Philip Morris“ su 30 metų veiklos Lietuvoje jubiliejumi. Komiteto nariai įsiklausė į gamyklos atstovų žodžiu išsakytą informaciją apie užsienio šalyse veikiantį tabako verslo ir institucijų glaudų bendradarbiavimą kovojant su tabako gaminių kontrabanda ir nelegalia prekyba“, – akcentuoja K. Starkevičius.

„Kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje, tokia praktika jau veikia. Toks rėmimas ir Lietuvoje buvo leidžiamas iki 2017 m. Po išvažiuojamojo posėdžio komiteto nariai įregistravo Tabako kontrolės įstatymo pataisą, suteikiančią galimybę ir Lietuvoje veikiančiam tabako verslui finansiškai remti ir padėti kontroliuojančioms institucijoms – Muitinės departamentui, Valstybės sienos apsaugos tarnybai ir Lietuvos policijai – įsigyti naujų, modernių ir efektyvesnių priemonių kovai su kontrabanda ir nelegalia produkcija. Įstatymo pataisai Seimas pritarė ir ji įsigaliojo 2023 m. gruodžio 30 d.“, – primena Seimo narys.

Skirtingas apmokestinimas

Tabako industrijos atstovai diskutuoja, kad jų gaminamus produktus reikėtų kategorizuoti ir skirtingoms kategorijoms taikyti skirtingus tarifus. Tai esą galėtų pasitarnauti sudarant sąlygas greičiau išstumti cigaretes iš pasaulinės rinkos ir pakeisti jas potencialiai mažiau žalingomis alternatyvomis.

Anot K. Starkevičiaus, investicijų tęstinumo užtikrinimas priklauso ne tik nuo investuotojų, bet ir nuo teisinio reglamentavimo, mokestinės aplinkos ir kitų faktorių. „Akcizų politika turi didelę įtaką biudžetui, mokesčių surinkimui, suprantama, ir vartotojų elgsenai, ir pramonei, gamintojams“, – sako jis.

„Rengiant akcizų politiką, paprastai atsižvelgiama į geopolitinę padėtį, įvertinami akcizų tarifų dydžiai kaimyninėse šalyse. Be abejo, labai svarbus komponentas – nuoseklumas, kad šalies akcizų politika turėtų aiškią kryptį ir nebūtų drastiškų, netikėtų pokyčių, neigiamai veikiančių tiek vartotojus, tiek verslą“, – teigia K. Starkevičius.

Pasak parlamentaro, Seimo Ekonomikos komitetas aktyviai reaguoja į signalus iš verslo ir, jei iš tiesų būtų poreikis diskutuoti dėl tabako produktų akcizų diferencijavimo, inicijuotų posėdį dėl šio klausimo. „Komitetas gali surengti ir bendrą posėdį su Seimo Biudžeto ir finansų komitetu šio pobūdžio klausimams aptarti, pasikviečiant Finansų ministerijos ir kitų suinteresuotų valstybės institucijų ir verslo atstovus“, – tikina K. Starkevičius.

Vis dėlto V. Tamkvaitis mano, kad sunku pasakyti, kokį efektą tabako produktų akcizų diferencijavimas sukeltų ekonomikai. „Vargu ar galima tikėtis akcizų mažinimo mažiau kenksmingiems tabako gaminiams. Tikėtinas scenarijus, kai tokiems gaminiams akcizai būtų lėčiau didinami“, – išskiria ekonomistas.

Bendrovė yra ne tik didžiausias mokesčių mokėtojas, ji jau ne vienus metus pelno Metų darbdavio apdovanojimus.

Klaipėda pasigestų

V. Tamkvaitis teigia, kad sunku prognozuoti, kaip transformuosis „Philip Morris“ veiklos strategija, nes didžioji dalis produkcijos, kuri pagaminama gamykloje Klaipėdoje, eksportuojama. „Todėl įmonės ateitis priklauso ne tik nuo tabako politikos ir klientų įpročių Lietuvoje, bet ir nuo situacijos eksporto rinkose. Vargu ar vartotojai akimirksniu nustos vartoti tradicinius tabako gaminius. Uždarant tabako gamyklas užsienyje, gamykla Klaipėdoje turi galimybę tapti pagrindine tradicinio tabako gaminių tiekėja likusiai Europai. Scenarijus, kad apimtis Klaipėdoje augs, visiškai realus“, – išskiria V. Tamkvaitis.

Vis dėlto „Philip Morris“ teigia, kad siekia ilgainiui visiškai sustabdyti cigarečių gamybą, tad potencialiai galimas ir kitoks scenarijus: jei šalyje nebus sudarytos sąlygos tabako industrijai transformuotis, šiandien Klaipėdoje veikiančio fabriko ateities perspektyvos galėtų tapti miglotos.

Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų administracijos direktoriaus pavaduotoja Vida Kažuro prisipažįsta, kad apie tokį hipotetinį scenarijų svarstyti nenorėtų, nes tai vienas pirmųjų ir didžiųjų užsienio investuotojų Klaipėdoje po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. „Praėjusių metų pabaigoje įmonė atšventė 30 metų veiklos Klaipėdoje jubiliejų. Mes puikiai prisimename pradžią, pirmuosius vadovus, atvykusius į Klaipėdą, investicijas, kai dar nebuvo laisvosios ekonominės zonos“, – pasakoja ji.

„Tai buvo pirmosios JAV investicijos, tai, ko iki tol nebuvo. Galima sakyti, kad tai buvo užsienio investicijų flagmanas Klaipėdoje. Patinka ar nepatinka gaminama produkcija, bet tai verslas ir, jeigu jis legalus, turi visišką teisę egzistuoti“, – teigia V. Kažuro.

Pasak jos, įmonė yra įvairių iniciatyvų iniciatorė regione, pradedant darbuotojų sveikatos apsauga, baigiant socialine politika. „Kai teko būti viename jų renginyje, nepatikėsite, scenoje stovėjo gal 50 žmonių, kurie įmonėje dirba 30 metų, nuo pat jos įsikūrimo. Vadinasi, tai nėra įmonė, iš kurios bėgama, nepaisant to, kad produkcija – gana specifinė“, – sako Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų administracijos direktoriaus pavaduotoja.

2 mlrd. eurų – tiek mokesčių per dešimtmetį sumokėjo „Philip Morris“ įmonės.

„Vis dėlto verslas yra globalus ir jis puikiai žino, ko ir kur ateina, ir jei jis jau yra 30 metų, vadinasi, ne pigios darbo jėgos atėjo. Tai užsienio kapitalas, didelės korporacijos, kompanijos atsitraukimas būtų didelis ir  darbo vietų, ir investicijų netekimas. Bet kuris naujas investuotojas pradeda nuo vieno klausimo: koks užsienio kapitalas čia yra investavęs, kokių užsienio gamyklų čia yra?“ – pasakoja V. Kažuro.

Akcizų reikšmė

Investuotojų forumo inicijuotas tyrimas parodė, kad 100 didžiausių Lietuvoje veikiančių gamybos bendrovių per pastarąjį dešimtmetį sukūrė beveik 30 mlrd. eurų ekonominės naudos Lietuvai. Analizė patvirtino ir akcizų svarbą šalies biudžetui: trys didžiausi mokesčių mokėtojai per dešimt metų sumokėjo beveik pusę segmento mokesčių valstybei, šios įmonės gamina ir parduoda akcizines prekes.

Daugiausia mokesčių valstybei – 5,7 mlrd. eurų – sumokėjo „Orlen Lietuva“, antroje vietoje – „Philip Morris“ įmonės, kurios per dešimtmetį sumokėjo beveik 2 mlrd. eurų mokesčių. „MV Group Production“ sumokėjo beveik 1 mlrd. eurų mokesčių.

Praktika rodo, kad ne visos įmonės pajėgios surinkti įvairių duomenų už išties ilgą veikimo laiką, tačiau, remiantis „Philip Morris“ pateiktais duomenimis, tiesioginė ir netiesioginė investicijų nauda sudarė 13,5 euro iš kiekvieno euro, kurie kaip sukurta vertė pasiskirstė tarp valstybės, darbuotojų ir akcininkų. „Philip Morris“ įmonės per tris dešimtmečius į gamybos plėtrą Lietuvoje investavo 384 mln. eurų. Bendras 30 metų verslo veiklos efektas sudarė 4,327 mlrd. eurų. Tai 3,637 mlrd. eurų mokesčių, 307 mln. eurų atlyginimų ir 384 mln. eurų pelno akcininkams. Bendrovių užsakymai kitiems verslams – netiesioginė investicijų nauda ekonomikai – sudarė 862 mln. eurų.

Kaip teigia V. Tamkvaitis, „Philip Morris Baltic“ – reikšminga įmonė ne tik Klaipėdos, kurioje veikia kompanijos fabrikas, bet ir Lietuvos ekonomikai. „Vien darbo užmokesčių „Philip Morris“ kiekvieną mėnesį sumoka per 2 mln. eurų. Tikėtina, kad netiesioginė nauda ir užsakymai tiekėjams sukuria analogišką poveikį ekonomikai“, – sako V. Tamkvaitis.

Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus taip pat teigia, kad investicijos, kurios kuria pridėtinę vertę miestui, jame gyvenantiems žmonėms, yra svarbios ir būtinos ne tik Klaipėdai, regionui, bet ir visai Lietuvai. Remiantis Investuotojų forumo analize, „Philip Morris“ mokamas vidutinis mėnesinis atlyginimas darbuotojams – 2 463 eurai – yra didžiausias Klaipėdos regione.

„Bendrovė yra ne tik didžiausias mokesčių mokėtojas, ji jau ne vienus metus pelno Metų darbdavio apdovanojimus. Tai didžiulis įvertinimas, įrodantis, kad Klaipėdos regiono žmonėms sukuriama patrauklių darbo vietų ir gera atmosfera“, – sako A. Vaitkus.

„Stebime įmonės transformaciją ir džiugina, kad ji kasmet investuoja į naujas, modernias ir šiuolaikiškas technologijas, o investicijų suma kasmet didėja. Dabartinis jų pasirinkimas – pereiti nuo tradicinių cigarečių prie kaitinamojo tabako gamybos – yra mažiau žalingas aplinkai. Bendrovės, atsižvelgiančios į pasaulines tendencijas, savo gamybą orientuodamos į aplinkos išsaugojimą ir CO2 mažinimą, yra sveikintinos ir įmonių išlikimas regione, be jokios abejonės, yra svarbus ir reikalingas“, – tvirtina Klaipėdos miesto meras.

Pirmiausia – dialogas

Socialinių verslų kūrėjai neslepia, kad neretai išgirsta įvairių klausimų, pavyzdžiui, kas jūs tokie, kuo skiriatės nuo kitų, kas tas socialinis verslas. „Kai manęs paklausia, kas yra socialinis verslas, paprastais žodžiais atsakau, kad tai verslas, kurio pagrindinis tikslas yra kurti teigiamus pokyčius mūsų visuomenei ir mus supančiai aplinkai. Tokio modelio verslas didžiąją dalį savo pelno investuoja atgal į savo misiją, matuoja ir viešai skelbia poveikio matavimo ataskaitas ir atitinka kitus kriterijus, dėl kurių ir turime šiuo metu sutarti visi drauge“, – pasakoja Lietuvos socialinio verslo asociacijos (LISVA) vadovė Viktorija Bražiūnaitė.

Iki šiol sąvoka „socialinis verslas“ buvo neapibrėžta ir paliekanti erdvės interpretacijoms. Visai neseniai Seimui įteisinus šią kategoriją ir pagrindinius jos kriterijus, daugiau galimybių atsivers ne tik smulkiajam ir vidutiniam verslui, bet ir visai Lietuvos ekonomikai, nė kiek neabejoja V. Bražiūnaitė.

Būtent dėl LISVA iniciatyvos prieš porą metų prasidėjęs atviras dialogas jau turi apčiuopiamų rezultatų. Seimas kartu su Ekonomikos komitetu priešakyje žengė svarbų žingsnį – gruodį buvo įteisinta įstatymu apibrėžta socialinio verslo kategorija, oficialiai ji įsigalios nuo šių metų birželio 1-osios, tad liko trys mėnesiai. Pasak V. Bražiūnaitės, iki gegužės 31 d. dar turi būti apibrėžti poįstatyminiai teisės aktai, Vyriausybė iki vasaros turi užbaigti šį procesą.

LISVA vadovės įsitikinimu, kartu su partneriais parengti poįstatyminiai teisės aktai visuomenei aiškiai parodytų, kas yra socialinis verslas, kodėl jį verta populiarinti ir skatinti.

„Per artimiausius tris mėnesius reikia priimti kokybiškus poįstatyminius teisės aktus, o to neįmanoma padaryti atsiribojant nuo ekosistemos. Iki šiol nesulaukėme kvietimo prie bendro derybų stalo. Jo nesulaukė ne tik LISVA, bet ir Seimo, kitų ministerijų, kitų organizacijų atstovai, pavyzdžiui, iš Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos, Savivaldybių asociacijos ar NVO koalicijos“, – teigia ji.

Kontroversija: V. Bražiūnaitė sutinka, kad terminas „socialinis verslas“ išties gali sukelti tam tikrą painiavą ar net prieštaravimų, nes tradiciškai verslumas siejamas su pelno maksimizavimu, o socialinis aspektas – su visuomenės gerove ir socialine atsakomybe. / T. Juknevičiaus nuotr.

Platesnės politikos dalis

Socialinio verslų atstovai kiekvieną dieną susiduria su iššūkiais, todėl žino, kokie pokyčiai yra reikalingi. „Šiuo metu iš ES perspektyvos vykdome socialinio verslo stebėseną (angl. European Social Enterprise Monitor, ESEM), į kurią, tikimės, įsitrauks ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN), nes sprendimai turėtų būti priimami remiantis faktais“, – tęsia V. Bražiūnaitė.

„Norint ilguoju laikotarpiu visiškai pabaigti socialinio verslo koncepciją, reikia užtikrinti, kad ji būtų integruota į platesnę ekonominę ir socialinę politiką, skatintų tvarumą, socialinę įtrauktį ir teisingumą. Svarbu sukurti palankią aplinką inovacijoms ir socialinėms iniciatyvoms, įtraukti ir remti socialinius verslus kaip svarbų veikėją sprendžiant socialines ir aplinkosaugos problemas“, – dėsto V. Bražiūnaitė.

LISVA bendradarbiauja su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, šiuo metu aktyvinamas klausimas dėl socialiai atsakingų viešųjų pirkimų. „Per Inovacijų agentūros kanalus viešinamos mūsų inciatyvos, o mes viešiname jų vykdomas iniciatyvas socialiniams verslams“, – dalijasi V. Bražiūnaitė.

„Iki šiol socialinį verslą Lietuvoje dažniausiai vystė tik labai mažos organizacijos, tačiau priimtas įstatymo pakeitimas turėtų paskatinti daugiau žmonių įsitraukti į šią veiklą. Tikėtina, kad atsiras ne tik smulkiųjų, bet ir vidutinio dydžio rinkos žaidėjų. Pavyzdžiui, Italijoje ir kitose Pietų Europos šalyse yra didelių socialinio verslo veikėjų“, – sako ji.

Finansinė grąža – būtina

Bent jau iš pirmo žvilgsnio žodžių junginys „socialinis verslas“ tarsi sunkiai dera tarpusavyje. Taip veikiausiai yra dėl dedamosios „socialinis“, kuri su verslumu ir reikšminga finansine grąža standartiniu požiūriu ne visada asocijuojasi.

Socialiniai verslai Lietuvoje veikia įvairiose srityse – nuo švietimo ir sveikatos priežiūros iki aplinkosaugos ir kultūros.

V. Bražiūnaitė sako, kad šių dviejų sričių derinys yra būtent tai, kas apibrėžia socialinį verslą ir jis gali būti labai sėkmingas tiek socialinės, tiek finansinės grąžos požiūriu. Terminas „socialinis verslas“ išties gali sukelti tam tikrą painiavą ar net prieštaravimų, nes tradiciškai verslumas siejamas su pelno maksimizavimu, o socialinis aspektas – su visuomenės gerove ir socialine atsakomybe.

„Socialinis verslas siekia spręsti socialines problemas arba patenkinti visuomenės poreikius per verslo metodus ir modelius, kurie yra tvarūs ir generuoja pajamas. Finansinė grąža socialiniame versle nėra antraeilė – ji būtina tvarumui užtikrinti, leidžia verslui plėstis ir turėti didesnį poveikį. Skirtumas nuo tradicinio verslo slypi priorituose: socialinis verslas pelną laiko priemone socialiniams tikslams pasiekti, o ne pagrindiniu tikslu“, – aiškina LISVA vadovė.

Finansinė grąža socialiniame versle gali būti įvairi, priklausomai nuo konkrečios veiklos, rinkos poreikių ir verslo modelio efektyvumo. „Kai kurie socialiniai verslai gali pasiekti labai didelę finansinę sėkmę ir konkuruoti rinkoje su tradiciniais verslais, kartu teikdami reikšmingą socialinę naudą. Kiti gali susidurti su didesniais iššūkiais siekiant finansinės grąžos, ypač pradiniame etape, bet vis tiek laikyti finansinį stabilumą esminiu tvarumo ir ilgalaikio poveikio generavimo veiksniu“, – tęsia ji.

„Svarbu pabrėžti, kad socialinis verslas – ne labdaros veikla, jis turi būti finansiškai savarankiškas ir pajėgus generuoti pakankamai pajamų savo socialiniams tikslams pasiekti ir plėsti“, – akcentuoja V. Bražiūnaitė.

Plėtra Lietuvoje

Pasak LISVA vadovės, socialinis verslas Lietuvoje plečiasi, o tai atspindi visuomenės sąmoningumo, atsakomybės ir noro spręsti socialines problemas augimą. „Socialinis verslas, kaip aiškesnė koncepcija, Lietuvoje pradėjo formuotis maždaug 2011 m., įkvėptas globalių tendencijų ir ES iniciatyvų skatinti socialinę įmonių atsakomybę ir tvarumą“, – pasakoja ji.

Vienas iš pavyzdžių, galintis simbolizuoti socialinio verslo pradžią Lietuvoje, – restoranas „Mano Guru“, kuris veiklą vykdo nuo 2004 m. „Restorane vykdoma socialinė integracija asmenų, kurie išėjo iš įkalinimo įstaigų arba turi priklausomybių, yra baigę reabilitacijos programas. Kavinėje jie gali mokytis virėjo, padavėjo, barmeno profesijos, suteikiama psichologo, socialinio darbuotojo ir kitokia pagalba, kartais net taip reikalinga laikinojo apgyvendinimo paslauga. Įgiję darbo įgūdžių, jie pradeda dirbti: iš pradžių – „Mano Guru“, vėliau – kitose maitinimo įstaigose“, – pasakoja V. Bražiūnaitė.

Kitoks socialinio verslo pavyzdys Lietuvoje galėtų būti edukacinis bendruomenės centras „Miesto laboratorija“, organizuojanti įvairias dirbtuves, mokymus, paskaitas, diegianti įvairias ekologines inovacijas.

Nors tikslus skaičius gali kisti, socialinių verslų skaičius Lietuvoje gali svyruoti net iki kelių šimtų, atsižvelgiant į tai, kaip plačiai apibrėžiama socialinio verslo koncepcija, sako LISVA lyderė: „Socialiniai verslai Lietuvoje veikia įvairiose srityse – nuo švietimo ir sveikatos priežiūros iki aplinkosaugos ir kultūros.“

„Svarbu paminėti, kad Lietuvoje socialinio verslo plėtrai didelę įtaką turi valstybės skatinimo politika, įvairios finansinės ir konsultacinės skatinimo programos, investicijos, taip pat visuomenės požiūris ir palaikymas. Vis dėlto socialinio verslo ekosistema vis dar susiduria su iššūkiais, įskaitant aiškaus teisinio reglamentavimo trūkumą, finansavimo ir investicijų pritraukimo sunkumus, taip pat visuomenės informuotumo ir supratimo apie socialinio verslo prasmę ir svarbą klausimus“, – vardija V. Bražiūnaitė.

Jaunimas ir kryptys

Socialinis verslumas gali būti laikomas ir naujosios verslios kartos kryptimi. „Šiandien, kai informacija lengvai prieinama ir socialinės problemos vis akivaizdžiau matomos, jaunimas labiau linkęs įkurti verslų, kurie spręstų šias problemas“, – pastebi V. Bražiūnaitė.

Yra įvairių socialinio verslumo krypčių, tačiau LISVA vadovė išskiria tris pagrindines: „Viena iš krypčių yra aplinkosauga ir tvarumas. Tai apima įmones, kurios siekia mažinti atliekų, skatina perdirbimą, siūlo tvarių ar ekologiškų prekių ir paslaugų. Pavyzdžiui, pakartotinio naudojimo produktų, ekologiškų maisto produktų, tvarios mados prekių.“

„Kita kryptis siejama su socialine įtrauktimi, kai veikiama neįgaliųjų įdarbinimo, socialinės integracijos, pabėgėlių ar marginalizuotų grupių paramos linkme. Pavyzdžiai galėtų būti kavinės ar dirbtuvės, kurios įdarbina asmenis su negalia“, – sako V. Bražiūnaitė.

„Švietimo ir ugdymo srityje veikiantys socialiniai verslai siūlo inovatyvių mokymosi būdų, prieinamą švietimą mažiau privilegijuotiems asmenims, edukacinių technologijų“, – tęsia ji.

Jaunųjų verslininkų susidomėjimas šiomis sritimis rodo, kad jie siekia ne tik finansinės sėkmės, bet ir nori prisidėti prie svarbių visuomenės iššūkių sprendimo.

Socialinis verslas – ne labdaros veikla, jis turi būti finansiškai savarankiškas ir pajėgus generuoti pakankamai pajamų savo socialiniams tikslams pasiekti ir plėsti.

„Atsižvelgdami į šias tendencijas, ateinančius dvejus metus aktyvinsime socialinio verslo ekosistemą Šiaurės Lietuvoje. Bendradarbiaujame su Rokiškio savivaldybe ir partneriais iš Latvijos – Latvijos socialinio verslumo asociacija ir Žiemgalos planavimo regionu, išskirtinį dėmesį skirsime socialiniam verslui populiarinti mokyklose“, – apie planus pasakoja V. Bražiūnaitė.

Užsienio pavyzdžiai

JAV socialinis verslas ir jaunosios kartos verslumas yra labai susiję reiškiniai. ES – ne išimtis. Pasak V. Bražiūnaitės, ES pripažįsta socialinį verslumą kaip svarbų ekonominės plėtros ir inovacijų veiksnį, todėl skiria nemažai dėmesio per įvairias iniciatyvas, programas, skiria finansavimą ir taip skatina socialinių įmonių plėtrą ir augimą.

„Pavyzdžiui, Europos socialinio verslumo iniciatyva ir Socialinio verslumo veiksmų planas yra skirti socialiniam verslumui per finansavimą, mokymus, mentorystę ir kitą būtiną paramą remti. Kalbant apie ryškius pavyzdžius ES ir mūsų regione, yra keletas šalių, kurias galima laikyti pažangiomis“, – teigia ji.

„Vokietija turi daug socialinių startuolių, kurie sprendžia įvairias socialines problemas – nuo integracijos ir švietimo iki aplinkosaugos. Pavyzdžiui, „Dialog im Dunkeln“ (liet. Dialogas tamsoje) – paroda, kurioje lankytojai patiria kasdienį gyvenimą iš neregio perspektyvos. Taip siekiama didinti supratimą ir empatiją“, – pasakoja LISVA vadovė.

Nyderlandai garsėja savo novatoriškomis socialinėmis įmonėmis: „Pavyzdžiu galėtų būti olandų elektronikos gamintojas „Fairphone“, kuriantis ir gaminantis išmaniuosius telefonus ir ausines. Įmonė siekia maksimaliai sumažinti savo įrenginių etinį ir aplinkosaugos poveikį pasitelkdama įvairias perdirbtas medžiagas ir sąžiningos prekybos būdus.“

„Danija atpažįstama dėl savo socialinių inovacijų ir verslų. Pavyzdžiui, „Specialisterne“ mėgina integruoti autizmo spektro sutrikimą turinčius žmones į darbo rinką, įmonė pabrėžia šių asmenų ypatingus įgūdžius“, – išskiria V. Bražiūnaitė.

Per šiuos kelis dešimtmečius Lietuvoje bendrasis vidaus produktas (BVP) pakilo beveik keturis kartus, vidutinis darbo užmokestis padidėjo daugiau nei keturis kartus, nusikaltimų sumažėjo daugiau nei perpus.

Tačiau, nepaisant akivaizdžios pažangos, daug nuveikti vis dar reikia socialinės lygybės, sveikatos apsaugos ir kitose srityse. M. Vaščega akcentuoja, kad dabartinių visuomenės nuotaikų fone būtina aktyviai dalyvauti Europos Parlamento (EP) rinkimuose, po kurių vyks pokyčių ir pačioje EK.

Jis mano, kad dėl EK vadovo posto vėl kovosianti dabartinė institucijos lyderė Ursula von der Leyen ir vėl į rankas paėmusi bloko vairą artimiausius penkerius metus jį kreiptų gynybos ir strateginės autonomijos sprendimų link. Apie tai byloja jos nuostata palaikyti naują gynybos komisaro posto steigimą ir tolesnis pasiryžimas remti Ukrainą.

„Šią savaitę EK pasiūlys naują gynybos pramonės skatinimo paketą, ką galime padaryti visos ES mastu. Nepamirškime, kad gynybos sąjunga yra NATO, tokia ji ir turi išlikti, bet ES irgi gali padaryti daug tose srityse, kurios sustiprintų pačios Europos gynybą, tokiu būdu sustiprintų ir NATO. Neabejoju, kad saugumas turės būti vienas pagrindinių naujos EK prioritetų“, – tvirtina M. Vaščega.

Tačiau galvoti, kad masiniai ūkininkų protestai galiausiai privers visiškai atsisakyti žaliojo kurso, nevertėtų, interviu „Kauno dienai“ pabrėžia EK atstovybės Lietuvoje vadovas.

Vaizdai: Kaune atidarytoje parodoje „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: istorinis apsisprendimas“ eksponuojamos įvairių fotografų nuotraukos. / E. Cickevičiaus nuotr.

– Šiemet minėsime Lietuvos narystės ES dvidešimtmetį, šia proga pristatyta paroda „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: istorinis apsisprendimas“. Didelė dalis joje eksponuojamų nuotraukų susijusi su referendumu, kurio metu už Lietuvos narystę ES pasisakė 91,07 proc. iš 1,5 mln. balsavusių. Kaip apibūdintumėte tuos dvidešimt Lietuvos metų jau būnant ES dalimi? Ką šaliai davė narystė ES, kaip tai pakeitė Lietuvą?

– Artėjant įstojimo į ES dvidešimtmečiui – jį minėsime gegužės 1-ąją – turbūt bus daug įvairių skaičiavimų ir vertinimų. Didžioji dalis jų, manau, bus susiję su ES finansavimu, makroekonominiais rodikliais, kurie iš tikrųjų yra įspūdingi. BVP pakilo beveik keturis kartus, vidutinis darbo užmokestis padidėjo daugiau nei keturis kartus, nusikaltimų sumažėjo daugiau nei perpus – galima vardyti ir vardyti rodiklius. Ekonomikai tai buvo didžiulis tramplinas, kai lietuviai sugebėjo panaudoti savo darbštumą, kūrybiškumą ir su Europos parama sukurti ekonominės sėkmės istoriją.

Paminėčiau ir kitus dalykus, kurie susiję su mūsų pačių kultūros, tarpusavio elgsenos, bendravimo pokyčiais. Pasižiūrėjus į 2004-ųjų „Eurobarometro“ duomenis, tik keturi iš dešimties sakydavo, kad yra patenkinti gyvenimu, o dabar taip atsako aštuoni iš dešimties. Nesakau, kad viskas idealu, bet pokytis yra.

Dažnai sankcijų įgyvendinimas tam tikra prasme yra lenktynės su laiku, nes natūralu, kad sankcijas stengiamasi apeiti, dėl to turime būti greiti, ryžtingai veikti.

Galima atsiminti ir tokius dalykus, kurių dabar negalėtume įsivaizduoti. Pavyzdžiui, 1997-aisiais moterų krepšinio rinktinė autobusu važiavo į Vengriją dalyvauti Europos čempionate, nes nebuvo pinigų lėktuvui užsakyti. Tik po to, kai jos laimėjo čempionatą, tuomečio premjero prašymu buvo nusiųstas lėktuvas parskraidinti čempionių. Tokios istorijos rodo, kad paprasčiausiai pamiršome, kiek užaugome ir pasikeitėme.

– Jūs Europos institucijose dirbate nuo pat 2004-ųjų. Kaip prisimenate pradžią ES kuluaruose, kaip anuomet viskas atrodė iš arti? Kaip Lietuvai sekėsi įsitraukti į įvairius procesus ir ar jos balsas buvo girdimas?

– Pradžioje Lietuvą mažiau pažinojo dėl to, kad žemėlapyje, kitaip nei kitos centrinės Europos šalys, neturėjome savo pavadinimo, mus buvo okupavusi Sovietų Sąjunga. Mus pažinti šiek tiek užtruko, gal dėl to iš dalies ir mūsų kelias į ES buvo šiek tiek duobėtas. Atsiminkime nesėkmę 1997 m., kai nebuvome tarp pirmųjų pakviestų pradėti derybas dėl stojimo į ES, bet susiėmėme ir parodėme, kad galime.

Prisiminkime, kad, kai įstojome į ES 2004 m., Lietuva nebuvo Šengeno erdvės narė, irgi šiek tiek užtruko prie jos prisijungti. Nebuvome euro zonos nariais, taip pat šiek tiek užtruko prisijungti, bet jau praėjo devyneri metai, kai įsivedėme eurą. Integracija buvo palaipsnė ir su kiekvienu etapu turbūt tampame vis geriau pažįstami ir patys vis geriau jaučiamės ES. 2013 m. pirmininkavimas ES Tarybai buvo labai svarbus momentas, kai visa Europa galėjo įsitikinti Lietuvos gebėjimu laikyti ES vairą.

Man vienas įdomiausių momentų buvo, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine ir buvo ja ištisus metus, o tai jau antras Lietuvos miestas, kuriam buvo suteiktas toks statusas. Tada pagalvojau, kad mes tikrai užaugome.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Tradiciškai EK kasmet pateikia savo vertinimus, rekomedacijas, ataskaitas apie šalių narių ekonominius ir socialinius iššūkius. Kokiose srityse Lietuvai vis dar reikia pasitempti? Į kurias sritis dažniausiai bedama pirštu?

– Tose srityse, kuriose ES įsitraukimas mažesnis, ten ir progreso  mažiau. Jeigu pasižiūrėtume į socialinę sritį ir į nelygybę, tai labai nedaug pakitę nuo 2004-ųjų. Yra visokių rodiklių. Imame 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių, 20 proc. didžiausias pajamas gaunančių ir skaičiuojame skirtumą tarp jų, – tas skirtumas yra minimaliai pakitęs. Lietuvių sveikatos rodikliai tikrai vis dar stipriai atsilieka nuo ES vidurkių. Tai sritys, kurios labiau paliktos valstybėms narėms reguliuoti, ES galios čia nedaug.

Dar plačiau galima pagalvoti ir atrasti tokių dalykų kaip ekonomikų tvarumas. Jau kurį laiką Lietuva lyderiauja atsisakydama rusiškų energijos išteklių, tačiau importuojame daug elektros energijos, nors, aišku, tai susiję ir su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, bet jau praėjo daug laiko ir iš tikrųjų dėl gamybos apimties turbūt reikia pasistengti.

– Europai pastarieji keleri metai – sudėtingų lūžių etapas. Šiemet laukia EP rinkimai, kartu ir kitų bloko institucijų perkrova, o euroskepticizmas, atrodo, vis auga. Kaip manote, ar politinių jėgų pusiausvyra Briuselyje labai pasikeis?

– Visada labai sunku tokius dalykus prognozuoti. Rinkimai yra didžiulė demokratijos šventė, kai daug žmonių ateina, balsuoja, išreiškia savo pasitenkinimą ar nepasitenkinimą, dažnai tai sieja su savo asmenine padėtimi, su savo valstybės ekonomikos būkle. Iš tikrųjų EP sudėtis kažkiek keičiasi, nors visada tradicinės dešinės ir tradicinės kairės jėgos, taip pat tradicinės liberalios jėgos kartu su žaliaisiais iki šiol sudarydavo pagrindą. Dabar galima girdėti įvairiausių nerimo ženklų iš didesnių valstybių narių, bijoma, kad gali atsirasti daugiau antieuropietiškai nusiteikusių parlamentarų. Matysime.

Mano atsakymas – svarbiausia eiti, balsuoti, ir tai galioja tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje. Atsakymai į sudėtingus klausimus labai retai būna paprasti, o tai dažnai siūlo labiau marginalios jėgos. Dažniausiai reikalingi sisteminiai sprendimai ir kartais užtrunka laiko jiems įgyvendinti, todėl svarbu tęsti pradėtus darbus. EK vadovės U. von der Leyen pareiškimas, kad ji sieks antros kadencijos, turbūt irgi įkvepia galvoti, kad galime tikėtis politikos tęstinumo.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Sakote, kad galime tikėtis politikos tęstinumo. O gal iš tiesų perėjimo nuo žaliojo kurso, kuris šio mandato pradžioje buvo ES darbotvarkės centre, prie „daugiau gynybos“ kurso? Yra nemažai ženklų, kad iš EK pusės tarsi jaučiamas šioks toks atsitraukimas nuo žaliojo kurso itin ambicingų tikslų, pavyzdžiui, po ūkininkų protestų EK pritaikė išimtį pūdymams, kalbama apie plano sumažinti pesticidų naudojimą žemės ūkyje atšaukimą ir kt. Kaip reikėtų vertinti tokius žingsnius?

– Dar ankstoka kalbėti apie naujosios EK prioritetus. Pagal EK formavimo sistemą prioritetai pristatomi nominavus naują pirmininką. Be jokios abejonės, atsižvelgiama į EP rinkimus ir suformuojami tam tikri nauji politiniai prioritetai, jie ir yra teikiami EP, kuris tuomet balsuoja už naująjį EK vadovą.

Jeigu prisimename šios kadencijos pradžią, 2019-uosius, iš tikrųjų žaliasis kursas buvo vienas pagrindinių prioritetų. Tačiau ne tik žaliasis kursas, taip pat ir skaitmeninė pertvarka. Be galo daug dalykų buvo padaryta abiejose srityse. Tiesą sakant, nepraėjus nė metams nuo kadencijos pradžios, prasidėjo kiti iššūkiai – kovidas, su juo susijęs ekonomikos nuosmukis, plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, kuri kardinaliai pakeitė EK prioritetus.

Džiaugiuosi, kad šiame kontekste pavyko išlaikyti dviejų pradžioje suformuotų tikslų tęstinumą ir daug dėl jų padaryti. Žaliasis kursas yra labai aiškiai pastatytas ant vėžių, suformuluoti aiškūs tikslai […], yra labai aiški trajektorija, ką turime daryti. Kalbėti apie jo sustabdymą galbūt nebūtų visiškai tikslu, nes tam, kad pasiektume tikslų, turėsime daryti daug dalykų.

Aišku, kad šiandien vienas didžiausių prioritetų yra saugumas ir parama Ukrainai, Rusijos stabdymas. Tai privalo išlikti prioritetais. Šią savaitę EK pasiūlys naują gynybos pramonės skatinimo paketą, ką galime padaryti visos ES mastu. Nepamirškime, kad gynybos sąjunga yra NATO, tokia ji ir turi išlikti, bet ES irgi gali padaryti daug tose srityse, kurios sustiprintų pačios Europos gynybą, tokiu būdu sustiprintų ir NATO. Neabejoju, kad saugumas turės būti vienas pagrindinių naujos EK prioritetų.

– Vadinasi, naujas gynybos komisaro portfelis, apie kurį pastaruoju metu nemažai diskutuojama, yra labai realu?

– Dabartinė EK pirmininkė aiškiai išsakė, kad naują gynybos komisaro portfelį ji palaikytų. Tačiau turbūt svarbu ne vien tik gynybos komisaro portfelis – šiuo atveju reikia galvoti, kaip apskritai sustiprinti pačią gynybą, jos pajėgumus.

Minėtas naujas paketas bus ir apie finansavimą gynybai, ir apie reguliavimo lengvinimą, nes tai labai stipriai reguliuojama sritis ir tai  normalu, bet šiandien esame tokioje situacijoje, kai reikia naujai pasižiūrėti į reguliaciją. Bus kalbama apie bendrų pirkimų paskatinimą ir lygiai taip pat, ką U. von der Leyen labai aiškiai išsakė ir Miuncheno saugumo konferencijoje, turime galvoti apie tai, kaip pačioje Europoje kurti darbo vietas gynybos pramonėje.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Jau kelerius metus vis girdime apie ES strateginės autonomijos,  kartu ir bloko pajėgų kūrimą – tradiciškai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vis keldavo tokias idėjas, dabar gana aiškiai panašias žinutes transliuoja ir Lenkijos atstovai. Atrodo, kad su galimais pokyčiais JAV tai taps neišvengiama. Kaip tai vertina EK vadovybė? Vykstant karui Ukrainoje visuomenė mato, kad ES pati geba pasigaminti tiek ginkluotės, kiek Kyjivas sunaudoja per kelis mėnesius, lustų gamyba irgi stringa – blokas labai priklausomas nuo Vašingtono. Kaip ES sekasi stiprinti realius savo gynybos pramonės ir strateginius pajėgumus?

– Strateginė autonomija iš tikrųjų yra tapusi nauja paradigma, į kurią naujai pasižiūrėjome nuo praėjusių metų Versalio Europos Vadovų Tarybos susitikimo. Strateginę autonomiją matome daugelyje sričių. Pradėkime nuo energetikos – visa Europa skausmingai pajuto priklausomybę nuo iš agresorės tiekiamų energijos išteklių. Kalbėkime apie ekonomiką, nes, jeigu atliekame žaliąjį persitvarkymą, mums irgi reikia turėti savo pramonės pajėgumų, nesusikurti naujų priklausomybių nuo kitų trečiųjų šalių, susijusių su retaisiais metalais ir kitomis retomis medžiagomis.

Žinoma, kad trečioji strateginės autonomijos dalis yra susijusi su gynybos klausimais ir į juos įeina tas pats gynybos pajėgumų stiprinimas. Europos pajėgumai egzistuoja, ir tai, kad labai stipriai bendradarbiavome su JAV, yra normalu NATO kontekste. Tačiau karas vyksta Europos žemyne ir tiesiog turime adekvačiai didinti savo pajėgumus.

Galima atsiminti ir tokius dalykus, kurių dabar negalėtume įsivaizduoti. Pavyzdžiui, 1997-aisiais moterų krepšinio rinktinė autobusu važiavo į Vengriją dalyvauti Europos čempionate, nes nebuvo pinigų lėktuvui užsakyti.

Dažnai, galvojant apie gynybos pajėgumus, kalbama apie 1 mln. 155 mm sviedinių Ukrainai tiekimą, kad šiek tiek atsiliekame nuo išsikelto tikslo, bet gamybos pajėgumai buvo padidinti ir iki metų pabaigos bus patiekta daugiau nei 1 mln. šaudmenų. Apskritai, Europa galės gaminti gerokai daugiau nei 1 mln. šaudmenų per metus.

– ES susikūrė po Antrojo pasaulinio karo, bet vėliau geopolitiniai lūžiai iš esmės buvo tik pozityvūs, ryškiais pavyzdžiais tikriausiai galima laikyti Berlyno sienos griūtį ar reikšmingą bloko plėtrą. Tačiau tokių negatyvių nuotaikų, kokios vyrauja dabar, seniai nebūta. Kaip bent jau kelių pastarųjų dešimtmečių didžiausias geopolitinis lūžis Europoje – karas Ukrainoje – pakeitė ES sampratą apie savo egzistenciją, ateities trajektoriją?

– Galima pasikliauti visuomenės nuotaikos matavimo, „Eurobarometro“, tyrimais, kurie rodo, kad šiandien yra didelis palaikymas visos ES mastu, jis susijęs su didesniu bloko narių bendru veikimu užsienio reikalų politikoje, matyti, kad visuomenė nori daugiau bendro veikimo gynybos politikoje. Tai tos sritys, kurioms europiečiai anksčiau tokio stipraus poreikio neišreikšdavo. Dabar norima, kad ES sprendimus būtų galima priimti lengviau, kad galbūt ne visur reikia tiek vienbalsiškumo, kiek iki šiol turėdavome. Tas pokytis vyksta jau šiandien.

Pagalvokime, ką jau padarėme gynybos srityje. Iki Rusijos invazijos į Ukrainą niekas turbūt negalėjo pagalvoti, kad Europos taikos priemonę galėjome panaudoti ginklams tiekti ir perduoti trečiajai šaliai, kuri ginasi nuo agresijos, bet mes tai darome ir nuolat plečiame Europos taikos priemonės galimybes. Europoje treniruojame Ukrainos karius ir taip jai padedame. 40 tūkst. karių yra gana didelis skaičius, bet turime galvoti, ką galime dar padaryti.

E. Cickevičiaus nuotr.

– ES susitarė dėl tryliktojo sankcijų Rusijai paketo. Politikos stebėtojai sutinka, kad su kiekvienu nauju paketu lieka vis mažiau galios daryti įtaką Maskvos karo mašinai. Kokių realių svertų dar turi ES? Kokia apčiuopiama parama šiuo metu yra reikalingiausia Ukrainai ir teikiama iš ES pusės?

– Nauji sankcijų paketai yra svarbus dalykas, bet turime pagalvoti ir apie tai, kaip kuo labiau įgyvendinti jau priimtas sankcijas. Dažnai sankcijų įgyvendinimas tam tikra prasme yra lenktynės su laiku, nes natūralu, kad sankcijas stengiamasi apeiti, dėl to turime būti greiti, ryžtingai veikti, stengdamiesi, kad kuo greičiau tokius dalykus užkardytume.

Ką dar galime padaryti Ukrainos labui? Vasario 1 d. priimtas vienbalsis susitarimas dėl 50 mlrd. eurų paramos Ukrainai suteikia labai svarbų nuspėjamumą, kiek šalis gaus lėšų, o ne kiekvieną sykį pasikartojantį laukimą ir svarstymą, kaip Europai pavyks susitarti.

Dar labai svarbu judėti į priekį dėl areštuotų Rusijos lėšų. Pirmasis žingsnis buvo padarytas, kai iš tų lėšų uždirbami pinigai yra atskiriami, ir kalbame ne apie tokius jau mažus pinigus – 3 mlrd. eurų per metus. Toliau bus kiti žingsniai.

– Kaip reikėtų vertinti pažangą, kalbant apie būsimą ES plėtrą ir konkrečiai EK rekomendacijas pradėti stojimo derybas su Ukraina? Kokioje fazėje šis procesas yra dabar?

– Ukraina rodo stebėtiną gebėjimą daryti reformas net ir sudėtingomis sąlygomis, vykstant karui. Jau pavyko padaryti tam tikrų sprendimų, kurių vargu ar kas tikėjosi iki 2022-ųjų vasario. Kandidatės statuso suteikimas, net ir vertinant bet kokioje kitoje istorinėje perspektyvoje, buvo labai greitas. Dėl tos priežasties, man atrodo, Ukrainos europinė ateitis yra labai aiški.

Tačiau žinoma, kad narystei reikia pasirengti tiek stojančioje valstybėje, tiek ES. Didėjant valstybių skaičiui, reikia įvertinti, kiek tai keis mūsų pačių įvairias politikas. Tuos dalykus pradedame daryti jau šiemet ir lygiai taip pat pradedame rengti derybų gaires deryboms dėl stojimo su Ukraina. Tai irgi bus daroma artimiausiu laiku.