Šįsyk – apie antrąjį koncertą. I.Liukaitytė-Kang – Londone gyvenanti pianistė. Ji giriama už sodrias spalvas, gebėjimą fortepijonu išgauti orkestrinį skambesį, gilumą, kontrastingus, bet drauge ir poetiškus potėpius.

I.Liukaitytė-Kang – daugiau nei penkiolikos tarptautinių konkursų laureatė ir kamerinės muzikos atlikėja, koncertavusi tokiose salėse kaip Barbican Hall, Šv.Jokūbo bažnyčioje Pikaladyje, Londone, Glazgo karališkojoje koncertų salėje, Edinburgo festivalyje. Ji nuolat rengia solinius ir kamerinius koncertus visoje Jungtinėje Karalystėje. Kaip „Live Music Now“ artistė džiaugiasi galėdama dalyvauti įvairiuose labdaringuose renginiuose: Čelsio ir Vestminsterio ligoninėse, globos namuose ir bendruomenių centruose Londone. 30-metė moteris rengia įvairius pasirodymus bendrojo lavinimo ir specialiųjų poreikių vaikams.

J.Naujalio muzikos gimnazijos absolventę studijų kelias atvedė  į Škotijos karališkąją konservatoriją ir Londono Gindholo muzikos ir teatro mokyklą, kur ji įgijo magistro diplomą.

I.Liukaitytė-Kang ne itin dažnai koncertuoja Lietuvoje, tačiau kai koncertuoja, tai, kaip sakoma, iš visos širdies, rodydama, ką sukaupė geriausio, tikriausio, įdomiausio, tad neatsitiktinai rečitalio programa – nuo Johanno Sebatiano Bacho iki šiuolaikinių autorių.

Rečitalio kulminacinis taškas – Ludwigo van Beethoveno sonata nr.31 As-dur, atlikta su didžiuliu užmoju, pagarba autoriui ir jo tekstui, įsiklausymu ir išklausymu kiekvienos moduliacijos, kiekvieno harmonijos nukrypimo, kiekvieno kontrapunkto dviejose fugose.

Atrodytų, vienos šios sonatos būtų užtekę, kad atlikėjos emocijų laukas pripildytų klausytojų ne tik girdimuosius, bet ir kur kas gilesnius pojūčius. Tačiau rečitalis yra rečitalis, tad po nepaprastai įtaigiai interpretuotos, ko gero, sudėtingiausios L.van Beethoveno sonatos ėjo ir J.S.Bacho–Ferruccio Bussoni čakona – vienas dramatiškiausių baroko genijaus kūrinių, beje, paties kompozitoriaus sukurtas smuikui po didelės asmeninės netekties, mirus pirmajai žmonai.

I.Liukaitytė-Kang ne itin dažnai koncertuoja Lietuvoje, tačiau kai koncertuoja, tai, kaip sakoma, iš visos širdies, rodydama, ką sukaupė geriausio.

Sudėtingo ritminio piešinio tiksliu perskaitymu, tapybiškomis spalvomis, jų atspalviais žėrėjo Olivier'io Messiano „Angelų žvilgsniu“ iš fortepijoninių pjesių ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“. Nustebsite, mielieji, angelas šiame žvilgsnyje – ne tas ilgesingas, baltasparnis svajoklis, kokį įpratę matyti bažnyčių skulptūrose ar freskose, o kovojantis su savo nuodėmėmis ir demonais žmogus.

Dailus suvenyras, skirtas ir lietuvių muzikai, – Stasio Vainiūno ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniams. Ypač įdomiai I.Liukaitytė-Kang interpretavo S.Vainiūno Baladę – itin retai mūsų koncertų salėse atliekamą įdomų kūrinį, kuris papuoštų kiekvieno atlikėjo programą, pasirengusio publiką supažindinti su lietuvių muzika.

Rečitalyje I.Liukaitytė-Kang pasirodė ne tik kaip pianistė, bet ir kaip visiškai nebanali poetė. Prieš kiekvieną kūrinį ji skaitė savo ir savo mamos, žurnalistės Violetos Vilkauskaitės, eiles, kurios atlikėjai padėjo susikurti savitą emocinį lauką vėliau jau atliekant patį muzikinį kūrinį, o klausytojams subtilūs poezijos posmai tapo savotiškomis atsklandomis į grojamą kūrinį, jo turinį.

Po I.Liukaitytės-Kang rečitalio ilgai galvojau apie kitus J.Naujalio muzikos gimnazijos absolventus, pasklidusius pasaulyje. Visų neišvardysiu, apsiribosiu tik žymiausiais pianistais: Eglė Janulevičiūtė gyvena JAV, Ieva Panomariovaitė – Paryžiuje, Vita Panomariovaitė – Londone, Indrė Petrauskaitė – Londone, Martyna Jatkauskaitė – Graikijoje, Robertas Lozinskis ir Monika Mašanauskaitė – Paryžiuje, Gabrielė Sutkutė – Londone. O kiek jų besimokančių svetur... Iš jų susidarytų nemažas pianistų choras, skambinantis savotišką „Angelų muziką“, skatinančią susikaupti, įsigilinti, jausti, kad ateina gamtos ramybės ir rimties tarpsnis.

Solistė yra surengusi per tūkstantį solinių koncertų, dainavusi pagrindines soprano partijas operose: Mimi (Giacomo Puccini "Bohema"), Čio Čio San (G.Puccini "Madam Baterflai"), Dezdemona (Giuseppe's Verdi "Otelas"). Menininkė yra nusifilmavusi aštuoniolikoje Lietuvos televizijos juostų ir garso įrašų, įdainavusi vienuolika plokštelių. G.Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra baigę Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Sigutė Stonytė, Asta Krikščiūnaitė, Rita Preikšaitė, Mindaugas Zimkus, Vaidas Vyšniauskas ir daugelis kitų dabar garsių Lietuvos solistų.

"Kaukaitės epocha" – taip artistės pasirodymus apibūdino kompozitorius Feliksas Bajoras, išreikšdamas pagarbą visos lietuvių vokalinės muzikos aukso amžiui. "Vežiojo Giedrė lietuvišką muziką po visą pasaulį", – taip viešnią pristatė M.K.Čiurlionio draugijos narė Daina Kazlauskienė, kurios iniciatyva ir buvo surengtas susitikimas su dainininke.

Svarbiausiu vakaro akcentu tapo jauno režisieriaus Mariaus Sipario dokumentinis filmas apie Lietuvos solistę "Aš žinau tą smoką" (scenarijaus autorė – Ugnė Dalinkevičiūtė).

Filmas – lyg ir panašus į kitus tokio žanro filmus. Tai pasakojimas apie menininko, šiuo atveju – menininkės, gyvenimą ir kūrybą, parodantis svarbiausius įvykius: ištraukas iš koncertų, operų spektaklių fragmentus. Apie filmo pagrindinę veikėją kalba kiti asmenys ir ji pati – ne tik scenoje, bet ir realybėje nepakartojama asmenybė, apdovanota ypatingu vitališkumu, veržlumu, moterišku žavesiu, savybėmis, kurias galime išsyk pajusti ir kurios tampa lemiamos bendraujant su ja, klausant jos skaidraus, turtingo spalvų ir atspalvių balso.

Iš juostos sužinome, kad 1968-ieji buvo bene sėkmingiausi metai tuomet jaunos artistės biografijoje: baigta Konservatorija, laimėti trys konkursai, debiutuota Operos ir baleto teatre, pradėta stažuotė Milano teatre "La Scala".

Filme dainininkė prisipažįsta, kad iš visų autorių jai brangiausia F.Bajoro muzika, kad būtent joje ji atrado "tikras teisybes", be kurių daug sunkiau būtų dainuoti kitų lietuvių autorių kūrinius ir liaudies dainas.

Reikšmingų pastebėjimų juostoje pasako muzikologas Edmundas Gedgaudas, obojininkas Juozas Rimas, dainininkės Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė, dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, kūrusi originalius scenos kostiumus dainininkei.

Bene netikėčiausios ir įsimintiniausios tampa pianistės, ilgametės scenos partnerės Gražinos Ručytės-Landsbergienės įžvalgos: "Giedrė nėra patogus žmogus. Ji turi savo nuomonę, niekad nemėgo būti smarkiai koreguojama, režisuojama, kad jai nurodinėtų."

Reikšmingiausiu režisieriaus M.Sipario filmo leitmotyvu tampa pačios G.Kaukaitės prisipažinimas: "Svarbiausia man buvo tikėti tuo, ką darau, ir manau, kad nieko nedariau, kuo nebūčiau tikėjusi. Jei kas manęs paklaustų vėl, atsakyčiau tą patį."

Gyvenimo ir kūrybos gyvenimo pilnatvės amžius.

Jis ypač prasmingas, kai šitiek daug nuveikta: ne sau, ne savo gerovei, o gimtinei, savos žemės kultūrai, kai įtaigiu žvilgsniu ir energingais mostais Lietuvos vardas skelbtas visam pasauliui, o to ypač reikėjo 1990-aisiais, kai visi rankomis susikibę stovėjome vardan tos Lietuvos, o dirigavo jis – Petras Bingelis.

Sakysite per skambu? Per didinga? Pernelyg garsiai?

Nė kiek. Juk tų – Atgimimo laikų – liudininkai esame, ir mūsų šimtai tūkstančių.

Ir mums giedojo, dainavo Baltijos kelyje galingiausias – Kauno valstybinis choras. O priekyje stovėjo maestro. Dažnai kartu su aktoriumi Laimonu Noreika. Prisimenate?

P.Bingelis – Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas nuo 1969 m. (tuomet muzikui tebuvo 25-eri). Dainų švenčių dirigentas nuo 1970 m. 1993 m. maestro apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Čia tik keli štrichai kūrybinio gyvenimo partitūroje, kurioje šalia gausybės natų, tempų nuorodų, dinaminių ženklų, pauzių ir t.t. galima pastebėti ir tokį paprastą kelių žodžių junginį: "Kūrinys Lietuvoje atliktas pirmąjį kartą."

Taip, būtent maestro mostų vedami pirmąsyk Lietuvoje skambėjo Johnno Sebastiano Bacho, Hectoro Berliozo, Johanneso Brahmso, Gabrielio Faure, Benjamino Britteno, Sergejaus Rachmaninovo, Pėterio Vasko, Alfredo Schnittke's ir daugybės kitų autorių vokaliniai-instrumentiniai šedevrai. Ir beveik visi Lietuvos autorių chorinės muzikos opusai. Tačiau tam, kad darniai, brandžiai, vokaline prasme nepriekaištingai būtų atlikti kūriniai, buvo ir jų priešistorė.

– Kokia ji, kada pajutote, kad muzika – jūsų pašaukimas? – klausiu garbiojo jubiliato.

– Paauglystėje. Buvau trylikos metų. Šiauliuose vyko nedidelė dainų šventė. Tiesiog apsvaigino chorinė muzika, bet ypač sudomino žmogus, stovėjęs ant dirigento pakylos.

Stebėjausi, kaip jis valdė šitiek žmonių, o šie jam paklusdavo. Ir tuomet tas žmogus iš pakylos man įmetė į širdį kažkokį akmenuką...

Beje, kai pirmąsyk stojau į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, manęs nepriėmė dėl gabumų stokos. Taip ir pasakė: nieko iš tavęs, bernužėli, nebus, važiuok į savo Mardasavo kaimą ir ten darbuokis. Buvau atkaklus. Stojau antrąsyk. Vėl be jokio muzikinio pasiruošimo. Priėmė. Kandidatu. Vėliau tapau mokiniu. Chorvedys Edmundas Sapranavičius pirmasis aptiko šiokių tokių muzikinių duomenų.

– O kas buvo jaunojo chorvedžio svarbiausi dirigavimo autoritetai?

– Man teko didžiulė laimė tais gūdžiais sovietų laikais metus mokytis Leipcige. Leipcigo "Gewandhauso" orkestrui tuomet vadovavo legendinis Kurtas Masuras. Tai jo pamokos ir išliko visam gyvenimui. Tobulos pamokos.

O tuomet į Leipcigą, į Dresdeną, niekam nežinant, slapčia, be jokių afišų atvažiuodavo iš Vakarų Vokietijos pusės diriguoti ir Herbertas von Karajanas.

Stebėdavau jo koncertus, kurie įsirėžė atmintin.

K.Masuras buvo aristokratas, klasikinių vertybių puoselėtojas. H.von Karajanas – labai gilus, bet ir gana ryškiai pozuodavo. Matyt, žinodamas, kad jo profilis labai impozantiškas.

Abu diriguodavo fenomenaliai. Neteisingai pasakiau – abu muziką mylėjo besąlygiškai, jautė ją.

Lietuvoje daug ko išmokau iš šviesaus atminimo Adolfo Krogerto, didžiulis autoritetas buvo Jonas Aleksa, jo erudicija, galingas išsilavinimas, daugiausia programų choras parengė su Juozu Domarku.

Mokiausi iš visų. O mokytis, matyt, kažkiek mokėjau.

– Dirigentas – daug kam pusiau mistiška profesija. Beje, vienintelis iš visų muzikų, kurio nugarą ir rankų mostus temato publika...

– Dirigavimo negalima išmokti. Tai pašaukimas. Užtat pasaulyje tiek mažai labai gerų dirigentų. Beje, kaip ir kunigų.

Galima nesunkiai išmokti dirigavimo schemas, tobulai nušlifuoti rankų judesius, netgi turėti gerą vidinį girdėjimą ir būti prastu dirigentu. Niekas negali įdėti širdies, atsidavimo, nuolankumo, tarnystės muzikai.

Dirigavimo negalima išmokti. Tai pašaukimas. Užtat pasaulyje tiek mažai labai gerų dirigentų. Beje, kaip ir kunigų.

Kažkada juokaudavo, kad keturis žmones Lietuvoje visada galima rasti darbo vietoje: Juozą Miltinį Panevėžio teatre, Juozą Domarką – Nacionalinėje filharmonijoje, kunigą Ričardą Mikutavičių bažnyčiose, kurias statė, lipdė, na, ir mane – Kauno filharmonijoje.

– Tai namų židinio jaukumą teko kurti žmonai Vidai?

– Deja, taip.

– Jūs dažnai vertinamas kaip puikus Dainų švenčių dirigentas ir organizatorius. O ką jums reiškia Dainų dienos?

– Palietėte opią temą. Skaudžią temą. Reiškia daug. Juk chorinė muzika – mūsų tautinio Atgimimo ištakos. Skleisti giesmę, dainą... Lietuviškai drauge – toks buvo mūsų kelias į 1918-ųjų nepriklausomybę. Šventą reikalą.

Bijau būti blogu pranašu, bet greitai mes neliksime dainų kraštu. Mokyklose muzikos pamokoms dėmesys, švelniai tariant, abejotinas. Vaikai nemoka nė vienos liaudies dainos, jiems pasakas retoje šeimoje seka... Kitados Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė, kad mūsų kultūra "dar vis miega liaudies dainose". Nepavyksta prižadinti...

Buvau nemaloniai nustebintas, kai neseniai pasibaigusiame televizijos projekte "100-mečio daina" šalia kitų geresnių ar blogesnių dainų, tiesiog lėkštų šlagerių buvo įterpta ir Juozo Naujalio ir Maironio "Lietuva brangi", galima sakyti, mūsų antrasis himnas po Vinco Kudirkos, kurį sovietiniais laikais mažiausiai dvi kartos klausydavosi atsistojusios. Ši daina juk mums, lietuviams, yra tapusi giesme. Šventa giesme. Ji negali su niekuo konkuruoti. Kaip ir "Tautiška giesmė" negalėtų. Tai kūriniai aukščiau nei konkursinės kovos.

Nežinau, kieno buvo taip sumąstyta, kad gali, bet tai netikęs sumanymas. Sėdėjau prie ekrano ir galvojau: kas bus, jei staiga "Lietuva brangi" pralaimės – juk daug kam jau dabar atrodo, kad tai nuobodi daina... Laimėjo ši daina konkurse, bet nesidžiaugiu ta pergale.

– Per Lietuvos radiją kiekvieną ankstyvą rytą girdime himną. Girdime jį ir vidurnaktį. Kas jį gieda?

– Kauno valstybinis choras, o groja Lietuvos nacionalinis orkestras, diriguojamas J.Domarko. Tačiau himną jau laikas pergiedoti... Įrašas senas, kokybė prastoka.

– Grįžkime prie klasikos lobynų. Kokios jums partitūros pačios įstabiausios?

– J.S.Bacho, Ludvigo van Beethoveno, J.Brahmso. Gustavo Mahlerio...

Dainavome apie 200 didžiulės apimties vokalinių-instrumentinių opusų. Kai pagalvoji – skaičius įspūdingas.

Juk ir operose Kauno valstybinio choristai pasirodo. Ką tik Kongresų rūmuose skambėjo Camille'io Saint-Saenso operos "Samsonas ir Dalila" premjera, neseniai pasirodėme Charles Gounod "Fauste". Beje, operų pastatymus choristai mėgsta. Jie paslankūs dainininkai. Be to, visiškai geri aktoriai. Bėda, kad Kongresų rūmų salė visiškai nepritaikyta spektaklių pastatymams...

– Jums dažnai tenka savo nulipdytą darbą atiduoti kitiems dirigentams. Paruošiate chorą, o koncerto ar spektaklio metu muzikiniam veiksmui vadovauja kitas dirigentas. Kaip jaučiatės būdamas aukščiausios kvalifikacijos klausytojo pozicijose?

– Kalbant atvirai – blogai. Visad galvoju: iš mano choristų buvo galima pareikalauti daugiau, paprašyti labiau...

Ko gero, labiausiai choro paprašyti maksimalios raiškos mokėdavo lordas Yehudi Menuhinas. Kauno valstybinio choro dainininkai jam atsidėkodavo tuo pačiu. Nutolus laikui, kai muzikas jau seniai aukštybėse, galiu teigti: su maestro atlikti veikalai švytėdavo – tai buvo muzika tarp žemės ir dangaus.

– Sudėtingiausias atliktas veikalas?

– Arnoldo Schonbergo "Jokūbo laiptai". Nors choro repertuare gausu šiuolaikinės muzikos, vis dėlto ruošiant "Jokūbo laiptus" galvojau, kad niekaip neįveiksime šio kūrinio... Kažkaip įveikėme. Lenkų publika plojo.

– Na, o kuri lietuviška partitūra jums artimiausia?

– Yra daug geros lietuviškos muzikos. Tačiau kaip visuma, kaip autoriaus raiškos nedalomas vienis, kaip koncepcija – artimiausia Broniaus Kutavičiaus muzika. Joje atrandu lietuviškų pajautų gelmes. Tai man labai artima. Pernai "Prahos pavasario" festivalyje skambėjo B.Kutavičiaus "Epitafija praėjusiam laikui". Kūrinio sėkmė didžiulė. Spauda atsiliepė palankiausiai. Visi dėlto pajunta, kai muzikos veikalas alsuoja kažkuo daugiau nei natomis. Visų pirma tautine savastimi.

– Kur jūs semiatės energijos, gyvybingumo, įkvėpimo?

– Iš tikėjimo. Iš Lietuvos pilko, bet man tokio artimo dangaus, gamtos.

Ne visuomet pavyksta, bet stengiuosi atsiriboti nuo smulkmenų. Nemėgstu, kai viskas, kas vyksta aplink neigiama, o ne pasiūlomas koks nors racionalus sprendimas.

Dar vis svajoju atlikti daug kūrinių. Pačios geriausios muzikos... Pasitikiu žmonėmis. Nevalia žeminti jų orumo. Žmonėms, kurie daro daug, o kartais suklumpa, reikia atleisti jų nedideles nuodėmes, užuot ieškojus vis naujų pranašų.

– Maestro, jūs neįsivaizduojamas be Kauno valstybinio choro. Asmeninio jubiliejaus proga – ko norėtumėte palinkėti dainininkams?

– Savo 65 mieliausiems dainininkams reiškiu pagarbą ir padėką.

Tai labai išsilavinusios asmenybės, aukštos vokalinės kultūros dainininkai ir draugiški, geranoriški žmonės.

Savo instrumentais, pačiais prabangiausiais instrumentais – balsais – jie skleidžia būties, o ne buities muziką.

Dėl jų atsidavimo galiu įkūnyti savo svajones. Tiek, kiek leista, tiek, kiek apšviesta.

Jei tarp šių eilučių skaitytojų rasis nors vienas iki šiol negirdėjęs, kaip skambina Gražina Ručytė-Landsbergienė, jo laukia tauri pažintis vasario 13-ąją, penktadienį, 18 val. Juozo Gruodžio konservatorijos salėje.

Šįsyk garbioji pianistė sudarys ansamblį su dainininkais Regina Maciūte (sopranas), Saule Šeryte (mecosopranas), Giedriumi Prunskumi (baritonas) ir violončelininke Ramute Kalnėnaite. Skambės F.Schuberto, M.Brucho, E.Granados, F.Bajoro kameriniai kūriniai.

Jaukioje J.Gruodžio konservatorijos salėje vyksiantis koncertas bus išskirtinis dar ir tuo, kad klausytojai galės išgirsti naujojo fortepijono "Grotrian–Steinweg" skambesį. Šis puikios kokybės instrumentas konservatorijoje savo kūrybinio gyvenimo istoriją pradėjo lygiai prieš mėnesį, tad penktadienio vakarą klausytojams prabils tik antrąsyk. Įdomu, kad juo skambins pianistė G.Ručytė-Landsbergienė, kuri 1948 m. pati mokėsi šioje konservatorijoje, tačiau jos studijas brutaliai nutraukė tremtis į Sibirą. Po tremties pianistė sėkmingai baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (profesoriaus Balio Dvariono klasę) ir beveik 30 metų buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. Pianistė surengė šimtus koncertų su žymiausiais Lietuvos ir užsienio dainininkais: Virgilijumi Noreika, Vaclovu Daunoru, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte, Gražina Apanavičiūte, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Peteriu Schreiriu, Gehamu Grigorianu Lietuvoje ir svetur, įrašė dešimt plokštelių ir daugybę įrašų radijuje.

G.Ručytei-Landsbergienei ansamblinio muzikavimo pagrindas – bendras idėjų laukas ir klausymasis. Nuo pirmo pianistės paskambinto garso galime išgirsti rimtį. Nėra tuščiažodžiavimo. Nėra skubos. Kūrinys atliekamas tarsi vienu atsikvėpimu.

Kaip aukščiausi muzikos orientyrai pasirenkamos vertybės: garso kultūra ir sodrumas, ritmo reljefiškumas, aiškus pulsas, turiningumas. Šios savybės tapo patikimu raktu į specifinį vokiečių Lied (dainos) repertuarą, kuris, pasak pianistės, jai pats artimiausias ir mėgstamiausias (ypač F.Schuberto vokalinės miniatiūros).

Daug dėmesio skirta Lietuvos autorių kūrybai – muzikė yra parengusi daugiau nei 50 nacionalinių premjerų.

Pianistė prisipažįsta, kad jai išėjimas į sceną "šventas dalykas, todėl netikint tuo, ką ketini daryti, į sceną eiti negalima. Tas atvirumas, apsinuoginimas turi vykti visais lygiais – širdies, sielos ir raumenų, kurie turi įsijungti į plastinį-meninį judėjimą. Mano širdis turi plakti taip, kad prisitaikytų ir netrukdytų kūrinio pulsui".

Belieka pridurti, kad koncertas nemokamas.

Koncerto vedėja – pianistės duktė muzikologė Birutė Cechanavičienė.