Fotografijos ateljė

Carinio gubernijos miesto laikais čia stovėjo namas, priklausęs pirklienei Lidijai Vitkind, pagal antrą santuoką – Rabinovič, kurį ji paveldėjo iš F. S. Vitkindo. Dviejų aukštų namas su flygeliu pagal Nikolajaus Andrejevo projektą pastatytas 1900 m., o 1910 m. namus nupirko Izraelis Kocinas.

Iš Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje" (2021) pateikiamos apžvalgos „Namas su A. Perkausko cukraine (Laisvės al. 82 / Maironio g. 17)“ (p. 97–98) matome, kad šioje valdoje ilgą laiką veikė fotoateljė: 1883 m. ją atidarė K. Ciolkevičius, 1886 m. perėmė Jonas Vidžgiris ir Antanas Zacharževskis, 1893 m. – Šimelis Vinokuras, prieš 1903 m. – Z. Belodubrovskis, nuo 1918 m. iš Z. Belodubrovskio fotoateljė perėmė Simonas Bajeras.

S. Bajeras Laisvės al. 58 (tiesa, jos adresas mokesčių dokumentuose kažkodėl nurodytas Laisvės al. 57) savo fotoateljė turėjo iki pat 1940 m., o nuo 1926 m. ji buvo registruota ir Lietuvos fotografų profesionalų draugijoje.

Prezidentas Antanas Smetona yra padėkojęs fotografui S. Bajerui už jo perrinkimo proga 1931 m. padarytą didelio formato nuotrauką („Dienos naujienos“, 1933, bal. 26, p. 3), nors S. Bajeras ir nebuvo pagrindinis Prezidento fotografas.

S. Bajerui fotografijos verslas ne visada buvo sėkmingas. Namų savininkas Izidorius Kocinas 1929 m. prašyme Kauno miesto savivaldybei dėl mokesčių sumažinimo nusiskundė, kad kai kurie nuomininkai laiko nesumoka laiku nuomos, o fotografas S. Bajeras per dvejus metus nesumokėjęs nė cento (Kauno regioninis valstybės archyvas (KRVA), f. 214, ap. 1, b. 3701, l. 40). 1938–1939 m. net buvo paskelbtos S. Bajero turto varžytinės, aprašyta dalis jo turto, parduodamo varžytinėse: rašomasis stalas su penkiais stalčiais už 13 litų, keturkampis veidrodis už 3 litus ir fotoaparatas su dviem nikeliuotom plokštėmis už 27 litus (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4376, l. 26–28).

Įvaizdis: A. Perkausko kavinės reklama. / „Visa Lietuva: informacinė knyga 1922 metams“, p. 14

Nuo kailio iki selterio

Pirmame namo aukšte šalia 1897 m. senajame Vitkindų name įkurtos bajoro Aleksandro Perkausko (Perkovskio) cukrainės įvairiu laiku veikė keletas parduotuvių ar firmų kontorų.

Iš jų galima paminėti čia veikusią Movšos Kagano kailių ir kepurių prekybą (1928 m. pabaigoje bankrutavo, o kailiniai 1929 m. parduoti iš varžytinių), nuo 1921 m. iki nacionalizacijos 1940 m. veikusią Isaako Oronovičiaus galanterijos prekybą „Mezginys“, Stelkos ir Klimaševskio, Julijos Voitkevičienės krautuves, Leono Alperavičiaus (beje, namo savininkų Kocinų žento) ir Izaoko Segalio ekspedicijos kontorą, nuskambėjusią 1932 m. cukraus aferos byloje.

Dar čia būta Simono Levino finansų kontoros, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vienu namo nuomininkų minimas viešbutis „Nobles“, buvęs pastato antrame aukšte, vasaromis kioske prie pastato nuo 1936 m. selteriu prekiavo vienas iš vietoj A. Perkausko cukrainės įsikūrusios „Monikos“ kavinės savininkų Leonidas Kocinas. Jo pardavėjos 4 kv m būdelėje pilstė į stiklines selterį po 10 ct už stiklinę be sirupo, ir po 15 centų – su sirupu (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 1769, l. 3).

Architektūra: A. Perkausko šokolado ir saldainių dirbtuvių brėžinys (1926 m.). / KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4025, l. 3; TIM GEK 8790.

Spurgos, kava, šachmatai

A. Perkausko cukrainės interjeras buvo kuklus, bet stilingas. Ji įsteigta 1897 m., o ne 1896 m., kaip nurodoma įvairiuose šaltiniuose. A. Perkauskas, baigęs Varšuvos amatų mokyklą, tik 1897 m. atvyko į Kauną iš Varšuvos, beje, 1907 m. buvo Kauno miesto dūmos nariu (KRVA, f. I-61, ap. 3, b. 410, l. 7–8; 64–65).

Pusrūsyje buvo šokolado dirbtuvė, antrame aukšte – pyragaičių cechas, o pirmame aukšte veikė cukrainė. Nėra duomenų, kad A. Perkausko dirbtuvės šokoladu būtų prekiaujama parduotuvėse ar jis būtų tiekiamas kitoms maitinimo įstaigoms.

Trečiajame XX a. dešimtmetyje A. Perkausko cukrainėje grojo Michelio (Moišės) Hofmeklerio kvintetas, o 1933 m. jį pakeitė iš Berlyno atvykęs smuikininkas J. Stupelis.

Cukrainė garsėjo spurgomis, pyragaičiais, savo gamybos šokoladu (1929 m. cukrainės reklamoje siūlomos A. Perkausko šokolado dirbtuvės šokolado statulėlės ir saldainiai). Joje buvo prekiaujama likeriais ir vynais, tačiau tai nebuvo didelis pranašumas prieš Konrado kavinę, kuri tokios galimybės neturėjo, nes dauguma klientų vis tiek ateidavo išgerti kavos su spurga ar pyragaičiu.

KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4025, l. 3; TIM GEK 8790.

Tiesa, A. Perkausko cukrainėje vyko ir nedideli miesto renginiai, pvz. Kaune lankęsis šachmatininkas Emanuelis Laskeris 1932 m. lapkričio 23 d. cukrainėje sulošė 22 partijų simultaną („Šaltinis“, 1932, gruod. 3, p. 698; „Dienos naujienos“, 1932, lapkr. 22, p. 3).

1932 m. pradžioje A. Perkausko kavinės biliardo salėje buvo organizuotas biliardo turnyras, kurio premijoms skirta 350 Lt. Turnyre svečiavosi ir dainininkas Kipras Petrauskas, net išbandęs jėgas su vienu turnyro dalyvių („Pirmas biliardo turnyras Kaune“ // „Sekmadienis“, 1932, saus. 31, p. 7).

Cukrainė garsėjo spurgomis, pyragaičiais, savo gamybos šokoladu.

Pirmoji kino salė

1928 m. I. Kocinas ėmė plėsti pastatus: namams užstatytas trečias aukštas, pertvarkyti fasadai, įvestas vandentiekis, centrinis šildymas, įrengta 20 butų. 1931 m. turtą perėmė Teresė Kocinienė su vaikais (sūnumi Leonidu ir dukra Olga).

1919–1931 m. pastato antrajame aukšte veikė kino teatras „Palas“, įėjimas į kurį buvo namo kampe. Pirmąjį tarpukario Lietuvoje kino teatrą įsteigė tarptautinė bendrovė „Palas“, kurios pagrindinė kontora buvo Hamburge, o skyrius ir kino teatras – Kaune. „Palas“ kino teatras veikė nuo 1919 m. balandžio.

Atgarsiai: išpuoliui prieš cukrainę dėmesio skyrė ir satyrinis savaitraštis „Kuntaplis“, išspausdinęs karikatūrą. / Organizatorių nuotr.

Dviejų aukštų namo, architekto Nikalojaus Andrejevo projektuoto kaip gyvenamojo, antras aukštas tik pritaikytas kino teatrui, tačiau tai buvo pirmoji tarpukario Kaune atidaryta kino salė. Skelbta, kad čia įrengta naujausia pirmos rūšies Berlyno kino teatrų technika.

Kino teatras „Palas“, kaip ir „Olimpas“, rodė geriausius rusų filmus, taip pat vokiečių kino produkciją. Kaip ir kiti senieji kino teatrai, „Palas“ siekė patraukti žiūrovus artistų pasirodymais prieš kino seansus, vadinamaisiais divertismentais. Pvz., 1921 m. „Palas“ pasirodė žydų kilmės rusų kupletistas P. Buršteinas, šoko seserys Veinreich, o 1923 m. prieš rusų filmą „Vienuolės romanas“ pasirodė Maskvos valstybinio teatro artistai. 1926 m. šiame kino teatre dainavo ir lietuvaitė N. Vakarytė, atlikusi kelias operos arijas, romansus ir daineles.

Bilietų kainos šiame kino teatre nebuvo mažos, o švenčių dienomis dar išaugdavo („Laisvė“, 1923, saus. 10, p. 3), todėl, kaip ir kituose kino teatruose, siekta patraukti žiūrovus įvairiomis labdaros akcijomis, pvz. 1923 m. gruodžio 13 d. kino teatro pelnas buvo skirtas Kalinių globos draugijos valdybai („Lietuvos žinios“, 1924, saus. 17, p. 3).

Viduje: A. Perkausko kavinės interjeras, įamžintas atviruke. XX a. 2-asis deš. / VDKM GEK 1972/11

Problemos dėl saugumo

Šio kino teatro tarnautojai ne kartą buvo kritikuoti dėl rusų kalbos vartojimo kreipiantis į publiką, todėl 1923 m. kino teatre „Palas“ buvo įsikūrusi lietuvių kalbos taisyklingumui Kauno kinuose tikrinti komisija. „Palas“ kino teatre vyko ir pirmas Lietuvos kinematografininkų suvažiavimas.

Kino teatro bendrovės „Palas“ Kauno skyriaus savininkais iš pradžių buvo broliai Judelis ir Moricas Bakai, kurie atstovauti kino teatrui teismuose ir kitose valstybinėse įstaigose įgaliojo prisiekusį advokatą Kazį Samojauską, o nuo 1922 m. tokiu įgaliotuoju asmeniu buvo Josefas Feidtas.

Abiems atstovams teko rūpintis, kad kino teatras nebūtų uždarytas. 1922 m. pastatą, kaip neatitinkantį kino teatrams keliamų reikalavimų, grasino rekvizuoti Susisiekimo ministerijai. Patalpų rekvizavimo Susisiekimo ministerijos naudai pavyko išvengti, tačiau sąlygos „Palas“ kino teatrui veikti tikrai nebuvo geros. 1929 m. buvo giriamasi, kad žiūrovų patogumui „Palas“ įvestas centrinis šildymas, ko anksčiau nebuvo („Rytas“, 1929, vas. 8, p. 3).

„Palas“ kino teatrą bandyta uždaryti ir 1929 m. gegužę, dar nesiejant su kino teatrų antruose aukštuose uždarymu. Po gaisro „Oaza“ kino teatre buvo priimtas sprendimas uždaryti visus kino teatrus antruose aukštuose, tačiau kiekvieno kino teatro uždarymas vyko individualiai. „Palas“ uždarymo atidėjimas iki 1931 m. pradžios nesietinas su naujų kino teatrų statyba, nes „Metropolitain“ atsidarė jau 1930 m. Tikriausiai turėjo įtakos Leono Žurausko, kaip tik tuomet rengusio knygelę „Garsinė kinematografija“ (išleista 1931 m.), autoritetas. Tikėtina, kad L. Žurauskui pasitraukus, uždarytas ir „Palas“.

Filmai: kino teatro „Palas“ reklama Lietuvos spaudoje 1919–1928 m. / Organizatorių nuotr.

Keitėsi iškabos

Antrajame aukšte įsikūrus kino teatrui, šokolado ir pyragaičių cechas perkeltas į gamybines patalpas kieme. A. Perkausko šokolado ir pyragaičių cechas ir cukrainė Maironio gatvės ir Laisvės alėjos sankirtoje (tuo metu Laisvės al. 58 / Maironio g. 16, dabar – Laisvės al. 82) veikė iki 1934 m., vėliau A. Perkausko cukrainę šiame pastate pakeitė kavinės „Grand cafe“ (1935), „Lituanika“ (1935), o nuo 1936 m. – „Monika“.

A. Perkausko kavinė, pavadinta „Aldona“, persikėlė kitur. Pavadinimo ir vietos keitimas ne atsitiktinis, nes A. Perkausko cukrainės langai buvo nukentėję po išpuolio prieš namų savininką žydą ir cukrainės savininką lenką prieš pat persikeliant į kitą vietą („Sunki namų savininkų būklė: pereitą savaitę Kaune demonstruojant prieš lenkus išdaužyti Perkausko kavinės langai. Namas, kur yra kavinė, priklauso žydui“  // Kuntaplis, 1934, vas. 25, p. 1).

Kavinei persikėlus į kitą vietą, nebeliko ir šokolado cecho, buvusio kieme už pastato Laisvės al. 58.

„Aldona“ naujoje vietoje šalia „Metropolitain“ kino teatro, baro „Pale Ale“ patalpose, gyvavo neilgai, nes jau 1936 m. pradžioje buvo aprašytas kavinės turtas, o 1937 m. vyko varžytinės kavinės įrengimams ir baldams parduoti. Nepadėjo ir lietuviškas kavinės vardas „Aldona“.

Tęsiame pasakojimą apie vieną įdomiausių ir turtingiausių savo praeities liudijimais Kauno miesto erdvių – Laisvės alėjos ir Maironio gatvių kampą (dabar – Laisvės al. 82).

Muzika liejosi laisvai

1935 m. sausio 7 d. buvusiose A. Perkausko cukrainės patalpose atidaryta kavinė „Grand cafe“, kurios atidaryme grojo M. Hofmeklerio orkestras. Orkestras grojo ir vėliau, o specialiai įrengtoje mažesnėje kavinės salėje buvo galima ir pašokti.

Informacijoje apie kavinės atidarymą rašoma apie gražiai suremontuotas, meniškai puoštas ir stilingai, lietuviškais baldais apstatytas kavinės patalpas. Kavinės įrengimo priežiūrą vykdė dailininkai Viliamas ir Kipras Šaulys („Vakar atidaryta lietuviška kavinė“ // „Lietuvos aidas“, 1935, sausio 8, p. 10).

Brėžinys: kino teatro „Palas“ pertvarkymo projektas (Statybos techn. J. Salenekas, Kaunas, 1921 04 17). LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 955, l. 76.

Tai, kad lietuviškai kavinei savininkas J. Gurskis parinko nelietuvišką pavadinimą, niekam nebuvo įdomu. Kavinėje „Grand cafe“ su M. Hofmeklerio orkestru taip pat dainavo Antanas Šabaniauskas („Programa „Grand – Cafe“ // „Lietuvos aidas“, 1935, saus. 18, p. 9; saus. 19, p. 12) ir Petras Biržys (Pupų Dėdė) („Pupų Dėdė Grand Cafe kavinėje“ // „Lietuvos aidas“, 1935, vas. 8, p. 10). A. Šabaniauskas atliko šokių muzikos repertuarą ir keletą rinktinių romansų, o P. Biržys sudainavo keletą savo kupletų.

Išskirtinė „Monika“

„Grand cafe“ gyvavo neilgai, dar 1935 m. kovą vietoj jos atidaryta S. Petronienės kavinė „Lituanica“, kuriai pavadinimą parinko žurnalistai („Spauda „pakrikštijo“ naują kavinę“ // „Lietuvos žinios“, 1935, vas. 28, p. 7; „Moderniškoji kavinė „Lituanika“ // „Laiko žodis“, 1935, nr. 5, p. 14).

Ši kavinė veikė neilgai, nes jau 1936 m. birželį vietoj jos buvo atidaryta kavinė „Monika“, o pranešime „Kauno pulsas“ buvo reklamuojami jos pyragaičiai „Florencija“ ir „Palanga“ („Kauno pulsas“ // „Lietuvos aidas“, 1936, birž. 27, p. 24).

„Orbitos“ restoranas ir naktinis baras buvo labai populiarios įstaigos. Naktinis baras buvo pirmasis toks visoje Sovietų Sąjungoje.

1936 m. lapkričio 13 d., užbaigus nemažą patalpų remontą, dar kartą įvyko kavinės-cukrainės „Monika“ žiemos sezono atidarymas. Kavinės patalpose atlikti didžiuliai pertvarkymai, kavinė įsikūrė pastato Laisvės al. 58 pirmame ir antrame aukštuose, o jos interjerą kūrė architektai Mošė Icchakas Blochas, Arnas Funkas, panaudotos Vsevolodo Dobužinskio dekoracijos.

Straipsnelyje apie šios kavinės atidarymą rašoma apie dailius sienų ir lubų papuošimus, originalų apšvietimą, skoningus baldus, kolonų papuošimą veidrodžiais, ąžuolo ir veidrodžių dekoracijų žaismą su apšvietimu, sienoje įrengtą akvariumą, galimybę paskaityti Lietuvos ir užsienio spaudą, M. Hofmeklerio orkestrą ir pianistą I. Banką.

Neatsitiktinai buvo giriamasi pavyzdingais tualetais ir tobulu vėdinimu („Vakar kavinėj „Monika“ buvo žiemos sezono atidarymas“ // „XX amžius“, 1936, lapkr. 14, p. 12). Tarpukario Kauno kavinėse tai nebuvo savaime suprantama, o I. Blochas net pateikė atskirą kavinės „Monika" virtuvės ir išviečių įrengimo projektą („D-ro I. Kocino įgaliotinio namuose Laisvės al. 58 kavinės „Monika“ virtuvės ir išviečių braižinys. Techniška priežiūra arch. I. Blochas. 1936 08 10“, KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4024, l. 33).

Kolegos: pirmoji oficiali Lietuvos žurnalistų profesinio susitikimo popietė-arbatėlė „Monikos“ kavinėje 1930 m. Iš kairės: Juozas Keliuotis („Naujoji Romuva"), Eugenijus Škliaras („Echo"),Petras Radzevičius („Rytas"), Antanas Bružas („Mūsų Rytojus"), Jonas Strimaitis („Lietuvos Žinios") ,Bogdan Paszkiewicz („Dzien Kowienski"), Valentinas Gustainis („Lietuvos Aidas"), Juozas Purickis („Lietuvos Aidas"), Jonas Kardelis („Lietuvos Žinios"), Julius Bliumentalis („Echo"), Edvardas Turauskas („Elta"), Ruvimas Rubinšteinas („Jidiše Štime") , Augustinas Gricius („Lietuvos Aidas"). MLLM GEK 16867

Didžiausia regione

Istorikas Andrius Zeigis straipsnyje „Prie Smetonos buvo kitaip ...“ apie kavinę „Monika“ rašė: „Naujai Kaune atidaryta kavinė „Monika“ tapo pačia didžiausia, o netrukus ir viena iš lankomiausių. Čia pusryčiai kainavo 1,45–1,55 Lt, o norint dar labiau padidinti kavinės pelną, sumažintos porcijos. Kavinė visiškai atsisakė prekiauti alumi, ėmė pardavinėti selterį, kurio savikaina buvo vos keli centai, bet kavinė uždirbdavo po pusę lito nuo kiekvieno parduoto butelio. Negana to, kavinė pradėjo imti po 10–20 st už apsilankymą tualete, ko nebuvo jokioje kitoje įstaigoje.“ („Prie Smetonos buvo kitaip... Patiekalai ir gėrimai“ // „Restoranų verslas“, 2009, nr. 3, p. 18–19. Su Andriaus Zeigio iustr.).

Kavinę mėgo marga Kauno miesčionija. Lankytojus pritraukdavo nuo 1937 m. vasaros sezonui įrengiama medinė veranda su staleliais Maironio gatvės pusėje. 1939 m. atliktas dar vienas didelis kavinės remontas, po kurio „Monika“ tapo didžiausia Baltijos šalyse. Prie šio kavinės pertvarkymo prisidėjo ir namo savininkai. Straipsnelyje apie kavinės „Monika“ atidarymą po nuo 1938 m. vasaros trukusio remonto ir pertvarkymo rašoma apie įrengtus atskirus šachmatų ir domino kambarius, orkestro estradą, modernius staliukus, puošiančius erdvias sales.

Skulptoriai Pranas Baleniūnas ir Bronius Pundzius atliko skulptūrinius ir elektros apšvietimo puošybos darbus. Pasigirta amerikietiška patalpų vėsinimo sistema, kurios Lietuvoje dar niekas neturėjo, ir dailiomis lietuvių meistrų lempomis. Atidarymo metu kavinėje dirbo 100 žmonių. Anonsuota, kad ji dar pasipuoš žymių Lietuvos menininkų kūriniais („Kaune įruošta didžiausia Baltijos valstybėse kavinė“ // „Lietuvos aidas“, 1939, vas. 25, p. 6).

Verslo nesklandumai

Ar tikrai kavinėje buvo iškabinti žymių Lietuvos menininkų kūriniai, dabar negalime nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau kavinės reklamose ne kartą pabrėžtas jos lietuviškumas, kad daugumą personalo sudaro lietuviai. Tai daryta neatsitiktinai, nes kavinės savininkai buvo nelietuviai ir dėl to ji dažnai kritikuota, buvo skleidžiami gandai apie žydų ir lietuvių konfliktus kavinėje.

1938 m. bendrovės kavinė „Monika“ registracijoje jos savininkais nurodyti valdos Laisvės al. 58 savininkai Olga Kocinaitė-Alperavičienė ir Leonidas Kocinas („Pilnoji bendrovė „Monika“ ...“ // Tautos ūkis. – 1938, Nr. 51, p. 1 055).

Kavinės savininkai O. Kocinaitė-Alperavičienė ir L. Kocinas 1940 m. gegės 20 d. rašte III Kauno miesto mokesčių inspekcijai skundėsi nedideliu kavinės pelnu ir dideliais mokesčiais. Jie rašė, kad vasarą pajamos visai menkos, nes žmonės išvažiuoja vasaroti. Be to, kavinėje yra 325 sėdimos vietos, o kiekvienas apsilankantis žmogus neduoda tiek pelno, kiek nustatyta mokesčių inspekcijos. Klientas paliekąs nuo 65 ct už kavą, arbatą, iki 1,15 Lt už kavą, arbatą su pyragaičiu. O restorane klientas paliekąs 25–50 Lt. Kavinėje nesą brangių gėrimų ir užkandžių, užsisako, pvz., „Birutės“ bonkutę ir visą vakarą klausosi muzikos (O. Kocinaitės-Alperavičienės ir L. Kocino protestas III Kauno miesto mokesčių inspekcijai. 1940 05 20. KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4215, l. 5).

Iš 1940 m. rugsėjo 19 d. II Kauno miesto mokesčių inspekcijos rašto Kauno apskrities ipotekos įstaigai matyti, kad namo savininkai buvo nemažai įsiskolinę valstybei tiek už patį namą (Teresė Kocinienė, Olga Kocinaitė-Alperavičienė ir Leonidas Kocinas), tiek atskirai už kavinę „Monika“ ir su ja susijusias veiklas (Leonidas Kocinas ir Olga Kocinaitė-Alperavičienė (KRVA, f. 209, p. 3, b. 2769, l. 22).

Sklido gandų ir apie savininkų išnaudojamus kavinės „Monika“ tarnautojus. Pasirodo, tie gandai nebuvo iš piršto laužti. 1940 m. vienam iš savininkų Leonidui Kocinui kartu su bendrininkais buvo iškelta baudžiamoji byla. L. Kocino žmonai Tatjanai ir kitiems su Kocinų ir Kazlauskų giminėmis susijusiems asmenims į Paryžių buvo siunčiami pinigai apeinant valiutų siuntimo suvaržymo įstatymą, tai daryti buvo verčiamos ir „Monikos“ kavinės padavėjos (jų buvo apie 30) („Monikos“ kavinės dalininko Kocino byla // Lietuvos aidas. – 1940, kovo 29, p. 4 ; Štai kaip užs. Valiuta kitataučiai spekuliuoja: kavinės „Monika“ padavėjos buvo verčiamos siųsti į Prancūziją pinigus // Verslas. – 1940, kovo 30, p. 8). Tiesa, byla liko nebaigta dėl šalį užklupusių politinių įvykių.

Žlugusi A. Dvariono vizija

Buvusiose A. Perkausko cukrainės gamybinėse patalpose galėjo atsirasti ir dar viena su A. Perkausku susijusi įmonė. 1939 m. Antanas Dvarionas bandė laikinai įsikurti A. Perkausko cukrainės gamybos patalpose, įsteigdamas ten šokolado ir saldainių fabriką ADE (pavadinimą sudaro A. Dvariono žmonos vardo Adelė pirmosios raidės). Jo šokolado ir saldainių dirbtuvė šioje vietoje turėjo būti apie metus, kol A. Dvarionas savo sklype Vilijampolėje įrengs specialias fabriko patalpas. Laisvės al. 58 / Maironio g. 16 dainininkas, vargonininkas, chorvedys A. Dvarionas planavo gaminti melanžą konditerijai, ledinukus, ledus, o šokoladą ir šokoladinius saldainius – jau Vilijampolėje.

Verslas jam nebuvo visiškai svetima sritis, nes Peterburge šalia muzikos studijavo ir kalnų inžineriją, o saldumynų pramonės paslapčių sėmėsi iš A. Perkausko. Pastatą miesto centre žadėjo pertvarkyti minimaliai, tikino, kad jo fabrikas nekels nei triukšmo, nei nemalonių kvapų. Dar negavęs leidimo jau buvo pastatęs mašinas būsimai dirbtuvei, tačiau tikino gamybos dar nepradėjęs. Leidimas dirbtuvei Maironio g. 16 nebuvo suteiktas, motyvuojant, kad tai nepramoninis rajonas, be to, patalpose negali būti tinkamų sąlygų darbininkams.

Nepavyko A. Dvarionui, gyvenusiam Prišmančių (Pryšmantų) g. 7, Vilijampolėje, įkurti saldainių ir šokolado fabriko ir savo sklype – sukliudė karas, okupacija, be to, trūko lėšų didesniems darbams (A. Dvariono prašymas Kauno m. statybos komisijai. 1939 04 28; Kauno m. statybos komisijos atsakymai A. Dvarionui dėl šokolado ir saldainių fabriko ADE veikimo. 1939 04 28 ; 1939 05 ir 1939 06 13. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4476, l. 1–2).

Nuo NKVD iki „Orbitos“

1940 m. sovietų valdžios turtas nacionalizuotas, o 1945 m. rugpjūčio 30 d. perduotas NKVD reikmėms, čia apgyvendinti karininkai (KRVA, R-292, ap. 1, b. 72, l. 63).

Septintajame dešimtmetyje čia veikė „Orbitos“ restoranas ir naktinis baras. Projekto autorius Vytautas Dičius, interjero – Algimantas Mikėnas. Patalpos kompleksiškai perplanuotos, o interjere suprojektuoti stalai, kėdės-foteliai, apšvietimas, Juozo Ruzgo metalo kūriniai sudarė bendrą visumą.

Nors pagrindinės restorano salės ir naktinio baro interjerai gerokai skyrėsi, bet derėjo tarpusavyje. 1986 m. Audrys Karalius ir jo vadovaujama architektų grupė patobulino „Orbitos“ interjerą, tačiau jo visai neliko po 1999 m. rekonstrukcijos, kai pastatą pagal architektų Vlado ir Dainoros Lučinskų projektą savo reikmėms rekonstravo Vilniaus bankas. Tada visiškai pakeista vidaus sandara, įranga, stogas, restauruotas fasadų dekoras.

„Orbitos“ restoranas ir naktinis baras buvo labai populiarios įstaigos. Naktinis baras buvo pirmasis toks visoje Sovietų Sąjungoje, naktiniame „Orbitos“ klube buvo ne tik dainuojama, bet ir šokama, pasirodydavo garsūs šokėjai, tarp jų ir Borisas Moisejevas, net buvo šokamas striptizas.

17 b – Interjeras: restorano ir naktinio baro „Orbita“ pagrindinė salė, 1967. Iliustracija iš knygos „Vytautas Jurgis Dičius: Architekto žvilgsniu“ / Algimantas Mačiulis. 2018, p. 56-57.

Su „Aitvarais“ „Orbitoje“ koncertavo ir Kauno rotušės ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius, „Orbitoje“ grojo Michailo Kanzerio vadovaujamas orkestras, žinomas „Orbitos“ ansamblio vardu, „Orbitos“ ansamblyje grojo trimitininkas A. Šumskis, bigbito grupės „Gintarėliai“ gitaristai, iki pat 1988 m. ten grojo šio ansamblio būgnininkas Jonas Snieška („Orbita“ iš Kauno // Estrada / Kazimieras Šaulys. – Vilnius: „Petro ofsetas“, 2002, p. 237 ; Legendinių kavinių liūtai: dar turėtume parako! / Vereta Rupeikaitė // Kauno diena. – 2012, spal. 13, p. 1–2).

Pirmajame aukšte vykdavo gyvi muzikantų ir dainininkų pasirodymai, o pusaukštyje tarp pirmo aukšto ir rūsio buvo šokiams skirta salė. Dar žemiau, rūsyje, buvo įrengtas raketos formą primenantis baras. Iškaba viršuje pastato kampe, Juozo Ruzgo dekoratyvine kompozicija „Orbita“ interjere ir raketos formos baru rūsyje buvo kuriamas kosminis kavinės įvaizdis.

Gyva tik prisiminimuose

Apie „Orbitą“ yra prirašyta daug straipsnių, paskelbta amžininkų atsiminimų, Lietuvos centriniame valstybės archyve yra išlikę nemažai filmuotos medžiagos, privačiose kolekcijose yra saugoma keletas šios kavinės artefaktų. Žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė mini pas žinomą Kauno fotografą Teodorą Biliūną saugomą kavinės-baro „Orbita“ lango iškabą, kurią buvo įsigijęs jo tėvas, gydytojas Mykolas Biliūnas (Legendinio restorano „Orbita“ iškaba rado vietą žymaus Kauno fotografo studijoje / Brigita Sabaliauskaitė. 2020 03 08 // https://kaunas.kasvyksta.lt/2020/03/08/laisvalaikis/legendinio-restorano-orbita-iskaba-rado-vieta-zymaus-kauno-fotografo-studijoje) ir pateikia K. Ignatavičiaus atsiminimus apie „Orbitą“.

„Kauno dienos“ žurnalistė Birutė Mačienė užrašė „Orbitos“ meninės programos vadovo Alfredo Krutulio atsiminimus („Orbita“ atgyja nostalgiškuose prisiminimuose / Birutė Mačienė // Kauno diena: priedas „Šokoladas“. – 2007, liep. 7, p. 11, 14).

Nemažai apie kavinę-barą „Orbita“ galėtų papasakoti šioje kavinėje grojęs K. Ignatavičius, savo atsiminimų nuotrupomis spaudoje dar spėjo pasidalyti 1965 m. dekoratyvinę kompoziciją iš vario skardos „Orbita“ Kauno „Orbitos“ restoranui sukūręs skulptorius Juozas Ruzgas. Deja, dekoratyvinė kompozicija yra dingusi (galima pamatyti tik jos nuotraukų autoriaus darbų albume), o J. Ruzgas mus paliko 2018 m. birželį.

18, 20 – Permainos: Stanislovo Lukošiaus įamžinta kavinė „Orbita“ 1967 m. (kairėje) ir 1981 m. KMM KMM P 536, KMM GEK 9800/3

Įdomios medžiagos apie kavinės-baro „Orbita“ raidą straipsneliuose yra paskelbęs istorikas Mantas Daukšas, straipsnį apie „Orbitos“ architektūrą leidinyje „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ publikavo Vaidas Petrulis (Kavinė ir naktinis baras „Orbita“ : [archit.] Vytautas Dičius, Algimantas Mikėnas, 1964–1966 m.; Laisvės al. 82 / Maironio g. 17, Kaunas / V. P. // Architektūra sovietinėje Lietuvoje / Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 268–269), kavinių „Tulpė“ ir „Orbita“ interjeras aprašytas ir įdėta keletas nuotraukų Algimanto Mačiulio 2018 m. išleistoje knygoje „Vytautas Jurgis Dičius: architekto žvilgsniu“, p. 50–57.

Privačių biurų ir bendradarbystės erdvių bendrovė „Workland“ atliko dabartinę pastato renovaciją, kai išsikėlė SEB banko Kauno centrinė būstinė, ir įsikūrė pastato antrajame–trečiajame aukštuose, pirmajame namo aukšte šiuo metu veikia parduotuvė „Rimi Express“ ir picerija „Čili pizza“. Apie šioje vietoje cariniu laikotarpiu, tarpukariu ir sovietmečiu veikusias įstaigas niekas neprimena, tačiau pastato išorėje išsaugotos visos esminės paveldinio pastato detalės. Jos nebuvo sugadintos nei 1928 m., pristatant namo trečiąjį aukštą, nei per vėlesnes rekonstrukcijas.

Pabaiga. Pradžia – balandžio 12 d. "Santaka"

Išsami Konrado kavinės lankytojų apžvalga pateikta 2022 m. išleistoje Juozo Brazausko istorinėje apybraižoje apie tarpukario Kauno bohemą „Legendinė „Konrado“ kavinė“. Tiesa, knyga išleista nedideliu tiražu Vokietijoje (leidykla „Vokietijos lietuvis“ (pirmas leidimas), leidykla „Rūta“ (antras papildytas leidimas) ir nebuvo platinama knygynuose.

Po užmaršties dulkėmis

Apie sovietiniais laikais M. Konrado kavinės vietoje įsikūrusią taip pat legendinę kavinę „Tulpė“ iki Laisvės alėjos rekonstrukcijos priminė šaligatvio plytelės, pažymėtos „Tulpės“ kavinės vardu. Tačiau net neužsiminta, kad būtent čia buvo ir legendinė M. Konrado kavinė-cukrainė, kur rinkdavosi aptarti dienos naujienų, sėmėsi kūrybos įkvėpimo, polemizavo, linksmai leido laiką daug tarpukario Kauno įžymybių, Kauno bohemos atstovų.

Nebuvo ir nėra jokios nuorodos, ženklo, kas buvo Laisvės al. 25 (dabartiniame Laisvės al. 45 ir Laisvės al. 43 pastato vietoje) laikinosios sostinės ar dar ankstesniais laikais, o „Tulpės“ praeitis, nors ir artimesnė, dar turinti gyvų liudininkų, taip pat pamažu slenka užmarštin, po Laisvės alėjos rekonstrukcijos nebeliko ir šaligatvio plytelių, primenančių kavinę „Tulpė“.

Konrado kavinės-cukrainės veikla ne visad buvo sėkminga, būta tiek pakilimų, tiek nuosmukių, bet ji neabejotinai paliko ryškų pėdsaką miesto kultūros gyvenime. Be to, ši erdvė mena daug kitų įstaigų, žmonių, kuriuos taip pat verta prisiminti. Nuo šios brangios Kaunui vietos tikrai verta nupūsti užmaršties dulkes, ji gali būti tiltu iš praeities į dabartį ir ateitį, jei, aišku, norėsime tą tiltą nutiesti, jei matysime ne tik negrįžtamai sunaikintą ar transformuotą paveldą, bet ir praėjusių laikų atminties ženklų.

Akimirka: Liudas Gira su žmona Bronislava Konrado kavinėje. 1930 m. / Saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Nebūtina atstatyti tai, kas buvo. Suvokiame, kad į tą pačią upę neįbrisime, bet nauja gali turėti savyje ženklų iš praeities, kuriuos turėtume puoselėti ir branginti.

Ar tokiais ženklais gali būti jau šiais laikais veikianti Konrado užeiga su interjeru, pasak savininkų, primenančiu laikinosios sostinės laikus, bet nekopijuojančiu pačios Konrado kavinės-cukrainės? Gali, nors įsikūrusi ne buvusios M. Konrado kavinės vietoje, o šalia jos buvusiame V. Atkočiūno spaustuvės name, dabar Laisvės al. 49A. Tereikia nors kažkokio ženklo Laisvės alėjoje ir pačioje Konrado užeigoje, kur buvo ta tikroji M. Konrado kavinė-cukrainė, reikia tik atverti duris ekskursijoms į buvusią kavinės rotondą, įrengiant lentelę, kas joje buvo (dabar rotondą pamato tik prabangių drabužių parduotuvės lankytojai kaip šios parduotuvės dalį). Galėjo tokiu tiltu būti ir Lietuvos televizijos informacinė publicistinė kultūrinė programa „Konrado kavinė“ ir žaidimas „Konrado kavinės ruletė“, gyvavę 1994–1998 m. (deja, tiek ši laida, tiek žaidimas – jau praeitis, kurią nedaug kas prisimena, nebėra ir šių laidų iniciatoriaus šviesaus atminimo Petro Garnio).

Kviesdamas prisiminti tiek labai tolimą, tiek artimesnę kauniečiams brangių vietų praeitį tikiu, kad tokie tiltai bus nutiesti ir atitinkamų ženklų, liudijimų Kaune atsiras.

Ironija: Juozo Olinardo Penčylos įamžinti Konrado kavinės lankytojai. / „Sekmadienis“. 1938 m.

Pradžia – 1852-ieji

1850 m. kolegijos sekretorius Aleksejus Dubenkinas pastatė mūrinį dviejų aukštų namą. Darbus prižiūrėjo Kauno gubernijos architektas Teodoras Helmholcas. Vokiečio Richardo Konrado cukrainė šiame pastate atidaryta 1852 m., nuo 1862 m. – kavinė-cukrainė. Jos savininkas Richardas Konradas turėjo ir visuomeninių pareigų, susijusių su jo veikla. 1908–1913 m. jis buvo Kauno kepėjų profesinės bendrijos pirmininku („Pamiatnaja knižka Kovenskoj gubernii na 1909 god“, p. 148).

Pastato antrą aukštą tuo metu nuomojo Turto bankas, o nuo 1864 m. namą įsigijo pirklys Šavelis Vainšteinas. 1907 m. jis buvo užstatytas Žemės ūkio bankui ir pagal 1908 m. vasario 21 d. pirkimo aktą šį nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 25 įsigijo Jankelis Žižmarskis (po jo mirties J. Žižmarskio nuosavybės dalis perėjo jo sūnui Cedikui) ir Rasia Dveira Oržechauskienė. Jų įpėdiniams ši valda priklausė iki pat 1940 m.

XX a. pradžioje pastato antrame aukšte buvo įsikūręs Inteligentų klubas, vėliau pasivadinęs Valdininkų klubu, taip pat carinės armijos karininkų klubas.

Pagal 1920 m. nekilnojamojo turto Laisvės al. 25 raštą Kauno miesto įkainojimo komisijai dalį pirmo aukšto šiame pastate užėmė iš R. Konrado brolių Leonido ir Makso Konradų paveldėta kavinė-cukrainė, turėjusi patalpas rūsyje ir kepyklos patalpas dviejų aukštų mūriniame name sklypo kieme.

Konrado kavinės-cukrainės veikla ne visad buvo sėkminga, būta tiek pakilimų, tiek nuosmukių, bet ji neabejotinai paliko ryškų pėdsaką miesto kultūros gyvenime.

1920 m. dviejų aukštų mūriniame name Laisvės al. 25 patalpas taip pat nuomojo Valentino Stabačinsko rūbų ir kepurių dirbtuvė ir parduotuvė, o antrame aukšte (trylika kambarių) buvo įsikūręs viešbutis „Kęstutis“ (nemaišyti su Laisvės al. 21 nuo 1919 m. veikusiu Agotos Samulytės viešbučiu „Kęstutis“), nuo 1935 m. pavadintas „Aušra“. Viešbučio „Aušra“ savininkai buvo Liza Lėja Gorfinkelienė ir Isakas Žižmarskis.

1939 m. rugsėjo 30 d. viešbutis parduotas Elenos Antanaitienės įgaliotajai Kazei Didžiulienei, jau anksčiau buvusiai šio viešbučio vedėja ir gyvenusiai Laisvės al. 25. Pardavimo akte įvardyti viešbučio baldai: leturiolika medinių ir dvi geležinės lovos, trylika stalų, septynios sofos, 24 kėdės, trylika praustuvų, vienuolika lagaminų laikytuvų, keturios spintelės ir dvylika spintelių prie lovų, devyni veidrodžiai ir kt. (Viešbučio „Aušra“ pirkimo–pardavimo sutartis. Kaunas. 1939 09 30. KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4100, l. 2-3).

S. Lukošiaus nuotr. Saugoma Kauno miesto, Maironio lietuvių literatūros muziejuose

Gausi kaimynystė

1923 m. buvo atliktas M. Konrado kavinės-cukrainės pirmas remontas, šiek tiek pagerinęs jos estetinį vaizdą, buvo įsigyta kavinės-cukrainės baldų (stalų, kėdžių), parduotų iš varžytinių 1933–1935 m. 1924-aisiais prie cukrainės įrengta cukrainės išdirbinių kepykla ir mechaninės dirbtuvės (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3927, l. 1-5).

Pagal 1925 m. spalio 16 d. nekilnojamojo turto Laisvės al. 25 raštą Kauno miesto įkainojimo komisijai mūrinio dviejų aukštų namo prie Laisvės alėjos pirmame aukšte buvo Pinchaus Ginsburgo laikrodžių, Jokūbo Buršteino metalo dirbinių, Augusto ir Bertos Ciglerių kolonialinės prekybos, Jodijos Gotlibo kolonialinės prekybos krautuvės (antrame aukšte buvo J. Gotlibo siuvykla), Vasiliaus Aronštamo ir Abelio Rezo „Naujoji“ vaistinė (veikusi šioje vietoje nuo 1918 m. spalio 10 d. iki pat 1940 m.), Judelio Fridmano fotografija (nuo 1927 m. buvusi kitoje vietoje, Laisvės al. 41A), Kurto Šiutcės muzikos namai ir kontora (antrame aukšte gyveno ir pats K. Šiutcė), M. Konrado kavinė, o mūrinio dviejų aukštų namo kieme, pirmame aukšte, buvo M. Konrado kepykla (antrame aukšte buvo jos savininko M. Konrado keturių kambarių butas).

Kieme taip pat buvo dar vienas mūrinis ir vienas medinis vieno aukšto namai su butais ir Konrado kavinės ledainė (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3668, l. 31-32). XX a. 3–4 dešimtmečiais Laisvės al. 25 dar buvo Moizės Grosmano avalynės dirbtuvė ir batų prekyba, Taslės Fridmanaitės žaislų prekyba, kosmetikos kabinetas „Smart“ ir kt..

XX a. 4-ajame dešimtmetyje Laisvės al. 25 taip pat buvo „Apgelda“ apmušalų, geležies dirbinių ir dažų parduotuvė, veikusi nuo 1935 m. (savininkai D. Klibanskis ir J. Langmanas), Izaoko Chajetavičiaus moterų rūbų parduotuvė, Gedalijos Fišo ir E. Faivušo elektros reikmenų parduotuvė, nuo 1934 m. veikusi Joselio Rozalskio manufaktūros krautuvė, dirbo dantų technikas Samuelis Kapeliušas.

Namo Laisvės al. 25 kieme, dviejų aukštų mūriniame pastate, 1930–1940 m. taip pat buvo įsikūrusi Valerijono Atkočiūno spaustuvė (ten pat gyveno ir pats V. Atkočiūnas), spausdinusi žurnalą „Trimitas“ ir kitus leidinius.

Higienos problemos

Legendinės Konrado kavinės-cukrainės ir jos kepyklos savininkai nuolat jautė pinigų veiklai vystyti trūkumą, o Konrado kavinės lankytojai dažnai skųsdavosi, kad savininkai nesilaiko sanitarijos, higienos normų, kavoje, maisto produktuose kartais atsirasdavo ir pašalinių dalykų (tiesa, kai kurie lankytojai ir patys juose kai ko palikdavo, kad gautų nemokamą kavą ar pyragaitį).

Konrado kavinei-cukrainei ir kepyklai iš pradžių trūko elementarių higienos dalykų. 1926 m. kilo nesklandumų dėl Konrado cukrainės įrengiamos išeinamosios vietos su prancūzų sistemos „Frei“ filtru ir sugeriamuoju šuliniu.

Architekto E. Peyerio biologinio valymo įrenginio projektas buvo užkliuvęs dėl to, kad po išvalymo turinys turėjo subėgti į sugeriamąjį šulinį, o tai, pasak savivaldybės Kanalizacijos skyriaus, nepriimtina miesto centre, be to, projektas esą nederintas su šiuo skyriumi.

Kol cukrainė bus prijungta prie miesto kanalizacijos, siūlytas laikinas sprendimas, kuris savininkų netenkino (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3926, l. 8-17). Vandentiekis ir kanalizacija M. Konrado kavinėje įvesta 1931 m., tada šiek tiek praplėsta ir kavinė (pradžioje turėjo du kambarius ir patefoną, 1925 m. – penkis kambarius, 1931 m. – tuos pačius penkis kambarius, bet erdvesnius), bet kavinėje ir toliau nebuvo padorios ventiliacijos, ji neatitiko modernios kavinės sanitarijos reikalavimų, o didesnę kavinės modernizaciją ir plėtrą 1939 m. įgyvendino jau jos administratoriai, perėmę kavinės valdymą po pirmųjų varžytinių 1933 m.

Kaimynai: C. Schütze muzikos namai, Laisvės al. 25. / 1930 m. gruodžio 12 d. „Rytas“.

Bankrotas ir varžytinės

Konrado firma (kepykla ir kavinė) bankrutavo 1933 m. gale. Ji įvairiems asmenims ir valstybei liko skolinga 192 469 litus. Buvo paskirti Konrado firmos administratoriai: Germanas Zaksas (tapęs kavinės-cukrainės vedėju), Emilis Kremeris, Antanas Rimša ir už Konrado firmos administraciją visur pasirašinėjusi viena valdos Laisvės al. 25 savininkių I. Resienė.

Iš 1933 m. kovo 10 d. ir 1935 m. rugsėjo 25 d. Konrado cukrainės-kavinės turto aprašymo protokolų matyti, kad varžytinėms buvo įrašyta 41 staliukas su pilku marmuriniu viršum, aštuoni keturkampiai staliukai, dar keli pavieniai stalai, 100 kavos spalvos poliruotų firmos „Thonet“ kėdžių, dar 28 kitokios kavos spalvos medinės kėdės, aštuonios gobelenu aptrauktos kėdės, geltonos spalvos bufetai įvairioms prekėms ir pyragaičiams ir dar vienas tamsiai geltonos spalvos bufetas, geltonos spalvos medinės ir geležinės kabyklos, juodas firmos „F. Betting“ pianinas, sieninis geltonos spalvos laikrodis, trys šlifuoti sieniniai veidrodžiai, firmos „Telefunken“ radijo patefonas, įvertintas 800 litų, ir radijo aparatas, įvertintas 500 litų, svarstyklės, virduliai ir kiti kavinės reikmenys (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4222, l. 2-38).

Investicija į estetiką

Pasikeitus Konrado kavinės-cukrainės savininkams, joje nuo 1933 m. rugpjūčio kurį laiką grojo Michelio Hofmeklerio orkestras, paskui jį pakeitė Danielius Pomerancas. 1933 m. Laisvės al. 25 valdoje įvyko ir daugiau pokyčių. 1933 m. K. Šiutcės muzikos namų patalpas nupirko J. Karvelis ir J. Rinkevičius, muzikos namus pavadinę prekybos namais, o nuo 1934 m. ten įkūrę ir savo 1931 m. įsteigtą knygyną.

Pastate Laisvės al. 25 iš kiemo pusės nuo 1935 m. patalpas taip pat nuomojosi Jurgio Linarto ir Feognijaus Dunajevo vadovaujama kino kronikų, filmų gamybos ir nuomojimo bendrovė „Mūsų Lietuva“ (tris kambarius antrame aukšte toje pastato dalyje, kurios dalis buvo nugriauta, bendrovei „Omnitel“ pasistačius savo būstinę, dabar – grožio ir sveikatos centras).

1936 m. Konrado kavinė įsigijo naujų patogesnių baldų ir vasaros sezonui įrengta kavinė-darželis lauke (Pertvarkyta Konrado kavinė // Lietuvos žinios. – 1936, bal. 25, p. 10). Po 1938 m. pabaigos–1939 m. pradžios kavinės rekonstrukcijos, vietoj vasarinės patalpos pristačius rotondinės salės vieno aukšto priestatą, ji tapo erdvesnė, prašmatnesnė, pasipuošė fontanėliu ir gipsine mergaitės statula „Šaltinėlis“ – skulptoriaus Broniaus Pundziaus kūriniu.

Rekonstrukcija kainavo apie 45 tūkst. litų (Praplėsta Konrado kavinė // Lietuvos žinios. – 1938, gruod. 22, p. 7; Kaunas turi reprezentacinę kavinę: [Apie Konrado kavinę su B. Pundziaus skultūros kavinėje iliustracija] // Lietuvos žinios. – 1939, vas. 15, p. 8).

Garsenybių traukos centras

Kavinės modernizavimas negelbėjo, nors ir gausiai lankoma, kavinė nebuvo pelninga. Dauguma menininkų, kitų garsių žmonių sėdėdavo ilgai, diskutuodavo, bet užsisakydavo tik kavos ir kokį nors pyragaitį (kavinėje buvo prekiaujama firminiais riešutiniais pyragaičiais).

Kavinės publika buvo labai įvairi, tačiau gana nuolatinė. Atsitiktinių lankytojų užklysdavo, bet dažniausiai norėdami pamatyti čia besilankančias įžymybes.

Konrado kavinė neturėjo leidimo prekiauti alkoholiniais gėrimais, pilstydavo tik alų, kurio kainas reguliuojant kainų tvarkytojui, didelio pelno taip pat nebuvo galima tikėtis. Vakarais dalis lankytojų perbėgdavo į tas įstaigas, kuriose buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais ir buvo daugiau vietos pasilinksminimams (šokiams, baliams, loterijoms).

Dieną ateidavo nuolatinių lankytojų, dalis jų turėjo savo staliukus, kuriuos, vienai įžymybei išvykus, perimdavo kiti menininkai, mokslininkai, politikai. Toks likimas, pvz., ištiko Juozo Albino Herbačiausko staliuką, kurį, jam 1933 m. išvykus į Varšuvą, užėmė tai Petras Vaičiūnas, tai Faustas Kirša (apie tai liudijo „Dienos“ laikraštyje J. K. Beleckas: Kaip Kaunas juokiasi ir verkia / J. K. Beleckas // Diena. – 1934, saus. 14, p. 3). Vadinamąjį Parnaso staliuką buvo užėmę Balys Sruoga ir Vincas Krėvė, o prie jų prisijungdavo Faustas Kirša, kai nesėdėdavo prie buvusio J. A. Herbačiausko staliuko.

Žymius kavinės lankytojus šaržuose „Sekmadienio“ laikraštyje buvo įamžinęs karikatūrininkas Juozas Olinardas Penčyla, o šiais laikais išsamiai aprašė Juozas Brazauskas knygoje „Legendinė Konrado kavinė“, kurią išleido „Rūtos“ leidykla 2022 m.

J. O. Penčylos šaržuose pavaizduoti Konrado kavinės lankytojai: muzikantas, orkestro vadovas D. Pomerancas, filosofas prof. Kazys Šalkauskis, aktorė Elene Žalinkevičaitė-Petrauskienė, rašytojas, meno ir literatūros kritikas, bohemos atstovas Vytautas Bičiūnas, aktorė Nelė Vosyliūtė, rašytojas, dainininkas Stasys Santvaras, literatas ir diplomatas Karolis Vairas-Račkauskas, žurnalistas, redaktorius Jonas Kalnėnas, tapytojas Antanas Gudaitis ir kt.

Kavinės publika buvo labai įvairi, tačiau gana nuolatinė. Atsitiktinių lankytojų užklysdavo, bet dažniausiai norėdami pamatyti čia besilankančias įžymybes. Skirtingų politinių pažiūrų žmonės sėdėdavo prie skirtingų staliukų ir vieni kitų vengdavo, nors praeidami kartais ir replikuodavo ar apkalbėdavo atsisėdę prie savo staliuko.

Kairiųjų pažiūrų ar bohemos atstovai vengė tautininko Vytauto Alanto ar tradicinei literatūrai atstovavusių tautinės pakraipos rašytojų, žurnalistų, tokių kaip Balys Sruoga ar Juozas Keliuotis. Tik Petras Cvirka maišėsi tai šen, tai ten, nors taip pat mieliau rinkdavosi Antano Venclovos, Broniaus Railos, Kosto Korsako ir kitų panašių pažiūrų žmonių kompaniją ir griežtai pasisakė prieš tuos, kurie skleidė gandus apie jo palankumą tautininkams.

Apie Konrado kavinėje mėgstantį pašnekėti P. Cvirką liudija ir Halina Korsakienė atsiminimuose „Namas, kuriame gyvenome“ (Vilnius: Vaga, 1991, p. 15). Dar studentę Haliną pirmą kartą į Konrado kavinę atsivedė jos būsimas vyras. Nedrąsiai įžengusi į legendomis apipintą Kauno elito grietinėlės vietą, ji iš karto pateko į kompaniją, kur pagrindinis pasakotojas ir veikėjas buvo P. Cvirka.

Pokalbių, sutiktų Konrado kavinėje žmonių H. Korsakienė atsiminimuose neaprašė, tik užsiminė, kad ten K. Korsakui teko bendrauti ir su Mykolu Žilinsku, tuo metu tautininku, vėliau žymiu kolekcininku ir mecenatu, nes jis galėjęs gauti K. Korsakui nelegalios spaudos.

Organizatorių nuotr.

Nauji nemalonumai

Įžymybės kavinėje negarantavo jos klestėjimo. 1939 m. sausio 30 d. vėl aprašytas ir paskui pardavinėtas iš varžytinių kavinės turtas.

Iš turto aprašymo matome, kad Konrado kavinėje buvo keturiolika pliušu dengtų su atramomis fotelių po 50 litų, 200 įvairių kėdžių po 15 litų, 120 kavinės staliukų po 15 litų, viena didelė lentyna su stiklo durimis už 2 000 litų, du rudos ir geltonos spalvos bufetai už 600 ir 300 litų ir vienas alaus rudos spalvos bufetas su nikeliuotais kranais už 1 100 litų (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4220, l. 22-29).

Be to, 1940 m. vasarį kavinė dar nubausta 6 000 litų bauda už tai, kad rinko rinkliavą iš lankytojų per kavinės kapelmeisterio (D. Pomeranco) darbo penkerių metų sukaktuvių šventę ir neturėjo kainoraščio, o kai kurių produktų kainas nustatė aukštesnes, negu leidžia kainų tvarkytojo įsakymai (Konrado kavinei gresia bausmė // Laikas. – 1940, vas. 12, p. 4; „Konrado“ kavinė nubausta 6 000 Lt // Lietuvos žinios. – 1940, vas. 13, p. 9).

Kavinės kapelmeisterio balius ir už jį skirta bauda gražiai pavaizduota laikraščio „Sekmadienis“ karikatūroje (Konrado kavinės savininkė: [I. Resienė] surengė kavinės kapelmeisterio jubiliejų ir ta proga iš svečių rinko atskirą mokestį. Už tai kainų tvarkytojas savininkę nubaudė 6 000 litų bauda: [Karikatūroje pavaizduotas kainų tvarkytojas V. Juodeika, įteikiantis I. Resienei baudos kvitą, o fone matyti ir kavinės skulptūra „Šaltinėlis“] // Sekmadienis. – 1940, vas. 25, p. 1).

„Tulpės“ atsiradimas

Po karo, 1948–1949 m., „Tulpe“ pavadintos kavinės interjeras buvo pertvarkytas pagal Jono Virako projektą. 1961 m. interjeras vėl atnaujintas, patalpos praplėstos, masyvūs ąžuoliniai baldai pakeisti lengvesniais ir modernesniais. Projekto autoriai – Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas. Vilniaus regioniniame valstybės archyve galima pamatyti V. Dičiaus braižytą „Tulpės“ kavinės patalpų išdėstymo planą (VRVA, f. 1171, ap. 4, b. 800, l. 1).

„Tulpės“ kavinė garsėjo konditerijos gaminiais ir firminiu kotletu „Tulpė“. Jos vadovu ilgą laiką buvo Jonas Vabolevičius. Jis pats buvo puikus konditeris, reiklus sau ir pavaldiniams.

Kavinės darbuotojų apranga buvo graži, o vadovas rūpinosi, kad tiek apranga, tiek aptarnavimo kultūra būtų nepriekaištingi. J. Vabolevičius buvo žinomas ne tik Kaune. Jis apmokė „Neringos“ kavinės Vilniuje darbuotojus.

Sovietiniais laikais šalia „Tulpės“ kavinės veikė jai nepriklausanti įstaiga „Cukrainė“, prekiavusi įvairiais konditerijos gaminiais, taip tarsi primindama Konrado kavinės-cukrainės laikus. Ar prisiminsime tuos laikus, paliksime kokių nors tos praeities ženklų, priklauso tik nuo mūsų.

Traukė literatūra

Prisimenant kaunietiškąjį J. Ambrazevičiaus-Brazaičio biografijos tarpsnį, į akis krinta jo atkaklumas ir pasitikėjimas savo jėgomis net ir tada, kai likimo skirti išbandymai atrodė labai nepalankūs.

Jaunuolis, nusprendęs savo gyvenimą susieti su lietuvių kalba ir literatūra, pasirinko studijas Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto) Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje ne tiek dėl katalikiškos mokslų krypties, kiek dėl žmonių, dirbusių šiame fakultete. Filosofas Stasys Šalkauskis ir Maironis buvo didžiausi J. Ambrazevičiaus dvasiniai autoritetai, be to, jis buvo didelis Jono Mačiulio-Maironio poezijos gerbėjas. Universitete noras iš arčiau pažinti lietuvių literatūros klasikus susipynė su gilesniu, filosofiniu jų kūrybos suvokimu.

J. Ambrazevičius neapsiribojo studijomis. 1923–1927 m. jis dirbo „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje, buvo vienas iš pagalbinių redaktorių, rūpinęsis kultūrinių įvykių apžvalgomis. Tai buvo ne tik uždarbis Marijonų bendrabutyje Laisvės al. 61 (dabar Laisvės al. 101A) gyvenusiam studentui, bet ir galimybė tobulinti savo rašymo įgūdžius, kurių greitai prireikė vertinant kitų rašančiųjų kūrybą.

1926 m. J. Ambrazevičius buvo vienas ateitininkų „Šatrijos“ meno draugijos steigėjų, pabaigęs studijas bandė redaguoti „Jaunimo vadą“, o 1928–1929 m. redagavo moksleivių ateitininkų žurnalą „Ateitį“. Su spauda jo gyvenimas ir darbas buvo susietas visą gyvenimo Kaune laikotarpį. Daugiausia bendradarbiavo rašydamas literatūrologinius straipsnius ir įvairių autorių knygų recenzijas „Židinio“ ir „Naujosios Romuvos“ žurnalams, laikraščiui „XX amžius“, o karo metų laikraščiui „Į laisvę“ net suteikė pavadinimą (pridėjo prielinksnį „į“, tai nuoroda į laisvės siekiamybę).

Pedagoginė veikla

Kaunietiškasis J. Ambrazevičiaus laikotarpis taip pat neatsiejamas nuo pedagoginio darbo. Dar nebaigęs studijų, 1927 m. rugsėjo 9 d., įsidarbino mokytoju praktikantu Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Pabaigus studijas jam nuo 1928 m. sausio 1 d. leista mokėti XI kategorijos mokytojo atlyginimą, bet netrukus šį darbą reikėjo derinti su pedagoginiu darbu Vytauto Didžiojo universitete.

1933 m. gavęs vyresniojo asistento darbą VDU Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, jį iki pat 1943 m. laikė pagrindiniu, o gimnazijos mokytojo pareigas – antraeilėmis. Tai buvo įteisinta 1934 m. sausio 16 d. švietimo ministro įsakymu, kuriame nurodyta, kad J. Ambrazevičius yra laisvai samdomas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokytojas.

Tai jam netrukdė būti labai populiariu, veikliu ir mylimu mokytoju, kelių vadovėlių vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms autoriumi. 1937 m. laisvai samdomam mokytojui buvo suteiktas vidurinės mokyklos vyresniojo mokytojo vardas (Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo Juozo Ambrazevičiaus tarnybos lapas. Kaunas. 1928 12 30–1943 03 31. Pasirašė gimnazijos direktorė A. Skrupskelienė. KRVA, f. R-1016, ap. 3, b. 18, l. 5–6).

Mokinys: J. Ambrazevičiaus Marijampolės gimnazijos IV klasės baigimo atestatas. Pasirašė direktorius A. Daniliauskas ir kt., Marijampolė, 1922 m. birželio 15 d. / LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 1.

Gimnazisčių atsiminimai

J. Ambrazevičius, nors buvo didelis įvairių menų (ne tik literatūros) gerbėjas, nesirengė nei laisvai, nei dabitiškai – visad dėvėjo klasikinį kostiumą, kaklaraištį, nerūkė ir beveik nevartojo alkoholio.

Jo rimtumą, solidumą gimnazistėms norėjosi išbandyti, bet jų išdaigos prie naujojo mokytojo tiesiog nelipo. Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą, o kai kurios net buvo jį įsimylėjusios (žinoma, be atsako, nes, pasak paties J. Ambrazevičiaus žodžių studijų laikų draugui Vincui Kazlauskui, jis turįs tiek rašto darbų taisyti, kad žmonai nebūtų laiko (Esi herojus, tapk šventuoju: studentiški prisiminimai apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį / Vincas Kazlauskas // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 84–87, 96).

Atvirai apie laikus, kai J. Ambrazevičius buvo jos mokytojas, straipsnyje „Žydinti sala“ pasidalijo rašytoja Kotryna Grigaitytė (Žydinti sala: Profesoriui J. Brazaičiui atminti // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 88–96), vėliau ne kartą lankiusis tiek J. Ambrazevičiaus namuose Ugniagesių gatvėje (Tėvų Marijonų namuose, tuo metu Ugniagesių g. 6, dabar pastatų kompleksas J. Gruodžio g. 10, Laisvės al. 101A), tiek jo namuose išeivijoje.

K. Grigaitytė rašė, kad J. Ambrazevičius tarsi nepastebėdavo jį įsimylėjusių gimnazisčių ir apie jas sklandančių kupletų, o pati K. Grigaitytė nenorėjo būti viena iš jų ir į Monikos Mironaitės gundymus pabučiuoti simpatiškąjį mokytoją atsakiusi, kad tada negalės su juo bendrauti, kaip iki tol. M. Mironaitė, pasak K. Grigaitytės, pati bandė patraukti J. Ambrazevičiaus dėmesį, bet taip pat neišsidavė, kad jam simpatizavo.

Žiniomis dalijosi su studentais

VDU J. Ambrazevičius dėstė lietuvių literatūrą, literatūros teoriją, vedė lietuvių literatūros pratybų seminarus (1933–1937 m.), o 1938–1939 m. dar dėstė lietuvių kalbos ir literatūros metodiką, lietuvių tautosaką.

1938 m. vasario 19 d. sutartimi J. Ambrazevičius nuo 1938 m. sausio 1 d. patvirtintas neetatiniu lektoriumi su docento atlyginimu (VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekano ord. prof. dr. P. Malakauskio ir Juozo Ambrazevičiaus sutartis penkeriems metams dėl J. Ambrazevičiaus priėmimo neetatiniu lektoriumi lietuvių literatūrai ir jos padedamiesiems mokslams dėstyti ir vesti pratybas nuo 1938 01 15. Kaunas. 1938 02 19. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 27).

Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą.

1939-aisiais, įgyvendindamas sutarties sąlygas, J. Ambrazevičius šalia minėtųjų disciplinų dar skaitė Naujosios lietuvių literatūros, XIX a. lietuvių literatūros kursus. Apie darbą VDU žinoma nedaug, tik tiek, kad jo kursai buvo mėgstami studentų, kvalifikaciniais sugebėjimais neabejota (tai liudija ir VDU Teologijos-filosofijos fakulteto komisijos protokolai, priimant jį į darbą VDU), o jo literatūrinės studijos, vadovėliai svariai papildė universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto publikacijų kaupyklą.

Kaip ir visiems darbams, VDU dėstytojo darbui J. Ambrazevičius stropiai rengėsi. Manydamas, kad kvalifikacinių sugebėjimų jam dar trūksta, 1931–1932 m. literatūros žinias gilino Bonos universitete.

1940 m. J. Ambrazevičiaus veikalą apie Vaižgantą bandyta prilyginti disertacijai, gautas principinis V. Mykolaičio-Putino sutikimas, kad šis darbas, jį kiek pakoregavus, atitinka disertacijai keliamus reikalavimus (V. Mykolaičio laiškas VDU Teologijos- filosofijos fakulteto sekretoriui Z. Ivinskiui dėl veikalo „Vaižgantas“ atitikimo disertacijai daktaro laipsniui gauti. Kaunas. 1940 03 08. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 44). Tačiau atėjus naujiems laikams ir naujiems iššūkiams to nebuvo padaryta.

Vis dėlto nuo 1941 m. spalio 1 d. J. Ambrazevičius patvirtintas laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus VDU pareigas (Raštas dėl J. Ambrazevičiaus paskyrimo Filosofijos fakulteto lietuvių literatūros katedros laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus pareigas nuo 1941 10 01. Pasirašė J. Gravrogkas, rektorius, Z. Gūra, kanceliarijos viršininkas. Kaunas. 1941 10 23. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 53), tuo lyg ir pripažįstant jo mokslinę kvalifikaciją.

Laikinosios vyriausybės vadovas

Kaip rimtus iššūkius, reikalaujančius daug darbo ir pastangų, jis taip pat priėmė pasiūlymus būti Valstybės teatro dramos repertuaro komisijos nariu (1939), Lituanistikos instituto literatūros skyriaus patarėju (1939–1940), Tautosakos komisijos nariu (1938–1940).

Neabejotinai didžiausias iššūkis jam buvo darbas Lietuvos laikinojoje vyriausybėje 1941 m. Pakviestas būti šios vyriausybės švietimo ministru, jis netrukus gavo įpareigojimą laikinai eiti šios vyriausybės ministro pirmininko pareigas.

Aplinkybės susiklostė taip, kad Kazys Škirpa, daug prisidėjęs prie tautos sukilimo rengimo, pats jame tiesiogiai negalėjo dalyvauti ir negalėjo užimti laikinosios vyriausybės vadovo posto. Visus 1941 m. sukilimo ir laikinosios vyriausybės veiklos aspektus neabejotinai įvertino ir dar įvertins istorikai, kai atsiras galimybė pažvelgti iš dar didesnio laiko atstumo, atsikratant tiek įsigalėjusių stereotipų, tiek vienos ar kitos pusės subjektyvių vertinimų. Tačiau jau dabar galima teigti, kad J. Ambrazevičius-Brazaitis buvo tinkamiausia figūra būti laikinosios vyriausybės vadovu: buvo šviesus, tolerantiškas žmogus, intelektualas, suprantantis laikmečio situaciją ir jos keliamus reikalavimus. Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui, sugebėtų išlaviruoti sudėtingoje politinėje situacijoje, kartu įgyvendindamas esminius Lietuvos laisvės siekius (nors ir suprasdamas jų laikinumą).

Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui.

2009 m. birželio 20 d. VDU (K. Donelaičio g. 52) II a. vestibiulyje atidengti bareljefai ir atminimo lenta: „Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę ir paskelbė laikinosios vyriausybės sudėtį. Svarbiausi lietuvių aktyvistų fronto vadovai buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis. Lietuvos laikinajai vyriausybei vadovavo Juozas Ambrazevičius“ (VDU bus įamžintas Birželio sukilimo vadų atminimas // https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/vdu-bus-iamzintas-birzelio-sukilimo-vadu-atminimas-n296796).

2012 m. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje atgulė iš JAV į tėvynę parskraidinti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Daug valdžios atstovų tuomet neišdrįso dalyvauti perlaidojimo ceremonijoje dėl prieštaringai vertintos laikinosios vyriausybės veiklos, bet laikas parodė, kad jie neteisūs. Tamsios dėmės tiesiog nelipo prie kovotojo idealisto kūno, kaip nelipo gimnazisčių išdaigos prie savo darbą mylinčio mokytojo.

Neišskirdavo net mirtis

Žirgai Lietuvoje visais laikais buvo gerbiami. Žemdirbių tauta, aišku, daugiausia rūpinosi darbinių arklių auginimu ir priežiūra, bet nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų iki pat šių dienų ne mažiau dėmesio skirta ir žirgininkystei.

Archeologai įrodė, kad žirgai ir mūsų protėviai buvo neatskiriami bičiuliai netgi po mirties. Žirgas buvo didžiausias kario turtas, jo apranga kainavo daugiau negu kiti namų apyvokos daiktai. Šiandien stebina kapinynuose randami žalvariniai ir pasidabruoti žirgo aprangos elementai, puošmenos. Žirgą balnoti ir puošti lietuviai pradėjo apie XI–XII a.

Žemaitijoje žuvęs karys buvo laidojamas kartu su ginklais ir pabalnotu žirgu. Dažnai į kario kapą buvo dedama tik žirgo galva ir balnas su kamanomis, kartais – tik žirgo apranga ar jos simboliai. Mirusius pradėjus deginti, toks pat likimas neretai ištikdavo ir žirgą. Vidurio ir Rytų Lietuvoje žirgai būdavo laidojami ir atskirai, specialioje pilkapio dalyje. Tokie žirgų kapinynai atskleidžia ir turtinę mūsų protėvių padėtį – kilmingi kariai palaidoti su keliais žirgais.

Kronikos liudija, kad ir Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas kartu su aštuoniolika žirgų.

Dainose ir papročiuose

Žirgas – ne tik kario sąvokos sudedamoji dalis. Jis ir bernelio, jojančio pas mergelę, pasididžiavimas. Dar Jonas Basanavičius rašė, kad nevedęs vyras be žirgo – kaip mergelė be rūtų. Užtat ir liaudies dainos liudija, kaip buvo puošiamas jo tymo balnas, kaip žirgas „auksu kamanojamas“, šeriamas avižėlėmis, kaip savo žvengimu įspėdavo nelaimę, o žuvus berneliui kare ar kitur parnešdavo žinią močiutei sengalvėlei.

Atrodo, tikėta, kad žirgas ar jo simbolis turi magišką galią, saugo namus. Taip atsirado ir garsieji žirgeliai ant stogų kraigo, į kuriuos šiandien jau žvelgiama vien kaip į liaudies meną, puošybą.

Lietuvoje žirgynų būta nuo seno. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė Vilniaus eržilų depas. Rietave ir Plungėje žirgynų turėjo kunigaikščiai Oginskiai. 

Žirgai kariuomenėje

Nuo seniausių laikų žirgai taip pat buvo naudojami kariuomenėje, kai kurios žirgų veislės buvo išvedamos specialiai karybai. Raitelių būriai dalyvavo koviniuose veiksmuose nuo LDK laikų iki Nepriklausomybės kovų.

Kariuomenei ar karybos istorijai skirtuose leidiniuose rašoma ir apie raitelių parengimą, kavalerijos panaudojimą kovose, raitųjų karinių dalinių organizacinę struktūrą. Lietuvos kariai raiteliai (riteriai) net buvo vaizduojami kunigaikščių antspauduose, istorinėje literatūroje dažnai piešiamas lietuvio kario žirgas kartu su raiteliu, LDK raitelio apranga.

KAVB saugoma įdomi husarų pulkininko grafo Juozo Tiškevičiaus (1835–1891) knyga apie Biržuose suburtą 17-ąjį lietuvių raitelių pulką, vadovaujamą Mykolo Juozapo Tiškevičiaus (1761–1839), dalyvavusį 1812–1815 m. kare prancūzų pusėje. Knygoje įdėtos M. Tiškevičiaus, pulko eskadrono vado Henriko Tiškevičiaus ir kitų fotografijos, spalvoti piešiniai, kuriuose vaizduojami 17-ojo raitelių pulko kariai ir vadai su šio pulko uniformomis (nors ir priklausė prancūzų karinei vadovybei, lietuvių pulkai turėjo teisę nešioti lietuvišką uniformą su Vyčiu).

Tarpukariu buvo leidžiamos knygos, skirtos raiteliams rengti, mokyti, kariuomenės žirgų priežiūrai, net buvo arklių kaustymo mokykla ir specialiai jai Ksavero Mašanausko parengti vadovėliai. Reprezentatyviuose Lietuvos kariuomenės leidiniuose skirta vietos ir kavalerijai, žirgų su raiteliais nuotraukoms. Pirmo husarų pulko leitenantas Justinas Liaukus iš prancūzų kalbos išvertė ir Lietuvos kariuomenei pritaikė rašomąja mašinėle atspausdintas mokymo priemones, kaip treniruoti kariuomenės žirgus.

Senieji leidiniai

Prisimindami šlovingas LDK kovas neįsivaizduojame savo kunigaikščių be žirgo. Į istoriją net įėjo mitas apie Lietuvos karius, girdžiusius savo žirgus Juodojoje jūroje. Aišku, lietuviai žinojo, kad žirgų negalima girdyti sūriu jūros vandeniu, bet tuo norėta simboliškai parodyti, kad lietuviai kariaudami su savo žirgais buvo pasiekę net tą tolimą kraštą.

Iš LDK laikų mus pasiekusių knygų apie žirgus nedaug. KAVB turime vieną jų, garsiosios Kristupo Manvydo Dorohostaiskio (1562–1615) „Hipikos“ antrąjį, 1647 m., leidimą. Pirmojo (1603) leidimo Lietuvos bibliotekose, deja, nėra. Šį lenkų kalba parašytą veikalą galima vadinti pirmuoju žirgininkystės vadovėliu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Jį parašęs K. M. Dorohostaiskis buvo LDK ir Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, Lietuvos didysis maršalka, Neapolyje studijavęs hipologiją ir pats užsiėmęs žirgininkyste.

„Hipikoje“ autorius pateikė pavyzdžių ir iš savo žirgyno Ašmenoje, ir garsaus kunigaikščių Radvilų žirgyno Kėdainiuose. Šio veikalo trečiojoje knygoje gausu žirgų inventoriaus piešinių, atliktų dailininko, kartografo Tomo Makausko ranka. KAVB turimas vienas knygos egzempliorius su rankraštiniais papildymais iš pradžių priklausė Kodeno šakos Sapiegoms, paskui jų padovanotas Raudondvario Tiškevičiams. Kiti du KAVB turimi egzemplioriai, nors išleisti maždaug tuo pačiu metu (po 1647), yra kito leidimo. Pirmas minėtas egzempliorius išleistas Krokuvos spaustuvininko ir knygininko Luko Kupiszo (1600–1655), o kiti du – Krokuvos akademinėje spaustuvėje.

Kito žymaus trijų tomų žirgininkystės veikalo lenkų kalba „Visuotinė žirgo istorija“ autorius Marijonas Čapskis (1816–1875), kaip ir K. M. Dorohostaiskis, pats užsiėmė žirgininkyste Radvilas menančiame Kėdainių žirgyne ir išvykęs iš Lietuvos.  „Visuotinės žirgo istorijos“ 2 tome autorius trumpai apžvelgė žirgininkystės padėtį Lietuvoje, o 3 tome aprašė ir lietuvių žemaičių žirgų veislę – žemaitukus. 2 tome minima dar viena lietuvių žirgų veislė – trakėnai. Tai žirgai, skirti joti, išvesti Trakėnų dvare (1).

„Knygos apie arklius“ 1 tome žemaitukus aprašė ir jų iliustracijas pateikė žymaus trijų tomų veikalo apie arklius autorius kunigaikštis Sergejus Urusovas (1859–1918). Dauguma knygos iliustracijų paimta iš grafo Carlo Gustavo Wrangelio knygos „Das Buch vom Pferde“ trečiojo leidimo (Štutgartas, 1895). KAVB saugomas S. Urusovo knygos 1 tomo egzempliorius priklausė buvusio Kauno miesto skerdyklų veterinarijos gydytojo Romualdo Žakevičiaus asmeninei bibliotekai.

Apie žirgininkystės padėtį Lietuvoje vokiečių kalba rašė ir su Lietuva susijusios garsios bajorų giminės atstovas Zdzislavas Poklevskis Koziela, tačiau šio autoriaus knygoje dauguma pavyzdžių yra iš jo Palenkės Januvo dvaro. Tarpukariu vienas šios giminės atstovų Aleksandras Poklevskis Koziela buvo Virbalio pasienio punkto veterinarijos gydytojas.

Tyrinėjantiems žirgininkystės raidą Lietuvoje bus įdomūs ir arklių surašymo Kauno gubernijoje statistiniai duomenys (deja, tik 1875).

Knygą su gražiomis spalvotomis iliustracijomis apie įvairias arklių veisles (užsimenama ir apie žemaitukus, bet nėra jų iliustracijų) 1895 m. Paryžiuje išleido Leonidas Simonovas ir Ivanas Merderis. Šią knygą savo asmeninėje bibliotekoje turėjęs veterinarijos gydytojas profesorius Konradas Aleksa prie spalvotų žirgų piešinių įklijavo lietuviškus užrašus (knyga rusų kalba).

Disertaciją apie žemaičių arklį (žemaituką) 1912 m. Vroclavo universitete apsigynė Vilniaus 1-ąją gimnaziją baigęs Ivo Moračevskis. Šiuo moksliniu darbu pradėti tyrinėti žemaitukai, kurie iki tol buvo minimi įvairioje literatūroje, bet nebuvo mokslinių tyrinėjimų objektas.

Išskirtinis: „Hipikos“ egzempliorius, paženklintas spaudu „Biblioteka Czerwonodworska“, liudijantis apie knygos priklausomybę Raudondvario Tiškevičių asmeninei bibliotekai. / KAVB archyvo nuotr.

Dėmesys tarpukariu

Žirgininkyste domėtasi ir tarpukario Lietuvoje, tačiau specialiai tam skirtų leidinių nebuvo daug. Tuo laikotarpiu keletas autorių paskyrė specialias studijas žirgininkystės raidai Lietuvoje ir lietuvių žirgų veislių tyrinėjimams. Šios studijos iš pradžių paskelbtos periodinėje spaudoje, o paskui išleistos atskiromis knygelėmis.

Vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos žirgininkystės leidinių buvo Mikalojaus Kvašnino-Samarino ir Zigmo Mockaus dviejų dalių knyga „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“ (1926–1927). Ši studija iš pradžių buvo paskelbta žurnale „Kosmos“. Ją išplėtojo jau minėti ir kiti autoriai, žurnaluose „Kosmos“ ir „Veterinarija ir zootechnija“ buvo paskelbti dar keli straipsniai apie žemaitukus.

Tiesa, veterinarijos gydytojas S. Jankauskas knygai „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“ pažėrė gerokai kritikos: tiek dėl knygos turinio, tiek dėl jos, pasak recenzento, prastų iliustracijų, tiek dėl vieno autorių M. Kvašnino-Samarino kvalifikacijos ir pareigų įvardijimo. M. Kvašniną-Samariną papiktino ne tiek ši knygos recenzija (į ją jis taip pat piktokai atsakė), kiek S. Jankausko pastaba, kad jis neteisėtai pasirašąs docentu ir privatdocentu. Dėl šios pastabos M. Kvašninas-Samarinas padavė S. Jankauską į teismą, byla buvo svarstyta įvairiose teismo instancijose, įskaitant ir Vyriausiąjį Tribunolą, ir Apeliacinį teismą, bet S. Jankauskas liko nenubaustas dėl M. Kvašnino-Samarino įžeidimo, nes sakė tiesą.

M. Kvašninas-Samarinas tik 1928 m. įgijo Tartu universiteto zootechnijos magistro laipsnį, o 1929 m. šiame universitete apsigynė ir daktaro disertaciją apie Rytų Europos arklių kilmę baltų šalių pavyzdžiu ir jau teisėtai galėjo pasirašyti privatdocentu, nes 1929 m. rugsėjo 1 d. gavo šias pareigas VDU Geologijos ir mineralogijos katedroje. Jo byla su S. Jankausku buvo viena kurioziškiausių Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Kaip taikliai buvo parašyta žurnale „Veterinarija ir zootechnija“, ji buvo pavyzdys, kaip iš adatos priskaldyti vežimą (2).

Apie žemaitukus taip pat yra rašę agronomai, veterinarijos gydytojai Antanas Verbickas, Kazys Almenas ir kt. Straipsnį žurnale „Pieno ir gyvulių ūkis“ paskelbė agronomas, zootechnikas, Plungės žemesniosios žemės ūkio mokyklos ir žemaitukų veislės arklių žirgyno vedėjas, Gruzdžių aukštesniosios gyvulininkystės mokyklos vicedirektorius ir žemaitukų veislės arklių tyrimo stoties vedėjas Juozas Petraitis (1898–1981), sovietiniais metais parašęs ir disertaciją „Žemaičių veislės arklys“ (1948).

Ištvermingi ir kovoje, ir vagoje

Iki XIX a. pabaigos žemaitukai tenkino žemdirbių poreikius. Vėliau jie pradėti kryžminti su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų ir kitų veislių arkliais. Išvestas naujas veislės tipas – sunkusis žemaičių veislės arklys.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą nykstančių žemaitukų veislės išlaikymu ypač rūpinosi kunigaikščiai Oginskiai. 1900 m. Paryžiaus tarptautinėje žemės ūkio parodoje žemaitukų eržilas buvo apdovanotas aukso medaliu.

Jungtinės Tautos žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Už žemaitukų veislininkystę yra atsakinga 1997 m. įsikūrusi Žemaitukų arklių augintojų asociacija.

Ypatingo dėmesio verta kukli knygelė, reglamentuojanti ardėnų veislės arklių auginimą Lietuvoje. Ją išleido Ardėnų veislės arkliams auginti Lietuvoje draugija. Dėmesys gana paplitusiai Lietuvoje ardėnų sunkiųjų arklių veislei nebūtų kažkuo ypatingas ar stebinantis, tačiau ši knygelė vertinga jau vien tuo, kad yra labai reta. KAVB turime vienintelį Lietuvos bibliotekose esantį jos egzempliorių.

Žirgynų tradicija

Pirmieji žirgynai Europoje atsirado XI–XII a., daugiausia jų įkurta XVIII–XIX a. Čia išvestos geriausios arklių veislės: grynakraujai jojamieji, brabansonai, peršeronai, ardėnai, trakėnai, Hanoverio arkliai, Norfolko ristūnai.

Lietuvoje žirgynų būta nuo seno. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė Vilniaus eržilų depas. Rietave ir Plungėje žirgynų turėjo kunigaikščiai Oginskiai. Tarpukariu Gruzdžių žirgyne buvo veisiami žemaitukai, Kėdainių žirgyne – jojamieji žirgai. Šaliai atkūrus nepriklausomybę, veikė Nemuno, Vilniaus, Sūdavijos, Žagarės, Dusetų valstybiniai žirgynai su geriausiais aštuonių veislių arkliais. Juose buvo įrengti žirgų bėgimo takai, dengti maniežai žirgams treniruoti. 2012 m. įkurta bendrovė „Lietuvos žirgynas“.

Susidomėjimas žirgininkyste nenuslopo ir sovietmečiu, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę puoselėjančiųjų žirgininkystės tradicijas dar pagausėjo. Žemaitukų arklių veislės mokslinius tyrimus savo disertacijoje ir knygose plėtojo Lietuvos gyvulininkystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, daktarė, Šiaulių universiteto mokslo darbuotoja Valė Garbačiauskaitė-Macijauskienė. Iš jos publikacijų populiarinant šią žemaičių arklių veislę parodoje pateikta 2002 m. išleista jos parengta knyga „Žemaitukai“.

Įvairių sričių mokslininkų bendradarbiavimas rengiant Lietuvos žirgininkystei skirtą knygą ypač gražiai atsiskleidžia 2008 m. leidinyje „Lietuviški žirgai“, kurio vieno straipsnio autorė yra V. Garbačiauskaitė-Macijauskienė. Vienas žirgininkystės Lietuvoje tyrinėjimų ir jos populiarinimo entuziastų yra pedagogas, istorikas, kraštotyrininkas, Arklio muziejaus Anykščiuose darbuotojas Egidijus Musteikis. Jo 2003 m. išleistoje knygelėje „Težvengia žirgeliai“ populiariai išdėstyta žirgininkystės Lietuvoje ir Arklio muziejaus Anykščiuose istorija, joje yra ir užduočių. Knyga skirta tiek jaunimui, tiek ir vyresniems skaitytojams. Jis taip pat parengė straipsnį „Stambieji žemaitukai – lietuviški važiuojamieji žirgai“, kuris įdėtas į ypač gražiai išleistą, netradicinę Gintaro Kaltenio parengtą knygą „Senuoju pašto keliu – žirgais ir karietomis“. Ši 2016 m. išleista knyga skirta kelionės žirgais ir karietomis istoriniu arklių pašto traktu Sankt Peterburgas–Krokuva–Varšuva rekonstrukcijai, kurią sugalvojo ir įgyvendino „Klajūnų klubas“.

Buvo leidžiamos ir žirgų kilmės knygos, kuriose buvo ne tik surašomi tam tikrų veislių žirgai, bet ir publikuojamos žirgų registravimo, jų įrašymo į kilmės knygas taisyklės. Šiais laikais, kaip ir tarpukariu, veikia tam tikros veislės žirgų augintojų draugijos, asociacijos.

Gražus pavyzdys pristatant Baltijos Hanoverio veislės žirgų populiaciją yra Baltijos Hanoverių veislės žirgų augintojų asociacijos 2008 m. išleista knyga. Prie žirgininkystės populiarinimo prisideda ir veterinarijos gydytojos, verslininkės Agnės Būtaitės-Levandavičienės 2006 m. parengtas fotografijų albumas „Lietuvos žirgai“. Šio leidinio nuotraukų autorius ir leidinio sudarytojas yra fotografas Andrius Repšys. Keletą gražių žirgininkystės leidinių, išverstų iš anglų kalbos, išleido leidyklos „Aktėja“ ir „Obuolys“. Nors šiuose leidiniuose nėra informacijos apie žirgus Lietuvoje, jie taip pat prisideda prie šios gyvulininkystės šakos populiarinimo.

1 – Mažosios Lietuvos dvaras ir gyvenvietė dabartinėje Kaliningrado srityje. Trakėnai buvo veisiami ir dabartinės Pagėgių savivaldybės teritorijoje, o vėliau paplito ir visoje Lietuvoje.

2 – Vet. gydyt. St. Jankausko ir agr. dr. Kvašnino-Samarino byla // Veterinarija ir zootechnija. – 1930, Nr. 4/5, p. 95–96.

Žirginis sportas

Atskira leidinių grupė skirta tiek kariuomenės, tiek civilių organizuojamoms žirgų sporto varžyboms. Žirgų sportas buvo įtrauktas ir į pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą.

Kad žirgų sporto kariuomenei ir civiliams varžybos buvo svarbi tautinės olimpiados dalis, liudija ir tai, jog nebuvo pasitenkinta nuotraukomis ir paminėjimais bendrame olimpiadai skirtame leidinyje – išleistas atskiras tautinės olimpiados žirginio sporto varžybų leidinys su varžybų programa ir dalyviais. Išleistos dar kelios knygelės, reklamuojančios žirgų sporto varžybas Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Dusetose (ant Sartų ežero ledo) ir kitur.

Žirgų sporto varžyboms nemažai dėmesio buvo skiriama ir Lietuvos periodiniuose leidiniuose, buvo pateikiami išsamūs aprašymai, rezultatų suvestinės, nuotraukos. Autorių kolektyvo parengtas žirgų sporto entuziastams ir ūkininkams skirtas leidinys „Mano žirgas“, iliustruotas nuotraukomis iš įvairių varžybų, taip pat ir tradicinių žirgų lenktynių ant Sartų ežero ledo.

Populiariausia žirgų lenktynių rūšis pasaulyje – lygiosios žirgų lenktynės. Jų metu žirgai su žokėjais šuoliuoja visu greičiu 1–3,2 km stengdamiesi aplenkti varžovus ir pirmieji pasiekti finišą. Rekonstruotas Raseinių hipodromas – vienintelis Baltijos šalyse, tinkantis organizuoti lygiąsias žirgų lenktynes.

Dėl saugumo tradicinės žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo jau kelis dešimtmečius nebevyksta. Tūkstančius žiūrovus pritraukdavusi šimtametė šventė perkelta į Dusetų hipodromą.

Tačiau žirgų lenktynės – tik viena žirginio sporto rūšių. Šiais laikais jis labiau siejamas su tomis varžybomis, kurios yra įtrauktos į Europos ir pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes. Tai olimpinėms sporto šakoms priklausantys dailusis jojimas (išjodinėjimas), konkūras ir trikovė.

Populiariausia rungtis – konkūras, atsiradęs XVIII a. Anglijoje. Lietuvoje šio sporto aukso amžiumi laikoma XX a. antroji pusė. Mūsų konkūrininkai ne tik karaliavo Sovietų Sąjungos aikštelėse, bet ir dalyvaudavo Europos ir pasaulio čempionatuose, visose trijose jojimo rungtyse.

Sovietiniais laikais taip pat buvo skiriamas dėmesys sportinių žirgų auginimo ir treniravimo literatūrai. Knygas šia tematika yra parengę agronomas, biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Barauskas, ristūnų žirgų sporto teisėjas Stasys Svetlauskas. Jau nepriklausomoje Lietuvoje tuo rūpinosi Lietuvos arklių augintojų asociacija. 2005 m. knygą „Sportinių ir laisvalaikio žirgų šėrimas“ parengė veterinarinės medicinos mokslų daktarė Giedrė Augonytė ir zootechnikas, biomedicinos mokslų daktaras Jurgis Kulpys.

Vaizdai: prezidentas Antanas Smetona rytinės mankštos metu žurnale „Kūno kultūra ir sveikata“ (1933 m.). / KAVB archyvo nuotr.

Svarbi ūkio dalis

Lietuvos ūkininkams išleista nemažai knygelių, kuriose apstu patarimų, į ką atkreipti dėmesį perkant arklius, kaip juos prižiūrėti, kad jie būtų sveiki ir darbingi. Tiek darbo arkliai, tiek sportui ar kariuomenei skirti žirgai buvo pristatomi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose, kurios 1922–1936 m. buvo rengiamos Kaune. Šioms parodoms skirtuose specialiuose leidiniuose galime susipažinti su eksponuojamų arklių veislėmis (tam tikrų veislių arkliai buvo išskiriami į atskiras sekcijas), kokie arkliai laimėjo parodų prizus, kas jų savininkai.

Ketvirtos Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos (1925 m.) fotografijų albume, parengtame fotografijos bendrovės „Menas“, matome ir eksponuotų, laimėjusių arklių nuotraukų.

Laimėjusių arklių nuotraukos įdėtos ir į 1930 m. Vytauto Didžiojo metų Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos leidinį (šį leidinį paruošė ir išleido Lietuvos Prekybos ir pramonės rūmų referentas D. Gruodis). Yra išlikusios ir trečiosios bei septintosios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodų originalios nuotraukos (saugoma Kauno technologijos universiteto (KTU) bibliotekoje ir Lietuvos centriniame valstybės archyve).

Atsisveikinimas su Kauno konke (1929 m.). / KAVB archyvo nuotr.

Legendinė konkė

Atskira arklių panaudojimo sritis tarpukariu buvo Kauno arklių tramvajus, vežiojęs keleivius nuo 1892 m. iki 1929 m. Koncesija dėl arklių tramvajaus, dar vadinamo konke, eksploatacijos buvo pasirašyta 1887 m. su belgų inžinieriumi, Šveicarijos piliečiu Eugenijumi Diuponu, o įsigaliojo nuo 1892 m. gegužės 24 d., kai arklių tramvajus pradėjo vežioti keleivius.

Mirus E. Diuponui, arklių tramvajus priklausė jo žmonai Marijai Diupon. Iš Kauno arklių tramvajaus savininkės M. Diupon arklių tramvajaus nekilnojamąjį turtą, arklius ir koncesiją konkei 1919 m. įsigijo Martynas Yčas, Vulfas Frenkelis ir Simonas Švarcas.

1922 m. arklių tramvajaus bendrovei priklausė septyniolika vagonų (tinkamų naudoti buvo keturiolika) ir 38 arkliai, kasdien važinėjo dešimt vagonų žiemą ir keturiolika vasarą bei buvo 88 tarnautojai (3).

1927 m. vasarą, kai vyko koncesininkų derybos su miesto valdyba dėl arklių tramvajaus išpirkimo nepasibaigus koncesijos laikui, kursavo tie patys keturiolika vagonų. Kauno miesto valdyba planavo arklių tramvajų visai panaikinti, o kol bus įrengtas elektros tramvajus (kuris ir liko tik planuose), turėjo organizuoti platesnį susisiekimą autobusais. Bet tiek derybos, tiek arklių tramvajaus likvidavimas užtruko ir tik 1929 m. kovą įvyko garsiosios „konkės laidotuvės“.

Dar 1927 m. dalis konkės arklių buvo parduota iš varžytinių, o 1931 m. keli arkliai pateko į tų pačių koncesininkų valdomą „Ragutį“ vežioti vaisvandenius, kiti buvo parduoti ar išdalinti už bendrovės skolas jos darbininkams. Tada dešimt geresnių konkės arklių pateko į vieno iš buvusių arklių tramvajaus koncesininkų M. Yčo dvarą (4).

Arklių tramvajaus istorijos pradžia aprašyta darbininkams skirtame periodiniame leidinyje „Robotnik litewski“ [5], o apie visą arklių tramvajaus veikimą straipsnį žurnale „Technikos žodis“ paskelbė Česlovas Vištakas (6) ir Alvydas Surblys straipsnyje „Martyno Yčo ekonominės veiklos pėdsakais“ (7). Knygoje, skirtoje Kauno autobusų istorijai, skyrelį „Nuo diližano iki konkės“ parašė ir iliustracijas jam surinko Brigita Tranavičiūtė ir Arvydas Pakštalis (8).

3 – Kauno miesto susisiekimas // Tėvynės balsas. – 1922, rugpj. 17, p. 3.

4 – Ar dar gyvi arkliai, traukę Kauno konkę / E. Dantas [P. Kubilius] // Diena. – 1934, geg. 13, p. 2.

5 – Tramwaj Kowienski // Robotnik litewski. – 1897, Nr. 2, p. 34–35.

6 – Kauno konkės istorija / Č. Vištakas // Technikos žodis. – 1992, Nr. 2, p. 15–17.

7 – Martyno Yčo ekonominės veiklos pėdsakais / Alvydas Surblys // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2006, t. 7, p. 116–119.

8 – Nuo diližano iki konkės // 80 metų kelyje / Brigita Tranavičiūtė, Arvydas Pakštalis. – Kaunas: Kopa, 2014, p. 13–27.

Susikirtę keliai

Gabus jaunuolis J. Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienk., Jiezno valsč., Trakų apskr.–1934 m. spalio 24 d., Kaunas) iš pradžių baigė Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją, bet neužsisklendė kunigystėje. Fribūro (Šveicarija) universitete baigė istorijos, filosofijos ir socialinių mokslų studijas, parengė disertaciją vokiečių kalba „Tikėjimo skilimas Lietuvoje 16 a. iki jėzuitų atvykimo“ (Die Glaubenspaltung in Litauen im XVI Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569: Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde von der hohen philosophischen Fakultät der Universität Freiburg in der Schweiz / vorgelegt von Joseph Puryckis. – Freiburg: Buchdruckerei Gebrüder Fragniere, 1919), ją 1919 m. apsigynė ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

J. Purickis buvo gabus diplomatas, politikas, mokėjęs daug užsienio kalbų. Ne savo noru pasitraukęs iš politikos reiškėsi kaip produktyvus žurnalistas, buvo išrinktas Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, juo išbuvo iki pat mirties. Tuo metu, kai jis 1920 m. birželio 19 d. tapo užsienio reikalų ministru, tokio jo karjeros posūkio į žurnalistiką turbūt niekas negalėjo prognozuoti.

Prieštaringai vertinama vadinamoji spekuliacinė byla (kilusi paaiškėjus, kad Lietuvos diplomatiniu paštu į sovietų Rusiją buvo gabenamas sacharinas ir kitos prekės – red. past.) nulėmė visą tolesnį J. Purickio gyvenimą. Per šią bylą susikirto dviejų labai skirtingų, bet šiek tiek panašaus likimo politikų keliai.

Įvairių bylų herojus, gabus politikas, žurnalistas, daugelio kalbų žinovas ir eruditas A. Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Tverečiaus valsčius – 1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Rusija) J. Purickio byloje buvo vienas tų, kurie pripažino J. Purickio kaltę ir siekė, kad jis būtų nuteistas.

Likimo ironija, bet gana greitai viskas apsivertė ir A. Voldemaras iš kaltintojo virto kaltinamuoju dėl cenzūrai nepatikusio straipsnio „Katruo keliu?“, 1923 m. paskelbto Antano Smetonos redaguojamame „Vaire“.

Mįslingi pasikėsinimai

J. Purickis su A. Voldemaru buvo panašaus likimo ir dėl pasikėsinimų juos nužudyti. Tiek 1921 m. pasikėsinimai prieš J. Purickį ir ministrą Ernestą Galvanauską, tiek 1929 m. išpuolis prieš A. Voldemarą ir bombos sprogimas Liudos ir Jono Raupių name buvusioje „Geležinio vilko“ sporto sąjungos būstinėje (organizacija „Geležinis vilkas“ taip pat siejama su A. Voldemaro asmeniu) buvo Lietuvos užsienio politikos peripetijų atspindys.

Tiesa, Rapolo Skipičio liudijimu, galėjo būti ir kiek pikantiškesnė pasikėsinimo prieš J. Purickį versija – kad į jį šovęs pats A. Voldemaras. Įtikinamesnė versija, kad į J. Purickį 1921 m. birželio 19 d. šovė neišaiškintas asmuo, nusiteikęs prieš derybas dėl Paulo Hymanso Tautų Sąjungoje pristatyto projekto.

Veikla: Dr. J. Purickis, L. Žurnalistų Sąjungos Pirmininkas: (Estų karikatūristo E. Janimegi šaržas) // Naujas žodis. - 1932 m, Nr. 8, psl. 147.

Buvo parengti du P. Hymanso projekto variantai, antrajame buvo numatyta Lietuvos ir Lenkijos bendra ekonominė ir užsienio politika, bendri kariniai veiksmai užpuolimo atveju.

J. Purickis aktyviai palaikė P. Hymanso projektą, kaip esą mažesnę blogybę, padėsiančią išvengti Lietuvos izoliacijos, o A. Voldemaras buvo griežtas tokio pasiūlymo priešininkas, teigęs, kad šio projekto priėmimas būsiąs Lietuvos nepriklausomybės palaidojimas (Lietuvos ir Lenkijos konfederacija / A. Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, spal. 6–7, p. 2).

Pasak R. Skipičio, į J. Purickį šovęs jo konkurentas užsienio reikalų ministro poste A. Voldemaras (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 328–335). Tai mažai tikėtina, bet kaip P. Hymanso projekto priešininkas, A. Voldemaras tikrai galėjo pakurstyti tokias jėgas, kurios įvykdė pasikėsinimus tiek prieš J. Purickį, tiek 1921 m. lapkričio 25 d. prieš E. Galvanauską, atstovavusį Lietuvai Tautų Sąjungoje ir tariamai vedusį su lenkais slaptas derybas dėl minėto projekto.

Tiesa, J. Purickis apie pasikėsinimą sužinojo tik iš kulkos žymės sienoje, o E. Galvanauskas nuo sprogimo skeveldrų, įmetus sprogstamąją medžiagą į jo butą (name priešais dabartinį „Akropolį“), gerokai nukentėjo (Pasikėsinimas nužudyti p. Galvanauskį // Laisvė. – 1921, lapkr. 27, p. 1).

Pasikėsinimai prieš A. Voldemarą ir „Geležinio vilko“ sporto būstinę taip pat galėjo būti ultrakairiųjų, nepatenkintų A. Voldemaro užsienio politika ir sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ veikimu, darbas. Prieš A. Voldemarą pasikėsino studentai aušrininkai, vienas jų, universiteto technikos fakulteto studentas Aleksandras Vosylius, buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, o sprogimo Raupių name kaltininkai taip ir liko neišaiškinti. Kaltų nebuvo rasta ir dėl pasikėsinimų į J. Purickį ir E. Galvanauską (atrodo, jų ir neieškota, kaip ir padėjusių bombą Raupių name).

Skandalingoji byla

J. Purickio spekuliacinė byla turėjo skaudžių padarinių ne tik jam pačiam. Ji sukėlė Antano Tumėno vyriausybės (1925) krizę, o jos nagrinėjimas sukėlė didelį nepasitikėjimą valdžia ir teismais.

J. Purickis, 1921 m. gruodžio 12 d. pasitraukęs iš užsienio reikalų ministro pareigų ir 1925 m. išteisintas spekuliacinėje byloje, į politiką nebegrįžo. Lietuva neteko gabaus politiko (arba laimėjo netekusi, jei žvelgsime iš kaltintojų byloje pusės), bet gavo labai daug įvairiausiomis temomis rašiusį žurnalistą, publicistą, dažniausiai pasirašinėjusį Vygando slapyvardžiu.

Bylai, kurios vienas iš veikėjų buvo J. Purickis, negailėta epitetų: spekuliacinė, „šmugelio“, sacharinininkų, sacharino ir kokaino, diplomatinio pašto kontrabandininkų, „keturių Juozų“ byla. Ši byla į teismą pateko ne iš karto. Iš pradžių bandyta aklai neigti faktus, net grasinant paduoti šmeižikus į teismą.

Vėliau kaltę bandyta suversti kontrabandą išaiškinusiam krašto apsaugos ministrui Konstantinui Žukui, kuris esą leido išvežti 400 kg sacharino už demarkacinės linijos, nors būtent jo dėka vagonai su kontrabanda buvo sulaikyti Joniškyje. Beje, jis pats savo atsiminimuose apie šią bylą daug visko pripainiojo, įtraukdamas į ją ir nieko dėtą Kiprą Petrauską. Galiausiai byla kainavo K. Žukui krašto apsaugos ministro postą (Žvilgsnis į praeitį: žmogaus ir kario atsiminimai / K. Žukas. – Chicago: Terra, 1959, p. 364–380).

Vienas J. Purickio kritikų A. Voldemaras, reikalavęs, kad jis būtų patrauktas jį į teismą ir atsistatydintų, kaltintas dviveidiškumu: esą jam pačiam rūpėjęs užsienio reikalų ministro postas.

A. Voldemaro straipsnis „Teisman“ (Teisman! [J.Purickio kontrabandos reikalu ir bendrai valdžios kritika] / A.Voldemaras // Lietuvių balsas. – 1921, gruod. 10–11 (Nr. 17), p. 1–2) skatino imtis aktyvesnių veiksmų, opozicijos nuomone, prieš vengiantį atsakomybės ir dėl tariamos ligos į užsienį išvykusį J. Purickį (Lietuvos teisingumo ministerijos ypatingai svarbioms byloms teismo tardytojo Z. Toliušio nutarimas dėl bylos J. Purickiui iškėlimo sąryšyje su A. Voldemaro straipsniu „Teisman“ laikraštyje „Lietuvių balsas“. 1922 05 25. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 268, l. 153–158).

Palanki baigtis

Jau nagrinėjant šią bylą įvairios politinės jėgos spaudė, kad teismas priimtų J. Purickiui palankų sprendimą. Teisingumo ministras Antanas Tumėnas stengėsi atimti bylą iš Vyriausiojo Tribunolo (byla, kurioje įsimaišęs ministras, iš karto turėjo būti nagrinėjama aukščiausiajame teisme) ir pavesti ją nagrinėti krikščionių demokratų blokui Seime – kitaip sakant, ją numarinti.

„Teisės“ žurnalo straipsnyje „Vyriausiojo Tribunolo praktika“ išsamiai analizuojamos aplinkybės, dėl kurių ši byla iškart buvo perduota Vyriausiajam Tribunolui. Argumentuota, kad Vyriausiasis Tribunolas veikė Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėmis (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 65–72).

Įvaizdis: Senovės apaštalas. šių dienų apaštalas (J. Purickio karikatūra // Socialdemokratas. - 1923 m., balandžio 22 d., p.1.

Vyriausiajam Tribunolui nepasidavus, buvo grasinama atleisti jo narius. Viena priežasčių, kodėl iš Vyriausiojo Tribunolo pirmininkų buvo atleistas Augustinas Janulaitis (vėliau paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju), galėjo būti tribunolo nepaklusnumas ne tik oficialiai įvardijamu teisėjų mantijų klausimu, bet ir dėl J. Purickio bylos. A. Janulaitis šia byla buvo suinteresuotas ne tik kaip Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, bet ir kaip prisidėjęs prie jos iškėlimo, mat dar 1922 m., būdamas Vidaus reikalų ministerijos juriskonsultu Berlyne, atsakė į Petro Klimo su šia byla susijusias užklausas.

Spaudimas, atrodo, Vyriausiajam Tribunolui padėjo išteisinti J. Purickį. Byla atskleidė veikiančių įstatymų netobulumą, nes tai, kas nedraudžiama, buvo galima traktuoti kaip leistinas dalykas.

Užsienio reikalų ministrui niekas nedraudė išvežti į Rusiją sacharino ir ten jo parduoti, o už gautus pinigus ten nusipirkus brangenybių, parsivežti jas į Lietuvą. Nebuvo įrodyta, kad tai daroma norint pasipelnyti, prisidengiant valstybės vardu ir labdara. Į Maskvą norėta išvežti sacharino, kokaino, spirito ir kitų prekių ir jas ten realizuoti, o buvo užrašyta, kad vežami vagonai su cukrumi ir miltais – Lietuvos valstybės auka badaujančiai Rusijai.

Proceso peripetijos

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje 1919–1920 m., susitaręs su Lietuvos pasiuntinybės Berlyne kanceliarijos vedėja Ona Jagomastaite ir Teodoru Skrinikovu, supirkinėjo įvairių šalių valiutą ir brangenybes, naudojosi diplomatiniais kurjeriais, valstybės antspaudu, kad lengviau ir be muitų pervežtų minėtus dalykus.

Be to, J. Purickis, būdamas pasiuntiniu Vokietijoje, privatiems reikalams naudojo valstybės pinigus. Tik dalis jų buvo grąžinta markėmis nagrinėjant bylą ir jau kritus jų kursui.

Šie ankstesnės J. Purickio veiklos epizodai buvo nagrinėjami atskirai nuo „keturių Juozų“ – J. Purickio, J. Vaitiekūno, J. Avižonio ir J. Šutinio – bylos, kol visai jų kaip kaltinimų spekuliacinėje byloje atsisakyta.

Be to, dėl minėtų piktnaudžiavimo diplomatine tarnyba epizodų visa kaltė suversta O. Jagomastaitei, spekuliavusiai savo patrono J. Purickio vardu, apgaulės būdu įforminusiai kontrabandą kaip atstovybės paketus.

T. Skrinikovas byloje buvo sąmoningai užmirštas, nes su juo susiję ir kontrabandos į Maskvą epizodai, įrodantys, kad sulaikyti vagonai su kontrabanda nebuvo pirmas toks nusikaltimas. Pats T. Skrinikovas iš tarnybos Lietuvos atstovybėje Maskvoje buvo atleistas dar 1921 m. vasarą. Motyvuotame Vyriausiojo Tribunolo sprendime dėl J. Purickio bylos (Vyriausiojo Tribunolo praktika // Teisė. – 1925, Nr. 7, p. 72–86) atsakingu už sulaikytą kontrabandą į Maskvą vieninteliame epizode buvo paskelbtas Zacharas Milikovskis, kuriam tariamai atsilyginta kontrabanda už dviejų vagonų dovanų su miltais ir cukrumi pristatymą į Maskvą savo lėšomis.

Ministras išteisintas

Lietuvos užsienio reikalų ministerija, neturėjusi lėšų įvykdyti pasižadėjimą – padėti badaujantiems Rusijoje, tad nebuvę pakankamai įrodymų, kad kontrabanda siekta pasipelnyti. Kokaino būta tik 4 kg – jis slėptas dėžėje, adresuotoje atstovybės Maskvoje tarnautojui J. Avižieniui. Tačiau jį ten galėjęs bet kas įkišti ir J. Purickis apie kokainą negalėjęs žinoti. Tai esąs tiesiog neapsižiūrėjimas, o ne nusikaltimas.

Dėl ten pat buvusių alkoholinių gėrimų ir alaus statinaitės užsiminta tik bylos kaltinamojoje dalyje, to taip pat nelaikant nusikaltimu. J. Purickio sacharino dalis skirta realizuoti ir „geriems daiktams“ nupirkti, jeigu ir buvusi, tai tik labai nedidelė ir tai nesą baustina.

Neradus nusikaltimo sudėties dėl vagonuose buvusių kontrabandinių prekių, atmestas ir kaltinimas dėl klaidinančių muitinės deklaracijų apie tai, kas vežama. Dėl ankstesnių J. Purickio su T. Skrinikovu ir O. Jagomastaite veiklų reikia pasakyti, kad jos nesusietos su „keturių Juozų byla“ kaip kontrabandinės veiklos piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi recidyvas, o J. Purickio atsakomybės šiuose epizoduose neįžiūrėta, nes J. Purickis tik norėjęs O. Jagomastaitę apsaugoti, bet neveikęs kartu su ja.

J. Purickio išteisinimas buvo džiaugsmingai sutiktas krikščionių demokratų „Ryto“ laikraštyje ir valdžios sluoksniuose. Teisininkas Rapolas Skipitis atsiminimuose piktdžiugiškai rašė: „Ar tik ne per daug norėta J. Purickį sutrypti. Liūdniausia, kad tą norą Purickį skandinti bene pirmas buvo sužadinęs ir toliau prieš Purickį atkakliai veikė asmens sumetimais prof. Augustinas Voldemaras“ (Nepriklausomą Lietuvą statant: atsiminimai / Rapolas Skipitis. – Chicago: Terra, 1961, p. 337).

Kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą K. Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda, tikras faktas, o J. Purickio kaltė ar nekaltumas tikriausiai taip ir liks neatskleistas jo biografijos faktas.

Pora: laimingai išsigelbėję – A. Voldemaras su žmona Matilda. Trimitas. 1929 m., Nr. 20, p. 325.

Susikirtimas su A. Smetona

Faktas, kad A. Voldemaras per krašto apsaugos ministrą Konstantiną Žuką bandė prigriebti J. Purickį su kontrabanda. Tą patį galima pasakyti ir apie A. Voldemarą: labai jau norėjo daug kas (pradedant jo buvusiu bendražygiu, o paskui konkurentu Antanu Smetona) jį pulti ir sutrypti.

Kiek tuose puolimuose, A. Voldemarui iškeltose bylose, buvo tikrų faktų, o kiek bandymų paskandinti nepatogų ir labai populiarų politinį priešininką, dabar taip pat labai sudėtinga atsakyti.

Tiesa, yra išlikusi A. Voldemaro bylų medžiaga, saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) ir advokatų A. Tumėno (LCVA), A. Janulaičio (Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Vilniuje rankraščių skyrius) fonduose, bet jų medžiaga, be išsamios istorinės aplinkos, amžininkų liudijimų analizės, dar nėra neginčijamas įrodymas, juo labiau kad bylose daug prieštaringai vertinamų epizodų ir akivaizdaus jų politizavimo.

Spaudos byloje dėl A. Voldemaro straipsnio „Katruo keliu“ A. Smetonos redaguojamame „Vaire“ (1923 m. Nr. 6) kartu su A. Voldemaru nukentėjo ir A. Smetona. Negalėdamas sumokėti Kauno miesto ir apskrities komendanto Vlado Braziulevičiaus paskirtos 2 000 litų baudos, „Vairo“ redaktorius porai savaičių sėdo į kalėjimą. Pats A. Voldemaras buvo išsiųstas mėnesiui į Varnių drausmės batalioną, paskui paliktas Varniuose be teisės sugrįžti į Kauną visu karo padėties laikotarpiu.

Juozas Tumas Valstybės teatre, per Sofijos Čiurlionienės „Aušros sūnūs“ premjerą, tada pasakė garsiąją kalbą, kurioje reikalavo paleisti iš kalėjimo pirmąjį valstybės prezidentą A. Smetoną. Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

Tuo metu pats A. Smetona neparodė nepasitenkinimo, kad nukentėjo dėl A. Voldemaro straipsnio, bet vėliau, net ir būdami vienoje tautininkų stovykloje, jie buvo politiniai priešininkai ir konkurentai.

 

Virtinė kaltinimų

Dar vienoje byloje A. Voldemaras nubaustas ir kaip straipsnio autorius, ir kaip leidinio redaktorius. Kaip matome iš šios bylos apeliacijos, teisingumo ministras Vincas Karoblis padavė A. Voldemarą į teismą dėl rašinio „Karoblį kalėjiman“ jo redaguotame „Tėvynės balso“ laikraštyje (Karoblį kalėjiman / A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, spal. 17).

A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėmis kalėjimo kaip straipsnio autorius ir dar 440 litų bauda kaip leidinio redaktorius (Prof. Augustino Voldemaro skundas prieš Kauno apygardos teismo 1923 m. gegužės mėn. 23 dienos sprendimą. 1925 01 17 // Vyriausiojo tribunolo 1924–1927 metų baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys / redagavo J. Byla. – Kaunas: D. Gutmano leidinys, 1932, p. 55–60).

Bylų dėl asmens įžeidimo A. Voldemaras turėjo ir daugiau. Viena jų – su paties ne itin mėgstamu Juozu Gabriu, su kuriuo vis susikirsdavo keliai politikoje. 1925 m. A. Voldemaras buvo kaltinamas už J. Gabrio įžeidimą per spaudą. Laikraščio „Krašto balsas“ straipsnyje „Laisvės“ šmeižtams“ („Laisvės“ šmeižtams / A. Voldemaras // Krašto balsas. – 1923, saus. 19, p. 2–3) A. Voldemaras pavadino J. Gabrį vokiečių šnipu.

1925 m. birželio 25 d. Kauno antros nuovados Taikos teisėjo sprendimu už J. Gabrio-Paršaičio įžeidimą spaudoje A. Voldemaras buvo nubaustas dviem savaitėms paprasto kalėjimo (sprendimas įsigaliojo 1927 m.), bet, padavęs apeliaciją Kauno apygardos teismui, šio teismo 1932 m. spalio 6 d. sprendimu buvo išteisintas. Šį sprendimą paliko galioti ir Vyriausiasis Tribunolas, kuriam buvo paduota J. Gabrio įgaliotinio advokato A. Tumėno kasacija (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl apeliacijos Kauno antros nuovados Taikos teisėjo 1925 m. birželio 25 d. sprendimui A. Voldemaro byloje dėl J. Gabrio įžeidimo per spaudą. 1932 10 06. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 783, l. 1-7; Byloj su Gabriu prof. Voldemaras išteisintas // Lietuvos aidas. – 1932, spal. 7, p. 6 ; Vyriausiojo Tribunolo sprendimas A. Voldemaro ir J. Gabrio byloje dėl šmeižto. 1933 05 11. MAB Rankraščių skyrius. F 267–2411).

1926 m. buvo nagrinėjama dar viena A. Voldemaro apeliacijos byla dėl Kazio Ambrozaičio įžeidimo per spaudą 1922 m. liepos 17 d. sprendimo panaikinimo (buvo nubaustas trimis paromis arešto, teismo sprendimą išspausdinant „Tėvynės balse“). K. Ambrozaičio jau pasibaigusios bylos paminėjimas (Amnėstijos sumanymas // A. Voldemaras // Tėvynės balsas. – 1922, geg. 27, p. 1) įvertintas kaip netyčinis, dėl nežinojimo, nenorint sąmoningai K. Ambrozaitį įžeisti. A. Voldemaras ir šioje byloje buvo išteisintas (Kauno apygardos teismo sprendimas dėl 1922 m. liepos 17 d. Kauno miesto ir apskrities pirmos nuovados Taikos teisėjo sprendimo Augustino Voldemaro, kaltinamo už K. Ambrozaičio įžeidimą per spaudą, byloje panaikinimo. 1926 02 12. LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 782, l. 1–2).

A. Voldemaras taip pat buvo išteisintas dar 1922 m. kilusioje byloje dėl daniškų kronų, kurios svarstymas užtruko labai ilgai. Byla buvo iškelta dėl 53 000 daniškų kronų, rinktų valstybei 1918 m., pasisavinimo. Kartu su A. Voldemaru rinkęs ir pasisavinęs lėšas Martynas Yčas byloje kažkodėl buvo tik liudininkas. 1932 m. byla svarstyta apeliaciniame teisme ir A. Voldemaras išteisintas nenustačius nusikaltimo sudėties (nusikalstamas veikimas pagal kai kuriuos straipsnius net nesvarstytas įsigaliojus amnestijai dėl senaties).

Šaržas: balsas iš tamsos: „Matysim, ar ilgai tu ten laikysiesi.“ Vėpla. 1929 m., Nr. 7, p. 16.

Skandalas dėl buto

A. Voldemaro vyriausybės krizė (sukelta tikro ar tariamo jo kabineto narių nepasitenkinimo ir palaikoma A. Smetonos) buvo atidėta dėl pasikėsinimo į jį prie Valstybės teatro. Tačiau laukta neilgai: pasikeitimams vyriausybėje buvo pasiruošta, pasinaudojus tuo, kad tuoj po pasikėsinimo A. Voldemaras išvyko į užsienį.

Ir paleidus vyriausybę, suformavus naują, A. Voldemaras liko populiarus, todėl buvo stengiamasi jį įvairiausiais būdais sukompromituoti ir pašalinti iš politikos lauko. Tyrinėjant jo tikrą ar tariamą antivalstybinę veiklą, vykdant A. Voldemaro ir su juo susijusių asmenų agentūrinį sekimą, naudotas terminas „voldemarininkai“, kuris tarsi savaime liudijo vienų ar kitų asmenų antivalstybinę veiklą.

A. Voldemaras taip pat buvo siejamas su sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“. Ji, kaip ir voldemarininkai, buvo kaltinama antivalstybinio perversmo rengimu. A. Voldemaras buvo organizacijos „Geležinis vilkas“ vienas idėjinių vadų, bet tiesiogiai jos veikloje nedalyvavo.

Siekiant sumenkinti A. Voldemaro autoritetą ir pakirsti jo politinę įtaką, pasinaudota ir jo nenoru palikti prabangų, specialiai jam įrengtą tarnybinį butą Lietuvos banko pastate. Siekiant jį iškraustyti prievarta, buvo inicijuotas garbės teismas. Teismo neprireikė, nes A. Voldemaras dėl antivalstybinio veikimo ir valstybės perversmo organizavimo buvo ištremtas į Platelius. Žmonai Matildai teko susitaikyti su iškraustymu, tačiau jis pats nenusileido. A. Voldemaras bandė iškelti bylą dėl jo daiktų, meno vertybių, knygų apgadinimo, atsiradusio išmetus daiktus už buto durų ar perkėlus į banko saugyklas. Savo turtą A. Voldemaras buvo įvertinęs milijoninėmis sumomis: knygas – apie 0,5 mln. litų, antikvarinius baldus, paveikslus – apie 4,5 mln. litų). Tačiau byla taip pat nepasiekė teismo.

Būta planų šiame bute apgyvendinti popiežiaus nucijų Richardo Bartoloni, o pats A. Voldemaras puoselėjo viltis išsaugoti patalpas, jei būtų paskirtas Lietuvos banko valdytoju (A. Voldemaro laiškas J. Tūbeliui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto Lietuvos banke. 1930 04 04. MAB Rankraščių skyrius. F 172-84 ; A. Voldemaro raštas dėl savo valdiško buto perleidimo popiežiaus nuncijui R. Bartoloni. 1930 05. MAB Rankraščių skyrius. F 172-65 ; A. Voldemaro laiškas vidaus reikalų ministrui Petrui Aravičiui dėl reikalavimo išsikelti iš valdiško buto. 1930 07 18. MAB Rankraščių skyrius. F 172-64).

Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nieko nepasiekė ir Lietuvos bankas, bandęs prisiteisti už butą nemokėtą nuomą, kuri, pasak banko atstovų, susidarė apie 30 tūkst. litų, dar apie 20 tūkst. litų bankas buvo išleidęs A. Voldemaro butui įrengti, baldams, už kuriuos bankui taip pat nebuvo kompensuota.

Tikslios apskaitos nebuvo, taigi dabar net sudėtinga nustatyti, kas buvo paties A. Voldemaro įsigyta, o kas jo užsakymu pirkta iš valstybinių ar banko lėšų.

Metafora: B. Jermolajevo karikatūroje antstolis Romeo ragina A. Voldemarą išeiti iš buto Lietuvos banko namuose, o A. Voldemaras – Džuljeta neklauso. Sekmadienis. 1930 m., bal. 27, p. 1.

Nenurimo net ir užsienyje

Iškraustyta iš buto Matilda Voldemarienė apsigyveno „Kęstučio“ viešbutyje, o paskui išvyko į vyro tremties vietą – Platelių kleboniją, vėliau – į grafų Šuazelių dvarą Plateliuose.

Beje, A. Voldemaro žmonai bandyta iškelti bylą ir dėl gyvenimo kartu nesusituokus, kai, dar nepanaikinus jos santuokos su A. Jaščenka ir oficialiai nesusituokus, A. Voldemaras vežėsi ją į užsienį jau su nežinia kaip gautu žmonos pasu. Tačiau Bažnyčiai tai neužkliuvo. 1927 m. A. Voldemaras su Matilda buvo maloniai priimti Vatikane pas popiežių, o byla į teismą taip ir nepateko.

1931 m., vykstant voldemarininkų bylai, A. Voldemaras trumpam buvo apsistojęs Kaune, „Romos“ viešbutyje, o po bylos, voldemarininkus išteisinus, jam leista apsigyventi Zarasuose pas pusbrolį, kartu ten vyko ir jo žmona Matilda.

1932 m. A. ir M. Voldemarams leista išvykti į užsienį. Manyta, kad taip pavyks galutinai atsikratyti nepageidaujamo, vis dar nemažą autoritetą išlaikiusio veikėjo. Tačiau A. Voldemaras užsienyje neužsibuvo, o 1934 m. prasidėjo naujas jo bylų maratonas.

1934 m. nuskambėjo garsi A. Voldemaro byla dėl jo straipsnio „Likimo keliais“, kuris, susitarus su Jonu Karučiu, iš pradžių išspausdintas „Tautos balse“, bet, karo komendanto įsakymu uždraudus „Tautos balso“ numerį su šiuo straipsniu (išplatinta tik keli numeriai), jis perspausdintas nacistinės pakraipos vokiečių laikraštyje „Preussische Zeitung“.

Straipsnyje „Likimo keliais“ A. Voldemaras rašė, kad įtampos su Vokietija didinimas yra pražūtingas Lietuvai, o dėl to labiausiai kaltas esąs A. Smetona.

Straipsnis kvalifikuotas kaip pavojingas tautai ir valstybei, galintis sukelti nepasitenkinimą esama valdžia ir galimai pavojingą valstybei nerimą ir atitinkamą veikimą. Be to, nepaklusus karo komendanto sprendimui, straipsnis vis tiek platintas priešiškame Lietuvos valstybei leidinyje ir tai gali būti kvalifikuojama kaip antivalstybinis veikimas.

1934 m. lapkričio 8 d. Apeliacinių rūmų sprendimu šioje byloje A. Voldemaras nuteistas šešiems mėnesiams kalėjimo. Vyriausiasis tribunolas kai kurias Apeliacinių rūmų 1934 m. lapkričio 8 d. bylos sprendimo formuluotes pripažino nepakankamai pagrįstomis, tą sprendimą panaikino ir perdavė Apeliaciniams rūmams bylą svarstyti iš naujo (Voldemaro Augustino ir kit. baudžiamosios bylos: [dėl straipsnio „Likimo keliais“] advokato Nargelevičiaus skundas prieš Apeliacinių Rūmų 1934 m. lapkričio mėnesio 8 d. sprendimą. 1935 05 28 // Vyriausiojo tribunolo 1933–1938 m. baudžiamųjų kasacinių bylų sprendimų rinkinys. – Kaunas: Lietuvos teisininkų draugija, 1939, p. 389–394).

Byla vėl buvo svarstoma Apeliaciniuose rūmuose 1935–1936 m. (Apeliacinių rūmų sprendimas A. Voldemaro byloje dėl straipsnio „Likimo keliais“. 1936 07 02 / 03. LCVA, f. 932, ap. 1, b. 52, l. 265–267). A. Voldemarui šiuo teismo sprendimu liko galioti šešių mėnesių kalėjimo bausmė, bet konstatuota, kad jis tą laiką jau atsėdėjo ir bausmę atliko.

Pats A. Voldemaras 1934 m. vasarį iškėlė bylą prieš jo knygelės prancūzų kalba „Lietuva ir jos problemos“ recenzijos autorių, Klaipėdos gubernatorių Joną Navaką ir prieš „Lietuvos aido“ atsakingąjį redaktorių Simą Aleksandravičių. Bylos eigoje A. Voldemaras ją papildė naujais kaltinimais (Kauno apylinkės teismui skundo papildymas dėl straipsnių „A. Voldemaro sąjunga su Preussische Zeitung“ ir „Kultūros kaina“ laikraštyje „Lietuvos aidas“, 1934 m. kovo 12 ir 13 d., pridedant šį papildymą prie A. Voldemaro bylos su „Lietuvos aido“ redaktoriumi Simu Aleksandravičiumi dėl J. Navako recenzijos. 1934 03 19. LCVA, f. 378, ap. 13, b. 35). Tačiau bylos svarstymas vyko vangiai, kol buvo atidėtas iki spalio, o galiausiai byla numarinta.

Lemtingas žingsnis

Lemtinga A. Voldemaro tolesniam likimui buvo 1934 m. birželio 7 d. įvykusio Petro Kubiliūno sukilimo byla. Nors A. Voldemaras tiesiogiai sukilime nedalyvavo, jis buvo kaltinamas inspiravęs šį sukilimą ir netiesiogiai jį palaikęs. Nors buvo parskraidintas tariamai vadovauti šiam pučui jau jam pasibaigus, už prisidėjimą prie jo buvo nuteistas dvylikai metų sunkųjų darbų kalėjimo. Pritaikius amnestiją, atsėdėjęs trejus metus ir aštuonis mėnesius, buvo paleistas.

Iš pradžių A. Voldemaras vėl apsigyveno Zarasuose, o paskui išvyko į užsienį. 1939 m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet negavo darbo universitete. Valdžia vėl pasirūpino jį išsiųsti į Prancūziją, Vatikaną.

Matyt, A. Voldemaras jautėsi gana nukentėjęs nuo tautininkų režimo, tad netikėtai nusprendė grįžti į Lietuvą pačiu netinkamiausiu laiku, jau ją okupavus sovietams. Tas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, labai naivus poelgis ne tik negražiai užbaigė talentingo politiko, valstybės veikėjo karjerą, bet ir kainavo jam gyvybę.

Nieko stebėtino, kad gyvenimą šioje gatvėje dažniausiai ir siejame su įvairiomis šventėmis, minėjimais, čia įsikūrusiais visuomeniniais pastatais, bet ne su jos privačia, gyvenamąja, erdve. Nors susidomėjimas Kauno modernizmo architektūra yra išaugęs, bet ją retai siejame su ten gyvenusiais žmonėmis, jų istorijomis, likimais. Dauguma K.Donelaičio gatvės namų, statytų tarpukariu, išliko, bet vis sunkiau surasti juose laikinosios sostinės autentikos, ten gyvenusių žmonių veiklos pėdsakų. Dar svarbiau rasti laiko neištrintų pėdsakų ten, kur nebeliko juos menančių pastatų. K.Donelaičio gatvėje yra ir keletas dingusio Kauno objektų, kuriuos dėl vienokių ar kitokių priežasčių verta prisiminti.

Vieni dingę objektai mums primena gražius pastatus, liudija apie negrįžtamai pakitusią gyvenamąją ir kultūrinę erdvę, o kitus prisimename dėl laikinosios sostinės kultūros erdvę menančių istorijų.

A.Šostako namas

Vienas dingusio Kauno objektų – vyriausiojo darbo ir socialinės apsaugos inspektoriaus Aleksandro Šostako namas, statytas 1925 m. Architektūros prasme jis nebuvo išskirtinis, tačiau varpo formos su kolonomis pastatas puošė aplinką, kurioje stovėjo. Pastatą projektavo anksti miręs inžinierius Jonas Salenekas, Kaune palikęs nemažai verslo objektų, gyvenamųjų pastatų. Apie šį inžinierių žinome labai nedaug, nes tik šiais laikais jis prikeliamas iš užmaršties. Jo projektuotam A.Šostako namui dvigubai nepasisekė – jis ne tik turėjo didelį, agresyvų kaimyną (pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą statytą Juozo Žemgulio namą), bet tai buvo gera vieta ir naujam sovietiniam statiniui, dėl to ir buvo nugriautas, nors, pripažinkime, namo būta gražaus, ypač tuo metu, kai jau buvo sutvarkyta jo aplinka, nebeliko menkaverčių pastatų aplink. Jau 1931 m. jam kilo grėsmė dėl per arti prisišliejusio kaimyno.

J.Žemgulio namo projektavimo klaidos (pamatų ir sienos iš rytinės pusės) lėmė, kad pradėjo skilinėti kaimyninio A.Šostako namo sienos, atsirado plyšių išilginėse sienose kairiajame namo gale prieš statomus J.Žemgulio namus. Projektavimo klaidos (namo pastogėje, o ne rūsyje įrengti sandėliukai malkoms, nereikalingiems daiktams, augintiniams) galbūt lėmė ir 1933 m. J.Žemgulio namo pastogėje dėl nuvirtusios žvakės kilusį gaisrą, kurį užgesinus paaiškėjo, kad nutroško ten laikomi rašytojo A.Vienuolio dovanoti triušiai (Gaisras dr. Žemgulio namuose // Lietuvos aidas. – 1933, bal., 11, p. 6).

Ryškus: nežinomo fotografo 1930 m. įamžintas A. Šostako namas. / 1930. ČDM Ta-8846.

Beje, J.Žemgulio namas iš pradžių projektuotas dviejų aukštų, bet su architekto žinia, šiam parengus naują projektą, buvo pastatytas keturių aukštų, taigi, galima kalbėti apie dar vieną Kauno objektą, kuris dingo nė nespėjęs gimti. Tik iš likusių pirmojo J.Žemgulio namo projekto brėžinių, saugomų Literatūros ir meno archyve, architekto V.Landsbergio-Žemkalnio fonde, galime įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti ta erdvė, jei stovėtų ne keturių, o dviejų aukštų namas. Iš išlikusių nuotraukų iki J.Žemgulio namo statybos ir jam jau prisišliejus prie A.Šostako namo sienos taip pat galime įsivaizduoti tą erdvę, kurią šiuo metu užima kitas pastatas, labiau priderintas prie aplinkos, nei tai buvo padaryta 1931 m. su V.Landsbergio-Žemkalnio projektuotu namu. A.Šostako namo vietoje 1978 m. iškilo Kauno paveikslų galerija.

Tiesa, pats vyriausiasis darbo ir socialinės apsaugos inspektorius A.Šostakas su žmona Matilda name K.Donelaičio g. 4A (neišlikusiame) iš pradžių beveik negyveno. Vos baigęs jį įrengti išnuomojo dviem nuomininkams, su kuriais sudarė gana įdomias sutartis. Pirmame namo aukšte esantis penkių kambarių butas buvo išnuomotas M.Ožinskiui, o keturių kambarių butas antrame aukšte – E.Rivlinui.

Pats A.Šostakas tikėjosi iš namo nuomos užsidirbti tiek, kad bent iš dalies galėtų padengti namo statybos išlaidas. Gudriai surašyta sutartis (laiku nesumokėjus pinigų už dar neįrengto namo nuomą ar tos nuomos atsisakius po sutarties pasirašymo, sumokėta dalis lieka savininkui) nepaliko jokių galimybių nuomininkams apsigalvoti, bet nuoma vis tiek nedavė tokio pelno, kokio tikėjosi.

S.Nėries pėdsakai

Dar vienas dingęs pastatas buvo senos statybos medinukas, buvęs K.Donelaičio g. 16, nugriautas 1931 m., rengiantis statyti architekto V.Landsbergio-Žemkalnio projektuotą jo namą-biurą (dabar K.Donelaičio g. 38). Tiesa, ir V.Landsbergio-Žemkalnio namo išvaizda nuo 1932 m. tiek išoriškai, tiek viduje gerokai pakitusi, tad autentikos prasme ir jį galima priskirti prie dingusio Kauno objektų, bet dėl įdomaus literatūrinio pėdsako verta prisiminti ir neišlikusį medinuką. Ne dėl to, kad žinotume kokių nors išskirtinių detalių apie 1928 m. tame name gyvenusią Salomėją Bačinskaitę-Salomėją Nėrį.

Romantiškas praeities liudijimas – išlikusios nuotraukos. Vienoje jų, darytoje fotoateljė „Modern“, Salomėja – su namo savininkės paskolinta skara, o nuotraukos kitoje pusėje yra poetės dedikacija poniai Noskovai, apie kurią žinome tik tiek, kad ji nemokėjo lietuviškai, bet jos santykiai su poete buvo nuoširdūs, grįsti abipusiu pasitikėjimu.

Išlikusi dar viena S.Nėries nuotrauka, kurioje poetė Noskovos namo kiemelyje skaito knygą, ir atvirlaiškis, kuriame poetė apgailestauja, kad ilgai neparašė ir jau greitai turi grįžti į Lietuvą iš Berlyno, nes išleido visus pinigus – 1 500 Lt (S.Nėries atvirlaiškis Noskovai. 1928 08 18. MLLM SNMM GEK 757). Abi nuotraukos ir atvirlaiškis saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje S.Nėries muziejuje Palemone. Iš atvirlaiškio galima suprasti, kad dalį pinigų kelionei į Berlyną poetei buvo davusi ta pati ponia Noskova.

Dingę objektai mums primena gražius pastatus, liudija apie negrįžtamai pakitusią gyvenamąją ir kultūrinę erdvę.

Skandalingasis savininkas

Dar du dingusio Kauno objektai K.Donelaičio gatvėje taip pat minėtini dėl juose gyvenusių asmenų istorijų. S.Bačinskaitės-S.Nėries gyvenimo K.Donelaičio g. 16 epizodas buvo šviesus, pozityvus, o Antano Breimerio istorijoje vyrauja tamsūs potėpiai. Ten, kur 1975 m. iškilo Žemėtvarkos instituto Kauno filialo ir daugelio kitų įstaigų pastatų kompleksas (dabar K.Donelaičio g. 33), buvo du namai, kuriuos verta paminėti. Vienas buvo K.Donelaičio g. 17 (šiuo adresu stovėjo pastatai, iš pradžių priklausę Izabelei ir Jonui Voiničiams, paskui – jų įpėdinei Liudvikai Voiničaitei-Jasėnienei, ištekėjusiai už Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio vyr. leitenanto, dirbusio Kybartų muitinėje, Kazio Jasėno).

Voiničių dviejų aukštų mūriniame name, kurį pats 1928 m. projektavo, keturių kambarių bute pirmame aukšte, gyveno A.Breimeris su žmona Ona, viena kino teatro „Daina“ savininkių. A.Breimeris, beje, buvo pirmojo „Dainos“ kino teatro projekto autorius, bet dėl jam iškeltos bylos negalėjo jo užbaigti, todėl kino teatrą projektuoti perleista Stasiui Kudokui. A.Breimeris, dar 1929 m. dėl neigiamos atestacijos buvo paleistas iš kariuomenės į administracijos tarnybos karininkų atsargą.

Kariuomenėje eidamas Karo butų skyriaus viršininko pareigas padarė daug nusižengimų, nesąžiningai elgėsi kariškose statybose, dėl to kariuomenės teismo buvo nubaustas ir turėjo pasitraukti iš tarnybos. Tačiau toli nuo statybų nepasitraukė – kaip „Maisto“ inžinierius, vykdė Šiaulių ir Tauragės „Maisto“ skerdyklų statybos techninę priežiūrą, o tų statybų rangovas buvo Romanas Polovinskas, namo netoliese, dabar K.Donelaičio g. 22 / Gedimino g. 45, savininkas (statytas 1930–1932, projekto autorius Arnas Funkas). Kaip ir R.Polovinskui ir taip pat byloje figūravusiam statybos darbų rangovui Ignui Stungevičiui, A.Breimeriui bandyta uždėti draudimą jo turtui.

Medinukas: Onos Landsbergienės įsigytas ir prašytas nugriauti Noskovos namas K. Donelaičio g. 16, 1932 m. / LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 103, l. 11.

Namo savininkės Liudvikos Jasėnienės prašyta įkainoti turtą K.Donelaičio g. 17. Tai buvo reikalinga Kauno apygardos teismo tardytojui M.Krygeriui kaip laidavimo garantas. L.Jasėnienė laidavo už inžinierių Antaną Breimerį jo byloje 50 000 Lt. Tuo nereikėtų stebėtis, nes A.Breimeris buvo viso L.Jasėnienės nekilnojamojo turto prie K.Donelaičio g. 17 projektų autorius. Voiničių dviejų aukštų mūriniame name gyveno ir daugiau žymių žmonių: inžinierius, publicistas, visuomenės veikėjas Antanas Macijauskas, nuo 1925 m. buvęs Statybos inspekcijos vyr. inspektoriumi, nuo 1931 m. vertęsis privačia statybų inžinieriaus praktika; teisininkas, 1918–1922 m. Kauno apygardos teismo pirmininkas, „Teisės“ žurnalo redaktorius, VDU profesorius Vladas Mačys.

Šalia buvusio K.Donelaičio g. 17 namo stovėjo kampinis K.Donelaičio g. 19 / A.Mickevičiaus g. 26 pastatas, kuris priklausė knygyno Laisvės alėjoje savininkams, knygų leidėjams Liudai ir Jonui Raupiams. Šis namas taip pat nugriautas iki 1975 m., kai buvo statomas minėtas Žemėtvarkos instituto Kauno filialo pastatų kompleksas.

Tame name gyveno ir dirbo daug garsių nuomininkų, bet jį prisimename ne tiek dėl jų, kiek dėl 1929 m. ten nuaidėjusio galingo sprogimo. Tai vienas iš keturių namų Kaune, kurį tarpukariu išgarsino sprogimai (buvo pasikėsinta į Juozą Purickį 1920 m., jam gyvenant dabartiniame Vaižganto g. 14 name; 1922 m. – į Ernestą Galvanauską, gyvenusį šalia dabartinio „Akropolio“ – ant namo Gedimino g. 2 yra jam skirta atminimo lenta; 1926 m. – į valstiečių liaudininkų spaudos buveinę – „Varpo“ spaustuvę, tuo metu dar buvusią Laisvės al. 60, paskui perkeltą į Gedimino gatvę). Taigi 1929 m. lapkričio 30-osios vakare sprogimas nugriaudėjo ir Raupių name.

„Lietuvos žinios“ apie šį įvykį rašė: „1929 m. lapkričio 30 d. šiame name, jo pirmame aukšte įsikūrusioje „Geležinio vilko“ sporto sąjungos būstinėje, 21.32 val. įvyko sprogimas. Anksčiau šioje patalpoje buvo „Mūsų rytojaus“ laikraščio redakcija, bet ji jau buvo išsikėlusi. Įėjimas į šią patalpą buvo iš K.Donelaičio gatvės. Po sprogimo pirmame aukšte niekas nenukentėjo, bet išdužo visi pastato langai, truputį suardyta namo siena iš A.Mickevičiaus gatvės pusės. Antrame aukšte virš šios patalpos gyveno Mažtavičių šeima, stiklai sunkiai sužeidė jų 6 mėnesių mergaitę. Ties universiteto rūmais stovėjusiam papirosų pardavėjui oro banga išvertė papirosus“ (Kaune sprogo bomba // Lietuvos žinios. – 1929, gruod. 2, p. 1).

Dar paminėtina, kad šiame name, tik iš A.Mickevičiaus gatvės pusės, veikė Juozo Bernoto vyrų ir moterų drabužių kirpimo ir siuvimo kursai, buvo ir siuvėjo butas; jame taip pat yra gyvenę filologas, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytojas (1923–1944), spaudos darbuotojas Kazys Kepalas, kultūros veikėjas Vaclovas Biržiška ir kt. Šiame sklype dar buvo 1933 m. statytas J.Raupio namas – K.Donelaičio g. 19A (projektas ir techninė priežiūra – inžinieriaus Juozo Jasiukaičio). Jis taip pat neišlikęs.

Tekėjo midus ir vynas

Kaip dingusio Kauno objektai paminėtini ir menkaverčiai pastatai, buvę Liudvikos Stankevičienės sklype, šalia Karo muziejaus. Šiuo atveju nesigailime, kad tie pastatai buvo nugriauti ir praplėsta Karo muziejaus erdvė. Tačiau verta prisiminti, kad ten yra buvusi L.Stankevičienės midaus ir vyno darykla, o prieš ją iškeliant, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai (LPPAR) planavo ten pasistatyti savo rūmus.

Sklype, buvusiame K.Donelaičio g. 36 (dabar sklypas prie K.Donelaičio g. 66, šalia Karo muziejaus, – Knygnešių sienelė ir kt.), buvo įsikūrusi L.Stankevičienės midaus ir vyno dirbtuvė – čia ji gana sėkmingai veikė, pelnė apdovanojimų Lietuvos ir užsienio parodose. Vyras Jonas Stankevičius pagelbėjo žmonos versle, be to, buvo pasistatęs šioje vietoje laikinų kioskų ir užsiėmė prekyba (prekiavo vaisiais ir kt.), dalyvavo bendrame kavinės-restorano „Ramybė“ versle, tiesa, laikinuose pastatuose.

Modernus: O. Landsbergienė prie savo namo K. Donelaičio g. 16. / LLMA, f. 81, ap. 1, b. 2087, l.18, nuotr. 66.

Stankevičiai turėjo čia nedidelį medinį vieno aukšto namą, įsigytą 1899 m., kuriame gyveno ir dirbo, planavo pasistatyti didesnį, bet nepavyko. Turėjo įsirengę ledainę vyno ir midaus dirbtuvei, bandė rekonstruoti dirbtuvės sandėlį į jos gamybos patalpas, nuo 1926 m. buvo įsirengę laikinai vasaros sezonu veikiančią kavinę ir arbatinę, vėliau – kavinę-restoraną ir bandė gauti leidimą demonstruoti kino fimus prie kavinės. Kavinei-restoranui leista veikti, bet leidimo demonstruoti filmus taip ir negavo. 1939 m. rugpjūtį Stankevičių sklypas su pastatais (kurie netrukus buvo nugriauti) parduotas Kauno miestui – muziejaus sodeliui išplėsti. Tuomet Stankevičiai su savo midaus ir vyno dirbtuve įsikūrė P.Višinskio g. 66, o Stankevičių sklypo vietoje įrengta Knygnešių sienelės ir kt. erdvė. Tiesa, kaip minėjau, L.Stankevičienės sklype, dar iki tol, kol jis buvo parduotas Kauno miestui, LPPAR ketino pasistatyti savo rūmus. Jau buvo sutarta dėl sklypo išnuomojimo Kauno miesto savivaldybei ir paskui jo perleidimo beveik veltui LPPAR, bet, visuomenei sukilus, to plano buvo atsisakyta. Rūmai, kuriems V.Landsbergis-Žemkalnis jau buvo parengęs projektą būtent šioje vietoje, pastatyti kitur (dabar K.Donelaičio g. 8) – paliktas tas pats projektas, tik perprojektuotas, pakeičiant pastato kryptį (pastačius prie Karo muziejaus, jo fasadinė pusė būtų buvusi atgręžta Vienybės aikštės link, dabar – į priešingą pusę).

Štai tokios skirtingos dingusio Kauno istorijos (vienos gatvės atvejis), liudijančios, kad istorijos atminčiai gali būti svarbūs net tie dalykai, kuriuos kartais nuvertiname ar išmetame į istorijos šiukšlyną.

Įvykių sūkuryje

Koks buvo A.Žukauskas-Vienuolis, kai 1919 m. apsigyveno Kaune, Ukmergės pl. 20, dabar perstatytame mediniame name, buvusiame kieme už dabartinio Savanorių pr. 18, gražioje, arti centro, bet nepalankioje gyventi ir verslui vietoje? Tuo metu jam reikėjo mažiau patogumų, daugiau veiklos ir savęs realizacijos.

Įsidarbinęs „Lietuvos“ laikraščio korespondentu, taip pat buvęs daugelio kitų periodinių leidinių bendradarbiu, 1919 m., kaip pats rašo šauliškuose atsiminimuose (Ką aš atsimenu apie Lietuvos Šaulių Sąjungos kūrimąsi / A.Vienuolis // Trimitas.–1939, Nr. 25, p. 593), sėdėjo su dar šešiais bendradarbiais namo Maironio ir K.Donelaičio gatvių kampe nedideliame kambaryje, pažymėtame 11-uoju numeriu, šalia buvo dar ir laikraščio „Saulėtekis“ redakcija, daug kitų valstybinių, vyriausybinių įstaigų.

A.Žukauskas darė viską, ko reikėjo jaunai Lietuvos valstybei, neskaičiuodamas darbo valandų, be jokio išankstinio darbų paskirstymo, vykdamas ten, kur buvo siunčiamas. Jis pats aktyviai įsitraukė į šaulišką gyvenimą, nevengė nei fronto, nei Seimo, nei žurnalistų ar rašytojų pobūvių. Beje, buvo vienas Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų ir šios sąjungos kasininku (Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigimo dokumentai. 1922. LCVA, f. 402, ap. 4, b. 226, l. 1–6).

Jam patiko būti įvykių sūkuryje, ar tai būtų Vilkolakio teatro pobūvis rašytojui, diplomatui Ignui Šeiniui pagerbti, kurį aprašė 1919 m. „Vejos“ žurnale, ar pobūvis Kazio Binkio bute 1921 m., pagerbiant į Kauną atvykusį rusų rašytoją Andrejų Belą, ar įvairūs minėjimai, susitikimai, interviu, ar Seimo, į kurį labai norėjo patekti, vienos darbo dienos aprašymas „Tautos“ laikraščio korespondento Seime amplua (Mūsų korespondento Steigiamojo Seimo 20-tojo posėdžio įspūdžiai / A.Vienuolis // Tauta.–1920, liep. 6, p. 2–3).

Feljetonininko plunksna

Nors pirmajame laiške Leokadijai savo ankstesnius santykius su moterimis jis įvardijo kaip komplikuotus ir tik tikriausioji gyvenimo Draugė tą požiūrį kardinaliai pakeitusi (kitaip ir negalėjo rašyti įsimylėjęs jaunuolis), bet gyvenimo būdu Kaune 1919–1922 m. jis tikrai nebuvo Vienuolis, o gyvenimo jam mestus iššūkius (frontas su bolševikais ir kita) išnaudojo kūrybai, dažniausiai jo mėgstamam feljetonų žanrui.

Ir šiais laikais verta paskaityti A.Žukausko feljetonus, 1919 m. publikuotus laikraštyje „Lietuva“, – „Sulaukė“ apie tariamąjį „išvaduotojų“ laukimą, „Saulėtekyje“ – „Parapijos komiteto įgaliotinio pasipasakojimą“, pašiepiantį įvairių komitetų, tarybų organizavimą, ar 1920 m. „Lietuvoje“ išspausdintą nedidelį feljetoną „Kaunas evakuojas“ su mintimi, kad laimi ne galingas, bet teisingas.

Šiuolaikiškai skamba ir 1929 m. parašytas feljetonas „Protestas“ (Lietuvos aidas.–1929, vas. 15, p. 2), kuriame autorius tarsi suabejoja, ar žmogus tikrai protinga būtybė, jei neatsižvelgdamas į savo poreikius braunasi į svetimą sritį, o įsibrovęs vis tiek nenurimsta, nepasitenkina, jam vis negana. Juo daugiau turi, juo daugiau nori, sukelia karus, žudo, kai koks gyvūnas, patenkinęs savo ėdesio poreikius, elgiasi daug protingiau. Keletą feljetonų A.Žukauskas-Vienuolis parašė tarsi užbėgdamas įvykiams už akių, įsivaizduodamas, kaip galėtų švęsti Vasario 16-ąją 2018, 2021, 2022, 2023, 2024, 2025, 2026, 2027, 2028 m. Visus šios serijos feljetonus jungė įsitikinimas, kad po 100 metų Vilnius bus mūsų, ir tai išsipildė.

Gyvenimo būdu Kaune 1919–1922 m. jis tikrai nebuvo Vienuolis, o gyvenimo jam mestus iššūkius (frontas su bolševikais ir kita) išnaudojo kūrybai, dažniausiai jo mėgstamam feljetonų žanrui.

Įdomu tai, kad kai kuriuos A.Žukausko-Vienuolio feljetonus pastebėdavo, ir po kurio laiko, pvz., Jurgis Petrauskas 1930 m. per radiją perskaitė jo „Parapijos komiteto įgaliotinio pasipasakojimą“, už tai autorius laiškelyje J.Petrauskui buvo labai dėkingas ir pasiuntė dar vieną feljetoną, kurį J.Petrauskas gal taip pat perskaitysiąs. Šis laiškelis, saugojamas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (A.Vienuolio laiškas aktoriui Jurgiui Petrauskui. Kaunas. 1930 11 09. MLLM R 29238) taip pat yra svarbus liudijimas, kur A.Žukauskas buvo apsigyvenęs, kai 1930 m. atvyko į Kauną, – laiške nurodyta, kad jo adresas dabar esąs Biržų g. 3 (šiuo metu tai šiek tiek pasikeitęs namas Biržų g. 5, šalia Žaliakalnio turgaus).

A.Žukauskas kaip žurnalistas taip pat dalyvavo pasirašant Taikos sutartį su Rusija Maskvoje, o tą misiją išnaudojo kaip peną savo mėgstamam Kauno pirmojo laikotarpio žanrui – feljetonams. Be to, tikėjosi parsivežti iš Maskvos į Lietuvą savo pirmąją žmoną Sofiją Jackūnaitę-Žukauskienę su sūneliu Stasiu, bet tai pavyko ne iš karto. 1920 m. rudenį Sofija jau buvo Lietuvoje, nuo 1922 m. birželio 8 d. dirbo Lietuvos universitete mašininke, 1922–1926 m. studijavo Lietuvos universiteto medicinos fakultete odontologiją, o nuo 1926 m. jau vertėsi dantų gydytojos privačia praktika Kaune (tebedirbdama universitete mašininke ir svetimų kalbų korespondente), iš pradžių gyveno ir dirbo E.Ožeškienės g. 21 (dabar namas E.Ožeškienės g. 31), paskui Žemaičių g. 21 (dabar Žemaičių g. 17) ir tie namai A.Žukauskui tikrai nebuvo svetimi (net ir įsigijus savo namą Kaune, P.Višinskio g. 8).

Įkvėpimas: A. Žukausko sūnus Stasys. Apie 1940. VŽM 2385. / K. Šimonio iliustr.

Pirmoji santuoka

Nors, kaip prisipažino vienoje iš autobiografinių detalių ir literatūrinės išmonės sukonstruotoje novelėje (Už jūrų marių / A.Vienuolis // Jaunoji karta.–1935, Nr. 15, p. 323-324 ; Nr. 16, p. 339–340), Sofijos (daug kur rašoma Zofijos) niekada nemylėjo, bet vertino jos buities sugebėjimus, darbštumą, meilę jam ir jų abiejų sūnui, ir po 1924 m. daug bendravo, jei ne gyvai, tai bent laiškais, ypač karo metais, kai kartu ieškojo išvežto Stasio ir kai norėjo padėti vargingai gyvenančiai buvusiai žmonai.

Geri santykiai su pirmąja žmona išliko ir po 1924 m., kai slapta susituokė su Leokadija, o 1942 m. net siūlė apsigyventi Sofijai jo name P.Višinskio g. 8, kur ji galėsianti gyventi antrame aukšte, o kol nėra paties A.Žukausko su antrąja žmona, galėsianti naudotis ir butu trečiame aukšte, žadėjo net mokėti už ją mokesčius, kai tik bus grąžinta namo nuosavybė (sovietai 1940 m. namą buvo nacionalizavę).

Šie 1942 m. parašyti A.Žukausko laiškai pirmajai žmonai iš Anykščių į Kauną, kaip ir daug kitos kaunietiškos A.Žukausko medžiagos, saugoma A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose. Už geranorišką pasidalijimą medžiaga esu dėkingas šio muziejaus, taip pat Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Kauno regioninio valstybės archyvo ir kitų institucijų, saugančių A.Žukausko archyvinius dokumentus, nuotraukas, darbuotojams.

Kasdienybės gudrybės

Grįžtant prie rašytojo ir jo pirmosios žmonos santykių, galima paminėti, kad jie abu kartais pasinaudodavo saviems tikslams tuo, kad negyvena kartu. A.Žukauskas laiške J.Tumui-Vaižgantui delikačiu antrosios santuokos, kad ir neoficialiu, įforminimo reikalu, tebegaliojant bažnytinei santuokai su Sofija, rašė: „Gal ir Tamstai žinoma yra, kad konsistorija davė mums su žmona seperatiją (leidimą gyventi atskirai) dar 1922 m. Mano buvusioji žmona jau prisitaikino prie naujų aplinkenybių ir surado sau gyvenimo draugą, ir tai niekam nėra paslaptis.“ (A.Žukausko-Vienuolio laiškas iš Anykščių į Kauną Juozui Tumui Vaižgantui. 1924 02 03. VU bibl. Rankr. sk. D 227).

Nei perdėtas pamaldumo vaizdavimas, kai prie kiekvieno savo rašinio pridedąs „Laimink, Dieve“, nei tikrai Žemaičių vyskupijos kurijos 1922 m. išduotas leidimas gyventi atskirai, nei tariamas pirmosios žmonos gyvenimas su kitu (Sofija su niekuo kitu taip ir nebuvo susidėjusi) nepagelbėjo bažnytinės santuokos įteisinimui, nors neoficiali civilinės santuokos ceremonija, laiminant tam pačiam J.Tumui-Vaižgantui, vis dėlto įvyko 1924 m. sausio 23 d., taigi dar iki rašytojo laiške mylimajai planuoto pirmo bučinio (oficiali civilinė santuoka buvo įteisinta tik 1940 m., o bažnytinės santuokos, aišku, nebuvo visai, tad pagal ano meto nuostatas visas bendras poros gyvenimas buvo nuodėmingas, susimetus).

Sofija taip pat šiek tiek paspekuliavo, apsimesdama, kad yra našlė ir vyras dėl to negalįs jos išlaikyti, tad slegiant mokesčiams ir savo, artimųjų ligoms, negalinti net tarnaitės išlaikyti (tenka apsieiti be jos). Ji protestuodama dėl mokesčių rašė: „Kitų dantų gydytojų vyrai gauna didelį atlyginimą ir visas žmonos išlaidas, kaip jos buto, šviesos, tarnaitės ir t.t. apmoka. O aš esu persiskyrusi ir jokios pašalpos iš jo negaunu, turiu viena visą savo šeimą išlaikyti. 1935 m. mano motina apie 6 mėn. sunkiai sirgo veido egzema, o šiais metais dukrelė – gripu, kiaulyte ir bronchitu. Man taip pat teko 2 savaites išgulėti: nuo skersvėjo buvau gavusi paralyžą. Dėl viršuj suminėtų nenumatytų didelių ligos išlaidų, o taip pat nepavydėtino šeimos būvio – sunkaus našlės turinčios šeimą gyvenimo – turiu garbę maloniai prašyti atleisti mane nuo papildomojo 51,47 litų mokesčio už 1935 metus ir atitinkamai sumažinti 1936 m. avansinius mokėjimus.“ ( Dantų gydytojos Žukauskienės Zofijos, gyv. Žemaičių g. 21, b. 4, protestas Kauno miesto darbo pajamų mokesčių komisijai. 1936 06 13. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 1397, l. 16).

Rašinyje „Už jūrų marių“ A.Žukauskas prasitarė ne tik apie santykius su pirmąja žmona, bet ir apie trauką laikinosios sostinės gyvenimui, savo kandidatavimą į Seimą pavaizdavo kaip sėkmingą (rašytojas iš tikrųjų kandidatavo į Steigiamąjį Seimą Santaros sąraše, 15 numeriu, bet į Seimą nepateko), o paskui turėjęs būti turtingas, nerūpestingas gyvenimas Kaune, matyt, ir liko rašytojui kaip svajonė, kuri neišsipildo, kaip ir novelėje.

Neslėpė jausmų

Ypač gražūs rašytojo pirmieji laiškai antrajai žmonai Leokadijai Ermušaitei, su kuria susipažino 1923 m. rudenį Kaune, o laiškus parašė 1924 m. pradžioje iš Anykščių, kur tikėjosi parsivežti ir Kaune, A.Mickevičiaus g. 8 (dabar šioje vietoje kitas pastatas, A.Mickevičiaus g. 16) gyvenusią mylimąją.

Pirmuosiuose laiškuose Leokadijai ir jai 1924 m. dedikuotoje nuotraukoje rašytojas ją vadino Liusia (nuotraukos antroje pusėje buvo įrašyta: „Savo tikrajai gyvenimo Draugei Liusei. 1924-01-27“. VŽM 3374), vėlesniuose laiškuose jau rašydavo Mamute, taip, kaip ją vadindavo kartu su vaikais, sūnumi iš pirmosios santuokos Stasiu ir dukra Laimute, o pats save vadindavo Tėtušiuku.

Pirmajame 1924 m. sausio 23 d. laiške (A.Žukausko-Vienuolio laiškas iš Anykščių į Kauną Leokadijai Ermušaitei, ant voko užrašant „Jos Malonybei P-lei L.Ermušaitei, Kaunas, Mickevičiaus g. N 8, but. 7“. 1924 01 23. VŽM 4111 (D 349) rašė, kad atvažiuos į Kauną pasiimti savo Liusės vasario 14 d., tikriausiai neatsitiktinai pasirinkta ši data, juo labiau kad ir kitame, vasario 4 d., laiške, rašė, jog tą dieną pirmą kartą savo Liusią pabučiuosiąs ir tai sujungsią juos amžinai.

Pirmajame laiške neužmiršo ir sūnelio Stasio komplimentų būsimai Mamutei, abu pabučiavo labai jaunos, kaip Stasiukui atrodė, mamos atvaizdą (beje, su dedikacija „Moteris – Vienuoliui 20 I 1924“. VŽM 3517), o prie laiško pridėtas ir Stasiuko vaikiška ranka užrašytas pageidavimas, kad Mamutė greičiau atvyktų. Neužmiršo rašytojas ir labai praktiškų pageidavimų, kad mylimoji išmoktų spausdinti „Remingtono“ mašinėle ir tai jiems labai praversią spausdinant jo rankraščius, o ir darbui vaistinėje tai būsią reikalinga.

Praktiški sumetimai

Kupinas ne tik meilės, bet ir labai praktiškų būsimos abiejų buities dalykų ir antras A.Žukausko laiškas Leokadijai (A.Žukausko-Vienuolio laiškas iš Anykščių į Kauną Leokadijai Ermušaitei. 1924 02 04. VŽM 4112 (D 350). Pirmiausia šalia bučinio planavo ir apsilankymą Kaune pas notarą, suteikiant mylimajai turtinių garantijų ateičiai. Rašė išsiųsiąs jai 700 litų abiejų būsimam butui įrengti ir net išvardijo buities dalykus (užuolaidas, kilimą ant sienos prie jų lovos, kilimėlius po kojų, praustuvę ir, aišku, rašomąją mašinėlę, jei liktų pinigų), ką Liusia už tuos 700 litų turėtų nupirkti.

Žadėjo vėliau pasirūpinti ir mylimosios išvaizda, drabužiais ir užsiminė, kad jam labiau patikę jos ilgi plaukai, tai kol jie užaugs, gal jo Liusia dar kokį peruką įsigytų.

Įrengti butą Anykščiuose planuota tikriausiai ne dėl to, kad Kauno atsiskyrėliškas rašytojas, kaip daug kam atrodė, vengė. A.Žukauskas iš tikrųjų nebuvo nei asketiškas, nei labai užsidaręs.

Kaunas, kai planavo gyvenimą kartu su Liusia, buvo neparankus, bent tuo metu, dėl kelių praktiškų priežasčių (A.Žukauskas mokėjo būti ir praktiškas, ir taupus). Viena, Anykščiuose pagaliau susitvarkius vaistinės nuosavybės reikalus, gaila buvo palikti tą tuo metu stabilų gyvenimo pamatą (nors, kaip vėliau paaiškėjo, pareikalavusį daug nervų, pastangų ir sveikatos). Pajamos iš rašymo A.Žukauskui neatrodė stabilios ir pakankamos, kad vien tam atsidėti. Be to, gyvendamas Anykščiuose tikriausiai tikėjosi nuslėpti santuokos įregistravimo tebegaliojant ankstesnei bažnytinei santuokai faktą, kad nebūtų kaltinamas gyvenantis nuodėmėje (o viešosios nuomonės rašytojas labai paisė).

A.Žukauskui-Vienuoliui bendradarbiaujant laikraščiuose, žurnaluose, leidžiamuose Kaune, dalyvaujant Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvių rašytojų draugijos įvairiuose renginiuose, rūpinantis savo raštų, straipsnių išleidimu, sūnui mokantis Tėvų jėzuitų gimnazijoje Kaune, paskui tarnaujant Lietuvos kariuomenės antro pėstininkų pulko 1-ajame inžinerijos batalione Šančiuose ir studijuojant Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakultete farmaciją, neišvengiamai tekdavo ne tik rašyti laiškus įvairiems asmenims Kaune, bet ir kartkartėmis ten atvykti, ilgiau ar trumpiau apsistoti. A.Žukausko-Vienuolio planuose atsirado mintis išsinuomoti Kaune būstą ir ten ilgėliau pagyventi, kad nereikėtų dažnai važiuoti ar viską derinti laiškais.

Nemalonumai Anykščiuose

Pagyvenęs Kaune ir dažnai ten atvykstantis rašytojas neatmetė galimybės ilgainiui išnuomoti ar patikėti kažkam savo vaistinę Anykščiuose, o Kaune įsigyti nuolatinę gyvenamąją vietą, puoselėjo viltis nusipirkti Kaune namą, po kurio laiko tos mintys ir tapo kūnu. Tačiau nuo pasidalijimo tarp Anykščių ir Kauno, kaip parodė gyvenimas, tai neišgelbėjo.

Lūžio tašku galėjo tapti konfliktas su Anykščių gydytoju, Latvijos piliečiu Hermanu Šumacheriu. Su šiuo prieštaringai vertinamu asmeniu, spaudos draudimo laikais platinusiu lietuvišką spaudą, o su Kaunu susijusiu ir dėl to, kad ilgą laiką buvo paskutinio Kauno gubernatoriaus Piotro Veriovkino ir jo šeimos asmeniniu gydytoju, A.Žukauską iš pradžių siejo draugiški santykiai. Jis net buvo apgynęs H.Šumacherį, kai norėta neleisti Latvijos piliečiui užsiimti gydytojo praktika Lietuvoje ir, jo paties žodžiais, gimtadienio proga buvo atnešęs net savo gamybos likerio. Tačiau po 1929 m. kilusio konflikto dėl nesąžiningos konkurencijos, kai H.Šumacheris neleistinais būdais protegavo konkurento Hopeno įpėdinių vaistinę, jis tapo A.Žukausko didžiausiu priešu, į tą pačią gretą įsirašė ir H.Šumacherį konkurencinėje kovoje palaikęs gydytojas Adomas Laskauskas, nesąmoningai konflikto ugnį kurstęs Ignas Augevičius, kuriam A.Žukauskas buvo išnuomojęs vaistinę, išvykdamas į užsienį kaip „Lietuvos aido“ korespondentas.

Tėvas: A. Žukauskas-Vienuolis. Kaunas 1936 01 16. Nuotrauka dovanota sūnui Stasiui, tuo metu atlikusiam tarnybą Kaune: Užrašas „Kareiviui sūnui Stasiui Tėvas šaulys Antanas 1936-1-16 d. Kaunas, Šanšiai“. VŽM 12474 / I. Melniko nuotr.

Kai 1929–1930 m. keliavo po Vokietiją, Italiją ir kt., galėjo pasitikėti tik žmona, kuri pagal specialybę buvo sąskaitininkė ir sugebėjo tvarkyti vaistinės dokumentus, o minėtas I.Augevičius jį labai nuvylė. A.Žukauskas 1930 m. laiške (VŽM 4115 (D 353)) tiesiai šviesiai rašė, kad savo priekaištais ir viešai skelbiama informacija apie vaistinę padeda konkurentams (Hopeno vaistinei ir H.Šumacheriui),  ir jo būdo savybės, rūkymas darbe geram vaistinės įvaizdžiui nepadeda.

Kaip smarkiai A.Žukauskas pergyveno dėl H.Šumacherio nesąžiningos konkurencijos, matyti, net iš jo atsakytos anketos rašytojams „Kultūros“ žurnalo puslapiuose, kur jis niekieno neprašomas taip piktinosi: „Dabar savo vaistinėje turiu dirbti pats ir negaliu jos nei parduoti, nei išnuomoti, nei pasamdyti sau padėjėjo, nes dėl centro administracijos vienašališkumo jau daug metų savo profesijos turiu tik pareigas be teisių ir esu atiduotas turtingam, įvairiomis privilegijomis prieš įstatymus apdovanotam svetimšaliui, kitataučiui, vietos gydytojui, naikinti mane materialiai, kaipo prekybininką ir niekinti moraliai, kaipo pilietį ir žmogų.“ (Kaip rašo mūsų rašytojai : „Kultūros“ žurnalo literatūrinė anketa : A.Žukausko-Vienuolio atsakymas // Kultūra.-1934, Nr. 8, p. 433).

Susižavėjęs miestu

1930 m. labai nusivylęs vaistinės reikalais, kai net kelionės metu buvo priverstas taisyti pašlijusią sveikatą brangiais užsienietiškais vaistais, ir nuotoliniu bendravimu, kai strigo kelionės įspūdžių spausdinimas ir atsiskaitymas už juos (apie tai rašė laiškuose žmonai), A.Žukauskas bent laikinai nusprendė pagyventi Kaune, parengti spaudai raštų keturis tomus, kelionių įspūdžius ir laiškus, susidėlioti Italų Rivieroje parašytos apysakaitės „Šiltame pajūry“ mintis (jos ilgainiui virto 1933 m. išleistu romanu „Viešnia iš šiaurės“), taip pat tikėdamasis laimėti Vytauto Didžiojo komiteto organizuoto literatūros konkurso premiją.

Apie literatūros konkursą, kuriam, kaip žinoma, vėliau nusiuntė savo romaną „Kryžkeliai“ ir šis buvo išspausdintas komiteto lėšomis, nors pats konkursas buvo apaugęs visokiomis kalbomis dėl Balio Sruogos „Milžino paunksmėje“ nepremijavimo, pats A.Žukauskas-Vienuolis žadėtos ir labai lauktos premijos negavo, rašė ir laiške žmonai iš Merano, prašydamas iškirpti ir atidėti viską, ką ras laikraščiuose apie Vytautą, o ką perskaitys apie jį knygose, pasižymėti (A.Žukausko-Vienuolio laiškas iš Merano Leokadijai Žukauskienei į Anykščius. 1930 03 03. VŽM 4119 (D 357).

Atvykęs 1930 m. spalį į Kauną, rašytojas apsigyveno Biržų g. 3 (dabar Biržų g. 5, šalia dabartinio Žaliakalnio turgaus), Jono Dominyko Blyno ir jo sūnaus, būsimo istoriko, Zenono Blyno namuose. Kaunas jam tuo metu labai patiko, „Dienos“ žurnalistui taip pasakojo apie miestą: „(...) Kauno miestas paskutiniais metais tiek sumodernėjo, kad sunku ir bepažinti. Tik Italijoj ir Kaune pastebimas toks progresas: statomi nauji namai, grindžiamos gatvės ir kita. Teatrą lanko jau ne vien miesto smetonėlė, susidedanti iš ponų ir ponių, norinčių visą savo tualetą parodyti, bet ir šiaip visuomenė, kuri eina į teatrą ne tualeto rodyti, bet dvasios peno semtis. (...)“ (Rašytojas A.Vienuolis Kaune // Diena. 1930, spal. 19, p. 1).

Gal būtų likęs ir ilgesniam laikui, bet rūpestis vaistine ir vėl nugalėjo, negalėdamas jos palikti, grįžo į Anykščius ir į Kauną vėl kartkartėmis atvažiuodavo, kol 1935 m. konfliktas su H.Šumacheriu išsisprendė A.Žukausko naudai.

Buitinės peripetijos

Būtent tuo metu, o ne 1933 m., kaip rašoma ant namo P.Višinskio g. 8 užkabintoje lentoje, tikėtina įsigijo 1932 m. Samuilo Šlapoberskio pagal E.Fryko projektą pastatytą vieno aukšto mūrinį namą. 1933 m. birželio 30 d. pagal statybos techniko Jono Sabalio projektą pristatant prie namo prieangį (tamburą), jis dar tikrai priklausė S.Šlapoberskiui.

Sūnus Stasys, nuo 1929 m. mokęsis Tėvų jėzuitų gimnazijoje ir 1935 m. šiaip taip ją baigęs, 1934–1935 m. būtų galėjęs gyventi tėvo namuose, jei jie tuo metu jau būtų A.Žukausko nuosavybėje. Bet A.Žukauskas tuo metu rašė sūnui dėl pinigų už jam nuomojamą pas pulkininką leitenantą Antaną Karosą kambarį (pastarojo sūnus Jurgis Algirdas taip pat mokėsi Jėzuitų gimnazijoje), dar piktinosi, kad šis nenuleidžiąs kainos ir neatsakąs į jo laišką dėl nuomos mokesčio sumažinimo (A.Žukausko laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną. 1934 09 29. VŽM 8669 (D 2707); A.Žukausko laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną. 1935 02 23. VŽM 8670 (D 2708).

1937 m. vasario 15 d. A.Žukausko prašyme dėl namo antro aukšto užstatymo pagal architekto Vytauto Landsbergio projektą (kurio įgyvendinimas dėl nežinomų priežasčių atidėtas iki 1939 m.) rašoma, kad namo ir sklypo nuosavybė patvirtinta notaro K.Škėmos 1936 m. sausio 27 d. (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 32). Tikėtina, kad būtent tada patvirtinta namo ir sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

Tiesa, dar 1935 m. pabaigoje rašė sūnui, kad, jei tik jį išleis iš karinės tarnybos, eisią savo sklypelio ir namo apžiūrėti (A.Žukausko-Vienuolio laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną, į antro p. pulko I-ą inžinerijos batalioną Šančiuose. 1935 11 30. LLTI F 16-395), bet namo dokumentų tvarkymas, panašu, užsitęsė iki 1936 m. pradžios. Nuo to laiko name tikrai retkarčiais apsistodavo A.Žukauskas-Vienuolis ar jo antroji žmona Leokadija Ermušaitė viena ar su dukra Laimute.

Po vienu stogu

Nuolat šiame dar vieno aukšto name, grįžęs iš karinės tarnybos, gyveno A.Žukausko sūnus Stasys. Pristačius antrą ir trečią aukštą, jis įsikūrė šių namų pastogėje trečiame aukšte, kur nuo 1939 m. ir buvo Žukauskų butas. Stasys su tėvo pritarimu įsileisdavo nuomininkų ir pastate, kol jis buvo vieno aukšto, ir trijų aukštų name, kur pirmi du aukštai nuolat buvo nuomojami.

S.Žukauskas, grįžęs iš karinės tarnybos Šančiuose ir tęsęs mokslus VDU, jau buvo jaunuolis, kuriuo tėvas galėjo pasitikėti tiek moksluose, tiek prižiūrint namą. Jis jau buvo daug atsakingesnis, nei tas mokslus gerokai apleidęs, silpnos sveikatos Tėvų jėzuitų gimnazijos moksleivis, dėl kurio dvejetų, ypač lietuvių kalbos, tėvui tekdavo raudonuoti. A.Žukauskas viename laiške Ciutai (taip vadino savo sūnų Stasį) rašė: „Už lietuvių turėti 2, tai gėda Ciuta ir man! Pasirūpink kitą trimestrą neturėti.“ (A.Žukausko laiškas iš Anykščių į Kauną sūnui Stasiui. 1934 03 09. LLTI F 16-393), bet šis ir baigiant gimnaziją lietuvių kalbos pataisos neišvengė, prastokai sekėsi ir daugelis kitų dalykų.

Namai: A. Žukausko sūnus Stasys prie tuo metu dar vieno aukšto A. Žukausko-Vienuolio namo P. Višinskio g. 8, pastatyto 1932 m. pagal arch. E. Fryko projektą. 1937-1938. VŽM 1130.

Stasiui studijuojant farmaciją VDU tėvas jau galėjo pasidžiaugti jo studijų rezultatais: „Mes visi labai džiaugiamės, kad tu ir vasarą gerai praleidai, ir egzaminus išlaikei. Bravo Ciuta. Būk toks ir toliau.“ (A.Žukausko laiškas iš Anykščių į Kauną sūnui Stasiui. 1938 09 25. LLTI F 16-398). Šiame laiške taip pat matome, kad tėvas patikėjo sūnui ir mokesčių už namą klausimus, jo remontą ir sutvarkymą, tiesa, krosnių meistrą ir dažytoją pasiųsdamas savą, iš Anykščių.

Būtent Stasys įsileido ir vieną pirmųjų namo nuomininkų, tuo metu studentą, paskui gydytoją Juozą Gimžauską, vėliau name apsigyveno ir jo žmona, dantų gydytoja Vaidevutė Gimžauskienė, taip pat Marija Gimžauskaitė. Būtent apie J.Gimžauską A.Žukauskas rašė, kad sūnus galįs jį priimti laikinai gyventi, imant ne mažiau 60 litų už mėnesį, o vėliau užsiminė, jei, jam atvažiavus į Kauną, bute bus ne tik Juozukas, bet ir jo motina, tai jis galįs ir viešbutyje apsistoti, juk tik laikinai (A.Žukausko-Vienuolio laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną, P.Višinskio g. 8. (1936) 09 20. LLTI F 16-398 ; A.Žukausko laiškas iš Anykščių į Kauną sūnui Stasiui. 1937 12 07. LLTI 16-1049). Bet tie laikini gyventojai tapo nuolatiniais, o Žukauskai su jais gerai sutarė.

Tėviški rūpesčiai

Nors ir pasitikėdamas jau subrendusiu sūnumi, A.Žukauskas kai ką ne iš blogos valios smulkmeniškai reguliavo, panašiai, kaip pažinties su Leokadija pradžioje, pvz., kokius daiktus pirkti, kaip paveikslus kabinti, kaip taupiai namus šildyti, pats užsakė butui kėdes po 15 litų, ne todėl, kad pigiau, o kad jos būtų gražios ir patvarios (A.Žukausko-Vienuolio laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną, P.Višinskio g. 8. (1936) 09 20. LLTI F 16-398).

1939 m. pagaliau buvo realizuotas architekto V.Landsbergio projektas namo P.Višinskio g. 8 antro ir trečio aukšto pristatymui, pagal pakartotinai pateiktą prašymą (Antano Žukausko, gyv. Anykščiuose, Birutės g. 1, prašymas Kauno m. statybos komisijai leisti statyti mūrinį namą Višinskio g. 8, pakeičiant jį sulig pridedamu arch. V.Landsbergio planu. 1939 05 20. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 42).

Kauno miestas paskutiniais metais tiek sumodernėjo, kad sunku ir bepažinti. Tik Italijoj ir Kaune pastebimas toks progresas: statomi nauji namai, grindžiamos gatvės ir kita.

Trečias aukštas pagal projektą turėjo būti negyvenama pastogė, bet įrengtas butas, kuriame ir gyveno S.Žukauskas su Leokadija Žukauskiene ir dukrele Laima, kai ji pradėjo lankyti mokyklą Kaune, o taip pat apsistodavo ir pats rašytojas.

Jei galima tikėti 1941 m. birželio 4 d. A.Žukausko gyvenamos vietos pažymėjimu, tai 1940 m. rašytojas jau buvo deklaravęs savo gyvenamą vietą Kaune, P.Višinskio g. 8 (VU bibl. Rankraščių skyrius. F 76-6).

L.Žukauskaitė Kaune lankė ketvirtą vidurinę mokyklą (1940–1941 m.), būtent tuo metu, jos pačios liudijimu, dailininkas Kazys Šimonis nutapė tuos spalvingus, šimoniškus Laimos ir Stasio portretus. Dėl namo projekto pažeidimų (neįgyvendintų namo architektūrinio pagražinimo elementų, iš galinės pusės nepadarytų langų, buto pastogėje įrengimo) statybos techniko Juozo Kaminsko surašytas protokolas ir savivaldybės įgaliotinio E.Sudiko pateiktas skundas Kauno miesto apylinkės teismui (1939 12 28. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 46 ; 1940 02 21. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 54). Ar skundas turėjo kokių nors padarinių, nepavyko išsiaiškinti. Tačiau visa tai liudijo, kad ir nuosavo būsto reikalai nesiklostė taip sklandžiai, kaip tikėjosi.

1940 m. rašytojas vėl apsigyveno Kaune, bandydamas išsaugoti savo butą nacionalizuotame name, pats matė, kaip sovietai išsiveža sūnų Stasį dėl jo veiklos studentų jūros skautų korporacijoje „Jūra“ (buvo vienu jos steigėjų, sekretoriumi), o paskui jo ilgai ieškojo karo metais ir džiaugėsi sugrįžus 1945 m.

Su Stasiu tėvą siejo ir bendras pomėgis, į kurį Stasys įsitraukė dar mokykloje, o vėliau tęsė per studentų jūros skautų korporaciją „Jūra“ – plaukimas baidare. 1935 m. A.Žukauskas kartu vietoj kelionės autobusu su sūnumi net plaukė baidarėmis iš Anykščių į Kauną. Jų ekskursija yra aprašyta sūnaus atsiminimuose, saugomuose Maironio lietuvių literatūros muziejuje (St. Žukausko atsiminimai „Į Kauną“ (18 lapų, 1935 m.). MLLM 18901).

Sūnus yra aprašęs ir istoriją apie tėčio darbo stalą, stovėjusį jo bute Kaune, kurio nenorėta nei parduoti, nei išmesti (ši istorija „Stalas“, išspausdinta ant dviejų mašinraščio puslapių ir su Stasio pataisymais ranka, saugoma namo P.Višinskio g. 8 memorialiniame muziejuje, skirtame A.Žukauskui).

Šį stalą, pasak S.Žukausko, nupirko jam tėvas, kai jis buvo priimtas į universitetą, prie jo Stasys dirbdavo studijuodamas. S.Žukauskas taip pat paminėjo, kad prie šio stalo Antanas Žukauskas rašė ir taisė dramas „1831 metai“, „Dauboje“, konsultavosi su aktoriumi, režisieriumi Antanu Mackevičiumi ir režisieriu Borisu Dauguviečiu, kažkodėl nemini Stasio Pilkos, kurio bene didžiausias nuopelnas, kad „1831 metai“ pasiekė Valstybės teatro sceną ir joje liko, tik kitais pavadinimais, net po aršios lenkų kritikos. Gal namuose P.Višinskio g. 8 buvo aptarinėjamas tik „Dauba“ (buvusios „Prieblandoje“) pastatymas, kurio ir ėmėsi minėtas B.Dauguvietis.

Šio stalo stalčiuose sūnus laikė tėvo laiškus, nuotraukas, savo naivius meilės prisipažinimus, ko gero, panašius į tėvo rašytus 1924 m. L.Ermušaitei.

Istorijos audrose

Atkaklumu A.T.Antanaitis pasižymėjo jau nuo mokyklos metų. Tol siuntė visokią medžiagą (žinutes, eilėraščius) „Šaltinėliui“, kol buvo išspausdinta jo žinutė apie Naujamiesčio pradinės mokyklos ekskursiją į Panevėžį, o jubiliejinį 1938 m. „Šaltinėlio“ numerį papuošė ir jo, kaip žurnalo bendradarbio, portretas. Jau šeštoje septintoje Panevėžio berniukų gimnazijos klasėse atsiskleidė kaip aktyvus literatas. Tą jo veiklą kiek pristabdė sovietinė okupacija ir tai, kad, pašalinus iš gimnazijos septintos klasės už antisovietinį Spalio revoliucijos metinių paminėjimą, teko net slapstytis.

Vokiečių okupacijos metais jis ne tik grįžo į Panevėžio gimnaziją, bet ir visa jėga atsidavė abiem savo gyvenimo aistroms – literatūrai ir teatrui. Vytautas Beliūnas straipsnyje „Draugo“ laikraščiui, be kita ko, rašė: „Vokiečių okupacijos metais A.T.Antanaitis lankė Juozo Miltinio dramos studiją. Patiko. (...) Taip tapo sceninio humoro ir satyros vaidybinės grupės „Antras kaimas“ vadovu, režisieriumi, aktoriumi, libretų autoriumi. (...) Mokydamasis berniukų gimnazijoje, „Meno kuopos“ susirinkimuose skaitė savo eilėraščius, noveles, o būdamas septintoje klasėje – ištraukas iš rašomo romano "Vėjas ir jaunystė". 1942 / 43 m. buvo išrinktas kuopos valdybos sekretorium, 1943 / 44 m. jam patikėtos ir pirmininko pareigos.“ (Nuo Lemonto iki Panevėžio / Vytautas Beliūnas // Draugas. – D. 2. – 2004, vas. 7, p. 3).

1944 m. liepą pasitraukęs į Vakarus, A.T.Antanaitis gyveno Vokietijoje, kur krovė bėgius, dengė stogus, dirbo pašto tarnautoju, mokytojavo, Vailhaime, Ludvigsburge lankė dažymo ir dekoravimo, mūrininkų, siuvėjų kursus. Siuvėju, dažytoju trumpai teko dirbti ir JAV, tik tai, aišku, buvo laikini užsiėmimai, kaip ir lemtingas darbas pianinų fabrike, kur jis susitiko su Mariumi Katiliškiu, Antanu Škėma ir kitais.

Portretas: A.T.Antanaitis 1941-aisiais, kai degė aistra teatrui ir literatūrai. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Tiesa, likimas A.T.Antanaitį dar šiek tiek pamėtė. Kai 1949 m. išvyko į JAV, atrodė, kad ten ir liks, bet 1951–1953 m., tarnaudamas JAV kariuomenėje, vėl grįžo į Europą. Zalcburge dirbo žvalgyboje – apklausinėdavo iš Rusijos grįžusius karo belaisvius vokiečius, o paskui, 1951 m., tarnaudamas kariuomenėje, baigė radijo mokyklą Lince, Austrijoje, ir dirbo radistu kurortiniame Celio prie Zė miestelyje, kuriame buvo radijo stotis. Ši specialybė, jam suteikusi tam tikrų privilegijų kariuomenėje, buvo naudinga ir dirbant JAV lietuvių radijo laidų vedėju (1971–1988 m.).

Tai buvo tas kritikas, kuris tiek gyvai bendraudamas, tiek spaudoje ar radijuje nesirinko žodžių ir kartu pasverdavo kiekvieną savo žodį apie tuos, kuriuos mylėjo ir vertino.

Šeiminė laimė

Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, JAV patrauklus, žodžio kišenėje neieškantis jaunuolis nestokojo merginų dėmesio – apie tai liudija jų nuotraukos su dedikacijomis ir paties A.T.Antanaičio komentarais, saugomos VU bibliotekos Rankraščių skyriuje, A.T.Antanaičio fonde. Bet pats A.T.Antanaitis rimtai į tuos santykius nežiūrėjo. Tiesa, JAV susipykęs su dėde dėl jam peršamos pastarojo meilužės dukros, buvo susiradęs artimą draugę Ireną Bežonytę, su kuria susirašinėjo ir kariuomenėje. (Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270–249, l. 19 v., 24 v.).

Jai ištekėjus už lenkų karininko, o A.T.Antanaičiui grįžus į JAV, į jo gyvenimą pasibeldė didžioji meilė, vardu Auksė. 1960 m. spalio 29 d. vedęs Auksę Rimkutę, liko jai ištikimas visą gyvenimą, o pora džiaugėsi nemažu būriu vaikų ir vaikaičių. Išaugino keturias dukras: Guodą, Dainą, Gailę Indrę ir Jūrą, įsirengė namą Čikagos priemiestyje Lemonte.

Jo sesers užrašytuose atsiminimuose apie šį laikotarpį rašoma: „Aš galvoju, kad daug padėdavau namuose prižiūrint vaikus, maudant, maitinant, paūgėjusias vesdavau į liet. šešt. mokyklą. Auksė mėgo pamiegoti. Keisdavau vystyklus, juos skalbdamas ir tvarkydamas. Vienkartiniai vystyklai atsirado tik Jūrai gimus. Ir jie buvo gana brangūs, neprieinami. Pirmą mašiną nusipirkom tik apsivedę, nes Auksė mokėjo vairuoti nuo 11 metų (traktorių pas tėvus), o nuo 13 metų vairuoja automobilį. Visos mergaitės (išskyrus Indrę) vairuoja ir turi automobilius. Moka ir Indrė, tik neturi automobilio. Gimus visiems vaikams nusipirkau 9 vietų automobilį.“ (Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270–249, l. 20).

Užaugusios Guoda ir Gailė buvo ištikimos tėvo palydovės Čikagos poezijos dienose, buvo jų skaitovės ir dainorėlės, tik į humoro grupės „Antras kaimas“ programas kažkodėl nebuvo įtrauktos.

Emigracija: iš JAV į Austriją grįžęs A.T.Antanaitis dirbo žvalgyboje. 1951 m. žiema, Insbrukas. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Aštri plunksna

Literatūros kritikas, žurnalistas A.T.Antanaitis pasižymėjo savitu, lakonišku, kandžiu stiliumi, suderino minties gilumą ir provokuojančias antraštes bei humorą. Tai buvo ne poza – A.T.Antanaitis taip jautė ir taip gyveno. Toks jis atsiskleidė ir laiškuose – tiek dalykiniuose, tiek ir asmeniniuose.

Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomi keletas A.T.Antanaičio laiškų Kaziui Barėnui ir Panevėžio gimnazijai. A.T.Antanaičio laiškų yra ir Biržų krašto muziejuje „Sėla“, vienas jo laiškas iš Čikagos Bernardui Brazdžioniui dėl informacijos apie M.Katiliškį yra saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Algirdo Titus Antanaičio laiškas Bernardui Brazdžioniui. Čikaga. 1981 12 29. MLLM BBR GEK 5510).

Daugiausia A.T.Antanaičio rankraštinės medžiagos: nuotraukų, dokumentų, įvairios humoro grupės „Antras kaimas“ medžiagos, straipsnių mašinraščių ir surinktos straipsniams medžiagos saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F. 270 yra 328 saugojimo vienetai įvairių dokumentų ir nuotraukų, perduoti šiam skyriui per du kartus, vienu aktu 224 s. vnt., kitu aktu 104 s. vnt.). Dėkodami šios bibliotekos rankraščių skyriaus darbuotojams už maloniai suteiktas gražias A.T.Antanaičio įvairių gyvenimo tarpsnių nuotraukas, neįkainojamus sesers Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnaitės užrašytus A.T.Antanaičio atsiminimus apie jo pasitraukimą į Vakarus bei įsikūrimą JAV, taip pat jo laiškus broliui, mamai, galime pasidžiaugti, kad ir KAVB, J.P.Palukaičio rankraščių fonde, turime septynis A.T.Antanaičio laiškelius ir originalią grupės „Antras kaimas“ reklamą (A.T.Antanaičio fonde VU bibliotekos Rankraščių skyriuje yra daug grupės „Antras kaimas“ medžiagos ir dar septyniolika šios grupės koncertų skelbimų).

Laisvalaikis: A.T.Antanaitis 1952 m. Celyje prie Zė (Austrija), restorane žaidžia šachmatais. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

A.T.Antanaičio laiškeliai J.P.Palukaičiui ir dar vienas laiškelis jam, dėkojant už atsiųstą knygą, yra pavyzdys betarpiško, nefamiliaraus bendravimo, konkretūs susirašinėjusiems ir mažai ką pasakantys nežinantiems aptariamų situacijų ar straipsnių „Dirvoje“ pasirodymo konteksto. Laiškeliai be datų ir be straipsnių pavadinimų, kuriems rengta medžiaga. Tiek recenzijose, tiek šiuose laiškuose A.T.Antanaitis nebijojo prisipažinti, kad kažko nemėgsta a priori, nors nėra lankęsis to asmens koncerte, spektaklyje ir pan. Taip viename laiške J.P.Palukaičiui dėkoja už publikuotą žinutę su nuotrauka apie vienos bobos dainininkės koncertą, nors jos nėra girdėjęs ir abejoja, ar ji ko verta, o ta boba – garsi JAV lietuvių dainininkė Apolonija Stoškutė (A.T.Antanaičio laiškelis J.Pr.Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8–169, l. 1).

Straipsnyje apie teatrą Kaune, kai vėl buvo grįžęs į Lietuvą, taip pat rašo nenuėjęs į vieną džiazo festivalio renginį, nes pagailėjęs pinigų, bet pasitikįs Žilvine Petrauskaite ("Kauno dienos“ žurnaliste), kad ji teisingai apibūdina renginį (Teatro sezonas Kaune... ir visas tas džiazas / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai. –1996, Nr. 5, p. 13).

Net ir JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija "Antram kaimui" pasidžiaugė, bet čia pat pastebėjo, kad geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną.

Kultūros apžvalgininkas

A.T.Antanaitis rašė romanų, novelių, poezijos ar visos lietuvių literatūros vienais ar kitais metais apžvalgines recenzijas ir jau vien tuo buvo išskirtinis, nes dauguma literatūros kritikų tokių apžvalginių recenzijų vengė. Jo parengtos literatūros, teatro ir apskritai kultūrinio gyvenimo Lietuvoje ir išeivijoje panoramos „Margutyje“ (kol jį redagavo tragiškai žuvęs Algimantas Mackus), V.Kavolio redaguojamuose „Metmenyse“, poleminės, atviros minties „Akiračiuose“ (kuriuose bendradarbiavo nuo pat įsikūrimo) atskleidė ne tik įvairių sričių kūrėjų indėlį literatūros, meno, žurnalistikos, kultūros procesų raidai, bet ir jų tarpusavio neakivaizdinę sąveiką, įgalinančią vertinti tos srities pasiekimus ir trūkumus, atskleisti tam tikras raidos tendencijas, kurios, žvelgiant į kiekvieną kūrėją atskirai, neišryškėtų.

Akimirka: 1952 m. su Resi Feldkirch, Austrija. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Žinoma, A.T.Antanaitis rašė taip pat daug įprastų recenzijų apie kažkurio autoriaus neseniai išleistą knygą, pastatytą spektaklį, įvykusį koncertą ir pan. Nevengė rašyti ir apie kultūrinį gyvenimą okupuotoje Lietuvoje, užsitraukdamas kraštutinių patriotų nemalonę.

Įsitraukęs į literatūrinį gyvenimą „Naujienų“ laikraštyje, „Akiračiuose“ jau galėjo pagrįstai teigti, kad išeivijos literatūrinį gyvenimą pažįsta beveik 100 proc., juo domėjosi nepaviršutiniškai, labai daug skaitė. Toje recenzijų, kultūrinio gyvenimo reportažų gausoje, aišku, būta ir to, ką pats autorius parašė ir užmiršo arba buvo pasirinkęs paviršutinišką vertinimo stilių. Vis dėlto daugumai A.T.Antanaičio recenzijų, straipsnių būdingos pastangos pasikapstyti giliau.

Neatsitiktinai jo archyve yra likę nemažai surinktos medžiagos apie įvairius kūrėjus, nes tik gerai juos pažindamas, net ir tuos, su kuriais buvo daug bendravęs, drįsdavo pateikti vienokių ar kitokių įžvalgų. Tai buvo tas kritikas, kuris tiek gyvai bendraudamas, tiek spaudoje ar radijuje nesirinko žodžių ir kartu pasverdavo kiekvieną savo žodį apie tuos, kuriuos mylėjo ir vertino. Jo vertinimuose yra ir daug humoro, ironijos, net sarkazmo, ir intymaus atsivėrimo bei akademinio rimtumo, rašant apie draugus, tokius kaip M.Katiliškis, Henrikas Nagys, A.Mackus, kurių kūrybą pats labai gerai vertino, noriai pristatydavo, ne kartą kėlė ant pjedestalo ir skaudžiai išgyvendavo dėl nepakankamo jos įvertinimo (pvz., dėl M.Katiliškio kiek pavėluoto įvertinimo už jo „Miškais ateina ruduo“, kai džiaugėsi, kad, vienai premijai nuplaukus, kitą šis autorius vis dėlto gavo ir ta premija, kaip matome iš A.T.Antanaičio laiškelio, jau iš anksto buvo aplaistyta: A.T.Antanaičio laiškelis J.Pr.Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8–169, l. 1).

Matęs daug užkulisinių premijų skyrimo srovių, pats tame procese ne kartą dalyvavęs, apskritai labai skeptiškai vertino įvairių premijų skyrimą, gana pagrįstai įtardamas, kad komisijų nariai kai kurių kūrinių nė neperskaitydavo, o ir ne visi autoriai galėjo pakliūti į vertinamųjų sąrašą, tad premijomis, pasak jo, nebūtinai įvertinami patys geriausieji. Net ir JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija "Antram kaimui" pasidžiaugė, bet čia pat pastebėjo, kad geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną, kurio jau labai reikia (Premijos ir kūryba / Algirdas T.Antanaitis // Akiračiai. – 1982, Nr. 2, p. 9–10). Kai P.Naujokaitis pareiškė, kad A.Vaškelio kritika dėl 1982 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijų paskyrimo pareikšta netinkamu tonu, esanti nekultūringa ir užgauli, A.T.Antanaitis citata iš paties Pr.Naujokaičio pasisakymo leido suprasti, kad pastarasis kuo pats kvepia, tuo kitus tepa (Žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai. – 1982, Nr. 5, p. 14).

Afiša: humoro grupės „Antras kaimas“ reklama. 1986 m. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

A.T.Antanaitis nevengė ir aštrokos polemikos su įvairių leidinių bendradarbiais, redaktoriais (pvz., su „Varpo“ redaktoriumi Antanu Kuču). Daug tokios polemikos matome „Akiračių“ rubrikoje „Atvirai kalbant“, kurią vienokiomis ar kitokiomis įžvalgomis ir užpildydavo A.T.Antanaitis. Tiesa, kartais prisiimdavo ir taikdario vaidmenį įvairių politinių krypčių kovoje spaudos puslapiuose. A.T.Antanaitis visada su humoru žvelgė į gyvenimą ir tai jam padėjo be pykčio, argumentuotai reaguoti net į atvirus užgauliojimus. Neatsitiktinai A.T.Antanaičio rašytas vienas jo parengtos knygos „Antras kaimas“ skyrius pavadintas „Juokiamės pirmiausia iš savęs“ (Juokiamės pirmiausia iš savęs / Algirdas Titus Antanaitis // Antras kaimas: Veidai ir tekstai / sudarė Algirdas Titus Antanaitis. – Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1989, p. 45–60).

"Antro kaimo" programose netrūko ir saviironijos, provokuojančio įsikūnijimo į savo vaizduojamus personažus ne tik vaidinimuose, bet ir grupės reklamose, gyvenime už scenos, o pats A.T.Antanaitis, tėviškai vadinamas humoro grupės prievaizda, vienoje jos reklamoje pavaizduotas tampantis grupės artistus tarsi kokias marionetes už virvučių. Iš tikrųjų to nebuvo, bet kaip kitaip, jei ne su humoru parodysi, kad jo buvo pilna visur.

Pokalbių su savo aprašomais herojais ar neformalių žurnalistų susiėjimų nuotraukose A.T.Antanaitis nepozuoja, neslepia rankoje turėtos taurelės ar cigaretės, jis tiesiog vaidina save ir tai jam puikiai pavyksta. Nevaidinsime ir mes, kad A.T.Antanaičio gyvenimas jau išgliaudytas kaip riešutai ant vaišių stalo. Šios pabiros tegu būna pretekstu pasidomėti, koks buvo Algirdas Titus – įdomi, bet nepakankamai pažinta ir įvertinta asmenybė.

Nuotraukose ir tekstų fragmentuose užfiksuotos tik kelios K.Šakenio (1881 11 26 Veleniškių k., Vabalninko vlsč., Biržų apskr.–1959 07 07 Kėdainiuose) gyvenimo ir veiklos stotelės. Bet ir iš jų galima susidėlioti gyvą paveikslą. Juo labiau kad ir pretekstas tam svarbus: minime K.Šakenio 140-ąsias gimimo metines, o ir knyga apie šį Lietuvos valstybės veikėją dar laukia savo patyrusio biografo.

Vadovėlio autorius

Viena svarbiausių jo gyvenimo stotelių – pedagogas ir vadovėlių autorius. K.Šakenis dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms, kuris, kaip apimantis visą gimnazijos fizikos kursą, buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymosi priemone gimnazijų moksleiviams. Jo išleisti net penki leidimai, vadovėlis buvo taisomas, papildomas ir koreguojamas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas, lietuvių kalbos reikalavimus bei fizikos terminų norminimą. K.Šakenis taip pat buvo parengęs lietuviškų fizikos terminų žodynėlį (išsp. 1918 m. žurnale "Lietuvos mokykla" : Fizikos terminų projektas / Konstantinas Šakenis // Lietuvos mokykla.-1918, Nr. 12, p. 372-376) ir prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo.

Palikęs Susisiekimo ministerijos geležinkelių valdybos stotelę (geležinkelių valdyboje 1919–1925 m. užėmė įvairias atsakingas pareigas, kai dar labai trūko šios srities specialistų), galėjo tęsti pedagoginę veiklą jau kaip Lietuvos universiteto dėstytojas.

Aleksandro Merkelio liudijimu, K.Šakenis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą kaip geras fizikos žinovas, plataus trijų dalių fizikos vadovėlio autorius ir jau buvo susipažinęs su būsimu darbu, kai nusprendė pasiūlymo atsisakyti, pasak A.Merkelio, užleisdamas vietą jaunesniems (Inž. Konstantinas Šakenis: jo 40 metų spaudos darbo sukakties proga / A. Merkelis // Lietuvos aidas.–1939, kov. 14 (Nr. 117), p. 2). Tikriausiai nulėmė ne abejonės dėl tinkamumo dėstytojo darbui, o tuomečio švietimo ministro Kazimiero Jokanto pasiūlymas užimti Panevėžio gimnazijos direktoriaus vietą. Švietimo įstaigos vadovo vieta buvo geras tramplynas tolesnei K.Šakenio karjerai.

Pareigos: K.Šakenis – švietimo ministras. / Lietuvos geležinkelių pirmasis dešimtmetis.– Kaunas: Geležinkelių valdyba, 1929, įklij. p.

Švietimo reformatorius

Jau 1927 m. K.Šakenis pakeitė į gimnazijos vadovus jį pasiūliusį švietimo ministrą K.Jokantą ir šias pareigas ėjo stebėtinai ilgai, nuo 1927 m. gegužės 3 d. iki 1934 m. birželio 12 d. Švietimo ministerija buvo ypatinga K.Šakenio gyvenimo stotelė, kurioje jis galėjo sukauptą pedagoginį patyrimą paversti sėkmingai įgyvendinama švietimo strategija.

K.Šakeniui vadovaujant ministerijai, buvo išspręsta nemažai svarbių švietimo organizacinių klausimų, parengta ir pradėta įgyvendinti švietimo reforma. Svarbiausias šios reformos pasiekimas – 1931 m. visoje Lietuvoje įvestas privalomas pradžios mokslas. Buvo reformuotas keturklasių mokyklų tinklas, vietoj dalies likviduotų progimnazijų (kurių buvo per daug), buvo pradėtos steigti vidurinės amatų mokyklos, 1929 m. išleistas amatų mokyklų įstatymas.

K.Šakeniui vadovaujant atskirtas, kur tai buvo įmanoma padaryti, berniukų ir mergaičių mokymasis gimnazijose (ar tai buvo tikslinga daryti, iki šiol neaišku, bet po šios reformos Kaune veikė atskiros "Aušros" berniukų ir mergaičių gimnazijos).

Vienas švietimo reformos vaisių buvo mokytojų cenzavimas. 1930 m. buvo nustatytas mokytojų cenzas, parengtos mokytojų cenzui įgyti taisyklės ir sudaryta speciali Egzaminų komisija norintiems įgyti atitinkamą cenzą mokytojams egzaminuoti.

Įgyvendintos reformos ir aukštojo mokslo srityje bei atlikti kai kurie struktūriniai pakeitimai rengiant ir įdarbinant įvairių meno sričių specialistus. 1929 m. pertvarkyta Kauno meno mokykla, buvo priimtas jos statutas, kuris, nors ir nepakeitė šios mokyklos statuso, bet suteikė galimybę to aukštesnio statuso siekti ateityje.

1929 m., K.Šakeniui vadovaujant, sulaukė reformų ir Valstybės teatras bei radiofonas, o 1933 m. aukštesnis statusas suteiktas Kauno muzikos mokyklai, pavadinus ją Konservatorija ir priėmus Konservatorijos statutą.

Būdamas ministru K.Šakenis daug keliavo, dalyvavo daugybėje renginių įvairiose Lietuvos vietose, tačiau lankytojų priėmimo valandos jam buvo šventos, tad stengėsi taip organizuoti darbą, kad interesantams nereikėtų užsibūti laukiamajame.

Ministro kabinetas dvelkė solidžiu jaukumu, darbine atmosfera. Žurnalistas Petras Kubilius 1934 m. rašė: "Pasikelkim į antrą aukštą. Iš karto matyti, jog čia yra vyriausio Lietuvos švietimo šefo rezidencija, atseit, ministerio, inž. Konstantino Šakenio kabinetas. Koridory, prie laukiamojo kambario durų, milžiniška laikrodžio švytuoklė nerūpestingai skaito sekundes. Uniformuotas šveicorius čia pat pastoja kelią ir teiraujasi, koks reikalas čia tave atvedė. Pas poną Ministerį? Prašom, ten atidarytos laukiamojo kambario durys. Inž. Šakenis nemėgsta, kad interesantai ilgai lauktų, tačiau pakanka laiko apžvelgti laukiamąjį. Didelis kambarys, minkštas patiesalas, minkšti, patoguman viliojantieji foteliai. Stalas nudėtas įvairiais žurnalais bei laikraščiais. Atseit, kad interesantai nenuobodžiautų. Iš laukiamojo plačios durys veda į ministerio kabinetą. Pirmiausia krinta į akis didelė, dailiai subudavota spinta, prikrauta įvairiausių knygų. Suprantama, tai reikalingiausios knygos, kurias p. Ministeris dažnai pavarto. Minkšti baldai, ilgas rašomasis stalas, apkrautas aplinkraščiais, instrukcijomis, taisyklėmis, už kurio plunksną rankoj laikydamas sėdi inž. K.Šakenis. Joks žmogus šitam kukliam ministerio kabinete be inž. K.Šakenio dar nėra sėdėjęs. Atsisėdo jis tenai tuojau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir saugo tą kabinetą iki pat šios dienos." (Atsiprašau, o kur gi švietimo ministerija ? / Edm. Dantas [Petras Kubilius] // Diena.–1934, bal. 22, p. 5).

Visuomeninė ir politinė veikla

Likimo ironija, bet netrukus po šio straipsnio pasirodymo švietimo ministro kabinetą K.Šakeniui teko užleisti. Jo jau laukė Valstybės kontrolieriaus pareigos, kurias ėjo iki pat 1940 m. birželio įvykių.

Dar 1926 m. buvęs trečiojo Seimo atstovu vietoj prezidentu išrinkto Antano Smetonos, K.Šakenis dirbo ir ketvirtajame Seime. 1936 m. atidarė šį Seimą ir buvo Laikinojo Seimo prezidiumo pirmininku, suderindamas šias pareigas su Valstybės kontrolieriaus darbu.

Drauge: Vytauto Didžiojo komitetas. Sėdi kan. J. Tumas, inž. A. Graurogkas, St. Šilingas, inž. K. Šakenis, V. Matulaitis, J. Vileišis, A. Žmuidzinavičius. Stovi prof. V. Krėvė-Mickevičius, prof. Z. Žemaitis, prof. M. Biržiška, V. Braziulevičius, A. Birontas, Z. Toliušis, J.Dobkevičius. 1930 m. / KTU biblioteka. Retų leidinių fondas. G 1, atv. 1585.

Ši politinės veiklos stotelė neabejotinai nulemta ankstesnės visuomeninės politinės K.Šakenio veiklos. 1928–1933 m. jis buvo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos nariu, vienu iš Lietuvių tautininkų fondo steigėjų 1930 m. K.Šakenis buvo ir Lietuvos skautų sąjungos tarybos nariu, Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos nariu, Vytauto Didžiojo universiteto "Šarūno" korporacijos garbės filisteriu, lietuvių studentų tautininkų "Neo-Lithuania" korporacijos mecenatu nuo 1930 m. Tais pačiais 1930 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo komiteto pirmininku, o nuo 1934 m. ir Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininku. Nuo Lietuvos inžinierių ir architektorių (vėliau inžinierių) sąjungos įsikūrimo buvo jos nariu, o 1938 m. tapo Inžinierių draugijos pirmininku.

Vertimas geresnis K.Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą.

Išvertė "Poną Tadą"

Įvairiapusėje K.Šakenio veikloje svarbi ir dar viena istorijos metraštininko bei grožinės literatūros vertėjo stotelė. Lietuviškoje spaudoje bendradarbiavęs nuo 1906 m., jau 1909 m. K.Šakenis susidomėjo Adomo Mickevičiaus raštais, o Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo verstas A.Mickevičiaus "Ponas Tadas".

A.Mickevičiaus dvylikos knygų poemos "Ponas Tadas" vertimą K.Šakenis pradėjo spausdinti dar 1924 m. "Vairo" puslapiuose (Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K.Šakenis // Vairas.–1924, Nr. 1, p. 17–19 ; Nr. 2, p. 17–19 ; Nr. 3, p. 17–19 ; Nr. 4, p. 10–12 ; Nr. 5, p. 11–15 ; Nr. 6, p. 12–15 ; Nr. 8, p. 13–18). "Vairo" žurnale buvo išspausdinta šio vertimo pirma ir antra knygos bei trečios knygos pradžia.

Nutrūkus "Vairo" leidybai, vertimo tęsinys buvo spausdinamas "Tautos vaire" (1924 m. Nr. 1–20), o paskui visas vertimas jau sugulė į 1924 m. liepos pabaigoje parengtą knygą. Tais pačiais metais pasirodė ir kitas "Pono Tado" vertimas, atliktas Antano Valaičio, kurį dviem tomais išleido "Švyturio" bendrovė. K.Šakenis teigė apie A.Valaičio vertimą sužinojęs tik tada, kai jo paties vertimas jau buvęs baigtas. A.Mickevičiaus "Pono Tado" vertimo pratarmėje jis rašė: "Mums lietuviams ši Mickevičiaus poema tuo yra svarbi, kad joje poetas aprašo tam tikrą Lietuvos visuomenės dalį, kurios rankose anais laikais buvo visas mūsų kraštas, kuomet dar plačioji Lietuvos liaudis nei politiniame, nei visuomeniniame gyvenime neturėjo galimybės pasirodyti ir tarti savo žodį. Turėdamas tai omenyje, o taip pat ir aukštą poetinę "Pono Tado" vertę, aš ir ryžausi išversti šią poemą lietuvių kalba, nes jutau gyvą reikalą įtraukti šį veikalą į mūsų dar labai neturtingos literatūros katalogą, ypač, kad apie p. A.Valaičio "Pono Tado" vertimą aš išgirdau tik tada, kada savo darbą buvau jau užbaigęs." (Ponas Tadas / Adomas Mickevičius ; vertė K.Šakenis.–Kaunas : [s.n.], 1924, p. IV).

Panašu, kad abu vertimų autoriai iš tikrųjų nežinojo vienas apie kitą, kol K.Šakenis ilgai ir kruopščiai dirbo. Žurnalo "Kultūra" naujų knygų apžvalgos skiltyje geriau buvo įvertintas K.Šakenio vertimas: "Vertimas geresnis K.Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą. Skaitydamas kartais pamiršti, kad tai vertimas. Darbas jo atliktas milžiniškas. Silpnesnis kiek A.Valaičio vertimas, nes buvo skubotai, bene per porą mėnesių, atliktas. Skaitomas lengvai, nors vietomis toli į šalį nukrypsta nuo originalo" (Naujųjų knygų apžvalga / V-ka // Kultūra.–1925, Nr. 1, p. 34).

Istorijos atgarsiai

1933 m. pasirodė K.Šakenio knygelė apie spaudos draudimo laikų "Aušrą" ("Auszra" ir jos gadynė: penkių dešimtų metų "Auszros" sukaktuvėms paminėti / Inž. K. Šakenis.–Kaunas ; Marijampolė : "Dirvos" b-vės leidinys, 1933).

Politika: Laikinojo Seimo pirmininkas K.Šakenis. / B. Jermolajevo šaržas, publikuota laikraštyje „Diena“, 1936 m. rugs. 6 d. (Nr. 36), p. 10.

Juozas Brazaitis apie šį K.Šakenio parengtą leidinį rašė: "Savo pratartyje autorius skaitytoją nuteikia dėl savo knygos skeptiškai: primena, kad tai seni straipsniai, spausdinti dar "Vilniaus žiniose". Bet skepticizmas išsiblaško, paskaičius pačią knygelę. Pamatai, kad joje autorius sutraukė žinias, šiaip išblaškytas leidiniuose, šiandien sunkiai prieinamuose; antra, jas išdėstė nuosekliai, lengvai, matyt, tuos senuosius straipsnius kiek pataisydamas ir suderindamas; trečia, mūsų žinomus istorijos faktus viena kita žinia gerokai praplėtė. Dar 1905 bestudentaudamas Petrapily – kaip pratartyje pasisako autorius – jis buvo gavęs iš Imperatoriškosios viešosios bibliotekos skaityti "Aušros" komplektus ir kitas draudžiamas knygas, pasirankioti ištraukų apie lietuvius iš ano meto rusiškos, lenkiškos ir vokiškos spaudos. Čia ir randam daugiau kaip kitur tos dokumentinės medžiagos visuomeninei atmosferai pailiustruoti." (Raštai / Juozas Brazaitis.–Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1982, t. 3, p. 383).

1935 m. K.Šakenis išleido knygą apie gimtojo Vabalninko apylinkes istorijos žvilgsniu. Tai vertinga, gausiai istorijos šaltiniais dokumentuota knyga. Knygoje aprašomi faktai ir įvykiai nuo XVI a. iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, todėl daug kas tikėjosi, jog išeis ir antra knygos dalis apie gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, K.Šakenio įvairių laikotarpių atsiminimai, surankioti jo sūnaus Romualdo Šakenio, į dvi knygas sugulė jau po jo mirties. Deja, ir šiuose 1997 m. išleistuose atsiminimuose mažai skirta tarpukariui, tik antroje knygoje yra sudėti K.Šakenio atsiminimai iki 1925 m.

Kaune K.Šakenis iš pradžių gyveno Stepono Dirvianskio name Gedimino g. 42A (dabar Gedimino g. 54, kieme už Stefanijos ir Kosto Batūrų namo). 1930 m. jis persikėlė į Laisvės al. 3 (dabar Laisvės al. 9 / Vytauto pr. 89), A. ir S.Mejerovičių namą, pastatytą 1929 m. pagal arch. Leono Rito projektą, kur gyveno 1930–1940 m.

2006 m. gruodį ant šio pastato atidengta memorialinė lenta "Šiame name 1930–1940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, švietimo ministras (1927–1934 m.), valstybės kontrolierius (1934–1940 m.), Seimo pirmininkas (1936–1940 m.), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis".

Kasdienybės maršrutai

Tarpukario Kauno gyvenimas, į kurį įsiliejo dar vaikas, nuo 1919 m. kovo, buvo svarbus impulsas ir vėlesnei, sovietinio laikotarpio rašytojo kūrybai. Iš Vilniaus būsimas rašytojas parsivežė pavardę, kurią turėjo ir jo tėvas rašytojas Liudas Gira, viešumoje dalies pavardės atsisakęs. Paslaptinga pavardės dalis "Sirijos" liudijo tėvo kilmę, kurios pastarasis, matyt, nelabai mėgo: jis buvo pavainikis, kurį įsūnijo Vilniaus katedros vargonininkas lenkas Konstantinas Giro-Syryjski. Ta dviguba pavardė liko ir L.Girą paėmus globoti Stakliškių kunigui lietuviui bei vėliau jo dokumentuose iki 1940 m., tačiau kūryboje jis niekad dviguba pavarde nepasirašinėjo. O sūnus tos dvigubos pavardės nevengė.

Likimas dar mažą V.Sirijos Girą suvedė su Kaziu Binkiu, su kuriuo vieną butą Maironio g. 19 dalijosi jo tėvai (šio namo savininku buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas Antanas Reikala). Dabar šioje vietoje pastatas Maironio g. 31, nebelikę jo medinės dalies, kurioje iš kiemo pusės ir gyveno Girų šeimyna. Vėliau pats V.Sirijos Gira apsigyveno pas K.Binkį, gyvenusį jau kitu adresu, išėjęs iš tėvų buto K.Būgos g. 5 (dabar K.Būgos g. 3).

K.Binkio bute iš Rotušės aikštės atsikėlusiai Girų šeimynai priklausė tik du mažiukai kambariukai, tačiau savo atmosfera jis padarė V.Sirijos Girai didžiulį įspūdį ir įtaką. Tiek pas K.Binkį, tiek pas tėvus netrūko svečių literatų, dvasininkų, bohemos atstovų, o ir gyvenant kitur Liudas ir Bronė Giros lankėsi pas K.Binkį organizuojamuose menininkų baliuose.

1922 m. pabaigoje–1923 m. Girų šeimyna apsigyveno K.Donelaičio g. 18 (dabar K.Donelaičio g. 40, įėjimas iš kiemo pusės), kur iki 1933 m. nuomojosi keturių kambarių butą mūrinio dviejų aukštų namo pirmame aukšte (tas adresas dar nurodomas ir 1934 m., nors Liudas ir Bronė Giros jau buvo persikėlę į butą tuometėje K.Petrausko gatvėje, vėliau pavadintoje K.Būgos gatve).

Literatūros link

1925 m. V.Sirijos Gira pradėjo mokytis Kauno 1-ojoje gimnazijoje, vėliau pavadintoje "Aušros" gimnazija, tačiau nuo trečios klasės perėjo į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią 1931 m. ir baigė. Iš 1931 m. birželio 13 d. jam išduoto atestato, saugomo Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA, f. 168, ap. 2, b. 309, l. 40-41), matyti, kad mokslai jaunuoliui ne itin rūpėjo (tai jis vėliau pats prisipažino trumpoje autobiografijoje, išspausdintoje 1936 m. antologijoje "Antrieji vainikai", kurioje taip pat su humoru rašė apie artimųjų išpranašautą poeto ateitį, nes mėgdavęs žiūrėti į mėnulį). Tik patenkinamai buvo įvertintos jo graikų kalbos, filosofijos, matematikos, fizikos, paišybos žinios ir įgūdžiai, o vienintelis "labai gerai" puikavosi iš tikybos. Čia nieko stebėtino, nes jaunuolis nuo mažumės augo katalikiškoje aplinkoje, buvo tikintis, pirmuosius kūrybinius bandymus siuntė į katalikiškos pakraipos leidinius.

Gimnazistas V. Sirijos Gira. 1926 08 30.

Pirmasis jo kiek didesnis rašinys apie tėvui artimą sritį – radiją – buvo publikuotas 1927 m. "Pavasario" žurnale. Žinant visus V.Sirijos Giros gyvenimo posūkius, jo katalikiškos nuostatos ir noras "sutriuškinti raudoną vabalą", atsisakyti pasenusių raudonų idėjų ir itin drąsus raudonojo teroro pasmerkimas jo pirmoje eilėraščių knygoje "Golas į ateitį" gali šiek tiek stebinti, bet jis turėjo gerą transformacijų pavyzdį – savo tėvą.

Beje, 1996 m. interviu "Metų" žurnalui (Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai.–1996, balandis.–Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102) V.Sirijos Gira atskleidė, kad tėvas buvo pataręs nerašyti eilėraščių, tačiau pamatęs jo drąsius, modernistinius eilėraščius ne tik persigalvojo, bet ir išleido jo pirmąją eilėraščių knygą "Golas į ateitį". V.Sirijos Gira prisipažino, kad pats to finansiškai nebūtų sugebėjęs padaryti, be to, jo drąsius eilėraščius vargu ar kas būtų ryžęsis išspausdinti (nebent "Sakalo" leidyklai vadovavęs geras šeimos draugas Antanas Kniūkšta).

Paslaptinga pavardės dalis "Sirijos" liudijo tėvo kilmę, kurios pastarasis, matyt, nelabai mėgo: jis buvo pavainikis, kurį įsūnijo Vilniaus katedros vargoninkas lenkas Konstantinas Giro-Syryjski.

Kritikos kirčiai

Tiesa, ir išspausdintas tas eilėraščių rinkinys susilaukė ne tik padrąsinančių žodžių, bet ir negailestingos kritikos, paties rašytojo žodžiais, jį mažai kas pirko, tad tas knygeles išdalijęs beveik veltui. Dėl vienos recenzijos V.Sirijos Gira buvo gerokai įsižeidęs ir atsakė straipsneliu "Ryto" laikraštyje "Apie ideologiškąją poeziją ir liriškąjį jovalą" (Rytas.–1931, birž. 1, p. 8). Nenuostabu, kad jis taip sureagavo į tą Benedikto Babrausko, pasirašiusio B.B., recenziją "Naujosios Romuvos" žurnale (Naujoji Romuva.–1931, Nr. 21, p. 508).

Rimtame, katalikiškos pakraipos literatūriniame žurnale jį, griežtą "Trečio fronto" kritiką, kaltino pilant vandenį į "Trečio fronto" malūną. Paskaičius jo "Golas į ateitį", "Atsargiai liepto galas", "Ką mato mėnulis kiekvieną vakarą" bei "Credo", tai iš tikrųjų atrodo kaip įžeidimas, nors kai kurių eilėraščių turinys, nematant rinkinio visumos, ir gali pasirodyti proletariškas. "Credo" V.Sirijos Gira deklaratyviai pareiškė tikįs Dievą ir esąs katalikas, nors ir rašąs modernistines eiles. Ypač negailestingai "Golą į ateitį" sukritikavo neprisistatęs "Kario" žurnalo recenzentas, kuris, be kita ko, rašė: "Nepakanka išleisti šiek tiek pamarginto popieriaus pluoštą ir šūktelėti: "Aš – poetas." Nieko nepadės nei išsklaidymas per 38 pusl. eilučių, kurios gali sutilpti į 8 pusl., nei stambus šriftas, nei storas popierius, nei margas viršelis, nei kitoki monai. Juk apie Vilnių, SSSR, Mahatmą Gandhi, Gretą Garbo, Golfštromą ir k. nuolat rašo daug protingesni žmonės. Visa tatai autorius drąsiai galėjo palikti ramybėje. Paskutiniai knygelės žodžiai "Ir sustojo Pegasas  Uždarytas kelias! Visos temos išgeso, Nebeveža kumelė" ("Laikas baigti" 38 pusl.) aiškiai autoriui primena, kad jis nebegadintų daugiau popieriaus, bet eitų į LFLS arba Makabi aikštę ir ten varytų golą ne į "ateitį", bet į vartus. Grynas oras ir sveikas sportas, be abejo, prablaivys "poetišką" galvą. Mens sana in corpore sano. Ši knygelė bibliotekoms visiškai netinka." (Karys.–1931, Nr. 22, p. 447).

Bene palankiausiai šią ir poezijos, ir ideologine prasme prieštaringą knygą įvertino V.Sirijos Giros tėvas, E.Radzikausko slapyvardžiu rašydamas apie 1931 m. grožinę literatūrą (Lietuvos aidas.–1932, vas. 6, p. 2). Iš šio straipsnio tuoj pasišaipė literatūros kritikas Kostas Korsakas, "Kultūros" žurnale išspausdinęs straipsnelį "Sūnų poezija ir tėvų kritika", kuriame rašė: "Šit jum ryškus "šeimyniškos kritikos" pavyzdėlis. Jei tokį "šeimynišką" literatūros reiškinių vertinimo "metodą" vartotų kas kitas, o ne p. E.Radzikauskas, mes – gal būt – šiek tiek nustebtumėm. Bet dabar – stebėtis nėra prasmės. Jei jau prieš karą, bene 1912 m. ėjusiame žurnale "Vaivorykštė", p. E.Radzikauskas galėjo parašyti didelę panegiriką apie p. L.Giros pjesę "Beauštanti aušrelė", t.y. apie savo, poetiškai tariant, dvasinį sūnų, tai kodėl tas pats p. E.Radzikauskas negali 1932 m. parašyti ne ko menkesnę panegiriką ir apie savo realiai tariant fiziškąjį sūnų?! (...)" (Kultūra.–1932, Nr. 2, p. 122).

Studijų aplinkkeliai

Eilėraščių rinkinys "Golas į ateitį" užbaigė V.Sirijos Giros moksleivišką laikotarpį. Trumpas medicinos studijų VDU laikotarpis buvo lemtingas jo tolesniam gyvenimo ir kūrybos keliui. Juokaudamas autobiografijoje antologijai "Antrieji vainikai" V.Sirijos Gira rašė: "Tų pačių metų (1931 m.) rudenį buvau priimtas Medicinos fakultetan, kuris mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau ilgai su juo nepersiskirti. Ir iki šiol šį savo nutarimą sėkmingai vykdau." (Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K.Binkis.-Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 325).

Iš tikrųjų pats Vytautas medicinos studijas vertino kaip "studijų parodiją", pasinėrė į bohemos gyvenimą, prie kurio nemažai prisidėjo gyvenimas pas K.Binkį, draugystė su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi, Antanu Miškiniu.

Apie savo studijas jis rašė: "Šiaip taip persiropštęs į II-ąjį kursą, į III-čiąjį nebepajėgiau įkopti. Išmestas užsiregistravau Gamtos matematikos fakultete, kurio visai nelankiau. Tapau "profesionaliu literatu", kurio gyvenimas bėgo boheminėje aplinkoje." (Iš gyvenimo į knygą / Vytautas Sirijos Gira.–Vilnius: Vaga, 1982, p. 12).

Medicinos studijas V.Sirijos Gira vis dėlto baigė, tik jau po karo, Vilniaus universitete. Tiesa, 1996 m. interviu "Metų" žurnalui jis neigė buvęs Kauno bohemos dalimi, bet prisipažino, kad nemažai laiko praleisdavo su J.Kossu-Aleksandravičiumi ir A.Miškiniu "Central" restorane, vadintame "božegraika". Ten jis ne tik valgydavo J.Aisčio mėgtus karbonadus ir kitą gurmanišką maistą, bet ir šildydavosi "spaustine". Tai buvo arbatos gėrimas su citrina ir nemažu spirito kiekiu.

Dar atsakydamas į "Kultūros" žurnalo literatūrinės anketos klausimus  (Kultūra.–1934, Nr. 12, p. 693) V.Sirijos Gira pripažino gero maisto svarbą "Narkotikų nevartoju. Geras šnicelis sukuria neblogą nuotaiką", o prie gero maisto reikėjo ir gerų gėrimų bei pakankamai pinigų, tad šioje anketoje jis taip pat rašė, kad maloniausias impulsas kūrybai esąs geras užmokestis, kuris jam nedažnai pasitaikydavęs.

Nomeda Repšytė cituoja dar atviresnį 1991 m. V.Sirijos Giros pasakojimą apie medicinos studijas ir laiką po jų: "Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną, nes pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabriko pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus (tikriausiai painioja su "Lietuvos" viešbučio restorano krupnikais, nes M.Vėlykio krupnikai pasirodė gerokai vėliau), o labiausiai su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu gurkšnoti "spaustinę", rūkydavau papirosus "Kipras Petrauskas" (Ch.Zivo tabako fabriko gamybos papirosai), nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis. Natūralu, mane išmetė iš universiteto." (Vytauto Sirijos Giros pasakojimas 1991 m.: Sakiniai iš Žaliakalnio. Sekmadienis su kaimynu poeta / Nomeda Repšytė // repsyte.wordpress.com/2012/01/29/sekmadienis-su-kaimynu-poeta-i).

V.Sirijos Giros kaunietiškieji gyvenimo ir kūrybos potėpiai (II)

Minint Vytauto Sirijos Giros (1911–1997) gimimo 110-ąsias metines – antroji ekskursijos į laikmetį, kuriame prasidėjo rašytojo kūrybinis kelias, dalis.

Prasmių paieškos

Vienas V.Sirijos Giros pomėgių buvo šachmatai, todėl neatsitiktinai jo asmeninės bibliotekos knygoms dailininko Telesforo Valiaus sukurtame ekslibrise yra šachmatų figūra (žirgas), o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugome jo asmeninėje bibliotekoje buvusį, 1927 m. vokiečių kalba išleistą šachmatų vadovėlį su šiuo ekslibrisu.

Iš V.Sirijos Giros medicinos studijų liko jo interviu su Medicinos fakulteto dekanu profesoriumi Vladu Lašu, išspausdintas laikraštyje "Lietuvos studentas" (Lietuvos studentas.–1933, rugs. 15, p. 6), kur pasirodė kaip fakulteto gyvenimu gyvai besidomintis studentas. Dalyvavo ir studentų medikų "Fraternitas Lituanica" veikloje, tačiau nebuvo itin aktyvus jos narys tarpukariu (vis dėlto būtent V.Sirijos Gira su Jonu Leliu inicijavo šios organizacijos atsikūrimą 1991 m.).

V.Sirijos Gira taip pat parašė provokuojantį straipsnį dėl studentų medikų pasyvumo ir nesidomėjimo savo spauda ("Lietuvos studentu" ir kt.), į kurį kitas studentas medikas Edmundas Butrimavičius atsakė straipsneliu skambiu pavadinimu "Blogas paukštis, kurs savo lizdą...", prie kurio buvo išspausdintas ir V.Sirijos Giros atsakymas į šią repliką (Lietuvos studentas.–1933, spal. 15, p. 2 ; lapkr. 15, p. 6). Studentas medikas V.Sirijos Gira iš tikrųjų pasirodė tas blogas paukštis, kuriam medicinos studijos VDU ir netiko, ir nepatiko.

V. Sirijos Gira. 1933-ųjų lapkritį.

Nepritapo jis ir Lietuvos kariuomenėje. Apie šią tarnybą 1936 m. autobiografijoje rašė: "1932 m. tarnavau artilerijoj kariūnu-aspirantu. Valiau arklius, šveičiau pentinus ir tampiau patrankas. Bet tai, deja, tęsėsi nevisai ilgai: po poros mėnesių buvau sugražintas į pilko pilietinio gyvenimo vėžes." (Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K.Binkis.–Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 326).

Po kariuomenės trumpam grįžo pas tėvus į butą K.Donelaičio g. 18 (dabar K. Donelaičio g. 40), bet netrukus vėl apsigyveno pas K.Binkį Maironio gatvėje (tik jau ne Maironio g. 19), iš ten ir jo nuotrauka su užrašu "Mamytei – "Vytukas" 1933. XI. 27 d.", saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (dėkojame šio muziejaus darbuotojams už suteiktas V.Sirijos Giros ir jo aplinkos nuotraukas).

Po bohemiškų klajonių vėl grįžo į tėvų butą, tik jau K.Būgos g. 5 (dabar K.Būgos g. 3, ant namo dar likusi žymė ten buvusios lentos "Šiame name 1933–1940 m. gyveno liaudies poetas Liudas Gira", kuri buvo pavogta 2004 m.). 1935 m. Vytautas ten jau pasitiko pas tėvą apsilankiusį rašytoją Joną Marcinkevičių, ėmusį iš L.Giros interviu laikraščiui "Diena" (Diena.–1935, bal. 28, p. 3).

Viršum jausmų

1934 m. pasirodė antroji V.Sirijos Giros eilėraščių knyga "Širdys formaline". Keletas šios knygos eilėraščių jau buvo išspausdinta periodikoje ("Bangose", "Šviesos keliuose", "Pradalgėse") ir Klemenso Dulkės sudarytame eilėraščių rinkinyje "Septyni", kurį 1933 m. išleido "Sakalo" bendrovė.

Knygos pavadinimas tarsi simbolizavo naują eksstudento mediko kūrybos etapą. Eilėraščių rinkinyje, lyginant su "Golu į ateitį" mažiau deklaratyvumo, daugiau jausmo, tik ne to gilaus, emocinio, o racionalaus, intektualinio.

Apibendrindamas recenziją apie šią knygą "Naujosios Romuvos" žurnale poetas, kritikas, vienas rinkinio "Septyni" autorių Mykolas Linkevičius taikliai pastebi: "Bendrai, V.S.Gira naująja lyrikos knyga padarė nemenką šuolį į priekį ir daro nebe entuziastingo jaunuolio, besistengiančio įmušti  golą į ateitį, o nusistovėjusio poeto įspūdį, kurį kiek sumažina knygos gale įdėti "Spaudos atsiliepimai apie Vytauto Sirijos Giros kūrybą": jau perdaug aiškiai juose kyšo tendencija paneigti nepalankių recenzentų nuomones" (Naujoji Romuva.–1934, Nr. 178/179, p. 455).

Dar daugiau jausmo, meilės V.Sirijos Giros 1935 m. išleistame eilėraščių rinkinyje "Mergaitė ir asonansai", kurio įsimintiną viršelio raidžių ekvilibristiką kūrė dailininkas Aleksandras Šepetys. Tik meilė šioje V.Sirijos Giros knygelėje be romantinių atsidūsėjimų ar tragiškos egzaltacijos, į ją pažvelgta tarsi iš šalies, daugiau su humoru negu su džiaugsminga įsimylėjėlio romantika ar ilgesingu liūdesiu.

Antanas Miškinis recenzijoje apie šią knygą pastebėjo: "Įdomus jaunasai Gira yra tuo, kad jis į meilę nežiūri perdaug tragiškai; jis žiūri kaip į kokį įdomų žaidimą, kaip į sportą. Vietomis pasisako graudžiai ir gražiai, vietomis su dideliais pavojais nukrypti į feljetoną." (Šviesos keliai.–1935, Nr. 4, p. 251–252). Apie V.Sirijos Giros sugebėjimą pakilti aukščiau jausmų ir į meilę pažvelgti su tam tikra ironiška šypsena recenzijoje "Naujosios Romuvos" žurnale rašė ir Alfonsas Keliuotis: "V.S.Gira ir aukščiausio pakilimo akimirkomis dar sugeba būti iškilęs aukščiau savo jausmų, jais žaisti, apie juos juokaudamas kalbėti ir juos naudoti savo "žodžių akrobatikos pynei". Vadinas, priešingai tikrajam lyrikui, katras kūrimo metu yra jausmų valdomas ir nešamas. V.S.Giros sugebėjimas iškilti viršum jausmų ir su ironiška šypsena in juos žiūrėti rodo, kad jis gali būti puikus jumoristas. Mat pašiepti, ironizuoti tas ar kitas aistras, vienokius ar kitokius jausmus teįmanoma tiktai viršum jų iškilusiam. Jais giliai persiėmusiam tai nepasiekiama. Ir skaitant V.S. Giros poeziją, tuoj tenka pastebėti, kad jam iš tikrųjų puikiai vyksta ironizuoti ir pašiepti. Jumoras – V.S.Giros jėga. Kuo daugiau katran eilėraštin jam pavyksta indėti jumoro, tuo tas eilėraštis būna indomesnis ir vertingesnis. (...) Ir todėl tenka labai apgailėti, kad "Mergaitėse ir asonansuose" jumoro yra neperdaugiausia" ( Naujoji Romuva.–1935, Nr. 18, p. 409).

Tiesa, A.Keliuočiui šioje recenzijoje per daug asmeniškas pasirodė eilėraštis "Mano pilkas gyvenimas", kuriame V.Sirijos Gira su ironišku humoru aprašo, su kuo ir kodėl draugauja, ką veikia laisvalaikiu. Eilėraštį užbaigia eilutė "Šios eilės daugtaškiu šituo ir baigias". Daugtaškį būtų galima padėti beveik prie visų šio rinkinio eilėraščių, o ypač prie tokių, kaip "Mano girtavimai", "Nežinomai mergaitei", "Eilėraštis apie baleriną". Daugtaškio trūksta ir eilėraštyje "Čarli Čaplino meilė", kuriame jis, aišku, rašo ne apie Ch.Chapliną, o apie save, prisipažindamas: "Turbūt aš vienas iš bohemos Kvailai taip sugebu gyvent" (Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; (viršelio raides piešė Alx. Šepetys).–Kaunas: Sakalas, 1935, p. 57).

Temų amplitudė

Tikrai apie Ch.Chapliną V.Sirijos Gira rašo eilėraštyje, kaip ir visa knyga, pavadintame "Šešėliai nuo ekrano". Šį eilėraštį knygoje "Šešėliai nuo ekrano" poetas išskiria kaip simbolį santykiui tarp realios tikrovės ir meniško, poetinio vaizdo išreikšti.

Rinkinyje "Šešėliai nuo ekrano" sudėta eilėraščių mišrainė, kurioje – ir karo tema ("Džentelmenų balius", "Geroji žemė", "Kalėdų pasaka", "Kas mum rūpi", "Pasaka", "Telegrafas"), ir eilėraštis apie Aleksandro Puškino mirtį, skirtas jo mirties metinėms ("Puškinui"), nemažai Tėvynės meilės eilių, skirtų kenčiančiai, kovojančiai ir Dievą tikinčiai Lietuvai ("Kristus Lietuvoj", "Mūsų sargyba", "Savanorių motinos", "Seržantui Bakanauskui", "Širdies nesukaustysit niekam", "Tėvų kraujas", "Vasara mūsų tėvynėje", "Viešpaties aplankymas"), bet gražiausi rinkinio eilėraščiai – asmeniškais motyvais, su lengvu erotiniu dvelksmu ("Kartą prie marių", "Laiškas gražiai moteriškei", "Mergaitė iš Rygos", "Mergaitė kuri išsigando", "Migla kvartalą supa", "Vasaros nakties sapnas" ir kt.).

V.Sirijos Gira išbandė savo kūrybinius gebėjimus rašydamas eilėraščius ir kitus eiliuotus kūrinėlius vaikams. Atvažiavęs į vaikų literatūrą su "Traukiniu", pasiplaukiojęs "Jūra", pabuvęs nepatraukliu, bet labai reikalingu "Kaminkrėčiu", savo vietos vaikų literatūroje jis taip ir nesurado.

Daugiausia literatūros kritikų dėmesio: tiek labai gerų vertinimų, tiek ir kritikos – sulaukė V.Sirijos Giros eiliuotas kūrinys su spalvingomis dailininko Rimto Kalpoko iliustracijomis "Kaminkrėtys". Šią knygelę 1938 m. išleido Spaudos fondas. Istorija apie kaminkrėčio neįsileidusius žydą Izaoką ir Vilkų šeimyną bei dėl neišvalytų kaminų kilusį gaisrą patiko "Naujosios vaidilutės" žurnalistei R.Dargytei, įžvelgusiai knygos didaktinius ir praktiškus privalumus: "Knyga visai nedidelė, vos keliolika puslapių, bet praktiška, nes išleista ant storesnio gelsvo popierio – vaikams ne taip greit tepsis ir plyš. Teksto nedaug. Iliustracijų daugiau negu teksto. Kai kurie teksto posmai kartojasi po kelis kartus, tas, be abejo, padės vaikams greičiau išmokti atmintinai. Knygos turinys didaktinis propagandinis. (...)" (Naujoji vaidilutė.–1939, Nr. 1, p. 59–60). Tačiau nežinomas kritikas žurnale "Tautos mokykla" buvo visai kitokios nuomonės. Jam ši V.Sirijos Giros eiliuota apysaka pasirodė nenatūrali ir neįtikėtina (Tautos mokykla.–1939, Nr. 2, p. 52).

Nauji krantai

Kaunietiškuoju laikotarpiu V.Sirijos Gira atsiskleidė ne tik kaip poetas. Po jau minėto vaizdelio "Radio" V.Sirijos Gira išbandė jėgas ir publicistikos žanre, 1929 m. Qui pro quo slapyvardžiu parašęs keletą humoristinių aktualijų apžvalgų "Šukės" laikraštyje "Diena". 1930 m. "Meno kultūroje" buvo išspausdintas jo verstas O.Dymovo apsakymas iš rusų kalbos. 1934 m. žurnale "Kūno kultūra ir sveikata" buvo išspausdintas V.Sirijos Giros apsakymas "Filosofas", o 1937 m. laikraštyje "Literatūros naujienos" – scenos vaizdelis "Fragmentas iš pjesės".

Bandė rašyti ir romaną "Vera Mongirdaitė", kurio pora ištraukų buvo išspausdinta populiariame, bet trumpai leistame žurnale "Žvilgsniai" (Žvilgsniai.–1934, Nr. 1, p. 14–19 ; Nr. 2, p. 10–13), bet kaip knyga romanas nebuvo išleistas.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais nuėjo paskui tėvą. 1940 m. išvertė Michailo Zoščenkos knygelę "Pasakojimai apie Leniną", kurią išleido leidykla "Raudonoji vėliava", bet nesiveržęs į politiką ar į kokius nors postus, didelių kolaboravimo aukštumų nesiekė ir nepasiekė. Vėlesne sovietinio laikotarpio kūryba pasižymėjo kaip įdomus ir objektyvus tarpukario Kauno gyvenimo metraštininkas.