Viruso išgąsdinta šalies švietimo sistema pirmąjį šoką patyrė pavasarį, kai iš esmės kone visą trimestrą ugdymas nevyko, didelė dalis tiek pedagogų, tiek ir moksleivių neturėjo nei įrangos, nei ugdymo priemonių, nei galėjo įprastą metodiką taikyti nuotoliniu būdu. Galiu drąsiai sakyti, kad tie 2–3 mėnesiai buvo visiška švietimo sistemos katastrofa, kai vieni (mokytojai) imitavo darbą, o kiti (moksleiviai) vaizdavo neva besimoką. O visa visuomenė plojo katučių ir iki šiol vaizduoja, kad ši ugdymo skylė nesijaučia, kad moksleiviai trūkstamas pamokas išmoko savarankiškai.

Optimistai sako, kad per vasarą švietimo sistema pasitempė ir pasiruošė dirbti nuotoliniu būdu. Neva atsirado įranga, neva ugdymo programos pritaikytos, neva priemonės ir įgūdžiai jau tokie stiprūs, kad mums niekas nebebaisu.

Ką daro mokytojai, kurių technologijų naudojimo įgūdžiai yra silpni ar net išvis tik dėl vaizdo?

Deja, realybė priešinga – jeigu pirmojo karantino laikotarpiu išties buvo galima suprasti ir pateisinti, tai dabar tenka pripažinti,kad, turėdami ir laiko, ir išteklių, per vasaros atostogos nepasiruošėme naujai realybei. Didelė dalis mokytojų ir toliau neturi reikiamų įgūdžių mokyti nuotoliniu būdu. Aiškių reikalavimų nebuvimas leidžia kiekvienam improvizuoti ir ieškoti geriausio darbo su moksleiviais modelio. Žinoma, kai kam pavyksta ir kai kas randa būdų. Tačiau švietimo sistemai turi rūpėti ne geriausi, o blogiausi pavyzdžiai. Kas ir kaip vyksta kaimo mokyklose? Koks įsitraukimo ir kokybės lygis užtikrinamas socialinės rizikos šeimose? Ką daro mokytojai, kurių technologijų naudojimo įgūdžiai yra silpni ar net išvis tik dėl vaizdo?

Šį kartą nekalbėsiu apie abiturientus, kuriems atsivėrusi ugdymo ir švietimo skylė lems gyvenimus jau vasarą. Jų ateitis ir pasirinkimai – tik jų pačių, tai yra skęstančiųjų, reikalas. Taip jau yra.

Gerokai svarbiau visų kitų klasių – nuo pirmokų iki dar tik rudenį abiturientais tapsiančių. Turime drąsiai pripažinti, kad visiems jiems švietimas buvo iš esmės sutrikęs ir žinios prastos arba nepakankamos daugiau nei pusės klasės laikotarpiu. Žinių ir įgūdžių skylės ne tik klasikiniuose moksluose kaip lietuvių kalba ar matematika. Net nereikia kalbėti apie kontaktinius gamtos mokslų dalykus – fiziką, chemiją, biologiją. Šių dalykų teoriškai galima mokytis, tačiau, negaunant praktinių žinių, nedarant gyvų eksperimentų, neliečiant, neuodžiant ir negirdint, – tai tik vienas kitų apgaudinėjimas.

Kaip tai spręsti?

Manau, turime aiškiai pasakyti vieni kitiems – švietimo ir ugdymo organizavime skylė yra. Šio laikotarpio turinys gali ir turi būti kartojamas. Tam turi būti skiriamos papildomos ugdymo valandos visoms klasėms, visiems mokiniams. Vos tik karantinas baigsis, turi būti sudarytas aiškus kurso kartojimo ir žinių bei įgūdžių tikrinimo planas. Tik taip galėsime kompensuoti neparuošto ir ne visai efektyvaus nuotolinio mokymo klaidas.

Savivaldybės sprendimai didina bedarbystę

                             Baigiantis kadencijai Kauno m. savivaldybės valdančioji dauguma nusprendė imtis, jos nuomone, svarbių darbų: optimizuoti mikroautobusų eismą, atsikratyti sugriuvusių kioskų, prieš rinkimus už savivaldybės lėšas surengti apklausą gyventojų namuose ir kt. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai reikalingi miestui darbai. Tačiau jų skubotas planavimas, lyg iš gilaus sapno pabudus, kelia nuostabą.

                             Mikroautobusų vežėjų verslas priskiriamas prie smulkaus šeimyninio verslo. Vežėjai iš savo uždarbio išlaiko šeimas, t.y. verslas leidžia išgyventi, neprašant iš valstybės pašalpų. Sukaupti daugiau lėšų yra sunku. Bet štai Kauno m. savivaldybė Vilniaus pavyzdžiu nusprendė prispausti mikroautobusų vežėjus ir pateikė jiems reikalavimus: per pusmetį atnaujinti transporto priemones, pakeisti maršrutus ir pan. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laikotarpį esami vežėjai nesugebės sukaupti lėšų naujoms transporto priemonėms įsigyti. Mikroautobusas – ne dviratis, taupyti reikėtų kelerius metus. Sakoma, roges žiemai reikia ruošti vasarą: žinodami iš anksto reikalavimus, vežėjai tam ruoštųsi. Dabar gi jie liks be darbo, o į rinką ateis turtingi žmonės.

                             Kioskų verslo gyventojai taip pat labai sunerimę dėl būsimos pertvarkos. Tiesa, kad yra labai apšepusių, neveikiančių kioskų, kurie gadina miesto vaizdą. Pertvarkos reikia, tačiau gyventojai apie reikalavimus turi būti informuojami iš anksto, pertvarkai skirtas laikas turi atitikti proto ribas, o ne taip, kad  šiandien  pamojavo  burtų lazdele ir – po mėnesio būkite visi nauji.

                             Manau, kad šias problemas reikėtų spręsti kitaip: po rinkimų susidariusi valdančioji dauguma savo veiklos pradžioje turėtų sudaryti veiklos strategiją smulkaus verslo srityje, su ja supažindinti gyventojus, kad šie galėtų iš anksto planuoti savo gyvenimą. Bedarbystė yra didelė nelaimė šeimai. Darbo vietų kūrimas turėtų būti vienas iš svarbiausių savivaldybės prioritetų.

                             Daugelis savivaldybių supranta gyventojų poreikius, turi įsteigę specialius skyrius, kurių darbuotojai analizuoja rinką, pataria gyventojams, kokį verslą jie galėtų pradėti, padeda sutvarkyti dokumentus, numato palankias sąlygas verslo pradžiai. Kauno savivaldybėje, deja, tarp gyventojų ir savivaldybės tarnautojų bei politikų – gili praraja. Niekam nerūpi, ar miestiečiai turi pragyvenimo šaltinį, ar ne. Daugelis faktų rodo, kad gyventojai, tvarkantys verslo ar kitus reikalus savivaldybėje, sulaukia daugybės kliūčių, rodos, jog savivaldybė tyčia siekia apsunkinti miestelėnų gyvenimą. Nevyksta joks dialogas tarp savivaldybės tarnautojų ir miesto gyventojų. Savivaldybės tarnautojai  „prilipę“ prie kėdžių, retai būna miesto teritorijose. Sprendimai žmonėms „nuleidžiami“ iš viršaus. Su tokiu požiūriu susidūrę gyventojai nusivilia savivaldybe, pačia valstybe ir renkasi emigraciją į šalis, kur į žmogų žiūrima pagarbiau.

                             Darbo vietų kūrimas, gyventojų užimtumas turi būti svarbiausias savivaldybės rūpestis, visi sprendimai turi tarnauti žmogaus gerovei, o ne politinei reklamai ar tarnautojų ambicijų demonstravimui.

Visuomeninio judėjimo „Dirbam Kaunui“  nariai dar savo veiklos pradžioje išsikėlė uždavinį nuosekliai ir kryptingai dirbti viešojo intereso ir kauniečiui labui. Mums nuoširdžiai rūpi kauniečių problemų, tegul ir pačių elementariausių, sprendimas. Stengiamės atlikti kiek įmanoma daugiau darbų, kad mieste būtų galima gyventi švariau, saugiau, patogiau.

Į Kauno savivaldybės tarybos frakciją „Dirbam Kaunui“  kreipėsi Petrašiūnų mikrorajono gyventojai, prašydami pagelbėti išspręsti gana paprastą iš pirmo žvilgsnio problemą.

Pasirodo, Kauno miesto R. Kalantos gatvė, kuri yra Petrašiūnuose, turi skersgatvį tuo pačiu R. Kalantos pavadinimu. Tai ypač trikdo įvairių specialiųjų ir kitų tarnybų darbą. Neretai paštininkai, greitosios pagalbos, policijos patrulių ekipažai, taksi, ieškodami šio skersgatvio, sugaišta nemažai laiko, kuris gali būti matuojamas netgi gyvybės kaina.

Atrodytų, problemos sprendimas turėtų būti paprastas – tereiktų pastatyti nuorodą į šį skersgatvį. Deja, gyventojai, kreipęsi į seniūniją, pagalbos iš jos taip ir nesulaukė.

Frakcijos nariai, gavę gyventojų prašymą,  pabendravo su savivaldybės Miesto tvarkymo skyriumi ir jo darbuotojai netrukus pastatė ženklą, nurodantį posūkį į R. Kalantos gatvę.

Gyventojai dėkingi. Tik įdomu, kodėl žmonės, būdami atsakingi už šią sritį ir už tai gaunantys atlyginimą,  taip ilgai negirdėjo gyventojų prašymų ir neparodė jokių pastangų? Tikriausiai todėl, kad biurokratams sunku atsiplėšti nuo kėdžių, išvažiuoti į miesto teritoriją ir pabendrauti su miesto gyventojais...

                                                   Antanina Medviedevienė,

frakcijos „Dirbam Kaunui“ narė