LAIKAS PRIPAŽINTI – NUOTOLINIS ŠVIETIMAS NEVEIKIA

Dirbant Kauno miesto savivaldybėje ne kartą ir ne du teko diskutuoti apie realius, o ne lozunguose rašomus mūsų miesto švietimo pasiekimus. Ir prie apskrito stalo sėdint geriausiems miesto mokyklų ir kitų švietimo įstaigų pedagogams buvo aiškiai sutariama, kad viena realybė yra politikų pareiškimuose, o antra – mokyklų suoluose sėdinčių jaunuolių galvose.

Viruso išgąsdinta šalies švietimo sistema pirmąjį šoką patyrė pavasarį, kai iš esmės kone visą trimestrą ugdymas nevyko, didelė dalis tiek pedagogų, tiek ir moksleivių neturėjo nei įrangos, nei ugdymo priemonių, nei galėjo įprastą metodiką taikyti nuotoliniu būdu. Galiu drąsiai sakyti, kad tie 2–3 mėnesiai buvo visiška švietimo sistemos katastrofa, kai vieni (mokytojai) imitavo darbą, o kiti (moksleiviai) vaizdavo neva besimoką. O visa visuomenė plojo katučių ir iki šiol vaizduoja, kad ši ugdymo skylė nesijaučia, kad moksleiviai trūkstamas pamokas išmoko savarankiškai.

Optimistai sako, kad per vasarą švietimo sistema pasitempė ir pasiruošė dirbti nuotoliniu būdu. Neva atsirado įranga, neva ugdymo programos pritaikytos, neva priemonės ir įgūdžiai jau tokie stiprūs, kad mums niekas nebebaisu.

Ką daro mokytojai, kurių technologijų naudojimo įgūdžiai yra silpni ar net išvis tik dėl vaizdo?

Deja, realybė priešinga – jeigu pirmojo karantino laikotarpiu išties buvo galima suprasti ir pateisinti, tai dabar tenka pripažinti,kad, turėdami ir laiko, ir išteklių, per vasaros atostogos nepasiruošėme naujai realybei. Didelė dalis mokytojų ir toliau neturi reikiamų įgūdžių mokyti nuotoliniu būdu. Aiškių reikalavimų nebuvimas leidžia kiekvienam improvizuoti ir ieškoti geriausio darbo su moksleiviais modelio. Žinoma, kai kam pavyksta ir kai kas randa būdų. Tačiau švietimo sistemai turi rūpėti ne geriausi, o blogiausi pavyzdžiai. Kas ir kaip vyksta kaimo mokyklose? Koks įsitraukimo ir kokybės lygis užtikrinamas socialinės rizikos šeimose? Ką daro mokytojai, kurių technologijų naudojimo įgūdžiai yra silpni ar net išvis tik dėl vaizdo?

Šį kartą nekalbėsiu apie abiturientus, kuriems atsivėrusi ugdymo ir švietimo skylė lems gyvenimus jau vasarą. Jų ateitis ir pasirinkimai – tik jų pačių, tai yra skęstančiųjų, reikalas. Taip jau yra.

Gerokai svarbiau visų kitų klasių – nuo pirmokų iki dar tik rudenį abiturientais tapsiančių. Turime drąsiai pripažinti, kad visiems jiems švietimas buvo iš esmės sutrikęs ir žinios prastos arba nepakankamos daugiau nei pusės klasės laikotarpiu. Žinių ir įgūdžių skylės ne tik klasikiniuose moksluose kaip lietuvių kalba ar matematika. Net nereikia kalbėti apie kontaktinius gamtos mokslų dalykus – fiziką, chemiją, biologiją. Šių dalykų teoriškai galima mokytis, tačiau, negaunant praktinių žinių, nedarant gyvų eksperimentų, neliečiant, neuodžiant ir negirdint, – tai tik vienas kitų apgaudinėjimas.

Kaip tai spręsti?

Manau, turime aiškiai pasakyti vieni kitiems – švietimo ir ugdymo organizavime skylė yra. Šio laikotarpio turinys gali ir turi būti kartojamas. Tam turi būti skiriamos papildomos ugdymo valandos visoms klasėms, visiems mokiniams. Vos tik karantinas baigsis, turi būti sudarytas aiškus kurso kartojimo ir žinių bei įgūdžių tikrinimo planas. Tik taip galėsime kompensuoti neparuošto ir ne visai efektyvaus nuotolinio mokymo klaidas.