Labai dažnai serga

Imunodeficitas – imuninės sistemos patologija, kai tinkamai neveikia imunitetas. Žmogus serga beveik nesustodamas, ligos gyvenimą paverčia kone neįmanomu, o gydytojai nesuranda priežasties, kodėl taip yra. „Jeigu sužinotume priežastį, paaiškėtų, kad imuninę sistemą galima pagydyti arba kompensuoti tai, ko organizmui trūksta, ir imunitetas pradėtų veikti taip, kaip turėtų“, – spaudos konferencijoje „Pirminiai imunodeficitai – nuosprendis ar galimybė?“ kalbėjo Lietuvos pirminių imunodeficitų draugijos „Imunas“ valdybos narys Laurynas Ramanauskas.

Vyras pats patyrė imuniteto sutrikimų pasekmes. Ryškius simptomus jis pajuto dar būdamas studentas. Sirgo plaučių uždegimais, bronchitu, bet labiausiai kankino energijos stoka. Jis vis gydydavosi, vartojo antibiotikų, bet ligos nepraeidavo. Tik po dvejų metų galų gale buvo nusiųstas pas imunologus – šie nustatė imunodeficitą. Dabar ligos praėjo, nes L. Ramanauskas vartoja vaistus, skiriamus imunodeficitu sergantiems žmonėms. Ir net jei suserga peršalimo ligonis, greitai pasveiksta, kaip daugelis žmonių.

Įgimtas arba įgytas

„Imunodeficitas gali būti įgytas ir įgimtas. Įgytas imunodeficitas, dar vadinamas antriniu, atsiranda tada, kai žmogus arba suserga kokia nors liga, kuri pažeidžia imuninę sistemą, pavyzdžiui, žmogaus imunideficito virusas (ŽIV), arba vartoja vaistus, kurie pažeidžia imuninę sistemą, – sako Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro gydytoja alergologė-klinikinė imunologė profesorė Laura Malinauskienė. – O pirminiai, arba įgimti, imunodeficitai išsivysto tuomet, kai žmogus gimsta su tam tikru imuninės sistemos defektu. Ir to pakeisti ar išvengti neįmanoma.“

Jeigu yra dideli defektai, kurie apima kelias imuninės sistemos dalis, simptomai pasireiškia jau kūdikiui. Jeigu defektas nėra labai ryškus, kitos imuninės sistemos dalys ilgą laiką gali trūkumą kompensuoti, imunodeficitas gali pasireikšti vyresniame vaiko amžiuje, paauglystėje ir netgi suaugus. Apskaičiuota, kad tol, kol tokiems žmonėms nustatoma diagnozė, vidutiniškai praeina dešimt metų. Taip yra todėl, kad imunodeficitas neturi specifinių simptomų.

Edita Gasiūnienė / S. Lisausko / BNS nuotr.

Žino ne visus atvejus

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 300 pirminiu imunodeficitu sergančių pacientų.

„Ne visus sergančiuosius žinome, – sako Kauno klinikų Pirminio imunodeficito centro vadovė, gydytoja alergologė-klinikinė imunologė doc. dr. Edita Gasiūnienė. – Lietuvoje pirminiai imunodeficitai dažniau diagnozuojami suaugusiems.“ Deja, ilgai negydomos ligos gali sukelti komplikacijų, tuomet tokiems žmonėms gyventi daug sunkiau.

Yra gydymo būdų, kurie veikia imuninę sistemą. Esant sunkiausiam imunodeficitui, kai ligoniui trūksta kelių imuninės sistemos komponentų, jam persodinami kaulų čiulpai. Tokie ligoniai gali pasveikti.

Lietuvoje pirminiai imunodeficitai dažniau diagnozuojami suaugusiems.

Jeigu nustatoma, kad trūksta kokio nors imuninės sistemos komponento, ligoniui taikoma pakaitinė terapija – skiriamas komponentas, kurio jam trūksta.

„Svarbu kuo anksčiau nustatyti imunodeficitą ir stengtis, kad ligonis kuo rečiau sirgtų ar patirtų ligų komplikacijų“, – teigia L. Malinauskienė.

Nesulaukia nė metų

Profesorė įsitikinusi, kad Lietuvoje visus naujagimius reikėtų ištirti dėl imunodeficito. Vakarų šalyse šis tyrimas leido sergantiems vaikams anksti suteikti pagalbą. Taip buvo išvengta mirčių – didelė dalis vaikų, kurie turi sunkų kombinuotą imunodeficitą, be gydymo nesulaukia nė metų. Be to, būtų sutaupyta daug lėšų, kurios dabar išleidžiamos su imunodeficitu susijusioms ligoms gydyti. Laiku persodinus kaulų čiulpus, šie vaikai pasveiktų.

Šiuo metu Lietuvoje gimę naujagimiai tiriami dėl keliolikos ligų. „Sistema jau veikia, reikėtų tik sustyguoti pagalbos teikimo vaikams, turintiems imunodeficitą, tvarką. Tam reikia investicijų“, – tvirtina profesorė.

E. Gasiūnienė sako, kad pasaulio gydytojai yra parengę patarimų, kaip sau ar savo vaikui atpažinti galimą imunodeficitą. Esmė – neįprastas, per dažnas sirgimas įvairiomis infekcijomis. Įtarus imunodeficitą, reikėtų apie tai pasakyti savo šeimos gydytojui, o šis nusiųs į Kauno, Santaros klinikas ar Klaipėdos universiteto ligoninę pas alergologą-klinikinį imunologą.

Laurynas Ramanauskas / S. Lisausko / BNS nuotr.

Palaiko sergančiuosius

L. Ramanauskas sako, kad asmenims, turintiems imunodeficitą, derėtų burtis į bendruomenę. Lietuvoje veikia Pirminių imunodeficitų draugija „Imunas“. Jos nariai gali palaikyti sergančiuosius, padėti surasti specialistus, gauti žinių, pasitarti, pasidalyti patirtimi.

„Daug žmonių savo ligą slepia. Aš ir pats retai apie ją pasakoju. Labai sunku kalbėti, nes visuomenė neretai mano, kad tai susiję su ŽIV. Susibūrę į draugiją kartu galime pakeisti visuomenės nuostatas apie ligą ir pagreitinti inovacijų, naujų gydymo galimybių atėjimą į Lietuvą“, – sako vyras.

Būtų labai gerai, jei šeimos gydytojai žinotų, kaip atpažinti imunodeficitą, ir galėtų nusiųsti pacientus pas specialistus – taip sutrumpėtų ligonių kelias iki gydymo.

Burtis kviečiami visi, kam yra nustatytas imunodeficitas, ir tie, kurie mano, kad galbūt serga šia liga, jų globėjai ir artimieji. Daugiau informacijos apie draugijos veiklą ir ligą galima rasti interneto puslapyje imunodeficitas.lt.

Draugija ketina rūpintis, kad šeimos gydytojai daugiau sužinotų apie imunodeficitą.

„Būtų labai gerai, jei šeimos gydytojai žinotų, kaip atpažinti imunodeficitą, ir galėtų nusiųsti pacientus pas specialistus – taip sutrumpėtų ligonių kelias iki gydymo“, – teigia L. Ramanauskas.

Daugelis nė neįtaria, kuo serga

Pasaulyje pirminis, arba įgimtas, imunodeficitas diagnozuotas maždaug 6 mln. žmonių, o apie 70–90 proc. sergančiųjų nė neįtaria, kad gali juo sirgti.

Pacientams, turintiems pirminį imunodeficitą, gali pasireikšti skirtingi simptomai. Pagrindinis šios ligos simptomas – padidėjęs imlumas infekcijoms, ypač kvėpavimo takų. Pacientams, kuriems įtariamas pirminis imunodeficitas, būdingos dažnai pasikartojančios, užsitęsiančios ir sunkiai pagydomos infekcijos.

Pirminį imunodeficitą gali signalizuoti daugiau nei vienas plaučių uždegimo atvejis per vienus metus, dvi ar daugiau ausų infekcijos per vienus metus, dvi ar daugiau sinusinės infekcijos per vienus metus, lėtinis viduriavimas su svorio netekimu, pasikartojančios virusinės infekcijos, pasikartojantys gilūs odos ar kitų organų pūliniai, pakartotinai reikalingi intraveniniai antibiotikai efektyviam infekcijos gydymui, pasikartojanti grybelinė infekcija burnoje, ant odos ar kituose organuose, šeimoje esantis pirminiu imunodeficitu sergantis giminaitis.

Vaikams infekcijų dažnis gali būti didesnis. Be to, pirminį imunodeficitą vaikams gali išduoti nepakankamas svorio prieaugis ar ūgio atsilikimas.

Serga keturiolika metų

Kaunietis Zigmas Tamakauskas pirmą kartą su liga susidūrė prieš keturiolika metų – vėžio pradžią parodė prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimas.

Tam, kad gydytojai išsiaiškintų realią situaciją, vyrui buvo atlikta prostatos biopsija. Tada tyrimas nieko blogo nerodė, tačiau per metus vėžys išplito. Gydytojai Z.Tamakauskui iš karto skyrė vaistų ir spindulinį gydymą, ir ligonio būklė pagerėjo. Deja, prieš ketverius metus gydytojai jo viename inkste pastebėjo metastazę. Ją teko šalinti.

Po operacijos vyras gyveno be didesnių sveikatos sutrikimų, tačiau šių metų pradžioje nustatyta, kad liga atsinaujino. Pacientas buvo gydomas spinduliais bei hormonų terapija, ir vėžys vėl atsitraukė.

Džiaugiuosi, kad, Dievui ir artimiesiems padedant, dar galiu krutėti ir kažką naudingo veikti, kad esu kažkam reikalingas. Tai taip pat sudaro mano vaistų komplektą.

"Stengiuosi apie ligą negalvoti. Nuo jaunumės turiu savo gyvenimo prasmę, tikėjimą, viltį ir patriotinę nuostatą. Tai padėjo išsilaikyti prieš visas gyvenimo audras. Sovietinės okupacijos metais dalyvavau rezistencinėje veikloje, o atgimus Lietuvai, be pedagoginio, dirbau ir visuomeninį darbą: buvau miesto savivaldybės tarybos narys, Pilietybės komisijos pirmininkas, Seimo nario padėjėjas. Šiuo metu esu Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio valdybos ir štabo narys. Džiaugiuosi, kad, Dievui ir artimiesiems padedant, dar galiu krutėti ir kažką naudingo veikti, kad esu kažkam reikalingas. Tai taip pat sudaro mano vaistų komplektą", – sako 82-ejų vyras.

Keičiasi gydymo taktika

"Didžiajai daugumai ligonių, kuriems naujai nustatomas prostatos vėžys, galime pasakyti, kad greičiausiai juos išgydysime, – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Urologijos klinikos vadovas prof. Mindaugas Jievaltas. – Deja, tiems 10 proc. vyrų, kuriems atėjus pasitikrinti nustatome išplitusį vėžį, galime tik pristabdyti ligą, pailginti gyvenimą ir sumažinti ligos simptomus. Ir hormonų terapija, ir chemoterapija sumažina skausmus ir gerina savijautą. Tai mūsų svarbiausia užduotis."

Vyrų neskatina kreiptis į gydytojus tai, kad, net progresavus prostatos vėžiui, jie nieko blogo nejaučia. Pirmieji simptomai dažniausiai atsiranda tik tada, kai liga išplinta. Dažniausiai ligoniai jaučia kaulų skausmus stuburo ar dubens srityje, arba skausmas gali apimti visus kaulus.

Tam, kad toks žmogus galėtų visavertiškai gyventi ir nejausti skausmų, dabar gydytojai, vos nustačius ligą, skiria maksimalų gydymą. Toks naujas požiūris duoda puikių rezultatų: yra ligonių, kurie, net išplitus ligai, ne tik gyvena ilgus metus, bet ir nejaučia kankinančių ligos požymių.

Nustatyti kuo anksčiau

"Yra įrodyta, kad apie 10 proc. vyrų prostatos vėžį paveldi, tačiau patikimų duomenų, kodėl suserga kiti, kol kas neturime ir negalime pasiūlyti patikimų ligos prevencijos priemonių. Todėl dabar geriausia priemonė – dalyvavimas Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje. Mūsų nuomone, jeigu lemta sirgti šia liga, geriau ją nustatyti anksti, negu bandyti gydyti užleistą", – sako profesorius M.Jievaltas.

Profesoriaus teigimu, minėta programa lėmė, kad vis daugiau vyrų nustatomas ankstyvas prostatos vėžys. Daliai ligonių, kurių vėžys kliniškai nereikšmingas, nereikia radikalaus gydymo. Jie nustatytu laiku turi atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimą. Jeigu šis tyrimas parodo, kad liga suaktyvėjo, tuomet gydytojai sprendžia, ar pradėti pacientą gydyti.

Anot profesoriaus, tokią taktiką specialistai renkasi todėl, kad išsaugotų normalią paciento savijautą, nes radikalus gydymas – operacija ar spindulinė terapija – gali turėti nepageidaujamų poveikių, kuriuos vyras gali jausti visą gyvenimą.

Galima koreguoti

Po operacijos apie 15 proc. vyrų gali nesulaikyti šlapimo. Šios komplikacijos galima išvengti pasirinkus ne operaciją, o spindulinę terapiją. Tačiau ir po jos 15–20 proc. vyrų skundžiasi pospinduliniu cistitu – dažniau šlapinasi, kartais skausmingai, kraujuoja.

Profesorius M.Jievaltas tikina, kad po operacijos atsiradusį šlapimo nelaikymą galima koreguoti. Lietuvoje jau implantuojami dirbtiniai sfinkteriai. Vyrams, kurie visiškai nelaiko šlapimo, juos centralizuotai perka ir per gydymo įstaigas paskirsto ligonių kasos. Urologai su ligonių kasomis derasi ir dėl pošlaplinių raiščių implantų kompensavimo metodų. Tiems, kurie gali juos nusipirkti, operacijos atliekamos jau dabar, o spindulinį cistitą sunku koreguoti.

Po operacijos kai kuriems vyrams gali atsirasti erekcijos sutrikimų. Tai ypač svarbu jaunesniems vyrams. Tačiau ir juos profesorius M.Jievaltas ramina sakydamas, kad yra priemonių, kuriomis galime koreguoti erekcijos disfunkciją. Tai geriamieji ir leidžiamieji vaistai, implantuojamieji protezai.

Profesorius pabrėžia, kad vis daugiau vyrų gali pasigirti po operacijos pasiekę visus tris pagrindinius tikslus: kontroliuoja ligą, gerai laiko šlapimą ir išsaugo erekciją.

Kanapių efektyvumas neįrodytas

Tačiau, anot specialisto, visų pirma vyrai turėtų žinoti, kad šlapimo laikymas ir erekcija priklauso ne vien nuo vėžio gydymo, bet ir nuo amžiaus.

Vyresni žmonės mažiau juda, rečiau mankštinasi, todėl jų raumenys silpnesni. Be to, jeigu vyras serga cukriniu diabetu, ateroskleroze, turi antsvorio, didelis cholesterolio kiekis kraujyje, serga hipertenzija, jis negali tikėtis, kad lytinės sistemos veikla bus puiki.

"Kraujagyslių ligos labiau lemia erekcijos sutrikimus nei radikalūs prostatos vėžio gydymo būdai", – teigia specialistas.

Dėl šio priežasties ligos profilaktika reikia rūpintis iki ligos. Be to, mokslas vis dar nežino konkrečių prostatos vėžio atsiradimo priežasčių ir mechanizmų, todėl vyrams, kurie serga šia liga, negalima suformuluoti aiškių mitybos rekomendacijų.

"Nėra įrodymų, kad kuris nors maisto papildas ar maisto ingredientas sukeltų ligą ar dėl jo vėžys imtų progresuoti. Deja, dažnai internete ir spaudoje matau klaidingas reklamas apie neva stebuklingus maisto papildus. Tas pats pasakytina ir apie kanapes. Jos gal ir tinka skausmui malšinti, bet įrodymų, kad gydo prostatos vėžį, neturime", – tvirtina Urologijos klinikos vadovas prof. M.Jievaltas.

Praėjo dešimt metų

Rimantas prostatos vėžiu susirgo prieš dešimt metų. Tada jam buvo 58-eri.

"Kai PSA tyrimas parodė, kad mano prostatos rodikliai padidėję, šeimos gydytojas nusiuntė į Panevėžio ligoninę atlikti biopsijos. Tačiau gydytojai vėžio nerado. Po metų PSA tyrimo rodikliai buvo labai prasti, tad nedelsdamas nuvažiavau į Kauno klinikas", – pasakojo anykštėnas.

Nepraėjo nė poros savaičių, ir vyras buvo operuotas: jam pašalinta prostata. Vaistų gydytojai neskyrė, tikino, kad iš pradžių užteks vien chirurginio gydymo. Taip ir buvo. Tik Rimantas dėl patirtos operacijos ėmė nelaikyti šlapimo – taip atsitinka. Po poros metų jis sukaupė lėšų pošlapliniam raiščiui, kuris sulaikytų šlapimą, ir jam buvo atlikta dar viena operacija.

Vyras pasakoja, kad po šios operacijos labai apsidžiaugė, nes gyvenimas vėl nusidažė šviesiomis spalvomis: visąlaik būti su įklotu ir baimintis, kad šlapimas pratekės, bijoti išgerti daugiau skysčių buvo nepakeliama. Tiesa, praėjus dar porai metų, teko raištį suveržti.

Pastaruosius kelerius metus Rimantas gyvena be rūpesčių dėl vėžio. Tiesa, mažiausiai kartą per metus tikrinasi sveikatą.

Jei prostatos vėžiu serga tėvas ar brolis, rizika susirgti padvigubėja, o jei serga du giminaičiai – ligos rizika padidėja net penkis kartus.

"Šeimos gydytojas mane nusiunčia atlikti PSA tyrimo – kartą per metus jis atliekamas nemokamai. Kartais, kai rengiuosi pasitikrinti pas Kauno klinikų specialistus, pats nueinu šio tyrimo. Tada tenka sumokėti apie 10–13 eurų. Pasidarau – ir ramu", – sakė vyras.

Rimanto tėvas nuo prostatos vėžio mirė nesulaukęs nė 40-ies. Šia liga serga ir abu jo broliai – jaunėlis ir vyresnysis, tačiau Rimantas juos ramina: šis vėžys įveikiamas, tik reikia jį laiku sugauti ir klausyti gydytojų.

Dažniausia liga

Europoje priešinės liaukos (prostatos) vėžys nustatytas daugiau kaip 2 mln. vyrų. Pas mus šia liga serga 70,2 iš 100 tūkst. gyventojų, o kaimyninėse Baltijos šalyse daugiau: Latvijoje – 80,2, Estijoje – 109,9 iš 100 tūkst. gyventojų, tačiau Lietuvoje sergamumas prostatos vėžiu vienas didžiausių Europoje ir tai yra dažniausia vyrų onkologinė liga.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Urologijos klinikos vadovas, Lietuvos urologų draugijos prezidentas profesorius Mindaugas Jievaltas sako, kad vis dažniau prostatos vėžys vyrams nustatomas anksti, tačiau ir užleisto vėžio, nuo kurio mirštama, vis dar yra nemažai.

"Mirštančių nuo šio vėžio pacientų skaičius nelabai keičiasi. Tai ir yra mūsų didžiausias rūpestis. Į šiuos pacientus turime sutelkti visus gydymo išteklius", – įsitikinęs specialistas.

Pernai nuo prostatos vėžio mirė 525 Lietuvos vyrai, 2017 m. – 561, 2010 m. – 577.

Profesorius atkreipia dėmesį ir į svarbius diagnostikos momentus, kurių kartais ligoniai nesupranta. Prostatos vėžys gali būti skirtingas. Vieniems – nepavojingas, lėtai besivystantis. Tokių vyrų gydyti nereikia, nes gydymas yra sunkus, kartais sukelia šalutinių reiškinių, bet šiuos vyrus būtina intensyviai stebėti, periodiškai atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimus, ir, jeigu vėžys suaktyvėja, pradėti gydyti kuo anksčiau. Visai kitaip yra, jeigu vyrui nustatomas išplitęs ar agresyvus vėžys. Tokius pacientus būtina gydyti kuo skubiau.

Kai serga artimieji

Dažniausiai agresyvus būna šeiminis vėžys. Tai reiškia, kad kai kurių šeimų nariai turi paveldimą vadinamojo BRCA geno mutaciją, kuri didina riziką susirgti prostatos vėžiu. Ir ne tik prostatos, bet ir kasos vėžiu, melanoma, o moterys dėl šio geno mutacijos gali susirgti krūties ar kiaušidžių vėžiu. Rizika perduoti pakitusį prostatos vėžio geną vaikams yra apie 50 proc.

Specialistai mano, kad apie 10 proc. vėžiu sergančių asmenų jį paveldėjo. Jei prostatos vėžiu serga tėvas ar brolis, rizika susirgti padvigubėja, o jei serga du giminaičiai – ligos rizika padidėja net penkis kartus. Tad, jei šeimoje artimiausi giminės – tėvai, broliai, motinos, seserys vėžiu susirgo anksti – iki 50 metų, arba šia liga serga keli šeimos nariai, su gydytoju genetiku turėtų konsultuotis visi. Šeimos gydytojai į tokius pacientus turėtų kreipti ypatingą dėmesį ir juos siųsti genetikams.

Jei įtariamas paveldimas prostatos vėžys, tuomet pacientas siunčiamas pas gydytoją urologą, ir kasmet turi atlikti PSA testą. Europos ekspertai rekomenduoja vyrams, paveldėjusiems BRCA2 mutaciją, PSA testą atlikti kasmet nuo 40 metų, o turintiems BRCA1 mutaciją – nuo 45 metų.

Profesorius M.Jievaltas sako, kad kol kas pataisyti genų negalima. Neatliekamos ir profilaktinės prostatos šalinimo operacijos, kaip vėžio genus paveldėjusioms moterims. Pavyzdžiui, aktorei Angelinai Jolie, kurios daug artimų giminaičių sirgo paveldimu vėžiu, buvo pašalintos krūtys ir kiaušidės. Tačiau profesorius teigia, kad atsiranda vis daugiau priemonių nustatyti paveldimą vėžį sukeliančius genus. Be to, atsiranda ir diagnostikos priemonių, kai iš kraujo serumo arba šlapimo tiriamos net kelių genų kombinacijos, kurios gali padėti nustatyti riziką susirgti ir nepaveldimu prostatos vėžiu.

"Tokius pacientus galime anksčiau pradėti tirti, pavyzdžiui, atlikti jiems pakartotines prostatos biopsijas. Kuo anksčiau nustatysime ligą, tuo bus paprastesnis gydymas ir geresni rezultatai, nors radikalus paveldimo ir nepaveldimo prostatos vėžio gydymas kol kas iš esmės nesiskiria", – teigia profesorius M.Jievaltas.

Kuo anksčiau nustatysime ligą, tuo bus paprastesnis gydymas ir geresni rezultatai.

Atsiranda naujų galimybių

Šiemet bus pradėtos pirmosios dirbtinių sfinkterių implantavimo operacijos – jau įvyko viešųjų pirkimų konkursai. Tad vyrams, kaip Rimantui, jų nebereikės pirkti patiems.

Profesorius M.Jievaltas džiaugiasi, kad vis daugiau urologijos centrų radikalias prostatos šalinimo operacijas atlieka laparoskopais, tad pacientai sveiksta greičiau. Atsirado ir naujesnių, technologiškai pažangesnių, saugesnių radioterapinių įrenginių.

Ligoniai, kuriems liga progresavo po pradinio gydymo, jau pradėti gydyti naujais hormoniniais vaistais. Jie neleidžia ligai plisti į kaulus, o tiems, kas jau turi metastazių kauluose, antrus metus kompensuojamas gydymas naujais efektyviais vaistais.

"Laukiame, kada Lietuvoje atsiras robotų chirurgijos įrangos bei PET-PSMA – pozitronų emisijos tomografija, kuri leidžia anksti nustatyti ligos atkryčius po radikalaus gydymo, tada, kai didėja PSA rodikliai. Jie labai padėtų mūsų pacientams", – viliasi M.Jievaltas ir apgailestauja, kad dar neišspręsti vyriškų pošlaplinių raiščių implantavimo finansiniai sunkumai.

Atidavė ginklą

Pirmuosius infekcijos simptomus ligonis pajunta tik tuomet, kai virusas būna negrįžtamai pažeidęs kepenis. Kad taip nenutiktų, reikėtų pasitikrinti, ar neturite šio viruso, ir gydytis. Šiuolaikiniai vaistai daro stebuklus – pasveiksta net 99 proc. užsikrėtusiųjų.

"2007-ųjų birželį mane ištiko tulžies pūslės akmenligės priepuolis. Skausmas buvo toks stiprus, kad kreipiausi į medikus. Jie mane iš karto paguldė į ligoninę ir operavo", – pasakoja kėdainiškė Gražina Vaičiurgienė.

Moteriai po operacijos sveikata nepasitaisė – sutriko virškinimas, skaudėjo šoną, pūtė pilvą, todėl neapsikentusi ji kreipėsi į Kauno gastroenterologus, tikėdamasi, kad ištirs kepenų fermentus. Tačiau jie Gražinai nustatė kitą ligą – hepatito C infekciją.

"Šis virusas plinta per kraują, o aš visą gyvenimą buvau kraujo donorė, be to, kartą man rovė dantis, labai kraujavo. Kai operavo kiaušidę, buvo perpiltas kraujas, tačiau blogai pasijaučiau tik po tulžies pūslės operacijos", – moteris bando prisiminti, kur galėjo užsikrėsti.

Kadangi G.Vaičiurgienei buvo nustatyta II stadijos kepenų fibrozė, gydytojai pasiūlė nieko nelaukiant pradėti gydymą.

"Kasdien reikėjo išgerti šešias kapsules ir susileisti vieną injekciją į pilvą. Nemoku apsakyti, kaip blogai jaučiausi nuo šių vaistų – pylė karštis ir krėtė šaltis, pykino, svaigo galva, erzino viskas, kas kruta. Galėjau pyktis su visais, nebejaučiau kvapų ir maisto skonio, vos galėjau pasikelti iš lovos ir į tualetą nueiti. Priaugau 30 kg. Buvo taip bloga, kad net atsisakiau pistoleto – pagundos viską baigti", – prisimena 53-ejų moteris.

Naujų vaistų galia

Po metų jai buvo vėl patikrintos kepenys ir paaiškėjo, kad gydymas nepadeda. Tada G.Vaičiurgienė nusprendė nebevartoti vaistų. Vis dėlto dar po poros metų, vėl ryžosi gydytis, tačiau ištvėrė vos pusmetį.

Praėjus penkeriems metams, moteris sužinojo, kad Lietuvoje jau kompensuojami nauji vaistai nuo hepatito C infekcijos ir vėl kreipėsi į gydytojus. 2016 m. birželį jai buvo atlikta kepenų audinio biopsija. Tyrimas parodė, kad liga progresuoja, – nustatyta III stadijos fibrozė. Kartu tai reiškė, kad gydytojai gali skirti inovatyvų gydymą.

"Trys mėnesiai – ir aš sveika, – sakė moteris. – Medikai mano organizme viruso neberado."

Dabar G.Vaičiurgienė vartoja daug vaistų nuo skausmo, kurį sukelia kitos ligos, todėl kepenys sunkiai veikia, tačiau, teigia, kad jaučiasi daug geriau nei anksčiau.

Pažeidžia kepenis

Hepatito C virusas kepenyse sukelia uždegimą, kuris per 20–25 metus maždaug penktadaliui ligonių išprovokuoja kepenų cirozę ir šis organas nebegali normaliai dirbti. Didžiajai daliai ligonių kepenys persodinamos būtent dėl to, kad jas pažeidė šis virusas.

Hepatito C virusas kepenyse sukelia uždegimą, kuris per 20–25 metus maždaug penktadaliui ligonių išprovokuoja kepenų cirozę ir šis organas nebegali normaliai dirbti.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Virškinimo sistemos tyrimo instituto vadovas, akademikas profesorius Limas Kupčinskas teigia, kad užsikrėtęs hepatito C virusu žmogus gali nejausti jokių požymių iki tol, kol išsivystys kepenų cirozė.

"Tik 5–10 proc. žmonių, kurių imunitetas labai stiprus, būna ūminė fazė. Apie pusė tokių žmonių pasveiksta savaime. Kitiems liga pereina į lėtinę. Tokie ligoniai vėliau kenčia dėl pažeistų kepenų", – aiškina profesorius.

Jeigu liga negydoma, dar po penkerių metų kai kuriems ligoniams gali išsivystyti ir kepenų vėžys. Hepatito C viruso infekcija pažeidžia ne tik kepenis. Daugėja įrodymų, kad infekcija gali sukelti net alergiją šalčiui, inkstų, skydliaukės uždegimą, II tipo cukrinį diabetą, kai kurias odos ligas, pavyzdžiui, žvynelinę ir net depresiją.

Nesaugus nė vienas

Specialistai mano, kad Lietuvoje hepatito C virusu galėtų būti užsikrėtę apie 50 tūkst. žmonių. Tikslių duomenų nėra.

Profesorius L.Kupčinskas teigia, kad šį rudenį Lietuvos mokslininkai pradės tyrimą. Atsitiktinai atrinktų 6 tūkst. suaugusių kauniečių bus tikrinami, ar neserga lėtinėmis ligonis, iš jų ir hepatitu C.

"Šis tyrimas leis mums sužinoti, kiek virusas yra paplitęs tarp Lietuvos gyventojų, bus galima geriau planuoti kovą su juo ir diegti profilaktikos programas. Žmonėms tai bus puiki galimybė nemokamai pasitikrinti dėl C hepatito ir kitų lėtinių ligų", – sako Virškinimo sistemos tyrimo instituto vadovas L.Kupčinskas.

Hepatito C virusas buvo atrastas praėjusio amžiaus pabaigoje, o Lietuvoje pradėtas nustatyti 1993-aisiais. Iki to laiko juo buvo užsikrėtę daugybė žmonių. Virusas plinta per kraują ir kūno skysčius. Daug kas mano, kad tai netvarkingai gyvenančių žmonių liga. Taip gali būti, – hepatito C virusu yra užkrėtę vartojantieji leidžiamuosius narkotikus ar turintieji daug lytinių partnerių.

Pasak profesoriaus L.Kupčinsko, dauguma ligonių šiuo virusu užsikrėtė iki 1994-ųjų, atliekant medicinines manipuliacijas, kai medikai dar nežinojo, kad yra toks virusas. Pavyzdžiui, tuo metu Vilniaus kraujo centre buvo užsikrėtę net 9 proc. donorų. Jų kraujas užkrėtė kitus žmones. Dėl to dabar dauguma ligonių yra vidutinio amžiaus, kurie sovietiniais laikais patyrė sunkias operacijas ar traumas ir jiems buvo perpiltas kraujas ar atliktos medicinos procedūros, pavyzdžiui, hemodializė.

Užsikrėtimo keliai

Neturėtų apsigauti ir jaunesni. Yra nedidelė, iki 5 proc., tikimybė užsikrėsti hepatito C virusu per lytinius santykius, atliekant pedikiūro procedūras, tatuiruočių kabinetuose, jei naudojamos nesterilios priemonės, arba atsitiktinai panaudojus viruso nešiotojo dantų šepetuką, skutimosi peiliuką. Naujagimį gali užkrėsti serganti motina.

"Prasminga visiems gyventojams pasitikrinti, – teigia profesorius L.Kupčinskas, – ypač tiems, kam iki 1994-ųjų buvo atliktos sudėtingos operacijos, perpiltas kraujas, ir dializuojami ligoniai, sergantieji kraujo ligomis, organų, audinių, kraujo donorai, taip pat medicinos įstaigų darbuotojai, asmenys, kurių motinos nėštumo metu sirgo hepatitu, nėščiosios, šeimynykščiai, kurių artimiesiems nustatytas hepatitas, ir kasmet daugiau kaip vieną naują lytinį partnerį turėję žmonės, bent kartą gyvenime vartoję leidžiamuosius narkotikus. Taip pat svarbu patikrinti dėl hepatito C ligonius, kuriems tiriant kraują dėl kitų ligų randami padidėję kepenų fermentai."

Profesorius pažymi, kad Lietuvoje, skirtingai nuo Vakarų šalių, tik 7 proc. ligonių, sergančių hepatitu C, buvo vartoję leidžiamuosius narkotikus. Taigi, šis užsikrėtimo būdas Lietuvoje buvo gana retas. Dabar medicinos įstaigose atliekamos procedūros yra pakankamai saugios, naudojamos vienkartinės priemonės. Visuomenės sveikatos centrai kontroliuoja grožio procedūrų, tatuiruočių salonus, todėl gali būti, kad ateityje pagrindiniu užsikrėtimo būdu taps intraveninių narkotikų vartojimas, kaip yra Vakarų šalyse.

Gera ir bloga naujiena

Hepatito C virusas, priešingai nei kiti hepatito virusai, išgydomas vos per 12 arba 24 savaites. Užsikrėtusių žmonių organizme viruso rezervuaro nelieka, tad jiems nustojus vartoti vaistus, priešingai, nei, pavyzdžiui, sergant lėtiniu hepatito B ar ŽIV sukelta liga, virusai nebeatsigauna.

Be to, ligoniai nejaučia beveik jokių vaistų sukeltų nepageidaujamų reiškinių, todėl gydymo metu gali įprastai gyventi. Tačiau reikia turėti omenyje, kad virusu galima užsikrėsti pakartotinai. Gydytojai yra turėję pacientų, kurie net tris kartus buvo užsikrėtę šiuo virusu.

Beje, pastaruoju metu dėl efektyvaus gydymo pasaulyje sumažėjo poreikis persodinti ligoniams kepenis. Pasaulio sveikatos organizacijos specialistai teigia, kad iki 2030-ųjų efektyvia terapija turi būti išgydyti visi hepatito C virusu užsikrėtę ligoniai, todėl nauji vaistai nebekuriami. Dėl dabar taikomo gydymo mūsų šalyje jau išgijo keli tūkstančiai ligonių.

Vis dėlto mūsų šalyje yra keblumų. Pirmasis – vaistai brangūs, todėl pirmiausia jie skiriami tiems, kuriems jau prasidėjęs kepenų randėjimas (fibrozė) ir gresia kepenų cirozė. Specialistai viliasi, kad greitai efektyvi terapija bus prieinama visiems, kam jos reikia.

Antra, yra šeši hepatito C viruso genotipai. Lietuvoje plinta trys. Profesorius L.Kupčinskas teigia, kad dabar mūsų šalyje modernūs vaistai buvo prieinami tik I genotipo virusu užsikrėtusiems žmonėms. Tokių yra apie 70 proc. Kiti, kurie yra užsikrėtę kitų genotipų virusais, gydomi senaisiais vaistais. Jie nėra tokie efektyvūs ir sukelia kartais didesnių šalutinių reiškinių nei liga. Dėl to žmonės kartais atsisako gydytis.

"Dabar vyksta derybos su Sveikatos apsaugos ministerija ir ligonių kasomis. Viliamės, kad iki šių metų pabaigos Lietuvą pasieks vaistai, kurie veikia visų genotipų hepatito C virusus. Tuomet galėsime inovatyviais, efektyviais vaistais gydyti visus ligonius", – viliasi profesorius L.Kupčinskas.

Tikrai verta pasitikrinti

Nemokamai tyrimas dėl hepatito C atliekamas tuomet, jei šeimos gydytojas įtaria infekciją ir nusiunčia ligonį gastroenterologo konsultacijai.

Šeimos gydytojai turi galimybę nemokamai patikrinti kepenų fermentus, jei jų kiekis padidėjęs arba net jei jie nepadidėję, bet ligonis priklauso rizikos grupėms. Tokį ligonį būtina nukreipti gastroenterologui, kuris, nustatęs virusą, dar turės atlikti kepenų biopsiją ir įvertins kepenų pažeidimo laipsnį.

Pasitikrinti gali visi gyventojai, deja, už serologinį C viruso tyrimą jiems gali tekti susimokėti. Tyrimas kainuoja apie 7–11 eurų. Reikia pažymėti, kad rizikos veiksniai ne visada būna akivaizdūs, todėl kartą gyvenime dėl šios ligos galėtų pasitikrinti visi, ypač gimę iki 1994 m.

Nemokamai tiriami kraujo ir organų donorai bei kalintieji laisvės atėmimo įstaigose. Tyrimus taip pat atlieka priklausomybės centrai ir visuomeninės organizacijos.

Vienos taisyklės nėra

Neseniai atliktas tyrimas "Ne išgyventi, o gyventi" parodė, kad prostatos liga vyrus gali privesti prie savižudybės. Specialistai dėl to tik skėsčioja rankomis: dabar yra tiek daug galimybių gydytis, tad tikrai nereikėtų nusiminti.

Visi prostatos vėžiu sirgę vyrai privalo nustatytu laiku apsilankyti pas gydytojus ir būtinai atlikti PSA (prostatos specifinio antigeno) tyrimą, nepaisant, kiek metų praėjo po gydymo.

"Visiems tos pačios taisyklės nėra. Kada pacientui atlikti PSA tyrimą, nustato urologas. Paprastai, jeigu ligonis buvo gydytas nuo didelės rizikos prostatos vėžio, iš pradžių PSA tyrimas atliekamas kas tris mėnesius, vėliau – kas šešis, ilgainiui – kasmet. Jeigu buvo nustatytas mažos rizikos vėžys, iš pradžių tiriama kas pusmetį, vėliau, kai matome, kad liga tapo lėtinė, bent kartą per metus", – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Urologijos klinikos vadovas, profesorius Mindaugas Jievaltas.

Deja, nėra specifinių simptomų, kurie padėtų įtarti, kad liga pabudo. Tik esant užleistam prostatos vėžiui prasideda kaulų skausmai, kai kuriems ligoniams – šlapinimosi sutrikimai.

"Po radikalaus gydymo, jeigu ligonis buvo operuotas ar jam taikytas spindulinis gydymas, pagrindinis atsinaujinusios ligos požymis – didėjantis PSA rodiklis. Po radikalaus gydymo jis turi būti neišmatuojamas", – teigia profesorius.

Klausimyno nauda

Vis dėlto kartais pasitikrinti būtina ir nelaukiant eilės. Įspėti apie atsinaujinusią ligą gali požymiai, į kuriuos dažnai nekreipiame dėmesio.

Specialistai, norėdami objektyviau įvertinti paciento skundus, naudoja vadinamąjį Karnofskio klausimyną, kuris kartu su PSA tyrimu padeda jiems laiku įtarti atsinaujinantį prostatos vėžį. Gydytojai paciento klausia, ar jis energingas, ar jam rūpi šeimos reikalai, ar nesiskundžia skausmais, ar jo nepykina, ar nesijaučia esąs ligonis, daugiau laiko praleidžia lovoje, o gal ėmė baimintis mirties, prarado viltį, kad pavyks nugalėti ligą, nuliūdo, ėmė vengti draugų ir šeimos, tapo nervingas?

Šie klausimai galėtų būti naudingi ir ligonio artimiesiems. Atsakę į juos, jie anksčiau nei kiti gali pastebėti, kad vyrui – ne pavasario nuovargis, o atsinaujinusios ligos požymis. Tokiu atveju reikia paskatinti jį atlikti PSA tyrimą.

Atsinaujino netikėtai

Kėdainiuose gyvenantis Julius nuo prostatos vėžio buvo gydytas prieš dvylika metų.

"Gydymo rezultatai buvo geri, gydytojai sakė, kad pasveiksiu. Iš pradžių turėjau tikrintis kas kelis mėnesius, vėliau – kasmet. Kaskart iš gydytojo išeidavau smagiai nusiteikęs, nes tyrimai buvo geri ir gerai jaučiausi. Laikas bėgo, užmiršau, kad sirgau, tapo kvaila vaikščioti į polikliniką ir ieškoti ligų", – prisimena 66-erių vyras.

Tačiau prieš kelis mėnesius jo savijauta suprastėjo, kartais kur nors vis suskausdavo, vyras tapo piktas ir net žvejyba, kurią labai mėgo, ėmė erzinti.

"Žmona, neapsikentusi dūsavimų, nuvarė mane pas šeimos gydytoją. Kraujo tyrimas parodė, kad PSA kiekis yra padidėjęs. Teko važiuoti pas onkologus", – pasakoja kėdainiškis.

Vis dėlto mokslininkai ieško kitų būdų suvaldyti prostatos vėžį. Jie stengiasi pažinti ligos atsiradimo ir vystymosi mechanizmus – biogenetinius žymenis.

Atlikus išsamesnius tyrimus, buvo nustatyta, kad Juliui prostatos vėžys atsinaujino ir jau yra metastazių kauluose. Dabar vyras laukia, ką gydytojai nuspręs, kaip gydys. Apgailestauja, kad nesityrė PSA, ir žino: jei būtų tai daręs, vėl pabudusi liga būtų buvusi nustatyta anksčiau.

"Apie 80 proc. ligonių, kuriems naujai nustatytas prostatos vėžys, mes galime prognozuoti, kad greičiausiai juos išgydysime, – teigia profesorius M.Jievaltas. – Deja, nedidelės dalies vyrų, kuriems nustatome išplitusį vėžį, ligos negalime išgydyti, bet galime pristabdyti. Būna, kad atsinaujina ir gydytas pirminis vėžys. Tuomet galime sustabdyti ligos plitimą, duoti žmogui galimybę gyventi."

Tokie ligoniai gali gyventi be didelių negalavimų ir dvejus trejus metus, ir penkiolika. Tai priklauso nuo ligos agresyvumo.

Būtina bendradarbiauti

Profesoriaus teigimu, net ir išplitus vėžiui, yra daug gydymo būdų. Jei iš pradžių ligonis buvo gydytas spinduliais, jam galima taikyti krioterapiją – gydymą šalčiu.

Pasaulyje tokie ligoniai gali būti operuojami. Jei buvo operuoti, galima gydyti spinduliais. Dalis ligonių pasveiksta. Jeigu ne, tuomet taikoma sisteminė terapija – skiriama vaistų. Visų pirma – hormonų. Dabar yra galimybė juos taikyti ilgai, – kai nustoja veikti vieni, galima skirti vadinamųjų antrosios eilės hormonų. Taip pat yra ir įvairių chemoterapinių vaistų.

"Tinkamiausią gydymą turi parinkti patyręs specialistas", – tvirtina profesorius M.Jievaltas.

Vis dėlto mokslininkai ieško kitų būdų suvaldyti prostatos vėžį. Jie stengiasi pažinti ligos atsiradimo ir vystymosi mechanizmus – biogenetinius žymenis. Nuo jų priklauso, kokie vaistai geriau veikia. Kai tai bus įrodyta, kiekvienam pacientui gydytojai galės skirti pačius veiksmingiausius. Be to, šie vaistai turėtų būti minimaliai toksiški ir maksimaliai efektyvūs.

Profesorius pabrėžia, kad net moderniausi vaistai nepadės, jeigu ligonis nebendradarbiaus su gydytoju ir neklausys jo patarimų.

"Yra pacientų, kurie pirmuosius metus dar paiso mūsų rekomendacijų, o vėliau, kai tyrimų rodikliai geri, per daug ima pasitikėti savo jėgomis ir nustoja lankytis pas gydytojus. Būna atvejų, kai liga atsinaujina ir po dešimties metų, ir dar vėliau. Deja, turime pacientų, užleidusių vėžį, nes kai kurie vyrai ignoruoja savo pojūčius ar nenori atrodyti silpni. Tokių pacientų yra visose šalyse, Lietuvoje jų – daugiau. Mes norėtume, kad tokių iš viso nebūtų", – siekius atskleidžia M.Jievaltas.

Užtemdė juodos dėmės

Šiauliečio Romualdo Baliutavičius liga prasidėjo smarkiu pilvo skausmu. Tuomet 28-erių vyras nuvažiavo į giminaitės vestuves, tačiau prie stalo neužsibuvo – nepakeliamas skausmas jį pagulė į lovą.

Tik ryte atlėgus kančiai, jis galėjo važiuoti namo. Netrukus Romualdą ėmė labai troškinti, pradėjo kristi svoris. Per pusę metų vyras neteko 20 kg. Tuomet jis kreipėsi į gydytojus. Jie nustatė, kad Romualdas serga I tipo diabetu ir skyrė gydymą insulinu.

Praėjus kiek laiko Romualdas pastebėjo, kad viena akimi mato prastai.

"Atsimenu, buvau miške, grybavau. Staiga akyje atsirado tamsių dėmių. Mano regėjimas visuomet buvo labai geras, todėl pasidarė baugu", – pasakojo šiaulietis.

Per porą mėnesių dėmės palengva išnyko ir Romualdas vėl matė, kaip ir anksčiau. Tačiau netrukus dėmių atsirado kitoje akyje ir jos vėl dingo. Ilgainiui dėmės imdavo atsirasti tai vienoje, tai kitoje akyje ir vis ilgiau išsilaikydavo. Gydytojai pasakė, kad akims pakenkė diabetas ir paskyrė gydymą. Tačiau Romualdas nebuvo paklusnus pacientas, nesilaikė specialistų rekomendacijų. Tolydžio silpstančią regą jis kentėjo dešimt metų.

Kadangi dėmės apimdavo tai vieną, tai kitą akį, buvau išmokęs gyventi su viena akimi.

"Blogiausia būdavo nuo gruodžio iki gegužės, gal todėl, kad buvo tamsu. Vasarą matydavau geriau", – prisimena vyras.

Galiausiai jis nuvažiavo į Kauno klinikas. Ten gydytojai nusprendė, kad jam būtina operacija. Tačiau Romualdas ir jos vengė.

"Kadangi dėmės apimdavo tai vieną, tai kitą akį, buvau išmokęs gyventi su viena akimi", – prisimena.

Operacijai ryžosi sunkiai

Bet staiga migla ir dėmės apėmė abi akis vienu metu. Aplinkoje vyras galėjo orientuotis tik pagal objektų spalvas.

Neįžiūrėdavo žmonių veidų, eidamas šaligatviu užkliūdavo už bortelių, sunku buvo naudotis viešuoju transportu, tekdavo praeivių klausti autobuso numerio, o jie, manydami, kad vyras šaiposi, neatsakydavo.

Šitaip pratempė dar dvejus metus, kol galiausiai ryžosi operacijai. Gydytojai Romualdui operavo dešinę akį.

"Atsibudau palatoje. Buvo smalsu, ar pagerėjo rega, tačiau akis buvo uždengta tvarsčiu. Kai vienas tvarsčio kraštas atlipo, pabandžiau patikrinti, ar ką nors matau, – vaizdas buvo išplaukęs, tačiau daug geresnis nei iki operacijos. Po paros tvarstį medikai nuėmė, patikrino regą – 0,8, o prieš operaciją buvo tik 0,3. Po mėnesio regėjimas dar pagerėjo. Dabar tekstą didesniu šriftu skaitau be akinių", – pasakoja šiaulietis.

Stabilizavosi regėjimas ir kita akimi. Jau keletą metų juodų dėmių neatsiranda. Dabar Romualdas nustatytu laiku lankosi pas Kauno klinikų oftalmologus, tačiau, prisipažįsta, ir toliau nepaiso visų rekomendacijų ir tinkamai nekontroliuoja diabeto.

"Nesu drausmingas, – patvirtina. – Gydytojai šimtą kartų sakė, kad galiu apakti, tačiau esu gurmanas, – man salotų su duona neužtenka. Vis sau kartoju, kad šiandien dar nusižengsiu, o jau rytoj darysiu, kaip reikia, tačiau man nepavyksta."

Galima išvengti

Maždaug penktadaliui sergančiųjų II tipo diabetu, tuomet, kai liga diagnozuojama, gydytojai kartu randa ir pokyčių akių tinklainėje. Taip yra todėl, kad neretai šie žmonės daug metų nė nežino, jog serga diabetu, todėl nekontroliuoja gliukozės kiekio kraujyje.

Kitaip yra sergantiesiems I tipo diabetu. Kadangi liga dažnai prasideda audringai, jie patenka pas gydytojus ir šie pacientų  sveikatą, taip pat ir jų regą stebi nuo ligos pradžios. Per pirmuosius penkerius metus retai atsiranda komplikacijų akyse, tačiau vis tiek kartą per metus jie turi pasitikrinti regėjimą.

Maždaug penktadaliui sergančiųjų II tipo diabetu, tuomet, kai liga diagnozuojama, gydytojai kartu randa ir pokyčių akių tinklainėje.

"Tokiems pacientams tinklainės pakenkimą nustatome anksti, kai jie dar nieko blogo nejaučia", – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Akių ligų klinikos docentė Vilma Jūratė Balčiūnienė.

Kiek žmonių serga diabetine retinopatija, nežinoma, – galima tik apytiksliai suskaičiuoti pagal kitų šalių sergamumą. Oficialiais duomenimis, mūsų šalyje 2014 m. buvo registruoja 110 tūkst. sergančiųjų diabetu, vadinasi, trečdaliui jų – apie 30 tūkst. – gali būti išsivysčiusi retinopatija.

Diabetu sergantys žmonės gali išsaugoti regą, jei jie tinkamai kontroliuoja gliukozės ir lipidų kiekį kraujyje, kraujospūdį ir nuolat lankosi pas akių ligų gydytoją.

"Kiekvieną diabetu sergantį žmogų šeimos gydytojas kartą per metus turi nusiųsti pasikonsultuoti pas gydytoją oftalmologą. Jei vis dėlto jūsų šeimos gydytojas to nepadaro, prašykite siuntimo", – primygtinai pataria docentė V.J.Balčiūnienė.

Nesigydant gresia apakti

Per didelis gliukozės kiekis kraujyje trukdo hemoglobinui pernešti deguonį, dėl to ląstelės jo pakankamai negauna. Be to, gliukozė pakenkia ir kraujagyslių sienelėms, – jos sustorėja, tampa trapios, pralaidžios arba visai sunyksta.

Tuomet ląstelės ima badauti, nes sutrinka kraujo pritekėjimas. Ir vienu, ir kitu atveju ląstelės žūsta. Pasak docentės V.J.Balčiūnienės, visų pirma nukenčia smulkiausios akių tinklainės kraujagyslės, vėliau – fotoreceptoriai, nes jie ypač jautrūs deguonies stokai.

Jei kraujagyslių sienelės tampa pralaidžios, pro jas persisunkia skysčiai. Dėl to ima burkti tinklainė, ypač centre, kuris dar vadinamas geltonąja dėme. Tai sutrikdo centrinį regėjimą, vaizdas centre tampa neryškus, išsilieja, gali išsikraipyti ar būti matoma tamsi dėmė.

Ir tai dar ne viskas. Kai ląstelės ima badauti, gali pradėti augti nereikalingos naujadarinės kraujagyslės. Jos lengvai plyšta ir, kraujui patekus į stiklakūnį, žmogus nebemato.

"Daugiausia darbingo amžiaus žmonių apanka dėl diabetinės retinopatijos", – teigia specialistė.

Diagnostika ir gydymas

Paprastai tinklainė pakenkiama pusei sergančiųjų diabetu dėl to, kad jie prastai kontroliuoja diabetą. Tokių mūsų šalyje – apie du trečdalius.

Docentė V.J.Balčiūnienė teigia, kad vieniems ši komplikacija gali išsivystyti per penkerius metus, kitiems – per kelis dešimtmečius. Gydytoja mena pacientę, kuri sirgo diabetu šešiasdešimt metų, o jos tinklainėje pakitimai buvo vos beprasidedantys.

"Pastaruoju metu daugėja diagnostikos galimybių, todėl mes ligą nustatome anksčiau. Akių dugno būklę vertiname apžiūrėdami ją nebe per specialius lęšius ar fotografuojant, kaip buvo anksčiau, o plačiai naudodami optinę koherentinę tomografiją ir angiografiją. Taip galime ne tik vertinti, ar tinklainė pakenkta, ar sveika, bet ir matyti, kokia kraujagyslių būklė, kraujo tėkmė jose. Pacientams galime parinkti individualų gydymą", – aiškina specialistė.

Prieš penkerius metus pasaulyje visiems diabetu sergantiems žmonėms tapo prieinami naujos grupės vaistai – kraujagyslių endotelio augimo faktorių blokatoriai. Jų injekcijos į stiklakūnį iš esmės pakeitė gydymą.

"Anksčiau galėjome tik nutolinti apakimą, o dabar apsaugome žmogų nuo aklumo ir labai pageriname jo regėjimą", – teigia docentė V.J.Balčiūnienė.

Į stiklakūnį suleisti vaistai sumažina kraujagyslių pralaidumą ir tinklainė nebeburksta, be to, nebesiformuoja naujos kraujagyslės, nes blokuojamas signalas tiekti daugiau deguonies.

Kenkia neleistinas ribojimas

Prieš dvejus metus naujieji vaistai tapo prieinami ir mūsų šalies ligoniams, kuriems nustatomas diabetinis geltonosios dėmės paburkimas. Deja, ne visiems. Lietuvoje naujaisiais vaistais gydoma maždaug 500 žmonių.

Docentė V.J.Balčiūnienė, palyginusi sergamumą diabetine retinopatija mūsų šalyje su kitų šalių duomenimis, teigia, kad pas mus turėtų būti daug daugiau, apie 10 tūkst., naujaisiais vaistais gydytinų ligonių.

Kodėl šie žmonės nesigydo? Tam yra kelios priežastys. Pasak docentės, daug ligonių neįtaria, kad jų tinklainė pakenkta ir jie gali apakti, nes nežino, kad serga diabetu. Yra žmonių, kurie žino, kad serga diabetu, tačiau atsainiai žiūri į savo sveikatą ir nesikreipia į gydytojus.

Yra ir dar viena priežastis. Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisija apribojo vaistų skyrimą, nes jie yra brangūs. Komisija nustatė, kad pirmaisiais metais gydytojai pacientui turi teisę skirti iki septynių injekcijų, o antraisiais – penkias, bet ne daugiau kaip vienuolika injekcijų per dvejus metus, nors tai neatitinka vaistų gamintojų rekomenduojamos skyrimo tvarkos. JAV atlikti tyrimai įrodė, kad dažniausiai ligoniams pirmaisiais metais reikia septynių aštuonių injekcijų, antraisiais – trijų keturių, o trečiaisiais – tik vienos ar dviejų.

"Toks reguliavimas yra didžiausia mūsų problema – visus pacientus turime gydyti vienodai, nors vienodų žmonių nėra. Kai kuriems pacientams geltonosios dėmės paburkimas sumažėja pirmaisiais gydymo metais, o kitiems gali tekti gydytis ilgiau. Deja, mes po dvejų metų gydymą priversti nutraukti", – apgailestauja docentė V.J.Balčiūnienė.

Specialistai tvirtina: jei gydymas nebaigiamas, silpnėja regos aštrumas. Žmonės, į kuriuos buvo investuota nemažai lėšų, kad jie išliktų darbingi arba sugrįžtų į darbo rinką, tampa nedarbingi ar net neįgalūs ir priklausomi nuo aplinkinių.

Užsikrėtė perpilant kraują

Choreografė, baleto istorikė ir kritikė Livija Gulbinaitė su mėgstama profesija turėjo atsisveikinti sulaukusi vos 32-ejų.

"Tapo sunku vaikščioti, ėmiau vangiau atlikti judesius prie atramos", – pasakoja moteris.

Netrukus neurologai jai nustatė išsėtinę sklerozę. Gydytojai stengėsi padėti choreografei, tačiau kai ligos nepavyko sustabdyti, jie nusprendė atlikti plazmaferezę. Tai procedūra, kai iš paciento kraujo kartu su pažeistos kraujo plazmos baltymais ir lipidais pašalinami ir prie jų prisijungę vaistai ar toksinai, patogeniniai antikūnai, cholesterolis ir kitos medžiagos, kurios sukelia ligas.

"Po procedūros jaučiausi labai blogai – temperatūra pakilo iki 39 laipsnių. Netrukus gydytojai nusprendė, kad tai man nedavė jokios naudos, ir daugiau jų nebeskyrė", – prisimena Ariogaloje gyvenanti L.Gulbinaitė.

Kitos moterys po tokios operacijos išvažiuodavo namo trečią parą, o aš ligoninėje praleidau dvylika dienų.

Moteris ir toliau buvo gydoma vaistais, porą kartų per metus gulėdavo ligoninėje, gydydavosi sanatorijose. Liga sunkėjo, tačiau moteris dirbo, su vyru muzikologu Viktoru Gerulaičiu augino dukrą.

Prieš trejus metus, kai L.Gulbinaitė jau turėjo bemaž trijų dešimtmečių ligos stažą, jai staiga suskaudo šoną. Namiškiai iškvietė greitąją medicinos pagalbą, ir ji nuvežė moterį į ligoninę. Gydytojai nustatė tulžies pūslės akmenligę ir iškart operavo.

"Kitos moterys po tokios operacijos išvažiuodavo namo trečią parą, o aš ligoninėje praleidau dvylika dienų", – prisimena moteris.

Po operacijos ji dar ilgai jautėsi labai prastai – skaudėjo, negalėjo laisvai judėti, pūtė pilvą. Netrukus moteris susirgo dar ir plaučių uždegimu. Tada jai buvo atlikti išsamūs kraujo tyrimai ir gydytojai nustatė dar vieną ligą – hepatitą C.

"Gėriau vaistus ir kas mėnesį važiuodavau tikrintis kraujo. Galiausiai gydytojai pasakė, kad viruso mano kraujyje nebėra", – atsikvepia L.Gulbinaitė.

Specialistai mano, kad hepatito C virusu moteris buvo užkrėsta atliekant plazmaferezę, nes tuomet tokioms procedūroms dar nebuvo naudojami vienkartiniai instrumentai.

Dabar L.Gulbinaitę kankina tik išsėtinė sklerozė. Ligonei pripažintas 15 proc. darbingumas. Dienas ji leidžia rašydama – jau yra išleidusi dvi knygas apie baleto meistrus, straipsnių galima rasti "Krantų" žurnale.

Sukelia kepenų uždegimą

"Užsikrėtęs hepatito C virusu žmogus gali nejausti jokių požymių, kol neišsivysto kepenų cirozė. Tik 5–10 proc. ligonių ūmi fazė pasireiškia gelta. Tai rodo, kad ligonio imunitetas labai aktyvus, ir pusė jų pasveiksta savaime. Kitiems liga pereina į lėtinę. Jeigu liga prasidėjo be geltos, savaime beveik niekas nepasveiksta", – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos vadovas profesorius Limas Kupčinskas.

Jeigu su virusu nekovojama, jis kepenyse sukelia uždegimą, kuris per 20–25 metus maždaug penktadaliui ligonių sukelia kepenų cirozę. Tada pažeistų kepenų ląstelių vietą užpildo jungiamasis audinys ir kepenys nebegali normaliai dirbti. Dar po penkerių metų maždaug 4–5 proc. ligonių išsivysto kepenų vėžys. Tačiau, pasak profesoriaus, kartais pasitaiko, kad ši liga išsivysto dar prieš cirozę.

"Pernai Kauno klinikose buvo atlikta 66-oji kepenų transplantacija. Daugiau kaip pusei ligonių – dėl hepatito C viruso sukeltos kepenų cirozės arba vėžio", – teigia profesorius  L.Kupčinskas.

Dera pasitikrinti visiems

Hepatito C virusas plinta per kraują ir kūno skysčius. Jis buvo atrastas 1989 m., o Lietuvoje pradėtas nustatyti tik po ketverių metų. Todėl didžioji dalis žmonių šiuo virusu užsikrėtė iki 1994-ųjų.

"Daugelis šių žmonių nukentėjo, nes, pavyzdžiui, Vilniaus kraujo centre net 9 proc. donorų, kurie už kraują gaudavo atlygį, buvo užsikrėtę hepatito C virusu. Dabar kraujas kruopščiai tiriamas ir skatinama nemokama donorystė", – aiškina profesorius.

Jeigu su virusu nekovojama, jis kepenyse sukelia uždegimą, kuris per 20–25 metus maždaug penktadaliui ligonių sukelia kepenų cirozę.

Šiuo metu tarp Gastroenterologijos klinikos pacientų yra ne tik vidutinio amžiaus žmonių, kurie sovietiniais laikais patyrė sunkias operacijas ar traumas ir jiems buvo perpiltas kraujas ar atliktos medicinos procedūros, kaip nutiko L.Gulbinaitei, bet ir jaunų – trisdešimtmečių.

Yra tikimybė užsikrėsti per lytinius santykius, pedikiūro procedūras, tatuiruočių kabinetuose, naudojant nesterilias priemones. Serganti motina gali užkrėsti savo naujagimį ar net atsitiktinai pasinaudojus sergančiojo dantų šepetuku, skutimosi peiliuku. Po nepriklausomybės paskelbimo pasitaikė ligonių, užsikrėtusių hemodializės metu.

"Šiuo metu medicinos įstaigose atliekamos procedūros yra saugios, visuomenės sveikatos centrai kontroliuoja grožio procedūrų, tatuiruočių salonus, gyventojai stengiasi laikytis asmens higienos taisyklių, todėl gali būti, kad ateityje pagrindiniu užsikrėtimo keliu taps intraveninių narkotikų vartojimas, jeigu nebus kovojama su šiuo žalingu reiškiniu. Vakarų šalyse jau dabar nauji ligos atvejai dažniausiai užregistruojami būtent šios grupės asmenims. Iš mūsų pacientų tik apie 7 proc. virusu buvo užsikrėtę vartodami švirkščiamuosius narkotikus", – pastebi profesorius L.Kupčinskas.

Visiškai pasveiksta

Dar visai neseniai hepatitu C užsikrėtę žmonės buvo gydomi interferonu, kuris sukelia neigiamą šalutinį poveikį. Kartais jis būdavo net sunkesnis už ligą, tad ne visi žmonės gydymą ištverdavo, dalis jų nustodavo vartoję vaistus.

"Nuo 2011 m., kai buvo registruota nauja medikamentų grupė – tiesiogiai veikiantys antivirusiniai vaistai, šių ligonių gydymas pasikeitė iš esmės, – teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Infekcinių ligų centro vadovė profesorė Ligita Jančorienė. – Daugiau kaip 95 proc. naujaisiais vaistais gydomų hepatito C virusu užsikrėtusių žmonių per 12 arba 24 savaites visiškai pasveiksta. Jų organizme viruso rezervuaro nelieka, tad nustojus vartoti vaistus, priešingai, nei, pavyzdžiui, sergant lėtine hepatito B ar ŽIV sukelta liga, hepatito C virusai nebeatsigauna. Be to, ligoniai nejaučia beveik jokių vaistų sukeltų nepageidaujamų reiškinių, todėl gydymo metu gali įprastai gyventi."

Gydytoja sako, kad kol kas gydymas naujaisiais vaistais dėl jų brangumo yra ribojamas: pirmiausia skiriami tiems, kurių kepenys pažeistos labiausiai. Šie apribojimai menksta ir gydymas tampa prieinamas vis daugiau žmonių.

"Brangių vaistų prieinamumas priklauso nuo valstybės galimybių. Pavyzdžiui, Vokietija savo gyventojams kompensuoja visus hepatito C viruso infekcijai gydyti reikalingus vaistus, kitose valstybės yra apribojimų. Bet ir pas mus ateis diena, kai visiems užsikrėtusiems hepatito C virusu galėsime iš karto skirti šiuolaikinį inovatyvų gydymą", – įsitikinusi profesorė.

Tiesiogiai veikiantys antivirusiniai vaistai veiksmingi ir tiems, kurie užsikrėtę, pavyzdžiui, hepatito B virusu ar ŽIV. Deja, šiuo atveju gydymas turi būti tęsiamas visą gyvenimą. Liovusis vartojus vaistus, virusai vėl ima daugintis ir žaloti organizmą.

Pastaruoju metu dėl efektyvios antivirusinės terapijos išgydoma vis daugiau sunkių ciroze sergančių ligonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, todėl sumažėjo kepenų persodinimo poreikis. PSO specialistai teigia, kad iki 2030-ųjų efektyvia terapija turi būti išgydyti visi ligoniai, užsikrėtę hepatito C virusu. Dėl to nauji vaistai nebekuriami, šiuo metu vyksta klinikiniai tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti galimybę sutrumpinti gydymą.

Baimė nereikalinga

Specialistai mano, kad Lietuvoje hepatito C virusu galėtų būti užsikrėtę apie 50 tūkst. žmonių. Išgydytų, pasak profesorės L.Jančorienės, yra tik apie 15 tūkst. Didžioji dalis užsikrėtusiųjų nė nežino, kad yra infekcijos nešiotojai.

"Sužinojusieji, kad yra užsikrėtę, neretai išsigąsta, nes yra įsitikinę, kad hepatitas C – gėdinga liga, nors užkrėtė ne dėl rizikingo elgesio. Kartais žmonės ima neigti ligą ar bijo prisipažinti, kad yra užsikrėtę, ir gydytis", – apgailestauja gydytoja.

Visuotinės patikros sistemos dėl hepatito C viruso infekcijos mūsų šalyje nėra. Užsikrėtusiųjų, tikėtina, yra mažiau kaip 2 proc. Būtų prasminga, jei hepatito C viruso tyrimą nemokamai galėtų skirti šeimos gydytojas.

Gydytoja L.Jančorienė giria tuos, kurie, sužinoję apie rizikos veiksnius, patys ateina pasikonsultuoti ir išsitirti.

Diagnostika

Dėl hepatito C pirmiausia tiriami žmonės, priklausantys rizikos grupėms:

kuriems iki 1994 m. buvo perpiltas kraujas ar jo produktai,

atliktos chirurginės operacijos arba invazinės procedūros,

dializuojami ligoniai, sergantys kraujo ligomis, organų, audinių, kraujo donorai,

medicinos įstaigų darbuotojai,

asmenys, kurių motinos nėštumo metu sirgo hepatitu,

nėščiosios, šeimynykščiai, kurių artimiesiems nustatytas hepatitas,

kasmet daugiau kaip vieną naują lytinį partnerį turėję žmonės.

Lietuvoje už atrankinį hepatito C viruso tyrimą reikia mokėti. Jis kainuoja apie 7–11 eurų.

Nemokamai tyrimas atliekamas tuomet, jei šeimos gydytojas įtaria infekciją ir nusiunčia ligonį specialistui.

Nemokamai tiriami kraujo ir organų donorai, įkalinimo įstaigų gyventojai.

Tyrimus atlieka priklausomybės ligų centrai ir visuomeninės organizacijos per atsitiktines patikras.

Prasidėjo nuo skrandžio

Birutei Budvitienei išplitęs neuroendokrininis navikas buvo nustatytas 2011 m., kai jai buvo 48-eri.

"Pradėjo griaužti rėmuo. Maniau, kad kažkas nutiko skrandžiui, gal atsirado žaizda", – pasakojo kaunietė.

Nemalonūs pojūčiai skrandyje paskatino moterį kreiptis į gydytojus. Šie, atlikę pirminius tyrimus ir neradę ligos, pasiuntė B.Budvitienę atlikti echoskopiją. Tada specialistai kepenyse pastebėjo kažkokių darinių ir paėmė jų ląstelių tyrimui.

Greitai Birutė sulaukė žinios, kad jai vėžys. Po to buvo atlikta dar keletas tyrimų, kurie patikslino diagnozę. Moteris greitai  pradėta gydyti.

"Kadangi darinių buvo daug, gydytojai sakė, kad negali manęs operuoti, todėl skyrė vaistų. Jų turiu susileisti kartą per mėnesį. Šie vaistai neleidžia augti vėžio ląstelėms. Taip gyvenu jau šešerius metus", – sako B.Budvitienė.

Ji teigia, kad jaučiasi gana gerai, liga jai netrukdo užsiimti kasdieniais reikalais, dirbti parduotuvėje, tik vis pas gydytojus tenka nuvažiuoti, atlikti tyrimus, suleisti vaistų.

Padeda optimizmas

Pernai gydytojai nustatė, kad dar vienas ligos židinys atsirado kirmėlinėje ataugoje, tad ją ir dalį storosios žarnos teko pašalinti.

Po operacijos kompiuterinės tomografijos tyrimas patvirtino, kad Birutės sveikata vėl pagerėjo. Vis dėlto moters laukia dar viena operacija: kadangi naviko židinių yra kepenyse, gydytojai mano, kad reikėtų ir juos pašalinti.

Visą laiką maniau, kad su liga reikia sugyventi, tad negalvoju, kad man kas gali būti blogai.

"Jaučiuosi visai gerai. Labai svarbu, kaip nusiteiksi, – net tada, kai man pasakė, kad sergu vėžiu, neišsigandau. Visą laiką maniau, kad su liga reikia sugyventi, tad negalvoju, kad man kas gali būti blogai", – teigia kaunietė.

B.Budvitienė turi septynis vaikus – vyriausiajai dukrai 34-eri, jauniausiajai – devyniolika. Yra ir penki vaikaičiai. Daug laiko ji praleidžia su šeima, lanko sūnus Švedijoje, ten atostogauja, grybauja. Ir Lietuvoje nesėdi namie – važiuoja pas dukrą į Šilutę, sukiojasi aplink Kauną.

"Nemėgstu sėdėti rankų sudėjusi, jei pasitaiko galimybė, keliauju ir, kiek įmanoma, judu. Gal todėl nelabai jaučiu, kad kokia liga manyje būtų. Kai susirgau, mama labai išgyveno – sakydavo, tu to negali, ano, o aš jai atsakydavau, kad gyvensiu taip, kaip įpratusi, – ilgai ir laimingai", – juokiasi Birutė.

Gali atsirasti kitur

Neuroendokrininiais vadinami navikai, kurie vystosi iš neuroendokrininių ląstelių.

"Šių ląstelių gali būti beveik visame žmogaus kūne. Dėl to neuroendokrininiai navikai gali išsivystyti įvairiuose organuose – kasoje, žarnyne, plaučiuose ir kitur", – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė docentė Rasa Jančiauskienė.

Dažniausiai šie navikai išsivysto plonojoje žarnoje, kirmėlinėje ataugoje ir skrandyje. Pasak gydytojos, nuo organo, kuriame yra vėžys, dažnai priklauso, kaip vystysis liga.

Tyrimai rodo, kad penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais.

Tyrimai rodo, kad penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais, tačiau šitiek metų išgyvena tik 40 proc. susirgusiųjų kasos navikais. Dar piktesni yra plaučių, bronchų neuroendokrininiai navikai – penkerius metus išgyvena tik 10 proc. ligonių. Tiesa, šiuose organuose gali būti ir mažiau piktybiškų, ir labiau piktybiškų vėžio ląstelių.

Priežastys neaiškios

Docentė R.Jančiauskienė teigia, kad mokslininkai iki šiol nerado atsakymo, kodėl išsivysto neuroendokrininiai navikai.

Dalis ligonių polinkį sirgti šios rūšies vėžiu gali būti paveldėję. Paprastai jie turi vadinamuosius MEN1 ir MEN2 sindromus – dauginę endokrininę neoplaziją. Tokiu atveju serga daug šeimos narių. Jiems neuroendokrininis vėžys vystosi įvairiuose organuose – gali būti, kad žmogus per gyvenimą suserga  kasos, virškinamojo trakto, prieskydinės liaukos vėžiu. Tokių šeimų yra ir Lietuvoje. Gydytoja teigia, kad šie žmonės paprastai žino apie savo polinkį sirgti ir dažniau apsilanko pas onkologus.

Pasak docentės R.Jančiauskienės, bendrų požymių, pagal kuriuos būtų galima įtarti neuroendokrininį naviką, nėra, nes simptomus sukelia ir paties naviko dydis, taip pat jų gaminamų hormonų ar peptidų hiperprodukcija. Pavyzdžiui, plonosios žarnos, kirmėlinės ataugos neuroendokrininiai navikai dažnai sukelia karcinoido sindromą, – naviko ląstelės ima gaminti tam tikras biologiškai aktyvias medžiagas, dėl kurių ligonis ima dažnai viduriuoti.

"Esu turėjusi pacientų, kurie per dieną viduriuodavo dvidešimt kartų. Kadangi liga vystosi labai ilgai, kartais dešimtmečiais, tokiems ligoniams neretai būna nustatyti funkciniai žarnų sutikimai, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromas ar kt. Taip pat šiuos ligonius gali kankinti karščio bangos. Kartais sunku atskirti, ar šiuos požymius sukėlė navikas, ar kitos priežastys. Jei serga vyresnė moteris, galima manyti, kad karštis ją pila dėl menopauzės", – aiškina docentė.

Kasoje besivystantis neuroendokrininis navikas – insulinoma – gali sukelti hipoglikemiją – cukraus kiekio kraujyje sumažėjimą. Kartais insulinomos būna labai mažos, jas sunku aptikti, tačiau sukelia stiprius simptomus – silpnumą, sąmonės pritemimą.

Docentės R.Jančiauskienės nuomone, kai simptomai sunkiai paaiškinami ir ilgai neišnyksta, pavyzdžiui, viduriavimas, karščio pylimas, šeimos gydytojas turėtų pagalvoti apie neuroendokrininius navikus ir nusiųsti pacientą pas specialistą. Šis atliktų specialius tyrimus ir nustatytų ligą.

"Šeimos gydytojas turėtų būti plataus mąstymo ir nuolatos siekti profesinių žinių – rengiame kursus, kuriuose dėstome ir apie neuroendokrininius navikus, nes ikidiplominių studijų metu apie tokias retas ligas nedaug kalbama", – sako specialistė.

Deja, žmonės ilgus metus vaikšto pas gydytojus, skundžiasi, tačiau medikai tikrosios ligos nesuranda. Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis, vidutiniškai neuroendokrininis navikas ligoniui nustatomas tik po ketverių metų, 48 proc. ligonių, ieškodami ligos, yra lankęsi pas penkis specialistus, o 35 proc. – net pas septynis ir daugiau. Šie žmonės neretai gydomi nuo ligų, kuriomis neserga.

Siekiant, kad ligonių kelias iki specialistų, kurie nustatytų neuroendokrininį naviką, būtų trumpesnis ir gydymo rezultatai geresni, labai svarbus glaudus įvairių specialybių gydytojų – bendrosios praktikos, gastroenterologų, endokrinologų, chirurgų, radiologų bendradarbiavimas. Anksti nustačius ligą ir atlikus operaciją, ligonis gali pasveikti.

Serga vis daugiau

"Tiksli diagnostika labai svarbi, nes neuroendokrininiai navikai gydomi kitaip nei kitoks vėžys", – teigia gydytoja R.Jančiauskienė.

Jeigu navikas neišplitęs ir nepiktas, paprastai užtenka operacijos. Jei išplitęs, tačiau nelabai piktas, gali užtekti vaistų, kurie blokuoja naviko somatostatino receptorius, kurių turi neuroendokrininiai navikai. Šie vaistai neleidžia navikui progresuoti. Jei jis išplitęs ir piktas, gali prireikti ir vaistų, ir chemoterapijos, biologinės terapijos.

Pasaulyje vis daugėja sergančiųjų neuroendokrininiais navikais. Per pastaruosius 40 metų JAV, Didžiojoje Britanijoje 11–18 kartų padaugėjo susirgimų neuroendokrininiu skrandžio vėžiu, dešimt kartų – tiesiosios žarnos, penkis kartus – plonosios žarnos. Lietuvoje taip pat daugėja ligonių, bet tikslių statistikos duomenų nėra. Docentė R.Jančiauskienė sako, kad Lietuvoje per metus šie navikai histologiškai – iš audinio gabaliuko –  nustatomi maždaug 300 ligonių.

Ką daryti, kad išvengtume šio vėžio?

"Visų pirma reikia atsikratyti vėžio baimės ir galvoti ne apie ligą, o kaip būti sveikam, – sako docentė. – Tam, kad būtum sveikas, reikia paisyti pačių paprasčiausių dalykų: teisingai maitintis ir judėti. Taip pat svarbi emocinė būklė. Kai ji gera, saugo ne tik nuo neuroendokrininių, bet ir visų navikų ir net nuo kitų ligų."

Prasidėjo sloga

Šarūnas Narbutas sunkios piktybinės kraujo ligos – lėtinės mieloleukemijos – diagnozę išgirdo 2006-aisiais. Tada jam buvo vos aštuoniolika.

Ilgainiui liga teisininką paskatino rinktis vėžiu sergančiųjų  gynėjo kelią. Tapęs Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidentu, Š. Narbutas šią vasarą buvo vienbalsiai išrinktas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo vadovu ir Seimo sprendimu tapo Nacionalinės sveikatos tarybos nariu.

O prieš dešimtmetį liga prasidėjo, atrodo, paprasčiausia sloga. Kai ji užsitęsė kelias savaites, gydytoja jaunuoliui patarė savaitę pailsėti, tačiau tuomet dvyliktokas nenorėjo praleisti pamokų.

"Sunerimau, kai tapo sunku susikaupti, pablogėjo atmintis, ėmė nuolat pykinti", – pasakoja Š. Narbutas.

Tada jam buvo atliktas kraujo tyrimas. Pamatę rezultatus, medikai nusprendė, kad vaikiną turėtų apžiūrėti Vilniaus Santaros klinikos specialistai.

Lemtingą diagnozę Šarūnas išgirdo per sesers gimtadienį. Nors po to sekė dar daug tyrimų, kurie galbūt būtų galėję nepatvirtinti pirminių nuogąstavimų, deja, medikai neklydo. Paaiškinę situaciją, jie Šarūnui pasiūlė rinktis gydymą: vaistus ar kaulų čiulpų transplantaciją. Ligonis pasirinko vaistus.

Tąkart Š.Narbutui nusišypsojo sėkmė – jis pateko tarp dvidešimties tų, kuriems ligonių kasos kompensavo moderniausius pasaulyje vaistus. Kad jie padeda, vaikinas netruko įsitikinti – jau dešimt metų, kai liga atsitraukė, ir Šarūnas gyvena kaip visi kiti sveiki žmonės.

"Jaučiuosi taip, kaip mano bendraamžiai. Jei ne kasdien geriami vaistai ir reguliariai atliekami kraujo tyrimai, užmirščiau, kad sergu", – teigia Š. Narbutas.

Neretai žmogus iš viso nieko blogo nejaučia, o liga jam nustatoma atsitiktinai, pavyzdžiui, rengiantis kokiai procedūrai ar per profilaktinę apžiūrą, atlikus kraujo tyrimą.

Kai liga atsitraukė, vaikinas suprato, kad galimybę išsaugoti gyvybę privalo gauti ir kiti beveik du šimtai žmonių, kuriuos užklupo lėtinė mieloleukemija. Š. Narbutas ėmė kovoti už teisę gyventi visiems. Ir jam pavyko! 2007 m. Šarūno inicijuotą peticiją pasirašė net 180 tūkst. žmonių ir jo istorijai apskriejus visą Lietuvą, nepamirštant Seimo ir Vyriausybės, jau 2008 m. efektyvius vaistus gavo tris kartus daugiau ligonių, o 2010 m. – visi sergantieji lėtine mieloleukemija. Dabar ši liga yra nebe mirtinas kraujo vėžys, o bėda, su kuria galima gyventi ilgai ir laimingai.

Š. Narbutas yra ir Europos pacientų tarybos narys. Įvairiose pasaulio šalyse jis skaito paskaitas apie ligonių teises ir padėtį. Tai, ką jis veikia Europoje, daro didelę įtaką ir mūsų šalies sergantiems žmonėms.

Sukelia chromosomų klaida

Lėtinė mieloleukemija prasideda, kai dvi – 9-oji ir 22-oji – chromosomos ima keistis savo genetine medžiaga.

"Tada susikuria vadinamoji Filadelfijos chromosoma, kuri ima gaminti baltymą, dėl kurio ima daugintis vėžinės ląstelės", –  ligos prigimtį aiškina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos Hematologijos skyriaus vadovas docentas Rolandas Gerbutavičius.

Kodėl sveikame organizme įvyksta klaida, mokslininkai iki šiol nežino. Manoma, kad tam gali turėti įtakos cheminės medžiagos, radiacija, tačiau duomenų, kurie patvirtintų įtarimus, kol kas nepakanka.

Paprastai mieloleukemija iš pradžių ligoniui nesukelia didelių negalavimų. Todėl ji ir vadinama lėtine.

"Neretai žmogus iš viso nieko blogo nejaučia, o liga jam nustatoma atsitiktinai, pavyzdžiui, rengiantis kokiai procedūrai ar per profilaktinę apžiūrą, atlikus kraujo tyrimą", – teigia docentas R. Gerbutavičius.

Tačiau gali būti, kad dėl prasidėjusios ligos žmogus jaučiasi  pavargęs, daugiau prakaituoja, darosi silpna, kartais jaučiamas sunkumas po kairiuoju šonkaulių lanku ar juos neįprastai išberia. Tačiau kas iš mūsų nėra šitaip jautęsis? Pas gydytojus neskubame, todėl docentas R. Gerbutavičius ragina bent retkarčiais profilaktiškai atlikti bendrąjį kraujo tyrimą.

"Šeimos gydytojas, matydamas, kad ligonio kraujyje yra padaugėję leukocitų, trombocitų ar per mažai hemoglobino, jei padidėję jo kepenys ar blužnis, galvoja, kodėl taip atsitiko. Juk taip gali būti dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, leukocitų gali padaugėti, jei žmogus rūko, prasidėjus uždegimui, ištikus infarktui, sergant autoimunine liga, vartojant tam tikrų vaistų. Jei gydytojas neranda priežasties, kodėl pakito kraujas, ligonį turi siųsti mums – hematologams", – aiškina R. Gerbutavičius.

Hematologai tokį ligonį vėl pradeda tirti: atliekami sudėtingesni kraujo, kaulų čiulpų tyrimai. Jei įtariama leukemija, atliekami tikslūs citogenetiniai – ląstelių ir molekuliniai tyrimai, kurie parodo mažiausius žmogaus genetinės medžiagos – mutacijų, chromosomų struktūros ir skaičiaus pokyčius. Jie padeda nustatyti, ar žmogaus organizme yra minėtoji Filadelfijos chromosoma.

Beje, remiantis molekuliniais tyrimais, gydytojai gali nuspręsti, koks konkrečiam pacientui gydymas bus efektyviausias, parinkti vaistą. Jie taip pat atliekami ir stebint, kaip kinta liga, vertinant atsinaujinimo pavojų, prognozuojant ateitį.

Gydo naujai

Neseniai lėtine mieloleukemija susirgusiems žmonėms buvo skiriama agresyvi chemoterapija, atliekamos kaulų čiulpų transplantacijos. Vis dėlto tai buvo šansas gyventi.

Dabar, nustačius lėtinę mieloleukemiją, ligoniui iš karto skiriami modernūs vaistai, vadinami taikinių terapija. Jie blokuoja Filadelfijos chromosomą, dėl kurios susiformuoja nenormalų fermentą tirozinkinazę koduojantis genas ir ląstelės kaulų čiulpuose ima nekontroliuojamai daugintis. Todėl šie vaistai dar vadinami tirozinkinazės inhibitoriais. Veikiant vaistui, Filadelfijos chromosoma nebegali išskirti tam tikrų medžiagų, todėl vėžinės ląstelės žūva. Lietuvoje ligoniai gydomi trimis tokiais vaistai.

"Gydomi žmonės ima jaustis geriau. Kai liga atsitraukia, jeigu buvo padidėjusios kepenys ar blužnis, jos vėl tampa normalaus dydžio ir ima įprastai dirbti savo darbą. Tampa normalūs ir kraujo rodikliai. Tada vėžinių ląstelių sumažėja nuo 10 iki 100 kartų. Kai tai įvyksta, mes sakome, kad sulaukėme hematologinio atsako. Po to mūsų tikslas – sumažinti vėžinių ląstelių kiek įmanoma daugiau, kad su jomis galėtų kovoti žmogaus imuninė sistema. Tam iš kaulų čiulpų turi pranykti Filadelfijos chromosoma. Kai tai įvyksta, vėžinių ląstelių ligonio organizme sumažėja 10-100 tūkst. kartų. Tada džiaugiamės, kad sulaukėme visiško citogenetinio atsako", – aiškina docentas R. Gerbutavičius.

Nors vaistai padeda sumažinti vėžinių ląstelių tūkstančius kartų, jų ligonio organizme vis dėlto lieka, todėl vaistai skiriami visą gyvenimą. Lietuvoje jau yra žmonių, kurie, atsitraukus ligai,  gyvena 8-10 metų. Jų kraujo rodikliai normalūs, Filadelfijos chromosomos nerandama.

Žengia toliau

"Kai pirmą kartą apie atrastus vaistus buvo paskelbta pasaulio hematologų konferencijoje, visi gydytojai atsistojo ir ėmė ploti mokslininkams. Iš pradžių dar manėme, kad jie ligą padės kontroliuoti dvejus trejus metus, tačiau dabar matome, kad jie padeda ilgam", – džiaugiasi R. Gerbutavičius.

Anksčiau, kai nebuvo taikinių terapijos vaistų, dešimt metų išgyvendavo tik kas penktas lėtine mieloleukemija susirgęs žmogus, dabar išgyvena devyni iš dešimties.

Nors lėtine mieloleukemija dažniau suserga vyresni žmonės, ji gali užklupti ir labai jaunus. Taip nutiko ir Š. Narbutui. Docentas R. Gerbutavičius prisimena savo dvidešimtmetę pacientę, kuriai liga buvo nustatyta nėštumo metu. Pagimdžiusi ji buvo pradėta gydyti ir dabar laimingai gyvena, augina vaikelį.

"Jaunos moterys nori vaikučių – dabar tai įmanoma, – teigia specialistas. – Kai pasiekiamas gilus atsakas, vaistų jos nebevartoja ir pastoja. O kai pagimdo, joms vėl skiriame vaistų."

Dabar Lietuvoje su šia liga gyvena daugiau kaip 350 žmonių. Prognozuojama, kad 2050 m. ES sirgdami lėtine mieloleukemija gyvens maždaug 300 tūkst. žmonių. Todėl mokslininkai galvoja, kaip padarius, kad jiems nebereikėtų vartoti vaistų visą gyvenimą.

Įvairiose pasaulio šalyse buvo atliktos klinikinės studijos, kurios parodė, kad daugiau kaip 40 proc. ligonių, kuriems pasiekus remisiją buvo nutrauktas gydymas, liga nebeatsinaujino. Tačiau kitiems 60 proc. per pusę metų organizme vėl ėmė daugėti Filadelfijos chromosomų, nors jų kraujo rodikliai išliko geri. Suprantama, kad šiems žmonėms vėl būdavo skiriama vaistų.

Pasak gydytojo, didžioji dalis žmonių, vartodami vaistų, jaučiasi puikiai – dirba, augina vaikus. Bet kai kuriems pasireiškia švelnūs šalutiniai poveikiai, kuriuos galima valdyti kitais vaistais.

"Todėl ir mes pradedame galvoti, kaip mūsų ligoniams būtų galima saugiai liautis vartojus vaistų. Bandysime tai siūlyti savo pacientams", – tikina docentas.

Lėtinė mieloleukemija

Dažnis – 0,8–1 100 tūkst. gyventojų.

Lietuvoje suserga 20–25 žmonės per metus.

Visomis onkologinėmis kraujo ligomis suserga 1 tūkst. žmonių per metus.

Taikinių terapijos nauda: pacientas išvengia kaulų čiulpų transplantacijos, infekcijų pavojaus, nesunaikinamas imunitetas.

Galimybių daug

"Mokslininkai atranda vis tikslesnius diagnostikos metodus, sugebame anksčiau ir greičiau nustatyti ligą. Mokslo pažanga lėmė neblogus daugelio onkologinių ligų gydymo rezultatus, o pastaraisiais metais atsirado naujų efektyvių vaistų, kurie gali pailginti net ir sergančiųjų išplitusiu vėžiu gyvenimą", – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Urologijos klinikos vadovas profesorius Mindaugas Jievaltas.

Lietuvos žmonėms prieinamos beveik tokios pačios diagnostikos ir gydymo galimybės, kaip ir aplinkinių šalių ir visos Vakarų Europos gyventojams. Ligoniai ne tik operuojami, bet ir prireikus jiems taikomi minimaliai invaziniai gydymo būdai, radioterapija, chemoterapija, brachiterapija. Vadinamąja antrosios eilės chemoterapija ir moderniais biologiniais vaistais galima pastebimai pratęsti sergančiųjų išplitusiu vėžiu gyvenimą. Šie žmonės jiems likusį laiką gali nugyventi oriai.

Vis dėlto profesorius M.Jievaltas pabrėžia, kad vieni gydytojai, be pačių ligonių paramos ir noro, negali pasiekti geriausių rezultatų.

"Didžioji dauguma gydymo metodų yra ilgalaikiai. Labai svarbu, kad ligonis laikytųsi gydytojų nurodymų, reguliariai lankytųsi pas specialistus. Jis turi būti sąmoningas ir suprasti, kad tai jo kūnas ir jo liga", – pabrėžia M.Jievaltas

Sėkmingas vėžio gydymas taip pat priklauso ir nuo specialistų kvalifikacijos.

"Gydydami ligonius mes vadovaujamės tarptautinėmis rekomendacijomis", – teigia profesorius M.Jievaltas ir priduria, kad gydymo centruose suformuotos įvairių sričių specialistų komandos, kurios sprendžia, koks gydymo metodas konkrečiam vėžiu sergančiam ligoniui yra tinkamiausias.

Bijo prisipažinti

Prostatos vėžiu šiuo metu serga daugiau kaip 17 tūkst. Lietuvos vyrų. Bemaž prieš dešimtį metų buvo pradėta vykdyti priešinės liaukos (prostatos) vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, kuri medikams padeda anksti aptikti vėžį ir susirgusiuosius laiku pradėti gydyti.

"Išplitusią ligą nustatome apie 10–15 proc. ligonių. Tai nėra daug, jeigu lyginsime su, pavyzdžiui, moterų gimdos kaklelio vėžiu, – sako profesorius M.Jievaltas. – Vis dėlto turėtume susitelkti ir išsiaiškinti, kodėl prostatos vėžys užleidžiamas. Manyčiau, kad kai kurie vyrai per mažai kreipia dėmesio į savo sveikatą, bijo eiti pas gydytoją, nenori pripažinti savo ligų, nes mano, kad tai silpnumo ženklas."

Tai, kad vyrai vengia kalbėti apie prostatos vėžį ir stigmatizuoja savo ligą, tvirtina ir Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas Paulius Rakštys. Draugija siekia kuo plačiau skleisti žinią apie ankstyvosios diagnostikos programą, kad vyrai kreiptųsi į gydytojus, liga jiems būtų nustatyta ir  pradėta gydyti kuo anksčiau.

"Kartais vyrai neturi su kuo pasikalbėti apie juos užgriuvusią bėdą, todėl, bendraudarbiaujant su Vėžio informacijos centru, palaikėme iniciatyvą įsteigti sergantiesiems prostatos vėžiu nemokamą telefono liniją. Numeriu 8 800 20 800 galima skambinti kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 14 iki 18 val. Atsiliepusi kvalifikuota slaugytoja patars, ką daryti kilus daugeliui problemų", – sako P.Rakštys.

Prezidentas taip pat kviečia sergančiuosius tapti prostatos vėžio ambasadoriais, kurie, gyvenantys mažesniuose šalies miestuose ir miesteliuose, panašaus likimo žmonėms galėtų patarti ar tiesiog juos išklausyti.

"Norėtume, kad susirgę vyrai pasijustų bendruomenės dalimi, o ne būtų palikti vieni", – tvirtina P.Rakštys.

Įsigijo mobiliąją laboratoriją

Prostatos vėžys ypatingas tuo, kad susirgęs juo vyras nejaučia beveik jokių požymių. Todėl labai svarbu, kad vyrai nuo 50 metų, o tie, kurių tėvai ir broliai sirgo prostatos vėžiu, nuo 45-erių, reguliariai atliktų prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimą.

"Šis tyrimas padeda diagnozuoti ligą, o ją išgydžius – sekti, ar neatsinaujina, ir taip nutikus aptikti pirmiau, nei pats ligonis ką nors negero pajunta", – tvirtina profesorius M.Jievaltas.

Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija kartu su medicininių tyrimų laboratorija "Medicina practica" įsigijo greitosios pagalbos automobilį, kurį pavertė mobiliąja laboratorija. Ši laboratorija keliaus po atokiausias Lietuvos vietas ir iš neturinčių galimybės pasiekti medicinos įstaigas vyrų surinks kraujo mėginius PSA tyrimui. Šitaip jie galės dalyvauti prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje.

Kas saugo nuo vėžio

Lietuvoje vyrai dažniausiai serga prostatos vėžiu. Kai kurie rizikos veiksniai jam atsirasti yra žinomi. Tai vyriška lytis, amžius – per 50 metų, rasė – afroamerikiečiai serga dažniau, ir paveldimumas.

Mokslininkai įtaria, kad prostatos vėžys gali atsirasti ir dėl gyvensenos bei mitybos ypatumų. Tokia mintis jiems kilo pastebėjus, kad retai prostatos vėžiu sergantiems rytiečiams persikėlus gyventi, pavyzdžiui, į Ameriką, jie prostatos vėžiu ima sirgti taip pat dažnai, kaip ir vietiniai gyventojai.

Tyrimų daroma labai daug, bet aiškių išvadų iki šiol nėra, todėl medikai negali pasakyti, kad yra maisto produktų, kurie lemia vėžį arba apsaugo nuo jo. Dėl to gydytojai negali pateikti ir aiškių rekomendacijų, kaip maitintis.

"Mokslo įrodymais pagrįsti tik keli teiginiai: kasdien reikia suvalgyti ne mažiau kaip pusę kilogramo daržovių ir 300 g vaisių. Maiste turi būti ne mažiau kaip 25 g skaidulų. Jų yra grūduose, vaisiuose ir daržovėse. Skaidulos padeda išvengti antsvorio, kuris yra vienas iš prostatos vėžio rizikos veiksnių, taip pat atlieka daugelį kitų naudingų funkcijų, pavyzdžiui, mažina uždegimų procesus", – aiškina gydytoja dietologė Edita Gavelienė.

Tam tikros maistinės medžiagos irgi yra svarbios. Yra žinoma, kad maiste turi būti viena dalis omega 3 riebalų rūgščių ir 5 dalys – omega 6. Dabar mes suvalgome gerokai per daug maisto su omega 6 riebalų rūgštimis.

Nesiskiria nuo kitų

Norint išvengti ligų, kasdien būtina suvalgyti pakankamai maisto, turtingo antioksidacinių medžiagų: vitamino C, karotinoidų, ypač likopeno, kurio gausu pomidoruose. Flavonoidų yra miško uogose, vitamino E ir seleno – riešutuose, sėklose.

Gauname per mažai vitamino D. Jo yra jūros produktuose, be to, reikia stengtis būti saulėje.

Vyrai, kurių artimi giminės sirgo prostatos vėžiu, neturėtų vartoti kalcio papildų, nes jie didina riziką sirgti šio organo vėžiu. Jei valgysime tamsiai žalių daržovių ir neriebių pieno produktų, kalcio pakaks.

"Nėra stebuklingo produkto, kuris mus apsaugotų nuo ligų arba išgydytų. Todėl reikia valgyti reguliariai, kuo įvairesnį maistą, kad gautume pakankamai maistinių medžiagų, bet netuktume. Be abejo, geriausi yra šviežiai ruošti patiekalai. Jei taip valgysite, tikėtina, galėsite išvengti net tik prostatos, bet ir kitų organų vėžio, širdies ir kitų ligų, medžiagų apykaitos sutrikimo", – teigia medicinos mokslų daktarė E.Gavelienė.

Profesorius M.Jievaltas tikina, kad šiandien daugelis vėžiu sergančių žmonių gyvena taip pat, kaip ir sergantieji kitomis lėtinėmis ligomis.

"Reikia gydytis efektyviais vaistais, periodiškai tikrintis sveikatą ir, žinoma, gyventi sveikai, tinkamai maitintis. Tai pastebimai gali pailginti sergančiojo gyvenimą ir pagerinti gyvenimo kokybę", – priduria gydytojas urologas M.Jievaltas.