Vaikų sukurta literatūra traukia nuoširdumu, drąsa, kartais net skausmingu atvirumu. Tai paaiškina, kodėl kaukėtoje, susvetimėjusioje visuomenėje Anos Frank dienoraštis buvo skaitomiausia knyga ir kodėl didžiulio susidomėjimo sulaukė ukrainietės paauglės Jevos Skaleckos dienoraštis „Jūs nežinote, kas yra karas“. Jeva, gyvendama Charkive, nuo karo pradžios stebėjo chaotišką aplinką, savo jausmus ir kitas ribines patirtis. Galime būti objektyvūs ir teigti, kad šie paauglės užrašai yra tiesiog aktualūs ir karui pasibaigus bus užmiršti. Nors tokios literatūros meninė vertė menka, joje esama dalykų, kuriuos reikia aptarti.

Turint omenyje, kad dienoraštį rašė dvylikos metų mergaitė, maloniai stebina jo pasakotoja-veikėja. Dienoraštis – ne tik karo įvykių fiksavimo būdas, bet ir durys į mergaitės vidinį pasaulį. Perskaičiusi knygą pamaniau, kad pasakotoja galėtų būti įtikinama romano veikėja. Ji atidžiai stebi ne tik aplinką, bet ir save. Kasdienybės elementai, nesusiję su karu, daro istoriją tikrovišką. Vaizduojama, kaip pasikeitė vaikų gyvenimas prasidėjus karui (draugų prisiminimai, susirašinėjimai).

Tokios knygos – ne estetiniam pasigėrėjimui, jos informuoja, budina iš sąstingio.

 

Kita vertus, jei šie memuarai – literatūros kūrinys, trūksta tėvų vaidmens atskleidimo. Galbūt ši spraga atsirado todėl, kad tai knyga apie vaikų patirtis ir skirta vaikams. Taip pat neaišku, ar tai autentiškas paauglės pasakojimas, ar leidėjų koreguotas tekstas.

Tokios knygos – ne estetiniam pasigėrėjimui, jos informuoja, budina iš sąstingio. Literatūrologai dažnai kritikuoja autorius, bandančius skaitytoją paveikti jautriomis temomis, tačiau ši knyga kitokia. Nors dabar mergaitė su močiute glaudžiasi Airijoje, pasakojimo centre – karo sąlygomis gyvenantys vaikai.

Kaip skelbia knygos anotacija, tai liudijimas apie nesunaikinamus dalykus, pavyzdžiui, viltį. Kartais bandymai suteikti tekstui optimizmo būna nevykę, tačiau šiandien Ukrainoje tikėjimas šviesesne ateitimi padeda išgyventi. Knygos neįmanoma atpasakoti ar išsamiai analizuoti. Ji tik kviečia vaikus ir suaugusius skaitytojus pažvelgti į įžodintą realybę ir pakurstyti vilties ugnį.

Lietuvoje gyvenantis rašytojas yra svarbus ir Ukrainos kultūros laukui: jis ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos rašytojų sąjungos narys. Visai neseniai pasirodė naujausia rašytojo distopija „Te visad būsiu aš“, kuri turėjo būti išleista ir Ukrainoje, tačiau dėl karo nuspręsta palaukti šviesesnių laikų. Vis dėlto pats autorius teigia, kad „Ukrainoje net be valstybės paramos per karą vis tiek sukuriama daug kūrinių, dainų. Ukrainiečiai nelaukia pagalbos, kad galėtų veikti, o patys veikia, kuria negalvodami apie finansavimą.“

Šiandien kviečiame susipažinti su kita gerai žinoma J. Melniko knyga – „Rojalio kambarys“. Apsakymų ir apysakų rinkinys užima ypatingą vietą Lietuvos literatūros lauke: pirmą kartą pasirodė 2004 m., perleistas 2018 m. (dabartinių lietuvių rašytojų knygų tiražai kartojami retai). Tokį sprendimą Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla priėmė, nes knyga neprarado savo aktualumo. Geriausių 100-mečio knygų sąraše ji užėmė penkioliktą vietą.

J. Melnikas, pasitelkdamas mistines situacijas, parodo, koks juokingas yra žmogus, tikintis, kad kontrolė – įmanoma.

 

Matyt, knyga vis dar įtrauki ir skaitoma dėl draugiško stiliaus, padedančio sunkesnį filosofinį ir egzistencinį turinį pateikti paprastai, suprantamai. Ne veltui J. Melniko proza vadinama egzistencialistine, metaforiška: vos viena ribinė situacija atskleidžia žmogui būdingus mąstymo modelius ir jų keistumą. Žinoma, autorius fantastas tai daro kurdamas neįprastas mistines situacijas. J. Melniko apsakymų veikėjai sužino savo ir artimųjų mirties datas, atjaunėja arba neberanda kambarių, kuriuose neseniai lankėsi. Tokios siurrealistinės situacijos parodo tikruosius žmonių veidus ir skatina skaitytoją kelti klausimus. Pavyzdžiui, ką darytumėte, jei žinotumėte, kad jūsų vaikas mirs, būdamas keturiolikos?

Autorius atkreipia dėmesį į daugelį žmogaus ydų. Viena iš jų – polinkis kontroliuoti. J. Melnikas, pasitelkdamas mistines situacijas, parodo, koks juokingas yra žmogus, tikintis, kad kontrolė – įmanoma. Štai apsakymo „A. A. A.“ veikėjas kas mėnesį gauna lapelį su nurodytais įvykiais, kuriuos gali pasirinkti. Jis kaip įmanydamas bando saugotis, tačiau galų gale paslaptingasis jį priverčia rinktis iš baisiausių nelaimių. Žmogaus kontrolės tema plėtojama ir kitaip, klausiama, kas būtų, jei žinotumėte savo ir artimųjų mirties datas. Ar tokios žinios padeda žmogui būti tauresniam? Veikėjai ketina surengti į vestuvių iškilmes panašias išleistuves, rodyti per televiziją save prieš mirtį, surengti šou. J. Melnikas savo apsakymuose žmogaus nedangsto, atrodo, natūraliai išryškėja universalios problemos, kurias sunku spręsti visiems.

Manau, turbūt neatsitiktinai kūrinys, kurio pavadinimas – knygos viršelyje, ir yra stipriausias. Apsakymas byloja, kad didžiąją dalį gyvenimo žmogus bėga nuo realybės į iliuzijų pasaulį, o jo gyvenimas – naivus tikėjimas, kad yra geriau nei iš tikrųjų. Pasitelkęs fantastiką J. Melnikas parodo žmogaus rūpesčius. Veikėjo pasaulio susitraukimas nuo didingų rūmų iki barako atskleidžia skaudžią tiesą: gyvename ne ten, kur norėtumėme, su tais, kuriuos gerbti sunku, užsiimame ne tuo, ką labiausiai mėgstame. Skaitydama šį keliasdešimties puslapių kūrinį ne tik stebėjau, kaip veikėjui smogia realybė, bet ir skaičiavau jo iliuzijas. Kiek daug to, kas atrodo ryšku, laisva (p. 107), turime nusitapyti, kad pakeltume tai, kas dedasi aplinkui.

Iš įvairių atsiliepimų apie šį kūrinį pritariu vienam: „Siurrealistiška? Ne, tikra.“ Atrodo, kad rašytojo meistrystė – tai gebėjimas įtikinti skaitytoją sukurto pasaulio tikrumu. Kartais sunku patikėti realistiniu kūriniu, o J. Melnikas vos keliomis pastraipomis sugeba įtikinti paranormalių reiškinių pasauliu. Jo kūryba įrodo, kad ilgi ir klampūs sakiniai visai nebūtini kalbant filosofinėmis temomis. Tai puiki knyga mėgstantiems sunkesnį turinį, bet lengvą stilių. Įdomu, kas galėtų atsilaikyti prieš šią literatūrinėmis premijomis įvertintą kombinaciją.

V. Neborako polinkis analizuoti šalies politinius ir socialinius procesus matyti ir 2009 m. (Lietuvoje – 2021 m., išleido „Bazilisko ambasada“) pasirodžiusiame poezijos rinkinyje „Eilėraščiai iš Vyhovskio gatvės“, reflektuojančiame ir kertinius įvykius, ir paprasto ukrainiečio kasdienybę iki Maidano revoliucijos.

Vartant beveik 100 puslapių rinktinę galima iš arčiau susipažinti su Ukrainos kelione pokyčių link. Nepretenzinguose eilėraščiuose – visuomenės pastangos įveikti sovietinį palikimą (korupciją, alkoholizmą, vagystes), po nepriklausomybės atgavimo užklupusius iššūkius, keliamas esminis klausimas, į kurią pusę (Rytus ar Vakarus) atsisuks „Prezidento veidas“.

2009-aisiais viskas nebuvo idealu ir herojiška, kaip atrodo dabar, stebint ryžtingų Ukrainos karių kovą. V. Neborakas nekelia ukrainiečių ant pjedestalo, o rodo vilties ir pastangų kurti nepriklausomą valstybę stokojančią tautą: Ukraina – šalis, kuri „kaip nors bus“, o visuomenė – „viską pakenčia / viskuo tiki / visko tikisi / viską iškentės“. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusio karo kontekste V. Neborako refleksijos ne liūdina, o kelia dar didesnį susižavėjimą dabartine Ukraina.

Vartant beveik 100 puslapių rinktinę galima iš arčiau susipažinti su Ukrainos kelione pokyčių link. Nepretenzinguose eilėraščiuose – visuomenės pastangos įveikti sovietinį palikimą.

 

Ypač opi knygos tema – tolesnis Ukrainos kelias. „Nuo Prezidento veido / priklauso / „šios šalies“ ateitis / kur link ji dabar dreifuos?“ – rašo V. Neborakas, kreipdamas skaitytojo dėmesį į 2005 m. pabaigoje, praūžus Oranžinei revoliucijai, teisėtai išrinktą vakarietiškų pažiūrų prezidentą Viktorą Juščenką. Eilėraščiuose tvyro paniška baimė išrinkti veidmainį, prorusišką, korumpuotą šalies lyderį, ją įveikti padeda maldos: „taigi / melskimės už Prezidento veidą / visomis Ukrainos kalbomis / kiekvienas savam dievui“.

Su šiuo nerimu siejasi ir nuolat kylantis klausimas, ar atgavusi nepriklausomybę Ukraina yra tikrai laisva. Atsakymą, persmelktą mirties ir praradimo nuojauta, pateikia pats poetas – „laisvė – tai karys“.

V. Neborakas migruoja nuo politinių iki kasdienybę įprasminančių eilių. Juose – augančios dukros vaizdiniai, susitikimai su seniai matytais draugais ir mylimąja; visa tai byloja apie seno drabužio išaugimą ir būsimus pokyčius. Poetas žvelgia į Ukrainos visuomenę lyg iš paukščio skrydžio, tačiau nepamiršta savo artimųjų ir savęs, fiksuoja savo kismą. Skaitant eilėraščius kyla noras susitapatinti su tais žmonėmis, apima nostalgija, prieš akis iškyla praėjusių dešimtmečių Lietuva...

Skaitytojai dalijasi atsiliepimais: „Eilėraščiai iš Vyhovskio gatvės“ „geri, tikslūs, aštrūs ir labai gerai išversti“. Su jais sunku nesutikti – V. Neborako poezija lengvai suprantama skaitytojui, joje daug pykčio, nusivylimo, bet ir vilties. Antra vertus, galima pasiginčyti su knygos leidėjų nuomone apie „drąsų ir kritišką“ V. Neborako kalbėjimą apie Ukrainos situaciją. Šiuose eilėraščiuose atskleidžiamas emocingas tautos balsas, moralizavimas, o ne racionali kritika. Poetas tokią retoriką kartais keičia ramesniais pasvarstymais apie šalies ateitį. Galbūt tai ir traukia tuos, kurie nemėgsta poezijos, bet domisi Ukraina ir jos transformacijomis.