„Nesvajoju nieko pakalbinti“, – tikina LRT žurnalistas Edmundas Jakilaitis ir aiškina esąs aktualijų žurnalistas, kuris ryt pamiršta, ką daręs šiandien. Tačiau laidos „Dėmesio centre“ vedėjas prisipažįsta, kad žino, ko norėtų paklausti Rusijos prezidento Vladimiro Putino. Tokio paties klausimo laidoje „Paraštės“ E. Jakilaitis sulaukė ir pats.
– Ar Jūs pastebite, kad žmonės Jūsų bijo?
– Taip.
– Ir tuo mėgaujatės?
– Tiesą sakant, nesimėgauju niekuo, kas susiję su mano darbu ar jo „pagiriomis“ – kažkokiomis šalutinėmis reakcijomis, bet tas dalykas yra. Nebūni susidūręs su žmonėmis, jie tavęs nepažįsta, bet, kai bendrauji su jais pirmą kartą, aiškiai matai, kad jie ne prisibijo, bet bando laikyti saugų higienišką atstumą – neduok, Dieve, kad tik ko neleptelėčiau, geriau patylėsiu.
– Ar Jus yra bandę papirkti?
– Yra buvę, bet tai – labai juokingi atvejai. Kažkada atlikau praktiką „Kauno dienoje“ po pirmo kurso Žurnalistikos institute. Tai buvo prieš 18–19 metų. Dariau reportažą apie Amerikos lietuvius, kurie kažką darė. Dabar net neatsimenu. Viena moteriškė bandė man įduoti 50 litų. Sakė – sūneli, čia kad tau būtų [geriau]. Mes su fotografu nusijuokėme, ir viskas. Kažkokių rimtesnių atvejų nebuvo.
– Netgi tie politikai, kurie ateina pas Jus į laidą, nenori Jūsų papirkti?
– Galbūt tai – įvaizdžio klausimas, noras būti per saugų atstumą. Nesusidūriau su tuo.
– Ar Jūs labiau esate solo vedėjas, ar Jums vesti laidą su kažkuo kitu – nieko tokio?
– Esu vedęs laidą duetu. Ketverius metus su Rita Miliūte vedėme „Savaitės panoramą“, dar kai dirbome LNK televizijoje. Jau buvome pasiekę visai neblogą lygį. Visada susitarę klausinėdavome vienas po kito. Vienas klausia vieno klausimo, kitas – kito. Galėdavai jausti, kad žmogus klausia to, ko norėjai paklausti. Mintis rutuliojosi savaime. Po to tie dalykai per 10–11 metų, kai kartu nebendradarbiavome, atšipo. Kažkada bandėme vėl kartu vesti laidą – jau ne tas. Jau aš galvoju, ką aš galvoju, o ji – ką ji galvoja.
– Ar tai atsirado dėl to, kad išryškėjo kažkokios asmeninės savybės?
– Ne, paprasčiausiai reikia įdirbio. Duetai tiesiog neatsiranda. Reikia įdirbio, susižaidimo, suprasti mintį, kad klausdamas iš tikrųjų ne klaustum, o tik užvestum temą, kurią pagautų ir kitas žmogus. Tai – gana sudėtinga. Daug paprasčiau viską daryti vienam.
– Bet juk vienam baisiau, reikia daug pasitikėjimo savimi, turi viską aprėpti. Galbūt kitas žmogus pagalvoja apie tai, apie ką pats nepagalvoji.
– Taip, kažkada, kai vesdavau pokalbių laidas, būdavo prodiuseris, kuris man viską sakydavo į ausį. Tai man labai patikdavo. Po to buvo laikotarpis, kai neturėjau tokio žmogaus, o dabar – jau atpratau. Dabar man į ausį sako tik laiką, kiek jo liko, ir „neužgulk ant stalo, nes nesimato pašnekovo“.
– Įdomu, ką apie tai pasakytų kūno kalbos specialistai?
– Agresyvumas.
– Ar galite papasakoti apie nepatogias tiesioginiame televizijos eteryje įvykusias situacijas. Pamenu, per vienus rinkimus Jums teko keliolika minučių kalbėti vienam.
– Buvo labai juokinga situacija. Dirbome dviejose studijas. Vienoje studijoje dirbau aš, kitoje – Nemira Pumprickaitė. Įspėjome pašnekovus, kad jie bus eteryje iki vidurnakčio. Atėjo 24 val., tada – 1 val. Jie visi sėdi ir mes vis dar jų klausinėjame.
Atėjo maždaug 1.45 val., jie visi apsidairė, atsistojo ir išėjo, o Prezidentė – dar nepasisakius. Mes tikrai žinojome, kad Prezidentė kalbės. Eina laikas. Tada ir kalbėjau. Sėdėjau vienas. Buvo labai keista savo pokalbių laidos studijoje sėdėti vienam, žinant, kad daugiau į šią laidą neateis joks žmogus. Vienintelis variantas – galiu kalbėti pats. Todėl kalbėjau, kalbėjau... Būčiau kalbėjęs ir dar, bet atėjo Prezidentė.
– O ką kalbėjote?
– Apie ankstesnius rinkimus, kaip būdavo seniau. Mes tiek laukėme, kol Prezidentė ką nors pasakys, o ji pasakė gal kokius du sakinius su prijungiamais sakiniais.
– „Yra vėlu. Komentaras bus rytoj“.
– Daugmaž tiek. Ir: „Ačiū visiems, viso gero“.
– O kaip prisikviečiate laidos svečius?
– Nereikia nieko sureikšminti. Viskas yra labai paprasta. Jeigu laidą vestų kas nors kitas, jie lygiai taip pat ateitų. [...] Žmonės ateina su žiniasklaida pabendrauti. Žurnalisto privalumas nėra tai, ar jis prisikviečia žmogų. Ką jis daro prisikvietęs – štai kur esmė. Kaip jis kalba su žmogumi? Ar per trumpą laiką jis gali įkišti ranką į sielą, ar negali?
– Kiek to rankos įkišimo į sielą yra Jūsų laidoje? Jūsų laidoje dalyvauja politikai, kuriuos Jūs pakviečiate po tam tikrų aktualių sprendimų. Tai vis tiek yra politika. Kiek žinau, Jums asmeniškai įdomiau šnekėtis apie žmogų: jo požiūrį į gyvenimą, šeimą, asmenines vertybes. Nemanau, kad tam randate laiko „Dėmesio centre“.
– Randu laiko. Laidą „Dėmesio centre“ suvokiu labai plačiai. Galima kalbėtis apie viską, tai kalbuosi apie viską. Jeigu yra kažkoks socialinis fenomenas, kažkas kažkur vyksta, kas galbūt nesusiję su tos dienos žiniomis, kalbu ir apie tai. Dažniausiai tai yra susiję su tuo, ką tą dieną rodo žinios. Būna, kad kalbu apie procesus, o ne įvykius. Tai – irgi įdomu.
Būna, kad kalbu apie asmenybes, kurios tiesiog pribręsta būti pakalbintos. Nebūtinai tą dieną ar tą savaitę kažkas su juo atsitiko. Tiesiog žmogus kaupia energetinį krūvį. Staiga matai, kad jau prisirpo. Reikėtų kažkaip visą tą energiją, kuri susikaupė, išleisti į eterį. Žiūri, kad jis tiek daug visko daro, o jo niekas nepakalbino. Būna ir tokių argumentų.
– Susidaro įspūdis, kad niekada nenuleidžiate rankų. Gal galite papasakoti, kas yra Jūsų vidinė motyvacija?
– Neturiu jokių receptų ir jokių filosofijų. Apskritai, matyt, gyvenime mažai kokiomis nors filosofijomis vadovaujuosi. Gyvenu taip, kaip gyvenu. Tiesą sakant, neturiu ypatingų įžvalgų dėl savo charakterio ar kažko kito. Žinau, kad toks esu. Ryte atsikėlęs atostogų metu visada ieškau veiklos nuo pirmos iki paskutinės sekundės.
Man visi sakydavo, kad tai praeis. Sakydavo – palauk, sulauksi mano metų ir pamatysi, kaip viskas praeina. Jau seniai tų metų sulaukiau ir niekas nepraėjo. Tiesiog tokia mano natūra. Man patinka kažką veikti. Tai nebūtinai turi būti susiję su darbu, už kurį gaunama alga ar kuris yra tiesiogiai susijęs su profesija. Negaliu nieko neveikti ir negaliu praleisti nė sekundės, neturėdamas kažkokio tikslo, ką noriu padaryti.
– Bet būta juodų dienų, nusivylimo, abejonių? Ką Jūs tada darydavote?
– Ne, nebūna, kad norėtųsi viską mesti ir kiltų klausimų – ką aš veikiu šioje žemėje, ar aš tikrai užsiimu tuo, kas yra mano pašaukimas? Niekada nebūna.
– Tai turime loginio mąstymo atstovą.
– Nesakau, kad loginio mąstymo. Man patinka gyventi taip, kaip aš gyvenu. Iš principo viskas yra gerai.
– Jūs esate sakęs, kad norėtumėte pakalbinti Michailą Gorbačiovą. Galvoju, kad tai jau nėra įmanoma.
– Teoriškai dar tokia galimybė yra, bet praktiškai – ne. Tiesą sakant, aš net nežinau, ar tai yra svajonė. Dažnai to klausia – ką svajojate pakalbinti. Tiesą sakant, nesvajoju nieko pakalbinti. Nerengiu interviu, kurie būtų skirti šimtmečiams ar dešimtmečiams. Esu aktualijų žurnalistas. Šiandien padariau, rytoj jau turiu pamiršti, apie ką kalbėjau. Niekam nerūpi, ką padariau vakar.
– Kodėl? Kai kurios internetinės peržiūros rodo truputį kitaip.
– Gal ir taip, bet iš esmės, mano supratimu, turėtų būti taip: niekam neturėtų rūpėti, ką žurnalistas padarė vakar. Svarbu tik tai, ką jis sugeba padaryti šiandien ir ką padarys rytoj.
– Michailas Gorbačiovas – praeitis. Ko klaustumėte dabar Vladimiro Putino? Kaip manote, ar prieš tokį interviu reikėtų psichologinio pasirengimo? Man atrodo, kad, jeigu tik užduosi jam nepatogius klausimus, jis pasišiauš ir neatsakinės.
– Buvo situacija prieš kokius ketverius metus, kai turėjau labai didelę galimybę pakalbinti V. Putiną. Tuometinis ministras pirmininkas Andrius Kubilius vyko vizito į Maskvą. Padedant tuometiniam Lietuvos ambasadoriui Maskvoje Antanui Vinkui, mes buvome beveik susiorganizavę tą interviu. Paskui atsirado kažkokios lietuviškos intrigos. Kažkas Vyriausybėje pradėjo svirpti – kodėl Jakilaitis, o ne Petraitis? Viskas virto tuo, kad to interviu iš viso nebuvo. Jau buvau pasirašęs klausimus. Jeigu teisingai atsimenu pirmąjį klausimą, jis buvo toks – ar jums patinka, kai jūsų bijo?
– Aš jau uždaviau Jums tokį klausimą šiandien.
– Tikrai?
– Panašų – ar pastebite, kad žmonės jūsų bijo.
– (juokiasi). Man atrodo, kad buvau tokį pirmą klausimą pasirašęs. Toliau – visi klausimai nebeaktualūs, nes pasikeitė laikai ir vyrauja visai kitos aktualijos.
– O kaip dėl psichologinio pasirengimo? Susitvarkytumėt?
– Manau, kad kuo puikiausiai.
– Jūs neturite autoritetų?
– Žmogiška prasme turiu. Žinoma.
– Buvau įsitikinusi, kad neturite.
– Manau, kad žmogiška prasme kiekvienas žmogus turi be galo daug žmonių, kuriuos gerbia kaip asmenybes.
– Taip, bet profesine prasme? Ar yra žmonės, į kuriuos lygiuojatės?
– Lietuvoje – ne, bet tikrai nesakau, kad nėra žmonių, kurie daro geriau už mane. Tokių žmonių, žinoma, yra, bet nėra taip, kad suvokčiau, jog tas žmogus yra man pavyzdys, ir „kai užaugsiu didelis, jeigu gerai valgysiu ir sportuosiu, tai būsiu toks, kaip jis“.
– Ar norėtumėte užaugti dar didesnis? Man atrodo, kad dabar jau apie porą metrų yra.
– Beveik. Kažkada, kai su Vytautu Landsbergiu jau buvome pažįstami seniai, gal netgi 10 metų, jis išleido vieną iš savo poezijos knygų. Laidoje aš skaičiau jo eilėraščius ir uždavinėjau klausimus. Baigėsi laida ir jis sako – o jūs užaugote. Supratau, kad turėjo omeny ne fizine prasme.
