Pasak Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (VPK) atstovės Julijos Samorokovskajos, sulaikyti keturi 2003 metais gimę vaikinai, ir 2005-aisiais gimusi mergina ir vaikinas.

Panašios nusikaltimų schemos

Kalbėdama apie šiandieninę savo vyro būklę, Artūro žmona Irma atvira – šiandien ji gali pasidžiaugti medikų ir savo pačios įdėto darbo rezultatais. Jaunas vyras vėl vaikšto, kalba, valgo, tačiau nuolatinė žmonos pagalba – kasdieninė Artūro pakeleivė, nes viena akimi jis visiškai nemato, o kita reaguoja tik į šviesą.

Nuoširdžiame pokalbyje jauna moteris neslepia – nors Artūras dešiniąja akimi prasčiau matė nuo vaikystės, tai jam nesutrukdė atskleisti savo gabumų dirbant programuotoju, o laisvalaikiu kartu su draugais šiltuoju metų laiku važinėtis motociklu. Tačiau praėjusių metų birželiui ritantis į antrą pusę įvykusi nelaimė apvertė viską aukštyn kojomis, palikdama nežinią dėl ateities.

Artūras ir Irma/Asmeninio archyvo nuotr.

Pranešė apie nelaimę

„Tai buvo įprastas vasaros vakaras, kai vyras išvažiavo pasivažinėti motociklu su draugais, o aš išėjau pasivaikščioti su mūsų šuniukais. Bevaikščiodama pamačiau, kad skambina Artūro draugas, kurį žinojau, bet asmeniškai nepažinojau, todėl iš karto pamaniau, kad kažkas tikrai negerai, nes jis be reikalo man neskambintų...“ – pasakojo mintimis į lemtingą dieną sugrįžusi Irma.

Nuojauta moters tądien neapgavo – telefono ragelyje ji išgirdo, kad nutiko nelaimė – Artūras važiuodamas motociklu susidūrė su link degalinės pasukusiu automobiliu. Pasak pašnekovės, transporto priemonė jos vyro motociklo esą nepraleido ir jis rėžėsi į automobilio priekį.

„Paklausiau, ar labai blogai? Sako: „Labai blogai – medikai kovoja dėl jo gyvybės“. Po šių žodžių su šuniukais aš greitai parbėgau namo, sėdau į mašiną ir nulėkiau į įvykio vietą. Mano vyras buvo gaivinamas medikų automobilyje. Man neleido jo pamatyti. Aš išvydau tik Artūro motociklo liekanas, šalmą ant žemės ir labai daug kraujo...“, – atviravo pašnekovė pridurdama, kad nuo pamatytų vaizdų ją ištiko šokas, todėl dar ir šiandien sunku prisiminti, kas tądien tiksliai dėjosi patekus į gyvenimą aukštyn kojomis apvertusio įvykio sūkurį.

Dvi paros nežinomybės

Po kelių akimirkų greitosios medicinos pagalbos automobilis pajudėjo link Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės. Paskui jį savo automobiliais išvažiavo ir Irma bei Artūro draugai. Stabtelėjus prie gydymo įstaigos, pasakojo moteris, žinių apie vyro sveikatos būklę teko palūkėti apie dvi valandas, kurios tąkart atrodė ilgos tarsi amžinybė.

„Išėję medikai pasakė: „Kovojame, darome viską, kas įmanoma, bet po tokios traumos, kokią patyrė jis, maža tikimybė, kad vyras išgyvens“. Patarė mums važiuoti namo, nes dėl koronaviruso situacijos į vidų patekti nebuvo galima, ir pasakė kas kažkiek laiko skambinti į ligoninę telefonu bei teirautis. Kas porą valandų visą naktį skambinėjau medikams...“ – pasakojo ji.

Toks nuolatinis Irmos domėjimasis vyro būkle, neslepia moteris, ne viso gydymo įstaigos personalo buvo sutiktas palankiai – iš kai kurių ragelį pakėlusių žmonių lūpų esą teko išgirsti ir pyktelėjusį toną su tarsi už ištartų žodžių slypinčia mintimi, kad reikės ruoštis laidotuvėms. „Vienas netgi pasakė: „Įdėk želatiną į puodynę ir iš visų jėgų išplak – taip dabar atrodo Artūro smegenys“. Įsivaizduokite, ką aš jaučiau... Dvi naktys, kol negalėjau pamatyti savo vyro, prilygo košmarui...“, – atviravo moteris.

Kaip vėliau sužinota, sakė Irma, per avariją nuo smūgio jos vyrui lūžo dubuo, riešai. Jis patyrė ir galvos smegenų traumą, todėl buvo atlikta ne viena gyvybiškai svarbi operacija. Tarp jų ir – galvos. Pasak moters, medikams teko išimti sutrupėjusį kairėje kaukolės pusėje esantį kaulą, kad netintų smegenys.

Artūras/Asmeninio archyvo nuotr.

Siuntė ženklus

Po minėtų dviejų parų Irma, nors ir trumpai, tačiau turėjo galimybę pamatyti Artūrą reanimacijoje. 26-erių vyras buvo paniręs į komą, o jo gyvybę palaikė aparatai, kuriems gelbstint jis ne tik kvėpavo, bet ir buvo maitinamas. Pusantro mėnesio kone kasdien tokios būklės savo vyrą lankydavusi Irma pasakojo su sutuoktiniu kalbėdavusi tikėdama, kad jis ją girdi, ir kada nors vis tiek pabus.

„Kalbėdavau, leisdavau jam muziką, podcastus – dariau visa tai, kas, žinau, kad jam patiktų. Vieni medikai iš manęs juokėsi, sakydami: „Ką tu čia darai? Jis vis tiek tavęs negirdi“, o kiti – palaikė“, – tarstelėjo vilnietė.

Vienas netgi pasakė: „Įdėk želatiną į puodynę ir iš visų jėgų išplak – taip dabar atrodo Artūro smegenys.“

Šis laikas, praleistas ligoninėje dedant didžiules pastangas, davė rezultatą – jaunas vyras pamažu pradėjo rodyti ženklus – atmerkė dešinę akį, laikant suspausdavo Irmos ranką, paglostydavo, reaguodavo į jos žodžius, tačiau neatsakydavo. Visa tai, Irma sakė net nufilmavusi vien tam, kad tuo, kokie teigiami pokyčiai vyksta, patikėtų aplinkiniai.

Beveik visiškai apako

Maždaug po dviejų mėnesių iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Artūras buvo pervežtas į slaugos ligoninę. Čia jis, sakė pašnekovė, po truputį pradėjo atsibusti iš komos. „Kaip ir kiekvieną rytą atėjusi jo aplankyti pasakiau: „Labas, Artūrai“. O jis man sako: „Labas“. Maniau, kad man vaidenasi...“ – prisiminusi šią akimirką jaudulio neslėpė moteris.

Nuo tada juodu kartu visko mokėsi iš naujo – žengti pirmuosius žingsnius, kalbėti, valgyti, atsigerti... Po ilgo laiko jaunas vyras atmerkė ir kairiąją akį, tačiau jei dešinioji reagavo į šviesą, – su kairiąja Artūras dėl pažeisto akies nervo nematė visiškai nieko.

Po daugiau nei trijų mėnesių iš slaugos ligoninės vilnietis buvo pervežtas atgal į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę tam, kad praėjus rizikai, pasak Irmos, būtų įstatytas anksčiau išimto sutrupėjusio veido kaulo implantas.

Praėjus dešimčiai dienų po minėtos operacijos Irma su sutuoktiniu sugrįžo į namus. Čia jų kasdienybe tapo kineziterapeutai ir masažistai. Daug ko, sako moteris, iš šių specialistų, kad padėtų savo vyrui, ji mokėsi pati.

„Labai daug su juo dirbau diena iš dienos. Šiandien Artūras pats vaikšto, valgo, aišku, pilnai savimi pasirūpinti negali, nes nemato – reikia pagalbos. Jo atmintis sugrįžusi taip pat ne visiškai – tik apie 30 procentų. Vyras neprisimena didžiosios dalies praeities įvykių, sutrikusi ir trumpalaikė jo atmintis. Jei susitinkame su draugais arba jie paskambina telefonu, Artūras juos atpažįsta iš balso. Esu tikra, tai koks mano vyras yra dabar, man pavyko pasiekti savo atkakliu darbu jaučiant nuolatinį artimųjų, ypač mano mamos, palaikymą. Slaugos ligoninėje teko girdėti, kad jei atvežami tokios būklės žmonės, koks buvo Artūras, dažnai net artimieji nuo jų nusisuka, praradę viltį, kad bus geriau...“ – atviravo Irma, po nutikusios nelaimės nepabūgusi iššūkių.

Reikalinga pagalba

Šiuo metu Artūras gydomas Palangos reabilitacijos ligoninėje, o prieš dvi savaites jam, pasakojo Irma, teko lankytis Šveicarijoje įsikūrusioje klinikoje, kurios medikai jaunai šeimai įkvėpė vilties, kad Artūras vėl gali pradėti matyti viena akimi. „Kai kurių akies dalių transplantacijai reikia donoro – laukiame eilėje. Operacija kainuoja 30 tūkst. eurų“, – tarstelėjo moteris, užsimindama, kad nors Lietuvoje teko minti ne vienos gydymo įstaigos slenksčius, apie galimybę, kad jaunas vyras vėl matys, išgirsti esą, deja, neteko.

Pašnekovė atvira – dešiniąja akimi Artūras prasčiau matė jau nuo vaikystės, tačiau būtent jos regą užsienio medikai bandytų atstatyti, nes akis tebereaguoja į šviesą. Irma viliasi, kad galbūt ateityje pavyks atgaivinti matymą ir kairiąja akimi, nes jau šiuo metu esą vykdomi tokių atvejų kaip Artūro eksperimentai, – tokius žodžius moteris sakė išgirdusi iš užsienio gydytojų.

„Artūras – tvirtas vyras, jis pats išmoko programavimo, prieš nelaimę dirbo su užsienio kompanijomis, turėjo daug planų, tikslų, o vieną dieną ėmė ir viskas dingo. Jei jis vėl matytų, esu tikra, tai padėtų jam greičiau sugrįžti į pilnavertį gyvenimą. Visur esu kartu – važinėjame į reabilitacijas. Be visa ko vyrui reikia atstatyti ir veido raumenis, sustiprinti jo fizinę būklę, nes būta daug lūžių. Kiekvieną dieną jį visur vežioju“, – pasakojo Irma.

Moteris neslėpė – tam, kad Artūras vėl sustiprėtų, vien valstybės kompensuojamų reabilitacijų nepakanka, tad tenka investuoti asmenines lėšas, finansiškai padeda ir artimieji. Tačiau surinkti minėtą 30 tūkst. eurų sumą, kurios reikia akies operacijai užsienyje jaunai šeimai savo jėgomis sukaupti būtų vargiai įmanoma. Tad moteris viliasi, kad viltį jos vyrui vėl pamatyti dienos šviesą ir artimųjų veidus padovanos geros valios žmonės.

Artūras ir Irma/Asmeninio archyvo nuotr.

Įvardijo avarijos aplinkybes

Kalbėdami apie Artūro gyvenimą kardinaliai pakeitusią nelaimę Vilniaus apskrities pareigūnai sakė pranešimo apie įvykį, Vilniuje, Kalvarijų-Žvalgų gatvių sankryžoje, sulaukę 2020 metų birželio 26 d. 20.04 val.

Čia automobilis „Škoda“, vairuojamas vyro, gimusio 1992 metais, sukdamas į kairę nepraleido tiesiai priešpriešiniu eismu važiavusio motociklo „Kawasaki“ ir  partrenkė motociklininką, gimusį 1995 metais.

Per eismo įvykį nukentėjo automobilio vairuotojas. Jis buvo pristatytas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, tačiau suteikus medicininę pagalbą, išleistas gydytis ambulatoriškai. O politraumą patyręs motociklininkas paguldytas į minėtos ligoninės reanimaciją.

Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 281 str. 3 d. dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo. Motociklininkas byloje yra įvardytas kaip nukentėjusysis.

Norintys ir galintys prisidėti prie Artūro gydymo gali tai padaryti:

Gavėjas: ARTŪR SUBOTKEVIČ LABDAROS IR PARAMOS FONDAS

Kodas: 305700041

Bankas: Swedbank

Sąsk. nr.: LT037300010166733205

Kaip portalo žurnalistams pasakojo Utenos rajono meras Alvydas Katinas, prieš nelaimę A. Remeikis kurį laiką turėjo nedarbingumo lapelį, kuris buvo pratęstas iki vasario 26 dienos.

„Ketvirtadienį ar penktadienį jis mane informavo telefonu, kad planavo gydytis Vilniuje dėl sveikatos problemų ir grįžimas į darbą gali užtrukti. Paguodžiau, pasakiau, kad rūpintųsi sveikata – toks pokalbis įvyko“, – sakė politikas.

Kalbėdamas apie kolegą A. Katinas teigė, kad A. Remeikis buvo labai darbštus, stropus, viską norėjęs atlikti racionaliai, teisingai ir teisėtai. Tačiau pasižymėjo ir jautrumu. „Be abejo, tokie žmonės yra labai vertingi, bet kartu tiems žmonėms turbūt, manau, nėra ir lengva. Jokia paslaptis, kad valdžioje reikia turėti vadinamąją storą odą. Jis darydavo viską labai stropiai, labai sąžiningai, turbūt ir į širdį imdamas. Mums pasirodė, kad jis pakankamai jautrus žmogus – pergyveno dėl visko“, – atviravo Utenos rajono meras.

Alvydas Katinas/A. Ufarto (Fotobanko) nuotr.

Pasak politiko, tą dieną, kai jį pasiekė žinia apie be žinios dingusį administracijos direktorių, nerimas širdyje buvo, nors ir žinota, kad A. Remeikis buvo aktyvaus gyvenimo šalininkas – daug vaikščiodavo, mėgo organizuoti žygius dviračiais bendruomenei, savanoriavo ir gyvūnų globos namuose. „Žmogus, kaip sakant, – ne jaunuolis, neišvažiavo kur nors, neužsibuvo. Nerimą jautėme visi, nes žmogus antrą parą negrįžo, nesirodė...“ – tarstelėjo A. Katinas.

Utenos rajono meras pasakodamas apie A. Remeikį sakė nepastebėjęs, kad jis būtų konfliktiškas žmogus ar juolab kažkieno puolamas. „Aš neįsivaizduoju, kad jis būtų turėjęs, čia, žemėje, tokių priešų, kurie užsiimtų jo žudymu ar kuo nors – aš labai abejočiau tais dalykais, remdamasis bendra dvejų metų darbo patirtimi“, – kalbėjo jis.

Antradienį į administracijos direktoriaus paieškas kartu su tarnybomis, šauliais, savivaldybės darbuotojais prisijungė ir savanoriai iš vietinės bendruomenės. Pasak Utenos rajono savivaldybės mero, šiam tikslui buvo sutelkta apie 200 žmonių. Kai buvo aptiktas A. Remeikio kūnas, A. Katinas neslėpė nugirdęs apie kraują ant velionio palaikų.

Aš neįsivaizduoju, kad jis būtų turėjęs, čia, žemėje, tokių priešų, kurie užsiimtų jo žudymu ar kuo nors.

„Informacija tokia yra pasklidusi, kad kraujo buvo“, – tarstelėjo politikas, tačiau plačiau nekomentavo sakydamas, kad dabar tikslią mirties priežastį aiškinasi ekspertai.

Paprašyti atskleisti daugiau detalių apie A. Remeikio mirtį prokuratūros atstovai buvo nekalbūs. „Šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas minėto asmens mirties priežasčiai nustatyti. Kol ekspertai nėra pateikę išvadų, tiriamos įvairios šio įvykio versijos“, – rašoma Panevėžio apygardos prokuratūros atstovės Rasos Stundžienės žurnalistams pateiktame atsakyme. Pasiteiravus, ar tarp galimų mirties versijų įtariamas nusikaltimas, pridurta, kad kol nėra ekspertų išvadų, negalima atmesti jokių versijų, tarp jų – ir dėl  galimai įvykdyto nusikaltimo.

32 iš 35 klasių

Apie vadinamąjį pilotinį pradinio kontaktinio ugdymo projektą portalo žurnalistų kalbintas Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnazijos Tėvų tarybos pirmininkas Arūnas Penkaitis sakė, kad vasario 16 dienos vakarą buvo suorganizuotas visų mokinių tėvų atstovų posėdis, kuriame dalyvavo Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuras, ekspertas iš ekspertų tarybos, Vilniaus miesto savivaldybė ir mokyklos administracija. Jame buvo atsakyta į visus rūpimus klausimus. Be to, esą tėvams buvo paruošta ir atmintinė su atsakymais, kuri vėliau išsiųsta visai bendruomenei.

„Tai buvo kertinis momentas, kuris atrado daugiau palaikytojų visoje bendruomenėje, ir dabar tikrai turime didžiąją dalį palaikančių žmonių. Į mokyklą sugrįžo 32 klasės iš 35 – vidutiniškai po 20 mokinių. Dabar jau turime mokinių iš negrįžusių klasių, kurie norėtų sugrįžti, bet jiems teks truputėlį pabūti namuose ir pasimokyti nuotoliniu būdu. Įrodžius, kad (pilotinio ugdymo – aut. past.) metodas veikia – židinių mokykloje neatsiranda arba jie yra suvaldomi, turbūt į mokyklą grįš ir kitos klasės“, – detalizavo pašnekovas.

A. Penkaitis neslėpė – į ugdymo įstaigą galėjo sugrįžti visos 35 pradinukų klasės, tačiau trijų klasių mokinių tėvai esą labiau nei kiti buvo nusiteikę skeptiškai.

Sugrįžo net su gėlėmis

„Atmosfera yra gana darbinga, šiek tiek jaudinanti, nes ir mokytojai, ir vaikai, kai kurie atėjo netgi su gėlėmis. Ši diena galbūt galėtų būti mokyklos atmintinų dienų sąraše kaip grįžimo į mokyklą diena. Tik tiek, kad atsakomybės našta gula ant mūsų visų – jei mokykloje mes užtikrinsime saugumą, kaip įtikinti visą bendruomenę, visus tėvus, kad už mokyklos ribų jie minimalizuotų savo socialinių kontaktų skaičių. Tai yra pagrindinis dalykas“, – teigė Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnazijos direktorius Rimantas Remeika.

Atmosfera yra gana darbinga, šiek tiek jaudinanti, nes ir mokytojai, ir vaikai, kai kurie atėjo netgi su gėlėmis. 

Pasak jo, kiekvienoje iš 32 klasių, kaip jau minėta, nuo pirmadienio kontaktiniu būdu mokosi vidutiniškai apie 20 mokinių, o vidutiniškai po keturis vaikus liko mokytis nuotoliniu būdu. Pastarieji mokysis įvairiai – jungsis su klasėse besimokančiais mokiniais per nuotolį ir mokysis kartu realiu laiku, bet be šio esą yra bandomi ir dar bu būdai.

„Dar vienas būdas bus, kai mokytojai baigus tiesioginį ugdymą, po pamokų, jungsis su nuotoliniu būdu besimokančiais vaikais. Ir trečiasis būdas, kurį dabar mes tik svarstome, nes nežinome, ar susidarys tokios grupės – po kelis vaikus, besimokančius nuotolyje, apjungiant į virtualiąją nuotolinę klasę. Šią savaitę bandomi įvairūs būdai siekiant išsiaiškinti, kuris iš jų būtų geriausias tam vaikui, kuris lieka mokytis nuotolyje“, – aiškino R. Remeika.

Jis taip pat kaip ir A. Penkaitis užsiminė, kad į ugdymo įstaigą šiuo metu esą norėtų grįžti ir daugiau mokinių. Tačiau dabar nebegalima. „Testavimas buvo vykdomas keturias dienas ir dabar daugiau netestuojame, kol penktadienį bus tam tikri rezultatai“, – sakė Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnazijos direktorius.

Tikrins kartą per savaitę

Kaip teigė A. Penkaitis, kaupinių metodu COVID-19 testai buvo atlikti apie 2 tūkst. šeimos narių kartu su vaikais. „Didžiosios dalies šeimų testų rezultatai buvo neigiami. Buvo kelios šeimos, kuriose buvo rasta besimptomių susirgimų. Šios šeimos bus patikrintos standartiniu PGR testu, nustatyta, kuris žmogus serga, ir turės izoliuosis“, – pasakojo pašnekovas.

Asociatyvi freepik.com nuotr.

Tėvų tarybos pirmininkas sakė, kad vidutiniškai kartą per savaitę į Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnaziją atvažiuos Visuomenės sveikatos biuro specialistai ir klasėse atliks grupinius testus kaupinių metodu. Tarkime, jei klasėje yra 20 mokinių, jie bus padalyti į keturias grupes po penkis vaikus ir atlikti keturi tokie testai.

Jei paaiškės, kad šie keturi kaupinių mėginiai yra neigiami, vadinasi, klasėje mokiniai – sveiki. O, jei bent viename mėginyje bus rastas koronaviruso židinys, tiems penkiems mokiniams testas bus atliktas dar kartą. „Atlikus testą bus nustatytas vaikas, kuris turi susirgimą, ir jis turės izoliuotis. Tikslas yra greitai nustatyti ir užkardyti židinius, jei tokie mokykloje atsirastų“, – aiškino Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnazijos atstovas.

Pašnekovas teigė, kad mokytojai skiepysis, o nesiskiepiję turės atlikti testus. „Mokyklos administracija yra įsipareigojusi užtikrinti, kad visi mokyklos darbuotojai būtų sveiki ir tik sveiki galėtų patekti į mokyklą. Jei mokytojas nesitestuos arba nesiskiepys, turbūt tai klasei bus organizuojamas nuotolinis mokymas“, – akcentavo A. Penkaitis.

Pagrindiniai pokyčiai

Paprašytas įvardyti pagrindinius pokyčius Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnazijoje pradėjus taikyti pilotinį pradinio kontaktinio ugdymo projektą, pašnekovas sakė, kad, kaip jau minėta, kai kurie mokiniai mokysis ugdymo įstaigoje, o kai kurie – nuotoliniu būdu. Į progimnaziją sugrįžusiems pradinukams nerekomenduojama tarpusavyje dalytis mokykliniu inventoriumi, nei iš namų atsineštu maistu. Apsauginių kaukių dėvėjimas mokiniams – neprivalomas, tačiau mokytojams – būtinas.

„Klasėms nebus galima bendrauti tarpusavyje. Bus ir patalpų, į kurias mokiniai negalės patekti. Rekomenduojama nuolat dezinfekuoti ir plauti rankas ir kita“, – kalbėjo A. Penkaitis.