-
Kūno kalbos tyrinėtoja: klaidų daro visi 2
Kaip teigia ji, visi daro tam tikras kūno kalbos klaidas, tačiau tai nėra blogai: „Nėra nieko blogo, jei kūnas išduoda, kad žmogus šiek tiek savimi nepasitiki, tampa susidomėjęs arba nuobodžiauja.“
– Kas yra kūno kalba?
– Vartočiau platesnį terminą. Visą mūsų kalbėjimą galima skirti į dvi dalis – verbalinę komunikaciją ir neverbalinę komunikaciją. Pastaroji – ne tik kūno kalba, bet ir veido išraiška, atstumas, kurį palaikome tarp savęs ir pašnekovo, kūno posūkis, sėdėjimas išsidrėbus ar įsitempus, kojų suglaudimas ir kt. Tai daug įvairių dalykų.
– Kodėl kūno kalbą reikia tirti? Ar ji tikrai verta dėmesio?
– Reikia tirti ir apie tai kuo daugiau žinoti, nes mūsų kūnas dažnai mus išduoda. Žinoma, tam, kad teisingai suprastume kūno kalbą, reikia pažinti žmogų. Neverta tikėtis, kad ateisite pas kokį nors kūno kalbos guru ir jis išmokys jus manipuliuoti taip, kad sudarysite visiškai kitokio žmogaus įspūdį.
Kūnas mus išduoda, nes žmogus šias ypatybes perėmęs iš gamtos, o joje vyrauja tam tikros reakcijos, kad ir į pavojų. Kaip gyvulėlis reaguoja, taip reaguojame ir mes – ar susigūžiame, ar puolame, ar bėgame. Tai tipinės reakcijos, kurias reikia žinoti.
– Ar galima sakyti, kad kūno kalba – senesnė nei žodinė?
– Taip, mes ir dabar turime tam tikrų atavistinių gestų. Pavyzdžiui, kodėl ištiesiame ranką, kai sveikinamės? Taip parodome, kad neturime ginklo. Prasmė pasimetė laike, tačiau simbolinį gestą vis dar naudojame.
– Ar kūno kalba pasakome daugiau, nei patys norime?
Jei jaudinsitės ir kiti matys tą jaudulį, ar labai blogai? Ne, yra kaip yra.
– Tikrai taip. Tačiau tas, kuris kreipia dėmesį į mūsų kūno kalbą, negali jos vienareikšmiškai iškoduoti. Mes visi skirtingi. Tarkime, yra tipinis vadovėlinis pavyzdys, kad jei žmogus susikryžiuoja rankas, jis rodo uždarumą. Bet juk žmogui gali būti ir šalta. Turime įvertinti daug aspektų, pirmiausia – pažinti kitą žmogų ir jo tipines reakcijas. Tuomet galima kreipti dėmesį ir į jo kūno kalbą.
Tipines pozas, kurias kai kuriose situacijose naudoja dauguma žmonių, išmano komunikacijos specialistai. Yra žmonių, kurie specializuojasi kūno kalbos skaityme. Dažniausiai tokie specialistai veikia derybų grupėse, stebi valdžios žmones. Tai ypač populiaru JAV, pavyzdžiui, kai vyksta prezidentų debatai.
– Ar žiniasklaida neiškreipia žinių apie kūno kalbą?
– Labai iškreipia. Pasikartosiu – mokslininkai, užfiksavę kokį nors kūno kalbos bruožą, nesiims iš karto teigti faktų. Turi būti ilgalaikis asmens stebėjimas. Iš karto interpretuoti galima tik klasikinius gestus. Norint pagilinti žinias apie kito asmens kūno kalbą, galima pabendrauti su vaikais. Pavyzdžiui, akivaizdžiai matyti, kai vaikas meluoja. Tokioje situacijoje kūno kalba būna labai tipinė.
– Ar skiriasi vyrų ir moterų kūno kalba?
– Taip, tie skirtumai labai dideli. Vyrų ir moterų mąstymas skiriasi. Visi žino teorijas apie kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius ir pan. Taigi savaime suprantama, kad ir kūno kalba kitokia. Yra tipinės vyriškos pozos ir atvirkščiai.
Galima pasakyti, kad yra moterų, kurios – socialiniai vyrai. Tokiu atveju, galima spręsti, kokio mąstymo tipo tai žmogus, kaip su juo bendrauti, kokie argumentai veiks – emociniai ar loginiai. Nes paprastai moterims labiau veikia emociniai argumentai.
– Sakote, kad skiriasi net kartų kūno kalba. Kas tai formuoja?
– Kai žmonės priklauso skirtingoms kartoms, skiriasi jų tarpusavio bendravimas, jis kiek kitoks. Kaip dabar bendrauja jaunimas? Sėdi prie kompiuterio ir per tai komunikuoja su kitais. Žinoma, yra bendravimo su tėvais ir pan., bet viskas stipriai paveikta technologijų.
– Kokios yra kūno kalbos klaidos?
– Labai žiaurių kūno kalbos klaidų nėra. Visi mes žmonės, elgiamės, kaip galime. Svarbiausia yra neįžeisti kitų žmonių. Jei jaudinsitės ir kiti matys tą jaudulį, ar labai blogai? Ne, yra kaip yra.
– Ar įmanoma išmokti slėpti jaudulį?
– Galima mokytis po truputį. Mes visi darome tam tikras klaidas. Vienas labai gestikuliuoja, kitas visada kažką turi rankose. Turime sau įprastų judesių, bet ar tai blogai? Ne. Nėra nieko blogo, jei kūnas išduoda, kad žmogus šiek tiek savimi nepasitiki, tampa susidomėjęs arba nuobodžiauja.
– Kaip kovoti su raustančiai skruostais?
– Reikia išsiaiškinti, kodėl ir kada tie skruostai rausta. Ar kai jus pagiria ir dėl to pasidaro nepatogu. Ar kai pagauna meluojantį ir pan. Reikia kovoti ne su raudonu, o su priežastimi, kuri tai išprovokuoja.
-
A. Mickevičius: nesąmonė sakyti, kad kvepalai kainuoja per daug 2
– Kas yra nišinė parfumerija?
– Parfumerija dalijasi į įvairius poskyrius. Vienas jų, stambesnis, – komercinė parfumerija. Kitas poskyris – nišinė. Pastaroji orientuota į žmones, kuriems kvepalai nėra paprastas produktas, perkamas kartu su pienu ir dešra. Nišinė parfumerija skirta gurmanams ir ieškotojams.
Kai perkate nišinės parfumerijos produktą, žinote, kad taip kvepės labai nedaug žmonių pasaulyje, tai atskleis jūsų individualybę. Masinė parfumerija ir yra orientuota į mases. Taip, kaip jūs, kvepės dar mažiausiai trys milijonai žmonių.
– Viename interviu sakėte, kad jei bandytume įvertinti, kiek kainuoja Mona Liza, paveikslo savikaina būtų 100 eurų. Kaip yra su kvepalais?
– Taip, jei vertintume primityviai, kiek kainavo drobė, dažai, rėmas. Kalbant apie kvepalus, žmonės dažnai purkštauja, neva už kvepalus moka per daug. Iš tiesų, skystis, teliūškuojantis buteliuke, kainuoja sąlyginai nedaug.
Tačiau mes neįvertiname, kad buvo sukurtas specialus flakonas, kad skystį sumaišė koks nors genialus žmogus, kad sukurta pakuotė, atliekami tyrimai, vykdoma reklaminė kampanija. Į bendrą kainą įeina daugybė dalykų. Todėl sakyti, kad kvepalai kainuoja per daug, yra nesąmonė. Mes nežinome, kiek kainuoja kvepalai. Gali kainuoti nuo nulio iki tūkstančio, ir kaina visada bus teisinga.
– Yra parduotuvės, kuriose kvepalų kaina yra labai didelė. Bet kai kuriose vietose kvepalai pardavinėjami gerokai pigiau. Ar normalu baimintis dėl tokių kvepalų kokybės?
Jei produktą galima nusipirkti pigiau, nei yra jo savikaina, kyla klausimas, iš kur tie kvepalai.
– Normalu, nes juk neaišku, iš kur tie kvepalai atkeliavo. Jei produktą galima nusipirkti pigiau, nei yra jo savikaina, kyla klausimas, iš kur tie kvepalai. Gal jie pavogti, gal pasenę, gal nupirkti su didele nuolaida. Kaip jie gali atsidurti lentynose su neadekvačia kaina? Aš neturiu atsakymo.
– Vienas svarbiausių aspektų renkantis kvepalus – jų išsilaikymas kuo ilgiau.
– Taip, čia susiduriame su dažnai pasitaikančiu parfumeriniu mitu. Žmonės įsivaizduoja, kad kvepalų gerumą ir kokybę nusako tai, kiek jie laikosi. Ir galvojama, kad jei kvepalai geri, jie turi laikytis savaitę – pasipurški pirmadienį ir sekmadienį vis dar taip pat kvepi.
Tai absurdas. Ant kiekvieno žmogaus odos kvepalai išsilaiko skirtingą laiką dalį. Indikatorius, parodantis išsilaikymą ant odos, yra odos pH. Ant vienos moters odos kvepalai gali neišsilaikyti, ant kitos – laikytis ilgiau. Ir atsakymo, ar jie geri, ar ne, nėra. Ne tai nusako kvepalų kokybę. Kokybė – ypatinga kompozicija, panaudotos medžiagos, kvepaluose esanti mintis. Tai, kad kvepalai nėra apsišlakstyti skirtas vandenėlis, o meno kūrinys.
Ar ilgai išsilaikys kvepalai ant odos, priklauso nuo jų žanro. Pavyzdžiui, odekoloną mes vertiname neigiamai, nes visi pagalvoja apie pijokus, geriančius prie kiosko. Pietų šalyse odekolonas – nepamainoma priemonė norint kvepėti karštą vasaros dieną. Karštą dieną kvepintis taip, kaip lietuviai, yra savižudybė. Kvapas susimaišo su prakaitu, ima skaudėti galvą. Tokiu atveju odekolonas – puiki priemonė. Techniškai jis išsilaiko labai trumpai – iki keturių valandų. Taigi jo reikia užsipurkšti pastoviai ir nereikia priekaištauti, kad tai – prasta kokybė.
– Sakote, kad tai, ar kvepalai išsilaiko ant odos ilgą laiką, lemia odos pH. Jei jie neišsilaiko ant odos, gal reikia purkšti ant plaukų, drabužių?
– Jei kvepalai nesilaiko, reikia pagalvoti apie kitą aromatą. Gal tuomet jie laikysis puikiai. Tačiau taip, galima juos purkšti ant plaukų, drabužių, kailio. Šie dalykai kvepalus išlaiko geriau nei oda.
– Ar nėra rizikos sugadinti drabužius?
– Kalbant apie rizikas, tai bobučių paistalai ir mūsų įsivaizdavimai. Kartą, per knygos pristatymą, viena moteris išreiškė nuogąstavimą, kad nuo sintetinių kvepalų galima susirgti vėžiu. Pasakiau jai, kad kvepalų vonioje niekas nesimaudo. Be to, medžiagų, kurios gali kelti įtarimų, koncentracija yra minimali ir kelianti juoką.
Kai matai kvepalų formulę, supranti, kad kažkokios medžiagos lašas negali nužudyti nei žmogaus, nei arklio, nei kačiuko. Tad būkime ramūs. Šiais laikais ir sintetinės medžiagos gana brangios, inovatyvios ir kuriamos taip, kad nesukeltų sveikatos sutrikimų. Dažnai jos saugesnės nei natūralios.
– Kas yra kvapų rinkodara?
– Taikant tai, per kvapų žinutes žmogui sukeliamas noras kažką pirkti ar kaip nors pasielgti. Pasaulyje tai labai paplitusi praktika, Lietuvoje ji dar tik skinasi kelią. Dėl kvapų rinkodaros įvairios paslaugų ir prekybos vietos turi savo kvapą ir tokiu būdu privilioja klientą.
Pavyzdžiui, įvairios tinklinės kepyklos naudoja tokį triuką – paskleidžia karamelės ar vanilės kvapą ir taip sužadina skonio receptorius. Žmogui kyla noras ragauti bandelių, nes jis prisimena, kaip jas kepdavo mama ar močiutė ir pan.
– Ar tai taikoma ir drabužių parduotuvėse?
– Taip, ir jos imasi šios praktikos. Tačiau tai daroma norint palikti klientams kvapo žinutę, kad šis parduotuvę prisimintų pagal kvapą. Mes nesąmoningai fiksuojame kvapus ir jie išlieka atmintyje. Jei pasakyčiau garsios tinklinės parduotuvės pavadinimą, jūs iš karto asocijuotumėte ją su kvapu.
– Ar tikite, kad kvepalai gali turėti gydomųjų galių?
– Aš tuo netikiu, nes kvepalai nėra aromaterapinis produktas. Tačiau kalbant apie aromaterapiją, su kvapais galima daug nuveikti. Jais galima žmogų nuraminti, įaudrinti, paskatinti susikaupti. Kvepalų funkcija kitokia – jie veikia mūsų vaizdinę atmintį. Todėl, užuodę tam tikrą aromatą, prisimename praeities įvykius ir žmones, erdves, į kurias norėtume pasąmoningai nukeliauti.
– Kaip vertinate tai, kad kvepalai skirti moterims, vyrams, taip pat skirstomi pagal zodiaką?
– Skirstyti kvepalus pagal zodiaką – didelė nesąmonė. Tokių kvepalų nėra. Žmonės individualistai, negalima suskirstyti kvepalų į 12 grupių. Kalbant apie vyriškus ir moteriškus – tai rinkodaros dalykai. Kai atsirado kvepalai, jie nebuvo skirstomi į vyriškus ar moteriškus. Ilgainiui juos reikėjo susisteminti, parduoti, sugalvota skirstyti pagal lytį ir taip nukreipti pirkėjų masę į konkrečią grupę. Tačiau šiandien viskas keičiasi ir kvepalai praranda savo lytiškumą. Dabar produktai skirti net ne dviem lytims, o atitinka neutralią lytį.
Kiekvienas žmogus individualus ir vienintelis teisingas būdas išsirinkti kvepalus – juos uostyti.
– Kaip išsirinkti sau tinkamus kvepalus?
– Kiekvienas žmogus individualus ir vienintelis teisingas būdas išsirinkti kvepalus – juos uostyti. Ir nereikia gailėti tam laiko. Taip, mūsų parduotuvėse konsultantės dažnai paruoštos sutikti klientą ir išleisti jį su preke kuo greičiau. Tačiau kvepalų parduotuvėje žmogus turi užtrukti tiek, kiek jam reikia. Galima ten praleisti visą dieną, galima ateiti tris dienas iš eilės. Renkantis kvapą reikia išuostyti kuo daugiau aromatų.
– Ar verta parduotuvėje kvepalus purkšti ant popierėlių?
– Popierėliai skirti tam, kad supažindintų su kvepalų kompozicija – tokia, kokia ji sugalvota. Ant odos tas aromatas gali atsiskleisti visiškai kitaip. Gali išryškėti visiškai kitos jų dalys, nes odos molekulės kontaktuoja su kvapo molekulėmis, tai sukuria savotišką mišinį.
– Renkantis kvepalus, galima susidurti su skirtingais pavadinimais – tualetinis vanduo, parfumerinis vanduo ir pan. Kuo tai skiriasi?
– Tai žymi kvapo koncentraciją – kiek kvapiųjų dalių įdėta į produktą. Kuo didesnė koncentracija, tuo stipresnis kvapas ir tuo ilgiau jis išsilaiko. Jei perkate kvepalus ir ten parašyta perfume arba pure perfume, tokio produkto reikės nedaug, kvepėsite gana ilgai, kvapas bus intensyvus.
Jei perkate parfumuotą vandenį, kvapiųjų dalių bus mažiau, tačiau kvapas vis vien gana stiprus. Parfumuotas vanduo – vienas populiariausių pasaulyje dalykų. Tualetinis vanduo turi nedaug kvapiųjų dalių, sudėtyje yra vandens. Tualetinis vanduo buvo sukurtas kvėpinti aprangą, ne žmogų. Vėliau, dėl taupymo, žmonės tualetiniu vandeniu ėmė kvėpintis.
-
Pasakė, kokią žalą daro žmonės, lesindami paukščius
Anot jo, stebėti paukščius labai įdomu, nes galima pastebėti, kokie jie protingi – pavojaus atveju apsimeta sužeisti arba naudojasi kitais tam, kad apsisaugotų.
.
– Kodėl nusprendėte būti ornitologu?– Tai nutiko atsitiktinai. Baigdamas mokyklą rinkausi, kur stoti. Tarp mano pasirinkimų buvo Karo akademija, kūno kultūros studijos ir kažkas, kas susiję su gamta. Pagal tai, kokius egzaminus laikiau, man labiausiai tiko gamta, todėl įstojau studijuoti ekologiją.
Su dėstytojais važiavome į gamtą, bet mums, studentams, ne paukščiai rūpėjo. Kai kartą mus pažadino anksti ryte ir pro didelį teleskopą parodė teterviną, pamačiau, kokių gražių dalykų yra gamtoje. Taip mane ir patraukė paukščiai, pradėjau labiau jais domėtis – dalyvavau įvairiuose ornitologų draugijos renginiuose, savanoriavau ir pan.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Darbai būna labai skirtingi, todėl ir įdomu. Vieni ornitologai rašo mokslinius darbus, kiti stebi paukščius, juos skaičiuoja, dar kiti užsiima aplinkosauginiu švietimu. Kartais vedu žygius, skaitau paskaitas. Kai kuriomis dienomis važiuoju kur nors į Lietuvą ir skaičiuoju paukščius, stebiu, kur jie gyvena, kaip laikosi. Kartais reikia atsiketi 4 valandą ryto ir dar po valandos jau būti laukuose. Viskas priklauso nuo konkretaus darbo specifikos.
Didelį įspūdį paliko darbas prieš kokius 4–5 metus, kai naktimis plaukiojome Baltijos jūroje. Mūsų komandoje buvo penki žmonės. Vienas priekyje švietė, kapitonas vairavo, kiti laikė tokius specialius tinklelius. Mes ieškojome Baltijos jūroje žiemojančių nykstančių ančių, kurios pas mus atskrenda tik žiemą.
Ištraukus antis, joms reikėjo prisegti GPS siųstuvus, kad vėliau būtų gaunami duomenys. Visa operacija daroma su narkoze. Dabar žinome, kad šios antys gyvena Sibire, o pas mus atskrenda žiemoti. Tą kartą įdomiausia buvo ne gaudyti antis, o plaukioti su specialiais kostiumais, kai lauke – 15 laipsnių šalčio.
– Kokios informacijos gali suteikti paukščių stebėjimas?
– Įdomu stebėti paukščių elgesį. Tai darant, galima suprasti, kokie jie protingi, net patys mažiausi. Jei nueini prie paukščio lizdo, jie apsimeta, kad sparnai lūžę. Taip bandoma nukreipti dėmesį nuo lizdo.
Visiems siūlau pabandyti stebėti paukščius. Lietuvoje yra nemokamų kursų, kuriuose žmonės pakeičia požiūrį į gamtą. Vėliau, kad ir einant per parką, galima pajausti visą aplinką. Ta aplinka pasipildo gyvūnijos ir gamtos turtais.
– Kokias klaidas daro žmonės, gerai nepažįstantys gamtos?
– Žinoma, klaida yra aplinkos tarša. Negalima gamtoje palikti šiukšlių, ypač kramtomos gumos, nes paukščiai ją praryja ir gali žūti. Reikia paminėti ne laiku kertamus miškus ir pjaunamas pievas. Jaunikliai dar nespėja išmokti skraidyti, o pievos jau nupjaunamos. Paukščiai taip pakliūva ir po traktoriais.
Paukščių veisimosi metas yra labai jautrus, ypač salose. Jei plaukiojama upėje, kurioje yra sala, reikia pasistengti nelipti į tą salą. Dažnai iš išgąsčio paukščiai išskrenda ir palieka jauniklius vienus, o šie gali nužingsniuoti iki upės, kuri juos nuplukdo. Paukščiai dažniausiai patys apie save praneša – rėkia, klykia. Jei taip yra, reikia pasišalinti.
– Paukščių balsų yra pačių įvairiausių. Ar jie taip susikalba?
– Taip, galima taip sakyti. Paukščių giesmės skirstomos į tris tipus. Tuoktuvių giesmėmis patinai bando atkreipti patelių dėmesį. Gali būti komunikaciniai paukščių balsai. Jie tiesiog bendrauja, nes gal pastebėjo vabzdžių, sliekų ar aplankė kokią nors vietą.
Žinoma, paukščių gyvenime svarbus yra pavojaus garsas. Jei skirtingi paukščiai turi skirtingus tuoktuvių garsus, tai pavojaus garsas gali būti panašus tam, kad vieni kitus jie suprastų. Yra tam tikras plonas arba triukšmingas garsas, kurį supranta visi aplinkui. Tai reiškia, kad artėja pavojus, reikia pasižiūrėti, susikaupti, identifikuoti pavojų.
Kai kurie paukščiai net naudojasi kitais. Pavyzdžiui, smilginis strazdas labai aršiai gina savo teritoriją nuo varnų, kėkštų ir kt. Tai žinodami, strazdo gynybą naudoja liepsnelės ar kikiliai. Jie peri netoli strazdų kolonijos ir žino, kad, jei varna atskris į jų teritoriją, strazdas ją nuvys.
– Ar yra paukščių, neturinčių giesmių? Kaip jie komunikuoja?
– Vis tiek yra kažkoks garsas, bent jau pavojaus. Tačiau kai kurie paukščiai neturi gražių tuoktuvių giesmių. Tokie yra jūriniai ereliai, bet jie sugeba atlikti kokį akrobatinį manevrą danguje ir taip atkreipti partnerės dėmesį.
Dėl to, kad yra lesinami, paukščiai suserga, nenori migruoti, pasilieka čia ir taip būna bėdų.
Kai kurie paukščiai šokinėja, strikinėja aplinkui. Dar kiti, ypač gyvenantys džiunglėse, turi fantastiško grožio plunksnas, jiems užtenka jomis pamojuoti.
– Kaip paukščiai renkasi vietas, kuriose įsikuria?
– Tai priklauso nuo biotopo – ar yra parkas, ar upelis, ar kokia sodyba. Žinoma, jei išsikelsime inkilėlį savo teritorijoje, galime pritraukti paukščių. Jei norisi sodyboje turėti skirtingų rūšių paukščių, reikia kelti ne tik inkilus. Paukščius pritraukia krūmai, turintys uogų, tujos, želdynai.
Kai kurie žmonės net iškasa nedidelį tvenkinėlį, įpila vandens, kad paukščiai galėtų atsigerti. Taigi savo aplinką galima pagerinti. Kai kurie paukščiai naudojasi net sienų plyšiais, palangėmis.
– Kodėl kai kurie paukščiai puola? Ar yra tokių, kurių reikėtų saugotis?
– Tikrai nėra tokių, kurių reikėtų saugotis. O tie, kurie tarsi puola, tiesiog gina jauniklius. Itin savo jauniklius gina varnos – nuo kačių, šunų ir žmonių. Atrodo, kad jos mus veja. Jei taip atsitinka, reikia pasišalinti, apeiti varną.
– Ką daryti, radus sužeistą paukštį?
– Reikia pasižiūrėti, ar jis tikrai sužeistas, ar ne. Jei ne, reikia palikti paukštį ten, kur jis rastas. Gamta susitvarko pati, ne visada galima padėti ir sužeistam paukščiui. Jei paukštis tikrai sužeistas, reikia paskambinti veterinarams, išsiaiškinti, kas tai per rūšis.
– Ar lesinti paukščius, pavyzdžiui, gulbes ar antis duona yra geras įprotis?
– Tai priklauso nuo laiko. Negalima vandens paukščių lesinti rudenį, ypač prieš žiemą. Kai paukščiai lesinami įvairiais sezonais, išskyrus žiemą, jie pripranta ir patys neieško lesalo, nors jo pilna. Paukščiai tikrai išgyventų patys.
Dėl to, kad yra lesinami, paukščiai suserga, nenori migruoti, pasilieka čia ir taip būna bėdų. Telkiniai žiemą užšąla, gulbės negali skristi, tenka jas gelbėti. Taigi paukščių lesinimas – meškos paslauga.