– Kuo svarbi "Vaikų linijos" veikla?
– "Vaikų linija" – tai emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams. Pagrindinė mūsų misija – išgirsti vaikus, išgirsti, dėl ko jiems skauda, kas jiems rūpi. Būti klausančia ausimi tada, kai vaikui to labiausiai reikia. Mūsų visuomenėje labiau įprastas suaugusiojo santykis su vaiku, kai imama jam patarinėti, ir vaikams labai trūksta suaugusiųjų, kurie yra su vaiku, jį išklauso, neskubina, įgalina jį pati ieškoti sprendimų – visa tai daro vaikų linija. Tai yra svarbu, aktualu ir vertinama, tiek pačių vaikų, tiek visuomenės.
– Pagrindinė jūsų veikla – teikti emocinę pagalbą telefonu ir internetu. Ar vaikams ji vis dar reikalinga? Kokias tendencijas pastebite šiuo metu, ar skambinančių vaikų mažėja, ar daugėja?
– Kiekvienais metais atsiliepiame į vis daugiau skambučių. Per 2016-uosius atsiliepėme į 154 395 skambučius. Savanorių ir vienu metu veikiančių linijų skaičius didėja, vis dėlto šiuo metu atsiliepiame tik į vieną iš keturių bandymų prisiskambinti. Taigi, galime teigti, kad poreikis iš tiesų yra didelis, skambinančių vaikų yra labai daug.
Be pagrindinės, užsiimame ir švietėjiška veikla. Daugiausia orientuojamės į suaugusius žmones, vykdome įvairias programas sąmoningumui kelti, kai kalbama apie smurto, patyčių, grėsmių internete temas. Rengiame metodinę medžiagą ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Kiekvienais metais atsiliepiame į vis daugiau skambučių. Taigi poreikis iš tiesų yra didelis, skambinančių vaikų yra labai daug.
– Kokios yra dažniausiai pasitaikančios vaikų problemos?
– Dažniausiai pasitaikantys sunkumai – santykiai su draugais, tėvais, patyčios. Nemažai vaikų skambina dėl fizinės prievartos, baimės ar nerimo, minčių apie savižudybę.
– Kodėl, jūsų nuomone, vaikai dažnai nesulaukia pagalbos iš artimųjų?
– Priežasčių gali būti labai įvairių. Kartais vaikui pasidalijus savo sunkumais, iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti mažai reikšmingi, nedideli, todėl jiems nėra skiriama daug dėmesio. Vaikui gali tekti keletą kartų prašyti suaugusiojo pagalbos, kad jo prašymas būtų išgirstas ir į jį būtų sureaguojama. Būna ir taip, kad pats vaikas nėra linkęs atvirai kalbėtis su jo artimoje aplinkoje esančiais suaugusiaisiais, nes bijo, kad bus nesuprastas arba suprastas netinkamai, galbūt iš jo bus pasijuokta ar kitaip nepalankiai sureaguota. Kreiptis pagalbos į kitą žmogų kartais gali būti nelengva, tam prireikia drąsos, pasiruošimo.
– Ar įmanoma pasiekti, kad mūsų visuomenėje nebeliktų patyčių? Jei taip, ką reikėtų keisti? Į ką atkreipti dėmesį rekomenduotumėte kiekvienam žmogui?
– Siekiamybė, kad patyčių būtų kuo mažiau, yra reali. Gana maži patyčių mastai kitose šalyse liudija apie tokią galimą realybę. Kiek norime ir kaip greitai galime judėti to link, priklauso ne nuo ko kito, tik nuo mūsų pačių, nuo kiekvieno iš mūsų. Pirmiausia, į ką labai svarbu atkreipti dėmesį kiekvienam vaikui, paaugliui ar suaugusiajam, – kiek aš esu jautrus matydamas vykstančias arba beprasidedančias patyčias. Tik tada, kai neliksime abejingi patyčioms ir sureaguosime į netinkamus veiksmus juos nutraukdami, jų nepalaikydami, galėsime parodyti, kad turime tvirtą požiūrį patyčių atžvilgiu ir esame pasiruošę keistis patys bei keisti visuomenę.
– Nuo 2004 m. vykdote projektą "Be patyčių". Kuo jis svarbus?
– Ši idėja kilo, kai pamatėme, kad tai yra aktuali ir rimta problema Lietuvos visuomenėje. Pamatėme tarptautinio tyrimo duomenis, kurie parodė, kad Lietuvoje yra daugiausia vaikų, kurie mokykloje patiria patyčias, tai girdėjome ir iš mums skambinančių ir besikreipiančių vaikų. Tada pradėjome galvoti, kad čia yra tikrai nenormalu, reikia mažinti patyčias ir skatinti draugišką elgesį. Būtent su tuo susijusios daugybė visokiausių veiklų, kurias daugelį metų vykdo "Vaikų linija", – tai metodinės medžiagos pedagogams, tėvams, vaikams rinkimas ir ruošimas. Taip pat įvairios informacijos skleidimas, jeigu tu patiri patyčias, jeigu tu pats tyčiojiesi, jeigu tu esi patyčių stebėtojas. Kadangi patyčios dažnai priklauso nuo suaugusiųjų tinkamo arba netinkamo dalyvavimo arba nedalyvavimo, pirmiausia tai yra suaugusiojo atsakomybė. Ar patyčių mažės, labai priklauso nuo suaugusiųjų požiūrio. Todėl, labai daug dalykų yra orientuota į suaugusius žmones – seminarai, socialinės reklamos, viešinimo renginiai.
– Kas pasikeitė per tuos metus, nuo pat šios savaitės organizavimo pradžios? Kokia dabar padėtis Lietuvoje? Ar juntamas patyčių sumažėjimas?
– Veiksmo savaitės tikslas nėra sumažinti patyčias per tą savaitę. Lygiai taip pat, kaip yra Vaikų teisių gynimo diena, Diena prieš rūkymą ar Diena, skirta kovai su vėžiu, tai yra laikas ir galimybė labai koncentruotai pasikalbėti apie tai, sujautrinti temą visuomenei, atkreipti dėmesį ir pasižiūrėti, ar esame teisingame kelyje, ar pakankamai veiksmų darome. Tai yra svarbu, nes tuo metu yra galimybė pritraukti žiniasklaidos ir politikos dėmesį.
Norint stabdyti patyčias, reikia darbuotis kiekvieną dieną. Lietuvoje nuo 2004-ųjų daug kas pasikeitė. Pirmiausia – žmonių sąmoningumas. Prieš dešimt metų seminaruose dar tekdavo kalbėti ir įtikinėti, kad patyčios – rimta problema, kad pasišaipyti iš bendraklasio, stumtelėti ir patempti bendramokslę už kasytės nėra normalus elgesys, kad tai nėra dėmesio rodymas ar tinkamas vaikų bendravimas. 2007-aisiais į Lietuvą atkeliavo kelios labai efektyvios programos, patyčių ir smurto prevencijos. Tam buvo skirtas ir finansavimas, ir dėmesys. Tai buvo puiki galimybė ugdymo įstaigoms pasinaudoti pasauline praktika. Pavyzdžiui, vienoje mokykloje po pusantrų metų labai intensyviai vykusių mokymų, tyrimo rezultatai parodė, kad per metus gerokai sumažintas patyčių mastas konkrečioje mokykloje.
Prezidentės pateikti Švietimo įstatymo pakeitimai – labai aiškiai įtrauktas patyčių apibrėžimas. Šie svarbūs dalykai Lietuvoje padėjo sumažinti patyčių. Tačiau tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuva vis dar yra šalis, kur patyčių yra daugiausia.
Skirtingi ir reikalingi
Vienas šiųmetės "Veiksmo savaitės be patyčių" dalyvių Kaune – kino centras "Romuva" – primena, kad kiekvienas, nors ir skirtingas, yra reikalingas, ir kviečia dalyvauti neformalaus ugdymo programose. Čia galima ne tik dalyvauti veiksmo savaitėje "Kartu" ir papildomuose seansuose, kur veiklas po seansų ves organizacijos "Vaikų linija" atstovai, bet ir dalyvauti įvairių tematikų edukaciniuose kino seansuose ištisus metus. Išsamesnė informacija: www.kcromuva.lt/kino-edukacija.
