Norėčiau paprašyti visų, kurie atsakingi, – leiskime vaikus į lietuvių mokyklas.

Lietuvoje gyvenantys rusai, tiek jauni, tiek vyresni, jau tikrai puikiai išmoko kalbėti lietuviškai. Aš manau, kad ir kiti vaikai lietuviškai išmoktų labai greitai.

Pati esu tremtinė. Man buvo 11 metų, kai ištrėmė į "plačiąją tėvynę". Ten paklausė, į kurią klasę anksčiau ėjau.

Atsidūriau toje pačioje klasėje pagal skaičių, tik aplink kalbėjo svetima kalba. Toje vienoje klasėje mokiausi kelerius metus, kol išmokau man svetimų žmonių kalbą bei elgesį.

Geriausiai sekėsi matematika, juk ji suprantama ir kitakalbiui.

Antras dalykas, mes patekome pas ukrainiečius, kurie buvo apgyvendinti viename kaime. Kitame kaime tuo metu gyveno kiti tremtiniai, kai kurie dėl kalbos patirdavo ir patyčių.

Mes, lietuviai, patekome pas geraširdžius ukrainiečius. Atvažiavome, galima sakyti, nuogi, neturėjome maisto.

Ukrainiečių moterys (vyrų beveik nebuvo) mumis tikrai rūpindavosi. Tai duonos, tai pieno parūpindavo. Jeigu ne jie, nežinau, kaip būtume išgyvenę.

Mes, vaikai, ir svetimą kalbą greitai išmokome. Tiesa, man buvo kiek sunkiau, nes aplink gyveno kalbantys ukrainietiškai, o jų kalba buvo maišyta su rusų kalba. Vaikai kalbėdavo įvairiai. Tačiau mokykloje reikėdavo kalbėti tik rusiškai.

Atsimenu, kai vieną eilėraštį išmokau ukrainietiškai. Pakėliau ranką, tuo parodydama, kad jau išmokau ir galiu padeklamuoti.

Kai padeklamavau, man pasakė, kad gražiai išmokau, bet reikia mokytis iš rusiško pavyzdžio.

Noriu pasakyti, kad vaikai išties labai greitai visko mokosi. Nėra ko juos siųsti į rusų mokyklas. Darykime viską, ką reikia, kad jie eitų į lietuvių mokyklas. To jiems ir linkiu.

Vis galvoju, kokie jie šiuolaikiški. Pavyzdžiui, Taikos Karalienės bažnyčia užsimojo įsirengti saulės elektrinę, žada statyti dar du namus parapijiečiams, įsigijo aparatą aukų rinkimui banko kortele.

Bažnyčios viduje irgi apstu naujovių. Prieš Kalėdas buvo pastatyta nauja prakartėlė, prie tabernakulio visą laiką degė naujos ugnelės.

Tačiau stebiuosi, kad bažnyčioje – mažai žmonių. Tai reiškia, kad ir aukų surenka mažiau, o šitiek daug darbų kunigai sugeba padaryti.

Manau, kad parapijiečiai turėtų būti labai dėkingi Taikos Karalienės parapijos klebonui, kuris turi gabumų ne tik sielovadai, bet ir kaip vadybininkas, buhalteris.

Mane stebina, kad turime tokių kunigų.

Taip pat norėčiau pridurti, kad teko lankytis ir vakarinėse mišiose darbo dienomis, jos vyksta pirmadieniais–šeštadieniais.

Tas mišias laiko net trys kunigai – tai dar gražiau negu sekmadieniais, kadangi sekmadieniais mišias laiko tik vienas kunigas.

O čia ateini ir kiekvieną vakarą jautiesi lyg būtum didžiulėje šventėje.

Dar gražiau būtų, kad ateitų daugiau žmonių, juk ten laukiami visi.

Dabar daugelis svarsto, kodėl pas mus tiek daug nusikaltimų.

Mano manymu, didžioji mūsų visuomenės dalis yra pilietiškai neaktyvi. Kad ir mūsų kaimynų pavyzdys. Gyvenu individualių namų kvartale. Turime porą mėgėjų vairuoti išgėrus.
Tačiau aplinkiniai niekada jų neperspėja ir apie tokius atvejus neinformuoja policijos.

Tik kai automobiliu jie suvažinės kaimynų vaikus, suprantama, tada visi kaltins policiją.

Prieš keletą metų mūsų gatvelėje gyveno toks chuliganas, tikras banditas. Triukšmaudavo naktimis, apdujęs nuo narkotikų ir girtas važinėdavo. O kaimynai elgėsi lyg tos trys negirdinčios, nematančios ir nekalbančios beždžionėlės.

Tada policija mums labai padėjo, bet kol į ją kreipėmės, itin sunku buvo įkalbėti kaimynus pasirašyti laiške pareigūnams.