– Kokias mintis jums sukelia frazė „Valstybė – tai tu“?

– Tai gražiai susisieja su mūsų dažnai naudojamu pasakymu „Valstybė esu aš“. Įdomu, kad kai pradėjome naudoti šį šūkį, sulaukėme nemažai kritikos, nes tai panašu į Liudviko XIV, kuris buvo absoliutinis monarchas, šūkį „Valstybė – tai aš“.

Mes tai apverčiame ir manome, kad jei taip pasako 10–20 tūkst. žmonių, moksleiviai, studentai, mokytojai, verslininkai, Seimo nariai ir kiti, fragmentas po fragmento susideda valstybė. Kiekvienas supranta, kad jis – maža valstybės dalis.

Tai skamba banaliai, tokį paaiškinimą lengva išgirsti per bet kurią vasario 16-ąją ar kovo 11-ąją. Tačiau mes savo renginiais ir veiksmais bandome klijuoti mikroskopinį paveikslą, nes galime veikti mikrolygmenyje.

Makrolygmenyje yra ponas Pranckietis, ponas Skvernelis, ponia Grybauskaitė, ponas Karbauskis, ponas Landsbergis. Jie visi dirba makrolygmenyje. Mes, kaip piliečiai, veikiame mikrolygmenyje. Tai – ir koks nors renginys, pasikalbėjimas su vaiku, jauno žmogaus suviliojimas likti Lietuvoje ir t. t. Ir tai yra frazės „Valstybė esu aš“ įprasminimas.

– Seimo vadovas vadina jus populistu.

– Nežinau, ar galima vadinti žmogų populistu, jei jis nėra politikas. Juk populizmas – politinė srovė. Na, o žvelgiant į tai visuomenine prasme, žodis kilęs iš lotyniško populus, kuris reiškia liaudį. Taigi jei mane vadina liaudies dalimi, tai gerai.

– O kaip jūs pavadintumėte Seimo pirmininką?

– Seimo pirmininką dabar vadinčiau kenčiančiu žmogumi. Jis tikrai kenčia ir tai matyti iš jo interviu, kintančios nuomonės ir pan. Jaučiu, kad jis pyksta ant mūsų, jūsų ir pats ant savęs. Kai pirmą kartą susidūriau su Viktoru Pranckiečiu, mačiau fantastišką žmogų, puikiai nusimanantį savo srityje, visuomenišką, pilietišką, labai mylimą studentų. Labai džiaugiausi, kad toks žmogus ateina į valdžią ir užima aukštą postą.

Man tikrai nepatiko mano kolegos Edmundo Jakilaičio interviu, kuriame jis užsipuolė Seimo pirmininką, kad šis neturi jokios politinės patirties. Juk mes to ir norėjome – kad ateitų nauji žmonės. Tačiau praėjo pusantrų metų ir mes matome visai kitokį žmogų.

Seimo pirmininką dabar vadinčiau kenčiančiu žmogumi. Jis tikrai kenčia ir tai matyti iš jo interviu, kintančios nuomonės.

– Kuris Seimo pirmininkas buvo geriausias?

– Irena Degutienė ir Česlovas Juršėnas. Jie atliko klasikinę Seimo pirmininko funkciją. Juos gerbė visi Seimo nariai – ir pozicija, ir opozicija. Č. Juršėną gerbė konservatoriai, J. Degutienę – socialdemokratai ir visi kiti. Šie Seimo pirmininkai, galima sakyti, buvo vaikščiojantis Seimo statutas. Jiems valdant Seimas tikrai buvo gerokai labiau gerbiamas.

– Iškeliate daug politikų, valdininkų minusų, viešinate jų negerus darbus, visa tai skelbiate socialiniame tinkle „Facebook“, interneto portaluose. Kodėl taip darote?

– Mes visi norime geresnės valdžios, nuo pat nepriklausomybės pradžios. Dabar turime įrankį mokytis ir įvertinti, kas yra geresnė, doresnė, skaidresnė valdžia. Jaunoji karta vis labiau susidomėjusi politika. Ar ankstesnės kartos 18–20 metų jaunuoliams buvo įdomu, kas vyksta Seime? Ne. Dabar gerokai daugiau jaunimo domisi politinėmis aktualijomis ir tai tam tikras naujosios komunikacijos ir visuomenės veikėjų įdirbis.

– Žurnalistai dažnai prigauna politikus meluojančius, kiekvieną dieną gausu naujienų ir kartais penktadienį būni pamiršęs, koks skandalas vyko pirmadienį. Kokį politikos lygį tai rodo?

– Tai nėra labai profesionalus, jei žmonės taip dažnai keičia nuomonę, akivaizdžiai meluoja. Tačiau manau, kad nesame kažkuo išskirtiniai tarp kitų valstybių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje taip pat kasdien pagaunami meluojantys politikai.

– Kaip jiems ten baigiasi?

– Ten baigiasi gerokai liūdniau ir greičiau, bet jie turi ilgametes demokratines tradicijas. Mes kol kas turime tokią valdančiąją koaliciją, kuri automatiškai suponuoja, kad beveik visa žiniasklaida visada meluoja ir yra priešas. O tada gerokai lengviau gyventi ir jiems, ir jų rėmėjams. Sudarę iliuziją „priešas už vartų“, jie iš tikrųjų gali sau leisti elgtis šiek tiek laisviau.

Kitas klausimas – ką galvoja kai kurie mano labai gerbiami, labai gerai pažįstami ir labai profesionalūs valdančiosios koalicijos nariai, matydami tai iš vidaus kiekvieną dieną. Ar jiems tai patinka? Ir dėl ko (vėl mes turime V. Pranckiečio atvejį) jie tai toleruoja? Tam, kad galėtų vadintis Seimo nariais? Kad turi kažkokius valdžios svertus?

– Kodėl nėra galimybės pakilti aukščiau ir pažiūrėti į viską iš aukšto?

– Nežinau. Kelių Seimo narių „valstiečių ir žaliųjų“ klausiau, kodėl jie nekalba. Nebūtina mesti iššūkį frakcijos seniūnui ar dar kažkam, kaip padarė ponas Matelis, bet juk reikia diskutuoti, išsakyti savo nuomonę, kurios aš nesu girdėjęs. Kodėl slepiamasi po bendra frakcijos nuomone? Atsakymo nesulaukiu.

Ką galvoja kai kurie mano labai gerbiami, labai gerai pažįstami ir labai profesionalūs valdančiosios koalicijos nariai, matydami tai iš vidaus kiekvieną dieną. Ar jiems tai patinka?

– Vasario 16-ąją buvo valstybės atkūrimo 100-metis, bet paminklo Jonui Basanavičiui, Lukiškių aikštės likimas iki šiol neaiškus, griūva Gedimino kalnas. Nebaugina tokie ženklai?

– Galima pridurti, kad ir nepasistatėme nieko, neturime visų didžiųjų infrastruktūrinių objektų. Aš su tokiu lengvu nusivylimu žiūrėjau į artėjančią Vasario 16-ąją ir galvojau, kad tikrai bus liūdesėlis, bet, jei atmesime visus iškilmingus renginius, kur vis tiek liūdesėlis (kartais atrodo, kad į juos žmonės atėjo tiesiai iš laidotuvių), pati šventė mane labai įkvėpė. Man buvo labai smagu ir dalyvauti, ir matyti, kad žmonėms nebereikia valdžios nurodymų ar kitų dalykų, kaip švęsti. Tai matėme ir Gedimino prospekte, ir apskritai visoje Lietuvoje.

Įkvėpė ir tai, kad mes mokame didžiuotis savo valstybe, linksmintis ir švęsti jos gimtadienį, kad nereikia laukti, kol vyriausybės komisija nuleis kažkokį genialų, neįtikėtiną, visą tautą suvienijantį projektą. Žinoma, būtų buvę smagiau, kad visi būtume galėję nueiti į kokį grandiozinį „blockbusterinį“ filmą apie Lietuvos istoriją – į tokį, kurį galima tiražuoti po visą pasaulį. Bet buvo kitų dalykų ir aš gerokai pozityviau pasijaučiau vasario 17-ąją nei jaučiausi kokią vasario 1-ąją ar sausio 15-ąją.

– Netrūksta lyderių valstybėje?

– Žinoma, kad trūksta, ypač dabar, nes lyderystė galima įvairiose sferose. Pasižiūrėkime į politinę lyderystę – net nežinau, bet gal čia vištos ir kiaušinio klausimas, ar mums reikia išsiugdyti, ar išsirinkti lyderį, kuris galėtų parodyti viziją ar kryptį, kurios mums irgi stinga. Amžina mano diskusija su vaikais mokyklose – kokia Lietuvos po 20 metų vizija ir kokie lyderiai galėtų tą viziją įgyvendinti.

Jos nuomone, galima lengvai įsigyti ar patiems pasigaminti šių produktų alternatyvų ir tokiu būdu pasirinkti sveikesnį variantą.

– Kaip vertinate dėl nevienodos kokybės maisto produktų kilusią diskusiją?

– Mano nuomone, svarbiausia, kad mes pagaliau pradėjome domėtis, kas gi yra mūsų maisto produktuose. Žmonės Lietuvoje dažnai dar produktus renkasi tik pagal kainą ar skonį. Tas skonis ne visada yra objektyvus kriterijus.

Visi tie produktai, kurie buvo prastesnės ar kitokios kokybės, norėčiau pastebėti, yra labai stipriai perdirbti produktai. Tai yra traškučiai, kažkokie fabrikuose iškepti sausainiai, šokoladinis kremas. Tai produktai, kurie savaime nėra pirmo būtinumo produktai. Tai kažkokie skanumynai, kurių mums iš esmės nereikia, kad išgyventume. Tai dalykai, kuriems galima rasti alternatyvų, pagamintų Lietuvoje.

Turbūt visa ši problema, pavadinkime, skandalas mums perša dvi išvadas. Viena, Lietuvos vartotojas pagaliau pradeda iš tiesų domėtis tuo, ką valgo. Kitas dalykas, pasaulyje yra tokia tendencija, filosofija, kad vis dėlto mums geriausi produktai yra tie, kurie mažiau perdirbti ir pagaminti ten, kur mes gyvename.

Kodėl mes turėtume pirkti iš Vokietijos tūkstančius kilometrų atvežtą produktą, jeigu galime pirkti lietuvišką ir iš viso į tą patį jogurtą įdėti pačių pagamintos uogienės?

Jeigu, pavyzdžiui, kalbame apie jogurtą, pagamintą Vokietijoje, tai kodėl mes turėtume pirkti iš Vokietijos tūkstančius kilometrų atvežtą produktą, jeigu galime pirkti lietuvišką ir iš viso į tą patį jogurtą įdėti pačių pagamintos uogienės? Tai yra žmogaus pasirinkimo klausimas.

– Bet gal ne visi moka taip gaminti, kaip jūs. Ką tada daryti?

– (Juokiasi) nereikia nieko mokėti. Iš tikrųjų perkant maistą reikia galvoti, kad jis turi būti mums naudingas. Turime galvoti apie tai, ką valgome. Geriau valgykime mažiau ir kokybiškesnių dalykų. Čia, Lietuvoje, tikrai turime apsčiai maisto ir maisto gamintojų, kuriais galime pasitikėti.

Skaitykime etiketes. Žinokime, kad mums nereikia hidrintų riebalų, kažkokių palmių aliejaus. Skaitykime ir žiūrėkime, kiek yra cukraus, kiek yra visokių pridėtinių dalykų. Pirkime kokybę, o ne pasitikėkime aklai ir griebkime tai, kas yra penkiais centais pigiau.

Kaip žinote, yra lietuvių patarlė – skūpus moka du kartus. Jeigu visą laiką kimšime į save prastos, abejotinos kokybės produktus, vėliau teks sumokėti savo sveikata ir gera savijauta.

– Pati daug keliaujate, šiuo metu esate Ispanijoje. Ar patys ispanai turi panašių problemų? Ar teko su jais apie tai pasikalbėti?

– Man atrodo, kad visos šalys turi tas pačias problemas. Buvau maisto turguje ir mes kalbėjome, diskutavome būtent apie tai, kad vaisiai, kurie čia užauginti, čia kainuoja brangiau, nei tie patys vaisiai Lietuvoje. Taip kad ne visada kaina atspindi kokybę. Tai vienas toks dalykas. Kitas – visi visuomet ieško sau kuo geriausio, prieinamiausio produkto. Tas pats obuolys gali būti skirtingos kokybės, skirtingai kainuoti.

Tie patys ispanai, anglai skundžiasi lygiai tais pačiais dalykais. Visi stengiasi valgyti mažiau perdirbtą maistą ir, svarbiausia, vietinį maistą. Į tai ir mes Lietuvoje atkreipkime daugiau dėmesio, mokykimės tai daryti. Pavyzdžiui, anglai eina iš proto dėl savo braškių, dėl savo smidrų. Kai prasideda braškių sezonas, visur aiškiai didelėmis raidėmis būna užrašyta, kad čia yra angliškos braškės, angliški smidrai ir ta prekė kainuoja brangiau, ji yra labiau geidžiama. Ir mes palaikykime pirkdami savo lietuvišką produktą. Taip palaikysime ir savo ekonomiką, ir valgysime skanesnį maistą.

Anot jo, tai yra stebuklas vien dėl to, kad esame ne tik tauta, kurią buvo bandyta ištrinti iš žemėlapio, bet ir tauta, kuri buvo fiziškai naikinama.

– Kalbame su jumis ypatinga proga – esame valstybės šimtojo gimtadienio išvakarėse. Kokie jausmai jus aplanko šiomis dienomis?

– Galiu pasakyti, kad aš didžiuojuosi. Didžiuojuosi savo valstybe, didžiuojuosi tais pasiekimais, kurie įvyko per tą šimtą metų. Žinoma, negalima sakyti, kad šimtą metų buvome laisvi. Pusę to laiko, 50 metų, vis dėlto buvome okupuoti, tačiau buvome stiprūs savo valia, savo pasiryžimu susigrąžinti laisvę. Mes ją ir susigrąžinome. Taip kad yra kuo didžiuotis.

Aš džiaugiuosi ne tik už save, bet ir už visą tautą, nes paskutinius 27 metus mes praktiškai įvykdėme stebuklą. Ne tik atsigavome fiziškai (atstatytas mūsų ūkinis, kultūrinis, politinis gyvenimas), bet ir savo dvasia sustiprėjome. Sustiprėjome ta prasme, kad esame užsiangažavę (galėčiau tikrai pasakyti šį žodį) gyventi laisvi, prisidėti prie bendros Europos ir bendros pasaulio gerovės. Įteisinome save kaip lygūs tarp lygių tarp visų valstybių.

Sakyčiau, tai yra net savotiškas stebuklas, nes esame tauta, kurią buvo bandoma ne tik išbraukti iš Europos žemėlapio, bet buvome fiziškai naikinami. Tikrai savo aukomis, savo pasiryžimu ir galbūt tuo tautos noru būti vėl lygiais tarp lygių mes per 27 metus pasivijome Europą. Galbūt ne visose srityse, bet daugumoje, jaučiu, esame lygūs tarp lygių.

– Prezidente, ne kartą kalbėdamas apie tautą, valstybę raginote tikėti žmones tuo, kas stiprina mus kaip tautą, ir netikėti tais dalykais, kurie mus skaldo. Ar, jūsų manymu, mūsų tas tikėjimas auga?

– Pirmas dalykas, manau, tikėjimas savo tauta mus turbūt vedė per visus sunkumus. Šiandien galbūt nejaučiu to entuziazmo, kuris tiesiog tryško iš mūsų atsigavimo, grįžimo į gyvenimą dienomis. Galbūt jo trūksta.

Tačiau aš manau, kad jaunoji karta, kuri dabar auga, grąžins mus į tą patį lygį arba net turime pralenkti. Turime žengti į priekį. Tai tikrai padarysime. Kas jau yra atlikta, parodo mūsų dvasinį pajėgumą ir mūsų užsispyrimą būti tuo, link ko mūsų įsitikinimai vedė mus per visus tuos sunkiuosius laikus.

– Minite jaunąją kartą. Ar šiuo metu ir dedate daugiausia vilčių ir idėjų į jaunąją kartą?

– Reikia pasakyti, kad didelė dalis tos jaunosios kartos prisiima atsakomybę už tautą, eina aukštas pareigas. Žinoma, turbūt negalėčiau pasakyti, kad atsikratėme visiškai homosovietikus ideologijų, bandymų perplauti mūsų smegenis. Tam tikri niuansai dar vienur kitur pasireiškia, tačiau vis tiek esu tikras, kad einame teisingu keliu, einame į ateitį, žiūrėdami šviesiu žvilgsniu ir pasieksime tai, ko visi trokštame, – žmonių gerovės ir mūsų tautos stiprybės, mūsų įsitikinimų, kad Lietuva buvo, Lietuva yra, Lietuva bus ir Lietuva savo tikslų niekada neatsisakys.

V.Skaraičio/BFL nuotr.

– Vasario 16-ųjų jūsų gyvenime buvo nemažai. Ko gero, jas minėjote ir Lietuvoje, ir už Lietuvos ribų. Ar yra tokių minėjimų, kuriuos jūs prisimenate labiausiai? Kurie jums įstrigę ryškiausiais vaizdais?

– Gerai prisimenu, būdamas kokių septynerių metų, kai pirmą kartą iš Kauno Jono Jablonskio pradžios mokyklos tautinių šokių grupė per Vasario 16-ąją buvo pakviesta į „Tris milžinus“, karininkų ramovę, atlikti tautinių šokių programą. Buvau tos tautinių šokių grupės narys. Prezidento Antano Smetonos ir visos diduomenės akivaizdoje atlikome programą, kuri tikrai dar ir šiandien po tiek dešimtmečių stovi mano akyse.

Reikia išskirti ir išeivijoje praleistus 50 metų. Tai buvo nuolatinė kova, nuolatinis darbas, su viena mintimi ėjome gulti ir su viena mintimi kėlėmės – Lietuva, jos laisvė, jos išsilaisvinimas iš okupacijos. Mano supratimu, išeivija atliko tikrai didelį darbą net ir tuose masiniuose mitinguose, kur miesto aikštėse susirinkdavo tūkstančiai mitinguojančių Vasario 16-ąją.

Man ir dabar akyse stovi – Čikagos miesto centre beveik užblokuotos visos gatvės aplink centrą, masė lietuvių, vėliavų, trispalvių – šimtai. Plevėsuoja lietuviškų spalvų jūra. Tai nepamirštas vaizdas. Manau, kad su tuo vaizdu turbūt ir užmerksiu savo akis, nes tai yra nepakartojama. Svarbiausia, kad tie veiksmai, tie darbai atnešė rezultatus.

– Žinoma, vienokios tradicijos buvo tarpukariu, kitokios – išeivijoje, o dabar – dar kitokios, bet ar matote kokių nors panašumų? Kokią nors vieną giją, kuri tiesiasi per visas vasario 16-ąsias?

– Man būtų sunku pasakyti, bet viena, kas tęsiasi, – Vasario 16-osios reikšmė tautoje. Ta laisvės mintis, kuri stiprino ir tuos, kurie žuvo už Lietuvos laisvę. [...] Manau, 1918 m. vasario 16-ąją, kaip sakant, į dirvą mesta sėkla niekada nebuvo sunaikinta. Manau, ji gyvuos ir ateityje. Ateinančios kartos lygiai taip pat narsiai gins laisvą žodį, laisvą žmogaus gyvenimą ir tuo pačiu garantuos Lietuvos egzistavimą.

Ateinančios kartos lygiai taip pat narsiai gins laisvą žodį, laisvą žmogaus gyvenimą ir tuo pačiu garantuos Lietuvos egzistavimą.

– Vienoje kalboje Čikagos lietuviams prieš kelerius metus sakėte, kad labai svarbus santykis su savo praeitimi. Kokį santykį šiandien turime su savo praeitimi?

– Manau, kad mus vis tiek, kaip bebūtų, riša istorija, didinga mūsų praeitis. Ne visos tautos gali didžiuotis savo praeitimi. Tie mūsų praeityje pasiekti rezultatai ir paskui nuolatinė kova už laisvę, už laisvo žmogaus gyvenimą turbūt yra tas tęstinumas, kuris stiprina mus ir stiprins ateityje. Man tai paliko nenutraukiamą giją iš gilios praeities į ateitį. Mūsų istorija duoda mums tvirtus pagrindus didžiuotis mūsų tauta. Tai mus išlaikė ir visais sunkiais okupacijos, žudymo ir naikinimo laikais.

–  Pasižiūrėkime paviršutiniškai į mūsų politinį lauką. Esame vasario 16-osios išvakarėse. Nėra paminklo Jonui Basanavičiui, nors buvo pažadėta. Lukiškių aikštėje išrinktas paminklas neaišku, ar stovės, ar ne. Ant Gedimino kalno užlipti negalime. Nacionalinio stadiono nėra. Tai yra tik keletas dalykų, dėl kurių nesugeba susitarti ir politikai, ir visuomenė. Kaip tai paaiškinti?

–  Nėra paaiškinimo. Man tik skaudu matyti, kad šiandien nėra to jausmo, kurį turėjome susivienijimo valandomis, pavyzdžiui, galvojant apie Baltijos kelią, kuris suvienijo visas tautas ir yra pavyzdžiu. Šiandien to jausmo nėra. Ginčijamės dėl kažkokių sunkiai suvokiamų reikalų.

Turiu pasakyti, net ir nusikaltimai, kurie atsispindi mūsų kasdieniame gyvenime per spaudą... tiesiog sunku suprasti, iš kur ta neigiama banga. Ar tai yra ilgų mūsų okupacijos metų išdava, kai buvo naikinamos visos vertybės? Praktiškai čia buvo sunaikinta vertybė.

Kai šiandien reikia atsistoti ant savo kojų ir kurti kažką švelnaus, didingo, patraukančio, tos nuosėdos, kurios pasiliko nuo 50 metų okupacijos, galbūt mus ir pristabdo. To entuziazmo trūksta. Net ir tie nusikaltimai, prasilenkimai su įstatymais galbūt yra tas stabdis, kuris sulaiko arba, sakyčiau, žemina mūsų orumą, mūsų nusiteikimą ir mūsų entuziazmą eiti tuo kūrybingu keliu, kurį parodėme mūsų prisikėlimo dienomis.

– Jūs pokalbio metu akcentuoja šviesius dalykus, kurių yra daug, jūsų akimis žiūrint. Tačiau, jeigu pasižiūrėtume, ką kalba žiniasklaida, tie patys politikai, dažniau akcentuojamos problemos, mažai kalbame apie pasiekimus, ieškoma kažkokių ginčų. Kaip tai paaiškinti? Kodėl mes vengiame kalbėti apie tuos gražius dalykus, kurių turime tikrai labai daug?

– Tikslaus paaiškinimo nėra, bet aš galvoju, kad ilgus metus buvome tokioje padėtyje, kur mums viskas buvo uždrausta, niekas buvo neprieinama. Dabar, kai susidarė sąlygos, stengiamasi atgauti tai, kas buvo prarasta per ilgus metus. Tam atgavimo procese nesiskaitoma nei su padaromu, nei su sąžiningumu. Stengiamasi bet kokia kaina, kas tik galima, užgriebti, pagauti ir savanaudiškai išnaudoti.

Kitaip negaliu paaiškinti. Jokių kitų priežasčių nėra. Žmogus arba tam tikra žmonių grupė, kuri šiandien taip elgiasi, nori per vieną dieną praturtėti, atgauti tai, ko ilgus metus ar jų tėvai, ar jie patys neturėjo. Nesiskaitoma nei su dorove, nei su teisingumu, nei su, sakyčiau, žmogiškumu. Štai, vienintelis atsakymas, kurį aš galiu rasti.

Bendrai paėmus, mano supratimu, lietuvių tauta turi savyje taurumo, daug talento, todėl anksčiau minėti dalykai turėtų iš mūsų tarpo išnykti. Gyvendami naujoje aplinkoje, naujoje sistemoje, kuri pagrįsta laisve, sąžiningumu, atvirumu sau ir pasauliui, su laiku būtina tai ištrinti iš mūsų tarpo. Esame to verti ir, manau, kad mes tą savybę turime savyje.

– Ar, jūsų manymu, yra taip, kad mums tiesiog šiuo metu valstybėje trūksta lyderių, kurie kalbėtų ir apie tuos gražius dalykus, juos akcentuotų, vestų visuomenę?

– Turime iškilių žmonių, kurie švyti savo asmenybe ir yra patrauklūs jaunajai kartai. Tai privalo turėti įtakos.

Gaila, mes galbūt galėtume dar dvigubai daugiau pasiekti, eiti daug greičiau, nes mums atviras pasaulis. Manau, turime likti atviri pasauliui patys, semtis to, kas yra gera, ir tuo pačiu pakeisti ne tik pačius save, bet ir visą savo tautą. Tam aš matau puikias galimybes.

Šventai tikiu sava tauta, savo jaunimu ir aš esu tikras, kad jie pasieks to, ko aš šiandien pasigendu ir ko, taip sakant, mano vaizduotėje trūksta Lietuvai.

– Ko palinkėtumėte šimtmečio Lietuvai?

– Ryžtingumo, tautinio susipratimo ir politinės valios bet kokia kaina ryžtingai ginti tai, kas kiekvienam iš mūsų yra brangu ir šviesu. Lietuva ne tik buvo tokia, kuria mes didžiuojamės, ne tik yra, bet Lietuva privalo eiti pirmyn kartu su laisvomis tautomis ir būti pavyzdžiu visiems kitiems.

Kaip teigia ji, nors pasaulis pasitiki Lietuva ir gerai ją vertina, patys gyventojai labai savikritiški ir dažniau renkasi reikšti nepasitenkinimą.

– Labai daug keliaujate po Lietuvą. Kaip galėtumėte apibūdinti lietuvius?

– Tai įvairūs žmonės. Turime bendrų bruožų, bet ir labai daug individualių. Esame Šiaurės Europos valstybė, dirbame daugiau nei kalbame, emocijas dažniau pasilaikome sau. Tuo turbūt skiriamės nuo kitų tautų. Žinoma, kai važinėju po regionus, matau, kad kiekvienas jų skirtingas, turi net kalbos, maisto, drabužių skirtumų. Mes tikrai labai skirtingi, nors į mus žiūrint gal taip ir neatrodo.

Mūsų istorijoje buvo visko. Manau, kad gebėjimas išgyventi, išsaugoti savo identitetą, išlikti tokiame sudėtingame pasaulyje su savo kalba ir tradicijomis – mūsų stiprybės šaltinis.

Mūsų žmonės išties yra energijos ir vilties šaltinis. Jų energija, gebėjimas išgyventi, požiūris į šeimą, į vaikus yra dalykai, kuriais galime didžiuotis. Turime ir blogų pavyzdžių, apie juos daugiau kalbama žiniasklaidoje. Tačiau tai nėra dominuojantis dalykas.

– Kokia yra Lietuva, palyginus ją su kitomis šalimis?

– Kai pasilyginame su kitais kaimynais, matome, kaip toli pažengėme, kokio lygio išsilavinimą turime, kaip mus vertina pasaulyje. Lietuva ką tik tapo svarbios kūrybinės ir mokslinės organizacijos CERN nare. Pasaulis mumis pasitiki ir gerai vertina, mus girdi. Mūsų žmonės užtikrina valstybės kokybę. Tik mes labai savikritiški, lengviau paburbėti ir pakritikuoti.

Man tenka važinėti ir pamatyti Lietuvą iš kitų valstybių perspektyvos. Tikrai didžiuojuosi, kaip toli mes pažengėme, gražių dalykų yra gerokai daugiau. Daug kalbame apie blogybes, nes norime, kad jų neliktų. Tačiau aš didžiuojuosi Lietuva ir kiekvienu žmogumi, nes kiekvienas žmogus yra dalelė Lietuvos. Ir tokia Lietuva, kokią turime, yra mūsų visų nuopelnas, visų mūsų rankų darbas.

– Kas mus labiausiai vienija?

– Manau, kad Lietuva. Lietuviai visada sugebėdavo išlikti, net per sunkiausius istorinius laikotarpius. Jie sugebėjo išsaugoti kalbą, dainas, tradicijas. Mūsų geopolitinė padėtis tokia, kad dažnai būdavome okupuoti nedraugiškų kaimynių iš Rytų. Lietuva buvo ir dalijama, iš didelės tapo nedidele. Mūsų istorijoje buvo visko. Manau, kad gebėjimas išgyventi, išsaugoti savo identitetą, išlikti tokiame sudėtingame pasaulyje su savo kalba ir tradicijomis – mūsų stiprybės šaltinis. Tai mums suteikia tikėjimo, kad Lietuva visada išliks.

Viso interviu su prezidente Dalia Grybauskaite klausykitės penktadienį specialioje laidoje „60 minučių“ tiesiogiai iš Signatarų namų nuo 17 val.

Kaip teigia ji, svarbiausia ne sukrauti turtai ar užimamos pozicijos: „Mirdamas galvosi ne apie šiuos dalykus, o tai, ką mylėjai, ką patyrei, išgyvenai, kokie džiaugsmingiausi įvykiai. Ir tuomet nei svetima „Louis Vuitton“ rankinė, nei „Louboutin“ batai tavęs nebejaudins, nekels pavydo, nevers kritikuoti kitų žmonių.“

– Jūsų idėja Lietuvai – trys dienos be kritikos. Kodėl?

– Todėl, kad gyvename laikais, kai yra mažai kritinio mąstymo, bet daug kritinio kalbėjimo. Nereikia painioti kritinio mąstymo ir kalbėjimo. Mes kritikuojame visus visur ir visada. Šiandien yra begalė radijo, televizijos laidų, tekstų, interneto portalų, socialinių tinklų ir kiekvienas žmogus tapo transliuotoju.

Susidaro neigiamos informacijos masė, ta informacija tvyro ore. Tai tarsi oras, kuriuo mes kvėpuojame. Ar norisi gerti iš pamazgų kibiro, ar švaraus šaltinio? Jei būtume mažiau kritiški ir labiau savikritiški, būtų kitaip.

Duosiu pavyzdį. Yra dvi šeimos, gyvenančios tomis pačiomis aplinkybėmis, gaunančios tokius pačius pinigus ir pan. Tik vienoje šeimoje ryte mama ateina prie vaiko, besikeliančio į mokyklą, ir sako – kelkis, vėl vėluoji, bėk dantis valytis, tik pastos nepritaškyk. Vaikas, patirdamas stresą, sėdasi prie stalo, pila pieno į dribsnius, o mama jam vėl sako – va, vėl neateini laiku, nesusitvarkai, eik į mokyklą ir nedrįsk gauti dvejeto. Kokia diena bus tai mamai ir vaikui, o ir kitiems žmonėms, kuriuos jie sutiks?

Kitoje šeimoje mama žadina savo vaiką bučiniu ir sako – mes truputį pramiegojome, bet pasistengsime viską padaryti greičiau. Jei vaikas prie stalo išpila pieną ir ta dėmė dramblio formos, galima tuo ir pasidžiaugti, ir dar nupaišyti jam dvi ausis. Kokia diena bus tokiai mamai ir vaikui? Kitokia.

– LRT RADIJO klausytoja sako, kad reikia mokytis konstruktyvios, o ne destruktyvios kritikos. Kaip tai vertinate?

– Sutinku. Buvau iškėlusi tokią idėją – kreiptis į visus žiniasklaidos atstovus, pasidaryti visuomenės savijautos tyrimą iki tų trijų dienų be kritikos ir po jų. Tačiau neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad prisijungtų visi. Net Napoleonas žinojo – norint, kad laikraštis bankrutuotų, reikia uždrausti spausdinti kriminalinę kroniką.

– Jei pažvelgtume į nuomonės lyderius, kurie rašo komentarus, pamatytume, kad jie irgi kritikuoja viską iš eilės. Taigi tai liečia ir mūsų žiniasklaidą.

– Juokingiausia, kad jie patys save priskiria prie nuomonės lyderių. Pavyzdžiui, sugalvoja, kad yra maisto ekspertai, nors gal gyvenime nėra kiaušinienės išsikepę. Tuomet vaikšto po restoranus ir pasakoja, kas gerai, kas blogai.

Pavyzdžiui, jei kvalifikuoto žmogaus, akademiko paklausi, kaip sodinti augalą, jis išsiklausinės, koks dirvos rūgštumas, kaip pasiekia saulė, koks vanduo ir pan. Ir tik po visko pasiryš duoti patarimą. Nuomonių formuotojai atsakymą pateikia nedelsiant ir bet kokiu klausimu.

– Kodėl jie tokie populiarūs?

– Nes tai paprasta. Žmonėms patinka paprasti atsakymai į klausimus. Ypač kai tavęs tai neliečia ir teikia daug džiaugsmo. Tai jau patyčios. Kaip mes galime kovoti su patyčiomis mokykloje, jei kasdien per televiziją nieko kito beveik ir nematome? Jau nekalbu apie interneto erdvę.

– Tačiau pas mus tai jau norma.

– Tai nėra norma ir neturi būti normalu. Kai kurie žmonės nori palaikyti ne tik intelektinę, bet ir dvasinę švarą, bet nesijaučia gerai. Manau, kad žmonės jaučiasi nesaugūs dėl to, kad iš jų bet kada gali būti pradėta tyčiotis.

Pavyzdžiui, komentarai internete. Net gūdžiausiu sovietmečiu, kai kas nors rašydavo anoniminį laišką į centro komitetą, į jį nebūdavo reaguojama. Dabar žmogus, turintis vardą ir pareigas, pasakoja savo istoriją, o du šimtai kitų iš krūmo jį mėto karvašūdžiais. Tai yra patyčios. Be to, anoniminės.

– Ar mes nesugebame atskirti kritikos ir patyčių?

– Nesiryžčiau sakyti, kas yra konstruktyvi kritika. Tačiau manau, kad ji turi būti argumentuota, pagrįsta, turi būti išklausomos visos pusės ir padaromos išvados. Pavyzdžiui, kuo nuo mūsų skiriasi estai? Jie, spręsdami bet kokį klausimą, neskuba jo išspręsti. Jie surenka visas puses, ilgai ir nuobodžiai diskutuoja.

Išklausomos net visiškai nedidelę reikšmę turinčios pozicijos, suformuojama bendra pozicija ir ji vykdoma, nekeičiama. Mes sprendimus priimame labai greitai, taip pat greitai juos keičiame, vėliau dar kartą keičiame. Taip nutolstame nuo pirminės idėjos ir galvojame – ar mes taip darėme, ar taip turėjo būti?

– Ar įmanoma pakeisti tokią situaciją?

– Manau, kad viską galima keisti, jei pradedi keisti. Jei pradedi eiti keliu, kada nors jį įveiksi.

– Gal mes per mažai vieni kitus palaikome, per retai pasakome gerą žodį, komplimentą?

– Aš visada, net pačiose blogiausiose situacijose, stengiuosi įžiūrėti ką nors gero. Kad ir kaip bebūtų keista, ką nors gero galima rasti net pačiose dramatiškiausiose situacijose. Galbūt mane supa geri žmonės, nes visada jaučiuosi patogiai. Todėl nustembu, kai kas nors man praneša – apie tave sakė tą ir aną. Bet man neįdomu.

Kalbu ne apie apkalbas, nes tai žmogiška ir normalu. Bet mes nežinome, į ką orientuojamės. Juk nėra skirtumo, kiek tu prisikrauni kokių nors turtų. Nėra skirtumo, kokias pozicijas užimi. Mirdamas galvosi ne apie šiuos dalykus, o tai, ką mylėjai, ką patyrei, išgyvenai, kokie džiaugsmingiausi įvykiai. Ir tuomet nei svetima „Louis Vuitton“ rankinė, nei „Louboutin“ batai tavęs nebejaudins, nekels pavydo, nevers kritikuoti kitų žmonių.

– Taigi trys dienos be kritikos – ne utopija?

– Jei pasiekėme nepriklausomybę tiesiog dainuodami, tai gal galime pakeisti požiūrį į pačius save tiesiog patylėdami. Mano močiutė man sakydavo – vaikeli, jei tu pasisėsi morkų ir paskui tas morkas išrausi, tai augs dilgėlės. Bet jei dilgėles išrausi, tai bus morkos. Taip ir žiūriu į viską.

„Paskui [...] naktys pamažu bus vis vėsesnės ir vėsesnės, o, orui rimstant, dienos bus saulėtos, ramios. Bet turbūt 15–16 ℃ šilumos esant ramiems saulėtiems orams daug maloniau negu 17–18 ℃ drengiant lietui“, – pastebi V. Ralienė.

– Kokio oro mums laukti artimiausiomis dienomis?

– Labai malonu pasakyti, kad penktadienį, nors ir sulauksime lietaus (naktį daugiau gal rytiniuose ir pietiniuose rajonuose), dieną lietaus zona pasistūmės į vakarinius rajonus. Bet paskui lietų atkeliaus ir pragiedrulių, ir šiltesnis oras. Šils iki 18–23 ℃.

Lietaus šį rugsėjį buvo tiek daug, kad jis jau turbūt ir bėdų pridarė, ir nusibodo visiems.

– Ar kažkokių didesnių pokyčių rugsėjį numatoma dar? Ar šiltesni orai išsilaikys?

– Atkeliavęs šiltesnis ir sausesnis oras turėtų laikytis ir savaitgalį, ir panašu, kad visą kitą savaitę. Tačiau šilčiausia bus būtent šio savaitgalio dienomis. Šeštadienį šils iki 17–22 ℃, sekmadienį bus gal laipsniu vėsiau.

Paskui visą savaitę, stiprėjant šaltam anticiklonui, visą laiką pūs rytinių krypčių vėjai. Todėl naktys pamažu bus vis vėsesnės ir vėsesnės, o, orui rimstant, dienos bus saulėtos, ramios. Bet turbūt 15–16 ℃ šilumos esant ramiems saulėtiems orams yra daug maloniau negu 17–18 ℃ drengiant lietui nuo ryto iki vakaro.

– Ūkininkai skundžiasi ir kai kuriuose rajonuose ruošiamasi skelbti ekstremalias situacijas. Ar pradžius kažkiek žemė dėl tokių orų?

– Dienos jau yra rudeninės, trumpesnės ir, nors saulės bus ir pūs rytų vėjai, kitaip nei pavasarį, dirvos džius daug lėčiau. Bet bent jau ten, kur galima įvažiuoti, orai kitą savaitę tikrai netrukdys dirbti.

Vis dėlto dirvos yra labai įmirkusios, nes lietaus per pirmąjį rugsėjo dvidešimtadienį buvo išties labai daug – šiauriniuose rajonuose iškritęs kritulių kiekis viršija įprastas dvi viso mėnesio kritulių normas. Taigi labai šlapias šis rugsėjis.

Kadangi ir vasarą kritulių buvo šiek tiek daugiau nei paprastai, ir gruntiniai vandenys pakilo, ir upėse vandens lygis pakilęs. Labai daug reikėtų saulei dirbti, kad ryškiai pajustume džiūvimą.

– O rudenį saulė nelabai dirba...

– Takeliai pradžius, bus maloniau vaikščioti, bet važiuoti giliau į miškus gal ir nereikėtų. Nors ir atrodys, kad saulė, šilta, bet galima įklimpti.

– Vadinasi, žemdirbiai šiemet pagrįstai skundžiasi?

– Tikrai pagrįstai. Tokių šlapių rugsėjų pasitaiko dukart rečiau negu saulėtų ir sausesnių. Bet yra buvę tokių šlapių metų, pavyzdžiui, 2013 m. pietiniuose rajonuose iškritusio lietaus kiekis net tris kratus viršijo įprastą normą.

– Ar 17–20 ℃ temperatūra būdinga tokiam metų laikui?

– Rugsėjis labai įvairus būna. Tačiau tai šiluma, būdinga rugsėjo pabaigoje. Atskirose vietovėse yra buvę ir 25 ℃, ir 24 ℃, bet 17–15 ℃ – tradicinė rugsėjo pabaigos diena.

– Gimtadienį pasitinkate daug repetuodamas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Gal ir švęsite kartu?

– Taip, ketvirtadienį bus koncertas rotušėje. Pagrosime, bet daugiau nesakysiu.

– Esate priekabus vadovas?

– Kai yra gerai, nori dar geriau. Tai ne priekabumas, o noras, kad būtų labai gerai.

– Tik savo orkestro priekabiai klausote ar ir kitų?

– Ir savo orkestro nepriekabiai klausausi. Yra daug puikių orkestrų, dabar atsirado puikių dirigentų. Pavyzdžiui, Modestas Pitrėnas, Modestas Barkauskas, kuris mūsų orkestre daug dirba. Jie – talentingi žmonės. Kristupo vasaros festivalyje mūsų orkestrui dirigavo Mirga Gražinytė. Gera dirigentė. Ne veltui ją paėmė Birmingamas.

Daug kas kritikuoja, bet aš esu provincialas ir esu už provincialią kultūrą.

– Bet jūs visada Lietuvoje...

– Daug kas kritikuoja, bet aš esu provincialas ir esu už provincialią kultūrą. Vadovaujuosi vienu dalyku: jūs per visą savo gyvenimą intensyviai skaitydamas galite perskaityti tik apie 5 tūkst. knygų, o kiek galite išklausyti muzikos? Kultūra ir menas nėra vienadienis dalykas, tai nėra traukinys, kur žiūri – viena kultūra, kita kultūra. Ar kaip japonai, kurie važiuoja ir fotografuoja viską, ką mato. Kultūra tai, kas išgyvenama, kas sudaro tavo vidinį pasaulį. Tai nėra greitas dalykas, reikia laiko, reikia įsigyventi. Yra daug literatūros kūrinių, kuriuos norisi perskaityti dar ir dar kartą. Skaitai kokį nors Hermanną Hesse ir kiekvieną kartą tas pats kūrinys atveria naujus dalykus, sminga į tave. Štai kultūra.

Manau, kad 19 a. Lietuvos kaimas turėjo savo kultūrą. Ar tie žmonės buvo menkesni, ar jų pasaulio matymas ir išgyvenimas buvo prastesnis, kad jie nematė Egipto piramidžių? Ne. Esu įsitikinęs, kad taip yra. Taigi ir aš tarnauju mūsų bendruomenei, tarnauju Lietuvai.

Kita vertus, yra atskiros bendruomenės. Yra Niujorko bendruomenė, ir net ten daug provincialumo. Yra daug atsitiktinumų, nes informacijos srautas milžiniškas, visi veržiasi į Niujorką, kad tik ten pasirodytų, padarytų kažką. Yra daug žaidimo.

– Dažnai jus kviečia į užsienį?

– Priklauso nuo sezono. Kartais labai daug, kartais, kaip praėjusiais metais, labai mažai. Bet tai neturi jokios reikšmės. Man svarbiau, kad mes atgrojame savo 70 koncertų Lietuvoje.

– Jūs rūpinatės mūsų publika, Vilniuje rengiate Kristupo vasaros festivalį. Kiek jau metų?

– 24 metus.

– Ir jūs, kaip niekas kitas, gerai pažįstate Vilniaus publiką. Kokia ji?

– Ji kinta. Publika apskritai labai kinta. Kita vertus, visame pasaulyje visa publika vienoda – ji klauso.

– Kai prezidentė jus sveikino 70-mečio proga, sakė, kad be jūsų neįsivaizduoja Lietuvos muzikinio gyvenimo. O jūs įsivaizduojate save be muzikos?

– Įsivaizduoju. Nereikia per daug susitapatinti su išoriniais dalykai. Žmogus negali būti vienplanis. Pavyzdžiui, juk yra ministrų, kurie labai siauriai mąsto ir negali pamatyti, kas aplinkui darosi. Tai nėra gerai. Žmogaus vidinis pasaulis turi būti didelis, atviras. Be abejo, yra preferencijos. Ir man muzika labai svarbi, ir aš dažnai pasiklausau kažkokios muzikos šiaip sau, dėl savęs, kad galėčiau susikaupti.

– Klausote neklasikinės muzikos?

– Žinoma. Mano sūnus sukūrė grupę „The Station“ ir aš dabar pamačiau, kad rokas – visiškai neblogai.

– Ar sūnus klauso jūsų pastabų?

– Taip, jis nori žinoti. Šiaip galėčiau pasakyti daug pastabų mūsų popsininkams. Visiškai neseniai projekte „Dainuoju Lietuvai“ girdėjau Jazzu. Ji gabi, turi gražų balsą, bet aš jai turėjau klaikiai daug pastabų. Jie visi pririšti prie posmo, prie eilutės ir, jei kas nors kartojasi, pavyzdžiui, kitas posmas, jie vėl tą patį dainuoja, nes tekstas ir muzika ta pati.

Aš Jazzu būčiau pataręs vieną dalyką, bet ji atėjo, mane pabučiavo ir nulėkė – neišklausė, ką norėjau pasakyti. O norėjau pasakyti – reikia labai įdėmiai perskaityti tekstą ir reikia įsigilinti į prasmę. Ir tada atsivers tai, ką tu turi pasakyti klausytojui. Juk tai menas, tai komunikacija, tai kažkokios prasmės išsakymas. Tai galioja visiems, ir popsininkams.

– Jūs to pasigendate ar tai tiesiog pastaba jauniems atlikėjams?

– Aš noriu, kad Jazzu dainuotų įdomiau.

– O kodėl jūs dirigentas – ne dainininkas?

– Neturiu balso. Kartais padainuoju taip sau ant durniaus, bet niekad neturėjau idėjų. Be to, nenorėjau būti kompozitoriumi ir nenorėjau būti dainininku. O muzika mane labai traukė.

Visiškai neseniai projekte „Dainuoju Lietuvai“ girdėjau Jazzu. Ji gabi, turi gražų balsą, bet aš jai turėjau klaikiai daug pastabų.

– Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui vadovaujate 25 metus. Tai – ketvirtis amžiaus.

– Žinot, ką aš dariau? 30 metų grojau Vilniaus kvartete. Ir tą kvartetą subūriau, ir jis gyvuoja. Įsivaizduokit, koks fantastiškas dalykas.

– Tai didžiuliai gyvenimo etapai.

– Būdamas 52 metų, išėjau iš kvarteto. Vaikštant po Vingio parką, žmona man sako – ačiū Dievui, pagaliau galiu su tavim pasivaikščioti. Ir viskas... Paskui pradėjau dirbti su kameriniu orkestru.

Bet, būnant 52 metų, visiškai pakeisti savo amplua... Man reikėjo mokytis dirigavimo... Po šiai dienai laikau save tokiu – kaip dirigentas esu daugiau savamokslis. Nors ir pas Aleksą Joną mokiausi, ir rimtai žiūrėjau į tą dalyką.

– 52 metų sugalvojote viską radikaliai pakeisti?

– Niekada nereikia sakyti sau ,,ne‘‘. Reikia gyventi. Gyvenimas yra nepertraukiamas procesas. Kai manęs klausia, kaip gyvenu, sakau, kad gyvenu be sustojimo. Jei šaus idėja, nors tau ir 99 metai, reikia ją realizuoti. Reikia būti gyvam. O dažnai žmogus sako – ai, jau ne, ką jau man... Ir to jis negali, ir to negali, paskui tų apribojimų sau atsiranda nepaprastai daug.

Jūs jauni, turite velnionišką perspektyvą. Negalvokite, kad jau „pabaigėte“ savo profesiją. Profesijų galima prisirinkti tokių, kokių tik norit. Ir pašaukimą galima turėti. Kitas gyvena, o paskui kaip kokia Žemaitė, pasirodo, moka rašyti. Nors ji turėjo pasakyti – oi, aš sena, nėra ko pradėti...

– Jūs optimistiškas žmogus, ryžtatės visokioms avantiūroms. Iš ko semiatės optimizmo tokioje pilkoje Lietuvoje?

– Turiu tokį kibiriuką – prieinu, pasižiūriu ir pasisemiu.

– Esate unikalus savo kartos atstovas. Dauguma, būdami 75-erių, jau nukabinę nosis, kad gyvenimas į pabaigą, reikia anūkais rūpintis, pilka buitis. Apie naujus planus ir saviraišką mažai kas galvoja, o jūs galvojate.

– Kodėl? Aš dabar noriu rašyti knygas, rašau prisiminimus. Negalite įsivaizduoti, kokie mano prisiminimai,– nespausdins niekas. Jie bus po 100 metų skaitomi, bet ir tada sakys – negalima suprasti, kas čia parašyta. Nes aš rašau taip, kaip išgyvenau, mačiau, nieko neišdailinu.

Prieš dvejus metus išėjo mano straipsnių rinkinys. Sovietų laikais buvau muzikos kritikas, rašydavau „Literatūroje ir mene“, „Komjaunimo tiesoje“ ir pan. Ten mane sudirbinėdavo: muzikai sakydavo man – Katkau, man nereikia, kad mane taip girtum.

– Pavasarį išsakėte savo nuomonę apie „valstiečių“ planus dėl numatomų alkoholio draudimų ir gana griežtai „valstiečius“ kritikavote.

– Pradėkim nuo to, kad esu abstinentas. Bet kova prieš alkoholizmą absoliučiai kvaila. Alkoholizmas didžiulė bėda, bet tai socialinis klausimas. Nepradėkim nuo draudimų, negaliu virškinti, kai ateina kažkoks viršininkas ir ima drausti. Draudimais mes nieko nepadarysime.

Reikia kurti sistemą, kurioje nebūtų galimybės persigerti. O persigeria, žinome, kas – žmonės be darbo, be užsiėmimo. Pažiūrėkite – už žemę, jei nedirbi, gauni pinigų. O ką tada veikti? Juk nėra kultūros, o kokia padėtis su mokyklomis ir švietimu.

– Esate dirigentas, muzikologas, pedagogas, TV žiuri narys ir t. t. Kuri veikla teikia daugiausia malonumo?

– Be abejo, muzikavimas. Bet viską, ką darai, reikia daryti neabejingai, neatmestinai, reikia atsiduoti tam darbui.

– Šiuo metu vyksta akcija ,,Idėja Lietuvai“. Kokią idėją pasiūlytumėte jūs?

– Apsispręskime, kas esame. Mes gyvename 19-ojo šimtmečio kaime. Žinot, kas yra lietuviai? Baudžiauninkai (nors dabar jau mažiau). Anksčiau namuose būdavo gonkos. Per tas gonkas niekas nevaikščiodavo, net negalėdavo pas dvarininką per centrinį įėjimą įeiti, eidavo pro virtuvę. Ši baudžiauninkiška psichologija mus drasko.

Iš vienos pusės mes – baudžiauninkai, iš kitos – kuo tu labiau pažemintas, tuo labiau nori pakilti, būti geresnis, todėl turi kažką nustumti. Tai didelis dalykas, pažiūrėkite, kas darosi su atlyginimais. Nori pakelti atlyginimus tuo metu, kai biznieriai, verslininkai kelia kainas.

Kėlimą susidės sau į kišenę kas? Verslininkai – ne žmogus. Tai didžiausia demagogija. Tie verslininkai yra siaubas, jie – tie baudžiauninkai, kurie prasikalė į viršų. Linkiu visiems gerovės. Gyvuokit gražiai ir mylėkit Vilnių – sostinę.

– Filmas jau buvo rodomas festivaliuose, „Al Jazeera English“ kanale. Kokie atsiliepimai?

– Gal reikėtų pradėti visų pirma kalbėti apie tai, kad pats filmas ir buvo kurtas, nes žmonės turi labai nedaug informacijos apie tai, kas yra Lietuva. Tokia buvo mano pirminė filmo mintis – papasakoti pasauliui, kas yra Lietuva, kokia buvo mūsų istorija.

Žiūrovų įspūdžiai buvo tokie, kad žmonės negalėjo suvokti, kas Lietuvoje buvo per 50 metų okupaciją, žmonės nesuprato, kuo gyveno mano mama, mano seneliai, Stasio ir Airono, filmo personažų, tėvai, seneliai. Sakyčiau, žmonės visada likdavo nustebę, giliame susimąstyme ir galbūt šiokioj tokioj gėdoj, nes žmonės atvirai prisipažindavo neturėję tokių faktų, tokių žinių apie Lietuvos istoriją.

– Skiriasi lietuviškas ir angliškas filmo pavadinimai. Lietuviškas – „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“, o angliškas – „Before The Invasion“ (liet. „Prieš invaziją“). Kodėl padarėte du pavadinimus?

– Pavadinimai iš tiesų abudu skiriasi. Buvo nemažai priežasčių. Viena iš jų – kūrybinė. Man buvo svarbu abiem auditorijoms labai gerai perteikti žinią, apie ką yra filmas.

Parduodant filmą pasauliui, labai svarbu iškomunikuoti (ypač perkantiesiems prodiuseriams), apie ką yra filmas. Mūsų filmas negalėjo pasiūlyti karo, kas labai reikalinga tarptautinei žiniasklaidai, nes karas – labai populiari tema, ji savaime duoda veiksmo.

Pirmoji premjera vyko „Frontline“ klube, „Sheffield Doc/Fest“, festivalyje, kuris yra vienas didžiausių pasaulyje dokumentinių filmų festivalių. Į mūsų filmą buvo atvažiavusi pati [festivalio] direktorė. Ji sakė, kad puikiai parodėme, kas yra laukimas.

Tas „waiting“ (liet. „laukimas“) ir yra tokia neaiški būsena, kai šalis priversta laukti. Tai nebūtinai yra blogai. Lietuvoje tuo metu nebuvo jokių tokių įvykių, kaip tuo metu Ukrainoje, bet Lietuva buvo laukime. Tai tokios visuomenės, kuri kažko laukia, atspindys.

Ta „invazija“ lietuviškai gal skamba gana pavojingai, bet angliškai tas „waiting for invasion“ (liet. „laukiant invazijos“), kaip man prodiuseriai sakė, atspindi labai neaiškią situaciją.

– Filmo komanda – tarptautinė. Jūs esate vienintelė lietuvė komandoje?

– Turime ir koprodiuserių Lietuvoje, bet pati pagrindinė mūsų filmo sėkla buvo užmegzta Britanijoje. Aš esu pagrindinė, vienintelė mergina ir vienintelė lietuvė mūsų pagrindinėje komandoje.

– Kas yra kiti žmonės?

– Mūsų operatorius yra Sebastianas Cortas, pagrindinis prodiuseris – Jamesas Roganas, kuris jau lankėsi čia, Lietuvoje, su mumis ir filmavo prezidentę Dalią Grybauskaitę „BBC World News“ dokumentinių filmų ciklui apie įtakingiausias pasaulio moteris. Taip pat – Matthew Forresteris, kuris irgi ne pirmą kartą atvažiuoja į Lietuvą.

Kaip daug kam juokauju, ta mano komanda labai sulietuvinta. Mes ne pirmą kartą dirbame, ne pirmą kartą važiuojame į Lietuvą. Visur lankėmės: lankėmės KGB muziejuje, važiavome aplankyti Kryžių kalno, išmaišėme labai daug miestų, labai daug kartų esu pasakojusi Lietuvos istoriją. Čia jau ir draugų turime, kai kurie galbūt ir šeimyninių planų turi Lietuvoje. Sakyčiau, kad mano komanda labai sulietuvinta.

Vieni žmonės buvo netgi sutrikę dėl to, kad Lietuvoje tokie įvykiai apskritai gali vykti, kad Lietuva turi tokią istoriją.

Pamiršau paminėti Yanną Heckmanną. Jis – mano montavimo režisierius. Tai ypatingas žmogus, nes, kai jau parveži visą medžiagą (ją parvežti irgi ilgas procesas), tada reikia iš jos sulipdyti filmą.

Visi komandoje, išskyrus prodiuserį, esame iš tos pačios mokyklos – Nacionalinės kino ir televizijos mokyklos Londone. Kartu kūrybiškai užaugome, bet Yannas, sakyčiau, dabar jau vienas garbingesnių mano komandos narių – pernai jis laimėjo BAFTA apdovanojimą kaip filmo operatorius.

Komandos nariai labai gerai pajautė lietuvišką dvasią. Nežinau kodėl, bet mes taip susigyvenome, viską kartu labai gerai išjautėme. Kaip ir minusas, kaip ir pliusas, kad turiu užsieniečių komandą. Jie galbūt nejaučia to cinkelio, galbūt kartais reikia išaiškinti. Bet, kai mane sustabdydavo ir klausdavo: „Neringa, kodėl čia taip? Kodėl? Aš nesuprantu“, tas „nesuprantu“ labai dažnai mane vedė į priekį.

Aš sakydavau „Čia tikrai taip turi būti“, bet tada suprasdavau – jeigu jie nesupranta, tai galbūt žiūrovui reikia paaiškinti dar paprasčiau, ieškoti istorijoje detalių, kurios atskleistų pasauliui [esmę], kad galėtume tą kalbą taip supaprastinti, kad gatvėje sutiktas žmogus, kuris nieko nežino apie Lietuvą, galėtų suprasti, kas yra Lietuva ir kas yra jos istorija.

– Prieš tai sakėte, kad gyvename tokiame laukime, nežinome, kas dabar bus. Ar tokių pačių klausimų sulaukiate ir iš filmo žiūrovų, kurie jau matė filmą? Ar jiems pavyksta perduoti tą atmosferą?

– Taip, sakyčiau, kad žmonės, kurie pamatė filmą, apskritai buvo labai nustebę dėl to, kas Lietuvoje vyksta ir kas jau yra įvykę. Vieni žmonės buvo netgi sutrikę dėl to, kad Lietuvoje tokie įvykiai apskritai gali vykti, kad Lietuva turi tokią istoriją, kad dabar laukiame tam tikrų įvairių politinių atgarsių, įvairių grėsmių iš Rusijos pusės, provokacijų.

Manęs labai dažnai klausia – Lietuva tokia maža ir tokia neturtinga, kam čia ji išvis reikalinga. Neturi, ką į tokį klausimą atsakyti. Mano, kaip režisierės, tikslas buvo imtis priemonių, kad žmonės nebeklaustų tokių klausimų, nes skaudu, kai klausia tokių dalykų.

Jau ne pirmus metus gyvenu užsienyje. Taip išeina, kad tu nuolat pristatai, kas tu esi, nuolat kalbi apie savo identitetą, nuolat turi pagrįsti, iš kur esi. Kyla įvairiausių klausimų. Tas filmas ir buvo atsakas į visus tuos klausimus. Tai – supaprastinta versija to, kas Lietuvoje vyko ir kas mes dabar esame.

– Pirmą kartą susitikome dragūnų batalione, kai pirmieji šauktiniai pradėjo ten tarnauti. Jūs su visa komanda gyvenote kartu su šauktiniais. Ar galima sakyti, kad iš esmės filmo siužetas yra dviejų šauktinių šeimų istorija?

– Taip, mano personažai – kariai Aironas ir Stasys. Tai pagrindiniai žmonės, kurie atveria mums duris į tą istoriją. Prieš tai labai daug kalbėjau apie faktus, apie tai, kas sudaro filmą, apie pamatinę filmo idėją, bet iš tikrųjų pats filmas yra stebimoji dokumentika, kuri leidžia kartu su personažais pasinerti į jų kelionę.

Jeigu filmas turėtų daugybę siužetinių liniją, sakyčiau, kad stipriausia yra ta, kad mane Aironas ir Stasys įsileidžia į savo gyvenimą ir mes kartu keliaujame po kariuomenę, po jų šeimas, duris atveria mamos, tėčiai, seneliai. Būtent tie žmonės, nepriklausomos Lietuvos atstovai, ir leidžia mums patirti, kas yra dabartinė Lietuva ir kas yra Lietuvos praeitis.

Visi, kas nori suprasti ne tik Lietuvos istoriją, bet labai gerai pažinti kario duoną, kario gyvenimą, kokie yra tie mokymai, ko kariai mokosi pradinėje karo tarnyboje, tie žmonės labai daug elementų gali rasti šiame filme. Mūsų personažai išgyvena tikrai labai daug situacijų, kuriose jiems visaip sekasi. Nenoriu visko išduoti, reikia ateiti pažiūrėti, bet tai yra labai žmogiškas filmas, labai šiltas, žmonės buvo visiškai atviri kamerai.

– Tarptautinė publika gerai, šiltai priėmė šį filmą. Kokios reakcijos tikitės čia, Lietuvoje?

– Sakyčiau, kad šiek tiek jaudinuosi prieš pačią premjerą. Ko aš išmokau kurdama šį filmą, kad lietuviams pasižiūrėti patiems į save iš šono (taip pat ir man pačiai) gana sudėtinga. Vis dėlto šis filmas buvo kurtas tarptautinei auditorijai, žmonėms, kurie neturi jokių žinių apie Lietuvą.

Man įdomu, ką pasakys lietuvis žiūrovas apie tai, kas filme rodoma, kaip jis pats save matys ir šono, kaip matys savo problemas. Iš tiesų šiek tiek jaudinuosi – pasakoti lietuviui apie Lietuvą gana sudėtinga, nes mes čia gyvename. Mes čia gyvename 24 valandas per parą. Iš tiesų labai laukiu komentarų. Laukiu, kas bus.

– Kiek pačiai komandai teko sudalyvauti kariškame gyvenime?

– Sakyčiau, kad labai nemažai, nes teko pakeliauti, pagyventi Klaipėdoje, kartu filmuoti patį batalioną. Kūryba truko dvejus metus. Nuolat bendravome tuos devynis mėnesius, kol mūsų šauktiniai tarnavo. Filmavimai buvo išskirstyti dviem didžiuliais gabalais, kai vykome būtent į kariuomenę.

Mes labai gerai šauktinius matėme pačioje pradžioje ir po to, kai kariai jau buvo tokios susiformavusios asmenybės. Kiekvienas turėjo požiūrį į kariuomenę. Tai buvo susiformavę kariai. Jie tarnavo, buvo šauktiniai savanoriai, o mes buvome tokie šauktiniai savanoriai-kino atstovai.

Su šauktiniais teko nueiti labai nemažai ir pratybose, ir po batalioną pasisukinėti. Vis dėlto yra tam tikras efektas, kai stovi aikštelėje ir į tave eina 500 karių. Tu gaudai savo komandos narius, nes žinai – jeigu kažkas gaudo kadrą, galbūt nepastebės tų karių ir turėsime papildomą nuotykį.

Iš tiesų pats filmas buvo kupinas nuotykių. Labai gerai pažinau pačius karius. Vis dėlto pamačiau, iš kur tas patriotiškumo lopšys Lietuvoje gimsta. [...] 1918 m. buvo tam tikra socialinis sluoksnis savanorių, prisijungusių prie kariuomenės, ir dabar, sakyčiau, gimė vėl kažkokia nauja karta, kuri prisijungė savotiškai iš labai gerų paskatų.

– Ketvirtadienį yra premjera, o nuo penktadienio jau plačiai filmas paplinta?

– Taip, šiandien laukiami visi norintys atvykti į filmą, o nuo penktadienio jau bus 11 miestų kino teatruose rodomas.