Mažėtų prieštaravimų

Nuo 2003 m. Lietuvoje veikia aktyvaus sutikimo organų donorystei modelis. Tai reiškia, kad žmogus raštiškai patvirtina savo valią ir gauna donoro kortelę.

Šiuo metu beveik 40 tūkst. Lietuvos žmonių turi donoro kortelę. Pagal Lietuvos įstatymus, tai teisinis dokumentas, kurį įsigijęs žmogus išreiškia sutikimą tapti donoru ir po savo mirties tinkamus organus ar audinius padovanoti gydymo laukiančiam asmeniui, taip suteikiant jam galimybę susigrąžinti gyvenimo kokybę.

Lietuvoje pradedami svarstyti donorystės reguliavimo pakeitimai, kuriais norima įteisinti numanomą organų donoro sutikimą. Tokie pakeitimai mirusio asmens organą paimantiems sveikatos priežiūros specialistams leistų daryti prielaidą, kad žmogus sutinka atiduoti savo organus, jei jis iki savo mirties būtų neišreiškęs prieštaravimo donorystei įstatymų nustatyta tvarka.

„Diskusija vyksta jau daug metų. Žvelgiame į kitų valstybių patirtį, kuriose sėkmingai taikomas numanomo donorystės sutikimo modelis. Matome, kad donorystės rodikliai yra geresni, labai smarkiai sumažėjo artimųjų prieštaravimų. Siekdami atlikti daugiau transplantacijų Lietuvoje, atsižvelgdami į užsienio patirtį, galvojame, kad ir Lietuva galėtų pereiti prie numanomo sutikimo modelio“, – teigė Nacionalinio sveikatos biuro direktorius Artūras Bagotyrius.

Tai, kad asmuo turi Donoro kortelę, dar nereiškia, kad jis juo tikrai taps. Visų pirma, donorystė reikalauja ypatingų mirties sąlygų, antra, mirties atveju, sutikimo paaukoti organus vis tiek klausiama velionio artimųjų.

„Buvo du atvejai, kai įstatymiškai žmonės buvo parašę sutikimą donorystei ir gydytojai galėjo neatsiklausti artimųjų. Tačiau dėl moralinių sumetimų jie vis tiek atsiklausia. Minimais atvejais, nepaisant mirusiųjų valios, artimieji paprieštaravo. Nenorėdami kelti sumaišties ir triukšmo, kad nenukentėtų donorystės idėja, buvo nuspręsta sutikti su artimųjų valia, sustabdyti donorystės procesą ir netransplantuoti mirusių žmonių organų“, – pasakojo A.Bagotyrius.

Keblumai: manoma, kad žmonės tiesiog neprisiruošia savo valią patvirtinti pagal galiojantį aktyvaus sutikimo modelį. (Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM nuotr.)

Dėmesys artimųjų valiai

Taigi kaip veiktų numanomos organų donorystės modelis? Nacionalinio sveikatos biuro direktorius neskuba jo pristatyti, o pabrėžia, kad galimam donorystės modelio pakeitimui reikia pasirengti. Pirmiausia, reikia įtikinti visuomenę, kuri pritartų šiam žingsniui ir suprastų, kad šis modelis yra geresnis.

„Tai matome atlikdami apklausas. Šių metų pabaigoje taip pat rengsime apklausą ir žiūrėsime, kaip visuomenė vertina šį modelį“, – svarbiausią niuansą išskyrė A.Bogatyrius.

Pagal šiuo metu veikiantį modelį, žmogus rašo prašymą, kad po mirties jo organai būtų paaukoti donorystei. Prašymas įtraukiamas į registrą.

„Vyresnio amžiaus žmonėms išreikšti savo valią yra sunkiau. Ne kiekvienas naudojasi elektroniniu banku, o asmens tapatybei nustatyti ir galimiems nesąžiningiems veiksmas užkirsti kelią tai yra būtina“, – pastebėjo A.Bagotyrius.

Numanomo sutikimo modelis šią naštą nuimtų. Prašymą reikėtų pildyti tik tuo atveju, jei žmogus apsisprendžia nebūti donoru. Į sistemą būtų įtraukiamas asmens prieštaravimas. Priešingai nei dabar – kai įtraukiamas sutikimas.

Tai, kad asmuo turi donoro kortelę, dar nereiškia, kad jis tikrai taps donoru.

„Žinoma, žmonės turi būti gerai supažindinti su situacija. Jei žmogus nieko neparašytų, būtų manoma, kad jis pritarė organų donorystei. Nepaisant to, artimųjų nuomonė būtų svarbi ir jų būtų atsiklausiama lygiai taip pat, kaip dabar“, – aiškino A.Bagotyrius.

Modeliai Europoje

Ką išspręstų numanomos donorystės modelis? Nacionalinio sveikatos biuro direktorius įsitikinęs, kad tai nuimtų atsakomybės naštą nuo artimųjų. „Artimieji paprastai nežino išėjusio žmogaus valios. Sunkią akimirką jiems reikia priimti sprendimą, o tai nepaprasta. Numanomo sutikimo modelio atveju artimiesiems sutikti būtų žymiai paprasčiau. Žinant, kad velionis neparašė atsisakymo po mirties būti donoru, artimiesiems daug lengviau apsispręsti. Kitų šalių praktika rodo, kad prieštaravimų skaičius žymiai sumažėja“, – teigė A.Bagotyrius.

Informuoto sutikimo modelis galioja tik aštuoniose Europos valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, tačiau dalyje jų šiuo metu vyksta diskusijos arba pradėti veiksmai dėl donorystės modelio keitimo.

Didžioji dalis Europos jau gyvena pagal numanomo sutikimo modelį. Ne tik Europoje, bet ir pasaulyje pagal donorų skaičių pirmauja Ispanija ir Kroatija. Šios šalys taiko numanomo sutikimo modelį ir 1 mln. gyventojų turi didžiausią efektyvių donorų skaičių.

Pernai 26 proc. artimųjų prieštaravo organų donorystei, užpernai – daugiau nei 30 proc. Sumažinus tokių prieštaravimų skaičių, būtų atliekama daugiau transplantacijų, išgelbstima daugiau gyvybių.

Šiuo metu Lietuvoje 406 žmonės laukia donorinio organo ar audinio, kurio sulaukę vėl galėtų grįžti prie įprasto, kokybiško gyvenimo – dirbti, kurti šeimą, gyventi kiek įmanoma aktyvų ir visavertį gyvenimą. Tarp šių 406 žmonių – 46 laukia širdies, šeši – širdies ir plaučių komplekso, aštuoni – plaučių, 116 – inkstų, šeši – inkstų ir kasos komplekso, 92 – kepenų, dar 132 – ragenų audinio. Transplantacijos laukia ir aštuoniolika vaikų.

„Apskritai nematau didelio skirtumo sąmoningumo prasme tarp dabar veikiančio ir numanomos donorystės modelių. Mes visuomenei turime labai aiškiai išdėstyti, pateikti geruosius pavyzdžius, kaip svarbu padėti  transplantacijos laukiantiems žmonėms“, – teigė A.Bagotyrius.

Bažnyčia prieštarauja

Iki šiol galiojantį informuoto sutikimo modelį palaiko ir Katalikų bažnyčia, tačiau numanomą sutikimą donorystei Lietuvos vyskupų konferencija įvertino kritiškai.

„Bažnyčia remia donorystę, o numanomo sutikimo modelis eliminuoja dovanojimą. Į potencialų donorą negalima žvelgti kaip į atsarginių organų šaltinį. Potencialus donoras yra asmuo, kurio laisva valia tapti donoru negali būti eliminuojama. Noras dovanoti organą negali būti numanomas vien iš asmens neveikimo, nes pastarasis gali kilti ir iš nežinojimo ar neapsisprendimo, o ne iš tikro noro išreikšti donorystei palankią poziciją ir dovanoti organus. Jeigu dabar paaukoti mirusio žmogaus organus sutinka jo artimieji ir nesant mirusiojo aktyvaus sutikimo, kam reikia keisti esamą tvarką?“ – Lietuvos vyskupų konferencijos nepritarimą argumentavo kunigas prof. Andrius Narbekovas.

Pasak kunigo, pasaulyje trūksta organų, o jie paimami trimis būdais: tai dovanojimas, numanomas sutikimas ir prekyba organais. Donorystė yra dovanojimas, kai asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t.y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo.

„Ar nemanote, kad pagal siūlomą numanomo sutikimo modelį, kai iš mirusiojo būtų paimti organai, jei jis ar ji iš anksto nepareiškė nepritarimo donorystei, žmonės ras laiko prisėsti ir užpildyti nesutikimą donorystei? Tokia jau yra žmogaus prigimtis, kad kol neprispaudė bėda, nieko ir nedaro“, – niuansus minėjo A.Narbekovas.

Kunigas pabrėžė, kad donorystė egzistuoja tik tuomet, kai yra pasitikėjimas, kurį gali sugriauti bet koks menkiausias skandalas. Taip pat primena, kad Lietuvoje turėjome sunkumų dėl kraujo donorystės, kai kilo skandalas dėl skaidrumo.

„Nepasitikėjimas sveikatos apsaugos sistema yra didžiulis, todėl tikrai  neatsakinga keisti dabartinį informuoto sutikimo modelį“, – įsitikinęs A.Narbekovas.

Pozicija: kunigas A.Narbekovas įsitikinęs, kad siūlomas numanomo sutikimo modelis yra prievarta, todėl sukels visuomenės baimę ir nepasitikėjimą, o tai su donoryste nesuderinama. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Žmonės turi būti raginami tapti donorais, visuomenė turi būti šviečiama, kad laisvai apsispręstų. Donorystė neprivaloma. Kunigas A.Narbekovas įsitikinęs, kad siūlomas numanomo sutikimo modelis yra prievarta, todėl sukels visuomenės baimę ir nepasitikėjimą, o tai su donoryste nesuderinama.

Atsisakymų priežastys

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Intensyvios terapijos klinikos vadovas, Organų donorystės programos vadovas doc. dr. Tomas Tamošuitis donorystės srityje dirba nuo 2000 m.

„Galiu pasakyti, kad visuomenės požiūris tikrai keičiasi ir į donorystės procesą žiūrima palankiau. Manau, kad tai susiję su bendra visuomenės branda, empatija, didesniu pasitikėjimu valstybe ir jos struktūromis,  nuomonę keičia ir plati donorystę skatinanti kampanija, besitęsianti pastaruosius penkerius metus“, – pastebėjo docentas.

Anot T.Tamošuičio, pagal organų skaičių 1 mln. gyventojų esame vidutiniokai tarp Europos šalių. Transplantacijų skaičius šalyje po truputį auga, nes medicinos pažanga leidžia sėkmingai persodinti ir prastesnės kokybės organus, tačiau, žinoma, dėl tos pačios priežasties auga ir laukiančiųjų sąrašai.

„Todėl tinkamų transplantacijoms organų nuolat trūksta.  Dalis laukiančiųjų miršta nesulaukę organo. Taip, bendras atsisakymo donorystei procentas Lietuvoje yra apie 30 proc. ir toks išlieka 20 metų, tačiau jis gana žymiai skiriasi tarp atskirų Lietuvos regionų. Pavyzdžiui, Kaune atsisakymo procentas mažėja jau keletą metų ir šiemet sudaro tik 11 proc., kituose regionuose siekia ir 40 proc.“, – pasakojo doc. T.Tamošuitis.

Atsisakymo priežastys, anot pašnekovo, keitėsi per pastaruosius dešimt penkiolika metų. Anksčiau dažnai buvo nurodomos religinės priežastys, baimė dėl neigiamo šeimos, bendruomenės požiūrio į organų donorystę ar net sunkiai suvokiamų nuogąstavimų dėl organų prekybos. Pastaraisiais metais atsisakymo pagrindinė priežastis tapo bendras nepasitikėjimas medicinos sistema, nepasitenkinimas suteikta paslauga iki mirties. Taip pat žmonės, nesutikdami su organų donoryste, kartais išreiškia nusivylimą dėl staigios artimojo mirties, mano, kad taip baudžia visuomenę ir medikus dėl tariamos neteisybės.

Atminimo įprasminimas

Į numanomos donorystės modelį docentas žvelgia dar iš kito kampo. „Manau, kad tai tikrai padėtų tais atvejais, kai artimieji tiesiog nežino, ką daryti, nes nėra kalbėję šia tema su artimaisiais. Taip pat padėtų, jei žmogus būtų išreiškęs neigiamą valią iš anksto. Būna situacijų, kai tiesiog nėra ko paklausti dėl sutikimo, tokiu atveju įstatymas suteiktų mirusiajam galimybę donuoti“, – dėstė T.Tamošuitis.

Yra nemažai mokslinių tyrimų pagrindžiančių prielaidą, kad su organų donoryste sutikę artimieji lengviau išgyvena netektį, nes savotiškai įprasmina artimo žmogaus mirtį, tam tikra prasme net pratęsia jo kelionę šioje Žemėje per kitų žmonių, kuriems persodintas organas, gyvenimus.

„Neseniai mano praktikoje buvo atvejis, kai ilgai mąstę jauno žmogaus tėvai galiausiai sutiko su organų donoryste, bet tuo metu tiesiog nesijautė iki galo tikri tuo dėl netikėtos mirties sukelto skausmo. Tačiau po metų grįžo į skyrių ir padėkojo už suteiktą galimybę donuoti ir teigė, kad tai labai padėjo rasti jėgų susitaikyti su netektimi“, – pasakojo medikas.

Kolegą papildė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. dr. Andrius Macas.

„Ką jaučiame žvelgdami į artimuosius, kai miršta žmogus arba artėja prie gyvenimo pabaigos, arba kai negrįžtamai vystosi kažkokie pažeidimai? Jie kelia sau daug klausimų, neretai kaltina save, ar viską padarė, ką galėjo: ar nuvežė pas gydytoją, gal neįtikino dėl sveikatos būklės laiku kreiptis į specialistus. Artimieji išgyvena savigraužos jausmą. Dar daugiau, jie išgyvena artimo įprasminimo dilemą. Sutikdami su donoryste artimieji tarsi leidžia tam tikrai artimo žmogaus daliai tęsti gyvenimą“, – bendravimo su netektį išgyvenančiais žmonėmis niuansus minėjo profesorius.

Savęs aukojimas

Minimas ir dar vienas teigiamas numanomo donorystės modelio aspektas. Esą taip mes galėtume padaryti gerų darbų nieko nedarydami. Neretai žmonės savo valią pasako tik artimiesiems ir pritrūksta kažko, sunkiai paaiškinamo, – sėsti ir patvirtinti pagal veikiančios donorystės reglamentą.

„Visuomenė sąmoningėja dėl organų donorystės ir tai jaučiama, tačiau  užpildyti donorystės kortelę žmonės ryžtasi vangiai. Turiu pasakyti, kad aš pats kortelės neturiu, bet šeimai vienareikšmiškai esu pasakęs, kad numatytų mano donorystės kelią“, – sakė pašnekovas.

Profesorius dėsto paprastai: juk reikia prisėsti, apmąstyti, dažnas galvoja apie tai, kad artimiesiems savo valią pasakė, jie žino, ir kam tos deklaracijos. Bet dažniausiai žmonės tiesiog neskiria tam laiko. „Turime ieškoti kitų sprendimų, tokių kaip numanomos donorystės, ir tada galimybių būtų daugiau“, – įsitikinęs profesorius. Jis pateikė pavyzdį, kad dovanojimo po mirties modeliai gali būti labai įvairūs: „Pažįstu  moterį, kuri po mirties nori tapti ne donore, bet  dovanoti savo kūną medicinos anatomijos studijoms. Žmonės linkę dar daugiau save dovanoti. Žmonės yra pozityvūs ir geri. Būna sunku, mes neturime nuotaikos, bet, nepaisant to, žmonės linkę į gera. Kad ir su kalbėtum, 99,9 proc. sako, kad savaime suprantama ir net abejonių nekyla po mirties būti naudingam kitam, kuriam tai padės pratęsti gyvenimą, pagerins gyvenimo kokybę. O tas mažas procentas neliks neišgirstas. Jei artimieji išreikš bent menkiausią abejonę, nieko nebus daroma. Mes atsitraukiame ir gerbiame jų pasirinkimą.“

Nepalanki apklausa

Jonavos savivaldybės administracijos iniciatyva buvo atliekama Jonavos J.Miščiukaitės darbuotojų apklausa apie įstaigos vadovybę ir direktorę R.Trimonienę ir jos vadovavimo ypatumus. Savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė paaiškino, kad siekiant gerinti Jonavos rajono įstaigų veiklą, savivaldybės administracija kartais atlieka anonimines darbuotojų apklausas ir paprastai tai daroma sulaukus darbuotojų nusiskundimų.

„Pastarąjį kartą darbuotojų apklausa vykdyta J. Miščiukaitės meno mokykloje. Susipažinę su apklausos rezultatais turime pripažinti, kad situacija J. Miščiukaitės meno mokykloje mažų mažiausiai neramina. Apklausa parodė, kad įstaigos vadovės ir darbuotojų santykiai bei darbinė aplinka čia gali būti labai sudėtinga“, – apklausos rezultatus vertino B.Gailienė.

wikipedia.org nuotr.

Naujienų portalo jonavoszinios.lt duomenimis, iš 57 meno mokyklos darbuotojų apklausoje dalyvavo 22, tačiau pateikti keli jų atsakymai verčia sunerimti. Pavyzdžiui, atsakydami į teiginį, kad vadovybė nuolatos analizuoja savo darbuotojų poreikius, atsakymą „Nesutinku“ pasirinko 11 darbuotojų. Į teiginį, kad įstaigoje sukurta darbuotojų motyvacijos ir skatinimo sistema, darbuotojai skatinami ir motyvuojami,  atsakymą „Nesutinku“ pasirinko 12 darbuotojų.

Įstaigos vadovės ir darbuotojų santykiai bei darbinė aplinka čia gali būti labai sudėtinga.

Į teiginį „Vadovybė tiria priežastis, dėl kurių kenčia darbo kokybė“, atsakymą „Nesutinku“  pasirinko 13 apklausiamųjų. Į klausimą „Ar įstaigos vadovybė yra pakankamai kompetentinga savo pareigoms“, atsakymą „Ne“ pasirinko 14 darbuotojų. 

Anot jonavoszinios.lt, apklausoje atsispindėjo ir teigiami atsiliepimai apie Janinos Miščiukaitės meno mokyklos vadovybę, tačiau jų buvo mažuma.

„Kalbamės su įstaigos darbuotojų profesinės sąjungos ir mokyklos tarybos atstovais, aiškinamės, kaip galime pataisyti situaciją. Jonavos J. Miščiukaitės meno mokykloje dirba labai daug gabių ir profesionalių pedagogų, mokykla yra gausiai lankoma jonaviečių vaikų, todėl norisi tikėti, kad vidiniai nesutarimai bus labai greitai išspręsti ir niekaip nepakenks šios įstaigos prestižui“, – apie situaciją tęsė mero pavaduotoja.

Politikos auka

„Kauno diena“ susisiekė su meno mokyklos direktore R.Trimoniene, kuri ne vienerius metus dirbo šios mokyklos direktorės pavaduotoja, o vėliau konkurso keliu užėmė direktorės pareigas. 

R.Trimonienė nurodė, kad mokykloje dirba 64 žmonės. Kadangi savivaldybė nurodė apklausą vykdanti apie administraciją, tai keturi žmonės, tarp jų ir pati direktorė, apklausoje nedalyvavo. R.Trimonienė pabrėžė, kad apklausos rezultatų negalima vertinti kaip objektyvių, nes iš 57 darbuotojų tik 22 dalyvavo ir tik nuo 8 iki 14 žmonių pateikė neigiamus atsakymus.

„Tokią prielaida padariau, nes tik 34 proc. Meno mokyklos darbuotojų dalyvavo apklausoje. Beveik 70 proc. darbuotojų savo nuomonės nepateikė, o dalis iš atsakiusių vadovybės darbą vertina teigiamai. Darbuotojų nedalyvavimas taip pat yra tam tikra pozicija, kad jie nenori tame dalyvauti“, – apklausos rezultatus vertino R.Trimonienė, nors pasitaiko, kad nedideliuose kolektyvuose žmonės tiesiog bijo viešai reikšti savo nuomonę, ypač jei ji nepalanki vadovui.

R.Trimonienei užkliuvo ir skelbiamas anonimiškumas, esą darbuotojams siunčiant atsakymus iš asmeninių elektroninių paštų, vargiai tai galima vertinti kaip anonimiškumą.

„Aš tikrai buvau nustebinta. Konfliktų mokykloje niekada neturėjome, nusiskundimų neturėjome. Kiekvienas mokytojas mokykloje turi savo klasę, visi turi krūvius. Iš 47 darbuotojų 30 turi daugiau nei etatą“, – kolektyvui sudarytas sąlygas mini R.Trimonienė.

Meno mokyklos vadovės aiškinimu šios situacijos šaknys glūdi visai kitur. Esą ji kreipėsi į Jonavos savivaldybę dėl patiriamo mobingo iš įstaigos kuratorės pusės ir nesulaukė pagalbos, o per metinį įstaigų vadovų vertinimą ji buvo įvertinta patenkinamai.

R.Trimonienė dėl prasto vertinimo kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Ten esą jos darbas neužkliuvo, tad kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Galiausiai R.Trimonienė pasiekė, kad prastas vertinimas būtų panaikintas.

„Savivaldybė metė visas pajėgas įrodyti savo teisumą ir taip atsirado apklausa. Man taip atrodo ir darbuotojai taip sako, kad tai – politiniai dalykai. Aš nepriklausau jokiai partijai, o meno mokykloje nieko blogo nevyksta“, –aiškina R.Trimonienė.

Gina mamą

Nėra namų be dūmų, taip ir įmonių kolektyvuose retai kada 100 proc. visi darbuotojai būna patenkinti vadovais. Tačiau į situaciją socialiniuose tinkluose audringai sureagavo R.Trimonienės sūnus Laurynas Trimonis, kuris vadovauja Ruklos kultūros centrui. Kalba netaisyta:

„Labai labai LABAI trumpai kol kas apie miestiečių informavimo parodiją, kuri, maža to, kad ne vienus metus vogė mano intelektinę nuosavybę, tai dar ir vidury baltos dienos surizikavo apšmeižti mano šeimos narį. Žmonėms bus įdomu pamatyti, kokia žurnalistika klesti rajonuose. Ir tiems, kurie dar nepadarė tokios klaidos, kaip šie šūdžiai, linkiu pagalvoti tris kartus, nes SUTRYPSIU visus, kurie kesinsis į mano šeimos ramybę, orumą ir sveikatą“.

„Kokie čia grasinimai galėtų būti. Turiu savo vietą veikloje, baigęs aukštuosius mokslus, tai tiesiog yra normali emocija. Vienas dalykas – tai liečia tavo žmogų, kitas dalykas – tai yra visiškas melas. Ta emocija yra pakankamai piktoka. Mažas vaizdo įrašas buvo padarytas nenorėčiau sakyti afekto būsenoje, bet blaiviose smegenyse“, – apie pasisakymą socialiniuose tinkluose ir išplatintą vaizdo įrašą aiškino L.Trimonis.

Ruklos kultūros centro vadovo komentarą paprašėme įvertinti ir Jonavos savivaldybės administracijos. Mero pavaduotoja patikslino, kad Ruklos kultūros centras yra vienas iš Jonavos kultūros centro (JKC) filialų, tokių filialų Jonavos rajono seniūnijose iš viso yra dešimt. L. Trimonis yra filialo vadovas, pavaldus JKC direktoriui, todėl Jonavos savivaldybė jo veiklos nevertina.

„Jei klausiate asmeninės mano nuomonės, tai kiekvienas asmuo, be abejo, turi teisę viešai išsakyti savo poziciją, tačiau šis komentaras, kuriame vienoje vietoje galima įžvelgti ir kaltinimą, ir įžeidimą, ir netgi grasinimą, manau, yra labai nekorektiškas“, – L.Trimonio reakciją į darbuotojų apklausą pakomentavo Jonavos savivaldybės mero pavaduotoja. 

Tačiau L.Trimonis dėsto, kad intrigų ir apklausų J.Miščiukaitės meno mokykloje priežastis slypi politiniuose Jonavos valdančiųjų – socialdemokratų, noruose. 

„Kiek man žinoma, viskas prasidėjo nuo to, kad į mokyklos direktorės vietą buvo norima kitų žmonių, o laimėjo mano mama, nes parašė gerą planą mokyklai. Mano mama apolitiškas žmogus, o dauguma dirbančių mokykloje priklauso partijai ir pamažu prasidėjo intrigos, nesibaigianti kontrolė, nes reikėjo padaryti savivaldybei patogų vadovo vertinimą“, – aiškino R.Trimonienės sūnus. 

Anot L.Trimonio, po neigiamo vertinimo ir darbuotojų apklausos sektų naujas konkursas meno mokyklos vadovo pareigoms užimti. L.Trimonis tikino ne kartą girdėjęs nusistebėjimų, kaip čia konkursą laimėjo partijai nepriklausantis žmogus.

Nemokama fotosesija

Juokais L.Trimonis nuleido ir kitą jo rūpestį mamos ateitimi, kai R.Trimonienei dalyvaujant savivaldos rinkimuose į Jonavos miesto tarybą pasiūlė nemokamą fotosesiją rinkėjams. 

„Buvo tokia istorija, buvo padarytas vos ne nusikaltimo pobūdžio skandaliukas“, – situaciją prisiminė R.Trimonienės sūnus. L.Trimonis prisistato esantis visuomenininku, fotografu, filmų apie Jonavą kūrėjų. Visa ta sako darantis savo išgalėmis. 

Pareigūnams pasibeldus į darbovietės duris L.Trimonis nustebo, kad gal dėl greičio viršijimo atkreipė dėmesį į save. Tik vėliau paaiškėjo galimas rinkimų tvarkos pažeidimas, kai rinkėjams už balsavimą siūlomas atlygis, kas tuo atveju kaip atlygis rinkėjams buvo įvertinta siūloma nemokama fotosesija.

„Ten nebuvo pasakyta, kad fotosesija bus daroma tik tiems, kurie balsuos. Ten buvo pasakyta, kad po vieno etapo aš nemokamai fotografuosiu žmones. Taip, tai buvo pasakyta tuo metu vykusių rinkimų kontekste. Tačiau toks mano būdas – bendrauti su jonaviečiais per fotografijas“, – aiškina L.Trimonis.

Jis pripažino, kad pasiūlymas buvo traktuotas kaip rinkėjų papirkimas, reikalauta vaizdo įrašą ištrinti, tačiau kandidatės sūnus jo neištrynė, o tik keliose vietose užtildė garsą ir daugiau esą jokių problemų dėl to neturėjo ir nubaustas nebuvo, todėl nemokamai fotografavo jonaviečius, norėjusius pasinaudoti pasiūlymu.  

Ėmėsi iniciatyvos

Uždarame kieme nuo miesto triukšmo pasislėpusi Šv.Mikalojaus bažnyčia, menanti XV a., pavadinta Kauno – pirklių ir upeivių miesto – globėjo vardu. Tai vienintelė Lietuvoje asimetriško plano bažnyčia, išskirtinė ir aštuonkampiais bokštais. Europoje yra tik dvi bažnyčios su tokiais bokštais.

Palaimintasis arkivyskupas T.Matulionis 1938 m. joje įvedė amžinąją Švč.Sakramento adoraciją, kuri buvo nutrūkusi sovietiniais metais.

Proga: šeštadienį seserys benediktinės su gausiu būriu svečių šventė Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios atšventinimą. (Seserų benediktinių nuotr.)

Įvairiuose šaltiniuose galima rasti gana išsamiai aprašytą Šv.Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno istoriją. Sovietinės okupacijos metu 1948 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, Šv.Mikalojaus bažnyčia virto knygų saugykla, o seserys veikė slapta, pasitraukusios į pogrindį. 1990 m. seserys atgavo savąjį vienuolyną ir bažnyčią.

Sovietmečiu dvi seseris benediktines buvo priėmę gyventi kauniečiams gerai žinomo buvusio Civilinės metrikacijos biuro vedėjo, ilgamečio miesto ceremonimeistro Kęstučio Ignatavičiaus tėvai. Ir šiandien jis gyvena bažnyčios ir vienuolyno kaimynystėje, Benediktinių gatvėje.

Paragintas ir įtikintas kaimynų dalyvauti pirmuose nepriklausomos Lietuvos savivaldos rinkimuose K.Ignatavičius apylinkės rinkėjams pasižadėjo telkti žmones atkuriant Šv.Mikalojaus bažnyčią ir grąžinant ją tikintiesiems. K.Ignatavičius neslepia, kad jam, kaip deputatui, kai kuriuose darbus buvo lengviau atlikti, tačiau laikmetis buvo sunkus, valstybė neturtinga, o dar – blokada, nuvertėjantys pinigai ir dėmesys tautos šventovei – Prisikėlimo bažnyčiai.

Vienuolynas tuo metu buvo tapęs statybininkų bendrabučiu, veikė našlaičių vaikų darželis ir gyveno tik dvi vienuolės, kurios saugojo vienuolyno paslaptis.

Žiguliuku po Lietuvą

Ledai pajudėjo, kai seserys benediktinės kartu su K.Ignatavičiumi išprašė Jo Eminencijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus Šv.Mikalojaus bažnyčios rektoriumi ir benediktinių vienuolyno kapelionu skirti monsinjorą Vytautą Sidarą. Kauno arkivyskupija patvirtino bažnyčios atstatymo darbų vykdomąjį organą – pirmininkas V.Sidaras, revizijos komisijos pirmininkas – K.Ignatavičius.

„Vaizdas, kai atrakino bažnyčios duris, buvo toks: vien lentynos su knygomis ir tik mažas koridoriukas, kurio gale matėsi centrinė altoriaus dalis ir Kristaus galva. Prasidėjo iškraustymas. Viešosios bibliotekos knygų sandėliu tapusioje bažnyčioje buvo sukrautos tonos knygų“, – prisimena K.Ignatavičius.

Entuziazmas buvo didelis, ir pamažu prasidėjo veikla. Bažnyčios remonto darbai vyko savo ruožtu, o K.Ignatavičius su vienuolėmis sėdo į jo žiguliuką ir išvažiavo į Lietuvą rinkti to, kas anksčiau priklausė Šv.Mikalojaus bažnyčiai.

Kai 1948 m. seserims benediktinėms buvo nurodyta per 24 valandas išsikraustyti, jos išslapstė bažnyčios turtą, o sąrašą, kur kas išvežta, išsaugojo. „Artimiausias taškas buvo Kauno arkikatedra bazilika ir joje kabėjusios Kryžiaus kelio stotys – keraminiai, labai gražūs meno kūriniai. Arkikatedros klebonas pripažino, kad jos priklauso Šv.Mikalojaus bažnyčiai ir neprieštaravo“, – K.Ignatavičius turėjo ir kardinolo raštą, patvirtinantį pareigą grąžinti.

Toliau kelias vedė į Birštono bažnyčią, kur buvo paslėpta monstrancija. Kita kelionė – pas Tėvą Stanislovą į Paberžę paveikslo „Nuėmimas nuo kryžiaus“. Pasirodo, Tėvas Stanislovas kažkiek laiko rezidavo Šv.Mikalojaus bažnyčioje. Nors ir be džiaugsmo, dvasininkas paveikslą atidavė, tik pareiškė, kad rėmą teks palikti, nes paveikslas buvęs be rėmų.

„Labai įdomi kelionė buvo į Joniškį, kur buvo išvežtos Kristaus ir Marijos statulos. Vietiniai pareiškė neatiduosiantys, bet ir vėl gelbėjo kardinolo raštas, tačiau reikėjo palaukti, kol sutems, kad žmonės nematytų“, – juokiasi K.Ignatavičius. Taigi su nuotykiais skulptūros buvo parvežtos į jų pirminę vietą.

Seserų benediktinių nuotr.

Lydėjo stebuklai

Buvo apeiti ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondai ieškant bažnyčiai priklausiusių daiktų. Tuo pačiu metu vyko darbai, kuriuos be jokio atlygio dirbo bendruomenės žmonės. Gerus darbus paprastai lydi sėkmė.

Sėdo į jo žiguliuką ir išvažiavo į Lietuvą rinkti to, kas anksčiau priklausė Šv.Mikalojaus bažnyčiai.

„Seserys vienuolės pasakė, kad įvyko stebuklas, nes pagal bažnyčios kanonus Šv.Mikalojus yra stebukladarys, kaip ir Šv.Benediktas, kurį garbina benediktinės. Tas stebuklas buvo pinigai iš Vokietijos, kurie leido laisviau tęsti atstatymo ir remonto darbus“, – pasakoja K.Ignatavičius.

Stebuklai tęsėsi. K.Ignatavičius šypteli, kad gal kiti vadintų sutapimais, bet jis – stebuklais, kurie įvyko jam. Tuomečio mero sprendimu K.Ignatavičius paskiriamas Civilinės metrikacijos biuro, kuris veikė rotušėje, vedėju.

„Pirmiausia, kaip šeimininkas, lipu į rotušės bokštą iki laikrodžio ir supuvusiomis kopėčiomis – dar iki varpo. Užlipu iki to varpo, o šalia padėti dar du varpai. Senoviniai. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo dingęs Šv.Mikalojaus bažnyčios varpas. Taip sutvarkė gyvenimas, kad pradėjau dirbti rotušėje ir radau varpą. Tarsi Šv.Mikalojaus stebuklas“, – tuomečiu radiniu džiaugėsi K.Ignatavičius.

Kitas keistas, mistinis, nutikimas buvo su kryžiumi. Pagrindinis bažnyčios kryžius, kokių 6 m aukščio, buvo perpjautas. Jį sutvarkyti buvo patikėta altorių restauravusiam meistrui. Problemų kilo, kai kryžius jau buvo sutvarkytas, nes niekaip nepavyko gauti transporto pervežti.

„Buvau kartu su kolega deputatu Petru Marcinkevičiumi. Sakau, gal ne toks jau sunkus tas kryžius, imkime ir nuneškime, kaip Kristus nešė“, – prisiminė K.Ignatavičius. Vyrai taip ir padarė. Reikėjo įveikti maždaug 1 km atstumą, bet jau po 100 m vyrai suprato pervertinę savo jėgas. Vis dėlto kryžių nunešė, nors paskui K.Ignatavičiui teko pasiremontuoti sveikatą.

Miesto globa

K.Ignatavičiaus neapleido mintys apie tai, kiek svarbus Kaunui buvo šv.Mikalojus. Jo ženklai yra miesto suolininkų teismo knygos viršelyje, kaip teisingumo globėjo; paveldosaugininkai rotušėje rado krosnies koklį, kuriame pavaizduotas šv.Mikalojus; be Šv.Mikalojaus bažnyčios, yra ir dvi jo vardu pavadintos cerkvės.

„Dar įdomus dalykas, kad šv.Mikalojus buvo upeivių globėjas, o Kaunas apsuptas dviejų upių. Jo ikonografiją ir atvaizdaus Kaune įtvirtinti padėjo karalienė Bona Sforza. Ji buvo didelė šv.Mikalojaus gerbėja ir sau svarbias datas taikė prie šv.Mikalojaus datų. Sakau, imsime ir padarysime šv.Mikalojų Kauno globėju. Istorikas Edmundas Rimša šiai idėjai pritarė“, – dar vieną svarbų momentą mini K.Ignatavičius.

Miesto patriotas neabejoja – Šv.Mikalojaus bažnyčios atstatymas suponavo Kaunui visą puokštę gerų dalykų: „Aš didžiuojuosi, kad ant pečių vilkau kryžių, kuris dabar gražus kabo Šv.Mikalojaus bažnyčioje.“

Basi ant ledo

1941 metų birželio 14-ąją sugrūsti į gyvulinius vagonus lietuviai buvo ištremti į atšiauriausius Rusijos pakraščius. Maždaug trys tūkstančiai iš pirmosios tremties bangos po metų atsidūrė prie Laptevų jūros. Pusei jų ši vieta tapo pražūtinga. Sakoma, kad niekur nebuvo sunkiau negu ten, tuščioje Jakutijos tundroje.

„Mes šiaurės vaikai. Ten gimusios, bet savų atsiminimų neturime, nes buvome vos 2-ejų kai tėvai grįžo į Lietuvą, bet dokumentai su įrašais apie gimimą Jakutijoje primena pradžią“, – prakalbo šalia tėvo iniciatyva pastatytos jurtos muziejuje stovėjusios pusseserės Julija Putvytė-Benediktavičienė ir Giedrė Daniliauskaitė-Dabkevičienė.

Pasakojimai, nuotraukos lydėjo moteris nuo vaikystės. Tam, kad išliktų gyvi, tremtiniai iš velėnos, samanų ir medienos statėsi jurtas. Vėliau jas uždengdavo šlapiu sniegu, kuris virsdavo ledu.

Kai trėmė jų senelius, tai moterų tėvai dar buvo 13–14 metų vaikai. Tikėdamos, kad savo atvykimu prisideda prie lapteviečių atminimo išsaugojimo jos kasmet atvažiuoja į brolijos rengiamą susitikimą.

Esu suglumusi ir labai pagerbta gaudama šitą įvertinimą būtent iš šios bendruomenės.

„Kaip išgyveno? Mama, kuriai per 90 metų, neseniai kalbėjo, kad pati nesupranta kaip. Čia nesuvokiama. Labai daug mirė pirmą žiemą. Juos išmetė ledo saloje be nieko. Jie turėjo kurtis ir kažkaip sugalvoti kaip išgyventi žiemą. Gaudė Lenoje plaukiančius medžius, barža atplukdė kažkiek plytų ir statėsi jurtas. Iš metalinių bačkų darėsi pečiukus ir taip kažkiek šildėsi“, – pasakojimų nuotrupomis dalinosi moterys.

Dvi antklodė – buvo visas artimųjų turimas bagažas ledo saloje. Temperatūra krisdavo iki minus 40 laipsnių. Pirmą žiemą ir pragulėjo ant narų po tomis antklodėmis.   

„Vienintelis paaiškinimas kaip jie ten išgyveno – tai begalinė vidinė jėga. Kurie pasidavė, palūžo – mirė“, – kalbėjo tremtinių dukros.

Kertiniai ramsčiai

Nuo 1992-ųjų  į Lietuvos liaudies buities muziejuje vykstantį lapteviečių susitikimą seserys Elzė ir Anelė Pranskaitytės šiais metais atvyko kiek kita nuotaika nei anksčiau.

Praėjusiai metais mirė merginų močiutė, kuriai buvo vieneri, kai patyrė tremtinės dalią. Tad pagrindinis tikslas šiuo atvažiavimu – pagerbti močiutės atminimą. „Be to čia suvažiuoja visa šeima, tai gaunasi kaip ir šeimos susitikimas“, – merginos juokavo, kad čia apylinkėse aplink muziejuje stovinčią jurtą ir užaugo. Kasmetinių lapteviečių susirinkimų metu čia buvo jų žaidimų aikštelė.

Užaugusios tremtinių palikuonių šeimoje merginos nesistebi išgyvenusiųjų stiprybe ir vidine jėga. „Jie neturėjo kito pasirinkimo. Manau, kad padėjo ir šeimos aspektas, kai turi prižiūrėti brolius, seses, tėvus tai ir padeda išlaikyti norą gyventi“, – mintimis dalinosi merginos.

Lapteviečių brolija kertiniais išgyvenimo ramsčiais įvardija – meilę tėvynei, šeimos branginimą, bendrystę ir tikėjimą.

Žmogiškumo įrodymas

Lapteviečių brolijos sprendimu Dalios Grinkevičiūtės medalis už drąsą ir ryžtą, ginant pamatines vertybes – tiesą ir laisvę, įteiktas į susitikimą atvykusiai Vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei.

Laimučio Brundzos nuotr.

„Esu suglumusi ir labai pagerbta gaudama šitą įvertinimą būtent iš šios bendruomenės“, – susijudinimo neslėpė premjerė.

Ji prakalbo apie žodžių svarbą ir reikšmę. Prisiminė, kai ekonominės krizės metu prieš 13 metų stojusi prie Finansų ministerijos vairo priėmė nepopuliarius sprendimus ir neslėpė pergyvenimo dėl to. Būtent iš lapteviečių bendruomenės išgirdo, kad krizė ar problema yra tada kai plaukai prišąlą prie lovos dėl šalčio, kai šalia nuo bado miršta artimas ir nieko negali padaryti. Visa kita tėra laikini nepatogumai.

„Būsime tuo ir esame tuo kuo patys pasirinksime būti. Jeigu patys pasirinksime būti tėvyne, tiesa, tai tokie ir būsime“, – pagarbą lapteviečiams atidavė I.Šimonytė.

Medaliu už istorinės atminties įamžinimo darbus apdovanotas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius. O į susitikimą atvykęs Aukščiausiosios tarybos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis pareiškė: „Kol būsiu – visada ateisiu“.

Lapteviečiai kaip niekas kitas savo kailiu patyrę rūsčią golgotą geriau nei kas kitas gali įsivaizduoti ir nujausti šiandienos situacijos tragizmą ir trapumą dėl Ukrainoje vykstančio karo.

„Šėtono jėga dabar bando pasauliui primesti savo blogį, – Rusijos poziciją apibūdino profesorius. – Dabar – ne pokaris, dabar – karas“. Profesorius pašiepė kai kurių šalių vadovų pastangas kalbėtis su šėtonu. Esą tai neduos jokios naudos, nes šėtonas nesupranta žmonių kalbos.

O masiniai trėmimai – amžinas Lietuvos kančios ženklas, tremtiniai – gyvas nesunaikinamo žmogiškumo įrodymas.

Lapteviečių susitikime taip pat paminėtos 95-osios gydytojos ir rašytojos, savo prisiminimus aprašiusios knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Dalios Grinkevičiūtės gimimo metinės, kuri 1941 metais su šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą, vėliau į Trofimovską Jakutijos šiaurėje.

Širdies nepakankamumo liga serga labai daug žmonių: Europoje skaičiuojama per 15 mln., Lietuvoje – ne mažiau kaip 130 tūkst. Dažnai sakoma, kad tai visų ekonomiškai išsivysčiusių šalių problema. Širdies nepakankamumas yra kitų širdies ir kraujagyslių ligų – miokardo infarkto, negydomos arterinės hipertenzijos, širdies ritmo sutrikimo ir kitų, priskiriamų kardiologinių ligų klasei, – padarinys.

Gydytojų teiginys, kad širdies nepakankamumas yra mirtina liga, žmonėms, kuriems ji diagnozuota, sukelia neramių minčių. Apie tai, ką turėtų labai tiksliai žinoti širdies nepakankamumo ligoniai, kaip gyventi sergant šia liga, „Kauno diena“ kalbina Lietuvos kardiologų draugijos Širdies nepakankamumo darbo grupės vadovę, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorę Dianą Žaliaduonytę.

– Kada žmonės susirūpina širdies sveikata?

– Žmonės per mažai dėmesio kreipia į širdies ir kraujagyslių ligų prevenciją. Taip jau yra, kad kol žmogus sveikas, jis nevertina sveikatos. Rūpintis pradedama tada, kai kažkas atsitinka. Žmonės širdies ir kraujagyslių ligomis, kurių padarinys vėliau būna širdies nepakankamumas, nesuserga staiga. Kai jau serga širdies liga, neretai gydomas neadekvačiai, užsiima savigyda, pats nusprendžia, kada jam nutraukti vartoti vaistus, neklauso gydytojų nurodymų.

Tačiau negalima sakyti, kad visada kaltas tik pacientas. Būna visaip – gal žmogus ne visada gauna tinkamą pagalbą. Blogas paslaugų prieinamumas (tai matėme per pandemiją) – eilės pas specialistus ar kliūtys užsiregistruoti – priežastys, dėl kurių ligonis lieka be tinkamo gydymo.

Dar egzistuoja mitas – priprasime prie vaistų ir jie nebepadės. Tai netinka kalbant apie kardiologinius vaistus.

– Širdies nepakankamumo ligoniai ne visada gydomi tinkamai?

– Dar ir šiandien pacientui, kai liga pažengusi, kai jau aiški širdies nepakankamumo diagnozė, ne visada skiriamas 100 proc. tinkamas gydymas. Mes daug dėmesio skiriame supažindinti gydytojus, slaugytojus, rezidentus, studentus su šiandieniu moderniu širdies nepakankamumo gydymu. Informuojame, kad yra net keletas vaistų grupių, kurios privalo būti skirtos širdies nepakankamumo ligoniui, jei norime suvaldyti ligą. Jie veikia skirtingas širdies nepakankamumo vystymosi grandis. Yra naujų vaistų grupių, kurie turėtų atsirasti pacientų gydymo schemoje tam, kad prailgintume gyvenimą ir pagerintume gyvenimo kokybę. Pabrėžiame, kad būtina nuolatinė tokio ligonio priežiūra, kad reikia pakeisti požiūrį į šią ligą ir išmokti su ja gyventi. Tai ne taip paprasta, kad paskyrei vaistus ir gali pamiršti pacientą. Ši liga reikalauja ligonį apžiūrėti kas pusę metų, pakoreguoti gydymą, titruoti dozes, peržiūrėti, ar nėra vaistų šalutinių efektų, galbūt laikas siųsti intervenciniais būdais gydyti širdies nepakankamumą, ruošti širdies transplantacijai. Reikia žinoti ir tai, kad kai kuriuos vaistus ligonis gali ir pats pasikoreguoti, jeigu mes išmokome jį tai daryti.

Pastaba: anot profesorės D.Žaliaduonytės, žmonės per mažai dėmesio skiria širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Pacientui reikia išmokti gyventi su šia liga. Tačiau kaip išmokti?

– Lietuvoje ilgai nebuvo žinių, kaip išmokyti ligonį gyventi sergant širdies nepakankamumu. Esame perėmę skandinavų širdies nepakankamumo priežiūros patirtis. Tai šiandien įgyvendinama, bet dar ne visoje Lietuvoje prieinama.

Lietuvoje yra širdies nepakankamumo kabinetų, į kuriuos pacientai gali patekti po stacionarinio gydymo dėl paūmėjusio širdies nepakankamumo. Tuose kabinetuose jie ir yra mokomi, kaip gyventi sergant širdies nepakankamumu. Pokalbio taip pat kviečiami ir ligonio artimieji. Aiškinama viskas: ir ką valgyti, ir kaip vartoti vaistus, kada laikas pas gydytoją, kada pakanka gydytojui paskambinti, kada ligonis pats gali susireguliuoti vaistus, išaiškinama, kokia tai liga.

Jungtinėse Amerikos Valstijose yra širdies nepakankamumo klinikų, kuriose apmokytas slaugytojas suteikia informaciją. Lietuvoje tokių klinikų nėra. Šiandien už širdies nepakankamumą turinčių pacientų mokymą atsakingi širdies nepakankamumo kabinetuose dirbantys gydytojai ir slaugytojai, šeimos gydytojai, kardiologai.

Kai kurie gydytojai spėja suteikti ligoniui visą reikalingą informaciją, kai kurie nespėja. Vis dėlto manau, kad tai turėtų būti ne gydytojo darbas, o labiau slaugytojo.

– Užsiminėte apie širdies nepakankamumo kabinetus Lietuvoje. Kiek tokių kabinetų yra Kaune?

– Lietuvoje teikiamos gydytojo kardiologo ir slaugytojo konsultacijos, į kurias įeina paciento mokymas sergant širdies nepakankamumu (taip oficialiai vadinasi specializuota programa). Kaune veikia du tokie kabinetai. Vienas – Kauno klinikų Kardiologijos klinikos konsultacijų ir diagnostikos centre, kitas – Kauno ligoninės Šančių padalinyje, Konsultacijų poliklinikoje.

– Ar žmonės žino apie tokius specializuotus kabinetus?

– Man atrodo, kad žinomumas nepakankamas, nors ir stengiamės apie tai informuoti. Kadangi pati dirbu tame kabinete ir Klinikose, ir Kauno ligoninėje, laukiame pacientų, nes priimti jų galėtume ir daugiau. Čia dirba puikiai parengtos komandos. Tai gydytojai ir slaugytojai, kurie, prieš teikdami šią paslaugą, specialiai apmokomi. Ir Klinikose, ir Kauno ligoninėje yra kelios komandos, galinčios dirbti šį darbą, suteikti informaciją.

Mes, gydytojai, stengiamės, kad stacionaro skyriuose gulintys pacientai jau ten sužinotų apie šią paslaugą, kviečiame gydytojus pasakyti ligoniams apie teikiamą specializuotą širdies nepakankamumo paslaugą. Tačiau net jei atsitinka taip, kad paciento nenusiunčia į tokį kabinetą gydytojas, kuris jį gydė stacionare, dabar (pagal galiojantį sveikatos apsaugos ministro įsakymą) tai gali padaryti ir šeimos gydytojas, ir vidaus ligų gydytojas, jei ligonis po stacionaraus gydymo sugrįžo pas jį. Šeimos gydytojas, žvelgdamas į epikrizę, mato, kad žmogus gulėjo ligoninėje dėl širdies nepakankamumo. Jis taip pat turi teisę nusiųsti pacientą į širdies nepakankamumo kabinetą.

Šiandien gerdami vaistus ilginame savo ateities metus. Reikia laiko ir būti kantriems siekiant vaistų efekto.

– Ko pacientui tikėtis širdies nepakankamumo kabinete?

– Yra sudaryta tam tikra programa, įtvirtinta Sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Kiekvienam pacientui, turinčiam siuntimą į šį kabinetą, priklauso keturios konsultacijos. Jos gali būti išdėstytos metams, kas dvi savaites ar kas mėnesį. Gydytojas sprendžia, kaip paskirstyti tas konsultacijas. Norime, kad ligonis po stacionaraus gydymo į mūsų kabinetą patektų bent jau po poros savaičių. Vienas iš šio kabineto tikslų – pritaikyti vaistus, ypač jų dozes. Išvykdamas po stacionaraus gydymo, pacientas dar negauna optimalių vaistų dozių, todėl labai svarbu gydymo tąsa ir korekcija kuo anksčiau po stacionaraus gydymo.

Minėtų keturių susitikimų metu ligonis patenka pas gydytoją, tačiau svarbiausias vaidmuo tenka slaugytojui. Slaugytojas dvi akademines valandas praleidžia su pacientu – suteikia žinių apie ligą, jos eigą, prognozę, vaistus, kuriuos jis turės gerti, apie tai, kaip vaistai veikia, kada pamažinti dozes, kada padidinti, kaip ligonis gali leisti laisvalaikį, kaip vartoti skysčius, ką tinka valgyti ir ko nevalgyti.

Kiekvieno apsilankymo metu atliekami kraujo tyrimai, gydytojas gali vertinti paciento būklę – gerėja ji ar blogėja. Dažniausiai širdies nepakankamumo ligonių, besilankančių tokiuose kabinetuose, būklė gerėja ir mes dėl to labai džiaugiamės. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo: jei pacientui teikiamos specializuotos širdies nepakankamumo paslaugos, gerėja ligos prognozė, mažėja pakartotinių hospitalizacijų. Tai ir yra pagrindiniai gydymo tikslai.

– Į diagnozę – širdies nepakankamumą, ypač jei savijauta dar nėra labai bloga, neretai pažiūrima pro pirštus. Tačiau skelbiama, kad, diagnozavus šią ligą, gyvenimo trukmė tesiekia penkerius metus.

Kai žmogui diagnozuota tokia liga, tikėtina, kad gydymas jam jau  paskirtas. Tačiau atlikti klinikiniai tyrimai rodo: gana sunku užtikrinti, kad pacientas vartotų jam skirtus vaistus. Tai nėra tik Lietuvos problema, taip yra ir kitose Europos šalyse. Yra daug priežasčių, kodėl ligonis nesigydo maksimaliai – vienas pamiršta, kitam gydytojas nepaskiria visko, kas priklauso, ir pan.

Iš anksčiau yra atėjusi manipuliacija širdies nepakankamumu kaip diagnoze. Gal dėl diagnostikos trūkumo, gal dėl požiūrio: ai, tau čia skauda krūtinę, tai greičiausiai bus koks nors širdies nepakankamumas. Šiandien bandome keisti šią tradiciją – aiškiname, kad tai yra liga, kuri turi etiologinių priežasčių. Be to, yra diagnostika, kuri gana paprasta, liga nustatoma remiantis echokardiografija ir kraujo tyrimais (tiriami natriureziniai peptidai). Kai jau tikrai nustatytas širdies nepakankamumas, tai prognozės požiūriu yra labai nepalanki liga. Mūsų, medikų, tikslas yra keisti pacientų mąstymo koncepciją, t.y. juos įtikinti: jei jau patvirtintas širdies nepakankamumas, labai svarbu gydytis, nes kitaip prognozė – labai bloga.

– Tačiau, nepaisant grėsmingos prognozės, dalis pacientų, pagerėjus būklei, nutaria, kad jie sveiki ir ignoruoja skirtą gydymą.

– Negaliu jų smerkti, nes taip elgtis, kai savijauta pagerėja, labai žmogiška. Tačiau labai kviesčiau žmones vartoti jiems skirtus vaistus. Pagerėjusi sveikata yra vaistų efektas. Jeigu pacientas nutraukia vartoti vaistus, tai dar kažkiek laiko jo sveikata išlieka nebloga, tačiau ilgainiui būklė vėl pablogėja, o tada viską reikia pradėti nuo pradžių.

Tačiau svarbiausias dalykas, kurio mūsų pacientai gal ne visada supranta, – vaistų efektas nėra trumpalaikis. Širdies nepakankamumui skirti vaistai veikia plačiai, daug lemia įvairūs neurohormonai, kuriuos ne taip greitai sureguliuoja vaistai, – gali užtrukti mėnesį, o gali ir šešis mėnesius, ir, aišku, tų vaistų poveikis tęsiasi ilgėliau. Efektas toks, kad šiandien gerdami vaistus ilginame savo ateities metus. Reikia laiko ir  būti kantriems siekiant vaistų efekto. Pradėdami gydymą skiriame mažesnes dozes, kad prisitaikytų organizmas, kraujospūdis, širdies susitraukimo dažnis, kad persitvarkytų neurohormonai; ilgainiui dozes didiname siekdami geriausio efekto.

Dar egzistuoja mitas – priprasime prie vaistų ir jie nebepadės. Tai netinka kalbant apie kardiologinius vaistus. Pagrindinės vaistų grupės – širdies remodeliavimąsi veikiantys, širdies susitraukimo dažnį ir kraujospūdį veikiantys, šlapimą skatinantys vaistai.

– Vis dėlto paslaugų prieinamumas išlieka problema. Štai pavyzdys: pacientas tris mėnesius laukė vizito pas kardiologą vienoje Kauno poliklinikoje. Likus kelioms dienoms iki paskirto vizito, jam pranešė, kad vizitas atšauktas ir rekomendavo registruotis iš naujo. Vėl trys mėnesiai laukimo.

– Aš taip pat kartais girdžiu tokių istorijų ir dėl to labai liūdna. Tik galiu užtikrinti, kad visos gydymo įstaigos stengiasi priimti ligonius kuo greičiau, o kartais nutinka visaip, gydytojai irgi suserga. Šiandien yra galimybių pas kardiologą patekti ne vienoje poliklinikoje, yra poliklinikų padalinių, yra ligoninių poliklinikų, privačių centrų. Laikas, per kurį ligonis patenka pas gydytoją, yra labai svarbus, o vieta, kur pas jį pateks, ne tiek svarbi. Kiekvienas kardiologas žino šiuolaikinius širdies nepakankamumo gydymo standartus ir ras galimybių nusiųsti ligonį  gauti reikalingų paslaugų pagal jo poreikį.

Geri pokyčiai

Alminos balsas jaunatviškas, žvalus. Ji šypteli, kad aplinkiniai ją laiko jaunesne, nei matyti iš asmens dokumentuose įrašytos gimimo datos. Pagirta, kad toks amžius – pats žydėjimas, neieško žodžio kišenėje: „Tai ir žydime, dabar pats gyvenimas. Viskas verkta atverkta. Daug visko buvo, daug visokių minčių. Žinote, širdis tai ne koja, ranka ar pirštas. Širdis – svarbiausias žmogaus organas.“

Neretai susidaro įspūdis, kad sunkius išgyvenimus dėl sveikatos patyrę žmonės labiau moka džiaugtis kasdieniais paprastais dalykais kaip gyvenimo dovanomis, kurių kiti nepastebi.

„Sūnus gyvena penktame aukšte. Dabar galiu užlipti be didelių sustojimų, gal tik jau užlipusi ir nuėjusi į butą turiu atsikvėpuoti", – Almina išskiria ryškiausią pokytį po širdies gydymo. Iki tol smarkiau einant, lipant moterį nuolat kamavo dusulys, trūko oro, tino kojos ir visas kūnas.

Almina nuolat vartoja vaistus ir sako, kad sveikatos pagerėjimas įvyko dėl specialistų jai skirto gydymo ir mažo aparatuko. „Man implantuotas defibriliatorius su kardioverteriu. Dėl jo viskas stimuliuojama. Žinoma, padeda ir nuolatinė gydytojų priežiūra, – apie maždaug prieš ketverius metus implantuotą širdies pagalbininką kalba Almina. – Atrodo, prieš ketverius metus. Matote, kaip gera gyventi, – net pamiršau.“

Niekada negali žinoti, ar po penkerių metų ir penkių minučių kažkas gali nutikti.

Alminai ir anksčiau buvo mėginta implantuoti stimuliatorių, bet pagal moters fiziologiją jis netiko. Teko keisti gydymo strategiją. Moteris atvirauja: niūros mintys apie tai, kad jau visai blogai, lindo į galvą, bet žinojimas, kad yra puikių specialistų, galinčių padėti, kuriais ji gali pasitikėti, neleido palūžti.

„Šakalytė – tobulas žmogus, griežtas, bet teisingas, nepaliks bėdoje. Gal šiurkščiai pasakysiu, bet malonu ir sirgti, kai tokių žmonių yra“, – apie ją gydžiusią Kauno klinikų Širdies nepakankamumo ir ydų skyriaus vadovę profesorę Gintarę Šakalytę atsiliepia Almina.

Ieškojimų metai

Alminos širdies nepakankamumo ligos istorija prasidėjo prieš maždaug penkiolika metų. Kažkiek kamavo dusulys, tačiau nebuvo nepakeliamas. Tuo metu Almina su vyru išsiruošė pas draugus į Vokietiją. Vyko automobiliu, kelionė ilga, sėdima padėtis vargino moterį, ištino kojos. Anot Alminos, pasidarė vos ne trigubai didesnės nei įprastai.

„Nežinojome, ką daryti ir kas galėtų būti. Kreipėmės į gydytojus. „Dusina? Tai tau astma, – nusprendė daktarai. Kokia čia astma? Niekada gyvenime nieko nebuvo, peržiūrėjome visą genealoginį medį – niekas tokios problemos neturėjo“, – pirmą ryškų sveikatos pablogėjimą prisimena Almina.

Na, bet maža ką, susitaikė su diagnoze. Ėmė gydytis purškiamais vaistais nuo astmos, tačiau kuo daugiau purškė, tuo blogiau darėsi. Dar labiau dusino, dar daugiau trūko oro. Moteris pasakoja, kad jautėsi kaip žuvis, išmesta ant kranto, vis gaudė orą. Vėl purškė, vėl dusino, gal net labiau dusino pasipurškus vaistais nuo astmos, nei jų nepurškiant.

Galiausiai prieniškė pateko į Kauno klinikas. „Vienas profesorius ir sako: „Mergyt, tau kokios trys savaitės likusios su šitais purškalais.“ Pasirodo, aš dar blogiau dariau, nežinodama, kas iš tiesų man yra“, – klaidingos diagnozės pasekmes ir pirmą žinią apie širdies bėdą išgirdo Almina.

Tada, prieš penkiolika metų, ir prasidėjo Alminos gydymo kelias. Buvo atlikta širdies echoskopija, moteris buvo stacionarizuota, atlikta širdies biopsija – aiškintasi, kokia ligos priežastis.

„Galvojau, kad viskas nuo mano jaunystės intensyvaus sporto. Lankiau gimnastiką, sportinius ir tautinius šokius, siekiau sportinių rezultatų. Tačiau prisiminiau: vienais metais taip stipriai susirgau gripu, kad maniau atiduosianti galus, nors visada uoliai skiepijausi nuo gripo. Taip ir ieškojome, ar tai atsitiko nuo sporto, ar buvo gripo pasekmė. Galutinė gydytojų išvada: vis dėlto tai buvo gripo pasekmė“, –  tęsia Almina.

Požiūris: su širdies nepakankamumu susidraugavusi moteris džiaugiasi kiekviena diena kaip didžiausia dovana. 

Gyvenimo džiaugsmas

Almina ir pati sako, kad nėra tinkamų žodžių apibūdinti tam, ką jautė sužinojusi, kad jos širdis dėl gripo komplikacijos yra pažeista, pavargusi. „Esu stiprus žmogus, bet tuo metu pasaulis tapo nemielas. Mes gyvename prie Nemuno. Čia yra labai gražus tiltas per upę. Atėjau ant to tilto, sustojau ir galvoju: jau taip ar taip blogai, tai gal reikia atsisveikinti“, – anuometes niūras mintis liejo Almina.

Tamsiausia būna prieš aušrą. Almina susiturėjo. Pagalvojo apie šeimą, vaikus. „Kam nuo to bus geriau? Kodėl turi kentėti mano artimieji? Juk turi būti kažkoks kelias pirmyn? Ėmiau galvoti, kad juk tas žengimas pirmyn ir yra išeičių ieškojimas, o jų kažkokių juk yra. Ašaras nusibraukiau ir atgal – namo. Gyviesiems kapų nėra. Po truputėlį kabinausi į gyvenimą“, – tęsia Almina.

Dabar moteris džiaugiasi kiekviena išaušusia diena. Namai pilni jos mėgstamiausių gėlių ir augalų. Augina Meino meškėnų veislės kates ir kartoja kaip mantrą, kad nė vienas nežinome, kiek ir ko mums likimas dovanoja.

„Apskritai, reikia gyventi šia diena. Niekada negali žinoti, ar po penkerių metų ir po penkių minučių kažkas gali nutikti. Reikia džiaugtis tuo, ką turi", – Almina laiminga. Vaikai dideli, jau padovanojo mamai ir anūkų. Pati susitvarko namus, nors anksčiau grindis plaunant tekdavo po keletą kartų ilsėtis.

„Daktarai sako, kad dėl širdies problemos turiu būti kaip lėlė. Kokia aš lėlė... Negaliu. Turiu eiti, kažką daryti. Kiekvienas žino, kad, jei sustos,  sustos visam. Mano gyvenime pilna veiklos", – žvaliu balsu dalijasi apie nepakartojamai nuostabią kasdienybę.

Almina neslepia sulaukianti pylos iš artimųjų. Vyras su vaikais bara atimsiantys kauptukus, kastuvus, paslėpsiantys šluotas, bet ir žino, kad tokiais būdais Alminos nesustabdys.

Sveikatos šaltiniai

Kad ir kaip būtų, gyvenimo etapus dažnai skirstome iki kažkokių svarbių įvykių ir po jų, kartais tie įvykiai susiję su sveikata – gyvenimas iki operacijos ir po jos. Paklausta, ar dėl sveikatos teko keisti iki tol įprastą gyvenimo ritmą ir įpročius, Almina susimąstė, tačiau ne todėl, kad reikėjo daug ką keisti, priešingai – pokyčių buvo ne tiek ir daug.

Moteris ėmė vardyti, kad mitybos įpročiai šeimoje buvo gana sveiki. Alkoholio moteris ir taip praktiškai nevartojo. Mėsą perka iš ūkininkų, tačiau labiau mėgsta daržoves, rūkytų gaminių ir taip vartojo labai mažai, sriuba mėgaujasi taip pat kaip iki operacijos.

„Kai man pasidaro blogai – kreipiuosi į gydytojus. Vaistus pareguliuoja, ir viskas. Kaip gali užsiimti saviveikla dėl vaistų? Visi šie dalykai – tik su gydytojų rekomendacijomis. Širdis – juk pats svarbiausias organas, kaip gali juo rizikuoti, užsiimdamas kažkuo, ko pats neišmanai", – apie pasitaikančią kitų žmonių savigydą kritiškai kalbėjo Almina.

Vis dėlto vienu svarbiausių dalykų Almina laiko gebėjimą nepasiduoti sudėtingoje situacijoje. Kokia liga besusirgtum. Kiek įmanoma, visiems pataria stengtis judėti, užsiimti miela veikla. „Gyvenimas duotas tik vienas, todėl ir turi gyventi. Kas iš to, kad sudėjusi rankas dejuosi, kaip nieko negali“, – žvalus Alminos balsas neleido abejoti jos žodžiais.

Bene svarbiausias viso sveikimo kelio faktorius – šeima. „Mūsų šeima – vienas kumštis. Bet kokioje situacijoje mes visi esame vienas už kitą. Kartais ir žodžių nereikia, pakanka gražaus gero žvilgsnio. Tuo, manau, daug pasakyta. Tai – ir palaikymas, paspirtis eiti tolyn, žiūrėti į priekį, stengtis, gyventi",  – artimaisiais didžiuojasi Almina.

„Mama, mes su tavimi“, – Almina kartoja sūnų sakomus žodžius ir priduria, kad vargu ar gali būti kas geriau, nei girdėti vyrą sakant: „Aš tave myliu.“

Specialisto komentaras

Prof. Gintarė Šakalytė, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Širdies nepakankamumo ir ydų skyriaus vadovė, gydytoja kardiologė:

Širdies nepakankamumo gydymas nėra vienos ar kelių tablečių išgėrimas. Tai yra sudėtingi medicininiai sprendimai, kompleksinis gydymas. Rekomenduojamos nemedikamentinės priemonės ir gyvensenos keitimas: lengvi ar vidutiniai fiziniai pratimai – ne statiniai, o judesio. Taip pat nuolatinė svorio stebėsena, tiek perspėjant apie skysčių kaupimąsi organizme, tiek siekiant optimalaus kūno svorio, riebaus maisto ir druskos ribojimas maiste. Druska yra vienas iš dažniausiai naudojamų konservantų, net 80 proc. druskos gauname valgydami pramoniniu būdu pagamintą maistą. Siūlome valgyti namuose gamintą maistą, papildomai nedėti druskos, nenaudoti rūkytų ar sūdytų produktų. Savo praktikoje gydžiau vieną pacientę, kuri buvo stacionarizuota į intensyvios terapijos skyrių dėl paūmėjusio lėtinio širdies nepakankamumo, o būklės pablogėjimą sukėlė labai nekalta priežastis – mėgavimasis šviežiai raugintais agurkais, kuriuose, nors kartais nesusimąstome, yra gausu druskos.

Gydymas vaistais yra svarbi gydymo dalis. Pastaraisiais metais pakito gydymo schemos, rekomenduojamos naujos vaistų klasės. Tinkamai paskirti ir nuolat paciento vartojami vaistai gerina gyvenimo kokybę, retina gydymo stacionare dažnį arba leidžia išvengti ligoninės, ilgina gyvenimo trukmę.

Gydytojų konsiliumo sprendimu yra taikomi ir sudėtingesni gydymo būdai – implantuojami sudėtingi stimuliatoriai, labiau ligotiems pacientams – širdį pavaduojantys prietaisai, kartu su kardiochirurgais yra aptariama širdies transplantacijos galimybė. Kauno Klinikų kardiologijos klinikoje pacientų, sergančių širdies nepakankamumu, gydymas yra toks pat kaip ir bet kurioje geriausioje Europos ar pasaulio ligoninėje. Po gydymo stacionare pacientai yra stebimi ir konsultuojami širdies nepakankamumo kabinetuose ambulatoriškai, stebima jų būklė, jie mokomi suprasti ligą, stebėti savo būklę, sveikai maitintis ir, kiek leidžia liga, aktyviai gyventi.

Daina įkvepia

Beveik 100-metį gyva Dainų šventės tradicija padėjo dar vieną tašką istorijoje ir ten kur suteka upės, ir ten kur viskas 1924 m. ir prasidėjo – Kaune. 2022 metų Dainų ir šokių šventė taip ir vadinosi –„Čia suteka upės“.

Šventės metu skambėjo gražiausi visų laikų kūriniai, kuriuos atliko suaugusiųjų, studentų, moterų, vyrų, merginų, berniukų, jaunuolių bei moksleivių chorai.

Drauge pasirodė įvairūs tautinių šokių ansambliai – vaikų, jaunimo ir studentų, bei vyresniųjų. Taip pat dalyvavo ir profesionalių muzikantų kolektyvai.

Solinius pasirodymus su chorais ir muzikantais dovanojo: Egidijus Bavikinas, Gabrielė Bukinė, Neringa Nekrašiūtė, Artūro Anusausko ritmo grupė, Rimvydas Mitkus, „Sauliaus Petreikio trio“, Vitalija Narušienė, svečias iš Ukrainos Demjan Šyjan ir šokėja Stefanija Nosovaitė.

Pirmą kartą Dainų ir šokių šventė vyko ne įprastoje vietoje – Dainų slėnyje –, o „Žalgirio“ arenoje. Pirmą kartą Dainų ir šokių šventėje skambėjo ne tik lietuviškos dainos, o ir visame pasaulyje dabar dainuojama ukrainiečių daina „Oy u luzi chervona kalyna“.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Ją atliko 14-metis ukrainietis Demjan Šyjan, o dirigavo Kyjivo nacionalinės operetės teatro dirigentė Oksana Madaraš.

Dainų ir šokių šventės režisierė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbanti solistė  Viktorija Streiča pasakojo prieš tris metus stačiusi spektaklį Kyjive, kuriame vaidino D. Šynjanas. Prasidėjus karui su režisiere susisiekė berniuko mama ir taip jie atsidūrė Lietuvoje, V. Streičos šeimoje.

Čia 14-metis D. Šynjanas dainuoja chore „Jaunystė“ ir tęsia draugystę su muzika. Skambant „Oy u luzi chervona kalyna“ „Žalgirio“ arenoje surinkę žiūrovai pirmą kartą šventės metu atsistojo.

„Negalime apsiprasti su tuo, kas vyksta Ukrainoje, su karu, negalime to pamiršti“, – įsitikinusi režisierė V. Streiča.

Dainų ir šokių šventės vedėjai taip pat priminė, kad nė vienas pasaulio ginklas neprilygsta dainai – ginklai naikina, o daina įkvepia.

Šioje šventėje pagrindinis herojus yra daina. Tai, ko gero, yra vienintelis dalykas, kuris gali palaikyti tautos dvasią, kai po visų pandemijų esame susiskaldę ir dar prisideda karo fonas.

Perima atsakomybę

Daina keitė dainą, šokis šokį, o susirinkusi publika palaipsniui susiliejo su atlikėjais. Mobiliųjų telefonų švieselių jūra, plojimai, lingavimai, iš vietos kelianti banga sulig kiekvienu kūriniu augino bendrą nepakartojamą atmosferą ir bendrystės jausmą.

„Šioje šventėje pagrindinis herojus yra daina. Tai, ko gero, yra vienintelis dalykas, kuris gali palaikyti tautos dvasią, kai po visų pandemijų esame susiskaldę ir dar prisideda karo fonas. Daina primena mūsų tautos praeitį ir mūsų tautos moralę. Kai dalis pasaulio elgiasi amoraliai, mums reikia prisiminti savo tautos ištakas. Tai yra svarbiausia“, – šventės prasmę įvardijo V. Streiča.

Tris valandas trukusioje Dainų ir šokių šventėje paskutinius kūrinius dirigavo šventės meno vadovė Danguolė Beinarytė.

„Muzika priverčia tūkstančius kvėpuoti, galvoti ir dainuoti vienu ritmu, suvienija, įkvepia ir kuria bendrumo dvasią. Tai ypač svarbu šiuolaikiniame pasaulyje, kuris skaldosi, griūva ir nė vienas negali būti tikras dėl rytojaus. Prasmingai – „Čia suteka upės“ – pavadinta šventė, kurios tema užkoduota ir pagrindinėje dainoje „Čia mano namai“, bylojančioje apie grįžimą į savo ištakas, bendrystę, į dainų lopšį Kauną“, –  kartojo D. Beinarytė.

Griaudėjo plojimai, žiūrovai stovėjo, o pabaigai susirinkę visi iki vieno dalyviai atrodė laimingi – jų šventė, jų diena.

Ir dar svarbus momentas – šventė, kuri eina iš kartos į kartą. Mažiausi šventės dalyviai tarsi perima estafetę ir pareigą bei atsakomybę tęsti. Ir taip jau beveik 100-ą metų.

Nemanau, kad iš Dainų ir šokių šventės reikia daryti šou. Dainų šventė turi gilias tradicijas, kurių esmė – suvienyti žmones ir prisiminti, kad visi esame viena tauta.

Sentimentai Dainų slėniui

Tenka pripažinti, kad į „Žalgirio“ areną iš Dainų slėnio persikėlusi šventė atrodė kiek kitokia. Kitokius uždavinius teko kelti ir šventės rengėjams.

„Kai esi lauke, kai dangus virš galvos yra viena, o „Žalgirio“ arena yra tamsi patalpa. Iš vienos pusės gal ir įdomiau, galėjome naudoti daugiau šviesų. „Žalgirio“ arena duoda laisvę fantazijai ir norisi daryti šou. Bet aš nemanau, kad iš Dainų ir šokių šventės reikia daryti šou. Dainų šventė turi gilias tradicijas, kurių esmė – suvienyti žmones ir prisiminti, kad visi esame viena tauta“, – apie vietos pakeitimą kalbėjo režisierė V. Streiča.

Tačiau prie tradicinės Dainų ir šokių šventės įpratę žiūrovai tai vertino griežčiau. „Buvo labai gražus koncertas, bet ne Dainų ir šokių šventė. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas unikalus renginys ir turi vykti unikalioje vietoje – Dainų slėnyje“, – įsitikinęs Vytautas.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Jo žmona Aldona leidosi į sentimentus: „Šventė Dainų slėnyje visada būdavo įvykis. Stebi orus, svarstai, ar pakaks tik striukės, o gal reikia ir šiltesnį pleduką įsimesti. Stogu virš galvos tampa žvaigždėtas dangus, o ąžuolai nuo gaudžiančių chorų svyruoja į taktą. Nenusakoma emocija ir grožis“.

Vadinkime, kad šiųmetė Dainų ir šokių šventė lengvabūdiškai išsuko iš kelio ir tikėkimės, kad 2024-aisiais 100-oji Dainų ir šokių šventė grįš į Dainų slėnį ir ąžuolai vėl links nuo dainų ir šokių.

Atgims kitaip

Vienoje gražiausių miesto vietų, ant Žaliakalnio kalno šlaito, tarp Kauko laiptų ir Radastų gatvės, nuo tarpukario stovėjo išskirtinis pastatas. Čia sau vilą buvo pasistatęs architektas Feliksas Vizbaras. Sovietmečiu ji buvo rekonstruota ir paversta prestižiniu „Kauko“ restoranu, kuris nuskuro nepriklausomoje Lietuvoje.

Prieš maždaug dešimtmetį atlikti tyrimai parodė, kad pastate išlikę autentiški elementai yra pernelyg sunykę, kad juos būtų galima išsaugoti. Pastato situaciją iš paveldosaugos pusės komplikavo ir dar kelios priežastys: po perstatymo sovietmečiu padidėjęs pastato tūris nebuvo artimas Žaliakalnio užstatymui, o dėl Vizbaro vilai pasirinktų itin prastos kokybės statybinių medžiagų ir išlikusios griuvėsių dalys yra neberestauruojamos.

Vertingųjų savybių pastate neatrado ir Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba. Tad buvo nuspręsta, kad teritorijoje prie pastato Kauko al. 2 „vilų pobūdžio pastatų, atstovaujančių kaunietiškojo modernizmo mokyklai, užstatymo“ vertingųjų savybių nėra. 2016 m. „Kauko“ restorano likučiai buvo nugriauti.

„Archispektra“ vizualizacija.

Vis dėlto šiandien pristatomame „Kauko vilų“ projekte vietos istorinė svarba, jautrus visuomenės požiūris į ją turėjo bene svarbiausią reikšmę. Projekto vystytojai nėjo lengviausiu keliu – pasirinkti architektą, tik pagal privalomas procedūras jį paviešinti ir ramiai realizuoti sumanymą.

Priešingai – projekto „Kauko vilos“ vystytojas Robertas Jocius, vertindamas, kad tai išskirtinė vieta, ir norėdamas rasti geriausią sprendimą, organizavo konkursą.

„Ieškodamas, koks formatas turėtų būti, pasikviečiau penkias architektų grupes, kad būtų aptartos geriausios idėjos ir rastas geriausias sprendimas“, – sau ir architektams išsikeltą uždavinį argumentavo R.Jocius.

„Archispektra“ vizualizacija.

Jis pasirinko „Archispektrą“ ir architektą Igną Kalinauską „Mano supratimu, jie geriausiai atspindėjo architektūrinį, urbanistinį Žaliakalnio audinį, sukurdami tris atskirus tūrius. Nestandartinis sprendimas buvo pastatus atitraukti nuo šlaito. Kiti konkurso dalyviai maksimaliai priartėdavo prie šlaito iškyšulio, o jie sprendė priešingai – atsitraukė. Taip jie geriausiai išnaudojo sklypo visas vertingąsias savybes. Pats sklypas yra didelė duotybė, gražus vaizdas“, – pasirinkimo motyvus minėjo projekto vystytojas.

Istoriškai, nuo restorano „Kaukas“ laikų, šalia pastato buvo fontanas. R.Jocius užsiminė, kad nori atgaivinti fontaną, tačiau jis bus kitoks. Svarstoma įrengti ir skulptūrų parką, kad ir sklypas būtų puošmena.

„Archispektra“ vizualizacija.

Įkvėpė Žaliakalnio vilos

„Kauko vilų“ projekte – trys gyvenamieji daugiabučiai, kuriuose numatoma įrengti vienuolika butų – nuo 64 iki 300 kv. m ploto. Kiekvienas butas turės savo terasą arba balkoną. Kiekviename korpuse bus įrengti liftai, kuriais bus galima pakilti iš automobilių aikštelės. Projektuojamos 23 automobilių stovėjimo vietos.

„Pradėdami projektuoti, pirmiausia svarstėme, kiek pastatų turėtų atsirasti šioje vietoje. Analizavome iš urbanistinės pusės Žaliakalnio užstatymą, aplinkiniuose sklypuose esamas erdves, atstumus tarp namų, aukščius. Išanalizavę Žaliakalnio morfotipą, priėjome prie išvados, kad ten turėtų būti trys tūriai, o tarp jų – atsirandantys plyšiai“, – apie projektavimo pradžią pasakojo architektas I.Kalinauskas.

Didelis dėmesys skirtas pastatų išdėstymui. „Kai yra trys namai ir vienas iš jų atitrauktas į sklypo gilumą, einant aplink sklypą iš Radastų gatvės pusės ar Kauko laiptais visada matomas vienas namas, kiti lieka uždengti. Tik iš kalno apačios matomi visi trys, tačiau atsiranda plyšiai ir atrodo kaip trys atskiri namai, pozicionuoti skirtingu atstumu nuo šlaito. Ir pasislepia, ir atsiskiria vienas nuo kito. Tai mums pasirodė tinkamiausias mastelis“, – aiškino architektas.

Fasado pasirinkimo išraišką įkvėpė Žaliakalnio vilos. Nors architektai pasiūlė betoninį fasadą, tačiau siekiama sudaryti lengvumo įspūdį. „Mūsų pasiūlytas betono fasadas yra vertikaliai subrūkšniuotas ir turės 3D efektą – vertikaliai gremžto betono. Nors ir betonas, tačiau bus gana trapi medžiaga. Net ir vizualizacijose matyti, kad tai kažkiek primena suskilinėjusio medžio elementus. Norėjome į betono medžiagą įdėti trapumo. Fasado kompozicija yra iš horizontalių juostų, o tai irgi būdinga Žaliakalnio viloms“, – tęsė I.Kalinauskas.

Fasado ornamentiką įkvėpė Vizbaro pilaitė. Formos kurtos naujai ir fasadas tampa labiau dekoratyvus nei įprastai, jei būtų projektuojama kitoje vietoje. „3D įspaudais suminkštintas fasadas bus stipriai grublėtas ir turės 3D ažūrinių elementų – vieni juose mato tulpes, kiti dar kažką. Betonas nebus lygus, bus kaip trapus sausainis“, – niuansais dalijosi architektas.

Projekto vystytojo ir architekto nuomonės sutapo dėl automobilių stovėjimo aikštelės – jos prie namų neturi būti. Automobiliams bus skirta požeminė aikštelė.

„Galima buvo automobiliams skirti pirmą aukštą, bet urbanistiškai neatrodė teisinga. Geriau pirmą aukštą turėti gyvą, su langais, terasomis, gyvenančiais žmonėmis. Likusi erdvė lieka kaip parko dalis. Atrodė, kad kitaip ir negali būti“, – atkreipė dėmesį architektas.

„Archispektra“ vizualizacija.

Pagirtina iniciatyva

Ne mažiau įdomu tai, kad „Kauko vilų“ projektu tarsi inicijuojama idėja nekilnojamojo turto vystytojams ne tik rengti konkursus architektams, bet ir pristatyti laimėtojo idėją bendruomenei. Kol kas nėra reglamento, reikalaujančio supažindinti kitus architektus su nauju projektu, išgirsti jų vertinimus, kritiką ar pagyrimus.

„Tai nedažnas, bet sveikintinas reiškinys. Architektų rūmai, architektų bendruomenė ir Aplinkos ministerija, rengdama architektūros įstatymą, to ir siekė, kad kuo daugiau projektų būtų rengiama konkurso keliu. Kaip ir šiuo atveju, kai vystytojai ir projektuotojai kreipėsi, kad ekspertai parašytų rekomendacijas ir išvadas. Tai yra siekiamybė ir tai yra sveikintina, to siekiama, kad kuo daugiau projektų taip atsakingai būtų rengiama“, – teigė Architektų rūmų Regioninės architektų tarybos pirmininkas Mantas Michaliunjo.

M.Michaliunjo pabrėžė, kad toks kelias yra ne tik sveikintinas, bet ir skatintinas. Nesvarbu, ar projektas būtų pateiktas Regioninei architektų tarybai, ar Lietuvos architektų sąjungos Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai, kurių žodis tik patariamasis. „Tokie kreipimaisi kol kas tėra pavieniai, tačiau tikimės, kad susiformuos geroji praktika ir tokių pavyzdžių bus daugiau“, – tęsė M.Michaliunjo.

Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Nerijus Stanionis papildė, kad architektai visada nori, kad konkursų būtų daugiau. „Konkursas – viena geriausių priemonių atrinkti geriausią sprendimą, geriausia priemonė geriausio rezultato paieškai“, – pastebėjo N.Stanionis.

Ir nors nebūtina projektą pristatyti architektų bendruomenei, tačiau tai garantuoja sėkmingą rezultatą. „Projektuojant pastatus viešumas yra labai svarbus, kad visuomenė matytų, kas vyksta, kas vyks ir ypač tokiose svarbiose miesto vietose, kurios visiems aktualios. Be to, tai visiems žinoma vieta, turinti seną istoriją. Kas toliau bus su ja, įdomu daugeliui ir ne tik architektams. Bet koks projektų viešinimas, pristatymas yra pagirtinas“, – N.Stanionis neslėpė, kad jautėsi susirinkusiųjų gera, pozityvi nuotaika ir didelių pastabų nebuvo.

Kūrybinis kelias

Noriu, kad architektūrinė kokybė ir projektai mieste gerėtų, o tam reikalinga viena sąlyga – visos bendruomenės tarpusavyje turi bendrauti. Neturi būti takoskyros – čia jūs, o čia mes.

Beveik 20 metų patirties nekilnojamojo turto vystymo srityje turintis R.Jocius neslėpė noro duoti tam tikrą bendravimo toną ar savo pavyzdžiu užkrėsti kitus, kad būtų diskutuojama, projektai pristatomi, vertinami.

„Noriu, kad architektūrinė kokybė ir projektai mieste gerėtų, o tam reikalinga viena sąlyga – visos bendruomenės tarpusavyje turi bendrauti. Neturi būti takoskyros – čia jūs, o čia mes. Miestas – tai bendras susitarimas tarp visų bendruomenių: tarp savivaldos, vystytojų, architektų, kaimynų“, – teigė R.Jocius.

Verslininko kūrybiniame kelyje sėkmingai įgyvendinti solidūs, išjausti ir ilgalaikę vertę išlaikantys komercinių biurų, administracinių patalpų ir gyvenamųjų būstų projektai, gaivus požiūris į miestui gyvybiškai svarbių idėjų ir urbanistikos entuziastų bendrystę. Prieš kelerius metus organizuotos kūrybinės dirbtuvės leido naujai pažvelgti į kairiojo Nemuno kranto vystymo koncepciją, suformuoti svarius pamatus jos tolesnei plėtrai.

„Archispektra“ vizualizacija.

Ne tik Lietuvos, bet ir užsienio pacientų akis džiugina Ąžuolyno sveikatingumo centras, kuriame sutelktos modernios chirurgijos, ambulatorinių konsultacijų, reabilitacijos ir kitos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, leidžiančios konkuruoti su pažangiausiais Šiaurės Europos medicinos centrais. Prabangūs apartamentai Palangoje „Eglė“ nubrėžė naują kokybiško gyvenimo ritmo Lietuvos pajūryje standartą ir tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse buvo pripažinti geriausiu būsto objektu Baltijos šalyse ir geriausiu poilsio būsto objektu Lietuvoje.

Prakalbo ne iš karto

Teisiamųjų suole – keturi įmonės vadovai, įtariami organizavę nusikalstamą schemą. Padaryta žala valstybei siekia per 30 tūkst. eurų, o pasisavintų įmonės lėšų suma – beveik 175 tūkst. eurų.

Pareigūnų duomenimis, nusikalstamos schemos organizatoriai ir vykdytojai, kaip įtariama, buvo susiję giminystės ar bičiulystės ryšiais, visi dirbo toje pačioje mėsos perdirbimo bendrovėje. Tačiau tyrimo laikotarpiu tarp įmonės vadovų vyko civiliniai ginčai dėl įmonės valdymo. Nors po teismų sprendimų vadovaujantieji asmenys vis pasikeisdavo, įtariama šešėlinė veikla nenutrūko ir buvo vykdoma tiek vieno, tiek kito vadovo. Tyrimo metu įtariamieji neigė vykdę kažką nusikalstamo, o su pareigūnais bendradarbiauti pradėjo tik pateikus surinktus įrodymus.

Ikiteisminio tyrimo pradžioje, Registrų centro duomenimis, "Samsoną" valdė daugiau kaip 30 akcininkų, iš kurių didžiausi – Alfredas Rimidis ir Henrikas Urbšta. Šiuo metu skelbiama, kad įmonei vadovauja H.Urbšta.

Tačiau santykiai tarp vyrų buvo pašliję. Įmonės prezidentas A.Rimidis generalinio direktoriaus ir maždaug pusės įmonės akcijų savininko H.Urbštos buvo nutaręs neįleisti į darbo vietą, esą šis galbūt klastojo dokumentus siekdamas apgaule neteisėtai perimti bendrovės valdymą. Už tai A.Rimidžiui buvo skirta bauda.

Bendrovės "Samsonas" interneto puslapyje skelbiamu bendruoju įmonės telefonu atsiliepusi moteris nedvejodama atsakė, kad neketina sujungti su įmonės vadovu ir, nė nepasiteiravusi, dėl ko skambina žurnalistė, paragino klausimus surašyti ir atsiųsti e.paštu. Tiesa, kaip skubiai būtų atsakyta, taip pat nenurodė.

Ne itin šnekus tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui buvo ir "Samsono" prezidentas. Tą dieną, kai pareigūnai vykdė kratas, A.Rimidis dėjosi esąs ligoninėje ir nieko tikslaus negalėjo pasakyti, kas vyksta įmonėje, nors patvirtino, kad kažkas keisto vyksta.

"Man skambino, kad kažkas atvyko, ir daugiau nieko nesakė. Laukiu skambučio", – tuomet sakė A.Rimidis. Išsamesnės informacijos apie galimą FNTT pareigūnų vizitą tikino negalintis pasakyti. "Na, žinote, aš dabar Vilniuje, ligoninėje, tai negaliu nieko pasakyti. Vakar išvažiavau, žmona išvežė į Santariškių ligoninę. Problemų daug visokių, tai nebuvau biure. Net nežinau, kada grįšiu, todėl nieko negaliu pakomentuoti", – 2016-aisiai telefonu "Kauno dienai" aiškino A.Rimidis.

Neteisėta: į nusikaltimą buvo įtraukta dešimtys perpardavinėtojų, kurie "Samsono" produkciją pardavinėjo be jokių dokumentų. Evaldo Šemioto nuotr.

Atlygino žalą

Dėl apgaulingos apskaitos atliekamame ikiteisminiame tyrime FNTT Kauno apygardos valdybos tyrėjai ir Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) darbuotojai Klaipėdoje ir Kaune regionuose atliko trylika kratų. Jų metu buvo paimti tyrimui reikšmingi dokumentai, registrai, šešėlinės prekybos mastą fiksuojantys užrašai, kompiuteriai, jų laikmenos. Įtariant šešėlinę prekybą mėsos perdirbimo ceche ir skerdykloje Šakių rajone, taip pat sandėliuose Kaune, atlikta produkcijos likučių inventorizacija.

Didelės apimties turto pasisavinimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo byloje pareigūnai nustatė nemažai įtariamųjų. Tai buvo toli gražu ne tik įmonės vadovai ir darbuotojai. Į nusikaltimą buvo įtraukta dešimtys perpardavinėtojų, kurie "Samsono" produkciją parduodavo kaip močiutės kiaušinius šalikelėje.

FNTT pranešime nurodoma, kad bendrai veikusių žmonių grupė, sudaryta iš apskaitininkų, vadybininkų ir įmonės vadovų, galimai veikė koordinuodami veiksmus ir pagal iš anksto sutartą planą.

Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai buvo pateikti keturiolikai bendrovės darbuotojų ir 37 perpardavinėtojams.

Įtariama, kad bendrovės gamybos ir logistikos padalinių darbuotojai, taip pat už produkcijos platinimą atsakingi vadybininkai išrašydavo sąskaitas faktūras tokiam kiekiui produkcijos, koks buvo išvežamas perpardavinėtojams, tačiau tos sąskaitos galimai būdavo sunaikinamos, jas mėnesio pabaigoje pakeičiant į kitas, išrašytas tomis pačios datomis ir numeriais, tik su mažesniu nurodytu produkcijos kiekiu ir mažesne pardavimo ar pirkimo suma.

Už logistiką atsakingai buhalterei sumažinus pagamintos ir išvežtos produkcijos kiekį, tikrovės neatitinkančius duomenis vyriausioji buhalterė, galimai nežinojusi apie nusikalstamas veikas, įtraukdavo į apskaitą.

Skaičiuojama, kad, taip veikiant, galėjo būti neįtraukta į apskaitą per 38 tūkst. kg mėsos gaminių, kurių vertė galėjo siekti beveik 133 tūkst. eurų, o į valstybės biudžetą galėjo būti nesumokėta daugiau nei 30 tūkst. eurų pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Padaryta žala buvo atlyginta tyrimo metu.

Užtruko: FNNT ikiteisminį tyrimą, susijusį su "Samsonu" pradėjo dar 2016 m. Vilmanto Raupelio nuotr.

Pasisavintos lėšos

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad į sumanytos ir galimai nusikalstamos veiklos schemą buvo įtraukti ne tik už gamybą, apskaitą ir pardavimą atsakingi įmonės darbuotojai. Įtariama, kad schemoje taip pat dalyvavo ir šios įmonės pagamintais mėsos gaminiais prekiaujantys turgaus prekeiviai ir juridiniai asmenys. Skaičiuojama, kad jų iš viso buvo 37.

Mėsos perdirbimo įmonės atsakingi darbuotojai galimai susitarė su mėsos produkciją perkančiomis Kauno, Klaipėdos bendrovėmis ir asmenimis, prekiaujančiais mėsos produkcija turgavietėse.

Įtariama, kad susitarta didelį kiekį virtų ir rūkytų dešrelių, kumpių ir kitą pagamintą produkciją parduoti be apskaitos dokumentų. Taigi šešėlyje parduota mėsos produkcija nebuvo įtraukiama į Kaune veikiančios bendrovės apskaitą.

Jau vykstant ikiteisminiam tyrimui buvo nustatyta, kad be apskaitos dokumentų mėsos gaminius įgiję ir jais prekiavę asmenys dėl nesumokėtų mokesčių valstybei padarė per 25 tūkst. eurų žalą, iš kurios didžioji dalis – per 17 tūkst. eurų buvo atlyginta dar ikiteisminio tyrimo metu.

Pareigūnai taip pat įtaria, kad į apskaitą neįtraukta mėsa galėjo būti parduodama asmenims, kurie ją perparduodavo taip pat be jokių apskaitos dokumentų, o gauti neoficialūs pinigai už šią produkciją galėjo būti pasisavinti. Skaičiuojama, kad suma gali siekti daugiau nei 174 tūkst. eurų.

Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai buvo pateikti keturiolikai bendrovės darbuotojų ir 37 perpardavinėtojams. Atliekant ikiteisminį tyrimą septyni bendrovės darbuotojai pripažino savo kaltę, todėl jiems tyrimas buvo nutrauktas pagal laidavimą.

Perpardavinėtojai taip pat savo kaltę pripažino, tyrimas pagal laidavimą nutrauktas devyniolikai asmenų, dviem skirti teismo baudžiamieji įsakymai.

Dėmės nusiplauna?

Šiandienos verslininkai dažnai mini, kokia svarbi yra įmonės reputacija, kurios per dieną nesusigrąžinsi, jei vardas suterštas. Vis dėlto atrodo, kad šis ikiteisminis tyrimas "Samsono" reputacijai ir pelnui už parduotą produkciją neturėjo lemiamos reikšmės.

"Verslo žinios" skelbia, kad Kauno mėsos perdirbimo bendrovė "Samsonas" praėjusiais metais uždirbo beveik 276 tūkst. eurų  grynojo pelno – 3,6 karto mažiau nei 2020 m. Bendrovė gavo apie 29 mln. eurų pajamų – 4,9 proc. mažiau nei 2020 m., nurodoma Registrų centrui pateiktoje ataskaitoje.

"Samsonui" savo garbę teko ginti ir dėl galimo vartotojų klaidinimo. Tačiau 2020 m. spalį Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė bendrovės skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) priimtą nutarimą dėl Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo ir skirtą 1 tūkst. eurų baudą.

2019 m. rugsėjį VVTAT skyrė "Samsonui" baudą už tai, kad bendrovė, reklamoje naudodama teiginius "Be mėsos pakaitalų" ir "Mėsos pakaitalams ne!", vartotojams galėjo sukelti klaidinantį ir galimai ekonominį vartotojų elgesį iškreipiantį įspūdį, jog mėsos pakaitalų nebuvimas yra savybė, būdinga tik šios bendrovės aukščiausios rūšies mėsos gaminiams, nors iš tiesų tokia savybe pasižymi visi aukščiausios rūšies mėsos gaminiai.

Teismas nustatė, kad bendrovė, skelbdama tokius reklaminius teiginius, pabrėžė gaminio savybę, kuri neišskirtinė iš visų kitų panašių maisto produktų ir visi šiai grupei priskirti produktai šią savybę turi turėti.