Tad laisvas žmogaus pasirinkimas sukūrė kultūrą, ši – civilizaciją, o civilizacija tapo savotiška regykla, iš kurios galime stebėti pavienius savo pačių sukurtus daiktus, jais gėrėtis arba bodėtis, įprasminti kaip paveldą ar atmesti kaip klaidas.
Postmoderniame pasaulyje stebėtojo įtaką galima prilyginti kone kūrėjo įtakai. Čia galime prisiminti puikų architektą, vizionierių, bet vis dėlto postmodernizmo epochos bruožus visiškai įkūnijantį Lucieną Krollį. Jis sako, kad užbaigti architektūrą yra ne kieno kito, o suvokėjo reikalas ir prerogatyva. Todėl architektas kuria griaučius, o gyventojas apipavidalina.
Puiki idėja, juolab net ir progresyvieji roterdamiečiai atsisakė gyventi L. Krollio amžininko Pieto Blomo projektuotuose garsiuosiuose kubiniuose namuose. Tačiau, išaukštindami architektūros ir kultūros suvokimą, netenkame galimybės realiame pasaulyje stebėti slėpinį. Norime visos informacijos, kad patenkintume savo akis, bet, deja, remdamiesi išskirtinai per regą teinančia informacija – pvz., pravėrę langą ir pro jį pažvelgę, matysime, kad mūsų brangioji Žemės planeta yra... plokščia.
J. Polkinghorno Šventosios Dvasios, kaip ypatingu būdu subtilios informacijos, dovana žmogui kaip niekada yra aktuali. Tik tuomet, kai pasirenkame stebėti objektą taip, kad dalis jo būtų paslėpta, iš tiesų galime pramatyti jo kvintesenciją ir praplėsti semantiką. Būtent informacijos apie aplinką trūkumas katalizuoja naujus elektrinius impulsus smegenyse. Būsiu drąsus: žmonės sukūrė tai, ką mes dabar vadiname kalba, vien dėl tos priežasties, kad jiems trūko itin daug žinių apie tai, kaip veikia jų gyvenamoji aplinka.
... Stoviu Šiluvos Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje. Kairysis altorius. Pačiame viršuje, virš altoriaus frontono, vaizduojama scena iš Senojo Testamento – Jokūbo sūnūs parduoda jauniausiąjį savo brolį Juozapą į vergiją. Žemiau – Juozapo ir Marijos sužadėtuvių scena, kurią laimina žydų kunigas, o pačioje apačioje – Šventosios Šeimynos paveikslas: dvylikametis Jėzus atrandamas Jeruzalės šventykloje.
Po gerų 40 metų ateities paveldo specialistai įžambiniuotą kraštinę paskelbs saugotina vertingąja savybe ir tai atsitiks ne dėl Evangelijos pagal Matą tekste pacituotų Jėzaus žodžių.
Visas šias scenas jungia marginalusis aspektas: vienokiu ar kitokiu būdu atmestieji, tie, kurie toli gražu nėra galios pozicijoje ir tradicijos hegemonijoje (Juozapas jauniausias ir jo pardavimas pradeda seką, kuri: a) išgelbės civilizaciją nuo bado; b) sukurs prielaidas žemiškajam Jėzaus atėjimui; Sužieduotuvės – kurių pagal Senojo Testamento tradiciją būti negalėtų ir Jėzus, būdamas dvylikos, t. y. neįžengęs į religinio gyvenimo amžių, dėsto šventykloje rabinams ir iš anksto byloja apie krikščionybės steigimą).
Tačiau be nuostabaus ikonografinio siužeto ir jo turtingos semantikos nevisiškai matome Juozapo pardavimo sceną. Ji tiek vizualiai, tiek ir ikonografiškai yra paslėpta nuo suvokėjo. Žiūrėsi į kompoziciją iš arti – nematysi viso vaizdo dėl altoriaus aukščio. Paeisi toliau – kompozicija atsivers daugiau, bet nematysi svarbių detalių.
Kaip ir minėta, Juozapo pardavimas pradeda seką, kurios vystymasis nulems istorijoje steigiamą krikščionybę. Tačiau ikonografinės programos autoriai – vyskupai ir menininkas Tomas Podgaiskis – tikriausiai ne tiesiogiai vadovaujasi Benedikto de Spinozos žodžiais: jei nori pažinti reiškinio esmę – turi kiaurai matyti jo atsiradimo priežastines aplinkybes. Tai, anot Benedicto de Spinozos, žmogui yra neįmanoma.
Tad ir čia žmogus iki galo nemato inicijuojančio siužeto, bet žino jį tokį – steigiantį – esant. Galop tik Dievas turi galias matyti pro daiktus ir reiškinius, o žmogus – ne dėl nusižeminimo ar perdėto kuklumo, bet dėl siekio kada nors matyti Dievo akimis – apriboja savo matymo lauką. Skulptūrinę grupę iškeliame taip, kad ją geriau matytų Dievas, o ne mes patys.
Tikiu, kad gera urbanistika veikiau atsitinka, o ne sukuriama. Gal ir klystu, bet manau, kad iš esmės gerai urbanistikai atsirasti niekada nepakanka vieno laikotarpio – sakyčiau, reikia kelių žmogaus kartų darbo ir kūrybos. Na, ir dar truputėlį to atsitiktinumo, to Šventosios Dvasios įlieto subtilaus žinojimo.
Vos tik užbaigus genialiojo Antano Vivulskio Marijos Apsireiškimo koplyčios šedevrą, kilo mintis: bažnyčia ir koplyčia turi būti sujungtos aikšte, kurioje galėtų rinktis čia gausiai atvykstantys piligrimai. Tačiau aikštės vizija taip ir netapo realybe maždaug iki 2007 m., kai pagal architekto Gintauto Natkevičiaus projektus buvo pastatyti Jono Pauliaus II piligrimų namai, Šiluvos piligrimų centro pastatas ir, išgriovus gyvenamųjų namų kvartalą, suformuota aikštė.
Ir tikrai, aikštė čia yra logiškas sprendimas. Ją suformavus, Didžiųjų Šiluvos atlaidų metu bažnyčia išeina į lauką ir savotiškai atkuria eschatoginį Naujosios Dangaus Jeruzalės provaizdį, kuris aprašytas Apreiškimo Jonui, paskutinėje iš daugelio Biblijos, knygoje. Esą galutinio Dangiškojo miesto urbanistika bus įrėminta ne šventyklos pastato, o paties Dievo būties tame mieste. Todėl Šiluvos aikštė bent urbanistinio įvykio akimirkomis įkūnija tai, ko siekė jėzuitų vienuoliai, projektuodami miestus naujajame pasaulyje, – sukurti pašventintą bendruomenę, kuri pati ir būtų gyvoji Dievo bažnyčia.
Tačiau... Dėl įvairiausių techninių kliūčių G. Natkevičiaus aikštė žmogiškoms akims lieka neužbaigta. Vakarinė kraštinė įgyja čia labai įdomią, įžambinės, konfigūraciją, o pati kraštinė su koplyčia net nesiriboja. Norėdamas nuo bažnyčios nueiti iki koplyčios, suvokėjas bus pastatytas į itin nepatogią padėti: jis pateks į vadinamąjį butelio kakliuką ir paskutines dešimtis metrų iki A. Vivulskio genialaus kūrinio teks įveikti siauru, nepatogiu šaligatviu.
Čia Jėzus sako: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7. 12–14).
Ar tai Šventosios Dvasios žinojimo inkliuzas (tiesa, įdiegtas ne architektui, bet, matyt, godesnių sklypų savininkų pasirinkimo neparduoti žemės)? Juk ir Jėzaus steigiančio krikščionybę įvykių seka prasideda nuodėme – brolio pardavimu į vergiją, apie ką jau kalbėjome apibūdindami kairįjį barokinės bažnyčios altorių. Galbūt toks netobulas urbanistinis darinys atsiranda ne atsitiktinai, o yra gerai apgalvoto Dangaus mandato stengimo Šiluvoje dalis.
Įdomu, kad toks aikštės užbaigimas, tikriausiai, visai nenoromis, bet sukuria tikrai unikalią urbanistinę konfigūraciją. Įsivaizduoju, kad po gerų 40 metų ateities paveldo specialistai ir visokie menotyrininkai įžambiniuotą kraštinę paskelbs saugotina vertingąja savybe ir tai atsitiks ne dėl Evangelijos pagal Matą tekste pacituotų Jėzaus žodžių.
Gyvenant hedonizmo epochoje tampa labai svarbu įsisąmoninti nepatogumo neišvengiamumą. XXI a., atrodo, suka priešinga kryptimi ir skelbia visuotinį malonumo, patogumo, žaismingumo, unikalumo ir individualumo triumfą. Tik ar ilgam?
Taigi, Šiluvos aikštė buvo pramatyta prieš amžių, tačiau realybe tapo XXI a., ir tam užteko vienos žmonių kartos. Vis dėlto aikštė dar nebaigta ir labiausiai turbūt reikia kalbėti ne apie aikštės plokštumos formą, jos nesujungtumą su koplyčia, o apie jos kraštinių tūrinės architektūros pastatais išbaigimą. Net ir praėjus geriems penkiolikai metų po aikštės užbaigimo, sunku vienareikšmiškai vertinti esamą rezultatą, bet jei šventovė ir per urbanistiką šiek tiek paslinks žmogaus ego į šoną, tai jau visai teigiama.
Kadangi tekstas pradėtas nuo suvokimo svarbos pabrėžimo mūsų laikais, čia norėtųsi prisiminti mokslininko, kunigo jėzuito Pierre’o Teilhard de Chardino mintį, kad visa kosmoso genezė yra skirta vienam tikslui: padaryti geresnes akis, akis, kurios galėtų regėti Dievą ir regėti kaip Dievas.
