Grožis tokiame kontekste nėra ir negali būti visas menines praktikas įpareigojanti nuostata, nežiūrint įvairovės, atstovaujanti menui. Grožis yra pasirenkama nuostata, laisvai manipuliuojant jos turiniu. Iš esmės, nėra jokio Grožio, yra tik siūlymai, ką vadinti grožiu, kol noras vartoti šią sąvoką tebegyvas. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijoje vykusios trečiosios Kauno tarptautinės grafikos bienalės "Grožis" ideologija propaguoja grožį ne įpareigojančios nuostatos, bet individualios siekiamybės pavidalais. Kita vertus, kažkur už bienalės atrankos kriterijų nujaučiamas tikėjimas, gal tik noras tikėti, kad yra kai kas daugiau, nei subjektyviai kildinamas grožis.

Ką pasakytų menotyra? Grožis šiandien yra visaėdė sąvoka, į kurios išpampusį pilvą galima kimšti, ką nori, – jos virškinimo traktui nė motais. Tai esminė termino problema: grožis tapo patogiu terminu, palenkiamu bet kurioms reikmėms. Neverta klausti, ar toli nuėjome nuo tradicinės grožio sampratos. Ši nebegali būti atskaitos tašku apibūdinant naujas grafikos meno pastangas, nors ir skolina savo vardą. Tenka klausti, kokias naujas teritorijas norima įtraukti po sąvokos skėčiu, kokį papildantį turinį suteikti.

Ir visgi, visgi. Tegul visaėdė, tegul su puikiu virškinimu, sąvoka lieka ta pati, ir tam tikru būdu įrodo tradicinių turinių nemarumą, perrengiamą naujais drabužiais. Neapsigaukime žadėdami grožio mirtį, nes kartu žadame ir tam tikrų menų, ir juos grindusių prielaidų baigtį. Gerai ar blogai, bet kone pusšimtį metų mirtis meno pasaulyje nesilanko. Arba lankosi apsisiautus plastikos chirurgo chalatu. Visi lūžiai, visos garsiai deklaruotos meno mirtys ir prisikėlimai galų gale pasirodo yra tik plastinės operacijos, sėkmingai ar nelabai sėkmingai atnaujinusios meninės pastangos veidą. Tokiame kontekste bienalės ideologija tarsi kelia klausimą: išsigynęs aiškios tapatybės Grožis mirė ar, atvirkščiai, įgijo naują gyvenimą? Atsakymas priklauso nuo požiūrio: kildiname grožį iš nuo mūsų nepriklausančios tradicijos, ar tapatiname su savo pasirinkimu? Gal tradicijos Grožis ir pakratė kojas, bet grožiai tebegyvuoja, ir tik mūsų pasirinkimas vieną jų verčia rašyti iš didžiosios raidės.

Technologijos gerai, tarsi sako bienalės ideologiją kūrę grafikai, tiek tradicinės, tiek ir pačios naujausios. Svarbu, kad jos nepavogtų kūrinio sielos, kad liktų tik instrumentais kuriančio žmogaus rankose.

Grožio galia centruoti visas menines pastangas neabejotinai išseko; tačiau grožis bendraminčius vienijančios pastangos pavidalu sveikata nesiskundžia. Tai kita nūdienos pasirinkimo pusė – niekas nebegali užginčyti teisės būti ištikimu. Modernistinė pastanga iš esmės buvo save peržengiantis judesys, atmetantis ištikimybę, kaip nereikalingą balastą. Nepaisant išorinio panašumo, bienalės ideologija išauga iš apgręžto klausimo: ar tikrai viskas mene yra drabužiai, iš kurių išaugama? Pasirinkimo situacijoje būtent ištikimybę bienalė skelbia pageidautina menine strategija. Save įveikianti pastanga pasirodė patraukli toli gražu ne visiems meninio lauko dalyviams, o jos atmestos ideologijos – anaiptol nebūtinai vertos užmaršties. Pasirinkimo situacijoje propaguojamas grožis yra ištikimybę ir tęstinumą atliepianti sąvoka, jungianti, suprantama, tik meninio lauko dalį. Ištikimybę kam? Ne tiek sau, kiek technologinei tapatybei ir amatui. Bienalėje atrinktų grafikos darbų ekspozicija vietomis buvo puiki, vietomis margoka, tačiau ją vienijo estampo technologija ir dėmesys tradicinio amato kokybei. Ne eksperimentinė grafika, artėjanti prie savo ribų ar net peržengianti jas, iš esmės tampanti tardalykinio meno forma (bienalėje, beje, buvo keli tokio tipo darbai), bet savo tapatybę puoselėjantis estampas, – iš tokio pamato augina save bienalės kūnas. Jis neklausia, į ką grafika gali išvirsti, atvirkščiai, jis klausia, kuo grafika nori likti. Tai ne save įveikianti, bet sau ištikima, ištikimybės pagrindu save plėtojanti pastanga.

Nūdienos posūkis į socialinių problemų ryškinimą menui tarsi suteikė vienos didelės problemos pavidalą, polinkį matyti tik blogus ar taisytinus dalykus. Svarbu kovoti su pastaraisiais, bet ar menas neturi kitų tikslų? Ar jis negali, tarkime, būti mąslus, teikiantis ramybę ir pan.? Pasak bienalės organizatorių, meninės pastangos telktis į problemas pati savaime tapo problema, nes nebeleido pamatyti nieko kita, tik tamsiąją socialinės tikrovės pusę. Bienalė siūlė naujai atsigręžti į universalius, ne vien problemiškai konkrečius turinius. Tai reakcija į kone privalomą reikalavimą menui atliepti madingas ideologijas ir jų keliamas socialines problemas. Tokiame kontekste bienalės propaguojamas grožis tapo universalesnių ir pozityvesnių turinių raiškos erdve.

Kalbant apie grožį, bienalės ekspozicijoje buvo galima skirti bent tris dalykus. Pirma, kiekvienam menininkui savitą grožio suvokimą, vienoms grožio sampratoms pritariantį, o kitas atmetantį. Tai pasirenkamo grožio pozicija, kurianti labiau skirtis nei panašumus. Antra, parodos kuratoriaus suteikiamą grožį, visiems darbams bendrą pakuotę, dėl temos ir atrankos kriterijų vienijančią parodos įvairovę. Tai ne visiems bendra grožio samprata, bet subjektyviai nustatomas prielaidų ir požymių bendrumas, tiek vidinis, tiek išoriškai stebimas. Toks grožis kuria bendrus požymius, tarsi perlydant darbų skirtybes juos atrinkusio kuratoriaus akyje. Ir, trečia, ekspozicinį, konkrečių kolekcijų ir skirtybių gretinimo grožį, teikiantį grynai išorinį bendrumą. Tai situatyvus, laikinas sąjungas grindžiantis grožis, išnaudojantis ekspozicinių erdvių privalumus ir trūkumus.

Tai ne visai tradicijos grįžtis, nors iš nūdienos konteksto taip gali atrodyti. Nori nenori, naujas spiralės vingis nelygus ankstesniajam. Išoriškai grafikos forma kone ta pati, tačiau iš esmės pakito tarpdalykinio meno užvaldytas kontekstas, vadinasi, ir jį atliepianti suvokėjo žiūra bei mąstymas. Ne upė kalta, kad negalime į ją įbristi dukart, bet mes patys, besikeičiantys sparčiau nei upės tėkmė. Nesutinkate? Palyginkite save su technologijose įterpta, gal net įkalinta jaunąja karta, to nepastebinčia, žinoma, ir poslinkiai taps akivaizdūs. Tokia jau ta nūdienos epocha: didesnės slinktys vyksta galvose, o ne meninėse formose, todėl stebėti tas slinktis nelengva. Būtent dėl pakitusio žvilgsnio į paribius nustumtas estampas kiek netikėtai vėl virto gražus, ir tame grožyje vakarykščiai kvepalai beveik nejuntami. Su nūdiena save tapatinantiems tarpdalykiniams menams vis dar priklauso centro pozicijos, gan trapios konservatyvaus Kauno menų kontekste, bet garantuojančios ekspertinio dėmesio fokusą.

Prisiminkime, Kauną ir Lietuvą kurį laiką garsinusios tekstilės bienalės rėmėsi aiškiai deklaruota prielaida: ne viskas yra menas, bet viskas gali tapti menu (apibrėžimas mano). Prielaida, iš esmės pervedusia tekstilę į tarpdalykinių menų lauką. Neaptarinėkime neabejotinų tokio judesio privalumų ir trūkumų. Palyginkime su grafikos bienalės pozicija, reikalaujančia priešingo dalyko: plėtoti save, neperžengiant raudonų grafikos lauko linijų. Laikas parodys, kuri strategija duos geresnius rezultatus, nors vargu, ar tai konkuruojančios pastangos. Tai ne arba–arba, bet ir–ir pasirinkimas, nors patiems bienalių atstovams gali atrodyti kitaip.

Galbūt už "meilės tradicijai" slypi naujų technologijų baimė. Jei ir taip, bijoma ne technologijos, (nepamirškime – tradicinė grafika yra itin technologiškas menas), bijoma jos išbujojusių galių ir dar nežinomų grėsmių, kurias jos galimai slepia. Tai technologinių kartų skirtis, priešpriešinanti jau prijaukintą ir dar jaukinamą technologiją. Jau tapusią žmogiškos kūrybos savastimi ir pretenduojančią tokia tapti. Nešančią įprastus sunkumus ir gąsdinančią dar nežymėtomis vilkduobėmis.

Technologijos gerai, tarsi sako bienalės ideologiją kūrę grafikai, tiek tradicinės, tiek ir pačios naujausios. Svarbu, kad jos nepavogtų kūrinio sielos, kad liktų tik instrumentais kuriančio žmogaus rankose. Išorinis pasaulis pirmyn veržiasi septinmyliais batais, kuriuos jam dovanoja naujausios technologijos. Ar mes spėjame kartu, tarsi klausia bienalė. Ar mes norime, privalome spėti? Bienalės ideologija nepritaria minčiai, kad meninis atsinaujinimas privalo be atodairos paklusti technologinių pokyčių spartai. Naujosios technologijos našios ir patrauklios, su jų produkcija kone neįmanoma konkuruoti, bet ar pastaroji geba atkartoti estampo ir popieriaus atveriamą pasaulį? Į tai turi atsakyti žiūrovas.

Tartu salė

Estų grafikų darbai privertė aštriai pajusti tradicinių meno formų medžiagiškumą ir jam būtiną rankų darbą. Tradicinės grafikos formos, įvilktos į popierių, kreipėsi į žiūrovą popieriaus žodžiais. Neabejotinai mus tai veikia, nors, žvelgdami į dėmės / dažo ornamentiką, paprastai to nė nepastebime. Poveikis, jo savitumas ryškėja lyginant su ekraninių medijų kontekstu.

Ekranai suteikia kone begalines prieigos ir tiražavimo galimybes, tačiau yra neįgalūs duoti akiai visą medžiagiškumo patirties paletę. Skaitmeninių technologijų pranašumai akivaizdūs, naivu būtų juos neigti, tačiau taip pat naivu būtų nematyti tų niuansų, kuriuos akiai siūlo tik tradicinės rankų darbo technologijos.

Nemanau, kad ekranines ir popieriaus medijas nusako nejautros ir jautrumo priešprieša – tai tiesiog skirtingos jautrumo formos, reikalaujančios skirtingos žiūros.

Tartu zonoje dominavo tradicinės grafikos technologijos, nors kitose salėse pristatyta ir skaitmeninė spauda, ir ekraninė medija. Pastarosios nepakanka rimtesniam lyginimui, todėl tiesiog patikėkite – tas pats grafikos darbas ant popieriaus ir švytinčiame ekrane yra ne tas pats, nes dėl technologinės priemonės veikia skirtingai. Šiaip ar taip, visa paroda, ypač aptariamos salės ekspozicija (atstovaujama tik estų grafikų), naudinga siekiant išjausti "popieriaus kalbos" ypatumus.

Žvalgant Tartu salę mūsų kaimynų meninė pastanga rodėsi kiek sukaustyta, šiaurietiškai kietoka, tačiau nebūtinai tai atsipalaidavimo stokos ar etninio temperamento padarinys. Nepamirškime – tai studentų darbai (dėstytojų Jaanuso Eensalu, Ardo Sägi grafika visumos nelėmė). Jie paremti studijų proceso reikalavimais: sąmoninga savikontrole, kūrybinio eksperimento ribų nustatymu ir disciplinuotu bandymu tas ribas atliepti. Kitaip negali būti: pirmiausia reikalaujama įvaldyti tam tikrus techninius įgūdžius, po to pasitelkti juos mezgant kontaktą su žiūrovu.

Kūrybingumas sveikintinas, tačiau studijuojant jis sveikintinas tiek, kiek padeda siekti studijų tikslų. Gal todėl formalių užduočių atlikimas kiek slopina su turiniu siejamą iškalbą. Žiūrėjau į estų studentų grafiką, permačiau jų formos struktūrą, aiškinausi, kodėl ta struktūra įvilkta į tokios, o ne kitokios manieros drabužį, tačiau nelabai jaučiau, kad rezultatas mane veiktų. Ir suprantu, kodėl. Pristatant studijų programos savitumą neišvengiamai dominuoja kiekybinė puoselėjamų gebėjimų paletė, o ne ryškiausi kokybiniai proveržiai. Juolab kad estų studentų darbai, pasak jų dėstytojų, buvo atrinkti siekiant parodyti tradicinių grafikos technikų valdymą, kuris nėra stipriausia jų studijų programos dalis.

Su VDA Kauno fakulteto grafikais ir piešėjais šiame lauke konkuruoti sunku, nes kaunietiška mokykla šioms kompetencijoms skiria didelį dėmesį. Galime drąsiai sakyti, kad lietuvių studentai grafikai pasirodė kiek stipresni ir tikrai įdomesni nei jaunieji kolegos iš Tartu. Bet nėra ko riesti nosies: jei estai būtų atvežę svarbiausią savo studijų proceso dalį, orientuotą į multimedijinę produkciją, vertinimas beveik garantuotai būtų jų naudai.

Ateivių salė

Rolando Rimkūno ciklo pavadinimas "Banalybės" (grafikos instaliacija, ofortas, skaitmeninė spauda) akivaizdžiai nėra atsitiktinis, jame užkoduota nuoroda į meninės atrankos ir estetizacijos prievartos nepatyrusį pasaulį. Pasaulį, regimą be hierarchizuojančių, sakralizuojančių ar kitaip sureikšminančių optikų. Rolando visatoje žemyn ir aukštyn yra vienodai reikšmingos kryptys, neturinčios jokių pranašumų viena kitos atžvilgiu.

"Kartais žvalgausi aukštyn, bet dažniausiai – žemyn", – sako autorius, įterpdamas tarp eilučių savo esminę nuostatą: žvelgti į pasaulį be jį pertvarkančio vertybinio santykio, tokio įprasto akademinėje aplinkoje. Pasaulį, kuriame nebūtų aukštosios ir popkultūros skirties, nes pastaroji grindžiama vienų dalykų nutylėjimu, o kitų sureikšminimu. Būtent todėl mano kolega viename lape gali vartoti ir itin profesionalią meninę kalbą, ir labai supaprastintą, kone mėgėjišką jos versiją. Kurti unikalią ikonografiją ir greta įterpti nuvalkiotą vizualinę klišę. Nė viena forma nėra geresnė už kitas, tai tik skirtingos tos pačios mozaikos dalys, tarsi sako jis.

Pagarbos verta pozicija, nors ne itin populiari nūdienos pasaulyje, reikalaujančiame aktyviai kritikuoti ir kartu gelbėti visatą. Rolandas siūlo tiesiog gyventi ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, neskirstant į gražius ir negražius, svarbius ir nelabai svarbius dalykus. Tiesiogine prasme visa kas, kiekvienas mažmožis, yra tos pačios visatos dalis. Skamba gražiai, bet ar įmanoma tai realizuoti vizualiais pavidalais? Ar meninis tikrovės atkartojimas, pats įkėlimo į meno erdvę judesys neišvengiamai nesakralizuoja jos objektų, tegul ir pačių menkiausių? Ar neapdovanoja banalybių išskirtinumo aura, ar nepaverčia jų kai kuo daugiau?

Viena vertus, taip, "Banalybių ciklas" atsiribotas nuo sureikšmintos menininko misijos ir profesionaliai formai būdingo estetizavimo. Kita vertus, tai nuestetinta ir kartu judesiu suestetinta kasdienybės poetika, atrandanti banalybėse paprastumo ir mažmožių gelmę, o ne įprastą monotonijos nuobodulį. Gelmė atrandama jos neieškant, sąmoningai atsisakant ieškoti bet kokio gylio ar kitų vertybinių metaforų. Kokį vardą jai duoti? Tai ne apsimestinio kuklumo padiktuotos banalybės, tai mažmožių metafizika, kasdienybės grožis, be vertybinės atrankos glaudžiantis viską, ką užgriebia jo regos laukas. Juk tai taip pat yra mūsų pasaulio dalis.

Justės Radavičiūtės "Persikėlimas" – grafinė reakcija į paramokslinę brito Davido Icke’o teoriją, svarstančią ateivių poveikio žmogaus DNR galimybę. Tradicinė linoraižinio technologija stebėtinai natūraliai koreliuoja su egzotiškomis interneto amžiaus idėjomis, aptariančiomis pačias netikėčiausias gyvybės formas, įskaitant humanoidinius reptiloidus. Pastarųjų figūros išimtinai moteriškos lyties ir, akivaizdu, nėra nieko girdėjusios apie seksualumo ir gėdos sąsajas. Formos ir technikos požiūriu ciklas nėra išskirtinis, tačiau jo turiniui pikantiškumo prieskonį teikia autorės tikėjimas vaizduojamos temos rimtumu. Skeptiškesnis vyresnės kartos žiūrovas "Persikėlimą" galbūt sies su holivudinės produkcijos ir konspiracinių teorijų išpenėta vaizduote, tačiau jaunoji karta pasaulį mato savo akimis ir neabejotinai turi tam teisę.

Mažoji salė

Vaido Naginionio "autoportretas" siūlė žiūrovui savotišką šaradą: aptikti autorių jo sudėliotame architektūrinių formų junginyje. Kitaip: abstrakčią gotikinių formų ritmiką susieti su turiniu, vienaip ar kitaip atstovaujančiais menininkui. Akivaizdu, kolega gan neįprastai problemina portreto ir portretuojamo sąsają. Kokiu būdu? Viena vertus, atsisako eiti tradiciniu keliu, numatančiu atkurti išorinio panašumo iliuziją meninėje formoje (portrete pateikiamas ne portretuojamasis, bet fantastiška architektūrinė forma). Kita vertus, remiasi tradicine modernaus meno nuostata, reikalaujančia bet kokiame žanre ar formoje įžvelgti autoriaus atspindį (informacija apie autorių yra nepašalinama bet kurios meninės pastangos dalis).

Vizualinė darbo pusė estetinama pasitelkiant aštrų tikslių linijų žaismą, tačiau tai labiau akį traukiantis nei turinį atskleidžiantis lygis. Žaidimo taisyklės, vadinasi, adekvatus suvokimas reikalauja įtraukti intelektualinę refleksiją. Pavyzdžiui, skirtingomis kryptimis nukreiptas smailes interpretuoti kaip autoriaus aktyvumo kreivę, savotišką poligrafo įrašą. Suprantama, be papildomos informacijos toks žaidimas pasmerktas nesėkmei, bet iš tiesų iš žiūrovo to ir nesitikima – svarbus pats spėliojimas, grafinių formų ir autoriaus sąsajų paieška. Autoriaus potretas lieka paslaptis, tačiau tai įminimo reikalaujanti paslaptis.

"Nepaprastos kelionės" animacinis projektas, nepaisant nedėkingo eksponavimo, išsiskiria parodos kontekste. Jis neturi nieko bendra su individualia saviraiška ar individualaus meninio požiūrio dėstymu, būdingu visiems kitiems eksponuojamiems darbams. Tai socialinis, kolektyvinės autorystės projektas, jungiantis VDA KF grafikos katedros profesionalų ir jaunųjų kolegų iš Ventos socialinės globos namų pastangas. Nesigilinkime į technologinę animacinio projekto pusę, ji svarbi, tačiau nuobodi. Neabejoju, patys dalyviai daugiau pasakotų apie bendrą kūrybinį procesą, idėjų generavimą, kitas jungiančias patirtis. Tam tikra prasme tai svarbiausia, nors ir neakivaizdi viso projekto dalis.

Parodoje išvydome tik galutinį rezultatą, ir būtent jis paveikus savo šviežumu, lengvumu, savotišku nedrąsos ir vėjavaikiškumo junginiu, neretai stebimu vaikų piešiniuose. Piešiniuose, kurie mūsų katedros grafikų (A.Švedas, A.Stankutė, T.Vosylius, L.Dargis) pastangomis atgijo animuotoje virtualybėje. Tai gebėjimas žaisti, svajoti, ir kartu kurti apgyvendinant virtualų pasaulį savo pieštomis svajonėmis. Pagarba grafikams, jų pastangomis vadinamoji profesionali dailė ant to paties laiptelio susitiko su vaikų saviraiška ir be patetiškų deklaracijų parodė, kad menas iš tiesų gali padėti. Ačiū ir jums, jaunieji kolegos: Aida, Andriau, Vaida, Evelina, Jovita, Vytautai, Vladukai, Gabija, Dovile, Žana, Nojau ir visi kiti, kurių vardų nepaminėjau.

Tylos salė

Evaldas Mikalauskis savo ofortų ciklui davė "Memento" pavadinimą nedviprasmiškai nurodydamas krikščioniškoje ikonografijoje kadaise populiarų vanitas vanitatum motyvą, atliepiantį "atmink, kad mirsi" nuostatą. Autoriaus kalbėsena interviu metu, pasirinkta ikonografija, tam tikru mastu ir pati grafinė maniera savotiškai dvilypė. Viena vertus, lengva, humoristiškai neįpareigojanti, tarsi vengianti bet kokio rimtumo. Kita vertus, būtent taip nužyminti vengtinus turinius ir jų įtaką.

Negaliu teigti užtikrintai, bet toks santykis primena gynybinę reakciją į savo trapumo ir laikinumo įsisąmoninimą. Šią intymią akistatos ir jos vengimo dialektiką atspindi ir autoriaus kūno įvedimas į grafinį atvaizdą – žmogaus kelias, patinka mums tai ar ne, yra kelias myriop, o mūsų kūnai – tai vis labiau susidėvintys drabužiai, kuriuos teks nusimesti peržengiant didįjį slenkstį. Jei esame tikintys. Jei ne, mūsų laukia amžina nebūtis, bene baisiausias dalykas, kurį įmanoma įsivaizduoti. Nebūti amžinai, nebūti niekada ir niekur, nes buvimas dulke fizinės materijos transformacijose kažkodėl nepanašus į egzistenciją. Ir nelabai guodžia.

Nenuostabu, kad gamtamokslinės ontologijos visatoje žmogus mokosi nieko nežinoti apie savo mirtį pasitelkiant privalomą jaunatvės ideologiją. E.Mikalauskio ofortai man primena natiurmortus (tegul ir paslėptus po kito žanro kaukėmis), vietoj mirusios natūros tame pačiame kontekste rodančius dar gyvą ir vis dar linksmą kūną. Kūną, savo gyvybingumu slepiantį ir tuo slėpimu įakivaizdinantį gyvybei privalomą nyksmo šešėlį.

Andželikos Terebeizaitės "Meilės istorijos" ciklas švarus savo nuoširdumu ir bet kokio antro dugno vengimu. Kokios gėlės mumyse mezgasi iš mažytės sėklelės ir palaipsniui virsta vešliomis pievomis? Kas sužydi ir pildo mūsų puoselėjamus vidinius peizažus, kai žengiame į meilės namus? Atsakydama autorė pasitelkia linoraižinio autoportretą, skirtą vienam konkrečiam jausmui įakivaizdinti, jei tik, žinoma, meilė vadintina vienu jausmu. Formaliu požiūriu tai keturių grafinių lakštų ciklas, nusakantis slinktį nuo atviros prie vis labiau užvaldytos, vis labiau ornamentuotos raižiniais erdvės. Su meile išpiešti kiekvieną lapelį – ši kažkur girdėta frazė Andželikos ciklo atveju įgyja šiltą ir nuoširdų turinį.

Miglės Ceinorytės "Klaidinga informacija" grafiškai interpretuoja netikslios ar klaidinančios informacijos fenomeną, apibūdinantį nūdienos epochą "po tiesos". Mes gyvename praneštos tikrovės sąlygomis, didžiąją jos dalį patirdami kaip kažkieno apdorotą pranešimą. Toks kontekstas neabejotinai palankus manipuliuoti mūsų nuomone, todėl būtina išmokti atpažinti tokių manipuliacijų požymius. Miglė siūlo savą tokių požymių sąvadą, įvilktą į labiau estetinius nei taikomojo pobūdžio pavidalus. Ji nesirenka konkrečios fake news temos, atvirkščiai, suteikia jai abstrakčią, nuo teksto turinio išlaisvintą formą. Būtent todėl jos pateiktuose knygos atvartuose dominuoja ne rišlus tekstas, bet dengimo, kupiūravimo, nutylėjimo arba išryškinimo, pabrėžimo, dominavimo ir kitos manipuliacinės technikos, pateiktos grafine kalba. Akivaizdu, šis ciklas apeliuoja į intelektualinę suvokėjo pagavą.

** ** **

"Tartu 6+6 Kaunas" paroda atspindėjo tik nedidelius dviejų mokyklų studijų proceso segmentus. Rimtai lyginti studijų programas jais remiantis negalime. Tačiau vienas dalykas akivaizdus: minėtos programos skirtingu mastu pabrėžia taikomąjį meninių ieškojimų pobūdį. Tenka pripažinti, estai šioje srityje pažengę toliau, jų studijų sistema pabrėžtinai orientuota į realius užsakymus atliepiančias menines veiklas, grįstas skaitmeninių technologijų įvaldymu. Žvelgiant į galimą bendradarbiavimo perspektyvą, svarbu paminėti tuos dalykus, kurie nėra akivaizdūs vertinant šios parodos kraitį, tačiau galbūt bus pristatyti kitose bendrose parodose. Tada gal pasirodys, kad estai stipresni už mus atliekant kitas, prioritetines jų programos užduotis, tik nereikšminga dalimi susijusias su tradicinėmis grafikos technikomis, kurių valdymo lygį stebime šioje parodoje. Gal keisime požiūrį ir stebėsimės, kad tradicines technikas jie įvaldė taip gerai, nors didžiausią dėmesį skyrė visai kitiems dalykams?

Tegul ši paroda ir neraškė žvaigždžių nuo dangaus skliauto, tačiau tai ir nebuvo svarbiausias jos tikslas. Paroda labiau pažintinė, tirianti placdarmus ir galimas perspektyvas. Tam tikra prasme pristatyti darbai – greta savaiminės vertės – buvo pretekstas susitikti dviejų universitetinių meno mokyklų atstovams, apčiuoti svarbesnius sąlyčio taškus ir nužymėti planus ateities partnerystei.

Suprantu, jei kas trinktelėtų juo per galvą neišimdamas iš stiklainio, būtų pikta, bet dabar? Stovi sau daiktas ant pakylos, ir tiek. Suprantama, visada bus žmonių, kurie jaučia ir mano kitaip. Nenuostabu, kad ir parodos nepriėmusiems galerininkams šie grotesko objektai pasirodė potencialiai grėsmingi, tai yra galintys sukelti nepageidautiną skandalą. Paprasčiau apsidrausti.

Jei meną tradiciškai tapatinsime su pusiau sakralia pastanga, kreipiančia mūsų akis ir dvasią aukštyn, tada menininko galva sriuboje ar penis ant sienos gali atrodyti niekur nevedantys. Ar vedantys ne ten, kur reikia. Tačiau nūdienos meninių pastangų kontekste stebėtis ar piktintis tokiais darbais būtų mažų mažiausiai veidmainiška. Ar matome čia ką nors, kas kažkada kažkur nebuvo demonstruota? Žinoma, ne, nors tenka pripažinti: Lietuvos komercinėse galerijose tokio tipo parodų beveik nėra. Kalbu, žinoma, ne apie kūniškumo ar seksualumo temas, eksploatuotas gan įvairiais rakursais. Kalbu apie santykinai naują silikono masės technologiją, suteikiančią meno objektams kone hiperrealų tikroviškumą. Su sąlyga, žinoma, kad menininkas geba ją tinkamai valdyti. O mano kolega Arūnas akivaizdžiai geba. Būtent jo gebėjimų išdava, meninių objektų hiperrealizmas yra šios parodos akcentas ir šviežumo prielaida. Tad, žvelgiant į šiuos objektus, klausti derėtų ne apie korektiškumo ribas ar jų peržengimą – menininkas, nori nenori, įpareigotas jas tikrinti. Klausti derėtų, ar šiais veiksmais menininkas geba formuluoti tinkamą žinią žiūrovui?

Norėdamas pakomentuoti autoriaus siunčiamą žinią pasitelksiu keletą palyginimų su kitų menininkų kūryba. Ši paroda – kiek atrinktu ir be papildomų detalių pavidalu – neblogai žiūrėtųsi greta Šarūno Saukos tapybos. Mat šiuos autorius, tiksliau, jų darbus sieja gan specifiniai giminystės ryšiai. Pati savaime giminystės tema manęs nedomina, pakaks pasakyti, kad abiejų autorių darbams būdinga: a) paslėptas, visa persunkiantis prisirišimas prie kūniškumo ir b) ne itin dažnas gebėjimas tą kūniškumą persunkti žaizdos bei seksualumo energija. Pabandysiu atsakyti į ne mažiau įdomų klausimą: kas šiuos menininkus skiria? Apie banalybes, t.y. lyginamąjį vardo svorį ir komercinės sėkmės asimetriją, žinoma, nekalbėsiu.

Pradėsiu nuo teiginio, su kuriuo sutiks ne visi. Tam tikru požiūriu A.Daugėlos personažai tikroviškesni nei Š.Saukos. Tai lemia labai paprasta priežastis: naujos technologinės priemonės ir jų nulemta slinktis į trijų dimensijų, vadinasi, ne tik akimi, bet ir ranka apčiuopiamą pasaulį. Tapyba veikia dviejų matmenų erdvėje, todėl jai sunku prilygti trimačio daikto realumui. Akivaizdu, kad portretas nėra portretuojamasis, nesvarbu, kaip tikroviškai pastarasis būtų atvaizduotas. Bet jei pakeisime tikroviškumo turinį, jei pakilsime virš technologinių skirčių, teisingas bus ir priešingas teiginys. A.Daugėlos personažai mažiau tikroviški už saukiškuosius, tiksliau, jų tikroviškumas seklesnis arba priklauso kitam tikroviškumo tipui. Pastarasis sietinas pirmiausia su pramogų industrijos generuojamu poveikiu, tarpstančiu informacinio pertekliaus erdvėje. Štai kodėl A.Daugėlos herojų ikonografijoje išskirtinai daug praneštos tikrovės ženklų, taip pat juos lydinčio mėgavimosi koketuojant su kiču ir masine kultūra. Šiuo požiūriu A.Daugėlos personažai neslepia savo orientacijos, jie atvirai prisistato aktoriais, rodo savo kaukes ir kitą rekvizitą tarsi sakydami: "Mes scenoje, mes vaidiname, ir tai viskas, ką galime pasiūlyti." Š.Saukos herojams toks deklaratyvus dvilypumas nebūdingas. Jokios aktorystės, jokių kaukių. Gal nelabai žinome, ką jie mums sako, bet jaučiame: tarp jų prigimties ir tariamų žodžių nėra jokio prieštaravimo, jokios vaidybos. Mano giliu įsitikinimu, Š.Sauka apdovanotas retu talentu: aptikti ir atidengti senus, visų pamirštus šulinius, alsuojančius grėsminga kitapusybės tamsa. Yra tokie šiurpoki Friedricho Nietzsche's žodžiai: žiūrint į gelmę, reikia saugotis, kad gelmė nepažvelgtų į tave. Žinia, pats jis kažkada neatsispyrė pagundai ir buvo įtrauktas į gelmę. Tad štai: venkite žiūrėti Š.Saukos herojams į akis, tai spąstai, galų gale šią žvilgsnio dvikovą jūs pralaimėsite. Tačiau drąsiai galite susimirksėti su A.Daugėlos personažais – jie nėra visai nepavojingi, tačiau turbūt supratote, kad tai visai kito lygio grėsmės.

A.Daugėlos herojų ikonografijoje išskirtinai daug praneštos tikrovės ženklų, taip pat juos lydinčio mėgavimosi koketuojant su kiču ir masine kultūra.

Kad būtų aiškiau, ką noriu pasakyti, štai jums analogija. Jei Š.Saukai ir A.Daugėlai tektų kurti zombių apokalipsės žanro filmą, Š.Sauka suręstų klasikinį siaubo trilerį, o mano kolega Arūnas – juodo jumoro komediją. Kraujo pastarojoje būtų tiek pat, bet įtampos neabejotinai mažiau, o ir keliamų emocijų amplitudė būtų nukreipta platyn, o ne gilyn. Š.Sauka pasisiūlytų trinktelėti kūju per galvą mūsų psichikai, o A.Daugėla – pasižnaibyti ir pakrizenti kartu. Žinoma, mano kolegos padarai priklauso monstrų kategorijai, ir niekas jų kilmės neatšauks, tačiau jų keliamą grėsmę riboja ar net neutralizuoja sunkiai nusakomas valiūkiškumas, tarsi kraugeriški troškimai juose grumtųsi su gašliaisiais ir pastarieji visada laimėtų.

A.Daugėlos monstrai neatstovauja ontologinės bedugnės tamsos, jie – tiltas virš jos, trapus, bet vis dėlto paviršius, nutviekstas vidudienio saulės. Todėl jie neturi saukiško slogumo ir svorio; jų nesupa grėsmingai paveiki ontologinių mitų aura. Arūno personažai kilę iš pramogų industrijos bestiariumo, jie labiau grotestkiški, skleidžiantys balaganišką nuotaiką su satyrinės piktdžiugos inkliuzais. Ir tuo pat metu jaučiame – už jų pavidalų įvairovės slepiasi ožiakojai, amžinai girti ir amžinai geidžiantys satyrai, besimėtantys satyriazės fluidais. Suprantama, tai nepanaikina jų keliamos grėsmės, tačiau suteikia jai priimtinus ir kiek nesveikai mielus pavidalus.

Kitas sugretinimas – A.Daugėla ir Patricia Piccinini. Spėju, kad visi žinote šią australų menininkę, ji lankėsi pas mus, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, ir, žinoma, internete gausybė jos darbų. Tikėtina, kad jos pavyzdys ir paskatino mano kolegą rimtai imtis silikono masės technologijos. Akivaizdu, abu menininkai propaguoja tą pačią technologiją, nors jų finansinės galimybės ir samdomų specialistų sąrašai tiesiog nelygintini. Taigi klausimas, kuo A.Daugėla skiriasi nuo savo kolegės iš kengūrų žemės? Nesvarbu, ar mano kolega kuria antropomorfinius, ar zoomorfinius pavidalus, jo herojai savo vidujybėse slepia monstrus. Metaforiškai kalbant, tai žmogaus ir žmogiškumo paribių iliustracijos, nors ir turinčios žmogiškus pavidalus. P.Piccinini herojus su monstrais sieja tik išorė, viduje jie – tikrų tikriausi žmonės, kone tobulas žmogiškumo įsikūnijimas, tad kitoniška jų išorė spinduliuoja atpažįstamą ir visiems priimtiną vidujybę. Tai puiki iliustracija nūdienos vakarietiškos tolerancijos ideologijai: nesvarbu, kad kas mus skiria, tai tik išorė, kuri ir negali būti vienoda; svarbu, kad viduje mes vienodi, kad mums reikia tos paties jaukumo ir šilumos. Žodžiu, P.Piccinini herojai, nežiūrint ekstravagantiškos išvaizdos, yra itin politkorektiški ir ideologiškai pozityvūs. Daugėlos personažai politkorektiškumą tegalėtų suvaidinti kartu parodydami, kad kam jau kam, o jiems neduok duonos, tik leisk priekabiauti. Jis komentuoja žmogų žvelgdamas į jo paribius ir per jo paribius, ten, kur mes visi dar žmonės, bet kartu pasitinkame savo prigimtinį gyvuliškumą ir kartais – žvėriškumą. Ką noriu pasakyti? P.Piccinini monstro įvaizdį pasitelkia kaip priemonę žmogiškumui atskleisti. Mano kolega Arūnas elgiasi atvirkščiai – antropologizuotais pavidalais kalba apie turinius, kurie su žmogiškaisiais sutampa tik iš dalies. Tad jei turėčiau įvardyti parodos žanrą, pakartočiau, kad tai pramogų industrijos bestiariumas, suaktualinta monstrų sąvado versija, sudaiginta kažkur tarp kunskameros, holivudinės produkcijos ir Tado Ivanausko gamtos muziejaus.

Kas: A.Daugėlos paroda "Žvilgsnis nuo Rambyno kalno, arba Istorijos vėdarai".

Kur: Galerijoje "Balta".

Kada: veikia iki balandžio 26 d.