– Bendraujate su įvairių šalių leidėjais. Kuo įdomi pasauliui lietuvių literatūra?

K. P.: Nelengvas klausimas pokalbio pradžiai. Manau, labai svarbu patiems tikėti, kad esame ir galime būti įdomūs. Pasauliui dar nežinoma mūsų sudėtinga praeitis, bet ji kelia susidomėjimą, tai rodo ir į daugiausia kalbų verčiamos, populiariausios būtent su istorija, Antruoju pasauliniu karu, okupacija, tremtimis susijusios knygos. Dažno susitikimo su leidėjais metu pristatant šiuos kūrinius susiduriame su nuostaba, nežinojimu. Man atrodo puiku, kad pasaulis nori sužinoti mūsų istoriją, tai padeda suprasti ir dabartį.

R. N.: Su užsienio leidėjais ir literatūros profesionalais dirbu daugiau nei dešimtmetį, vadovavau kasmečiams šalies pristatymams tarptautinėse Londono ir Bolonijos knygų mugėse. Per šį laiką iš leidėjų yra tekę girdėti įvairių lūkesčių arba, atvirkščiai, pradėti pokalbį apie mūsų literatūrą nuo nulio. Be Kotrynos minėtų temų, gana dažnai tenka išgirsti klausimų apie moterų rašytojų kūrybą, vis daugiau domimasi savita mūsų kultūrine ir istorine patirtimi nepriklausomybės laikotarpiu. Nekeista, kad užsienio profesionalų žvilgsnį į mūsų šalį kreipia ir dabartinė geopolitinė situacija. Nuo praėjusių  metų jaučiamas didžiulis susidomėjimas Ukrainos literatūra, skatinantis leidėjus dairytis naujų balsų ir kaimyninėse šalyse.

Visgi, kad ir ko ieškotų leidėjai – universalių temų ar autentiškų mūsų pasakojimų, svarbiausia jiems – gera ir gerai parašyta istorija.

Rūta Nanartavičiūtė, Kotryna Pranckūnaitė 75-ojoje tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje 2023 m. spalį. / S. Pūkės nuotr.

– Kokia yra vertimų ir leidybos sistema, kaip viskas veikia?

R. N.: Iki momento, kai Lietuvos autorės ar autoriaus knygą į rankas paima užsienio skaitytojas, kelias yra gana ilgas ir jame dalyvauja gausybė žmonių. Didesnėse rinkose autorius ir jų kūrinius tarptautiniu mastu reprezentuoja leidyklos arba literatūros agentai, Lietuvoje ši leidybos ir vertimų ekosistema kiek sudėtingesnė, nes teisės į kūrinio vertimą dažnai vis dar priklauso ne leidėjams, o patiems autoriams, taip pat beveik nėra nepriklausomų literatūros agentų. LKI čia veikia kaip tarpininkas, mes pristatome Lietuvos autorius užsienio leidėjams ir suteikiame galimybių leidėjams gauti finansavimą per Vertimų skatinimo programą. Ši programa veikia nuo 2001 m. (LKI ją įgyvendina nuo 2010 m.), daugiau nei per du dešimtmečius finansuota daugiau nei 500 Lietuvos autorių vertimų į 43 užsienio kalbas. Dauguma užsienio leidyklų be tokios paramos neturėtų galimybės išleisti mūsų autorių knygų, tai įprastinė praktika pasaulinėje verstinių knygų rinkoje (nebent kalbėtume apie pasaulinius bestselerius, kuriuos leidėjai leidžia be paramos).

Šioje srityje labai svarbi sinergija, nuoseklus literatūros sklaidos ir vertimų skatinimo finansavimas, kuris leidžia mums sukurti galimybių užsienio leidėjams atrasti ir išleisti Lietuvos autorių knygų, kartu šiuose procesuose dalyvaujant Lietuvos literatūros ir leidybos profesionalams. Specialūs Lietuvos pristatymai svarbiausiose tarptautinėse knygų mugėse lemia vertimų pagausėjimą konkrečiose rinkose. Pavyzdžiui, išaugusius vertimus į vokiečių kalbą Lietuvai dalyvaujant garbės viešnios teisėmis Leipcigo knygų mugėje 2017 m., arba vertimų į anglų kalbą augimą prisistatant Baltijos šalių programoje „Market Focus“  Londono knygų mugėje 2018 m. Tęstinumas užtikrinamas per užmegztus ryšius. Kartais įvyksta ir tikrų sėkmės istorijų – verstinės knygos patenka į bestselerių sąrašus, gausėja vertimų į įvairias kalbas, autoriai patenka į tarptautinį profesionalų akiratį. Pavyzdžiui, po prisistatymo Londone rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei pradėjo atstovauti tarptautinė literatūros agentūra, o tai iki šiol yra retas atvejis. Itin gerai veikia LKI nuolat organizuojami leidėjų vizitai į Lietuvą, jų metu leidėjai ne tik susitinka su kūrėjais, literatūros specialistais ar leidėjais, bet ir turi galimybę arčiau pažinti pačią šalį ir mūsų kultūrą. Nuo 2021 m. ypatingą dėmesį skiriame Prancūzijos leidėjams ir jau kitą rudenį Lietuvos sezono Prancūzijoje metu pristatysime kaip niekada daug vertimų į prancūzų kalbą.

Pastebėčiau, kad pastaraisiais metais vis labiau savo autoriams atstovauti imasi ir pačios leidyklos, ypač gausėja vaikų knygų vertimų – tai ilgalaikio darbo pristatant mūsų vaikų knygų kūrėjus tarptautiniu mastu rezultatas. Šioje srityje aktyviai veikia ir vienintelis nepriklausomas literatūros agentas Benas Bėrantas, su kuriuo nuolat dirbame kartu.

Visa ši ekosistema neveiktų be vieno svarbiausių elementų – literatūros vertėjų, kurie yra tikrieji Lietuvos literatūros ir kultūros ambasadoriai ir vertimų bendraautoriai. Spalį į jubiliejų švenčiantį Vilnių sukvietėme 30 vertėjų į įvairias užsienio kalbas. Vyko tradicinis vertėjų seminaras, iš kurio jie išsivežė naujų idėjų būsimiems vertimams.

K. P.: Svarbu paminėti, kad LKI dalyvauja knygos gyvenime, kai ji išleidžiama: prisidedame prie sklaidos, organizuojame autorių, vertėjų keliones į tarptautines muges, festivalius. Siekiame, kad vertimai būtų ne tik išleisti, bet ir rastų savo skaitytojų, o jie galėtų apie knygą išgirsti iš pačių autorių ir vertėjų lūpų.

– Anglų kalba pagal finansuotų vertimų skaičių nėra pirmoji. Ar ši kalba nėra tramplinas plačiajam pasauliui, nes anglų kalba šiandien yra tapusi lingua franca? Dėl to atrodo, kad būtų logiška orientuotis į anglų kalbos vertimus.

R. N.: Anglakalbė rinka yra viena sudėtingiausių, jeigu ne pati sudėtingiausia, vertimų atžvilgiu. Ilgą laiką joje vertimai neviršydavo 3 proc. grožinės literatūros pardavimo ir tik pastaraisiais metais pakilo virš 5 proc. Šį augimą lėmė daugiausia tokios tendencijos kaip, pavyzdžiui, detektyvų ir trilerių iš Skandinavijos išpopuliarėjimas ar literatūros superžvaigždžių fenomenai. Kalbų ir autorių įvairovė, deja, nelabai gausi. Kad atsirastume tarp tų kelių procentų, konkuruojame su prancūzų, vokiečių, ispanų, skandinavų, japonų ir kt. kalbomis.

Kad ir kaip nelengva būtų pasiekti britų ar amerikiečių leidėjus, Vertimų skatinimo programos paremtų vertimų sąraše anglų kalbą lenkia tik vokiečių ir lenkų kalbos. Vertimų skaičius pastebimai išaugo Lietuvai prisistatant Londono knygų mugės programoje „Market Focus“, tuomet per kelerius metus buvo išleista daugiau nei 20 Lietuvos autorių knygų angliškai.

Į „The Times“ metų knygos 2019 m. sąrašą Jungtinėje Karalystėje patekusiam Alvydo Šlepiko romanui „Mano vardas – Marytė“ (angl. „In the Shadow of Wolves“, vertė Romas Kinka) leidimas anglų kalba atvėrė duris ir į kitas kalbas, nes knygos vertimų teises sėkmingai pradėjo parduoti britų leidykla, sekė vertimai į prancūzų, italų, ispanų ir kitas kalbas. Tačiau tokie atvejai yra gan reti, nes paprastai pasiekti vertimą į anglų kalbą yra sunkiau nei į kitas kalbas, o britų leidėja A. Šlepiko kūrinį pasirinko perskaičiusi jį vokiškai.

Tenka pastebėti, kad anglakalbėje rinkoje tikėtis tęstinumo gan sunku. Leidėjai labai orientuoti į pardavimą ir ne visada yra linkę išlaikyti ryšį su autoriumi, itin retai rengia knygų vertimų pristatymo renginius, taip pat ne paslaptis, kad britų siūlomos sutartys gan sudėtingos. Kiek kitokią situaciją matome, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur leidėjai dažniau išleidžia ne po vieną to paties autoriaus vertimą ir yra kiek atviresni ir kitiems Lietuvos autoriams.

Žinoma, yra ir išimčių. Viena tokių – daug metų besitęsianti garsios britų leidyklos „Thames & Hudson“ ir vaikų knygų kūrėjų iš Lietuvos draugystė. Leidyklos išleistas angliškas Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos vertimas „The Fox on the Swing“ įvertintas prestižiniu Mildred L. Batchelder apdovanojimu JAV. Leidykla ne tik leidžia vertimus, bet ir užsako naujų kūrinių, dirba su knygų kūrėjais iš Lietuvos dar kūrybos etape. Netrukus leidykla pristatys pasaulinio pripažinimo sulaukusios vaikų knygų dailininkės Monikos Vaicenavičienės ir britų rašytojo Nealo Hoskinso bendrą knygą.

Neabejotina, kad vertimai į anglų kalbą yra siekiamybė, tik yra nemažai niuansų. Viso pasaulio akys yra nukreiptos į tuos pačius leidėjus, kurių leidžiamos knygos figūruoja, tarkim, Tarptautinės Bookerio premijos sąrašuose. Šiemet šią premiją pirmą kartą laimėjo bulgarų rašytojas su savo vertėja. Tikiu, ateis ir Lietuvos autorių laikas.

– Kurie kūriniai yra didžiausios sėkmės? Kuria kalba verčiama daugiausia? 

K. P.: Be galo džiaugiamės kiekviena išleista Lietuvos autorių knyga, bet, žinoma, yra puikių sėkmės istorijų, kurios įkvepia, skatina dar labiau siekti lietuvių literatūros matomumo pasaulyje. Paminėsiu vadinamuosius mūsų programos bestselerius, daugiausia kartų finansuotas knygas. Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinis romanas „Sibiro Haiku“ – su programa jau išverstas į trylika kalbų. Knyga sulaukė didžiulio dėmesio 2021 m. Frankfurto knygų mugėje, kur buvo paskelbta geriausia jaunimo knyga Vokietijoje (į vokiečių k. išvertė Saskia Drude). Dacės Meierės išversta į latvių kalbą ji pelnė tarptautinį Jano Baltvilko literatūros vaikams apdovanojimą, o Tiinos Kattel išversta į estų kalbą pateko į Estijos 2022 m. Metų knygos apdovanojimų finalą. 2022 m. „Sibiro haiku“ buvo išleista ir pristatyta Japonijoje (ją išvertė vertėja Aya Kimura). A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ išverstas į dvylika kalbų, Rūta jau minėjo šios knygos sėkmę, kuriai įtaką padarė britų leidykla, nusipirkusi vertimo teises ir unikali istorija. Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra išleista vienuolika kalbų. 2015 m. vokiškoje „Amazon“ svetainėje ši knyga tapo populiariausiu bestseleriu Rytų Europos biografijų ir prisiminimų kategorijoje (Osteuropäische Biografien & Erinnerungen), aplenkdama net Vaclavo Havelo knygas.

2023 m. vasarą Suomijoje sėkmingi buvo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ suomiškojo vertimo pristatymai. Romaną į suomių kalbą išvertė Urtė Liepuoniūtė ir Peras Länsmansas, išleido prestižinė leidykla „Siltala“.  Pristatymuose, be vertėjos ir leidyklos atstovų, dalyvavo literatūros apžvalgininkė, literatūrologė Jūratė Čerškutė, suomių rašytoja Sofi Oksanen. Po puikių „Vilniaus pokerio“ recenzijų nacionalinėje Suomijos žiniasklaidoje per pusmetį išparduoti du romano tiražai ir išleistas trečiasis. Kolegė suomė iš instituto FILI (Finnish Literature Exchange) vasarą pasakojo, kaip, jai panorus perskaityti knygą, sužinojo, kad ji yra 60-a bibliotekos eilėje. Šis romanas jau išverstas į anglų, lenkų, makedonų, prancūzų, ukrainiečių kalbas.

Na, o lietuvių literatūros (vėlgi remiantis Vertimų skatinimo programos duomenimis) daugiausia išverčiama į vokiečių, lenkų, anglų, rusų, ukrainiečių, latvių, italų kalbas. Kaimyninių šalių kalbos turbūt natūraliai paaiškinamos, o štai vokiečių – tai kryptinga ir ilgametė veikla, dalyvavimas didžiausioje pasaulio knygų mugėje Frankfurte šalies viešnios teisėmis 2002 m. ir Leipcigo knygų mugėje 2017 m. labai suaktyvino vertimus į vokiečių kalbą. Esame laimingi, nes turime puikių, talentingų ir iniciatyvių vertėjų, kurie deda daug pastangų bendraudami su leidyklomis, kad vertimų būtų dar daugiau.

R. N.: Pastaraisiais metais galime pasidžiaugti ir itin sėkmingais atvejais šalyse, kuriose anksčiau vertimų buvo mažiau. Pavyzdžiui, K. Sabaliauskaitės istorinio romano „Petro Imperatorė I“ vertimas Prancūzijoje jau sulaukė trijų leidimų ir teigiamų atsiliepimų žiniasklaidoje, Nyderlanduose išėjo net penki leidimai, vienas pagrindinių šalies dienraščių išrinko romaną tarp geriausių 2022 m. knygų. Estijoje romanas „Petro Imperatorė II“ išrinktas Metų knyga verstinės prozos kategorijoje.

– Vertėjai iš mažos kalbos, ko gero, yra didžiausias iššūkis. Kaip jį spręsti?

R. N.: Literatūros vertėjai yra esminiai žmonės vertimų pasaulyje. Šiam darbui reikalingas išties didelis atsidavimas, o praktinė pusė nepaprasta, nes išgyventi vien iš Lietuvos literatūros vertimų į kitas kalbas gan sudėtinga. Visgi Lietuvos literatūros vertėjų gretos gausėja, atsiranda vertėjų į tokias kalbas kaip arabų ar hebrajų. 2022 m. parėmėme pirmąjį vertimą į islandų kalbą (D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, vertė Geir Sigurðsson ir Vilma Kinderytė).

Tiesa, susiduriame su iššūkiais dėl vertėjų į didžiąsias kalbas. Rengdamiesi Lietuvos sezonui Prancūzijoje supratome, kad literatūros vertėjų į prancūzų kalbą yra vos keletas, tad išsikėlėme tikslą surasti naujų vertėjų ir sukurti galimybių tobulėti. Organizavome vertimų dirbtuves pradedantiems vertėjams ir pradėjome mentorystės programą, joje šiuo metu pradedančios vertėjos turi galimybę dirbti su patyrusiomis vertimo profesionalėmis ir redaktoriais iš Prancūzijos leidyklų, kurios jau laukia naujų knygų vertimų. Dar anksčiau panaši situacija buvo ir skatinant vertėjus į anglų kalbą. Nors atrodytų, kad šią kalbą moka daugelis ir vertėjų turėtų būti gausu, taip nėra, ypač kalbant apie grožinės literatūros vertimus. Siekdami gausinti vertimų į anglų kalbą, organizavome atvirus kvietimus pradedantiems vertėjams, bendradarbiavome su britų vertimų organizacijomis rengiant vertimų dirbtuves ir vertėjų mentorystės programas, kuriose pradedantys vertėjai dirbo su vienais žymiausių vertėjų, redaktorių ir leidėjų Jungtinėje Karalystėje. Tiesa, anglakalbėje rinkoje lūkesčiai vertėjams itin dideli, yra buvę atvejų, kai britų leidykla neišsirinko vertėjo net iš kelių bandymų, taip pat britai vertimus itin gausiai redaguoja.

Taigi yra būdų, kaip skatinti pradedančius vertėjus, dažnai šios galimybės susijusios su šalies nusitaikymu į konkrečią rinką. LKI turi ir nuolatinę bandomųjų vertimų programą, kas dvejus metus organizuojame mano minėtą vertėjų seminarą, kuriame kaskart nuostabu matyti žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, susikalbančių ta pačia – lietuvių – kalba.

K. P.: Išties unikalūs ir nuostabūs atrodo kitakalbiai, išmokę lietuvių kalbą ir pamėgę mūsų literatūrą. Labai norėčiau, kad ateityje lietuvių kalbos literatūros vertėjai būtų ruošiami dar aktyviau, tikimės daugiau bendradarbiauti su įvairiose šalyse veikiančiais baltistikos centrais, skirti dėmesio mentorystės programoms ir taip sėkmingai auginti naują lietuvių literatūros vertėjų kartą.

– Lietuvių autoriaus knygą išleidžia mažytė leidykla, bet tai neviešinama, knyga tinkamai neplatinama. Ar tada verta džiaugtis tuo vertimu? Ar verta investuoti?

K. P.: Labai nesinori tapatinti mažos leidyklos su netinkamu platinimu ar viešinimu. Didžioji dalis nedidelių leidyklų, kurios renkasi leisti mažų kalbų literatūrą, tai daro labai kryptingai ir apgalvotai, savo šalyje yra atpažįstamos ir įdeda gerokai daugiau pastangų, kad knyga būtų matoma, skaitoma ir platinama. Tam, kad knyga taptų bestseleriu ir pastebėta, leidyklos dydis nebūtinai yra lemiamas faktorius.

Skirdami finansavimą visuomet stengiamės atsižvelgti į leidyklos veiklą, patirtį, kartais apie leidyklos įdirbį žinome ir iš ilgamečio bendradarbiavimo. Tikrai yra leidyklų, kurios labai mėgsta lietuvių literatūrą. Pavyzdžiui, Kroatijoje esanti nedidelė „Ibis grafika“ išleido daugybę Kęstučio Kasparavičiaus knygelių ir toliau sėkmingai užsiima lietuvių literatūra vaikams – kasmet savo skaitytojams pristato po vieną, dvi knygas, kviečiasi autorius į nedidelius festivalius, organizuoja dirbtuves. Bendradarbiavimas su tokiomis leidyklomis, jų entuziazmas labai džiugina ir įkvepia palaikyti mažuosius leidybos rinkos dalyvius.

Leidyklos nuotr.

– LKI – valstybinė įstaiga, kuruojanti vertimų į užsienio kalbas programą. Kokių yra privačių iniciatyvų, kad lietuvių literatūra sklistų pasaulyje?

R. N.: Yra Lietuvos leidyklų, kurios atstovauja savo autoriams ir parduoda vertimų teises užsienio leidėjams, ypač vaikų knygų leidyboje. Šioje srityje sėkmingai veikia mano minėtas literatūros agentas B. Bėrantas, bendradarbiaujantis su daugeliu vaikų knygų leidėjų ir su autoriais tiesiogiai. Tiek LKI, tiek Lietuvos leidėjų asociacija sudaro nemažai galimybių aktyviems leidėjams ir agento darbą dirbantiems profesionalams megzti ryšius tarptautinėse knygų mugėse ir renginiuose, leidėjų vizitų metu. Lietuvoje yra leidėjų, kurie patys leidžia Lietuvos autorių knygas kitomis kalbomis ir užsiima jų platinimu užsienyje. Nors tai sunkesnis kelias, bet bandymų tikrai yra ne vienas.

– Ar žinote, kokia latvių, estų vertimų situacija? Ar pas kaimynus žolė žalesnė?

K. P.: Pradėsiu iš toli – vertimų finansavimas ir savo šalies literatūros populiarinimas yra įprasta praktika. Institucijas, kurios dirba tam, kad jų nacionalinė literatūra būtų matoma ir skaitoma, turi bemaž visos Europos šalys, taip pat yra ir vertimų finansavimo programos tiek verčiant iš didžiųjų kalbų (Prancūzų institutas, Goethe’ės institutas), tiek mažesniųjų. Baltijos šalys – ne išimtis ir visose yra institucija, kuri užsiima literatūros sklaida, vertimų finansavimu, dalyvavimu knygų mugėse ir pan. Skiriasi tik šių institucijų formos, finansavimo šaltiniai. Mūsų santykiai su giminiškomis institucijomis kaimyninėse šalyse yra draugiški, kartu esame ENLIT tinklo, vienijančio vertimų skatinimo programas vykdančias institucijas, nariai, trys Baltijos sesės (kaip vadiname save su kolegomis latviais ir estais) kartu prisistatė tarptautinėje Londono knygų mugėje 2018 m. Šalių vykdomos vertimų skatinimo programos skirtingos, bet rezultatai gana panašūs (2022 m. LKI finansavo 44 Lietuvos autorių vertimus į įvairias kalbas, analogiška latvių programa finansavo irgi 44 Latvijos autorių vertimus, o Estijos – 39.). Galbūt skiriasi kalbos, į kurias daugiau verčiama, pavyzdžiui, latviams stinga vertėjų į vokiečių kalbą, bet sekasi su prancūzų vertėjais, o mums – atvirkščiai. Darbo principai irgi labai panašūs – institucijų atstovai dalyvauja tarptautinėse knygų mugėse, organizuoja leidėjų vizitus į savo šalis, rengia informacinę medžiagą apie šalyje išleidžiamas knygas, konsultuoja leidėjus, palaiko glaudų ryšį su vertėjais, užsiima naujų vertėjų paraiška, bendrauja su rašytojais, rūpinasi jų knygų pristatymais kitose šalyse. Tad žolė pas kaimynus labai panaši.

R. N.: Nors mėgstama smalsiai pasidairyti į kaimynų kiemą, jau anksčiau pastebėjome, kad Baltijos šalių bendradarbiavimas ir prisistatymas kartu suteikia didesnį matomumą. Esame skirtingos šalys su skirtinga literatūra, bet mums palanku, kai užsienio leidėjai mato mus kaip tą patį Baltijos regioną. Gan dažnai leidėjai, susidomėję Lietuvos autoriais, pasidomi ir latviais ar estais, ir atvirkščiai. Baltijos šalims pradėjus glaudžiau dirbti kartu sužinojome daugiau ir vieni apie kitus, mūsų šalių leidėjai pradėjo daugiau domėtis vieni kitų autoriais. Ši bendradarbiavimo tendencija būdinga ne tik literatūros laukui. Tad išties mūsų stiprybė yra vienybėje, tai tapo dar akivaizdžiau dabartinėmis aplinkybėmis regione. Savitarpio supratimas ir palaikymas jau seniai neatrodė toks svarbus kaip dabar.

Lietuvių autorių knygos, su parama išleistos užsienyje

2022 m. – 56 knygos

2021 m. – 54 knygos

2020 m. – 29 knygos

2019 m. – 36 knygos

2018 m. – 34 knygos

Nuo 2021 m. pradėtas skirti papildomas finansavimas iliustruotų knygų (paveikslėlių knygų ir grafinių romanų) vertimams ir leidybai (dažnai išleisti paveikslėlių knygą dėl mažesnio vertimo trunka trumpiau). Šaltinis: Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programa

Finansuota daugiausia vertimų į šias kalbas

68 – vokiečių

50 – lenkų

48 – anglų

41 – rusų (nuo 2022 m. vertimai į rusų kalbą nefinansuojami)

37 – ukrainiečių

35 – latvių

Nuo 2021 m. Šaltinis: Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programa

Į daugiausia kalbų išverstos knygos

13 – „Sibiro Haiku“, autorė Jurga Vilė, dailininkė Lina Itagaki

12 – „Mano vardas – Marytė“, Alvydas Šlepikas

11 – „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Dalia Grinkevičiūtė

7 – „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, Giedra Radvilavičiūtė

7 – „Ragana ir lietus“, Jurga Ivanauskaitė

7– „Tūla“, Jurgis Kunčinas

Šaltinis: Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programa

– Kaip kilo mintis surengti tokią parodą – parodyti Lietuvos menininkų autoportretų istorinę panoramą?

– Per karantiną autoportretų tema apsigyniau mokslinę disertaciją. Nepaprastai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man vadovavo neišsemiamas žinių ir įžvalgų šaltinis, preciziškos minties ir žodžio elegancijos meistrė, menotyros žvaigždė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė. Prie autoportretų temos likti ilgesniam laikui traukė profesinis ir gal net asmeninis noras suprasti, koks savęs pristatymas yra patrauklus ir prasmingas, kaip jis veikia. Kuriame taške ego, tapatybės reiškimas tampa jau groteskiškas, gožiantis ir nemalonus, o kada autentiškas, ką galima papasakoti ir nuveikti per pasakojimą apie savo paties asmenį?

Kelio pradžioje, kaip ir daugelis, gana naiviai maniau, kad autoportretuose verta ieškoti atsivėrimo, intymumo, galimybės priartėti prie tikrojo savęs. Vaizdų pasaulio sumaištyje savęs radimo klausimas, manau, aktualus daugeliui. Paaiškėjo, kad savo atvaizdo kūrimas labiau susijęs su konstravimo, planavimo judesiais nei radimo. Fotografuodamas save socialiniams tinklams dažnas stengiasi pateikti kuo patrauklesnę savęs versiją, lygiai taip pat save įsivaizduoti ir geidžiamu būdu pavaizduoti būdinga ir dailininkams. Juk viešai rodomas kūrinys bet kuriuo atveju yra scena, ir autoriai tai puikiai žino. Žinoma, pasitaiko, kad blyksteli vidinės, neišreiškiamos esybės fragmentų, tačiau jie tikrai nedominuoja autoportreto istorijoje ir atsiveria tik įsigilinusiam, atidžiam stebėtojui.

– Ar jūsų parodoje pasiūlyta kelionė atitinka ir pasaulinę autoportretų evoliuciją? Kaip Lietuvos menininkų autoportretai atrodė ir atrodo pasauliniame kontekste?

– Lietuvos autoportretų apžvalga akivaizdžiai man parodė, kad mūsų kultūra yra vakarietiška, europietiška. Tyrinėjant užsienio autorių literatūrą ir peržvelgiant vietinius kūrinius matyti tie patys orientyrai, justi tos pačios aktualijos ir vaizdo strategijų sinchroniškumas. Skiriasi tik pagal vietos ir laiko aktualijas. Čia Lietuvos prie išgalvoto rusų pasaulio pritempti niekaip neišeitų, nė per nago juodymą, nes pati dailininko samprata yra kaip ir visur Europoje paremta italų Renesanso (XV a.) dailininko iškilimo legenda, kurios šerdį sudaro savivertės supratimas ir laisvės būtinybė. Emancipacija, savigarba, laisvė – visa tai yra demokratijos, žmogaus teisių ugdymo ir plėtojimo teritorija. Rusų pasaulyje (kurį patyrėme sovietmečiu), manipuliuojant bausmėmis ir svaiginančiomis privilegijomis, siekiama, kad visa visuomenė, ne tik kūrėjai, būtų paversti valdžios tikslus vykdančiais, savo galva negalvojančiais amatininkais.

Kai menininkai ir menininkės siaučia, atrodytų, be naudos, linksminasi, nauda yra pamatinė – laisvės kurti nevaržomai gynyba.

Parodoje kaip tik viena salė skirta sovietmečio dilemoms, laikui, kai dailininkai turėjo tapti ne buržuaziškai individualistiški, o kolektyviški, bet ir kartu būti sielų inžinieriais – projektuoti sovietines vizijas, kurti naują vaizdiniją. Nesvarbūs ir svarbūs. Pirmaisiais okupacijos dešimtmečiais autoportretų viešumoje praktiškai neliko, į albumus buvo įterpiami sukurti anksčiau, iš tarpukario. Dailininkai buvo sutrikę, vėliau rado būdų, kaip reikšti ir savo svarbą, ir nuotaikas. Parodoje greta rodau mažulytį, šiaip didžiules drobes tapiusio Vinco Dilkos 1956 m. autoportretą ir milžinišką 1985 m. Sofijos Veiverytės drobę „Tapytojai“, kur ji ne tik renesansiškoje didybėje kūrinio centre pristato save, bet dar ir apsupa žymiausiais to meto tapybos autoritetais. Negana to – juos surūšiuoja. Antanas Gudaitis ir Augustinas Savickas, akivaizdu, jai svarbesni, nei antroje eilėje pasodintas Silvestras Džiaukštas ir beveik į kampą užkištas Rimas Bičiūnas. Abu darbai atstovauja sovietiniam elitui, visa kita tegalėjo būti ironiška, su maišto ar ignoravimo deklaravimu. Svarbiausia, kad dailininkai net nepalankiomis aplinkybėmis, ribojami keisčiausių lūkesčių ir taisyklių, sugeba rasti būdų pasakyti ir reikšti tai, kas jiems svarbu.

Įtempta tango pozicija. Vyrų autoportretai (daugiausia XIX a. pab.) sukabinti priešais moterų (XX a.) rodo vieną ir tą pačią kovą už teisę ir laisvę būti, kurti, teigti save. / G. Grigėnaitės (LNDM) nuotr.

– Kaip parodoje grupuojami paveikslai?

– Norėjau, kad pirmoje salėje žiūrovas atpažintų įprastą, klasikinį, autoportretą, pasijustų patogiai ir atsidurtų ten, kur ir ėjo. Čia dailininkai rankose laiko paletes ir teptukus, jie deklaruoja esą savo profesijos atstovai. Jei salė būtų kur kas didesnė, būtų galima fizine, kiekybine apimtimi išreikšti tą paradoksą, kad kūrėjai identiškai deklaruoja individualumą. Dar ryškiau matytume priklausymo bendruomenei dėmenį. Tačiau užtenka vos kelių darbų, kad būtų sužadinti atminties klodai, kuriuose – analogiškų vaizdų jūra. Beveik kiekvienas dailininkas yra sukūręs vienokį ar kitokį autoportretą.

Antroje salėje pakabinusi vyrų autoportretus (daugiausia XIX a. pab.) priešais moterų (XX a.) norėjau, kad atpažintume vieną ir tą pačią kovą už teisę ir laisvę būti, kurti, teigti save. Nors jie tarsi įtempto tango pozicijoje, troškimas universalus. Trečioje salėje – jau minėti dailininkų manevrai stengiantis rasti sau vietos sovietinėje realybėje ir ironiškieji pavyzdžiai: Igorio Piekuro „Negatyvinis autoportretas“ (1978) vizualiai nuskamba labai naujai, nors mintis lyg ir paprasta – nesutikimas su viešomis deklaracijomis. Už Kosto Dereškevičiaus galvos nutapyta (1974) pienvežio cisterna atrodo kaip aureolė, Raimundo Sližio slapukiškas, beveik paauglio maištininko žvilgsnis, Vincas Kisarauskas užspęstas, bet perkėlęs save į graikų mitus. Užlipus laiptais laukia dar dvi salės, kuriose noriu papasakoti apie vaizduotės galią, kūną ir laisvę žaisti, truputį užsimenu apie netiesioginio autoportreto tipą.

– Kaip sekėsi sujungti senąją dailę su šiuolaikiniu menu? 

Autoportretintis šiandien esame laisvi ir darome tai dažnai – režisuojame aplinką, laikome aukščiau telefoną, paskui viešiname socialiniuose tinkluose. Kai dailininkai tapo save, ar jie daro ne tą patį? Irgi konstruoja pasakojimą, galvoja, kad kažkas į juos paskui žiūrės. Jei fotografuoju save aš – tai asmenukė, jei menininkai save – tai jau autoportretas? Aišku, kad ne.

– Čia man buvo, ko gero, smagiausia dalis. Jei kas nors dar mano, kad domisi labiau senąja ar labiau šiuolaikine daile ir tai yra du atskiri dalykai, žinokite, nieko panašaus. Visa dailė yra susijusi kaip kokia kraujotaka. Teisingiausia būtų minėti veidrodinius neuronus, ypač todėl, kad tapatybė yra kuriama per kartojimą. Mes ką nors atpažįstame kaip tokį tik pagal pavyzdį, todėl jei norime keisti kokį nors vaizdinį, turime paimti tai, ką atpažįstame, ir modifikuoti. Galima sakyti, kad dailės istorija yra tokio modifikavimo, varijavimo, dialogiškumo su ankstesniais vaizdais virtinė arba veidrodžių karalystė, kur kuo daugiau pamatai, tuo daugiau atpažįsti. Telieka apgailestauti, kad išsamiausiai spėjau ištyrinėti nuo sovietmečio, visada specializavausi į šių dienų meną, todėl daug mažiau žinau apie ankstesnio laiko dailę. Rengti šią parodą man nepamainomai padėjo menotyrininkė Dalia Tarandaitė, kuri yra vyriausioji tyrėja ir muziejaus rinkinio saugotoja, puikiai išmananti ankstesnių amžių meną. Ji man ir parodė tuos it susitarus grakščiai prie krūtinės plaštakas glaudžiančius veikėjus iš XIX a. Nemaža dalis jų dalyvavo sukilime prieš Rusijos imperiją. Ivano Trutnevo autoportreto, nors jis labai gerai įvaizdina klasiko, akademiko laikyseną, daug kam iš parodoje rodomų autorių dėstė, tyčia nedėjome, nes jis labai prisidėjo prie Vilniaus vaizdų rusinimo ir didžiulis jo atvaizdas vaizdinėje kalboje būtų kaip liapsusas, vaizdinio neraštingumo pavyzdys. Tokį disonansą nuolat jaučiu, kai žiniasklaidoje, nepaisant priešingo turinio, vizualiai karaliauja Vladimiro Putino veidas, jo kliedesiams skiriamas eteris. Mano supratimu, turėtume nuo jo nusisukti, paskandinti jį tamsoje, nemaitinti dėmesiu, o komunikaciją perduoti sausai ir dalykiškai.

– Kaip apskritai keitėsi autoportreto samprata?

– Istorijos glūdumose galima aptikti kūrėjų pastangų pažymėti, kieno yra sukurtas darbas: piramidės ar katedros puošyba, religinio manuskripto piešinys. Ankstyvojo Renesanso laikotarpiu Italijoje dailininkai savo atvaizdą ėmė įtraukti į vis reikšmingesnes scenas: tai, kaip šv. Lukas tapo Švč. Mergelę Mariją, dalyvauja karališkoje svitoje ar Žemės sukūrimo scenoje, tačiau apie visiškai savarankišką žanrą, t. y. kai dailininkas yra vienintelis paveikslo veikėjas, galima kalbėti nuo aukštojo Renesanso, čia ypač ryškus yra Albrechtas Düreris. Visa tai susiję su pasikeitusiu statusu. Iš užduotis vykdančio amatininko šaunama į visuomenės elitą, kalbama apie įkvėpimą, laisvės būtinybę. Tai nauja samprata. Ji aktuali iki šiol.

Galbūt modernizmo laikotarpiu buvo užsižaista su menininko genijaus (kuriam daugiau atleidžiama, keistuolio, net beveik ligonio įvaizdis) propagavimu, vargu ar jis dabar patrauklus, nors bandymų pasitaiko neretai, tačiau šiuo metu ypač aktuali ir daugeliui suprantama yra laisvės būtinybės samprata. Paskutiniame parodos skyriuje noriu atskleisti, kad kai menininkai ir menininkės siaučia, atrodytų, be naudos, linksminasi, nauda yra pamatinė – laisvės kurti nevaržomai gynyba.

Tie, kurie mėgino surašyti visus autoportretų tipus ir įvaizdžio sampratos kaitą konkrečiais istoriniais laikotarpiais, baigė storiausiais talmudais ir vis tiek visko neaprėpė. Autoportretų tyrimai visada yra ir konkrečios visuomenės tyrimai, kuriant savivaizdį labai matyti, kas skauda, ko trokštama.

Parodos salėse tilpo keli epizodai: sovietmečio dilema, kūno ir šuoliais paleistos vaizduotės tema, bet pagrindas yra laisvės idėja, kuri ir skiria dailininką nuo amatininko, kelia kūrėjams praktinių vargų.

Kur veidas? Kur žvilgsnis į žiūrovą? Elenos Antanavičiūtės darbas šiuolaikinio autoportreto salėje. / G. Grigėnaitės (LNDM) nuotr.

– Kas buvo jūsų pačios atradimas rengiant šią parodą? Anotacijoje rašoma, kad tai „proga susipažinti su rečiau eksponuojamais išskirtinių autorių kūrinių originalais“. Kurie kūriniai parodoje yra tokie?

– Tyrinėjant autoportretus labai drąsinantis atradimas buvo suvokti, kad kūrybingas protas visada randa išeitį. Dailininkai ir dailininkės sugeba prisitaikyti ne paklusdami, o išrasdami naujų metodų, buvimo formų. Kliūtys tampa potencialu. Pavyzdžiui, sovietmečiu visi buvo verčiami būti kolektyvu, suvokti save kaip sovietinio kūno ląstelę (kolūkiai, kiti darbo kolektyvai, kur aptariami net asmeninio gyvenimo reikalai, cechai, sąjungos ir t. t.). Štai prašom – S. Veiverytės „Tapytojai“, juk kolektyvas… Beje, šį kūrinį labai svajojau pamatyti gyvai. Apskritai jaučiu euforiją ir begalinį dėkingumą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos kolegoms (Aistei Bimbirytei-Mackevičienei, Jolantai Marcišauskytei-Jurašienei) ir parodos komandai (Daliai Tarandaitei, architektei Sigitai Simonai Paplauskaitei, dizaino kūrėjai Loretai Uzdraitei, instaliuotojams ir komunikuotojams), kai vaikščiodama po parodą tarsi patenku į savo smegenų vingius, tik čia viskas tikra, čia pat prieš akis originalai, atgabenti iš muziejų fondų, kolekcijų ir privačių asmenų namų, – labai ačiū jiems. Originalai yra nenufotografuojami, nes nuotraukos klaidingai perteikia mastelį, materialumą, jausmą būnant prieš kūrinį.

Mažesnė dalis parodos kūrinių pastaruoju metu yra labai populiarūs ir dažniau matomi (pavyzdžiui, kultinis Marcės Katiliūtės autoportretas ar Veronikos Šleivytės, Violetos Bubelytės, Žygimanto Augustino autoportretai), dalis – gerai žinomi, bet rečiau matomi – pavyzdžiui, puikūs Algimanto Švėgždos atvaizdai ar R. Sližio ankstyvas autoportretas. Iš visai nematytų galima paminėti Agnės Jonkutės „Šv. Tomą (autoportretas)“, kurį įtraukiau kaip pavyzdį, kad su autoritetais (ar kitais) dialogas būna nebūtinai per ironiją, galynėjimąsi, bet ir susiliejant it upės vandenys. Man rūpėjo ne pristatyti geriausius, svarbiausius (galvą nusilaužtum ir vis tiek visi nelaimingi būtų), ne ypač nustebinti naujumu, o vaizdais tarsi žodžiais ir sakiniais parašyti savo pasakojimą. Kad tai padaryčiau, reikėjo surinkti savo „žodžius“ iš labai skirtingų vietų ir kontekstų, dar siekiau senosios ir naujosios dailės, vyrų ir moterų pusiausvyros.

KAS? Paroda „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“

KUR? Vilniaus paveikslų galerijoje 

KADA? veiks iki lapkričio 5 d.

Apie tai pasakoja vertėja Ieva Vaičiulienė, išvertusi amerikiečių žurnalisto Patricko Raddeno Keefe’o dokumentinę knygą „Nieko nesakyk“ (išleido „Kitos knygos“). Ši P. R. Keefe’o knyga, pelniusi JAV nacionalinę knygų kritikų ir George’o Orwello premijas, vadinama šiuolaikinės žurnalistikos etalonu.

– Kas yra Bėdos? Koks istorinis kontekstas?

– Bėdomis vadinamas laikotarpis, prasidėjęs 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, per kurį Šiaurės Airijos regione įsiplieskė kruvinas konfliktas tarp dviejų pagrindinių visuomenės grupių – katalikų respublikonų, kurių dauguma norėjo grįžti į Airijos Respublikos sudėtį, ir britų vyriausybei ištikimų protestantų junionistų, kurių dauguma norėjo likti po Didžiosios Britanijos sparnu. Konfliktą labai paskatino tuo metu vyravusi akivaizdi katalikų diskriminacija – jie buvo varomi iš savo namų, negalėjo gauti gero darbo ir kt. Kadangi tuo metu JAV dar vyko pilietinių teisių judėjimas, kurio organizatoriai gana sėkmingai kovojo su sisteminiu rasizmu ir rasine segregacija, Šiaurės Airijos respublikonų jaunimas nusprendė imti iš to pavyzdį ir taikiomis priemonėmis ginti savo nuolat pažeidžiamas teises. Deja, taikūs protestai buvo numalšinti smurtu, kurį vykdė ne tik junionistai, bet ir akivaizdžiai juos palaikančios teisėsaugos institucijos. Todėl protestuotojai pasitelkė Airijos respublikonų armijos, anksčiau nesėkmingai ginklu bandžiusios iškovoti krašto nepriklausomybę nuo britų, likučius.

Taip užvirė kruvini mūšiai, galima sakyti, karas tarp Laikinosios Airijos respublikonų armijos (naujojo pagrindinio partizaninio judėjimo), Didžiosios Britanijos karinių struktūrų ir junionistų sukarintų grupuočių. Tik Didžiosios Britanijos vyriausybė atsisakė šį dešimtmečius besitęsiantį konfliktą, nusinešusį daugiau nei 3,5 tūkst. žmonių gyvybių, vadinti karu. Juk tuomet būtų reikėję pripažinti, kad imperialistinė valstybė, kruvinais metodais malšinanti sukilimus kolonijose, nesugeba susitvarkyti net su tuo, kas vyksta už „kampo“.

Įdomus momentas, kaip konflikto dalyviai vertina, kada Bėdos baigėsi. Didžiosios Britanijos šaltiniai visur nurodo, kad Bėdos baigėsi 1998 m., kai buvo pasirašytas Didžiojo penktadienio susitarimas. Tačiau Šiaurės Airijos regiono situaciją stebintys ir fiksuojantys airių specialistai teigia, kad konfliktas tęsiasi. Žinoma, ne su tokia jėga kaip anksčiau, be tokių didelių aukų, bet problema išlieka ir niekur nedingo. Kraštas vis dar suskaldytas, kuriasi naujos sukarintos grupuotės, Taikos sienos vis dar skiria protestantų ir katalikų rajonus, peržengti tas ribas vis dar itin pavojinga. Atrodo, konfliktas tik įšaldytas, o ne išspręstas.

Leidyklos nuotr.

– Lietuvoje nėra nusistovėjusio termino šiam istoriniam periodui vadinti. Kai kur žiniasklaidoje jis vadinamas Neramumais, kitur Bėdomis. Jūs nusprendėte knygoje vartoti žodį „bėdos“. Kodėl?

– Taip, labai ilgai galvojau, kaip versti šį terminą. Apskritai, dirbdama prie knygos itin daug tyrinėjau kontekstą – skaičiau šaltinius, klausiausi tinklalaidžių, autoriaus ir knygos veikėjų interviu, žiūrėjau dokumentinius ir vaidybinius filmus, daugybę „YouTube“ vaizdo įrašų. Tiesą sakant, pasidarė įprasta ryte ir vakare vedžiojant šunis užsidėti ausines ir žingsniuojant Šančių gatvelėmis panirti į šios tragedijos niuansus ir detales. Šiuo konfliktu susidomėjau prieš daug metų, kai vaikystėje pamačiau airių roko grupės „The Cranberries“ dainos „Zombie“ vaizdo klipą. Jis mane sukrėtė iki širdies gelmių (tai iki šiol viena mėgstamiausių mano dainų). Nesu istorikė ar politologė, taigi nesijaučiau galinti imtis tokios knygos vertimo papildomai neįsigilinusi į temą.

Taigi pasilikti su žodžiu „bėdos“ padėjo visas tas papildomas darbas. Visų pirma, žodis „bėdos“ yra eufemizmas, kuris buvo vartojamas nenorint kuriai nors konkrečiai kariaujančiai pusei priskirti kaltės ir dar labiau įplieksti konflikto. Ypač kai skirtingų to konflikto pusių atstovai gyveno gatvėse šalia. „Neramumai“ man skamba labiau ne kaip eufemizmas, o kaip generinis, praskiestas ir itin suabstraktintas žodis. Iš jo dingsta švelninimo aspektas, jis panašesnis į sociologijos terminą. Be to, karo realybę išgyvenę šiaurės airiai, praradę artimuosius, gyvenę tarp sproginėjančių bombų ir bijoję kelti koją į gatvę, vargu ar sutiktų šią tragediją vadinti „neramumais“.

„Bėdos“ yra buitiškas žodis, kuriame užkoduotas jausmas, patiriamas, kai į tavo kiemą (tikrąja to žodžio prasme) ateina kažkas baisaus ir negero. Ir visas konfliktas, kad ir koks baisus ir kruvinas būtų buvęs, kartu buvo ir labai buitiškas – šiaurės airiai ėjo kariauti pakilę nuo pietų stalo, užkasdavo ginklus daržuose, po susišaudymų traukė gerti į nelegalias užeigas, apsipirkti eidavo pro savadarbių bombų išraustas duobes ar siuntinėjo vaikus perduoti taktinių žinučių. Tai buvo karas, kurio neleista vadinti karu, – ir nesugebančios susitarti tautos bėda pačia esmingiausia, pačia archajiškiausia, giliausia šio žodžio prasme.

Be to, žodis „troubles“ nuolat skambėjo per karo aukų laidotuves ir šarvojimus, kai užuojautą pareikšti norintys lankytojai gedintiesiems sakydavo „sorry for your troubles“ – kaip kokią kodinę, simbolinę frazę, kurios tikrąją prasmę visi suprato. Kitaip sakant, „užjaučiu tave dėl šios bėdos“, „užjaučiu, kad ir tave ši bėda aplankė“. Manoma, kad iš šio konteksto žodžio „bėdos“ vartojimas pasklido po platesnę socialinę ir politinę areną. Šią informaciją galima rasti portale CAIN – Alsterio universiteto specialiai Bėdoms dokumentuoti sukurtoje svetainėje.

– Kokių sąsajų įžvelgtumėte tarp Šiaurės Airijos įvykių ir Lietuvos?

– Daugybės mažesnių ir silpnesnių šalių istorija nusėta imperialistinės galios paliktais randais. Lietuvos likimas irgi buvo neatitaisomai pakeistas Rusijos okupacijos.

Viena iš giliausių minčių, kurias P. R. Keefeʼas svarsto savo knygoje, yra apie tai, ką daryti, kai viskas baigiasi, ginklai nutyla, ateina kažkokia taika ir tiems patiems žmonėms, kurie tik ką buvo skirtingose barikadų pusėse, dabar reikia gyventi toliau. Kai nuėjęs duonos į parduotuvę už prekystalio pamatai žmogų, pražudžiusį tavo artimąjį. Šiaurės Airijos valdžia nesukūrė mechanizmų, sistemos, metodų, kaip padėti žmonėms pradėti vėl kalbėtis, susitaikyti ir gyti drauge. Nebuvo jokio sutarimo, kaip judėti į priekį su tomis žiojėjančiomis žaizdomis. Panašiai ir mūsų visuomenėje – vienų tėvai ir seneliai dirbo sovietų teisėsaugoje, kitų – glaudė partizanus, trečių – tiesiog „nenorėjo niekur kištis“. Šaliai iškovojus laisvę – kaip ir Šiaurės Airijoje paskelbus taiką – visos tos grupės turėjo sugyventi toliau, taip ir neužmezgę jokio skausmingai atviro dialogo, kuris vestų gijimo ir susitaikymo link. Viena vertus, gali atrodyti – na ir kas? Tapome laisvi ir gyvenome toliau. Tačiau transgeneracinės traumos niekur nedingsta, jos ir toliau maitina visuomenės susiskaldymą. Mes labai dažnai nesusikalbame, nes susikalbėti nemokame. Sutraukyti bendruomenių saitai.

Panašiai kaip ir šiaurės airiai, sunkiai prisiimame atsakomybę už savo veiksmus ir esame linkę pabrėžti tik kitų pusių nuodėmes. Pasiklausius kartais atrodo, kad mes, lietuviai, esame šventųjų tauta, kurią visi tik skriaudė. Bet kokie bandymai nagrinėti mūsų pačių nusikaltimus, taip prisiimant atsakomybę, kuri vestų gijimo link, baigiasi linčiavimu. Užtenka vien prisiminti visuomenės reakcijas į R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ ar M. Ivaškevičiaus „Žali“.

Šiaurės Airijoje iki šių dienų labai įsigalėjusi tylos kultūra. Toks mąstymo modelis tarsi sako: kas buvo, pražuvo, nebekalbėkime apie tai.

Visi šie abu kraštus smukdantys dalykai – susiskaldymas ir nesusikalbėjimas, transgeneracinės traumos, vengimas prisiimti atsakomybę, žmogaus teisių pažeidimai – tai visuomenės nebrandos ženklai. Ta mūsų branda, visai kaip šiaurės airių, buvo sustabdyta imperialistinių išorės jėgų.

– Kuo knyga aktuali lietuviams skaitytojams?

– Dėl minėtų panašumų su mūsų pačių istorija. Kartais sunku suprasti, kas su tavimi įvyko, kai esi to vyksmo centre ir negebi pažvelgti į viską iš šono. Lietuviai, perskaitę imperialistinės valstybės kišimosi į nualintą šalį istoriją, galės palyginti ją su mūsų pačių istorine situacija ir jos paliktais randais ir galbūt geriau suprasti mūsų socialines problemas, kurių iki šiol nesugebame išspręsti.

Be to, mums įprasta idealizuoti Vakarus ir dvi pagrindines šiai kultūrai atstovaujančias valstybes – JAV ir Didžiąją Britaniją. Knyga padės pamatyti kitokį Didžiosios Britanijos veidą ir tarsi praskleidus užuolaidą blaivesniu žvilgsniu įvertinti šios valstybės nusikalstamus veiksmus, kuriuos šiais laikais stengiamasi patogiai pamiršti.

Daugeliui įdomus pasirodys ir airių partizaninis judėjimas – mūsų istorinėje kultūroje jis irgi svarbus. Miško broliai kasė žemines giriose, šiaurės airiai slapstėsi Belfasto gatvelių raizgalynėje, bet už viso to slypėjo tas pats impulsas: visomis išgalėmis priešintis už tave daug didesnei jėgai dėl kilnaus, svarbesnio už tave patį tikslo. Kartais dėl to tikslo pamiršti moralę ir imti daryti baisius dalykus.

– Knyga vadinasi „Nieko nesakyk“? Ką reiškia pavadinimas?

– Pavadinimui autorius pasiskolino eilutę iš airių poeto Seamuso Heaney eilėraščio apie Bėdas: „Kad ir ką sakytum, nieko nesakyk.“ Šiaurės Airijoje iki šių dienų labai įsigalėjusi tylos kultūra. Toks mąstymo modelis tarsi sako: kas buvo, pražuvo, nebekalbėkime apie tai.

Pačiame Bėdų įkarštyje ne laiku prasižiojęs ar ėmęs klausinėti, ko nereikia, galėjai netekti gyvybės. Nedideliame krašte, kuriame visi virė viename puode, o fronto linijos driekėsi gretutinėse Belfasto gatvėse, žmonės savo nedideles stovyklas turėjo apsitverti tylos sienomis. Tai buvo ir įprastas būdas atsilaikyti per tardymus, pakliuvus į teisėsaugos nagus.

Tačiau ta tyla, nors iš pradžių veikusi kaip apsauginis mechanizmas, ėmė skverbtis ir į platesnes visuomenės sritis. Kalbėtis su priešais atsisakantys žmonės ilgainiui pamiršo, kaip kalbėtis tarpusavyje. Nusistovėjo tokia protu nesuvokiama situacija: krašte vyksta baisūs dalykai, bet tai pridengta kažkokiu šydu, jokio atviro dialogo nėra. Europos viduryje XX a. – 3,5 tūkst. aukų, bombų išraustos gatvės, sprogimai miestų centruose, susišaudymai dienos viduryje, bet karu tai nevadinama. Abi kariaujančios pusės naudoja itin žiaurius, karo nusikaltimams prilygstančius metodus, bet apie tai garsiai nešnekama.

Galiausiai, kai buvo pasirašytas taikos susitarimas ir sudėti ginklai, žmonėms liepta lyg niekur nieko grįžti prie įprastinių gyvenimo veiklų, ta tyla supiktybėjo it vėžys. Knygoje yra vieta, kai taksi išsikvietęs herojus įlipa į automobilį ir pamato, kad prie vairo sėdi vienas jo nužudytos motinos pagrobėjų, šis jį taip pat atpažįsta. Visą kelionę abu neprataria nė žodžio. O ką sakyti, kai visas tragediją išgyvenęs kraštas tarsi kolektyviai nusprendė, kad taikos kaina – tyla?

Be to, visi šie dalykai įvyko palyginti neseniai. Yra dar daug gyvųjų, kurie viską matė savo akimis, dalyvavo konflikte ir žino atsakymus į visuomenei taip rūpimus klausimus. Tačiau jie tyli – iš dalies dėl to, kad nesukurta sistema padėti jiems prabilti saugiai, iš dalies dėl to, kad airių kultūroje informatoriai, arba vadinamosios žiurkės, yra ypač nekenčiami, iš dalies dėl to – kad žmonės vis dar bijo dėl savo gyvybės, nes IRA ir kitos sukarintos grupuotės tebeegzistuoja. Su tokia tylos siena susidūrė ir knygos autorius, kai bandė belstis į duris ir kalbinti įvykių liudininkus ir dalyvius.

– Kaip manote, ar autoriui pavyko išlikti neutraliam ir objektyviai papasakoti istoriją?

– Taip, manau, tikrai pavyko. Iš dalies būtent dėl to, kad rašyti knygą jis pradėjo neturėdamas su konfliktu emocinio ryšio. P. R. Keefe’as – airių kilmės, tačiau augo nutolęs nuo Amerikos airių kultūros, kartais į ją net žvelgdavo su švelnia pašaipa. Ypač į fanatizmą airių imigrantų, mėgusių konflikto žarijas žarstyti svetimomis rankomis, pavyzdžiui, renkant pinigus nelegaliems grupuotės IRA ginklams pirkti. Tais ginklais buvo žudomi ir nekalti žmonės. Saugiai svetimoje šalyje įsikūrę airių imigrantai jautėsi taip kovojantys „už tėvynę“.

Tai, kad autorius nuo šios istorijos buvo tarsi per kelis žingsnius – ne per toli, kad nesuprastų niuansų, bet ne per arti, kad neužvaldytų emocijos, – tikrai padėjo įžvelgti labai daug svarbių dalykų ir iš jų išausti šį visapusišką, daugiasluoksnį, detalų pasakojimą. Pridėk prie to jo milžinišką tiriamosios žurnalistikos patirtį ir gausi knygą, kuri pribloškia ne tik realumu, bet ir jautrumu, su kuriuo tas realumas atkuriamas.

Be to, kaip pats autorius sako, jo tikslas nebuvo parašyti knygą vien apie Bėdas. Jis norėjo gilintis į pavienių žmonių istorijas, suprasti krašto kultūrą, nagrinėti kolektyvinio neigimo temą, pabandyti atsakyti į klausimą, kaip žmonės suradikalėja. Jam tai puikiai pavyko.

– Pristatant amerikietišką knygos leidimą labiau akcentuojamas dešimties vaikų motinos Jean McConville pagrobimas ir žmogžudystė. Tačiau ant viršelio – Dolours Price portretas. Kokia šios moters istorija?

– Dolours Price tam tikra prasme ir atsakinga už tai, kad šis kūrinys išvydo dienos šviesą. Jos nekrologą dienraštyje „The New York Times“ perskaitęs autorius labai susidomėjo moters gyvenimu ir pradėjo savo, kaip kūrėjo, kelią šios knygos link. Dolours buvo pirmoji moteris grupuotėje IRA, atlikusi tokį svarbų vaidmenį ir nuolat buvusi svarbiausių įvykių sūkuryje. Ji užaugo respublikonų šeimoje, Dolours tėvas priklausė oficialiajai IRA. Pradėjusi studijuoti, mergina nuoširdžiai tikėjo, kad kovoti su diskriminacija ir neteisybe ir suvienyti Airiją galima taikiais būdais. Deja, šie idealai dužo, kai ją drauge su seserimi taikaus protesto metu smarkiai sumušė policijos padedamų junionistų gauja. Tai buvo lūžio momentas, po kurio įvykiai merginos gyvenime ėmė suktis uragano greičiu.

Ji įstojo į IRA, atsisakė moterims priskiriamų darbų, tapo aktyvia kovotoja, kuri dėl savo grožio, iškalbos ir aršumo toli už Airijos ribų išgarsėjo kaip partizaninių judėjimų ikona. Ji buvo viena kovotojų, susprogdinusių Londono centrą. Už tai nuteista, kalėjime pradėjo bado streiką, reikalaudama būti grąžinta kalėti namo. Taip ji susirėmė su Margaret Thatcher vadovaujama Didžiosios Britanijos vyriausybe: M. Thatcher buvo pasiruošusi veikiau leisti merginai mirti, nei tenkinti už terorizmą nuteistos kalinės prašymą, bet bijojo visuomenės reakcijos – Šiaurės Airijoje Dolours buvo garbinama it tikra įžymybė. Nenoriu atskleisti, kas nutiko toliau ir atimti iš skaitytojo malonumo išsiaiškinti tai pačiam, bet ši įspūdinga moteris, vėliau ištekėjusi už kino žvaigždės ir bandžiusi gyventi ramų gyvenimą, nustojo tikėti smurtinės kovos už laisvę idėja.

Svarbu ir tai, kad Dolours susijusi ir su Jean pagrobimu ir nužudymu.

– Kaip jūs manote, kokia pagrindinė šios knygos stiprybė?

– Jautrumas. Pirmąkart skaitydama negrožinę literatūrą ne sykį verkiau. P. R. Keefe’as sugeba atskleisti giliausius žmogaus sielos, elgesio, pasirinkimų niuansus, nė akimirkai nenuklysdamas į filosofavimą ar asmeninę nuomonę. Už visų istorinių įvykių (jiems išnagrinėti buvo atliktas tiesiog galijotiškas tiriamasis darbas) šydo autorius sugeba įžvelgti iš pirmo žvilgsnio nematomas sąsajas. Tai dokumentika, kuri skaitoma kaip romanas, įtraukia greit ir smarkiai. Padeda sužinoti naujų dalykų ir kartu analizuoja žmogaus širdies užkaborius.

Ši knyga – tai ir keturių žmonių, dviejų vyrų ir dviejų moterų, gyvenimo istorijos. Mes artimai susipažįstame su įžymiausios IRA kovotojos Dolours Price, šios grupuotės pagrobtos daugiavaikės motinos Jean McConville, Airijos politiko Jerry Adamso, kuris taip niekada ir nepripažino vadovavęs visai grupuotei IRA, ir jo buvusio geriausio draugo Brendano Hughes’o, ėmusio nekęsti politikuoti pradėjusių senųjų bendražygių, gyvenimo istorijomis. Autorius už rankos veda mus jų likimų vingiais, per laiškus ir dienoraščius atskleisdamas jų mintis, pabrėždamas tam tikrų įvykių detales, sluoksnis po sluoksnio atidengdamas jų asmenybių niuansus, kol, pasiekus šerdį, skaitytojui pačiam paliekama nuspręsti: ar galima pateisinti jų veiksmus? Jei ne, tai gal bent suprasti? Ar tikėjimas kažkuo iš visos širdies suteikia teisę perrašyti moralės kodeksą? Ar verta paaukoti savus, siekiant kilnaus tikslo? Kaip aš pats būčiau pasielgęs šioje situacijoje?

– Kai knyga skatina žmogų ne tik galvoti, bet ir jausti. Tai didžiausia jos stiprybė, mano nuomone.

– Be to, autoriui pavyko parašyti ir puikų kriminalinį trilerį. Knygos gale jis atskleidžia, kas iš tikrųjų nužudė Jean McConville, – ši informacija iki knygos išleidimo niekada nebuvo patekusi viešumon. Žudikas tikrai ne tas žmogus, apie kurį galvojate.

– Kokie buvo didžiausi vertimo iššūkiai?

– Daug laiko suvalgė papildomas tiriamasis darbas, bet jis buvo būtinas, norint iki panagių suprasti verčiamą knygą. Airiški vardai ir pavardės irgi buvo iššūkis, nes kartais tekdavo valandų valandas interneto platybėse medžioti informaciją apie teisingą jų tarimą. Kadangi knyga – apie airių tapatybę, jaučiausi privalanti išsaugoti autentiškumą ir atkurti jas teisingai.

Sudėtingi ir politinių, istorinių vingių aprašymai. Autorius, prieš pradėdamas nagrinėti kokį nors konkretų įvykį ar asmenį, pateikia išsamų kontekstą, piešia foną, kuriame tas įvykis nutiko ar tas žmogus veikė. Knygoje yra aprašytas ir ne vienas teismo procesas – juos nagrinėti P. R. Keefe’as itin mėgsta, nes pats yra baigęs teisės studijas, jo žmona irgi teisininkė. Kadangi mūsų, JAV ir DB teisinės sistemos skiriasi, verčiant tokias vietas visada atsiranda papildomų sunkumų.

P. R. Keefe’as sugeba atskleisti giliausius žmogaus sielos, elgesio, pasirinkimų niuansus, nė akimirkai nenuklysdamas į filosofavimą ar asmeninę nuomonę.

– Šiuo metu jūs jau verčiate ir kitą šio autoriaus knygą „Skausmo imperija“. Apie ką ji?

– Savo žurnalistiniame darbe P. R. Keefe’as ne kartą rašė apie Meksikos narkotikų kartelius. Analizuodamas jų veiklą, jis padarė išvadą, kad žiaurios nusikalstamos organizacijos kartu veikia ir kaip verslo subjektai – didžiulės korporacijos, kurioms itin svarbūs tokie dalykai kaip pasiūla ir paklausa. 2010 m. į Ameriką kartelių tiekiamo heroino kiekis, galima sakyti, per naktį nepaprastai išaugo. Tai sužadino autoriaus smalsumą: kodėl staiga amerikiečiams prireikė tiek daug šio itin stipraus narkotiko? Atsakymas nesigaudančius JAV teisės ir medicinos sistemose gali priblokšti: jo paklausą išaugino viena garsiausių ir turtingiausių Amerikos filantropų šeimų.

„Skausmo imperija“ ir pasakoja šios šeimos, Amerikoje sukėlusios opioidų vartojimo epidemiją, istoriją. Ši krizė jau pražudė daugiau nei 700 tūkst. žmonių. Viskas prasidėjo nuo skausmą malšinančio vaisto, turėjusio išlaisvinti amerikiečius nuo fizinės kančios ir grąžinti jiems judėjimo laisvę, ramų poilsį ir darbingumą. Tik mažytė smulkmena – oksikontiną (toks vaisto pavadinimas) dėl cheminės sudėties ir sukeliamos priklausomybės galima vadinti „pirmos eilės heroino pusbroliu“. Nikstelėjote koją? Dribtelėjote nuo kopėčių ir išsinarinote petį? Vakarais po darbo dažnai skauda galvą? Senas kojos lūžis vis primena apie save? Štai jums sintetinio heroino tabletė.

Perskaitę knygą žmonės pradės visai kitaip vertinti ES įstatymus ir reglamentus, saugančius mus, vartotojus, nuo tokių nusikaltimų, ir staiga pasijus labai dėkingi, kad gimė būtent Senajame Žemyne. Dėl kokių JAV teisės ir medicinos sistemų niuansų galėjo susidaryti ši situacija, kai vienai įmonei buvo leista bet kam siūlyti už morfijų dukart stipresnį vaistą? Kokios asmenybės sudaro garsiąją Sacklerių šeimą, kuri ir sukūrė didžiausią sveikatos krizę Amerikoje sukėlusį vaistą? Kaip jie gali ramiai miegoti? Tai keli klausimai, į kuriuos atsakymo P. R. Keefe’as ieško šioje knygoje.

– Prieš neriant į knygos vidų, pirmiausia – apie išorę. Ką sušiai turi bendro su šia knyga?

– Pirmajame rinkinio „Keturi“ apsakyme „Pajūrio skaitytojų klubas“ jaunas madingas rašytojas Lukas atvyksta į uostamiestį dalyvauti savo knygos pristatyme, kurį organizuoja pajūrio skaitytojomis pasivadinęs moterų knygų klubas – kaip vėliau paaiškėja, rašytoją pakvietusi knygų klubo narė Eva yra su mafija siejamo Kalugino žmona (Kaluginą nužudo kito apsakymo veikėjas). Lukas tikisi, kad su juo susitikti panorusios ir gerą honorarą pažadėjusios moterys bus kvailos provincialios namų šeimininkės, tačiau paaiškėja, kad turtingos ekscentriškos moterys visai nekvailos. Jos keistos, baugios ir neaišku, ko iš Luko nori. Vienas iš rašytojui tekusių pažeminimų – vakarienė, kurios metu jis vaišinamas sušiais. Lukas nemoka naudotis valgymo lazdelėmis, nesupranta, ar svaigulį jam kelia keistos, tuo pat metu patrauklios ir atstumiančios moterys, ar kelionės nuovargis, išgertas vynas, o gal nelemti sušiai. Vakarienės pabaigoje Lukas pradeda įtarti, kad pajūrio skaitytojos yra raganos, o sušiai tarsi kokioje vaikiškoje pasakoje patys sau irstosi stalu.

Juokingai skamba, bet sušiai atlieka simbolio funkciją. Tai abjektas – svetimas, baugus, bet viliojantis. Svaiginantis. Dalykas, tarsi atėjęs iš kito pasaulio. Na, tam tikra prasme taip ir yra – tai tradicinis japoniškas patiekalas.

Knygos dizainerė Lina Sasnauskaitė labai taikliai užčiuopė mano apsakymų simbolizmą, todėl viršelyje kiekvienas iš keturių sušių įdarytas objektu ar, tiksliau, abjektu, reprezentuojančiu kiekvieną iš keturių veikėjų, jo ar jos lemtį. Lukas, kalbant metaforiškai, praranda širdį, todėl vienas iš sušių viršelyje įdarytas širdimi. Kito sušio įdaras – Ingos sutiktos mergaitės aštrūs dantys. Ši mergaitė – taip ir lieka neaišku, tikra ar tik haliucinacija – gali simbolizuoti ir mirtį, ir atsinaujinimą. Mariaus simbolis – negyvas, sniege sušalęs paukštelis, o Noros – iki šleikštulio saldžiai kvepiančios alyvos.

Kitaip tariant, knygos skaitytojas gundomas keistais, baugiai juokingais sušiais, kokių gyvenime nebūna, – tokie yra ir apsakymai. Baugūs, tačiau šiek tiek juokingi, realistiški ir kartu pasakiški, nes kasdieniams personažams nutinka įprasta logika nepaaiškinamų nuotykių, transformacijų.

– Visų apsakymų veiksmas vyksta neegzistuojančiame pasaulyje. Kodėl reikėjo jį sukurti – su išgalvotu uostamiesčiu, su neegzistuojančiu kultūros žurnalu, leidykla?

– Manau, tavo klausime ir yra atsakymas – apsakymų veiksmas vyksta neegzistuojančiame, netikrame, sąlygiškame pasaulyje. Šis pasaulis tik primena mūsiškį. Daug kas, išgirdęs apie uostamiestį, pagalvojo, kad tai Klaipėda. Tačiau mano sukurtame mieste nėra nieko tikrai klaipėdietiško. Nors miestas ir galėtų būti Lietuvoje. Arba kokioje kitoje posovietinėje šalyje.

Žmonės nori pailsėti su knyga ir dar kad ta knyga įkvėptų. Todėl reikia rašyti, kad nenuliūdintum, nesutrikdytum. Klaiku, kai taip samprotauja leidėjai.

Bevardis miestas, kuriame vyksta visų apsakymų veiksmas, taip pat simbolis. Tai transformacijų, laikinumo, neapibrėžtumo erdvė, miestas-limbas, kur apsistoja tie, kurie dėl kažkokių priežasčių negali patekti nei į dangų, nei į pragarą ar skaistyklą. Kiekvienas personažas turi išspręsti kažkokią jį kamuojančią, nerimą keliančią dilemą, parodyti kitiems ir pats pamatyti savo tikrąjį veidą, kad galėtų pajudėti iš jį įkalinusio mirties taško. Šia prasme mano uostamiestis yra tarsi paskutinė stotelė, miestas ant ribos, už kurio prasideda tai, kas anapus ribos. Tai, kaip personažai pasielgs, kokį sprendimą galų gale priims, nulems, kur jie iš to uostamiesčio keliaus toliau.

– Kažkokioje knygoje esu aptikęs mintį, kad kiekvienas rašytojas anksčiau ar vėliau turi parašyti apie jūrą, kad visi rašytojai turi jai atiduoti duoklę. Ką manai? Uostamiestis ir yra tavo duoklė ar labiau atsitiktinumas?

– Niekada apie tai nepagalvojau. Tačiau gal tikrai taip ir yra – rašytojai renkasi jūrą, uostamiesčius dėl tirštos simbolikos. Juk tai miestai ant ribos. Miestai, persmelkti laikinumo, žadinantys vaizduotę.

– Kiekvieno veikėjo sudėtingas psichologinis pasaulis. Apie kokias psichologines temas norėjai kalbėti knygoje? Ar tau ir asmeniškai tai svarbu, ar tiesiog kaip menininkė apie tai kalbi?

– Svarbiausia ir man įdomiausia tema, atsikartojanti visuose keturiuose apsakymuose, – žmogaus psichikos ir pasaulio apskritai paslaptingumas. Visa persmelkiantis sudėtingumas, prieštaringumas, net kai pats žmogus iš pažiūros paprastas, primityvus, tarkime, apleistas vaikas (toks yra Marius) ar sentimentali, naivi moteris (Nora). Kiekvienas žmogus – pats sau paslaptis. Mes tariamės pažįstą save, manome, kad suprantame savo poelgių motyvus, įsivaizduojame, kad turime aiškių tikslų, bet tai tėra saviapgaulė. Mes nepažįstame savęs, nesuprantame ir vieni kitų. Mūsų žodžiai ir veiksmai vis prasilenkia, tai, kaip regime kitus, nė iš tolo neatitinka jų tikrųjų veidų (jei apskritai tokie egzistuoja).

Siekiau sukurti personažus, kurie būtų tarsi aklinai užvertos dėžutės – matome paviršių ir pagal jį tariamės žinantys, kas glūdi tų dėžučių viduje. Tačiau tai tik iliuzija, kad paviršius atspindi vidų (arba vidus – išorę). Kai kartais tos dėžutės prasiveria, nustembame pamatę, ką jose randame.

Visi kiti dalykai, kurie gaubia personažus, – skurdas, vaikystės traumos, priklausomybės, kopriklausomybės, vienatvė, negebėjimas atsiverti – tėra fonas. Jis svarbus, bet nėra lemiamas veiksnys.

I. Baniuševič nuotr.

– Pirmame apsakyme justi šaipymosi iš autofikcijos – čia aliuzija į tavo 2019 m. išleistą romaną „Kai aš buvau malalietka“? Jo pagrindinė veikėja – jauna moteris, užaugusi ir subrendusi laukinio devintojo dešimtmečio laikais Vilniaus Naujininkuose – turėjo daug bendro su tavimi, autore.

– Iš tiesų labiau pašiepiu ne autofikciją kaip žanrą, bet jos recepciją. Po „Kai aš buvau malalietka“ pasirodymo teko dalyvauti pačiuose įvairiausiuose renginiuose ir labai dažnai sulaukdavau klausimų, kaip į knygą reagavo mano mama, vyras, draugai, ar neįsižeidė, kad atskleidžiau tiek daug asmeniškų dalykų. Kad ir kaip bandydavau aiškinti, kad autofikcija nėra mano dienoraštis, nėra išpažintis, kad Virga knygoje ir Virga gyvenime – du skirtingi žmonės, bet manimi vis netikėdavo. Su panašia dilema susiduria ir Lukas – jo romanas reklamuojamas kaip autofikcija ir jam nuolat tenka aiškintis dėl savo personažų poelgių. Kita vertus, paaiškėja, kad Luko kūrybos temos, jo siužetai iš tiesų daug pasako apie jį patį – jo baimes, troškimus. Paradoksas, kad pats Lukas šių dalykų apie save nežino, nors ir rašo apie juos.

– Apskritai juokingas tas apsakymas, jei pagalvosi, kad jį parašė puikiai literatūros pasaulį išmananti autorė (kaip Virginija Cibarauskė, rašai knygų recenzijas, esi literatūros mokslų daktarė). Kiek jame tiesos? Kodėl norėjai pasišypsoti kalbėdama apie tai?

– Tiesos daug – beveik viskas ten tiesa (juokiasi). Na, tarkime, absoliuti tiesa, kad gali būti gana populiarus autorius, šmėžuoti radijuje, televizijos laidose, tavo atvaizdas gali puošti žurnalo viršelį, bet vargiai turėsi už ką susimokėti nuomą ar nusipirkti naujus batus. Ar net pavalgyti. Daug kas tuo netiki, stebisi sužinoję, kaip tie rašytojai gyvena, kokie yra honorarai už knygas ir pan.

Arba visokie skaitytojų ir panašūs klubai, kurie kviečiasi rašytojus, kitų sričių kūrėjus kaip kokius egzotiškus padarus – pačiai teko keliuose tokiuose renginiuose dalyvauti. Buvo keista. Savaip smagu, savaip baugu.

– Ar tikrai apsakymai nepopuliarūs Lietuvoje?

– Palyginti su romano žanru – nepopuliarūs. Sunku rasti apsakymų knygos leidėją – visos leidyklos nori romanų. Storų romanų. Kad būtų su dramatiniais posūkiais, bet šviesūs, pozityvūs. Kad pagrindiniai personažai būtų nelaimingi, bet geri, sugebantys įveikti negandas. Kitaip tariant, kad literatūra būtų įkvepianti, nes laikai sunkūs. Įsivyrauja požiūris, kad literatūra yra laisvalaikio praleidimo būdas ir savotiška paguoda. Žmonės nori pailsėti su knyga ir dar kad ta knyga įkvėptų. Todėl reikia rašyti, kad nenuliūdintum, nesutrikdytum. Klaiku, kai taip samprotauja leidėjai, nes tai yra populiariosios literatūros apibrėžimas. Tačiau egzistuoja ir kitokios literatūros. Menas tikrai neprivalo nei guosti, nei linksminti, menas visų pirma turi kelti klausimų. Klausimai – visada problema. Nes reikia ieškoti atsakymų. Klausimai trikdo. Neduoda ramybės. Galvoti yra sunku. Skaityti gerą literatūrą yra sunku, nes ji paneigia ar bent išklibina tai, ką laikei tiesa, savaime suprantama.

Tiesa, rašyti poeziją dar labiau neapsimoka.

– Koks buvo rašymo procesas? Kuo gyvenai rašydama šią knygą?

– Apsakymą apie Ingą rašyti pradėjau praėjus metams nuo „Kai aš buvau malalietka“ pasirodymo. Šiaip rašau mažai, retai. Prieš pradėdama rašyti kurį laiką gyvenu su būsimais personažais, nešiojuosi juos galvoje, tyrinėju jų pasaulius, bandau išsiaiškinti, ar suprantu, kas jie per vieni, iš kur, ką jie nori man pasakyti. Kartais po kelių mėnesių paaiškėja, kad nieko nebus – tai ir pasilieka viskas galvoje.

Iš pradžių apsakymą apie Ingą rašiau pirmu asmeniu, bet supratau, kad šis registras čia netinka, nes kalbančiosios balsas primena Virgą, malalietką iš ankstesnio romano. Pabandžiau trečiu. Tekstą perrašinėjau daugybę kartų, o užbaigiau, kai jau buvo parašyti du kiti. Niekada negalvojau, kad vieną nedidelės apimties tekstą galima rašyti ir perrašinėti taip ilgai.

Rinkinį rašiau daugiau nei trejus metus, taigi skirtingus tekstus kūriau skirtingais gyvenimo etapais, skirtingose situacijose. Mano asmeninio gyvenimo peripetijos nelabai kažką lėmė ar įkvėpė. Tiesiog man buvo įdomi žmogaus psichikos ir paties pasaulio nepažinumo, paslaptingumo tema. Ir uostamiestis – užbaigusi antrą apsakymą, kuris buvo apie Marių, supratau, kad knygos veiksmas vyks tame pačiame mieste. Mieste prie jūros. Su kiekvienu nauju tekstu atsiverdavo naujos to pramanyto miesto erdvės, ir tai taip pat labai intrigavo, įkvėpė.

Paskutinį parašiau apsakymą apie Norą ir supratau, kad viskas, – šią temą pati sau išsėmiau. Buvo dar keli siužetai, bet žinojau, kad jie tik pakartos, ką jau pasakiau, ką atradau. Knyga panašiai kaip vakarėlis – reikia pajusti, kada laikas namo.

Dabar savotiškas atsiskyrimo, atsisveikinimo etapas – taip visada būna išleidus knygą. Personažai, situacijos dar kurį laiką lieka labai arti, vis galvoji, kas galėjo būti toliau ir pan. Paskui viskas pasimiršta, nublanksta. Praeina keleri metai, skaitai savo knygą ir negali patikėti, kad tu tai parašei. Ne dėl to, kad parašei gerai ar blogai, tiesiog, kad dabar jau taip nebeparašytum.

Kultūros dvisavaitraščio „Šiaurės Atėnai“ autorės debiutinės knygos veikėjos – šiuolaikinės moterys, tačiau rašytoja geba prisikapstyti iki ikikrikščioniško mąstymo modelių, atskleisti tamsiąją moteriškumo pusę, paliesti tokias temas kaip nemeilė vaikams, artimiesiems, sau pačiai. Neriame giliau į šiuos klodus kartu su Egle Frank.

– „Knyga apie moterį su daugybe veidų“ – rašoma knygos anotacijoje. Kuris moters veidas tau, kaip rašytojai, svarbiausias?

– Turbūt ir svarbiausias tas daugialypis. Visos aprašomos veikėjos iš pažiūros gyvena įprastą gyvenimą, vaikšto tarp mūsų. Norėjosi parodyti ir kitas jų puses, išduoti, kas vyksta jų viduje, pasąmonės užkulisiuose, kokie kontroversiški jų poelgiai tampa netikėti ne tik aplinkiniams, bet ir joms pačioms.

Realiame gyvenime nuolat vertiname kitus, patys esame vertinami. Vadovautis stereotipais – paprasčiausia, ir dažnai pirmas susidarytas įspūdis apie žmogų būna klaidingas. Vėlgi – ar tikrai klaidingas, jei pastebimas tik vienas veidas ir nepastebimi likusieji. Galbūt jų net nenorima rodyti. Todėl, jei žūtbūt reikėtų įvardyti, man artimiausias – paslapties veidas. Tas, kuris niekada nepasirodo aplinkiniams, lieka tik tavo.

– Kaip apibūdintum savo pirmąją knygą?

– Kaip pakankamai vientisą novelių seką, kuriose veiksmas vyksta ne horizontale, bet vertikale. Kur svarbiau ne pats įvykis, o jo priežastis – kodėl įvyko. Kur kartais horizontalėje tarsi neįvyksta nieko, bet vertikalė sminga labai giliai. Taip pat viskame, kas vyksta, dar dalyvauja ir kažkas abstraktesnio – visa jungianti ir lemianti jėga.

– Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė tavo knygą pavadino atstovaujančia tamsiajam moteriškumui, kuris lietuvių literatūroje tabuizuojamas. Ir pati sakai, kad tavo kūryboje labiau dominuoja tamsa. Kas tas tamsusis moteriškumas?

– Kai knyga dar tik buvo ruošiama spaudai, iš aplinkos girdėjau džiugių paraginimų – laukiame, skaitysime. Atsargiai sakydavau – na, knyga nebus lengva. Dabar galvoju – kam tas apsidraudimas? Tarsi bandyčiau apsaugoti skaitytoją nuo to, ką parašiau? Jei tariuosi galinti nuspėti skaitytojo lūkesčius ir žinau, kad jiems nepataikausiu... Gal nepataikauju, nes turiu tam pagrindo? Moters nejautrumas, abejingumas, žiaurumas, negebėjimas mylėti, motinystės jausmo neturėjimas. Formalus, techniškas požiūris į santykius, į seksą – savybės, kurias esame linkę priskirti vyrams.

Aprašydama kai kurių veikėjų mintis ir ketinimus tik įgarsinu tai, kas galbūt niekada nebus įgyvendinta, bet vis vien gali papiktinti ar sukelti atgrasumo jausmą. Man tiesiog norėjosi aprašyti dalykus, kurie irgi egzistuoja, net jei jiems nėra moralinio pateisinimo.

– Pati domiesi lietuvių literatūra, bendrai kultūros lauku. Ar pritartum Virginijai, kad tamsusis moteriškumas – tabu lietuvių literatūroje? Kodėl taip yra?

– Neseniai išėjusioje Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygoje „Tamsieji amžiai“ taip pat jo gausu. Kai kurios mudviejų su Lina gvildenamos temos panašios, tik ji apie jas rašo poezijos, aš – prozos kalba. Manau, šiais laikais, kai galima rašyti apie viską, svarbiau, kaip rašai. Tavo idėja turi besąlygiškai paklusti plunksnai. Jei apsižioji per daug, imiesi aprašyti dalykus, kuriuos įtaigiai perteikti pritrūksta meistriškumo, tai ir pakiš koją. Negaliu kalbėti už literatūros kritikus, bet tikiuosi, kad knyga bus vertinama pastaruoju aspektu.

– Kas, tavo akimis, yra tavo knygos skaitytojas? 

– Kiek galiu spręsti iš atsiliepimų knygai tik pasirodžius, „Mirę irgi šoka“ patiko ar bent jau kažką atliepė labai skirtingiems – tiek amžiumi, tiek interesais – skaitytojams. Skaitydama pati, vadovaujuosi „vienų metų taisykle“. Paprastai po metų galiu įvertinti, ką perskaitytas kūrinys manyje paliko. Ką iš jo atsimenu. Kartais dalykai, kurie skaitant atrodė labai įdomūs, pasimiršta labai greitai. O atminty išlieka, kas sutrikdė, pasirodė neįprasta, kam galbūt nepritari. Būna, pats gyvenimas pateikia netikėtumų, įrodymų, kuriuose atpažįsti skaitytas situacijas.

Mano knygos skaitytojas – nebūtinai tas, kuriam iš karto patiks „Mirę irgi šoka“.

– Knygoje daug autobiografinių motyvų. Kaip tai subalansuoji – kiek savęs pateiki skaitytojui?

– Specialiai nebalansuoju, man svarbiau, kad tekstas būtų įtaigus. Turbūt labiausiai bijau parašyti drungną kūrinį, nesukeliantį skaitytojui jokių emocijų. Personažus konstruoju iš realių prototipų, bet knygoje jie neatpažįstami, nes sukuriu jiems kitas gyvenimiškas situacijas, arba atvirkščiai – realiai įvykusioms situacijoms sukuriu realybėje neegzistuojančius personažus. Todėl net ten, kur tariuosi esanti aš, jau tarsi ir nebesu.

Man pačiai tekstuose turbūt įdomiausia  įsijausti į visiškai priešingas nei aš asmenybes, gyvenančias gyvenimą, kurio aš niekada negyvenau, – kad ir į bevaikės, kuri savaip laiminga, vienišės, užsiimančios desperatiška savinaika vien dėl savinaikos, į moters, bet kokia kaina trokštančios kūdikio ir tik tame matančios gyvenimo prasmę, vaidmenis. Galima klausti: kiek jose manęs? Turbūt tiek, kiek man pavyko įtikinamai perteikti jų paveikslus: per gyvenimišką patirtį, nuolat stebint aplinką ir žmones.

– Kuri veikėja tau artimiausia? Kodėl?

Turbūt Ilma iš „Pabėgusio briedžio meto“ . Kai pradėjau rašyti šią novelę, buvau jai sugalvojusi visai kitą siužetą. Rašydama pajutau, kad veiksmas krypsta visai kita linkme, ir tai buvo viena iš tų mistinių patirčių, kai tekstą tarsi rašė kažkas kitas, o aš stebėjau iš šono, pati suintriguota, kaip vis dėlto jis baigsis. Kol supratau, kad ne tik stebiu, kad aš pati jau jame, tarsi sapno slogutyje. Esu Ilma, susitinku su Lona, kalbu su ja, bijau jos, bet, nepaisant to, leidžiuosi su ja į kelią. Ir, žinoma, bevardė iš „Aš esu Romka“.

– Ne vienoje novelių ryški meilės tarp moterų (ir sekso tarp moterų) linija. Kodėl? 

– Vienose novelėse moteris artėja prie kitos moters tikėdamasi, kad toji atlieps tam tikrus jos jausmus, kuriuos galbūt ne visada supranta vyras. Kūniškasis suartėjimas tėra vienas iš santykio etapų. Kitose – tiesiog seksualinis tenkinimasis, nesugebant užmegzti santykio ir trokštant užslopinti tuštumą, bent tą akimirką nejausti vienatvės.

Aprašau nesąmoningą pastangą su kita moterimi pažaisti motinystės modelį, tikintis, kad jis, skirtingai nuo vaikystėje patirto, bus kitoks. Deja, besąlygiška meilė, kaip duotybė, įmanoma tik iš motinos pusės (krikščionybė teigia, kad ir iš Dievo), tad tikėjimasis to iš kito žmogaus  visada pasmerktas didesnei ar mažesnei frustracijai. Suaugusiųjų santykiuose, kad gautum, privalai ir pats duoti.

– Kita gana stipri linija novelėse – nemeilė vaikams. Tai skamba gan drąsiai, nes įprasta tikėti besąlygiška motinos meile atžaloms. Kodėl apie tai daug rašai? Kodėl tau tai svarbu?

– Esu gimusi sovietmečiu, priklausau kartai, kurią augino tėvai, patys gimę pokariu. Daugelis išaugome sistemingai patirdami fizinį smurtą. Tiesiog toks buvo auklėjimas, jau vien ko verta patarlė „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Į kailį galėdavai gauti ne tik už neklausymą, atsikalbinėjimą, bet ir už tai, kad netyčia pargriuvai, suplėšei drabužį, sudaužei kažką iš indų. Viena bičiulė vaikystėje dūkdama sudaužė svetainės stalelio stiklą. Paskui pati prasipjovė kaktą stiklu, kad tėvai nemuštų už padarytą žalą. Kažką mušdavo už blogus pažymius, kažką už tai, kad šlapinasi naktimis, – dažnai tėvai net minimaliai neišmanė vaiko psichologijos. Suaugusiųjų ir vaikų psichologai buvo naujas dalykas, juolab lankymasis pas tokį specialistą neretai buvo laikomas gėdingu.

Ne mažiau nei fizinis smurtas traumuoja ir emocinis nejautrumas – tėvų šaltumas, emocinio intelekto nebuvimas, nenorėjimas ir nemokėjimas reikšti jausmų savo vaikui.

Ne mažiau nei fizinis smurtas traumuoja ir emocinis nejautrumas – tėvų šaltumas, emocinio intelekto nebuvimas, nenorėjimas ir nemokėjimas reikšti jausmų savo vaikui – skatinti  išsikalbėti, užjausti, palaikyti.

Rašau apie tai, nes tai mano kartos vaikų patirtys. Kai nemylėta mergaitė užauga tokia pat emociškai nebrandžia motina, pradeda suktis uždaras nemeilės ratas.

– Knygoje svarbus mirties motyvas. Kai kurie tavo personažai yra arti mirties, su ja tarsi žaidžia: viena eina į svetimas laidotuves, kiti tūsina, bet taip tuščiai. Toks pats ir jų gyvenimas – tuščias ir negyvas. Kas tau yra mirtis kaip sąvoka?

– Tai, ką išvardijai, tėra veikėjų flirtas su mirtimi, stengiantis taip nugalėti jos baimę. Matuotis mirties pavidalus, būti maksimaliai arti jos  tarsi ekstremalui, kuris kiekvieną kartą nežuvęs tariasi ją nugalėjęs.

Vykstančio karo kontekste gana sunku kalbėti apie knygos personažų sąmoningą savinaiką. Bet nesistengsiu jų teisinti, advokatauti. Literatūrą paliksiu literatūrai. Nors knygos pristatymas sutapo su pirmąja karo Ukrainoje diena ir kažkuriuo metu buvo apnikęs beprasmybės jausmas – šiuo metu žmonės sunkiai susikaupia skaityti knygas, tikiu, kad „Mirę irgi šoka“ ras savo skaitytoją.

– Knygoje ryškus tavo gebėjimas persismelkti iki ikikrikščioniško mąstymo modelių, kurie ryškiausi tekste „Pabėgusio briedžio metas“, – jame yra žmogaus ir žvėries suartėjimas. Moters ir žvėries, tokio laukiniškumo motyvas yra ir kitose novelėse, tai įdomi tema: iš kur ta gamta prasiveržia šiuolaikinio civilizuoto žmogaus sieloje?

– Gamta visada yra šalia šiuolaikinio žmogaus, klausimas, kaip jis nori joje būti: ar įsiklausydamas į gamtos taisykles, gyvendamas jos ritmu, ar vis dėlto mėgindamas bet kokia kaina įvesti savą tvarką. Taip turbūt yra ir su kolektyvine pasąmone, archetipais, instinktais – jais vadovaujasi ir kai kurių novelių veikėjos, vėlgi – pačios dažnai išsigąsdamos, nepasitikėdamos savo pojūčiais ir galiomis. Šią temą liečiau atsargiai, norėjosi parodyti būtent šiuolaikinės moters jausenas.

– Be nemeilės vaikams, knygoje yra ir daugiau nepatogių temų: neįgalių vaikų, ligonių seksualinis patenkinimas, nemeilė vyrui. Kodėl tau svarbu apie tai kalbėti?

– Išvardytų aplinkybių man reikėjo, kad galėčiau papasakoti vieną istoriją apie vieną moterį. Dėl šios istorijos labiausiai jaudinausi, bet ne dėl to, kad kažką diskredituoju, o dėl to, kad mano tekstas gali įskaudinti neįgaliuosius slaugančias motinas. Nemeilė knygoje pasireiškia ne tik vyrams, bet ir kitoms moterims – tos pačios lyties santykiuose. Tai vėl tos pačios nemeilės vaikystėje išdava, besitęsianti uždara grandinė.

– Papasakok apie įtakas, ką pati mėgsti skaityti iš lietuvių autorių ir iš visų laikų literatūros.

– Šiuo metu skaitau Ievos Toleikytės verstą neseniai išėjusį Kimo Leine‘ės romaną „Raudonas žmogus. Juodas žmogus“. Labai jo laukiau, nes K.Leine‘ės „Amžinybės fjordo pranašai“ prieš keletą metų paliko didelį įspūdį. Paauglystėje buvau knygų rijikė, skaitydavau viską iš eilės, per daug nesirinkdama autorių. Buvau įnikusi į Charlesą Dickensą, skaitydavau jo romanus po kelis kartus. Grįžusi iš mokyklos, pamenu, ruošdavau ne pamokas, bet skaitydavau Johno Golsworthy „Forsaitų sagą“. Iš lietuvių autorių jaunystės metais buvo svarbi Ievos Simonaitytės, paskui Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Mokiausi vadinamajame devintame forte, 9-ojoje vidurinėje mokykloje, literatūrinėje klasėje. Literatūros pamokos būdavo neeilinės, mus mokė garsi to meto mokytoja Violeta Tapinienė. Vienu periodu ją pavadavo studentė, atlikusi mūsų klasėje mokytojo praktiką. Per jos pamokas būdavo taip neįdomu, kad ir aš, ir mano moksladraugės, kad laikas bėgtų greičiau, pasikišusios po suolu skaitydavome knygas. Dabar gal ir sunku įsivaizduoti, bet mano kartos vaikams knygos nuolat būdavo po ranka tiesiogine prasme; ir aistringai skaitomos.

Iš vėlesniais metais perskaitytų svarbiausios kažką gyvenime pakeitusios knygos. Kad ir Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“.

Šiuo metu suryju bet ką, parašytą Giedros Radvilavičiūtės ir Danutės Kalinauskaitės. Gaila, jos rašo retai. Žaviuosi Dainos Opolskaitės ir Bitės Vilimaitės novelėmis. Domiuosi literatūriniais žurnalais, stengiuosi perskaityti viską, ką spausdina „Metai“, „Naujasis židinys. Aidai“ ir, savaime aišku, „Šiaurės Atėnai“. Kartkartėmis atsiverčiu Šventąjį Raštą.

Rašydamas turi būti drąsus. Jei bijai, visada galima rašyti į stalčių.

– Knygos anotacijoje, dalelėje apie save, rašai: „Esu ištekėjusi, turiu tris vaikus ir tris kates.“ Gana provokuojančiai skamba, kai rašytoja save taip apibūdina.

– Provokuojančiai, nes rašau apie santykius, kurie nebūdingi tradicinei šeimai? Taip, esu už laisvą žmonių pasirinkimą, ką vadinti šeima. Rašau apie homoseksualius santykius ir nesiruošiu to gėdytis lygiai kaip ir to, kad pati gyvenu tradicinėje šeimoje. Šeima man labai daug reiškia. Turbūt bet kuriam kuriančiam žmogui, kuris linkęs atitrūkti nuo realybės, labai svarbu jausti, kad šalia kaip atrama egzistuoja pastovūs, pamatiniai dalykai.

– Kaip reagavo artimieji, perskaitę knygą? Tavo vyras?

– Rašydama apie tai stengiausi negalvoti. Rašome ne artimiesiems. Vyras skaitė, neišsigando. Esame kartu jau ketvirtį amžiaus, ir tai daug pasako. Būtų klaiku, jei kaskart tektų jungti savicenzūrą, mąstant, ką dėl vieno ar kito pagalvos aplinkiniai ar tavo artimas žmogus. Jei taip yra, galbūt esi ne su tuo žmogumi? Rašydamas turi būti drąsus. Jei bijai, visada galima rašyti į stalčių.

Kas tas šiuolaikinis šokis? Viena laisviausių meno formų, neturinti aiškių apibrėžimų, priimanti ir cirką, ir dramą, ir teatrą, ir gatvės, ir vizualiuosius menus. Institucijoms palikime aiškinti išsamiau, o mes sugrįžkime į 2013 m., kai trys kūrėjai pristatė (ne)spektaklį „Contemporary?“. Jie ironiškai pažvelgė į šiuolaikinio šokio klišes (juoda scena, nuogas kūnas, minimalūs judesiai) ir kėlė klausimą – kas tas šokis. Tai buvo šviežias oro gurkšnis, sulaukęs sėkmės ne tik Lietuvoje (nuo pilnų salių iki Auksinio scenos kryžiaus), bet ir užsienyje. Ką dabar veikia Agnė Ramanauskaitė (A.R.), Paulius Tamolė (P.T.) ir Mantas Stabačinskas (M.S.), 2019 m. atsisveikinę su „Contemporary?“? Kokia šiuolaikybės ir šokio būsena šiandien? Į penkis klausimus atsako visa trijulė.

Kuo toliau, tuo labiau šiuolaikinis šokis įsismelks į kitas teritorijas ir suteiks daugiau galimybių reikšti savo kūrybines idėjas ar taps pagrindu susikalbėti visai visuomenei, o labiausiai tiems, kurių balsai dabar mažiausiai girdimi.

– Kiek ir kokio šiuolaikinio šokio šiandien yra Lietuvoje?

M. S.: Manau, kad Lietuvos kūrėjai savo kūryba, praktikomis ir domėjimosi kryptimis atstovauja ir pristato labai įvairų šiuolaikinį šokį. Labai daug įtakos jo įvairovei turi bendruomenės mobilumas: dalis baigė mokslus užsienyje, kita dalis į kūrybines komandas kviečia kitų sričių kūrėjus tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio, nuosekliai važinėja po tarptautinius seminarus, gilinasi į įvairias praktikas ir informaciją, pasiekiamą skaitmeniniais formatais bei panašiai.

P. T.: Džiaugiuosi matydamas augančius, kuriančius ir stiprėjančius Lietuvos šiuolaikinio šokio kolegas. Atsiranda ir stiprių, drąsių darbų, ir saviironijos apraiškų spektakliuose, o tai reiškia, kad viskas juda į priekį. Negaliu nepasidžiaugti kolegų darbais, skirtais mažiesiems žiūrovams, jie itin populiarūs ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Taigi šiuolaikinis šokis randa savo žiūrovą ir save pasiūlo plačiai auditorijai.

A. R.: Šiandien Lietuvoje šiuolaikinio šokio tikrai daugiau nei prieš 25 metus. Toks jausmas, kad jis visur persekioja mane. Bet kartu jis labai kokybiškas, mano akimis žiūrint (nors nelabai ką mačiau pastaruoju metu gyvai, bet turiu gerą nuojautą ir feisbuką).

– Kokią vietą Lietuvos kultūros lauke užima šiuolaikinis šokis?

M. S.: Turiu nuojautą, kad su kiekvienais metais vis didesnę. Natūraliai augant ir stiprėjant šiuolaikinio šokio šokėjams, choreografams, ši sritis per skirtingas medijas ir geografiją pasiekia vis daugiau žiūrovų. Pavyzdžiui, pernai vykusios Šiuolaikinio šokio asociacijos rezidencijos regionuose ar šokio filmų programa tikrai pasiekė ir prisiviliojo ne vieną naują žiūrovą.

P. T.: Manau, kad šiuolaikinis šokis jau yra atradęs savo vietą Lietuvos kultūros lauke ir mes jį irgi atradę. Lietuvos žiūrovui tikrai nereikia pasakoti, kas yra šiuolaikinis šokis. Galime drąsiai sakyti, kad būtent šiuolaikinis šokis tampa raiškos formų arba meninių sumanymų novatoriumi. Čia norėtųsi išskirti karantino metu pristatytus šiuolaikinio šokio filmus, šokio ir architektūros simbiozę. Reikia pripažinti, kad pirmieji spektaklius kūdikiams pristatė irgi šokio atstovai.

A. R.: Šiuo  metu turbūt daugiau žmonių žino, kas yra šiuolaikinis šokis, nei nežino. Prieš kokius dešimt metų buvo atvirkščiai, tai įsivaizduokite, kas buvo prieš 25 metus. Buvome šokėjai, išlindę iš pogrindžio, keisti ir nelabai patikimi žiūrovui. Dabar žiūrovas, kuris eina į šiuolaikinio šokio spektaklį, tikrai žino, kas tai yra. O su žinojimu kyla šiuolaikinio šokio kartelė, žiūrovas daugiau tikisi, nori matyti tik gerą ir kokybišką pastatymą.

– Kaip buvo, kaip yra ir kaip bus? Kaip jūs matote šios meno rūšies evoliuciją?

M. S.: Pradžioje buvau tik šokėjas, įgavęs vis daugiau praktikos, dažnai tapdavau bendrakūrėju, o dabar daugiausia laiko skiriu padėdamas atrasti šokio grožį svarbiausiems – vaikams ir turintiems negalią. Kuo toliau, tuo labiau šiuolaikinis šokis įsismelks į kitas teritorijas ir suteiks daugiau galimybių reikšti savo kūrybines idėjas ar taps pagrindu susikalbėti visai visuomenei, o labiausiai tiems, kurių balsai dabar mažiausiai girdimi.

P. T.: Buvo tai, kas davė pradžią tam, kas vyksta dabar. Viskas yra gerai. Žinoma, norėtųsi palinkėti, kad Vilniuje atsirastų tokia pat stipri šokio trupė, kokia yra „Aura“ Kaune. Tai paskatintų evoliuciją. Kuo mes turėsime daugiau laisvai mąstančių ir stipraus kritinio mąstymo žiūrovų, tuo ir šokis bus stipresnis.

A. R.: Buvo, kaip buvo, yra, kaip yra, ir bus, kaip bus (juokiasi). Esu už tai, kad kalbėtume tik apie tai, kas yra, nes, kas buvo – jau pražuvo, o kas bus – niekas nežino. O dabar yra taip, ko aš visada bijojau, nemėgau ir nesupratau: viskas persikėlė į internetą. Iš vienos pusės, kaip ir gerai, nes, pavyzdžiui, aš, negyvendama Lietuvoje, galiu dalyvauti ir pamatyti lietuvių kūrėjų premjeras, stebėti, kas vyksta šiuolaikinio šokio lauke. Bet, iš kitos pusės, man spektaklius, nesvarbu – šokio ar teatro, norisi stebėti gyvai. Kaip žiūrovė, aš noriu jausti, užuosti, gal ir paliesti artistą. Kaip artistė, aš noriu to paties. O dabar viskas yra kinas, kuriam kol kas aš neturiu laiko, tik kvailiems serialams.

– Koks smagiausias prisiminimas  iš „Contemporary?“ eros?

M. S.: Komandos gastrolės po pasaulį ir visos repeticijos kartu. Tai buvo atskiras spektaklis!

P. T.: Smagu prisiminti, kad mums pavyko, ir pavyko sukurti tai, kas liko žiūrovų atmintyje. Tai yra malonus prisiminimas, kuris užima labai svarbią vietą tiek mano karjeroje, tiek mano gyvenime. Buvo gera keliauti po pasaulį ir pristatyti Lietuvos kultūrą. Tikrai jautėmės su šiuo darbu lygiaverčiai menininkai tiek Vakarų, tiek Rytų pasaulyje. Aš šį spektaklį laikau ne savo nuopelnu. Prie jo prisidėjo visi kolegos, mokytojai, pedagogai, visi, kurie dirbo su mumis, tikėjo mumis. Tai yra tam tikras grįžtamasis ryšys.

A. R.: Oi… buvo labai labai daug visko smagaus ir juokingo, net sunku kažką išskirti. Bet pirma, ką dabar prisimenu, yra spektakliai kita kalba gastrolių metu. Kalbant konkrečiau, tai rusų kalba. Mums buvo tikras iššūkis spektaklio metu kalbėti rusiškai, kas, be abejo, sukėlė daug juokingų situacijų. Kai tu spektaklio metu negali susilaikyti ir juokiesi pats, iš tikrųjų, nes tavo scenos partneris kalbėdamas rusiškai taip laužo liežuvį, kad, atrodo, jis nori kalbėti suomiškai, bet skamba lyg ir rusiškai. Va, ir dabar ima juokas prisiminus!

Bet labiausiai pasiilgstu repeticijų prieš spektaklius, vadinamųjų perbėgų. Kad ir kaip žinojome spektaklį, kiekvieną kartą būdavo perbėga, kurios metu juokas liedavosi laisvai. Nes mėgome pašiepti vienas kitą, gal kartais ir nesėkmingai, kartais sėkmingiau, bet tikrai nebuvo liūdna. O ir spektaklio metu bet kada galėjai sulaukti siurprizo iš Manto arba Pauliaus.

– Ką dabar veiki? Koks šiandien tavo santykis su šiuolaikiniu šokiu?

M. S.: Dabar gilinuosi į įvairias praktikas ir metodus, skirtus dirbti ir užsiimti kūrybinėmis praktikomis su negalią turinčiais žmonėmis. Matau labai daug potencialo ir prasmės šioje veikloje. Esu sukaupęs didžiulės patirties ir noriu ja dalytis su kitais. Aktyviai stebiu viską, ką veikia mano kolegos, stengiuosi pažiūrėti visus naujus spektaklius. Santykis kaip niekada stiprus ir taip daugiau nei 20 metų.

P. T.: Kuriu. O šiuolaikinį šokį dažniausiai tenka stebėti kaip kultūros vartotojui.

A. R.: Kaip čia dabar atsakyti, ką aš veikiu, – labiau buitiškai ar meniškai? Dabar gyvenu Liuksemburge, auginu dukrytę Aną, esu pilateso instruktorė, galėčiau būti žindymo specialistė nuo informacijos kiekio, kurią apie tai susirinkau (šypsosi). Kartais kovoju su Lietuvos, Vilniaus, artimųjų ir draugų ilgesiu, dažnai skrolinu telefoną, nes kažkam kitam neturiu jėgų. Ir labai po truputį bandau atgaivinti savo santykius su šiuolaikiniu šokiu (kol kas tik galvoje ir popieriuje). Bet birželį turėtų įvykti mano monospektaklio „The second beginning“ work in progress Liuksemburge, o vėliau gal ir pats spektaklis.

Sudominti Lietuvos kūrėjais

Pagrindinis atašė darbas – skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje. Tai daroma per tarpinstitucinių ryšių kūrimą, menininkų ir jų darbų pristatymą visuomenei. Atašė dažniausiai patys neorganizuoja nei parodų, nei festivalių – kiek gali padaryti vienas žmogus tokiose milžiniškose šalyse kaip JAV ar Kinija? Jau nekalbant apie tam reikalingų finansinių resursų dydį.

„Atašė darbas – tai galimybių ieškojimas pristatyti Lietuvos kultūrą, inicijuoti specialius Lietuvos fokusus svarbiausiose šalies organizacijose, festivaliuose. O didžiausias noras yra inicijuoti ilgalaikius dvišalius bendradarbiavimo projektus. Atašė darbas šiuo metu, kai daug sunkiau keliauti, susitikimai sunkiai suorganizuojami, pasidarė dar aktualesnis. Atašė gali būti ir pailgintos Lietuvos organizacijų rankos“, – sako Laura.

Taigi atašė bendrauja su, pavyzdžiui, nacionalinės šalies galerijos kuratoriais, papasakoja apie mūsų menininkus ir padeda užmegzti ryšius su Lietuvos galerijomis. O paskui jau tos galerijos pačios tariasi, ar įvyks kokia paroda.

Atašė darbas – tai galimybių ieškojimas pristatyti Lietuvos kultūrą, inicijuoti specialius Lietuvos fokusus svarbiausiose šalies organizacijose, festivaliuose.

Kuo galime sudominti milžiniškos kultūrinės pasiūlos šalių žmones mes? „Drąsiai galima teigti, kad italams Lietuva yra įdomi. Tai ilgo darbo vaisius. Didžiulis anksčiau dirbusių kolegių indėlis ir tarptautiniai lietuvių kūrėjų pasiekimai Italijoje yra matomi bei vertinami. Italus žavi lietuvių jaunųjų menininkų profesionalumas, atkaklumas ir pristatomų idėjų aktualumas. Šalyje, kur tik perkopus tam tikrą amžiaus ribą gali tikėtis platesnio įvertinimo, žavimasi tuo, kad Lietuva suteikia galimybių jauniems kūrėjams būti matomiems pasaulyje ir tarp jų yra daug moterų menininkių“, – Laura dėsto lietuvių kultūros aktualumo taškus.

„Italai taip pat žavisi mūsų noru dirbti su užsienio partneriais ir rodomomis iniciatyvomis. Ne kartą esu girdėjusi, kad ir italai turėtų pradėti organizuoti analogiškus ekspertų vizitus į Italiją.“ Lietuvos kultūros institutas vykdo specialią programą, kur organizuoja užsienio festivalių organizatorių, institucijų specialistų keliones į Lietuvą, kurių metu jie iš arti gali susipažinti tiek su kūrėjais, tiek su kultūros vadybininkais.

„Kinijos kultūra yra labai sena, tačiau laikai keičiasi. Dabartinės kartos, kuri turi milžinišką perkamąją galią ir gali įsigyti beveik viską, ką nori, ta kultūra nebetenkina. Jie jau atitolę nuo klasikos, nuo tradicijų, jie nori būti pasaulietiški ir jiems reikia pasaulietiškos kultūros – modernaus teatro, šiuolaikinės muzikos, konceptualaus meno. Kinai gyvena ekranuose, jie visi sulindę į telefonus, nes juose turi viską, ko reikia. Tam, kad jie iš jų išlįstų, reikia pasiūlyti kažką ypatingo. Jie gali pasikviesti geriausius režisierius, atsivežti geriausias parodas, todėl mes taip pat turime pasiūlyti pačius geriausius – Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą, Antaną Sutkų, Joną Meką, Jurgį Mačiūną ir kitus“, – apie tai, kas įdomu kinams, pasakoja Tomas. – O didžiausias iššūkis – Kinija yra labai didelė. Atskiri miestai yra tarsi atskiri pasauliai ir jei Pekine padarai kažką įdomaus, tai nebūtinai apie tai išgirs Šanchajuje ar Guandžou. Taip pat yra didžiulė konkurencija, begalė renginių. Tam, kad tave išgirstų, turi labai garsiai šaukti.“

Tomas Ivanauskas

Iššūkiai Tolimuosiuose Rytuose

2019 m. vasaros pabaigoje atašė tapęs Tomas atsakingas ne tik už Kiniją, bet ir už Pietų Korėją. „Nors šios šalys yra šalia viena kitos, bet iš tiesų labai skiriasi. Teisybę pasakius, aš dar nelabai pažinau Pietų Korėją, nes buvau nuvykęs tik porą kartų, todėl apie skirtumus ar panašumus nedrįsčiau kalbėti. Kai atsirado koronavirusas, viskas užsidarė, o dabar, norint ten nuvykti, reikėtų keturiolika dienų praleisti karantine Pietų Korėjoje ir paskui tiek pat grįžus į Kiniją. Tačiau abiejose šalyse sutikau daugybę nuostabių žmonių ir stengiuosi ieškoti to, kas mus visus vienija, o ne skiria.“

Kinija – komunizmo diktatūros šalis. Nors pastaraisiais metais nemažai lietuvių ten gastroliavo, vis girdėdavosi, kad dalis kūrinių buvo cenzūruota. Kitas aspektas – Kinija dirba pagal užsakymą: kiek ir ko valdžia nusprendžia atvežti, tokio meno ir atsiveža. Tad klausiu Tomo, kaip tokioje situacijoje jam sekasi dirbti.

„Kinai, kaip ir daugelis kitų šalių, turi tam tikras savo taisykles ir normalu, kad važiuodamas į svečius tu laikaisi šeimininkų taisyklių, o ne primeti savas. Jei jiems nepriimtina, kad scenoje būtų rodomas nuogas kūnas, tai jie taip ir pasako. Aišku, atvirai ir neigiamai kalbėti apie jų vykdomą politiką, kritikuoti valdžią yra draudžiama. Tačiau geras menas juk nieko atvirai nerodo. Viskas yra tarp eilučių, pustoniuose ir kinų žiūrovai tai labai greitai perpranta. Yra daug kritiškai mąstančių žmonių, yra daug pačių kinų menininkų, kurie atvirai juokiasi iš dabartinės situacijos, politikos, vartotojiškumo ir pan. Pažiūrėkite jų ciniškojo realizmo atstovų darbus, kurie labai atvirai, su puikiai išreikšta ironija demonstruoja savo požiūrį – Yue Minjun, Fang Lijun, Zhang Xiaogang. Jie yra vieni brangiausių menininkų pasaulyje, gyvena Kinijoje ir toliau aktyviai kuria.

Tikrai nėra taip, kad valdžia viską nusprendžia. Taip, nacionalinės institucijos yra prižiūrimos, tačiau privačios galerijos, meno centrai neturi derinti savo veiklų su valdžia. Tarkim, neseniai viename garsiausių Pekino meno centrų „The Red Brick“ buvo didžiulė Sarah Lucas paroda. Jei žinote jos kūrybą, tikriausiai labai nustebsite, kaip ji galėjo būti čia eksponuojama? Paroda buvo labai sėkminga ir lankoma. Ir tokių parodų yra daug“, – pasakoja Tomas.

Tomą toliau provokuoju. Ar ne verčiau būtų orientuotis ne į Kiniją, o Japoniją – Lietuvai artimesnę šalį savo vertybėmis ir politine kultūra, kur Lietuva ir šiek tiek žinomesnė? „Šis klausimas ne man skirtas. Tai yra tam tikri politiniai sprendimai, kuriuos ne aš priimu, bet manau, kad reikia orientuotis ir į Kiniją, ir į Japoniją. Man irgi keista, kodėl neturime kultūros atašė Japonijoje. Beje, mus su Kinija, būtent dėka Japonijos daug kas vienija. Per Antrąjį pasaulinį karą Japonijos ambasadorius Lietuvoje Chiune Sugihara išgelbėjo tūkstančius žydų, išduodamas jiems vizas į Japoniją. Didžioji dauguma šių žydų per Japoniją atsidūrė Šanchajuje ir ilgam ten pasiliko. Šanchajuje yra įkurtas žydų pabėgėlių muziejus, kuriame galima rasti šios neįtikėtinos istorijos liudytojų – dokumentų, fotografijų. Kinijos mieste Harbine yra buvusi nemaža Lietuvos žydų bei lietuvių bendruomenė, ten patekusi per Rusiją. Garsioji Harbino dešra, kurią žino visa Kinija, yra pradėta gaminti mūsų tautiečių. Tokių įdomybių yra ir daugiau, tačiau ši istorijos dalis dar menkai tyrinėta. Labai tikiuosi, kad kas nors ja susidomės. O jei niekas nesusidomės, aš pats mielai ją patyrinėsiu“, – pasakoja Tomas.

Darbai darbeliai

Tad kaip sekasi Tomui ir Laurai Kinijoje ir Italijoje megzti ryšius, kokie jų pasiekimai? 2019 m. opera „Saulė ir jūra“ laimėjo Venecijos meno bienalę – tai, ko gero, vienas didžiausių pastarųjų metų pasiekimų ne tik Italijoje, bet ir pasaulio meno rinkoje.

„Auksinis liūtas“ – tikrai ne mano sėkmė. Tai ilgo ir nuoseklaus darbo bei investicijų į vizualųjį meną pasekmė. Venecijos „Auksinio liūto“ laimėjimas tapo tarsi oficialiu antspaudu, kad Lietuva turi įdomų ir aktualų kultūros lauką. Tai buvo žinoma ir anksčiau, buvo domimasi lietuvių kūrėjais, bet po šio laimėjimo tai tapo akivaizdu“, – sako Laura.

„Mano pačios inicijuoti projektai turėjo prasidėti 2020 m., kai situacija kultūros lauke tapo, švelniai tariant, sudėtinga. Tad labai džiaugiuosi, kad nuo pat pirmųjų savo kadencijos dienų (Laura Italijoje pradėjo dirbti 2019 m. vasarį – aut. past.) nemažai dėmesio skyriau bendravimui su žurnalistais ir komunikacijai. Šiuo metu tai tapo visų sėkmingiausių projektų pagrindu.

Šiais metais svarbiame Italijos kultūros žurnale „Artribune“ buvo pristatyta išsami Lietuvos vizualiųjų menų apžvalga šiek tiek užčiuopiant architektūros ir teatro lauką. Šis žurnalas – tarsi meno industrijos biblija, jį skaito ir prenumeruoja visų muziejų, festivalių kuratoriai, todėl tie atvartai apie Lietuvą tikrai buvo pastebėti svarbių žmonių.

Metų pabaigoje kartu su Romos radijo stotimi „Radio Rock“, kurią galima išgirsti visoje šalyje, pristatėme naują formatą – radijo festivalį. Kiekvieną antradienį aštuonias savaites bus transliuojama radijo laida, skirta Lietuvos kultūros temoms, kur ekspertai pristatys įvairias meno sritis: kiną, teatrą, vizualiuosius menus ir t.t. Pavyko inicijuoti vaizdo siužetų ciklą apie Vilniaus Gaoną RAI (Italijos nacionalinis transliuotojas) laidose“, – ryškiausius darbus vardija Laura.

Visos šios sėkmės Italijoje per pandeminius metus susijusios su tuo, kad dar vasarį Laura suvokė, jog be gyvų renginių, pristatymų ir susitikimų šalia online, į kurį visi metėsi ir toliau orientuojasi, dar yra ir spauda, radijas, televizija.

„Labai svarbu vykdyti projektus, kurie išeina už Italijos ir Lietuvos ribų. Italijoje įsikūrė daug tarptautinės kultūrinės žiniasklaidos, tad žinutė Italijoje tampa žinute plačioje tarptautinėje erdvėje. Iš šios pusės svarbios Venecijos bienalės, kurios vyksta Italijoje, bet tai yra visiškai tarptautiniai renginiai. Darbas su tokio pobūdžio organizacijomis turi didelę pridėtinę vertę“, – dalijasi Laura.

Tomo kadencija Kinijoje ir Pietų Korėjoje prasidėjo 2019 m. rugpjūtį. Dirbti per patį pandemijos įkarštį karantine (o Kinijoje juk viskas ir prasidėjo anksčiau nei visur kitur) – nemažas iššūkis. Tačiau Tomas – optimistas: „Kinija užsidarė nuo viso pasaulio ir tikriausiai dar negreitai atsidarys, todėl gali būti, kad visą kadenciją teks dirbti tokiomis sąlygomis. Tai nelabai džiugina, tačiau šiuo metu labiausiai džiaugiuosi tuo, kad tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje pavyko pajudėti su mūsų literatūros pristatymu. Kitais metais bus išleistos keturios lietuviškos knygos. Kinijoje bus išleistos Mikalojaus Vilučio „Tortas“ ir Antano Škėmos „Balta drobulė“, o tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje pasirodys Ramunės Marcinkevičiūtės bei Ramunės Balevičiūtės „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“. Taip pat į korėjiečių kalbą yra verčiamos Rasos Aškinytės „Glesum“ ir Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“, tačiau šioms knygoms dar reikia rasti leidyklas, o tai padaryti per atstumą yra labai sunku. Todėl atsivėrus sienoms pirmiausia vyksiu į Seulą susitikti su kelių leidyklų atstovais. Panašų leidybos skaičių – trys keturios knygos per metus – norėčiau išlaikyti ir toliau. Labai džiaugiuosi, kad knygos verčiamos tiesiai iš lietuvių kalbos, nes pavyko surasti vertėjus, kurie šį darbą atlieka labai noriai ir profesionaliai.“

„Taip pat labai laukiu 2022 m., kai švęsime Jono Meko 100-metį. Jau dabar esu sutaręs su svarbiomis Kinijos meno institucijomis dėl renginių šia proga. Jei viskas pavyks, kaip aš norėčiau, tai bus labai puiki mūsų šalies ir mūsų kultūros reprezentacija. Mano planas, kad apie J.Meką, o kartu ir apie Lietuvą, kalbėtų tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje, todėl planuojamos kelios didelės parodos, J.Meko filmų retrospektyvos filmų festivaliuose, seminarai apie jo kūrybą menų akademijose, eilėraščių vertimas į kinų kalbą ir panašiai“, – planais dalijasi Tomas.

Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė

Svajonių darbas?

Jei iki čia perskaitėte, galima būtų pagalvoti, kad kultūros atašė – svajonių darbas bet kuriam ekstravertui: tik bendrauji ir mezgi ryšius parodų atidarymuose. O kokia yra nematoma virtuvė? Ką pašnekovai pakeistų savo darbe?

Visos šalys, kuriose turime kultūros atašė, yra labai skirtingos.

„Dažnai kultūros sektoriuje mes užsisukame savo nuolatiniame bėgime ir norime, kad būtų kuo daugiau renginių, kuo daugiau pristatymų, tačiau tai neturėtų būti siekiamybė. Norėtųsi daugiau laiko skirti strateginiam planavimui, esant projektui, jį įgyvendinti įsigilinant, neskubant toliau vykdyti kitą, koncentruotis būtent į jo planavimą, aiškią komunikaciją ir rezultatų įvertinimą, ar įdėtas laikas bei finansavimas davė norimą rezultatą. Pati stengiuosi dirbti prie didesnių projektų, koncentruotis ne į jų kiekį, bet kokybę“, – apie darbo principus pasakoja Laura.

Ji pateikia pavyzdį savo minčiai patvirtinti: „Nuo pat savo kadencijos pradžios lankiausi visuose Nacionalinės šiuolaikinio meno galerijos (Galleria Nazionale d'Arte Moderna e Contemporanea) Romoje renginiuose, keletą kartų susitikau su muziejaus vadove ir įkalbinėjau, kad čia būtų surengta su Lietuva susijusi paroda. Pusantrų metų trukęs procesas duos gerų rezultatų – jau sukirtome rankomis, kad 2021 m. rudenį čia vyks litvakės menininkės Antonietos Raphael Mafai paroda.“

Norint dirbti atašė jums reikės ne tik magistro diplomo. „Pirmiausia turi labai gerai pažinti savo šalies kultūrą, domėtis įvairiomis kultūros sritimis, sekti aktualijas. Antra – turi pažinti šalies, kurioje norėtum dirbti, kultūrą, jos papročius ir įpročius, specifiką, kultūrinius poreikius bei galimybes. Visos šalys, kuriose turime kultūros atašė, yra labai skirtingos. Vienose puikiai priimamas mūsų teatras, kitose – literatūra, trečiose – šiuolaikinis šokis ar klasikinė muzika. Taigi, sakyčiau, kad pagrindinis atašė uždavinys – surasti tas plonas gijas, siejančias mūsų kultūrą su kitų šalių kultūromis ir iš tų gijų austi gražų tarptautinį kultūrinį audeklą“, – taip užbaigia mūsų pokalbį Tomas.

Lietuva turi 12 atašė, dalis jų atstovauja šalies interesams keliose šalyse:

Europos Sąjunga

Rusijos Federacija

Jungtinė Karalystė

Švedija, Danija ir Suomija

Prancūzija

Italija

Kinija ir Pietų Korėja

Lenkija

Ukraina

Vokietija

Izraelis

JAV

Kūrybos procese ieško jungčių

Man visada knietėjo sužinoti, ar dizaineriai perskaito knygas, prie kurių dirba. „Ne visi tekstai man atsiskleidžia išsyk, kartais tenka skaityti ir kelis kartus. Darbinis skaitymas kiek kitoks, budresnis, – svarbu, kas slypi už žodžių ar  tarp jų, svarbios spalvos, charakteriai, vaizdai. Dizaineris iš pradžių dažniausiai gauna neredaguotus tekstus, kartais tenka skaityti ir originalo kalba (pavyzdžiui, taip nutiko su Marinos Abramovič knyga). Dar kartą skaitau jau tiražuotą kūrinį – tarsi atlieku kontrolinį testą, kai pasitikrinu, ar sugalvotos idėjos matomos ir ar tekstai sklandžiai įskaitomi. Darbiniuose procesuose yra daug kintamųjų, tarkime, tiraže gali pranykti patogus akiai skaitomumas arba dėl techninių kompromisų gali tekti keisti medžiagiškumą, tai keičia ir taktilinius potyrius“, – pasakoja Agnė.

Vaikinai atvirauja, kad ne visada perskaito viską – ypač tuomet, kai vienu metu tenka dirbti prie kelių knygų. „Tiesa, kai kurias perskaitau bekurdamas, dėliodamas tekstus. Jei knyga įtraukia, tuomet norisi ją skaityti toliau“, – sako Tadas.

Prieš pradėdami kūrybos procesą dizaineriai nemažai laiko ruošia kūrybinę dirvą. Ne tik perskaito knygą, bet ir bendrauja su autoriais, leidėjais, skaito apžvalgas (jei knyga yra verstinė). „Man svarbu atrasti tam tikrą motyvą, kurį galėčiau naudoti knygos dizainui – tai gali būti istoriniai, geografiniai, teminiai simboliai, metaforos. Ta informacija galutiniame vaizde atsispindi neakivaizdžiai, nes mano tikslas yra sukurti originalų, tačiau turinį subtiliai reprezentuojantį knygos dizainą“, – sako Jurgis.

Knygos, kurių dizainą kūrė Jurgis, išsiskiria dideliu teksto kiekiu ant viršelio, ne tik autoriaus pavarde ir knygos pavadinimu. Pavyzdžiui, šiemet išleistos Jurgio apipavidalintos Fernando Braudelio „Civilizacijų gramatika“ ir Fernando Pessoa „Nerimo knyga“ turi po paragrafą turinio. Nebetelpa knygos viduje? „Man tekstas yra grafikos priemonė. Labai dažnai autorių ar leidėjų prašau duoti daugiau teksto. Mėgstu knygas be iliustracijų, tuomet atsiranda iššūkis sukurti vaizdą vien tekstu.“

Agnė sako, kad knygos dizaino kūrimo procesas – tartum vaikščiojimas užrištomis akimis, kol įvyksta atradimai – tinkamos jungtys. „Kartais einu su pasiūlymais į leidyklą ir žinau, kad viena jungtis yra ta, kurią nuginčyti sunku net man pačiai, – ji tinka kūriniui, yra išaugusi iš knygos ir turi daugybę argumentų.“

Tos jungtys Agnės galvoje nuveda prie tokių nurautų sprendimų, kaip gręžti skyles knygoje. Kalbama ne apie mažo tiražo meninę knygą, o bestseleriu tapusią jau minėtą Marinos Abramovič autobiografiją.

„Tuo metu sprendimas atrodė labai organiškas, nes knygos tekste yra toks siužetas – Marina paauglystėje su draugu žaidė rusišką ruletę, dėl to Marinos tėvų knygų lentynoje atsirado šautinė skylė. Pats tekstas pasufleravo tokį sprendimą, juolab kad ir simboliškai idėja – kiaurai knygą – atspindėjo knygos pavadinimą „Eiti kiaurai sienas“. Iš pradžių leidyklai „Kitos knygos“ idėja pasirodė problemiška dėl galimų trikdžių skaityti, bet pavyko ir nepertraukiamą tekstą išlaikyti, ir spaustuvėje skylę pragręžti. Namie gręžiau visokius senus teisinius kodeksus, kad įsitikinčiau, ar įmanoma pragręžti virš 400 puslapių knygą, ir dar kietu viršeliu. Man pavyko, o tada „Balto print“ spaustuvė nusipirko specialų grąžtą ir atliko bandymus. Galiausiai visi patikėjo, kad įmanoma ir kad padarysime. Apie procesą pasakoju dar ir todėl, kad pasitikėjimas ir pastangos idėjas padeda įgyvendinti. Galiu turėti gerų minčių, bet joms reikia ir ištikimos komandos, kad jos įsikūnytų knygose“, – pasakoja Agnė.

Knygų dizaino tendencijos

Kas yra svarbiausia knygos viršeliui? Kiek yra laisvės kūrybai, o kiek diktuoja poreikis parduoti? Tadas sako, kad kūrybinė laisvė priklauso nuo to, kiek autorius ar leidykla yra nusiteikusi eksperimentuoti ir rizikuoti padaryti kažką naujo ir netradicinio. Jis džiaugiasi, kad klientai – vis lankstesni, noriai renkasi dar nebandytus sprendimus, teikia didelį dėmesį naujovėms.

„Gera knyga įsimena, bet lygiai taip pat įsimena ir viršelis. Posakis „Niekada nespręsk apie knygą iš jos viršelio“ – taiklus, bet ar juo vadovaujamės ir rinkdamiesi knygą? Gal tai mano profesijos pasekmė, bet prisipažinsiu, kad pirmiausia atkreipiu dėmesį į viršelį. Viršelio visuma – šriftas, nuotrauka, spalvos papasakoja mums apie tai, ką rasime knygos viduje arba nerasime“, – sako Tadas.

Jurgiui svarbiausia yra jungtis tarp dizaino ir turinio, todėl jis mėgsta kontroliuoti visą knygos dizainą, ne tik viršelį. Leidyklos dažnai pas dailininkus užsako tik viršelį, o vidų sumaketuoja pagal šabloną. „Vieni leidėjai pasitiki ir leidžia dizaino sprendimų ieškoti laisvai, kiti labiau kontroliuoja. Abu variantai yra geri, nes grafikos dizaino sritis ir pasižymi tuo, kad visiškos laisvės čia nėra. Tai man ir patinka.“

„Kūrybinės iniciatyvos retai kada priimtinos leidyklai, nes dažniausiai leidėjas bijo, kad knygos nepirks, o iniciatyvos kažkiek brangina knygą. Jei netiesiogiai finansiškai, tai laiko sąnaudomis, o tai irgi atsiremia į kaštus“, – paaiškina Agnė, kodėl ne kiekviena knyga vizualiai įspūdinga.

Knygų pasaulio tendencijas galima apibūdinti vienu žodžiu – viskas. „Pasaulyje visko tiek vyksta, knygų lauke taip pat, tad, norint įvardyti konkrečias tendencijas, reikėtų apibrėžti horizontus: šalis, žanrus, laiką“, – sako dizainerė.

Agnei pritaria Tadas: „Mados dažnai keičiasi arba kaip tik – nusistovi. Įspaudai, lakavimai, įvairūs ir skirtingi popieriai jau tapo įprasta apipavidalinimo dalimi. Pastebėjau, kad daug daugiau dėmesio skiriama tipografijai. Ne vienas klientas noriai renkasi jiems kurtus šriftus. Džiaugiuosi, kad tapo madinga keisti standartus ir laužyti taisykles. Dizainų spektras toks didelis, kad kiekvienas iš mūsų gali rasti sau priimtiniausią.“

Visi pašnekovai sutaria, kad, nors maži tiražai knygų leidybą pabrangina, knygų dizainas Lietuvoje išmokęs kalbėti pasaulietiška dizaino kalba. Tik ar turime savitą, lietuvišką stilių? „Nesumeluosiu sakydamas, kad neturime knygų dizaino tradicijų ir istorijos. Visos inspiracijos ateina iš užsienio kūrėjų. Žinoma, tai nereiškia, kad suvienodėsime, atvirkščiai, manau, jog su laiku išgryninsime savo, lietuvišką, stilių“, – sako Tadas.

Agnė pritaria, kad lietuviškas dizainas tik formuojasi, pagaliau patenkame į tarptautinius konkursus ir gauname dėmesio, prizų. „Visa tai liudija, kad mes aktualūs ir konkurencingi, tik dar anksti sakyti, kad turime išskirtinių bruožų,“ – sako Agnė.

Agnė mato galimybę tuos mažus tiražus ir aukštą knygos savivertę paversti lietuvišku dizaino išskirtinumu: „Dizaineriai neriasi iš kailio bandydami nepabranginti knygos, kurti pridėtinę vertę minimaliomis priemonėmis. Tas gebėjimas „iš nieko“ sukurti kažką įdomaus ir galėtų tapti mūsų bruožu pasaulio kontekste. Tik kol kas taip vardyti būtų per drąsu.“

Ieško identiteto

Jurgis prideda, ko jam pačiam Lietuvoje trūksta. Jis norėtų, kad leidėjai ir skaitytojai pamėgtų mažesnio formato leidinius, telpančius į kišenę. „Erzina, kai nori pasiimti knygą į kavinę, o rankinuko nenešioji… Norėčiau, kad knygą būtų galima įsimesti į švarko kišenę.“

Užsienietiškas knygas lietuviškai dažniausiai leidyklos leidžia su nauju viršeliu. Seniau buvo pigiau sukurti vietinį naują dizainą, nei pirkti tarptautinio viršelio autoriaus teises. Šiandien kainos bemaž susilygino – nes dizainerių honorarai Lietuvoje kyla greičiau, nei brangsta užsienio autorių teisės. Bet leidyklos vis tiek dažniau linksta kurti savo viršelį. Kodėl?

„Svarbiausia priežastis – noras knygą pateikti savaip. Tam įtaką daro leidykla ir jos identitetas. Lygiai tiek pat prisideda ir dizainą kuriantis asmuo. Kurti dizainą jau žinomam ir skaitytojų pamėgtam kūriniui – nelengvas iššūkis. Naujas knygos veidas gali ją dar labiau išpopuliarinti arba, priešingai, nuvilti skaitytoją“, – sako Tadas.

„Kita medalio pusė yra rinka – jei dizainas skirtas Amerikos, Indijos ar Japonijos rinkai, jis pas mus nesugros, nebus aktualus dėl kultūrinių ir mentaliteto skirtumų“, – prideda Agnė.

Agnė yra tiesiog retenybė, ji specializuojasi išskirtinai knygų dizaine. Paprastai Lietuvoje dizaineriai daug visko daro, kuria ir kitus objektus. Kaip taip nutiko, kad ji susikoncentravo savo kūryboje ir darbe į knygą? „Blaškymosi buvo ir mano kelyje, iš pradžių darbas su knygomis regėjosi labai ilgas ir tuomet buvo labai menkai apmokamas (tekdavo dirbti beveik už sriubą). Dabar jau net studentai taip nedirbtų. Tad ieškodama savo vietos kurį laiką dirbau reklamos srityje. Tačiau mane visada viliojo knygų pasauliai ir jų autoriai. Dabar darbas su knyga regis kaip neišsemiamas vandenynas, tiek idėjų, tiek turinio, tiek autorių, tiek menininkų, tiek dizaino prasme.“

Pabaigoje – Agnės žodžiai, su kuriais, tikiu, sutiks dauguma skaitytojų: „Laikyti spausdintą knygą rankose man yra didžiulis malonumas.“

Pernai Jurgos apsakymų rinktinė „Undinės“ pateko į Lietuvos metų knygų rinkimus, o šį pavasarį ji išleido savo pirmąjį romaną. „Remontas“ buvo ilgai brandintas, o kuo labiau brendo, tuo mažiau jame liko iš moterų gimstančių balandžių. Bet neprarado humoro ir ypatingo Jurgos sugebėjimo nepraleisti pro akis įdomiausių nutikimų iš tikro gyvenimo.

– Ką tik išleidai pirmą romaną. Kaip jautiesi?

– Jaučiuosi laiminga, kad parašiau knygą ir vis dar atrodo, kad ji visai neblogai pavyko. Smagu išgirsti skaitytojų atsiliepimus, tad visi įspūdžiai, kurių sulaukiu iš „Remontą“ perskaičiusių draugų ir pažįstamų, man yra aukso vertės. Dar įdomu, ar atsiras romane save atpažinsiančių personažų iš mano vaikystės Šilainių ir kaip jie į tai sureaguos.

– Apie ką yra „Remontas“? Tavo, kaip autorės, žodžiais.

– Romanas apie sielų, buto ir valstybės remontą. Jį rašydama daug svarsčiau apie paveldėtą atmintį ir traumas, kurios mus persekioja ne tik iš senelių ar tėvų gyvenimų, bet ir iš aplinkos, kurioje gyvename. Mano veikėjai mėgsta daryti remontą, taip tarsi sukurdami viską iš naujo, atversdami baltą popieriaus lapą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta?

– O kaip tu pati gyveni? Labiau versdama lapus iš naujo ar tęstinai? Labiau kaip veikėjai ar kažkaip kitaip?

– Visada guosdavausi, kad jeigu ką, atsiversiu baltą lapą ir pradėsiu iš naujo. Gal ne veltui vis susigalvoju įvairių karjeros vingių, kuriuos galėčiau pradėti? Vis atrodydavo, kad jeigu norėsiu, tai imsiu ir susikursiu save iš naujo. Suprantama, viskas paremta tokiu atvirai romantiniu svaičiojimu. Mano romano veikėja gal net ne tokia romantiška svaičiotoja, nes gyvena inertišką gyvenimą ir bijo ką nors keisti, nemėgsta būti dėmesio centre, turi keistų manijų.

– Kodėl dabartiniai trisdešimtmečiai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje (pavyzdžiui, filmas „Devym kažkelinti“) taip gręžiasi į vaikystę dešimtajame dešimtmetyje?

– Dėl to, kad ši nauja karta užaugo ir ėmė aiškintis, kas su ja atsitiko. Ankstesnės kartos taip pat masiškai kalbėdavo apie savo jaunystės ar vaikystės metus tam tikrais valstybės lūžio metais (tarkime, pokariu ar lengvai idealizuojamu tarpukariu). Man atrodė įdomu mąstyti ne tik apie asmenines patirtis, bet ir bendresnius kontekstus, tarkime, kaip keitėsi žmonių mentalitetas, kaip kito vertybės ar požiūris į vaikų auklėjimą. Kai kurie veikėjai, kaip tas diedukas iš kaimo, taip ir nespėjo kaip reikiant prisitaikyti prie pasikeitusio laiko, todėl išgėręs tik alaus kalbėdavo apie partizanavimą, o alaus su degtine – apie tarnystę Raudonojoje armijoje.

– Ar galima galvoti, kad „Remontas“ atspindi tavo asmeninius jausmus apie dešimtąjį dešimtmetį?

– Manau, kad mano asmeniniai jausmai turi nemažai bendro ir su kitų žmonių asmeniniais jausmais.

– Perskaičiau romaną, ne vienoj vietoj pasijuokiau, ne vienoj vietoj sulinksėjau atpažinęs aprašomą situaciją. Bet supratau, kad nėra nė vieno veikėjo prie širdies, faino žmogaus. Ar čia man vienam pasirodė, ar sąmoningai „Remonto“ veikėjai visi tokie kaip kaimynai – pasilabinam, bet nedraugaujam, maloniai vienas kitam šypsomės, bet namie burbam?

– Visi veikėjai yra perleisti per pagrindinės pasakotojos matymo filtrą, o pagrindinė veikėja juk yra truputį mizantropė ir jos santykis su mylimais žmonėmis ar gerais draugais toks, sakyčiau, gana keistas.

– Kodėl nėra Kauno nuorodų, vietovardžių?

– Dėl to, kad tai nebuvo taip svarbu. Užteko iškalbingo Rasytės, kuriai tėvelis nupjovė žoliapjove kojas, gatvės pavadinimo.

– Papasakok apie tą Rasytę daugiau. Kaip supratau, tai buvo rezonansinis įvykis, o aš nieko nebuvau girdėjęs. Gal tokių yra ir skaitytojų?

– Devintojo dešimtmečio pradžioje viename kaime mažai mergaitei tėtis netyčia kombainu nupjovė kojas, tos kojelės buvo nuskraidintos į Maskvą ir sėkmingai prisiūtos. Kojų prisiuvimo operacija pasaulyje buvo atlikta pirmą kartą, dėl to mergaitės istorija nuskambėjo plačiai. Kadangi tokia Rasytės gatvė Šilainiuose tikrai yra, man pasirodė simboliška apgyvendinti ten romano veikėjos šeimą.

– Esi pasakojusi, kad planuoji tapti vestuvių fotografe ir kad pagrindinė motyvacija yra ne pinigai, o istorijos ir personažai. „Remontą“ skaitydamas negalėjau pamiršti šitos minties, kad Jurga lygu istorijos ir personažai. Iš kur toks potraukis? Kodėl tau svarbu tas istorijas atpasakoti, personažus parodyti?

– Dėl to, kad aš nuolat tai ir darau, – stebiu aplinką, renku personažus, pati retsykiais virsdama tuo pagrindiniu pasakojimo centru, nes man irgi atsitinka visokių juokingų situacijų. Turbūt dėl to ir rašau, nes noriu juos įamžinti. O darau tai, nes jaučiu vidinį poreikį ir prasmę. Panašiai kaip ir sodindama pomidorus, kuriuos nebūtinai paskui suvalgysim, bet sodinti juk smagu.

– Pernai išėjus novelių rinkiniui „Undinės“, interviu „Literatūrai ir menui“ apie romano rašymą sakei: „Klupau, griuvau, stojausi, purčiausi, valiausi kraują, vėl kritau ir kilau.“ Papasakok daugiau apie savo kūrybinį procesą. Ar tikrai jis toks kruvinas?

– Iki tol labai nesisekė rašyti ilgos apimties prozos kūrinių. Pradėjau gal 2012 m. ir vis nepabaigdavau, imdavausi naujų siužetinių linijų, išskysdavo senesnės, klupau ieškodama tinkamo stiliaus ir pasakojimo būdo. Tai tęsėsi ilgai ir atrodė, kad tiesiog niekada nebeparašysiu romano ir išvis, kam man jo reikia, jei tik kankinuosi. Mintis apie visiškai naują pasakojimą aplankė prieš ketverius metus, mėginau rašyti ir pjesę „Remontas“, kuri kalbėjo apie panašius dalykus, nors veikėjos ir aplinkybės buvo kitos. Iki gimstant sūnui turėjau to romano eskizų ir pačią pradžią. O tada kažkas galvoje spragtelėjo ir maždaug per pusmetį, rašydama po keletą valandų kasdien, sudėjau visą pasakojimą. Paaiškėjo, kad kuo mažiau turėdavau laiko, tuo produktyviau sekdavosi dirbti.

– Parašius pirmą, žinau, kad jau dirbi ir prie antro. Išduok ką nors – kokios idėjos sklando, kas ten bus?

– Turiu idėjų šįkart rašyti konkrečiame laike ir vietoje neapibrėžtą pasakojimą su siaubo elementais. Tačiau kol kas tai tėra tik bandymai, nes vis trūksta laiko, o galva plyšta nuo visokiausių sumanymų. Dar šią vasarą su režisiere Janina Lapinskaite rašome scenarijų pagal mano apsakymus iš „Undinių“. Taip pat laukia smagūs darbai prie vaikiškos knygos, kuri, jei viskas klostysis gerai, turėtų pasirodyti dar šiais metais.

– Romaną pradėjai rašyti seniai, paskui gimė sūnus, tada knygą užbaigei. Knygoje gan daug dėmesio vaikų ir tėvų santykiams. Įdomu, kaip keitėsi ši romano dalis, kai pati išbandei mamos amplua?

– Keista, bet apie tėvų ir vaikų santykius rašau nuo paauglystės. Tik, kai buvau dvidešimt kelerių, mano veikėjos gimdydavo balandžius, jų motinos virsdavo pitbuliais, iš parduotuvės pirkdavo šviežią tėvą ir t.t. O kai iš tikrųjų patyriau tuos motinystės dalykus, supratau, kad tikrovė ne ką prastesnė už magiškus elementus. Dėl to kai kurie gimdymo ar vaiko priežiūros elementai atėję iš mano pačios patirčių, kurių, neturėdama vaiko, turbūt nebūčiau sugalvojusi. Tačiau, kaip pastebėjai, nepaisant motinos perkamų šliaužtinukų per akcijas prekybos centruose, pagrindinė „Remonto“ veikėja vaikų neturi ir neplanuoja, svarstydama, kam jie išvis reikalingi.  

– Ne taip seniai nuvilnijo pasipiktinimo banga, kai skulptūros Leonardui Cohenui mecenatas norvegų verslininkas Johnas Afsethas pasakė, kad Vilnius neturi dvasios. Dvasią – vienokią ar kitokią – juk turi visi. Kokia jums yra Vilniaus dvasia?

– Tikrai? Nieko apie tai negirdėjau… Turbūt kažkoks nesusipratimas ar iš konteksto ištraukti žodžiai, nesinorėtų tikėti, kad atsirastų toks kultūriškai ir estetiškai aklas žmogus. (Juokiasi.) Jei tai tiesa – nereikėtų kreipti dėmesio. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, tačiau ne visos jos vertingos ar kompetentingos, todėl ne į visas reikia atsižvelgti. Man svarbiau, kad Vilnius yra miestas, įkvėpęs nemarias Adomo Mickevičiaus, Czesławo Miłoszo, Josifo Brodskio, Tomo Venclovos, Icchoko Mero, Romaino Gary, Ričardo Gavelio eilutes, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Chaimo Soutino, Marco Chagallo, Mstislavo Dobužinskio, Marianos Veriovkinos potėpius. Jau ko mūsų Vilnius turi su kaupu – tai charakterio, dvasios ir dramos. Vilniaus unikalumas yra tas, kad čia vienoje vietoje gali surasti beveik visą Europą – nuo itališkojo baroko iki vokiškos gotikos, nuo prancūziško klasicizmo iki stačiatikių bonių ir žydų kvartalo. Man ta dvasia – labai asmeniška, nes kiekvienas miesto kampas, skersgatvis, panorama man yra vienaip ar kitaip susiję su mano asmenine ar šeimos istorija, kurios gijos Vilniuje driekiasi nuo XVIII a. vidurio.

– O kokia – Londono, kuriame jau ilgai gyvenate?

– Žinot, tai pernelyg platus klausimas, į jį interviu neatsakysiu. Kad nors truputį pajustum Londono istorinę dvasią, visada rekomenduoju apsilankyti „Museum of London“ – jis yra truputį toliau nuo nutryptų turistų takų, bet, pavyzdžiui, aš asmeniškai ten apsilankiusi pirmą kartą kur kas daugiau supratau apie šį miestą. Bet du dalykai, jungiantys abi sostines – Vilnių ir Londoną –, yra tie, kad ir britai sako: yra Londonas, ir yra likusi Britanija, lygiai kaip ir mes: yra Vilnius ir yra likusi Lietuva.

– Kur parekomenduotumėte pavakarieniauti Londone? Ką būtinai aplankyti, kai jau buvai ir „Tate’uose“, ir Britų muziejuje?

– Idealiai rekomenduočiau pavakarieniauti pažįstamų londoniečių namuose arba kartu su jais jų patartame kokiame nors vietiniame restorane – net ir kukliausias rajonas visada turi kokį nors kulinarinį magnetą. Man asmeniškai svarbiausia yra vakarienės kompanija, žmonės, bendravimas – per tai juk ir pažįsti miestą, jo dvasią, kultūrą ir virtuvę. Kas iš to, jei nueisi į madingą brangų restoraną, kuriame visi trokšta gauti staliuką, o sėdėsi ten vienas ir nieko nepažinodamas? Miestą juk geriausia pažinti užmezgant draugystes, tuomet ir parke su draugu suvalgytas sumuštinis gali tapti įsimintinas. Dėl lankytinų vietų ir muziejų – V&A, žinoma. Mano asmeninis favoritas yra „The Wallace Collection“ prie pat Oxfordo gatvės – jis mažiukas, tačiau turi stulbinantį puikių kūrinių koncentratą – velasquezai, rembrandtai, mažieji olandai… Ir jokių turistų eilių. Jei šilta – pasidarykite pikniką kuriame nors iš nuostabių Londono parkų, mano mėgstamiausi yra Chiswick Parkas ir Holland Parkas.

Man nėra neįprasta sėsti ir specialiai važiuoti į kitą miestą apžiūrėti kokios nors man įdomios parodos ar meno kūrinio.

– Kur būtinai apsilankote grįžusi į Vilnių?

– Taip dažnai būnu Vilniuje, kad man niekur specialiai nereikia lankytis. Bet jei tik turiu laisvo laiko, būtinai apsilankau šaudymo centre.

– Pabrowsinti socialinėje medijoje yra mano guilty pleasure, bet jūs šitam velniui esate atsispyrus. Kas yra jūsų guilty pleasures?

– Menas. Aš truputį kolekcionuoju, be to, pagal mano ekspertizės sritį dar mane vis kas nors prisikalbina konsultuoti dėl parodų ar kolekcijų, tiesa, ne Lietuvoje. Todėl ribos tarp šios veiklos ir malonumo kartais išsitrina. Bet man nėra neįprasta sėsti ir specialiai važiuoti į kitą miestą apžiūrėti kokios nors man įdomios parodos ar meno kūrinio. Dargi ir šeimą ar kokių draugų prisikalbinu kartu. Bet tai tikrai didžiulis malonumas. Kitas mano guilty pleasure, jau minėjau, – šaudymas.

– Savo darbu esate giliai pasinėrusi į istoriją. Koks jūsų santykis su šiuolaikiniu menu?

– Aktyvus. Stengiuosi nepraleisti nei svarbesnių šiuolaikinio meno parodų Londone ar Vilniuje, nei „Frieze“ kasmetinės mugės. Tiesa, savo kolekcijoje šiuolaikinio meno beveik neturiu – bet ne dėl to, kad nepatiktų, o dėl to, kad man patinkančių menininkų darbai reikalauja itin didelės erdvės arba apskritai nesileidžia įkalinami erdvėse ir yra veikiau patirtiniai. Tai ir yra šiuolaikinio meno žavesys.

– Man atrodo, kad būti pavadintam snobu(-e) yra komplimentas. Kaip jums atrodo? Kas jums yra snobas? Ar save laikytumėte tokia?

– Ar komplimentas – manau, priklauso nuo pasakymo konteksto. Jei su humoru sakome „kultūrinis snobas“ (na, kaip Ryčio Zemkausko „Snobo kinas“), turėdami galvoje, kad žmogus aukštai iškėlęs kokybės kartelę menams, kuriais domisi, – tuomet taip. Jei kalbame apie žmogų, kuris aklai seka tik kitų pripažintais (dažnai jam pačiam nė nepatinkančiais) dalykais,  negalvodamas pats, ignoruodamas savo autentišką santykį su kūriniais ir dargi smerkdamas tuos, kurių skonis nuo jo skiriasi, – tuomet nemanau, kad tai pagyra. Šia prasme turbūt nesu snobė – dažnai kaip tik turiu gana ikonoklastišką požiūrį į kai kuriuos visuotinai pripažintus meno kūrinius, nes stengiuosi mąstyti savo galva, ir, pirmiausia, būti sąžininga ir nuoširdi, nemeluoti pati sau. O pirmąja prasme – kad noriu gėrėtis tik aukščiausio lygio meno kūriniais – neabejotinai taip!

Šia prasme turbūt nesu snobė – dažnai kaip tik turiu gana ikonoklastišką požiūrį į kai kuriuos visuotinai pripažintus meno kūrinius, nes stengiuosi mąstyti savo galva, ir, pirmiausia, būti sąžininga ir nuoširdi, nemeluoti pati sau.

– Kaip apibrėžtumėte šiandienio žmogaus Lietuvoje santykį su kultūra? Kas, jūsų akimis, vyksta ir kaip tai vertinate? Ne taip seniai nebuvo nieko krūčiau nei pasididžiuoti nesuprantant akademinės muzikos ar neskaitant literatūros, o šiandien tįsta žmonių eilės į MO muziejų. Ar supratome, kaip kultūrą padaryti more accessible, ar tiesiog nebeliko elito (gerąja prasme)?

– Man kažkaip neteko bendrauti su manančiais, kad neskaitymas ar bodėjimasis klasikine muzika žmogų puošia. Turbūt tiesiog ne tas ratas. Bet džiaugiuosi, kad Lietuvoje kultūrinis gyvenimas yra atsigavęs, suaktyvėjęs. Knygų mugė – pilna literatūra besidominčių žmonių, tuo visada labai nuoširdžiai žavisi čia iš užsienio atvykę rašytojai. Muziejų ir galerijų parodose – aibės žmonių, ir ypač jaunų. Į gerus spektaklius ir rimtosios muzikos koncertus neįmanoma gauti bilietų, Dalia Ibelhauptaitė suaktualino operą, ėmė skirti pagrindinius vaidmenis jauniems talentams, kurių jie būtų metų metus laukę valstybinių teatrų hierarchijose – taip suteikė jiems sparnus skristi į pasaulio scenas. Įvyko ir vyksta nuostabūs kultūros reiškiniai. Pati būdama Londone, kai paskaitau Lietuvos kultūrinio gyvenimo anonsus, vis apmaudauju, kad to ar ano spektaklio, koncerto nepamatysiu. Per vakarienes, renginius žmonės nuolat diskutuoja būtent apie kultūrą: knygas, filmus, spektaklius. O kur dar debatai apie kultūros, istorijos ir atminties visuomeninius karus? Kultūros poreikis yra didžiulis, žmonių santykis su kultūra yra nuolatinis bei aktyvus ir kultūrinio elito kaip tik daugėja, nes į jo gretas įsilieja nauji, už Lietuvos ribų plačiai pripažįstami vardai – Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Mirga Gražinytė-Tyla, Venecijos bienalės „Aukso liūto“ trijulė Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė – galėčiau vardyti ir vardyti vien pastaraisiais metais sužibusius talentus iš Lietuvos…

– Kas jums labiausiai nepatinka šiandienėje Lietuvos kultūroje?

– Kad Lietuvoje nėra normalios kultūrinės spaudos, įprastos Vakarų pasaulyje ir skirtos plačiajai visuomenei, o ne patiems hermetiško Lietuvos kultūros lauko žaidėjams apie save pačius, kaip yra dabar. Mums verkiant trūksta kažko panašaus į „The Sunday Times“ „Culture“ savaitinį priedą, kur informacija dera su nepriklausomų kritikų recenzijomis, apžvalgomis ir žurnalistiniais interviu (nekalbu jau apie tokią kultūros avangardo bibliją kaip lenkų „Przekrój“). Manau, tokio leidinio paklausa būtų didelė.

– Jau bemaž dešimtmetį literatūroje nesibaigia istorinio romano atgimimas, žmonės nesiliauja skaityti pasakojimų apie praeitį. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje. Žinoma, ir Lietuvoje. Jūsų knygos verčiamos ir populiarios kaimyninėse šalyse. Kodėl būtent šiais laikais skaitytojai atsisuko į istorinį romaną?

– Man atrodo, kad šis atsigręžimas į istorinį romaną ar istorinį žanrą apskritai Vakarų kultūroje vyksta gana periodiškai. Buvo banga XX a. viduryje, XIX a. Apskritai, kaip nuo Renesanso pradėjome reinterpretuoti antikinę istoriją (juk tai irgi ne kas kita, kaip istorinio žanro pasirinkimas), taip vis ir ieškome praeityje atsakymų apie mūsų dabartį…

– Savo knygomis ir daugybe pasisakymų interviu savotiškai reabilituojate Lietuvos savivertę – sakote, kad nebuvome nei kokie atsilikę, nei civilizacijos pakraštys. Naująja knyga dar ir išryškinate kaimynų Rytuose kitoniškumą, nekultūriškumą. Kodėl jums ši pozicija svarbi?

– Nesu advokatė ir nieko nereabilituoju. Aš pasakoju istorijas apie tam tikras epochas. Jei kalbėtume apie praeitį, apie XVII–XVIII a., tai būta periodų, kai nė nereflektavome kažkokių tarpkultūrinių lenktynių, nes jautėmės esą avangarde ir niekuo ne prastesni, buvo ir nuosmukio laikotarpių, buvo ir pastangų reformuotis, nes matyta, kad viskas kultūriškai ritasi žemyn, kaip kad prieš pat ATR padalijimus… Buvo ir laikų, kai Petras I Lietuvos pajūrio kaimelyje niršo – „kodėl rusai taip negali gyventi?“. Tai – tikra, Didžiosios Ambasados amžininkų šaltiniuose aprašyta istorija, net ir tos baltos užuolaidėlės paminėtos. Man įdomesnis yra faktas, kad šiandien – sprendžiant iš kai kurių reakcijų – niekaip negalime patikėti, jog mūsų istorijoje galėjo būti tokių epizodų ir šaltiniuose aptikti tikri istoriniai faktai vertinami kaip mano pačios „tendencingumas“. Ką tai sako apie mus? Kad kai kam yra taip įskiepytas kažkokio nesveiko nacionalinio nevisavertiškumo ir aukos kompleksas, kad nebegalime matyti tikrų, faktais pagrįstų istorijų, iškrentančių iš šio naratyvo? Štai kas įdomu. Ir priežastys – kodėl norime visuomet jaustis amžinais nevykėliais?

– Tai kur yra Lietuva – Šiaurės, Rytų ar Centrinėje Europoje?

– Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją ir mūsų dabartines estetines aspiracijas – Šiaurės Europoje, pasaulio akyse – Rytų Europoje, o pagal kultūrinį DNR – neabejotinai Centrinėje Europoje. Kultūriškai su Šiaurės Europos šalimis mes neturime nieko bendra. Pamenu, kokį šoką sukėliau Londone per knygų mugę pasakiusi latviams ir estams, kad mus sieja tik bendra išsivadavimo istorija ir geopolitiniai interesai, bet kultūriškai mes nieko bendra neturime. Praėjus jų išgąsčiui, jų ramiai paklausiau, ar galime įvardyti nors vieną kūrinį (dailės, literatūros, teatro, muzikos), kurį visos trys šalys laikytų savu, dalytųsi? Tada susimąstė ir nusprendė, kad ne, visgi tokio nėra. Išskyrus politinę dainą – „Bunda jau Baltija“, kurią visi kartu dainavom mitinguose ir per Baltijos kelią… O daugybę Centrinės Europos kultūros ir kūrinių mes suvokiame kaip savastį, net per daug nesusimąstydami – su lenkais dalijamės daugybe literatų ir menininkų, iš čekų pasiskolinome diakritines raides savo raštui…

– Naujausia jūsų knyga „Petro imperatorė“ jau gyvena savo gyvenimą. Koks jis?

– Pagerinęs visus skaitomumo rekordus  (kalbamės lapkričio pabaigoje paaiškėjo, kad bus jau penktoji laida per tris mėnesius nuo išleidimo) ir audringas, iškėlęs nepatogius klausimus, nepaliekantis abejingų, paskatinęs kalbėtis apie istoriją ir idėjas. Galima sakyti, kad netgi visuomenės reakcijose į mano knygą vyksta Rytų ir Vakarų mentalitetų sandūra. (Juokiasi.)

– „Petro imperatorė“ paremta epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais. Kaip jūs laviruojate tarp istorinės autentikos ir įtraukiančio pasakojimo? Kuris yra svarbiau?

– Pirmiausia pasirūpinu, kad istorinis romanas turėtų solidų žinių, autentikos pamatą, o tuomet prasideda kūryba. Labai tikiu pasakojimo menu, story-telling, kuris šiais laikais dažnai prarandamas – ir literatūroje, ir kine. Man abu šie pradai – ir substancija, turinys, ir įtaigus pasakojimas kaip forma yra labai svarbūs. Manau, kad turi būti harmonija tarp turinio ir formos.

– Kas jus pačią labiausiai domino šioje imperatorės istorijoje? Kam skyrėte daugiausia dėmesio?

–  Laiko, prievartos ir kultūrų sandūros problemos. O kartu ir pats konkretus žmogiškasis likimas – moters gyvenimas, santuokos ir santykių istorija.