Teatro renginių gausa startavo atšilus orams ir miestiečiams ėmus vis daugiau laiko leisti lauke, ypač miesto centrinėse gatvėse. Ši vasara buvo visiškai kitokia nei ankstesnės – it žaisdamas kokį kompiuterinį žaidimą, kas savaitę ar net kasdien stengeisi suspėti surasti tiek teatrų pastatuose, tiek visuomeninėse ir viešoje erdvėse pasklidusius scenos menų pasirodymus. Daugiausia kalbu apie tarptautinius šiuolaikinių scenos menų festivalius, vykusius vasarą ir rudenį. Jie šiemet buvo iš tiesų įspūdingi, leidę pakviesti pačių įdomiausių ir žinomiausių užsienio menininkų, kurie stebino savo kūrybingumu ir profesionalumu.

Tai ir Kauno valstybiniame lėlių teatre vykęs tarptautinis 22-asis lėlių teatrų festivalis, tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, tarptautinis 32-asis šokio festivalis „Aura“. Buvo labai įdomu, niekur neišvykus, tiek teatre, tiek gamtos apsupty susipažinti su dominuojančiomis lėlių teatro, šiuolaikinio cirko ir šokio tendencijomis tarptautiniu mastu. Festivalinių savaičių metu kasdien peržiūrėjus po kelis ar daugiau skirtingų šokių spektaklius tai pajusti nebuvo sudėtinga. Šiame kontekste savus projektus pristatę lietuvių kūrėjai kai kuriais atvejais nusileido, o kai kuriais ir pranoko užsienio kūrėjus.

Įrodė, kad šiuolaikinis scenos menas yra suprantamas, neskirtas vien teatro gurmanams, leidžiantis tiesiog būti savimi.

Tačiau visų šalių menininkai vaidinimuose kalbėjo apie šiandienos žmonijos globalias problemas – karą, socialinius iššūkius, savirealizaciją, psichikos būsenas, istorijos santykį su dabartimi, žmogaus ir dirbtinio intelekto sandūra, žmogaus kūno ir visatos tyrimus, metafizines patirtis ir kt. Paskatino besikeičiančiame pasaulyje iš naujo permąstyti tokias pamatines sąvokas kaip namai, laimė, žmogiškumas, gyvenimo prasmė. Nesvarbu, ar tai buvo perteikta lėlėmis, judesiais ar akrobatiniais triukais. Vaikams ar suaugusiesiems suprantama kalba.

Ypač išsiskyrė šiemet grandioziniu tapęs ketvirtasis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, vykęs Kaune ir Kauno rajone liepą ir rugpjūtį. Prieš prasidedant festivaliui teko nerimauti, kad galbūt Kauno publika nebus pasiruošusi pakankamai svetingai priimti užsienio svečių – vengs lankytis jų pasirodymuose, bijodami jų nesuprasti ar tiesiog neturėdami galimybės, nes tai buvo vasaros atostogų metas. Kaip rodė ankstesnių metų praktika, buvo prisibijoma eiti į šiuolaikinio scenos meno festivalius, itin vykstančius ne teatro erdvėse. Šiam festivaliui pasibaigus, galima tik stebėtis lankomumo rekordu – jame apsilankė apie 20 tūkst. žmonių. Buvo galima išvysti įvairių scenos krypčių spektaklių urbanistinėse miesto erdvėse ar gamtos apsupty – šiuolaikinių cirko, šokio, dramos teatro, operos, gatvės teatro, imersyvaus teatro, performanso ir kt. Lankėsi įvairaus amžiaus žmonės – nuo mažiausiųjų iki senjorų. Nesutrukdė net karščiai.

Nepamiršiu, kaip kepinant saulei greta „Žalgirio“ arenos teko laukti eilėje, norint apsilankyti čia pastatytoje betoninėje mažytėje vaistinėlėj“ – Nyderlandų teatro ir vizualaus meno kūrėjo Drieso Verhoeveno instaliacijoje „Happiness“. Čia buvo galima išvysti humanoidę (tikrą robotą, kurio paprastai nepamatysi), pasakojančią apie laimę ir galimybę ją patirti dirbtiniu būdu – vaistais ir psichotropinėmis medžiagomis. Stovėjai įkaitusioje būdelėje priešais šią į žmogų panašią, judančią ir kalbančią, bet bedvasę būtybę, baisėjaisi ir jutai, kaip veidu ir nugara teka prakaito srovelės, tokios svetimos regimam sausam, jokio nuovargio nejuntančiam robotui. Stiprūs potyriai aplankė ir sėdint specialiai miesto centre pastatytuose bokštuose – cirko palapinėse, kuriose metafizinio cirko kūrėjas, akrobatas prancūzas Borisas Gibé stebino nyrio į žmogaus kūną ir sielą gyliu. Į minėtus renginius buvo ne taip paprasta patekti, žmonių susidomėjimas buvo didžiulis.

Stebino ir tai, kad žmonės noriai lankėsi ir spektakliuose, kuriuose reikia įsitraukti į veiksmą, kuriuose negalima likti sėdinčiu stebėtoju. Žiūrovai nepaisė ir to, kad kai kurių jų metu galėjo susipurvinti drabužius, būti aplieti vandeniu ar patirti kitokį fizinį diskomfortą. Priešingai, noriai šoko, dainavo, ėjo užrištomis akimis, braidė po vasarišką purvą, ragavo keistus valgius ir maudėsi vandens voniose. Džiugu, kad nepabijota išeiti iš emocinio ir fizinio komforto zonos, leistis patirti tai, ką paprastai galime tik įsivaizduoti. Kad ir dabar prasidėsiantį karą mūsų šalyje. Kaip mes elgtumės? Kaip jaustumės? Tai leido patirti ispanų trupė „Kamchàtka“ pasirodyme „Fugit“. Stiprių emocijų leidęs patirti gatvės teatro spektaklis žiūrovus pavertė pabėgėliais, besislapsčiusiais Kauno centro pastatuose ir gatvėse. Ką reiškia būti užrakintam tamsoje rūsy su nepažįstamais žmonėmis, koks yra duonos gabalėlio, kuriuo reikia dalytis su kitais, kąsnio skonis galima įsivaizduoti, bet tau patirti – visai kas kita.

Tai – tik keli labiausiai įsiminę festivalio „ConTempo“ pavyzdžiai, tapę vienomis įsimintiniausių šių metų vasaros akimirkų. Šiemet ir scenos menų kūrėjai, ir žiūrovai įrodė, kad šiuolaikinis scenos menas yra gana įdomus, žaismingas, aktualus, suprantamas, neskirtas vien teatro gurmanams, nereikalaujantis specialaus pasiruošimo ar net apsimetimo, o leidžiantis tiesiog būti savimi. O ir parepetuoti tas nepatogias ir kritines realias situacijas, kurios galėtų nutikti, bet tu jau žinosi, ko tikėtis, kaip išlikti ir kokių klaidingų sprendimų imtis nereikėtų.

Negalima nepasidžiaugti ir spektakliais, kuriuos šiemet kūrė bendros užsienio ir lietuvių kūrėjų pajėgos. Neabejotinai vienas svarbiausių spektaklių – žinomiausio pasaulyje teatro režisieriaus, amerikiečio Roberto Wilsono, Vokietijos D’haus teatro Diuseldorfe (Düsseldorfer Schauspielhaus) ir Nacionalinio Kauno dramos teatro bendras darbas „Dorianas“. Spektaklis leido ne tik mūsų teatro puikius aktorius Dainių Svoboną ir Mantą Zemlecką pamatyti visiškai naujai, bet ir pajusti mūsų teatro kitoniškumą Europos ir viso pasaulio kontekste, prisiliesti prie amerikietiško teatro tradicijos. Tai spektaklis, kurio negalima nepamatyti.

Dar ilgai prisiminus 2022-uosius lydės daug brangių, gražių prisiminimų. Aukščiausio lygio tarptautiniai pasirodymai, užsieniečių būriai Kauno gatvėse ir kavinėse, lietuvių smalsumas ir atvirumas. Mėgstu keliauti ir Kaune trūkdavo to jaukaus tarptautinio šurmulio, kuris gaubia didesnius miestus, kuriuose mėgėjiški ir profesionalūs pavienių atlikėjų scenos menų pasirodymai gatvėse ir aktyvūs žiūrovai – kasdienio gyvenimo dalis. To tekdavo pasigesti sugrįžus į gimtąjį miestą. Šiemet visa tai patirti buvo galima ir žymiai sušiuolaikiškėjusiame Kaune.

Norisi padėkoti Kauno teatrams, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, minėtųjų festivalių komandoms ir kitų individualių projektų, tapusių ar netapusių „Kaunas – 2022“ programos dalimi kūrėjams. Tai buvo galinga ir lemtinga pažintis su šiuolaikiniais scenos menais, kuri, labai norisi tikėti, ne vien aidės, bet ir tęsis toliau.

Spektaklis – sąmoningas sapnas

R.Wilsono vardas pasaulyje tapo plačiai minimas XX a. aštuntame dešimtmetyje, kai jis pristatė pirmuosius spektaklius, kuriuose susijungė šokis, performanso menas, vaizduojamasis menas, muzika.

Architektūros ir tapybos studijas baigusiam režisieriui įprastas teatras atrodė nuobodus ir nesuprantamas, todėl jis ėmėsi scenoje kalbėti vaizdų, judesių ir garsų kalba. Jo spektakliuose paprastai nėra įprastų dialogų, konfliktų, tiesioginių realybės atspindžių – galima išvysti į sapnus panašų pasaulį, kuriame veikia keistai atrodančios ir judančios figūros, apšvietimu sukuriama daugiasluoksnė erdvė, scena suskaidoma į kelias ar daugiau veiksmo linijų, taip sugriaunant veiksmo vientisumą.

Dorianai vienu metu scenoje tiesiogiai nesusitinka, vieno emocinė būsena keičia kitą.

Kūrėjas skiria daug laiko spektakliams ir kelia aukštus reikalavimus aktoriams ir kitiems kūrėjams, kad būtų puikus galutinis rezultatas:   scenoje viskas kruopščiai apgalvota ir tikslu. Niujorko valstijoje režisierius yra įsteigęs tarpdisciplininę menų ir mokslo laboratoriją „Watermill Center“, kurioje kūrybinius eksperimentus atlieka talentingiausi menininkai iš viso pasaulio.

R.Wilsono kūryba dar vadinama postantropocentriniu teatru: žmogus čia virsta bendro sceninio peizažo dalimi, jis yra ne valdantis pasaulį, o  jo dalis. Aktorių veidus dažnai dengia teatrališkas baltai juodas grimas. Spektakliuose konfliktus keičia veikėjų būsenų perteikimas. Į šį personažų virsmo procesą įsiveržia mitologiniai įvaizdžiai, prisiminimai, gamtos fragmentai.

Tokie spektakliai leidžia į žmogų pažvelgti kaip į nežmogiškos prigimties jėgų valdomą būtybę. Ne veltui kiekvienas R.Wilsono spektaklis – paveiki estetiškai siurrealistinė patirtis.

Daugelį šių esminių režisieriaus kūrybos bruožų galima pamatyti ir Kaune pastatytame „Doriane“. Vis dėlto kai kas pasirodė kitaip. Spektaklyje galima justi vykstantį dialogą tarp R.Wilsono kuriamo vizualinio teatro ir lietuviško teatro tradicijos. Mūsų teatrų scenos regėjusios daugybę realybę atspindinčių realistiškų, psichologinių pastatymų, kuriuose personažai tarpusavyje bendrauja, atrodo ir elgiasi taip, kaip mes įpratę matyti kasdienybėje. Žinoma, juose yra daug kalbama, įvykiai, veikėjų emocijos pasakojamos daugiausia žodžiais, gestais.

R.Wilsono personažai labiau komunikuoja neverbaline kalba, o neretai nekalba iš viso. Šioje „Doriano“ versijoje kalbama daug ir spektakliui įsibėgėjus ima atrodyti, kad jis toks ir bus, tačiau kūrėjas dekonstruoja tokį spėjimą ir toliau leidžia panirti į įspūdingą sapnų šou.

Du Dorianai

Spektaklyje veikia tik vienas veikėjas, tiksliau, dvi jo pusės – du Dorianai, kuriami skirtingų kartų puikių Lietuvos teatro aktorių – Dainiaus Svobono ir Manto Zemlecko. Taip drauge įkūnijamos ir skirtingų kultūrų teatro mokyklos.

M. Zemleckas kupinas energijos, pasitikėjimo, puikiai varijuoja balsą, geba atlikti fizinės ištvermės reikalaujančias scenas.

Spektaklio istoriją kūręs JAV dramaturgas, rašytojas, literatūros kritikas Darrylas Pinckney remiasi žymiuoju airių rašytojo Oscaro Wilde'o kūriniu „Doriano Grėjaus portretas“, paties O.Wilde'o biografijos faktais, ypač – jo šlovės ir audringo gyvenimo Londone momentais, kai jis, jaunas ir gražus, virsta savo paties šešėliu, kai dėl savo seksualinės orientacijos nuteisiamas kalėti, iš kalėjimo išeina išsekęs, pažemintas ir bankrutavęs.

M.Zemleckas kuria jaunojo, sėkmės lydimo Doriano portretą, D.Svobonas – tamsųjį.

Romane „Doriano Grėjaus portretas“ vaizduojama, kaip pozuotojas Dorianas trokšta, kad vietoj jo sentų jo portretas. Vieną dieną Doriano noras išsipildo, tačiau jis nebesijaučia savimi: atrodo, lyg būtų viduje miręs, o jo kūne apsigyveno nevaldoma demoniška esybė. Arba – kaip įvardijama spektaklyje – Dorianas virsta laukiniu katinu, neskiriančiu gėrio nuo blogio.

Šį O.Wilde'o kūrinio motyvą dramaturgas D.Pinckney papildo žymiam XX a. anglų dailininkui Francis'iui Baconui nutikusia keista istorija – į jo dirbtuves įsilaužė vagis George'as Dyeris ir taip likimas susiklostė, kad jis tapo dailininko modeliu, o tarp jų užsimezgė itin artimas ryšys.

Vis dėlto dailininkui nepavyko vagies įtikinti ryžtis kitokiam gyvenimo būdui: šis net susirgo depresija ir po kurio laiko nusižudė. Šis jaunas pozuotojas stipriai prisidėjo prie dailininko šlovės. Įdomu dar tai, kad F.Becono gyvenimas ėmė panašėti į O.Wilde'o herojaus likimą: jis mėgavosi gyvenimu ir pripažinimu, svarbiausia, jo kūnas seno itin lėtai, pasižymėdamas neįtikėtinu gyvybingumu ir atsinaujinimu.

Spektaklio pradžios scenoje regime dailininko dirbtuvę, panašią į nuotraukose išlikusią F.Beckono studiją, kurioje veikia D.Svobono Dorianas – juodu paltu ir juoda skrybėlė vilkintis vyras blyškiu veidu, kuris pasakoja Doriano istoriją įprasta vaidyba. Dorianai vienu metu scenoje tiesiogiai nesusitinka, vieno emocinė būsena keičia kitą.

Pateisinti lūkesčiai

Abu aktoriai vaidina puikiai, tačiau mūsų teatro kontekste išsiskiria scenos su aktoriumi M.Zemlecku, kuris tikrai leidžia patikėti, kad O.Wilde'ą ar F.Beconą iš tiesų valdė nematomos jėgos. Jis spektaklyje ir šoka, ir dainuoja, ir vaidina, ir kartais atlieka kone akrobatinius triukus. Visur M.Zemleckas kupinas energijos, pasitikėjimo, puikiai varijuoja balsą, geba atlikti fizinės ištvermės reikalaujančias scenas.

M.Zemleckas jau seniai pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu kiekvieną vaidmenį sukurti skirtingai ir įtikinimai, tad kartais, atėjęs į naują premjerą, net suabejoji, ar tikrai vaidina jis. „Doriane“ aktoriaus ir muzikanto talentas atsiskleidžia su kaupu. Jis tampa lietuviškuoju Dorianu, scenos žvaigžde, akivaizdžiai pavergusia susižavėjimo spektaklyje neslepiančią publiką. Iki šiol mintyse aidi fragmentai iš M.Zemlecko dainuotų dainų, kurias kūrė vokiečių aktorius, dainininkas Christianas Friedelis ir jo grupė „Woods of Birnam“.

R.Wilsonas su bendražygių užsienio kūrėjų būriu NKDT scenoje sukuria žaismingą, patrauklų ir bauginantį Doriano pasaulį, kuriame susimaišo tikri ir mįslingi rašytojo ir dailininko gyvenimų faktai ir kūrybinė vaizduotė. Galima grožėtis ir stebėtis tarptautinės komandos kūrybiškumu.

Scenoje veriasi nenuspėjami, įspūdingi sceniniai sprendimai, it šiuolaikinėmis technologijomis kuriamame kino filme, kuriantys daugiamatę vaidinimo tikrovę, stipriai virpinančią žiūrovų emocijas. Kartu leidžia skleistis senojo teatro, ypač amerikiečių miuziklo, dvasiai ir magijai. Kaip byloja garsiausių JAV miuziklų istorijos, jie būdavo statomi norint rodyti ilgai, todėl į juos investuota ypač daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Atrodo, toks pat likimas lydi ir „Dorianą“.

Vokiškoji versija: tokia pati ir kitokia

Legendinio režisieriaus R.Wilsono spektaklis vainikavo trejus metus trukusį koprodukcijos, kurios partneriai yra „D’Haus“ teatras (Diuseldorfas, Vokietija), „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), procesą.

Pasaulinė spektaklio premjera birželį įvyko Diuseldorfe. Skirtingai nei lietuviškoje versijoje, vokiškoje scenoje pasirodo vienas aktorius – Christianas Friedelis. Jis yra gerai žinomas iš televizijos serialų ir filmų „Babilonas Berlynas“ (rež. Tomas Tykweris), „Elser“ (rež. Oliveris Hirschbiegelis) ir „Baltasis kaspinas“ (rež. Michaelas Haneke), taip pat yra grupės „Woods of Birnam“ vokalistas.

„Doriano“ premjera Vokietijoje itin palankiai sutikta žiūrovų, kurie įspūdingą finalą palydėjo nenutrūkstamais plojimais, o teatro kritikai recenzijose akcentavo neblėstančią režisieriaus meistrystę.

„Bet kuri dramaturginė medžiaga, prie kurios prisiliečia režisierius Robertas Wilsonas, tampa išskirtinė, – rašė „Ddorf-Aktuell“ autorė Birgita Koelgen. – Publika dievina 80-metį scenos magą, jo fantastinius vaizdinius, meninę formą ir abejingumą visokioms socialinėms ir pedagoginėms teatro funkcijoms. Diuseldorfo žiūrovus sužavėjo įmantrus, savireflektyvus „Dorianas“, susiejantis rašytoją Oscarą Wilde‘ą ir tapytoją Francis‘ą Baconą, jų kūrybą ir meilę. R.Wilsono ansamblis – vienas aktorius, Christianas Friedelis, kuris tampa klounu ir demonu, meilužiu ir narcizu. O dar jis dainuoja.“

Kritikai vieningai akcentavo aktoriaus Ch.Friedelio meistrystę: „Puikios, sutelktos vaidybos šedevras“ („Süddeutsche Zeitung“); „Tokio išskirtinio aktorinio pasirodymo seniai nemačiau. Ypatingas vakaras. Publika šėlo iš džiaugsmo“ (Stefanas Keimas iš „Deutschlandfunk Kultur“); „Kultūra švenčia – R.Wilsono kūrinys „Dorianas“ įspūdingas. Jeigu šį vakarą nekalbate apie Ch.Friedelį, vadinasi, pražiopsojote kažką svarbaus“ („Rheinische Post“).

Pats R.Wilsonas yra sakęs, kad kurdamas Vokietijoje žinojo: spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre bus visai kitoks, tad į Kauną atvyko jau turėdamas konkrečią idėją. „Dangus ir pragaras nėra du pasauliai – tai vienas. Aš turiu kairę ir dešinę ranką, jos atlieka skirtingas funkcijas, bet yra vieno kūno dalis. Turiu kairę ir dešinę smegenų pusę, ir jos atlieka skirtingas funkcijas, tačiau tai yra vienas protas. Tai buvo savotiška pagrindinė idėja, kurią nuo pat pradžių nešiojausi savyje apie „Doriano“ spektaklį“, – sakė režisierius.

Klausiamas apie atrankos metodus, kuriais rėmėsi rinkdamasis aktorius spektakliui NKDT, R.Wilsonas sakė: „Pirmas dalykas, kurio paprašau sutikto aktoriaus, – pastovėti scenoje penkias minutes. Stebėdamas jį stovintį sužinau labai daug. Kitas dalykas, kurio prašau, – vaikščioti. Klausiu aktoriaus, ar jis gali per tris minutes nueiti nuo taško A į tašką B, tai gali būti ir 1 m. Neprašau nieko suvaidinti, noriu, kad aktorius paprasčiausiai eitų, valdytų savo kūną. Tuomet klausiu, ar aktorius gali skaityti. Nors ir paprasčiausią laikraštį. Man svarbu išgirsti aktoriaus balso spalvas.“

Šiemet, kai Kaunas – Europos kultūros sostinė, pasirodymų miesto gatvėse, kurių tikslas – įtraukti įvairaus amžiaus vietinius gyventojus, skaičius išaugo. Ir ne tik vasarą. Dėl to norisi nuoširdžiai pasidžiaugti, kadangi tai unikali galimybė susipažinti su kitų šalių kūrėjais ir sužinoti, koks šiandien yra scenos menas ir jo edukacinė funkcija pasauliniame kontekste. Tiesiog jie leidžia patirti ir kažką visiškai netikėto, o tai visada be galo įdomu. Tačiau galima pastebėti ir vieną nedžiuginančią tendenciją – ne itin besiplečiančią auditoriją.

Kuo iš esmės skiriasi spektaklis, vykstantis teatro pastate ir gatvėje? Kas lankosi minėtuose renginiuose, žino, kad scenos menas nėra vien klasikinis dramos teatras. Įprastą teatro apibrėžimą išplečiantys, tarpdisciplininėmis jungtimis pasižymintys šiuolaikiniai scenos menai šių dienų žmogų kviečia kur kas artimesnėmis meninėmis formomis žaismingai pažvelgti į savo paties tapatybę, kasdienį gyvenimą, socialines, ekologines, psichologines ir kitas svarbias problemas, su kuriomis šiandien susiduria žmonės visame pasaulyje. Užčiuopiant ir esminius egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymų ieškoma nuo antikinių tragedijų.

Dažnai atrodo, kad šiuolaikinis scenos menas ir auditorija – du atskirai egzistuojantys pasauliai, kurie tik retsykiais susitinka visaverčio dialogo.

Miesto teatrų repertuaruose matyti taip pat nemažai šiuolaikinių pastatymų, tačiau teatro pasirodymai viešojoje erdvėje būtent orientuoti į kur kas artimesnį santykį tarp kūrėjo ir žiūrovo, taip pat ir tarp vietinės bendruomenės narių. Patiriant, kad teatras nėra kalno viršūnėje stovinti senovinė pilis, į kurią gali ir drįsta įžengti tik išrinktieji. Teatrališkumo labai daug šių dienų visuomenės elgsenoje, tad teatro apraiškas stebėti gatvėse galima kasdien. O pajusti bendrumą net su tais žiūrovais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nė kiek nepanašūs į tave, – ypatingas pojūtis, kurį tokiu intensyvumu retai patirsi sėdėdamas tamsoje teatro salėje.

Tokie ne teatro pastate rodomi renginiai skirti auditorijai plėsti. Paprastai į miesto teatrų premjeras ateina daugiausia tie patys miestiečiai, kurie yra pamėgę tam tikrą teatro žanrą ar konkrečią teatro įstaigą. Žinoma, kaskart galima išvysti ir naujų veidų. Kuriant ir pristatant Kauno centre ar kuriame miesto mikrorajone pasirodymą, gatvėje, cirko palapinėje ar visuomeniniame pastate, ypač kai jie vyksta nemokamai (šiemet nemažai tokių renginių), į jį stipriau ar mažiau kviečiami įsitraukti visi smalsuoliai ar tiesiog praeiviai. Ir žmonės įsiraukia, susidomi, kiti, priešingai, pasipiktina ar net grasina atlikėjams už jų kasdienybės sudrumstimą. Vienaip ar kitaip šiuose renginiuose dominuoja gyva reakcija. Kiekvieną kartą aplanko džiaugsmas, kai į juos atklysta ir tie, kurie greičiausiai vienintelį ir paskutinį kartą teatre lankėsi vaikystėje, ir kaip jie nustemba, kad dabartinis scenos menas yra šiuolaikiškas ir įdomus, kaip naujausias išmanusis telefonas.

Vis dėlto tai nėra dažnas vaizdinys, nors, įgyvendinant tokius projektus, vienas pagrindinių tikslų yra su scenos menu supažindinti kuo daugiau žmonių, ypač suteikti galimybę kalbėtis nepatogiomis temomis tam tikrų socialinių grupių gyventojams. Išjudinti įsisenėjusias problemas iš mirties taško, kadangi dažnai kitais būdais jų išspręsti nepavyksta, o čia nemoralizuojant paliekama laisvė pačiam priimti sprendimą. Nesudėtinga pastebėti, kad minėtų festivalių lankytojų branduolį sudaro tie patys žiūrovai: kūrėjų bendruomenė, jų artimieji, pažįstami, renginių partneriai, menotyrininkai ir kiti svečiai, kurie dirba kultūros sektoriuje ir kuriuos apsilankyti pasirodymuose skatina einamos pareigos. O kur dar paprasti miestiečiai, kuriems dauguma šių projektų ir yra skirta?

Tai ne renginių profesionalumo klausimas. Minėtuose festivaliuose savo kūrinius pristato talentingiausi Lietuvos ir užsienio menininkai. Tai spektakliai, kurie yra suprantami daugumai, nustebinantys savo paprastumu ir originalumu. Jiems nereikia jokio išankstinio pasiruošimo ar išklausyti šiuolaikinio teatro paskaitų, tereikia tiesiog būti ir stebėti. Viduryje miesto sudėtingus oro akrobatikos numerius atliekantys cirko artistai, įspūdingai šokantys šokėjai ar keistai atrodančių personažų eisena natūraliai pagauna dėmesį. Nemokamuose renginiuose Laisvės alėjoje žiūrovų atsiranda, tačiau, jeigu jie vyksta ne tokioje judrioje vietoje ir dar į juos reikia pirkti bilietą, neretai žiūrovų gretos ištuštėja. Nors pasirodymai iš tiesų įspūdingi, įtraukiantys ir gydantys sielą, kai, regis, juos kone privalu pamatyti kiekvienam. Labai liūdna, kad, deja, juos pamato mažuma.

Priežasčių ieškoti galima daug – didelė kitų menų ir pramogų pasiūla, potencialių žiūrovų išankstiniai nusistatymai, atotrūkis tarp menininkų ir visuomenės, nemokėjimas prieiti prie kitų žiūrovų grupių, vasarą žmonės nori būti gamtoje ir renginiai mieste jų nedomina ir t.t. Gal per menkas mūsų visuomenės kultūrinis išsilavinimas, o gal tiesiog prasta komunikacija?

Dažnai atrodo, kad šiuolaikinis scenos menas ir auditorija – du atskirai egzistuojantys pasauliai, kurie tik retsykiais susitinka visaverčio dialogo. Norisi palinkėti abiem pusėms – renginių miesto gatvėse organizatoriams ir miestiečiams – surasti glaudesnį tarpusavio ryšį. Pirmiesiems – daugiau pagalvoti ne vien apie patį spektaklį ir jo įgyvendinimą, bet ir apie tai, kaip būtų galima supažindinti, sudominti ir įtraukti kauniečius. Pastariesiems – stumti šalin įvairius stereotipus, kad teatras yra sudėtingas ir nesuprantamas, ir apsilankyti mieste įsikursiančiuose renginiuose, kurių dar rugpjūtį ir rudens pradžioje bus gausu.

Mitinis Žvėris

Festivalis truko penkias dienas, kurių metu nuo ryto iki vėlyvo vakaro buvo rodomi spektakliai vaikams, jaunimui, visai šeimai ir suaugusiesiems. Iš viso parodyta daugiau nei trys dešimtys spektaklių iš Ispanijos, Italijos, Kroatijos, Slovakijos, Slovėnijos, Lenkijos, Ukrainos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Japonijos. Surengti edukaciniai užsiėmimai vaikams ir kūrybinės dirbtuvės profesionalams, vyko ir moksleivių teatrų pasirodymai.

Lietuvoje turime nedaug ir retai vykstančių būtent šios krypties teatro festivalių, tad buvo labai džiugu, įdomu, o ir netikėta pamatyti ne tik pačiame Kauno valstybiniame lėlių teatre (KVLT), bet ir kitur (Kauno kameriniame teatre, Lietuvos aviacijos muziejuje ir viešose miesto erdvėse) pasklidusią įvairiomis kalbomis kalbančią lėlininkų bendruomenę. Po rekonstrukcijų jau pakankamai šiuolaikiškame KVLT pamatyti naujausias tarptautines šių dienų lėlių teatro tendencijas – iš tiesų unikali patirtis. Kartu su kitais mieste vykusiais renginiais festivalis Kauną pavertė visaverte Europos kultūros sostine.

Būdama teatrologė neišvengiamai turiu savitą ryšį su teatru: labiausiai jis traukia, nes leidžia stipriai pajusti žmogų visais jo pjūviais – fiziniu, emociniu, mentaliniu, energetiniu. Jei leisimės gilyn į tą žmogaus šerdį, kurioje slypi jau žemiškomis kategorijomis sunkiai įvardijami aspektai, – dar ir dvasiniu.

Visa tai su kaupu leido patirti festivalis „Kaunas Puppet 22“.

Peržiūrėjusi vieną po kito tokią gausą festivalio spektaklių, penkias dienas kone gyvendama lėlių teatre, imi pastebėti ir pajusti neįprastus dalykus. Pirmiausia tai lėlių teatro magija.

Ji, žinoma, lydi kiekvieną teatro repertuaro spektaklį, tačiau čia jos intensyvumas visiškai kitoks. Nors ir skyrėsi  spektaklių temos, lėlių, objektų panaudojimas ir, žinoma, savita, konkrečiai šaliai būdinga aura, buvo galima justi, kad juos visus vienija kažkokia paslaptinga energija. Vienu metu net rodėsi, kad ši energija įgauna pavidalą. Tarsi koks Mitinis Kauno Žvėris. Perfrazuojant, būtų galima pasakyti, kad tai – Mitinis lėlių teatro žvėris.

Ši scenoje atgyti lėles priverčianti jėga į tvirtą komandą subūrė ir pačius festivalio organizatorius. Nuoširdumas, tikėjimas lėlių teatro reikalingumu ir žiūrovus, spektaklius kartu stebėjusius ne vieną dieną, vertė užmegzti emocinį ryšį. Galiu tik paliudyti: lėlių teatras gali tapti priklausomybe gerąja prasme, nes jis – it kokia terapinė priemonė, išvalanti sielos teršalus – baimes, išankstinius įsitikinimus, nepasitikėjimą, stereotipus, neviltį, nusivylimą, pyktį ir kt.

Svarstoma, kas šiandien yra lėlė ir lėlių teatras apskritai, siužeto nekuriant kaip tradiciniame lėlių teatre.

Visi spektakliai kalbėjo apie šiuolaikinį žmogų, kartu paliesdami amžinąsias vertybes. Norėjosi vis bėgti į kitą spektaklį, patirti vis kažką naujo, netikėto, pasijusti viduje vis atviresniam.

Kūrybinės jungtys

Festivalis leido įžvelgti ir bendras Europos lėlių teatro kalbos tendencijas. Nors pačioje programoje ir nebuvo tiesiogiai akcentuojamos, jas buvo galima įžvelgti stebint ir lyginant spektaklius. Daugelyje jų svarstoma, kas šiandien yra lėlė ir lėlių teatras apskritai, siužeto nekuriant kaip tradiciniame lėlių teatre, kai aktoriai vaidina su marionetėmis, lazdelinėmis ar kitomis lėlėmis.

Tai galima laikyti ir privalumu, ir trūkumu. Trūkumu, nes kelia baimę, kad lėlių teatras lėlę išstums, ją laikydamas it nebepatraukliu ar atgyvenusiu elementu. Kita vertus, šie kūrybiniai eksperimentai stipriai išplečia pačią lėlės sampratą. Lėles keičia objektai – paprasti, kasdienėje buityje aptinkami ar specialiai sukonstruoti daiktai.

Pavyzdžiui, Mariboro ir Rijekos lėlių teatro (Kroatija ir Slovėnija) spektaklyje „Nauji karaliaus drabužiai“ personažais tapę audiniai, virvės ir siūlai vaikams pasakojo apie suaugusiųjų pasaulio ydas.

„Lizdas“ / D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklyje „Lizdas“ veikia elektros skydinė, kištukinis lizdas ir elektros laidai. Vyresnei publikai skirtas spektaklis kuria visiškai netikėtą ir absurdiškai komišką šių dienų pasaulio atspindį.

Agnės Sunklodaitės Balstogės (Lenkija) lėlių teatre režisuotame spektaklyje „Robotas ir peteliškė“ vaidina keisti metaliniai robotų pasaulio gyventojai.

Ne viename spektaklyje naudotas vaizdo kamera tiesiogiai filmuojamas ir čia pat dideliame ekrane rodomas vaizdas – it stebėtum ne spektaklį, o filmą. Pati scena virto filmavimo aikštele – jos erdvėje įrengtos filmavimo salelės su skirtingų spektaklio scenų objektais ir dekoracijomis. Aktoriai su kamera rankose juda po kiekvieną jų filmuodami stambiu planu.

Įdomu stebėti, kokie realūs yra tarsi niekuo neypatingi daiktai ir kaip jie atgyja ekrane. Retsykiais net sunku patikėti, kad tai – tas pats objektas. Tokius spektaklius festivalyje pristatė lietuviai, italai, slovakai.

Italijos lėlių teatro kompanijos „UnterWasser“ šešėlių teatro spektaklyje „Labirintas“ ekrane projektuojami iš vielos, kartono, medžio ir vandens kuriami žmonių veidų, miesto objektų šešėliai, pasakojantys poetiškai vizualinę (nenaudojant teksto) šių dienų žmogaus gyvenimo kelionę.

Klaipėdos lėlių teatro ir Izraelio teatro „Intim Ensemble“ bendrame darbe „Didysis sprogimas“ filmuojamos išardytų kompiuterių ir elektroninių prietaisų detalės, iš kurių kuriama įtikinama robotų planeta ir jos gyventojai.

Įsiminė ir Bratislavos lėlių teatro spektaklis „Laiko nykštukai“, pasakojantis nuotykingą ir filosofinę istoriją apie vieną laiko nykštukų šeimyną, labai artimą žmonėms, tik tiek, kad nykštukų pareiga – viską aplink sendinti ir gadinti, ardyti, braižyti, rūdinti įvairius žmonių daiktus, daryti drabužiuose skyles ir dėmes. Čia taip pat tiesiogiai filmuojamos mažytės lėlės. Kūrybingai apgalvota kiekviena laiko nykštukų pasaulio detalė – net ir jų auginamų pelėsių laboratorija. Šiandien namie pamačius susidėvėjusį daiktą, iš atminties išnyra tie laiko nykštukai.

Naujos formos ir patirtys

Galima buvo pasimėgauti ir tikru lėlių teatru suaugusiesiems. Tai skaudžia tema pakvietęs pamąstyti KVLT spektaklis „Dievų miškas“ ir Vilniaus teatro „Lėlė“ absurdo ir grotesko kupinas „Karalius UBU“. Spektakliuose veikia įspūdingos žmogaus ūgio lėlės. Ukrainiečių šešėlių teatro „Papasony“ spektaklyje „Pasąmonės šnabždesys... Sapnai“ (rež. Andrii Leliukh) už širmos vaidinę aktoriai kūnų šešėliais tragikomiškai pasakojo savo pačių pasąmonėje gyvuojančią istoriją.

„Karalius UBU“ / Organizatorių nuotr.

Svarbiausia festivalio momentas – teatro „KTO“ (Lenkija) darbas „Peregrinus“. Tai Laisvės alėjoje vaidinimą surengęs teatras, kada didžiules vienodas galvas mūvintys aktoriai įkūnijo labai panašiai besielgiančius, tų pačių tikslų siekiančius, vienodus laimės ir nusivylimo jausmus išgyvenančius biuro darbuotojus.

Festivalio programoje išsiskyrė Japonijos rankų šešėlio teatro „Kakashiza“ kūrinys „Animare“. Tai visiškai kitokią šešėlių teatro ir kultūrinę patirtį leidęs pajusti renginys. Neįtikėtina, kad aktoriai tiesiog rankomis kūrė įvairiausių gyvūnų šešėlius. Su tokiu rankų šešėlių teatru gyvai teko susidurti pirmą kartą, tad šis pasirodymas paliko labai stiprų įspūdį. Netikėta buvo ir tai, kad pasibaigus spektakliui aktoriai liko scenoje ir dėkodami išlydėjo žiūrovus, nors paprastai Europoje po plojimų pirmieji išeina aktoriai.

Norėtųsi paminėti lauko erdvei skirtą Ispanijos teatro „Campi Qui Pugui“ spektaklį „Asteroidas“. Kauno pilies amfiteatre buvo įrengta iš dangaus nukritusį asteroidą menanti konstrukcija. Jį apžiūrėti leidosi trijų aktorių gyvu planu kuriamų komiškų personažų „Kosmoso apsaugos“ komanda. Priėjus prie asteroido ir užlipus ant jo, išlindo ateiviai (lėlės) ir pradėjo vykti kiti keisti kosminiai reiškiniai. Spektaklis novatoriškas savo forma, žaismingas ir linksmas, tačiau kiek nuvylė turinio prasme, nes gilesnės ir edukacinės istorijos sukurti nepavyko.

Pabaigoje noriu pasidžiaugti dar keliais festivalio „Kaunas Puppet 22“ aspektais. Festivalyje pristatyti visi Lietuvos lėlių teatrai ir jų darbai, tad buvo galima puikiai susipažinti, kokiomis idėjomis gyvena mūsų šalies lėlininkai. Kai kurie spektakliai, deja, neprilygo užsienio darbams, tačiau kiti netgi juos pranoko. Apibendrinus, džiugu, kad mūsų teatrai noriai eksperimentuoja, ieško visiškai naujų lėlių teatro galimybių. Ypač jaunieji kūrėjai, kaip minėtą „Lizdą“ režisavęs Motiejus Ivanauskas ar KVLT jaunimui skirto spektaklio „Aš – Žvėris“ režisierius ir scenografas Rokas Lažaunykas.

Likus su nekantrumu laukti kito festivalio su dar kitomis patirtimis, norisi nuoširdžiai rekomenduoti apsilankyti festivalio metu atidarytoje ir iki rugpjūčio pabaigos Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“. Joje galima susipažinti su S.Ušinsko – profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininko – tarpukariu sukurtų marionečių kolekcija, saugoma Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. S.Ušinsko marionečių filmas „Storulio sapnas“ ir filme vaidinusių marionečių brėžiniai yra įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Užsukus į KVLT prie pagrindinio įėjimo galima patiems pabandyti valdyti pagal senuosius brėžinius teatro atkurtą S.Ušinsko marionetę „Dainininkė“.

Nors tai yra viena konkreti – kovo 27 – diena, jai skirti renginiai šiemet Kaune, kaip niekada anksčiau, vyksta visą savaitę – nuo kaunietiškų apdovanojimų „Fortūnos“, įvykusių savaitės pradžioje, iki sekmadienį šiemet Europos kultūros sostine tapusiame Kaune vyksiančios „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijos sekmadienį.

Šiemet švęsti kaip niekada sudėtinga. Jau praėjusiais metais, karantino laikotarpiu, buvo keblu tai daryti, o šiandien dar sunkiau, kasdien regint kraupius reportažus iš bombarduojamos Ukrainos, kur žudomi ne tik žmonės, bet naikinamas ir kultūrinis paveldas, kurio sąraše ir šimtamečiai teatrai. Kyla keistų anksčiau nekildavusių klausimų, kaip derėtų ar nederėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kyla noras iš naujo persvarstyti patį žodį „švęsti“ – ką iš esmės jis reiškia? Ir dar švęsti teatrą.

Siūlomų apibrėžimų galima surasti ne vieną: viena menininkų, kritikų, kitų kultūros atstovų dalis siūlo nepasiduoti nerimui, baimei ir tiesiog dirbti kasdienius darbus, organizuoti įprastus renginius, kūrybą laikant protestu; kiti skatina kuo dažniau lankytis teatre, kuris leidžia bent jau kuriam laikui užsimiršti, priešinantis slogiai atmosferai ir atgauti tai, kas yra bandoma iš mūsų atimti brangiausia, – laisvės pojūtį. Dar kiti susitelkia į pagalbą ukrainiečių kultūros lauko žmonėms ir suteikia apgyvendinimą ar pasiūlo darbo vietą, jusdami, kad juos vienija ne vien laisvės siekis ar žmogiškumas, bet ir meilė teatrui. Dar kiti pasiduoda kraštutinėms nuotaikoms – arba nereikalingumo, beprasmiškumo pojūčiui, arba apsimeta, kad nieko nevyksta.

Kokia teatro reikšmė buvo karantino metu kalbėta ne sykį, karo akivaizdoje ji tik stiprėja, teatras dar labiau mus skatina išlikti stiprius, saugoti ir skleisti žmogiškumą.

Svarstant apie šventės prasmę ir (ne)būtinybę šiuo sudėtingu laikotarpiu, atsitiktinai į rankas pateko Lietuvos tarpukario spauda. Joje galima rasti minimų įvairių tarptautinių dienų, net ir Tarptautinę taupymo dieną. Kas labiausiai patraukia dėmesį – atvirumas, priėmimas realybės tokios, kokia ji yra, ir labai konkretūs pasiūlymai, kaip derėtų paminėti vieną ar kitą dieną, spręsti opią problemą.

Pavyzdžiui, tame pačiame Tarptautinei taupymo dienai skirtame tekste rašoma: „Taupymas išdirba tvirtą žmogaus valią, nukala stiprų žmogaus būdą. Tas labai svarbu, nes tik stipraus būdo žmonės yra atsparūs kovoje dėl kultūriško ir medžiagiško savo tautos savarankiškumo. Mūsų šalis kultūriškai ir ekonomiškai atsilikusi. Kad pasivytume kitas ūkiškai ir kultūriškai turtingas šalis, turime dvigubai dirbti ir taupyti. Jei tik kiekvienas mūsų šalies gyventojas kiekvieną savaitę sutaupytų tik po 10 ct., tai per savaitę visa šalis sutaupytų 250 000, per mėnesį 1 mln. litų, per metus daugiau 12 mln. litų“ (Specialus tarptautinei taupymo dienai skirtas leidinys, publikuotas Kaune, apie 1930 m.).

Paradoksalu, tačiau perskaityti kone prieš šimtmetį parašyti žodžiai niekaip neišėjo iš galvos ir mąstant apie Teatro dienos šventę, kuri pradėta švęsti nuo 1962 m. Regis, šiandien esame stipresni kultūriškai ir ekonomiškai, tačiau vis dar juntamas atotrūkis nuo Vakarų Europos šalių. Labiau įsisąmonę šiuos žodžius galėtume būti kur kas turtingesni, ypač kultūriškai. Jeigu vietoje pinigų įrašytume matytų spektaklių pavadinimus ir per mėnesį pažiūrėtume bent po vieną spektaklį, rezultatai taip pat nustebintų.

Apie teatro naudą žmogui galima kalbėti ilgai, kalbant labai apibendrintai, kiekvienas spektaklis – čia ir dabar išgyvenamas kito žmogaus likimas, mokykla, kurioje mokomasi iš kitų dramatiškų klaidų, dalijimasi patirtimi, žiniomis, išmintimi, galbūt net ir atsakymais į egzistencinius klausimus. Kiek viso šio neįkainojamo turto galėtume sukaupti per metus ir metų metus, taip keisdamiesi patys ir keisdami šalies gyvenimą?! Atrodo, skamba banaliai, tačiau akivaizdu, kad tai vis pasimiršta, į pirmą vietą mums iškeliant švenčių pompastiškumą, neretai iššaukiančiomis išorinėmis priemonėmis, žinomomis pavardėmis ar tarptautiškai skambančiomis įmantriomis frazėmis, dirbtinai sukuriant renginio ar tam tikros datos vertę.

Tarpukario spaudoje galima aptikti ir kitų atvirų, inspiruojančių tekstų, skirtų kitoms progoms, ne konkrečiai kuriai nors tarptautinei dienai. Tarkim, švaros ar blaivybės dienoms. Neretai būdavo skelbiamos akcijos – savaitė blaivybėje ar tvarkingoje aplinkoje, panašiai kaip šiais metais turime teatrui skirtą savaitę. Keli įsiminę tekstai, aistringai akcentuojantys išorinės ir vidinės švaros svarbą, nors tiesiogiai ir nesusiję su teatru, skatina permąstyti paprastus ir puikiai žinomus dalykus.

Vienas autorių (pasirašęs A.R.) net siūlęs kultūrinti žmones pasitelkiant policiją. Kauno (kartu visos šalies) gyventojų kultūrą dienraštyje „Lietuva“ jis apibūdino taip: „Mūsų miestelėnai, dargi inteligentai, dažnai neturi įgimto švaros ir tvarkos pamėgimo. Gimę kartais nešvarume, jie nešvariai ir netvarkingai gyvena ir tuo patenkinti. <...> Kas paprato, tas nemato. Kitam tas duria akį, nelyginant, papirosgalis, pamestas vidury bažnytinės aslos. Tretiems įkišk papirosą į pačią nosį ir tai nepastebės. <...> Antai Kaune Dailės Paroda pakabino savo drobinę iškabą skersai Mickevičiaus gatvės. Vėjo imta ir suplėšyta ją bematant. Taip ji iki parodos pabaigos kabojo. O kad policija imtų ir p. dailininkus paštropuotų kiek, tai jiems kitą syk ir tokiek mažmožiai parūpėtų“ („Lietuva“, 1926 m., gegužės 1 d.).

Pasiūlymas policijai žmones kultūrinti prievarta kelia šypseną, nors gal ir iš tiesų būtų efektyvus. Eini Laivės alėja ir sutinki pareigūną, kuris tau liepia eiti į kurio nors spektaklio premjerą!.. Kokia teatro reikšmė buvo karantino metu kalbėta ne sykį, karo akivaizdoje ji tik stiprėja, teatras dar labiau mus skatina išlikti stiprius, saugoti ir skleisti žmogiškumą. Tad norisi pakviesti švęsti Teatro dieną atkreipiant dėmesį į mažmožius, susitelkiant į paprastus, bet esminius dalykus – tiesiog nueiti į laisva valia pasirinktą spektaklį, priimti jo siūlomą galimybę apsišvarinti iš vidaus, o išėjus iš jo apsidairyti po miestą ir pamąstyti, ką galėtume jame pakeisti, kad taptume dar kultūriškai turtingesni.

Mirtis paprastai žymi transformaciją, kuri yra, kaip parodo laikas, neišvengiamai būtina, ir tai yra negrįžtamas procesas. Miršta pasenusios formos ir gimsta naujos. Tai ypač leido įsisąmoninti karantinas. Atsiriboti nuo gyvenimo tėkmės privertęs pirmasis pandemijos laikotarpis buvo didelis išbandymas, tačiau inspiravo ir pozityvių pokyčių. Kai kurios veiklos nutrūko, tačiau daugybė žmonių, būdami kasdienėje akistatoje su savimi, iš naujo įvertino savo tapatybę, rado ryžto mesti iki tol nedžiuginusį darbą ar gyvenimo būdą ir siekti to, kas jiems iš tiesų yra svarbu.

Tenka pripažinti, kad priešingu atveju kai kurie pokyčiai nebūtų įvykę. Praėjusių metų pavasaris privertė daugelį dalykų išsigryninti, buvo sukurtas ne vienas unikalus meno kūrinys. Teatro lauką lydėjo daug pirmųjų kartų, kai buvo pristatomi visiškai nauji kūrybiniai eksperimentai virtualiojoje erdvėje. Kai kurias jų išvydo daug tėvynėje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, kurie anksčiau visiškai nesidomėjo teatru. Vienaip ar kitaip kunkuliavo kūrybiškumas, menininkai, dirbdami namuose, kūrė naujas formas. Tada daug kas atrodė žaidybiškai ir net romantiškai. Tąsyk tarsi žaidėme ar atlikome pratybas, nes žmonės sirgo kažkur kitur.

Rudenį kūrybinės įstaigos ir nepriklausomi menininkai įsuko į gyvų renginių sūkurį: vyko festivaliai, spektaklių premjeros. Įkvėpėme kūrybiškumo deguonies ir vėl panėrėme į karantiną. Šių metų pavasarį žaisti tapo ne taip įdomu. Esame stipriai pavargę laukti ir esama situacija verčia jaustis apatiškai. Prognozės liūdnos ir gana trapiai atrodo viltis, kad vasarą ar rudenį bus galima apsilankyti teatruose ir kituose renginiuose. Virusas, kuris iki tol tam tikrais atvejais dar galėjo atrodyti kaip sąmokslo teorija, tapo visiškai realus. Kaip ir faktas, kad kada vėl sugrįšime į senas vėžes, neaišku. Ir ar iš viso sugrįšime?

Kartu pasklido ir kitoks virusas – dvasinė nejautra. Kai kurių fantastinių filmų apokaliptiniai scenarijai po truputį virsta realybe. Filmų, kuriuose išlikimo instinktų valdomi žmonės kovoja už maistą ir vandenį. Tokiame pasaulyje apie etiketą, pagarbą ar kultūrą nėra ir kalbos. Kažkuria dalimi tapome tokių filmų veikėjais, kai kovojame pirmiausia už savo pačių materialinį saugumą, išmokas, skanesnį produktą parduotuvių lentynose. Ne vienas šiandien skundžiasi sudėtinga psichologine savijauta ar tapatybės krize. Kasdien vis baugina nauji užsikrėtusiųjų skaičiai ir naujos viruso atmainos.

Karantino metu online pasirodžiusios premjeros – it skiepas nuo minios sindromo. Jis saugo ir primena mūsų tapatybes, paverčia laukimą prasmingesniu, neleidžia prarasti kontakto su kitais, išnykti vienatvėje.

Gyvybė, sveikata natūraliai tapo pagrindiniais dalykais, kuriems skiriame visą savo dėmesį ir laiką.

Tik antrojo karantino metu susitelkus vien į tai ir namuose užsidarius ilgesniam laikui, pradedame justi, kad rūpintis vien kūnu neužtenka, kad trūksta kažko labai svarbaus. Kažko nematerialaus. To, kas neleistų mums pavirsti zombių minia. Kaip yra pasakęs Arthuras Schopenhaueris, minia turi akis ir ausis, bet ne per daugiausia išminties ir tiek pat atminties. Panašu, kad, smogus trečiai COVID-19 bangai, galime daugiau ar mažiau tokia minia ir virsti.

Čia teatras užima be galo reikšmingą poziciją. Pirmojo karantino metu jis, kaip ir visa kultūra, buvo primirštas, akcentuojant svarbesnius žmonių poreikius. Dabar vis labiau atsigręžiama į kultūros svarbą ir tiesioginę naudą. Karantino metu online pasirodžiusios premjeros – it skiepas nuo minios sindromo. Jis saugo ir primena mūsų tapatybes, paverčia laukimą prasmingesniu, neleidžia prarasti kontakto su kitais, išnykti vienatvėje. Šį pavasarį kaupti atminties fragmentus tapo kur kas svarbiau nei namuose – grikių ar tualetinio popieriaus pakuotes. O susigrąžinus socialinę tapatybę (ar ją susikūrus iš naujo, mirus senajai) galima bandyti prasiskverbti ir į gilesnius žmonijos atminties sluoksnius, ką iki pandemijos paprastai ir darydavo teatras.

Karantino metu sukurtų spektaklių net nesinori vertinti itin griežtai. O ir eksperimentiniai, visiškai nauji meno reiškiniai kartu siūlo ir naujus vertinimo kriterijus. Vienas pagrindinių kriterijų tapo tai, kiek spektaklis leidžia mums save suprasti esamu laikotarpiu, ar jis išryškina tą centrą, nuo kurio atsispirdami galime lengviau įveikti negandas. Net ir virtualiojoje erdvėje. Džiugu tai, kad teatras gyvuoja apskritai. Ne maža dalis teatrų ir kūrėjų kūrė gaudami mažus atlygius ar visiškai nemokamai. Iš idėjos, iš noro kurti, dalytis. Sugriautoje įprastoje teatrų kasdienybėje šiuo metu daug kas priklauso nuo žmonių iniciatyvos, užsidegimo. Jūsų darbas yra labai svarbus!

Sveikinu visus – teatro kūrėjus, žiūrovus, teatrų administracijos ir kitų pareigybių darbuotojus, kritikus – su Tarptautine teatro diena ir linkiu kartu prisiminti kuo daugiau!

Netikėtumo efektas

Kuo gi ypatingas šis novatoriškos formos spektaklis ir kuo jis skiriasi nuo tikrų feisbuko grupių? "Mirgėjimas" vyksta po valandą keturis vakarus iš eilės feisbuko platformoje. Spektaklis kuriamas čia ir dabar, aktoriams keliant iš anksto nufilmuotus ar tiesiogiai transliuojamus reportažus, nuorodas, siunčiant žinutes, žiūrovams rašant komentarus. Stiprioji šio projekto pusė – nenuspėjamumas. Paprastai eidamas į premjerą gali bent kažkiek įsivaizduoti siužetą, režisieriaus kūrybinį braižą. Gali nuspėti ir savo paties elgseną ir savijautą. O jungdamasis į "Mirgėjimą" tu nežinai nieko.

Intriguoja ne tik nauja spektaklio forma, bet ir jo pagrindinė tema – LED apšvietimas. Prisijungus prie spektaklio transliacijos ir identifikavus šią temą, kyla klausimas: "Prie ko čia LED?" Ima aiškėti, kad patekai į uždarą grupę "Mirgėjimai Lietuvoje", kurioje žiniomis ir asmeninėmis patirtimis dalijasi žmonės, kurių įsitikinimu, LED apšvietimas yra kenksmingas ir žūtbūt reikia organizuoti pasipriešinimą. Iš tiesų šiandien, kai pasaulį matome kone vien televizorių, telefonų ir kompiuterių ekranuose, atskirti, kas yra tiesa, o kas manipuliacija, darosi vis sunkiau. Per karantiną gyvenimas dar stipriau persikėlė į socialinius tinklus, kur kasdien buriasi įvairios bendraminčių grupės, o jose knibžda ir įvairių sąmokslo teorijų šalininkų. Pati pandemija kai kam iki šiol vis dar atrodo kaip sąmokslas.

"Mirgėjimas" – nematerialus spektaklis. Kad ir kaip norisi keturių vakarų patirtį sudėlioti į vientisą įkūnytą visumą, tai padaryti sekasi sunkiai. Spektaklį labiau būtų galima įvardyti idėja. Jis atspindi šių dienų pandemijos įkalinto pasaulio realybę kur kas giliau, nei demonstruodamas virtualiosios komunikacijos žaismingas ar skausmingas ar dar kitas itin žemiškas situacijas. Pats tapęs savotišku mirgėjimu, jis prasiskverbia į tavo namus ir mirga kiekvieną kartą paspaudus apšvietimo mygtuką, nes negali užmiršti šioje grupėje iškeltų klausimų.

Bauginanti galima tiesa

Spektaklį kūrę jaunosios kartos režisierius Augustas Gornatkevičius, dramaturgė Paulina Okunytė, vaizdo menininkas Ridas Beržauskas ir medijų menininkas Gytis Dovydaitis jį paverčia žaismingai rimtu tyrimu. Tad ir apie spektaklį norisi kalbėti ir rimtai, ir ironiškai. Šioje feisbuko grupėje pristatomi mokslinių tyrimų apie galimą LED apšvietimo neigiamą poveikį rezultatai.

Grupės įkūrėjai teigia, kad šios lempos (plika akimi nematomas jų stroboskopinis efektas) gali sukelti depresiją, haliucinacijas, socialinį pasyvumą, tirpdyti individualizmą ir net akies tinklainę. Išgirdus šią įtaigiai aktorių kuriamų personažų tiesą, iš tiesų pasidaro baugoka, nes stebint spektaklį virš tavo galvos šviečia būtent LED. Tad, po velnių, kodėl gi mes naudojame šias lemputes, jeigu jos kelia tokią žalą?! Pasak grupės įkūrėjų, tiesa yra slepiama, siekiant mus kontroliuoti ir atlikti slaptus eksperimentus, visas kitas lempų rūšis masiškai pakeitus LED.

Personažai pasidalija ir "objektyvia" informacija – nuorodomis į internete prieinamus įvairius straipsnius ar vaizdo įrašus. Imi ir pats gūglinti norėdamas patikrinti informacijos teisingumą. Pateikiami faktai iš tiesų verčia susimąstyti. Vienu metu norisi patikėti (ar bent jau neatmesti šios galimybės), kad šio tipo kur kas taupesnės ir ekologiškesnės lemputės vis dėlto turi tamsiąją pusę ir mus lėtai nuodija. Vis dėlto baisiausia spektaklyje yra ne šios "tiesos" teisingumas, bet savęs pagavimas, suvokus, kaip lengvai tave galima įtikinti.

LED ir ledai

Kad įvyktų tikras spektaklis, būtinas konfliktas su antagonistu priešaky. Pastarasis čia yra – į grupę prisijungia veikėjas, kuris, pateikdamas priešingus faktus ir pašiepdamas kitų veikėjų nuomones, bando sugriauti kuriamą sąmokslo teoriją. Konfliktą kuria ne tik personažai, bet ir žiūrovai, kurie siužetą gali pakreipti kiek kita linkme. Spektaklį kuriantys ir jo eigą moderuojantys NKDT aktoriai Kęstutis Povilaitis, Deividas Breivė, Marius Karolis Gotbergas, Inga Mikutavičiūtė, Aistė Zabotkaitė, Greta Šepliakovaitė, Roberta Sigerdaitė patys tampa šio eksperimento dalyviais. Jie yra priversti reaguoti į žiūrovų komentaruose išsakytas nuomones ar užduodamus klausimus.

Čia išryškėja silpnoji spektaklio pusė: konflikto stiprumas priklauso ir nuo žiūrovų įsitraukimo, o šiam silpnėjant, mažėja ir įtampa. Tikiu, kad vis naujai rodomas spektaklis sukurs vis kitokią aurą. Mano stebėta pirmoji versija nustebino žiūrovų aktyvumu, tačiau kartu ir nesusikūrė visavertės skirtingoms pasaulėžiūroms atstovaujančios pusės. Kai kada provokuojamas konfliktiškumas atrodė neįtikinamai. Veikėjų transliuojamus monologus komentuojantys žiūrovai mėgdžiojo keiksmažodžius ir patyčias mėgstančius komentatorius, kurių gausu feisbuke. Kai kurie stipriau įsijautė į šiuos realiai egzistuojančius personažus. Vis dėlto tai nepavirto į kelias dienas ar savaites trunkančias įtemptas diskusijas ir virtualiąsias kovas, su kuriomis tikrai tenka susidurti. Pavyzdžiui, kai vegetarinę mitybą ar feministinę pasaulėžiūrą propaguojančiose grupėse "netyčia" parašo komentarą koks nors "mėsėdis" ar "vyras ne po padu".

Šioje fiktyvioje grupėje yra ir tai, ko negalima patirti realiose, – linksmų ir šmaikščių situacijų, kurias sukurti aktoriai moka puikiai. Prieš LED apšvietimą protestuojantys personažai (tikėdami savo tiesa ar juokaudami) pateikia absurdiškiausių idėjų, kaip būtų galima apsisaugoti nuo kenksmingo šių lempų poveikio. Vienai jų pasiduodu ir aš – jau kitą vakarą stebiu tolimesnę įvykių eigą valgydama ledus.

"Mirgėjimą" galima vertinti rimtai arba žvelgti kaip į žaidimą. Kurti visiškai naują reiškinį visada rizikinga ir šiame kely iššūkiai bei klaidos – neišvengiami. Panašu, kad spektaklis dar neišbaigtas, tačiau gali toks tapti, nes spektaklio kūrėjai noriai laukia žiūrovų pastabų, kaip būtų galima jį patobulinti. O kiek įtikėti jo realumu – paliekama visiška laisvė. Kaip ir apsispręsti, kas kenkia labiau – LED ar ledai?

Post scriptum

Spektaklį taip pat stebėjęs artimas žmogus, KTU fizikas, vedamas smalsumo, kartu su kolega atliko šiuo metu prekybos centruose parduodamų LED lempų tyrimą, kuris parodė, kad šio tipo lempos skleidžia nuolatinės šviesos srautą, kuris yra kažkiek (apie 5 proc. nuo bendro šviesos srauto) moduliuotas 100 Hz sinusoide. 100 Hz atsiranda invertuojant 50 Hz tinklo įtampos priešingos fazės signalo dalį. Panaši moduliacija stebima kaitrinėse, liuminescencinėse ar hologeninėse lempose. Jokio stroboskopinio efekto (pagal apibrėžimą) nepastebėta. Naudojant LED lempas tikrai galima sukonstruoti stroboskopą, bet tam reikia specialių elektroninių schemų.

Tikras gamtos vaikas

Daugelį rašytojų sieja ne tik pats rašymas, bet ir panašūs biografijos faktai, pavyzdžiui itin artimas santykis su gamta, įkvėpęs poetišką pasaulėjautą. Ne išimtis – ir P.Vaičiūnas, kurį vaikystėje iki širdies gilumų žavėjo gamta. Gimė 1890 m. liepos 11 d. miškų ir renesanso epochoje pastatytos Siesikų pilies griuvėsių supamame Piliakalnių kaime, Jonavos rajone, neskurstančių valstiečių Vinco ir Marijos Vaičiūnų šeimoje. Nuo mažų dienų kartu su tėvais, penkiais broliais ir seserimi (keturi vaikai – iš motinos Marijos pirmos santuokos) daugiausia laiko praleisdavo gamtos apsuptyje. Kaip vėliau prisimena: "Iki dvylikos metų buvau tikras gamtos vaikas, paūgėjęs vasarą ganydavau bandą, o žiemos metu bėgiodavau po pusnynus" (žurnalas "Žiburėlis", 1929, Nr.9).

Gyvenant Sankt Peterburge reikėjo užsidirbti duonai, tad rašytojas dirbo įvairiausius darbus – buvo sandėlio kroviku, dirbo dezinfekcijos brigadoje.

P.Vaičiūno tėvai išsiskyrė iš kitų to meto siaurų pažiūrų žemdirbių šeimų, jiems rūpėjo maisto parūpinti ne tik kūnui, bet ir sielai. Motiną P.Vaičiūnas prisimena kaip paprastą kaimo moterį, ypatingos intelingentiškos išvaizdos ir elgsenos, labai mėgusią muziką. Tėvas – darbštus, tolerantiškas žmogus, pasižymėjęs "filosofine nuotaika". Kunigais tapę broliai Stanislovas ir Ignas aktyviai domėjosi menu, turėjo polinkį muzikai. Ne tik meilę gamtai būsimam rašytojui įskiepijo šeima – dar nepradėjęs lankyti pradinės mokyklos Petras jau pramoko skaityti lietuviškai ir rusiškai, skaityti ir rašyti vokiškai ir net graikiškai (brolis Stanislovas besimokydamas kunigų seminarijoje mokėsi šios kalbos).

Vienus metus pasimokęs Veprių pradinėje mokykloje peršoko į Ukmergės gimnaziją. Būdamas penkiolikos metų iš mokyklos buvo pašalintas už dalyvavimą revoliucinėje veikloje – skaitė ir skleidė anticarinio turinio literatūrą, dalyvavo slaptuose susirinkimuose, siekė, kad į mokyklos programą būtų įtraukta lietuvių kalba. Jam buvo uždrausta mokytis bet kurioje Rusijos mokykloje. Tačiau po didelių pastangų buvo leista laikyti baigiamuosius egzaminus, bet to padaryti taip ir nepavyko, nes, mirus tėvui ir šeimai stokojant finansinių resursų, Petras išvyko mokytis į Kauno matininkų mokyklą, kurią baigęs išvyko matuoti žemės į Ukrainą, Volynės guberniją. Gavęs šaukimą į armiją (dėl prasto regėjimo išvengė tarnybos) netrukus vėl sugrįžo į Lietuvą, kur kurį laiką matavo žemes Kauno gubernijos teritorijoje.

Lemtingas susitikimas

Dirbdamas matininku visą laiką galvojo apie aukštąjį mokslą. Tad 1911 m. nusprendžia išvykti mokytis į Sankt Peterburgą (tuomet – Petrogradą), kur įstoja į Psichoneurologijos institutą, Humanitarinių mokslų skyrių. Čia išlaiko brandos egzaminus ir įgyja brandos atestatą.

Tik teatras ne visada leido rašytojui išgyventi. Dramas rašė labiau iš pašaukimo, ne dėl uždarbio.

Sprendimas vykti į Sankt Peterburgą buvo lemtingas – mieste, kur buvo daugybė aukštųjų mokyklų, kur virė gyvenimas, "jaunos mintys", rašytojas sutiko režisierių Juozą Vaičkų, stipriai paskatinusį P.Vaičiūną rašyti dramas. Jeigu ne šis pažintis, nežinia, kuria kryptimi būtų pasisukęs rašytojo gyvenimo kelias. Nors teatras ir rašymas iki tol P.Vaičiūnui nebuvo svetimos sritys. Rašyti pradėjo dar besimokydamas Ukmergės gimnazijoje, visą laiką aktyviai domėjosi tuometiniu Lietuvos kultūriniu gyvenimu, dirbdamas Kaune vis sugrįždavo į Ukmergę, kur rengdavo lietuviškus vakarus, kuriuose ir pats vaidindavo. Rašė į spaudą poeziją, prozą, rinko tautosaką. J.Vaičkus Peterburge 1916 m. įkūrė pirmąją lietuvių teatro studiją, kurioje buvo ugdomi pirmieji lietuviško profesionalaus teatro aktoriai.

Gyvendamas Sankt Peterburge P.Vaičiūnas ėmė rašyti ir dramas, vieną jų – "Pražydo nuvytusios gėlės" – duoda paskaityti J.Vaičkui. Drama labai patikusi režisieriui ir jis pasiūlo ją pastatyti. Tad 1916 m. kovo 6 d., kai įvyko spektaklio premjera, galima laikyti P.Vaičiūno, kaip dramaturgo, gimimo data. Rašytojas atsiminimuose mini, kad tuo metu jautėsi ir labai pakylėtai, ir labai trūko pasitikėjimo, žiūrėjo į tai, kaip į pabandymą pirmą ir paskutinį kartą. Tačiau pirmosios dramos pastatymas ir J.Vaičkaus charizma stipriai įkvėpė jaunąjį rašytoją ir jis ėmė dramas rašyti vieną po kitos. Jos buvo statomos ir sulaukė didelio populiarumo. Septyneri šiame mieste praleisti metai P.Vaičiūnui leido iki galo atrasti save, nebesiblaškyti ir matyti savo ateitį būtent teatre.

Tik teatras ne visada leido rašytojui išgyventi. Dramas rašė labiau iš pašaukimo, ne dėl uždarbio. Žemiška realybė buvo kur kas niūresnė ir kasdien vis gundė suabejoti pasirinktu kūrybos keliu. Gyvenant Sankt Peterburge reikėjo užsidirbti duonai, tad rašytojas dirbo įvairiausius darbus – buvo sandėlio kroviku, dirbo dezinfekcijos brigadoje (tuo metu mieste siautėjo maro pandemija). Vis dėlto sočiai pavalgydavo retai, o tai vėliau stipriai atsiliepė sveikatai. Po darbų P.Vaičiūnas aktyviai dalyvavo gausybėje renginių, bendravo su ten gyvenusiais lietuviais menininkais, mezgė pažintis su rusų rašytojais, tarp jų – su Aleksandru Bloku, Vladimiru Majakovskiu, Maksimu Gorkiu. Perskaitė daugybę knygų grožinės literatūros, filosofijos, estetikos, mitologijos srityse.

Sugrįžus į Kauną

Buitį ir kūrybą sujungti į harmoningą visumą buvo gana sudėtinga – rašytojas buitinių rūpesčių bijojo kaip ugnies. Sunku buvo ir 1920 m. sausį sugrįžus į Kauną. Kišenėje švilpė vėjai, gyventi nebuvo kur. Prie viso to dar susirgo dėmėtąja šiltine, kuri tik per plauką neišsivedė rašytojo Anapilin. Šioje vietoje jo gyvenime vėl stiprų vaidmenį suvaidino į Lietuvą anksčiau sugrįžęs J.Vaičkus, kuris priėmė P.Vaičiūną gyventi į savo butą (priešais dabartinį Muzikinį teatrą) ir įliejo į Valstybės teatro steigimo procesą. Po metų vedė aktorę Teofiliją Dragūnaitę, su kuria artimas ryšys užgimė J.Vaičkaus trupėje Sankt Peterburge. Jiedu susilaukė sūnaus Arno.

Rašytojas išgarsėjo ir kaip puikus vertėjas, nors tekdavo versti ir širdžiai nemielus tekstus ir pradžioje susilaukdavo kritikos.

Tuo metu teatralams buvo norma dieną dirbti visiškai su kultūra nesusijusius darbus, o vakarais (dažnai ir naktimis) darbuotis spektaklių repeticijose. P.Vaičiūnui kūryba taip pat neleido prasimaitinti, tad jis Panevėžyje įsidarbino teismo tardytoju. Nelabai kaip jautėsi savo kailyje, nes jam labiau sekdavosi ginti, o ne tardyti teisiamuosius.

Tų pačių metų pabaigoje įsteigta Lietuvos meno kūrėjų draugija, kurios pastangomis, suvienijus J.Vaičkaus ir Konstantino Glinskio trupių kūrybines pajėgas, įsteigta Dramos vaidykla (nuo 1922 m. – Valstybės teatras). P.Vaičiūnas meta teismo pareigūno darbą ir visą laiką skiria vicepirmininko pareigoms Dramos vaidykloje. Intensyviai rašo dramas, poeziją, pasakas. Suvalstybinus teatrą rašytojas netenka dalies pajamų. Papildomai uždarbiauja imdamasis vertėjo darbo (versti pradėjo jau studijuodamas Peterburge). Po kurio laiko rašytojui vėl atsiranda vieta teatro direkcijoje, tačiau verčia ir toliau. Taip po truputį nusistovi rašytojo kasdienybės scenarijus dvidešimčiai metų: dramų rašymas, darbas teatre, vertimai ir laikas, skirtas poezijai. Rašytojas išgarsėjo ir kaip puikus vertėjas, nors tekdavo versti ir širdžiai nemielus tekstus ir pradžioje susilaukdavo kritikos. Į lietuvių kalbą išvertė daug knygų rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Siekė, kad lietuvių kalba pasirodytų kuo daugiau Vakarų literatūros (ypač dramaturgijos) lobyno knygų. Negalima nepaminėti ir fakto, kad P.Vaičiūnas degė idėja kuo daugiau išversti vaikams skirtos literatūros ir net su bendraminčiais įsteigė Lietuvos vaikų teatrą, tačiau, nesulaukus palaikymo iš valstybės, teatrą teko likviduoti.

Tarpukariu P.Vaičiūnas įsiliejo ir į Lietuvos rašytojų draugiją, kuri jam suteikė galimybę išvykti į Vakarų Europos šalis edukaciniais tikslais. Rašytojas vieši Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, kur artimai susipažįsta su šių šalių teatrais ir jų veikla, ir, svarbiausia, tuometinėmis dramaturgijos naujienomis.

Pora: P.Vaičiūnas su žmona Teofile Vaičiūniene. Kaunas, 1928. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr. / maironiomuziejus.lt

Melodramos meistras

Kuo J.Vaičkų, o vėliau ir kitus Valstybės teatro režisierius, sužavėjo P.Vaičiūno dramos? Pirmiausia tuo, kad jose reflektuojama nūdiena, ieškoma natūralesnių, įtikinamesnių personažų paveikslų. Siekė aktualumo, gyvenimiškosios tiesos. Pradžioje P.Vaičiūnas rašė komedinio pobūdžio dramas. Vėliau matyti rašytojo noras atsiplėšti nuo buitiškumo ir giliau tyrinėti žmogaus vidų, jo prigimties dvilypumo keliamus vidinius konfliktus, nors humoro niekada neišsižadėjo. Parašė iš viso 20 dramų. Visos parašytos tarpukariu – prasidėjus karui, nenorėdamas vaizduoti sovietinės ideologijos kuriamos realybės, naujų dramų neberašė.

P.Vaičiūno dramaturgiją būtų galima suskirstyti į du etapus: ankstyvoji (1916–1921) ir vėlyvoji (1924–1940). Pirmojo etapo dramose B.Sruoga įžvelgė lezedramos (labiau skaitymui skirta epinio pobūdžio drama, kurioje dominuoja vidinių būsenų peizažas) bruožus: "tai dramatiški raštai, "lesedramos" ar, teisingiau, lyriški dialogai" ("Darbai ir dienos, 1930, Nr.1). B.Sruoga negaili ir kritikos P.Vaičiūno ankstyvosioms dramoms, jas pavadindamas "pratimais dramaturgijos srity". Kritiškas ir Liudas Gira, aptardamas dramos "Mano taurė" leidimą: "Be galo nelygus, neišlaikytas ne tik stiliumi ir tonu, bet, kas svarbiausia, pačiu sumanymu, pačia jo konstrukcija" ("Skaitymai", kn. 1, 1920).

Ankstyvajam laikotarpiui priskirtinos dar šios dramos: "Milda" (1918), "Aukos" (1919), "Žemėtos kaukės" (1920), "Giedrėjanti sąžinė" (1921).

Ankstyvojo etapo dramose dominavo mitologinė tematika. Žymus pokytis įvyksta 1924 m., pasirodžius dramai "Sudrumsta ramybė", kurioje, kaip ir kitose vėlesnėse dramose, buvo vaizduojama tarpukario Lietuva ir joje vykstančios politinės ir meilės intrigos. P.Vaičiūnas buvo melodramos ir intrigų meistras. Dramaturgui puikiai pavyko ne tik atkurti itin tikroviškus lietuvaičių charakterius, jų tarpusavio santykius, bet ir pinti įtraukiančias, nenuspėjamas painias istorijas, lydimas komiškų nesusipratimų. Drąsiai kritikavo tuometinę Lietuvos visuomenę. Kalbant V.Krėvės žodžiais, dramose "atsispindi šių dienų gyvenimas, jo didvyriai ir jų pastangos medžiagiškai pralobti, neigimas iš jų pusės visų tautinių, kultūrinių ir etinių žmonijos brangenybių" ("Pradai ir žygiai", 1926, Nr. 6).

P. Vaičiūnas stengdavosi sukurti ryškius, pilnakraujus personažus, kartais sąmoningai dėl aktoriaus vaisingesnės kūrybos nusižengdamas dramaturgijai.

Per daug realu

Nors P.Vaičiūnas ėjo realizmo keliu, jo dramose galima įžvelgti simbolizmo pėdsakų. Pagrindiniai dramų veikėjai – sudėtingesnės prigimties asmenybės. Kaip ir paties dramaturgo gyvenime, taip ir veikėjų vidiniuose konfliktuose atsispindėjo kova tarp ribojančios žemiškos realybės ir dvasios laisvės. Rašytojui buvo itin artimos gyvenimo prasmės, žmogiškumo temos. Dramos turėję leisti žiūrovams prisileisti prie amžinybės. Jo nuomone, teatre turėtų būti kalbama apie didžius dalykus, kurie leistų "auginti teatro auditoriją".

Kaip taikliai įvardija literatūrologė profesorė Reda Pabarčienė, "P.Vaičiūnas sukūrė savotišką – "vaičiūnišką" dramą, kurioje prabyla kaip juokdarys ir linksmintojas, kaip visuomenei įsipareigojęs moralistas ir ideologas, kaip objektyvus tikrovės stebėtojas, negailestingas jos kritikas ir vizionierius fantazuotojas" (R.Pabarčienė, monografija "Petro Vaičiūno pasaulis", 1996).

Dėl nesutarimų teatro viduje J.Vaičkus 1923 m. pasitraukė iš Valstybės teatro ir išvyko į JAV. P.Vaičiūnas toliau sėkmingai dirbo su kitu režisieriumi – Borisu Dauguviečiu. Jo dramos buvo itin mėgstamos tuometinio Kauno publikos. Kaip ir šiandien, taip ir anuomet, nacionalinė dramaturgija buvo aktualiausia ir gausiausiai lankoma. P.Vaičiūno dramos sudarė didžiausią teatro lietuviško repertuaro dalį. Vis dėlto scenos šviesą išvydę dramos patiko ne visiems ir ne tik dramaturgo dramų veikėjus gaubė intrigos ir skandalai, bet ir patį jų autorių. Kaip savo straipsnyje užfiksavo B.Sruoga, P.Vaičiūno vėlyvesnio laikotarpio dramos "atvedė į konfliktą literatus ir visuomenę: visuomenė entuziastingai priėmė, literatai – pasipiktino" ("Darbai ir dienos, 1930, Nr.1).

Pavyzdžiui, Sofija Čiurlionienė Kymantaitė pjesę "Sudrumsta ramybė" laikė nevykusia ir nepriimtina: "visa sulopyta, sudurstyta, sumazgyta skubiai, greitai, šuoliais, pamiršus paprasčiausius logikos reikalavimus" ("Baras", 1925, Nr.2). Autorė pažeria ir kur kas daugiau kaltinimų. Paradoksalu, tačiau ši recenzija atrodo kaip kerštas P.Vaičiūnui, mat šis anksčiau (1921) sukritikavo S.Čiurlionienės dramą "Pinigėliai" dėl per didelio polinkio į buitiškumą: "geriau siekime saulės tragingumo su džiaugsmo šypsena neg pasitenkinimo žemės dulkėse".

Kritiką žėrė ne tik pyktelėjusi S.Čiurlionienė. Kaip pamena P.Vaičiūno žmona Teofilija Vaičiūnienė, "P.Vaičiūnas stengdavosi sukurti ryškius, pilnakraujus personažus, kartais sąmoningai dėl aktoriaus vaisingesnės kūrybos nusižengdamas dramaturgijai" (T.Vaičiūnienė "Scena ir gyvenimas", 1975). Personažai buvę tokie tikroviški ir turintys realius prototipus, kad neretai po premjerų namuose Vaičiūnai sulaukdavę svečių, pasipiktinusių per daug realistiškais veikėjais, jų panašumu į kai kuriuos Kaune gyvenusius realius asmenis. Po spektaklio "Nuodėmingas angelas" (1927) premjeros Vaičiūnas sulaukė moterų vizitų, kurios apkaltino jį įžeidus Lietuvos moteris, mat šios spektaklyje vaizduojamos neigiamai. Apsilankė ir nuteisto aukšto pareigūno šeima prašydama pakeisti vieno neigiamo personažo grimą, mat šis be galo panašus į kalintį šeimos galvą.

Svečių sulaukdavo ir pasibaigus kitiems spektakliams – apsilankė ir žinomi asmenys su prašymu neminėti jų pavardžių ir kitomis pretenzijomis. Kiekvieną premjerą lydėjo skandalai, tačiau P.Vaičiūnas nieko nekeisdavo ir aršiai gindavo savo poziciją. Pasipiktinimą išreiškė ir V.Mykolaitis-Putinas spektaklio "Stabai ir žmonės" (1928) recenzijoje: "Tegu mūsų gyvenime buvo ir yra ydų, tačiau jeigu tos ydos liečia pačias visuomenės ir valstybės viršūnes, tai turėkime takto, kur ir kaip jas karikatūrinti ir pajuokti" ("Židinys", 1926, Nr.3).

P.Vaičiūnas dramas rašydavo nuolat palaikydamas dialogą su B.Dauguviečiu – komedijų meistru. Jų bendro darbo rezultatai spaudoje buvo vertinami, ir gana palankiai, recenzijų autoriams neslepiant susižavėjimo aktorių įtikinamai perteikiamais personažais (spektakliuose vaidino pirmieji dramos aktoriai: Juozas Staniulis, Petras Kubertavičius, Ona Kurmytė, Polė Tendžiulytė, Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė ir kt). Ir tuo, kad yra statoma nacionalinė dramaturgija apskritai. "P.Dauguviečiui reikia labai dėkoti, kad jis ima šiokius ar tokius iš savųjų autorių plunksnos mėginimus ir juos stengias realizuoti scenoje (V.Jocaitis, "Lietuva", 1926, kovo 19 d.).

1920 m. lapkritį pasirašytos pirmosios teatro sutartys su tokiais aktoriais kaip Povilas Mačinskas. Pirmas pastatytas spektaklis buvo Hermano Zudermano "Joninės" – įvyko 1920 m. gruodžio 19 d. (režisierius J.Vaičkus).

Be jau paminėtų dramų vėlyvuoju laikotarpiu scenos šviesą išvydo dar šios: "Tuščios pastangos" (1926), "Patriotai" (1926), "Liepsnojančios širdys" (1929), "Aukso žaismas" (1932), "Naujieji žmonės" (1933), "Tikruoju keliu" (1933), "Sulaužyta priesaika" (1935), "Prisikėlimas" (1936), "Aukso gromata" (1938), "Varpų giesmė" (1939), "Tėviškės pastogėj" (1941). Išleido penkias poezijos rinktines.

Kūrybinėje nelaisvėje

1940 m. įvairiaspalvis ir kartu romantiškas gyvenimas tarpukario Kaune staiga nutrūko. Teko atsisakyti dramaturgo karjeros, patogaus gyvenimo penkių kambarių bute ir persikelti gyventi į be modernių patogumų apgriuvusį Vilnių, kur rašytojas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos nariu ir Lietuvos mokslų akademijos direktoriumi.

Kūrybinės laisvės trūko kaip oro, su begaliniu ilgesiu nuolat prisimindavo tuos dvidešimt nepriklausomybės metų.

Nacių okupuotame Vilniuje laukė badas, šaltis ir nuolatinė mirties baimė. P.Vaičiūno dramos buvo uždraustos statyti, Sovietų Lietuvoje rašytojo kūrybinis palikimas buvo menkinamas kaip "buožinės buržuazinės Lietuvos garbinimas", iš pareigų bibliotekoje prievarta atleidžiamas. "Tėviškės pastogėj" – paskutinė (1940) parašyta drama, nors sovietmečiu teatrai statė kai kurias pjeses, tačiau jos buvo stipriai perrašomos. Rašė vien poeziją, ir tai gana menkai.

Kūrybinės laisvės trūko kaip oro, su begaliniu ilgesiu nuolat prisimindavo tuos dvidešimt nepriklausomybės metų. P.Vaičiūnas susirgo džiova ir depresija, fiziškai nebegalėjo dirbti, nenorėdavo su niekuo bendrauti ir visiškai užsisklendė savyje. Išgyventi padėjo žmonos pastangomis iškovota vyrui pensija. Sveikata vis blogėjo, paūmėjo ir jaunystėje jau kamavusi skrandžio opa. Rašytojo gyvybė užgeso 1959 m. birželio 7 d. Kapą galima aplankyti Vilniaus Rasų kapinėse.

Tekstą norėtųsi baigti 100 metų skirtį ištrinančiais dramos "Milda" įžangos žodžiais: "Metai slenka – mainos žmonės... Vien svajonės neišsenka..." ("Milda, meilės deivė", Kauno "Švyturio" spaustuvė, 1920).

Paprastai vasarą didieji teatrai ir savarankiškai dirbantys kūrėjai ilsisi kaupdami kūrybines jėgas naujam sezonui. Šią vasarą yra keblu, kaip įprasta, apžvelgti pavasarį gausiai pristatytas premjeras ir atsisveikinti iki rudens, palydint įkvepiančias kūrybines nuotaikas. Karantinas įšaldė daugelį premjerų, kaip ir tikrų vasaros atostogų atmosferą. Keletui mėnesių priverstinai sustabdę veiklą, norėdami atsigriebti, išsiilgę kūrybinio darbo ir baimindamiesi antros pandemijos bangos, teatrai intensyviai darbuojasi. Kviečia apsilankyti spektakliuose, vaikų vasaros stovyklose, dalyje nukeltų festivalių renginių, pristato premjeras ir sparčiai dirba toliau kurdami naujus spektaklius, kurie žiūrovams bus pristatyti rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje.

Galbūt teatras taps efektyviu ginklu, kuris leis susprogdinti krūtinėje išsipūtusį tuštumos burbulą. Depresija sergančiųjų skaičių pandemija tik padidino.

Tačiau ne viskas sėkmingai sugrįžta į savas vėžes. Lietuvos teatrai susiduria su opia problema – publikos stoka. Žiūrovai neskuba pirkti bilietų, o ir esamus yra linkę grąžinti. Visa tai iš dalies galima pateisinti – juk vasara, o ir užsikrėsti baimė dar neišblėso. Tačiau, ar vasarai pasibaigus, žiūrovai toliau noriai lankysis teatre? Ar nebus negrįžtamai pasikeitę žmonių prioritetai, kai anksčiau teatrui skirti laikas ir finansiniai resursai atiteks būtinesniems, su elementariu išgyvenimu susijusiems poreikiams? Kyla daugybė nerimą keliančių klausimų, kai sunku aiškiai numatyti, kas gi teatro laukia ateityje? Akivaizdu, kad perėjome į naują etapą ir kai kas jau nebebus taip, kaip buvo anksčiau.

Žmonės išsiilgę motinos gamtos šilumos, nori jaustis visiškai laisvi. Šiuo metu vykstantys scenos menų renginiai egzistuoja tarsi kitoje realybėje. Nesunku pajusti tai, kad padaugėjo svarmenų vienoje tiesos ir melo svarstyklių lėkštelėje. Tarsi tai, ką pandemijos metu išgyvenome ir vis dar išgyvename pasauliniu mastu, būtų pranokę patį teatrą. Koks gali būti įtikinamesnis spektaklis, kuriame iš tiesų kovojama už gyvybę ir žmogiškumą?! Buvimas dieną naktį kartu tuose pačiuose namuose tapo sunkiu išbandymu ir kai kurioms amžinai meilei iki tol atstovavusioms poroms. Kasdien televizijoje ar feisbuke šmėžuodavo pranešimai apie mirties dalgio šienaujamas gyvybes Lietuvoje, pasaulyje, ir ne tik nuo COVID-19. Gausu buvo ir žinučių apie sunkiai protu ir siela suvokiamas žmogžudystes. Tad, kaip norėti leistis į meninės vaizduotės sukurtų personažų kuriamas dramas, kai viduje jautiesi persisotinęs tikra tiesa?

Kaip rodo istorija, sunkmečiu, ypač pasaulinių karų metu, veikusiuose teatruose klestėjo komedijos žanras. Ar šiuo laikotarpiu, kai taip pat vyksta pasaulinis karas su nematomu priešu, kai žmonėms sukrėtimų ir šokiravimų užtenka ir realiame gyvenime, nepadaugės linksmesnių pastatymų? O galbūt steigsis nauji (terapiniai) žanrai? Galbūt teatras taps efektyviu ginklu, kuris leis susprogdinti krūtinėje išsipūtusį tuštumos burbulą. Depresija sergančiųjų skaičių pandemija tik padidino.

Karantinas įvairiakryptį, provokuojantį, nepatogų ir atvirą šiuolaikinį teatrą tarsi nusviedė laiku atgal, į praėjusį amžių, kai dar tik kūrėsi ir sunkiai už savo vietą kovojo įvairios netradicinio teatro trupės šalia didžiųjų valstybės globojamų teatrų. Europoje karantinas privertė užsidaryti ne vieną pasaulyje žinomą nepriklausomą teatrą, išsiskirstyti ne vieną šiuolaikinio šokio ar cirko trupę, kurių pavadinimus jau įsiminė daugelis šalių. Nemaža dalis profesionalumu ir įvertinimais galintys pasigirti atlikėjai visiškai pakeitė profesiją ir apie pasirodymus scenoje jau žvelgia kaip į praėjusį gyvenimo etapą, šiuo metu kurdami naują savo tapatybę.

Visgi norisi tikėti, kad net ir pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis kūrybos dvasia gyvuos ir toliau.

Tai laikas, kai svarbiausiu tikslu tapo rūpintis sveikata ir užsitikrinti bent menkiausias pajamas. Nukėlus ar atšaukus visus renginius, savarankiškai (ir ne tik) dirbantys scenos meno kūrėjai neteko pajamų, nemaža dalis jų tiesiog nebeturėjo už ką valgyti, juolab susimokėti mokesčių ir paskolų, tad darbinosi kone bet kur, kad tik galėtų išsilaikyti. Labai skaudu matyti šiuos negatyvius pokyčius, kai teatrų ir kūrėjų mažėja, kai tiesiog nyksta be galo svarbios inovatyvios, eksperimentinės teatro formos. Kai talentingi kūrėjai tampa maisto išvežiotojais. O kūryba – laisvalaikiu, kuriuo užsiimti dažnai nebelieka nei laiko, nei jėgų. Lietuvoje visų meno sričių meno kūrėjams išdalyta, kad ir menka, bet visgi finansinė parama, leidžianti pratempti iki palankesnio kultūrai laiko. Tik klausimas, kada toks laikas ateis? Jeigu rudenį dar sykį bus įvestas karantinas, vien kūrybingų asmenybių entuziazmas vargu ar padės išlikti tokiam scenos meno laukui, kokį mes sunkiai kūrėme visus tuos 30 metų.

Didelę grėsmę teatrui (o ir kultūrai apskritai) kelia ne vien sunki ekonominė padėtis, bet ir šiuo metu pasaulyje vykstantys anarchistiniai išpuoliai, vienaip ar kitaip siekiantys sumenkinti ar net sunaikinti Vakarų kultūrą. Ją perrašyti iš naujo, net pačiomis bjauriausiomis ir primityviausiomis formomis – tyčiojimosi iš paminklų, kultūros paveldo naikinimu, religinių paveikslų pertapymu, kuriuose būtų vaizduojami juodaodžiai šventieji, ir t.t.

Kad teatras taptų tokiu, kokiu jis buvo iki šiol, prireikė daugybės metų. Ne tik eksperimentinių ieškojimų keliu einančiuose, bet ir tradiciniuose teatruose statomi aktualūs, šiuolaikinę visuomenę reflektuojantys spektakliai, nepataikaujant publikai. Įprasti žanrai jungėsi su kitais menais, teatras siekė tapti vieta, kur būtų galima laisvai dalytis savo patirtimis ir idėjomis, kur kiekviena nuomonė yra laukiama. Ir štai per keletą mėnesių viskas pradėjo byrėti. Neramios šios vasaros atostogos teatrams tampa savo tapatybės permąstymo laikotarpiu. Ar ekonominės ir politinės priežastys vers teatrą prisitaikyti, ieškoti kompromisų, siekiant susigrąžinti žiūrovą, ar, nepaisant sunkumą, toliau eiti pramintu keliu, išliekant žmogiškumo ir mūsų kultūros saugykla?

Visgi norisi tikėti, kad net ir pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis kūrybos dvasia gyvuos ir toliau. O žiūrovai nenusigręš nuo teatro ir apsilankys premjerose, kurių netrūks ir Kauno teatruose.

Dėl pandemijos pagrindinė festivalio programa nukelta į kitus metus, tačiau festivalis pasiūlė ne mažiau įdomius virtualius susitikimus su kitąmet savo įspūdingus žmogaus fizinių ir dvasinių galimybių ribas peržengiančius pasirodymus pristatysiančiais užsienio cirko atlikėjais.

Dalytis istorijomis

Taip jau yra, kad, pasibaigus vienai "Cirkuliacijai", išsyk imi laukti kitos. Šiemet karantinas atėmė galimybę išvysti visus metus taip kantriai lauktus pasirodymus, bet kartu padovanojo netikėtą pažintį su šiuolaikiniu cirku iš priešingos (vidinės) pusės. Kokie žmonės jį kuria ir ką cirkas leidžia patirti jiems patiems?

Regis, žodžiai "virtualus pokalbis" iš pirmo žvilgsnio skamba gana įprastai ir nieko daugiau nepasiūlo nei pasyvų klausymąsi. Tai mes kasdien patirdavome ir iki karantino. Bet pradėjus klausytis šių tinklalaidžių neapleido pojūtis, lyg iš tiesų svečiuotumeisi cirko artistų namuose Suomijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Kanadoje ar kitur. Atviri ir tikroviški pokalbiai tapo kur kas daugiau nei įprastais interviu. Jie leido įvykti vidinei transformacijai, ne mažiau jautriau, nei stebint pamiršti kvėpuoti verčiančius akrobatikos numerius.

Šiuolaikinis cirkas turi privilegiją įsibrauti į kasdienį gyvenimą ir jį realiai keisti, jis gali padėti susibičiuliauti su savo paties istorija, neretai pamirštama ar sąmoningai išstumiama.

Pokalbius vedė festivalio organizatorius, teatro režisierius Gildas Aleksa (asociacija "Teatronas"), su festivalio komanda įsikūręs Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio skyriuje, kuriame turėjo būti pristatytas vienas iš pasirodymų. G.Aleksa su atlikėjais kalbėjosi apie jų kasdienybę karantino sąlygomis, pasirinkimus tapti cirko artistais, cirko prigimtį, jų suburtas trupes, kitąmet Kaune pasirodysiančių spektaklių išskirtinumą ir tai, kas suvienija juos ir mus, šių pokalbių įrašų stebėtojus.

Paprasti, taikliai parinkti klausimai, nuoširdūs atsakymai ir charizmatiški pašnekovai prie ekrano pritraukė it magnetas. Kiekviena trupė išryškino vis naują šiuolaikinio cirko aspektą, arba vis kitą šio į vienos definicijos rėmus neįtelpančio scenos meno apibrėžtį.

"Cirkuliacija" žengė didelį žingsnį, kurio pėdsakai dar labiau išryškėti turėtų kitų metų vasarą. G.Aleksa visada itin kruopščiai festivalio programai atrenka trupes ir konkrečius jų pasirodymus. Čia nėra geresnių ir prastesnių trupių. Tik geros ir dar geresnės. Skirtumas slypi ne jų profesionalume, bet skirtingose cirko ir kitų menų jungtyse. Pokalbiai įtikino, kad kiekviena trupė atstovauja savitai šiuolaikinio cirko krypčiai. Įtikino ir tuo, kad skirtingų tautybių, rasių, socialinių sluoksnių atlikėjus vienija ne vien cirko magija, bet jų asmeninės istorijos. Skirtingos, bet drauge ir stipriai panašios.

Dalijimasis istorijomis – esminis penktojo festivalio požymis ir atsakymas į klausimą, ką neįkainojamo leidžia patirti šiuolaikinis cirkas apskritai. Stebint tinklalaides mezgėsi nematomas aktyvus dialogas su trečiuoju pokalbių dalyviu – žiūrovu. Tavimi. Tarytum virtualių pokalbių dalyviai cirko palapines būtų pasistatę tavo vidiniame kieme ir čia surengtų savuosius pasirodymus.

Moksliniai cirko tyrimai

Neapsakomai skaudžia Vilijampolės, kur buvo įkurtas žydų getas, istorija siekiantis pasidalyti festivalis ieško betarpiško, bet ne pamokslaujančio, perdėtai dramatiško ar priekaištaujančio, dialogo tarp šio mikrorajono gyventojų ir dalyvių, kartu Lietuvos ir kitų šalių istorijų.

Festivalyje nesiekiama vien edukuoti, kad šiuolaikinis cirkas nėra skirtas vaikams, jame nebūtinai triukus turi rodyti gyvūnai, o klounai linksminti. Šį kartą festivalio organizatoriai ir kūrėjai į cirką žvelgia itin rimtai. Dėmesio centre – cirko savasties ir jo galimybių tyrimas.

Kuo cirkas iš esmės skiriasi nuo kitų scenos menų, tarkim, dramos teatro? Ieškant atsakymo giliu žvilgsniu skrodžiama tai, kas yra privatu ir vieša. Tai, kas yra meninė fikcija ir realybė. Aiškėja, kad gyvenime egzistuoja kur kas daugiau absurdiškumo nei cirke. Šiuolaikinis cirkas turi privilegiją įsibrauti į kasdienį gyvenimą ir jį realiai keisti, jis gali padėti susibičiuliauti su savo paties istorija, neretai pamirštama ar sąmoningai išstumiama. Išsitrynusią ribą tarp meninės vaizduotės ir realaus poveikio jau buvo galima pajusti ir ankstesniuose "Cirkuliacijos" festivaliuose, tačiau 2020/2021 m. festivalyje tai ne tik įtariama, bet apie tai kalbama ir tai yra analizuojama.

Kas yra cirkas ir koks jo edukacinis poveikis įžvalgas pristatė ir akademinėje erdvėje cirko tema tyrimus atliekantys artistai, kuriuos bus galima išgirsti kitąmet pirmą kartą festivalyje rengiamoje konferencijoje. "Cirkas – santykiais pagrįsta veikla. Jis atspindi tai, kaip mes elgiamės vienas su kitu. Cirkas leidžia komunikuoti pasąmoniniu būdu, pajusti kito kūną ir emocijas, skatina prisiimti atsakomybę už kito gyvenimą, skatina pasitikėjimą savimi ir kitu. Cirko pagalba yra ugdomi piliečiai", – teigia cirko ir psichoanalizės ryšius tyrinėjantis dėstytojas, atlikėjas, choreografas Johnas-Paulis Zaccarini, Stokholmo Menų universitete apgynęs daktaro disertaciją.

Surasti savo tapatybę

Oro akrobatika, vaikščiojimas lynu, Cyro lankas, kiniškas stulpas ir kitos cirko disciplinos – tai tik priemonės, leidžiančios siekti pagrindinio tikslo – nekasdieniu būdu dalytis savo istorijomis.

Be tinklalaidžių, "Cirkuliacija" dar vykdė kūrybines dirbtuves su Lietuvos atlikėjais, kurias nuotoliniu būdu vedė išskirtinę kūrybinę ir gyvenimišką patirtį turinčios asmenybės Arielis Bronzas (Izraelis) ir Claudel Doucet (Kanada).

Sakau "asmenybės", nes, peržiūrėjus tinklalaides, akivaizdu, kad festivalio svečiai pirmiausia yra asmenybės, o tik po to cirko atlikėjai. Spektakliai yra jų pačių asmeninės patirtys, pasakojamos žaisminga ir metaforiška cirko kalba. Oro akrobatika, vaikščiojimas lynu, Cyro lankas, kiniškas stulpas ir kitos cirko disciplinos – tai tik priemonės, leidžiančios siekti pagrindinio tikslo – nekasdieniu būdu dalytis savo istorijomis.

Išsiskyrė realias socialines problemas savo performansuose (dėl jų yra atsidūręs ir kalėjime) tyrinėjančio A.Bronzo ir lietuvių atlikėjų bendro kūrybinio proceso rezultatai. Jie sukūrė provokuojantį pasirodymą "Dig-it!" – duobės kasimo čempionatą, vykstantį Vilijampolės Sąjungos aikštėje, kurioje XIX a. įkurtos katalikų kapinės, Antrojo pasaulinio karo metu tai buvo žydų geto teritorija, kur buvo laidojami žydai. Surengtas ir prieš šį čempionatą nukreiptas protestas, kurio dalyviai siekė, kad šioje vietoje būtų įrengtas parkas neįgaliesiems, sūpynės vaikams. Kuri pozicija absurdiškesnė?

Į menamą duobių kasimo čempionatą buvo kviečiami įsitraukti vietiniai gyventojai. Filmavimo kamera užfiksavo gana skirtingas jų nuomones ir reakcijas, lemiamas jų asmeninių santykio su šio mikrorajono istorija. Vieni buvo nusiteikę skeptiškai ar net agresyviai, kiti nelabai norėjo kalbėtis šia tema apskritai, dar kiti priėmė kūrėjų pasiūlytą iššūkį susidurti su savo istorija.

Pokalbiuose be jau paminėtų J.-P.Zaccarini, A.Bronzo ir C.Doucet dalyvavo šie atlikėjai: Inka Pehkonen (trupė "Sisus", Suomija), Love Kjellsson (trupė ENT, Švedija), Salvatore Frasca ir Philine Dahlmann (trupė "My!Laika", Italija / Prancūzija), Stacey Sacks (Zimbabvė / Švedija), Fabrizio Giannini (trupė "Circo eia", Ispanija). Apie kiekvieną cirko artistą galima sužinoti daug įdomybių. Pavyzdžiui, S.Sacks – Zimbabvėje gimusi ir augusi atlikėja, kurios šeimos šaknys slypi Lietuvoje, Šiaulių mieste, į kurį tyrinėdama savo istoriją jau buvo atvykusi ankstesniais metais ir čia išgyveno stiprias emocijas.

Nuorodas į pokalbių įrašus su trumpais svečių pristatymais galima rasti "Cirkuliacijos" profilyje feisbuke arba tiesiogiai klausytis "Teatronas" "JouTube" kanale, "Spotify", "Anchor.fm", "Apple" ir "SoundCloud" patformose. Kas dar nematėte pokalbių, nuoširdžiai rekomenduoju pažiūrėti. Klausytis jų yra be galo įdomu, o ir naudinga – šių unikalių asmenybių maištingos idėjos ir siekiai leidžia aiškiau pajusti, kas esi tu pats. Kaip tampi žmogiškesnis.