Tampa aktualus kalbos vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje suvokimas. Gimtoji kalba – tarsi mūsų tėvai, seneliai, protėviai, kurie gyvena mūsų prisiminimuose ar, laimei, tebėra šalia. Kitos kalbos – mūsų draugai ir svečiai (kviesti ar nekviesti). Tik nuo mūsų priklauso, kaip mes juos priimame: kaip draugaujame ir kuo vaišiname? Kiek laiko su jais praleidžiame? Kaip puoselėjame tą draugystę ar bendrystę? O gal norime savo ateitį sieti ne tik su viena ar dviem kalbomis, bet su keturiomis, penkiomis? Ar skaitome ir bendraujame kitomis kalbomis, gal dainuojame, o gal žiūrime filmus originalo kalba su subtitrais, taip treniruodami ne tik savo klausą, bet ir gilindami smegenų vingius? Gal kalbos – mūsų draugai – mus skatina keliauti ir pažinti pasaulio įvairovę, kitus žmones, atpažinti įvairių šalių valgių pavadinimus, neišsimušant iš vėžių, kai norime kavos su pienu ir net Lietuvoje taisyklingai itališkai ištariame žodį „latte“ (kirtis ant pirmojo skiemens), nors vis dar galime girdėti tarsi prancūzišką žodžio tarimą (neteisingai dėdami kirtį ant balsės „e“). Smagu girdėti užkietėjusius greičio mėgėjus, subtiliai tariančius „Lamborghini“ („g“) ar rimtus realistus, vis svarstančius „Volkswagen“ pranašumus ir jau pradedančius suvokti kontroversiškos frazės „Das auto“ pirmo žodžio (artikelio) reikšmę. Jau turbūt nieko nebestebina vis dažniau girdimas posakis „vyšnia ant torto“ (pranc. „la cerise sur le gâteau“), nors mums lietuviškai jis ir skamba kiek neįprastai, ar ne visai tikęs posakis – atvykėlis iš anglų kalbos – „turėti gerą laiką“ (angl. „to have a good time“). Vienos kalbos mums artimos – lyg seserys ar broliai, kitos – galbūt seniai matyti ar užmiršti pažįstami. Štai kad ir ukrainiečių kalba mums jau tampa sava – lyg draugas, kurį seniai matėme, o dabar džiaugiamės sutikę, todėl ir norisi su juo būti, bendrauti, tiesiog klausytis. Džiugina ir Ministrės Pirmininkės teiginys, kad jau ne tik supranta ukrainiečių kalbą, bet ja ir bendrauja. Nebestebina ir ES šalių internautų teiginiai apie įprastinę rytmečio rutiną: „atsikeliu, geriu kavą ir klausausi prezidento Zelenskio naktinių-rytmetinių įžvalgų“ (teisingai spėjate – būtent ukrainiečių kalba). Na, ir mes visi juk labai greitai išmokome ir kartojame šmaikščias, garbingas frazes ukrainietiškai. Prisiminėme ir kiek primirštą rusų kalbą (ypač tardami skambius posakius). Deja, ne visada anglų ar kita kalba gelbėja bendraujant su ukrainiečiais. Štai prie šio aspekto ir norėčiau stabtelėti.

Ukrainiečių kalba įgijo stipresnes pozicijas 2019 m. birželio 16 d. įsigaliojus įstatymui, skelbiančiam ją valstybine kalba. Tai buvo tarsi lingvistinis perversmas Ukrainoje, sulaukęs stipraus pasipriešinimo iš prorusiškosios opozicijos. Bendraujant su ukrainiečiais išryškėja jų gėrėjimasis savo valstybine kalba. Tuo neseniai teko įsitikinti ne tik „Eurovizijos“ dainų konkurso metu, bet ir kalbantis su dviem šauniomis studentėmis iš Ukrainos, kurios, prasidėjus karui, buvo priimtos tęsti studijų VDU bakalauro studijų Anglų filologijos programoje. Kilusios iš to paties miesto – Žytomyro – susitiko Kaune. Abi kalba ir ukrainiečių, ir rusų kalbomis, tačiau tik vienos jų šeimoje kalbama ukrainietiškai ir tuo mergina itin didžiuojasi. Abi svarstė, kaip būtų keitęsis gyvenimas, jei ukrainiečių kalba jau seniai būtų buvusi valstybinė. Šios VDU Anglų filologijos trečio kurso studentės taip pat pripažino, kad ir anglų kalba, ir kitos užsienio kalbos nepakankamai gerai mokomos Ukrainoje: nors pastaraisiais metais jų gimtojoje šalyje ir įvyko tam tikrų pokyčių, tačiau užsienio kalboms vis dar neskiriama daug dėmesio. Studentės pastebėjo, kad Lietuvoje žmonės daug geriau kalba užsienio kalbomis (ypač anglų) nei Ukrainoje, ir apgailestavo, kad užsienio kalbų padėtis Ukrainoje žymiai skiriasi nuo kalbų politikos Lietuvoje. Jos taip pat išsakė nuomonę, kad čia atvykusius ukrainiečių vaikus ir suaugusiuosius reiktų mokyti ne tik lietuvių kalbos, bet ir anglų – tai, pasak šių studenčių, jiems atvertų naujų galimybių, kurių galbūt nebūtų turėję net gimtojoje šalyje. Anglų kalba jiems padėtų stebėti objektyvią informaciją įvairiuose užsienio žinių portaluose, susipažinti su ES dokumentais ir bendrauti su ES šalių piliečiais.

Po šio įkvepiančio pokalbio su ukrainietėmis pabandžiau prisiminti, kada gi Lietuvoje, pavyzdžiui, anglų kalba tapo pirmąja privaloma užsienio kalba. Suradus reikalingą informaciją teko gerokai nustebti, kad tik nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. anglų kalba buvo pradėta mokyti visose pradinėse mokyklose nuo antros klasės. 2008 m. ir anksčiau vyko aršūs debatai dėl šios privalomos kalbos: buvo svarstoma, ar užsienio kalbos įtraukimas į ugdomąsias programas nebus žalingas vaikų psichinei sveikatai, ar nepakenks jų vystymuisi ir t.t. Įdomiausia, kad daugelis priešininkų dar nesunkiai galėjo prisiminti tuos laikus, kai būtent rusų kalba buvo sudėtinė mokomųjų programų privalomoji dalis, nors nebuvo ar negalėjo būti iniciatorių tam priešintis. Taigi, tai, kas buvo karštų diskusijų objektas, dabar yra savaime suprantamas dalykas. Atlikti įvairūs tyrimai rodo, kad lingvistinis ugdymas, mokant vienos ar daugiau užsienio kalbų ne tik visokeriopai prisideda prie vaikų ugdymo, bet ir lavina jų klausą, jautrumą įvairiems lingvistiniams niuansams. Galime džiaugtis, kad atsiranda vis daugiau tėvų, skatinančių savo vaikus mokytis kelių užsienio kalbų.

Kalba yra ir nuosavybė, mūsų turtas, kurį galime nuolat puošti, tobulinti, atstatyti. Tai turtas, kuris nei sudegs, nei sugrius, nei išnyks, o bus visada šalia.

Kiekviena kalba yra jėga, padedanti mums pažinti pasaulį ir save. Kalba – tarsi instrumentas, įgalinantis mus suvokti aplinką ir matyti joje save pačius. Tai tarsi veidrodis, kurio atspindyje matome ir save, ir mus supantį pasaulį. Kalba mums suteikia galimybių atrasti naujų iššūkių, išspręsti problemas, suprasti kitus, skleisti žinias, daryti atradimus, gilintis į pasaulio kultūrinius lobynus, skaityti, dainuoti ir svajoti. Kalba ar kalbos yra mūsų tapatybės tvarinys: ne veltui vis primenama, kad esi tiek kartų žmogus, kiek kalbų moki. Kalbėdami mes tampame artimesni kitiems, su kiekviena kalba įgauname daugiau pasitikėjimo savimi, daugiau žinių ir supratimo apie kitus.

Kalba yra ir nuosavybė, mūsų turtas, kurį galime nuolat puošti, tobulinti, atstatyti. Tai turtas, kuris nei sudegs, nei sugrius, nei išnyks, o bus visada šalia. Kalba yra neatsiejama nuo mūsų dalis – mes gyvename su ja, o ji gyvena su mumis. Kalbos yra ginklai, padedantys kovojant su priešais ir, galbūt, net galintys užkirsti kelią agresijai.

Kiekviena išmokta kalba mums suteikia ryžto, kviečia įgyvendinti naujus siekius. Todėl ypač džiugina tokie reiškiniai, kaip visais medijų kanalais transliuojami įkvepiantys Jugtinės Karalystės premjero Boriso Johnsono pasisakymai ugninga anglų kalba, JAV prezidento Joe Bideno rimti teiginiai ir paraginimai, prezidento Volodymyro Zelenskio kalbų (pirmaisiais karo mėnesiais) rinkinio pasirodymas prancūzų kalba. Beje, pastarasis reiškinys, suvienijęs ir vertėjus, ir diplomatus, ir politikus, nustebino operatyvumu. Kai kurie V.Zelenskio pasisakymai išversti iš ukrainiečių kalbos, kiti – iš anglų. Jau pats faktas, kad šį balandį pasirodęs pirmasis tokio pobūdžio rinkinys išleistas Paryžiuje prancūzų kalba, yra tarsi kalbų vienybės įrodymas – puikus pavyzdys, kad ši lingvistinė vienybė yra stipri jėga. Šią savaitę Kanadoje pasirodęs prancūzų kalba rašančio kanadiečių poeto Bernard'o Antono eilėraščių rinkinys „Laurai Ukrainai“ („Lauriers pour l’Ukraine“) yra tarsi laurų vainikai visoms kalboms – ir pasakytoms, ir išmoktoms, ir toms, kurių mokomės visą gyvenimą nuolat jas tobulindami ar ypač toms, kurias norime studijuoti!