Šeimos namas

I. Eljaševas, žinomas literatūriniu vardu Bal-Machšoves (lietuviškai „Minčių vyras“, arba tiesiog „Mąstytojas“), gimė 1871 m. Kaune, tikėtina, šiame name, kuriame šeima gyveno dar iki jį nusipirkdama 1874 m. iš buvusio Magistrato tarėjo, konditerio Fridricho Denkso. Čia 1909 m. gimė I. Eljaševo sūnus Solomonas. Čia 1924 m. pradžioje, ligos iškankintas, mirė pats Izraelis. Netrukus mirė šeimos motina, o brolis, seserys, jų vaikai ir toliau gyveno šiame name, kol juos išskyrė apsisprendimas – išvažiuoti į Palestiną ar pasilikti, o tuos, kurie pasiliko, galutinai išskyrė okupantai: vieni Eljaševai 1941 m. nudardėjo gyvuliniais vagonais į Sibirą, kiti žuvo Kauno fortuose. Liko tik atsiminimų nuotrupos ir vos 53-ejų sulaukusio literato kapas Žaliakalnio žydų kapinėse.

Dabartinė M. Daukšos gatvė (cariniais laikais – Petrovskaja) nuo XIX a. vidurio buvo svarbiausia Kauno žydų gyvenimo arterija. Vienu metu gatvėje buvo net keturios sinagogos, taigi ją galima būtų vadinti pamaldžiausia Kauno gatvė. Čia marmelado ir kitų saldumynų kvapas, sklidęs iš dviejų konditerijos fabrikėlių, nustelbdavo dešrelių aromatą. Čia gausios šeimos, vos sudurdavusios galą su galu, leido savo vaikus į mokslus.

Prekyba: 1929 m. namo nuotraukoje matome firmos „Cemacas Vinikas ir sūnus“ (vėliau žinoma kaip brolių Vinikų firma „Vilkas“) kailinių krautuvės iškabą. / Nuotrauka iš žurnalo „Naujas žodis“, 1929 m., Nr. 17.

Kai 1915 m. Kauno žydai caro valdžios buvo deportuoti į pietines imperijos žemes, daug apleistų namų šioje gatvėje sudegė, sinagogos buvo apgriautos. Vienoje savo esė I. Eljaševas aprašo „Mėsininkų“ sinagogą, pagal kurią žydai šią gatvę vadino „Jatkever gas“ – „Mėsinių gatvė“, ir jos atstatymą.

Šeimos tėvas, antrosios gildijos pirklys Zalkindas-Kalmanas Eljaševas mirė 1907 m. 1915 m. tremtys ištiko tik dalį šeimos – seną motiną ir tuos vaikus, kurie tuo metu gyveno Kaune. 1919 m. namą prižiūrėjusi giminaitė Raisa Eljaševa prašė Kauno valdžios sumažinti mokesčius „ryšium su smarkiais visų statinių, daugumos butų sugriovimais“. Rusų kalba rašytame prašyme skundžiamasi, kad butus užėmę vokiečių kareiviai išgrobstė net duris ir langus. 1921 m. iš tremties grįžę šeimininkai, kaip ir visi jų kaimynai, turėjo savo nusiaubtus namus remontuoti. Remontas buvo toks „kapitalinis“, kad 1924 m. mirusios Eljaševienės įpėdiniai vadino savo Vilniaus gatvės namą „nauju“.

Organizatorių nuotr.

XIX a. antroje pusėje pastatytas istoristinis namas nusklembtu kampu, kuriame kadaise buvo balkonas; su rustais padailintais tarpulangiais ir įmantriais sandrikais, buvo dviejų aukštų su mezoninu. Jo ilgasis korpusas užėmė visą valdos perimetrą palei Vilniaus gatvę; M. Daukšos gatvėje, po šios namo trumpesnės dalies, tai pačiai valdai priklausė dar du (sujungti) mūriniai namai.

Didelis kiemas buvo neįprastos formos: iš beveik kvadratinės pagrindinės dalies į šiaurę „augo“ siauras koridorius, atsiveriantis į bendrą su kaimynu įvažiavimą. Pagrindinių įvažiavimų į kiemą buvo du – iš vienos ir iš kitos gatvės. Kieme stovėjo dar daugiau mūrinių namų, dauguma dviejų aukštų, mūriniai ir mediniai sandėliai.

Pirmus namų aukštus, kaip įprasta, užėmė krautuvės, tarp kurių buvo ir savininko manufaktūros krautuvė Vilniaus gatvėje, antrus – butai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Eljaševų šeimos penkių kambarių butas buvo antrame aukšte. Po motinos mirties namo bendraturčiais tapę trys seserys ir vienas brolis su šeimomis iki 1941 m. gyveno atskiruose butuose.

Įamžintas: tokį I. Eljaševą matė jo geras draugas M. Šagalas. / Organizatorių nuotr.

Kiemo pastatai (kurių šiandien nebeliko) buvo nuomojami sandėliams ir įmonėms. Iš įdomesnių įmonių galima prisiminti saldainių dirbtuvę ir krautuvėlę. Nepaisant M. Daukšos gatvės žydiško pavadinimo (Mėsinių gatvė), populiariausia šios gatvės gyventojų veikla buvo saldainių gamyba: tarpukariu čia veikė du saldainių fabrikai ir trys dirbtuvės. Dirbtuvė, išdidžiai vadinama: „saldainių fabrikas „Vilnius“, – priklausė Chaimui Granatui – Eljaševų kieme ji veikė nuo 1922 m. Tačiau 1932 m. valdžia nenorėjo pratęsti dirbtuvės veiklos leidimo, motyvuodama tuo, kad „menkai dirbtuvei duodamas per daug žymus pavadinimas“. Vis dėlto leidimą davė, tad „Vilnius“ ir toliau gamino saldainius. Patalpas savo manufaktūros urmo sandėliui Eljaševų kieme nuomojosi ir du garsių tarpukario Kauno namų savininkai Mozė Chaimsonas ir Borisas Šlapaberskis.

Gyvenimo istorija

Didžiulio namo šeimininkė, šeimos galva, kaip įprasta žydų šeimose, buvo Chaja-Sora Eljaševienė, mergautine pavarde Aronzon, Izraelio ir dar devynių vaikų motina, gimusi 1839 m. Abu tėvai buvo gimę Kaune. Pasakojama, kad penktadieniais šiame name susirinkdavo didelė šeima, giminės ir draugai.

Šeima buvo religinga; namuose kalbėjo jidiš, vaikai, be hebrajų, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, mokėjo lietuviškai ir rusiškai.

Izraelis buvo penktas vaikas šeimoje. Sulaukusį 10-ies jį religingi tėvai atidavė į Gruobinios ješivą Latvijoje, iš kurios jis buvo pašalintas po dvejų metų už „eretiškas“ nuotaikas, o tada išsiųstas mokytis į Šveicariją. Aukštuosius mokslus Izraelis krimto Vokietijoje: studijavo mediciną Heidelbergo ir Berlyno universitetuose, tapo gydytoju neurologu.

Gyvendamas Vokietijoje jis įsitraukė į sionistinį judėjimą ir pradėjo savo žurnalistinę bei literatūrinę veiklą. 1901–1905 m. Izraelis gyveno Varšuvoje, tapo žymiu jidiš literatūros kritiku. Bal Machšoves iškėlė į aukštumas tokius jidiš rašytojus klasikus kaip Mendelė Moicher-Sforimas (1835–1917) ir Šolom-Aleichemas (1859–1916). Eljaševo darbai, publikuoti 1910–1915 metais, sudaro penkis „Geklibe shriftn" („Rinktinių raštų“) tomus, kurių du skirti jidiš literatūros kritikai.

Paties autoriaus prašymu jis išvertė iš vokiečių į jidiš sionizmo pradininko Teodoro Herzlo 1902 m. pasirodžiusį programinį romaną „Altneuland“ („Senoji naujoji žemė“). Žinomi ir jo rusų klasikų, (tokių, kaip Ivanas Turgenevas ir Levas Tolstojus) kūrinių vertimai į jidiš kalbą.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į carinę armiją kaip karo gydytojas, vėliau nuo karinės tarnybos buvo atleistas dėl ligos ir kartu su sūnumi apsigyveno Sankt Peterburge, tuo metu jau Petrograde. Šis sunkus jo gyveno etapas nušviestas per jo draugystę su Marku Šagalu. Liko M. Šagalo piešti jo ir jo sūnaus portretai. Liko ir M. Šagalo atsiminimai apie jų bendravimą, pokalbius, gyvenimą skirtinguose ir bendruose butuose, sunkią „razruchos“ buitį ir nykstančią jauno Eljaševo sveikatą.

„Mes klajodavome dieną ir naktį. Keletą kartų jis lydėdavo mane į mano namus, o aš jį – į jojo. Kalbėdavome apie viską. Ypač – apie meną ir literatūrą. Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai“, – rašė M. Šagalas.

Organizatorių nuotr.

Revoliucijos metais jiedu dalijosi vienu butu, kur vienintelėje šiltoje patalpoje – virtuvėje – gerdavo „nesibaigiančią arbatą su kieto cukraus gabalėliu“ ir džiaugdavosi, „kai ant stalo pasirodydavo gabalas arklienos – štai tuomet būdavo šventė“. „Sėdėdavau ir piešdavau jį, gydytoją su retai užeinančiais pacientais, nykstantį kaip Don Kichotas nuo įvairių sielvartų“, – vėliau prisimins M. Šagalas.

Tuo metu Eljaševo sveikata dar pablogėjo: „Pusiau sustingęs, žalsvu, išblukusiu ir kiek per trumpu švarku, jis vaikščiodavo iš kambario į kambarį, tarsi kažko ieškodamas, vilkdamas dešinę koją ir petį“.

Į gimtąjį Kauną Elijaševas su sūnumi grįžo 1921 m. pradžioje. Kaune jis gydytojo praktikos neturėjo, gyveno tik iš literatūrinio darbo: buvo laikraščio „Di Jidiše Štime" („Žydų balsas“) literatūros skyriaus redaktorius, rašė straipsnius lietuvių ir jidiš kalba, prisidėjo prie žydų ir lietuvių kultūrų bei kultūrininkų bendradarbiavimo, įsteigė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjungą.

Sveikatai vis blogėjant, išvažiavo gydytis į Vokietiją, į Visbadeno sanatoriją. Su M. Šagalu jis vėl susitiko tik 1923 m. Berlyne, kur buvo švenčiama jo 25 metų literatūrinės veiklos sukaktis.

Mirė vos grįžęs į Kauną. Nekrologe pranešama, kad I. Eljaševas mirė 1924 m. sausio 13 d. po ilgos ir sunkios ligos. „Deja, tenka pažymėti, kad jokia lietuvių kultūros įstaiga ir joks lietuvių literatūros atstovas nelaikė reikalinga esant dalyvauti mirusiojo rašytojo laidotuvėse, tiek pasidarbavusio lietuvių ir žydų kultūriniam susiartinimui ir tiek padariusio savo tėvynės prestižui užsieniuose“, – rašoma nekrologe.

I. Eljaševo vardu buvo pavadinta senamiesčio gatvė – netoli nuo jo gimtojo namo prasidedanti Šaltkalvių gatvės atkarpa. Dabar tai – Vincento Sladkevičiaus gatvė. Tarpukariu Lietuvoje veikė Bal-Machšoveso Žydų kultūros draugija.

Broliai, seserys, giminaičiai

Iš dešimties Chajos-Soros Eljaševienės pagimdytų vaikų išaugo aštuoni. Vyriausias Izraelio brolis buvo 1861 m. gimęs Aaronas. Apie jį nieko nežinome, tik tai, kad jis nugyveno ilgą gyvenimą ir žuvo per Holokaustą Kaune 1941 m.

1866 m. gimė sesuo Chiena. Ištekėjusi už Zacharijos Šteinbergo, ji išvyko gyventi į Latviją. Chienos sūnus, Izraelio sūnėnas Aaronas Šteinbergas (1891–1975), – filosofas, gimęs Daugpilyje. 1913 m. jis daktaru laipsniu baigė filosofijos ir teisės studijas Heidelbergo universitete, 1922–1934 m. gyveno Berlyne, vėliau Londone. Rašė poeziją rusiškai ir hebrajiškai, darbus apie literatūrą ir meną. Bendravo su Levu Karsavinu ir lankė jį Kaune – atvykęs apsistodavo Elijaševų name. 1945–1967 m. A. Šteinbergas – oficialus Pasaulinio Žydų Kongreso atstovas UNESCO.

Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai.

Jo vyresnysis brolis Icchokas Nachmanas Šteinbergas (1888–1957) taip pat buvo rašytojas ir žurnalistas, rašęs rusų ir vokiečių kalbomis, taip pat jidiš. Mokėsi Maskvos ir Heidelbergo universitetuose, kur 1910 m. gavo teisės daktaro laipsnį. Buvo kairysis eseras ir pirmasis RTFSR Teisingumo liaudies komisaras 1917–1918 m. Nuo 1923 m. taip pat gyveno Berlyne, 1933–1939 m. – Londone, nuo 1943 m. – Niujorke.

Po Chienos ėjo sesuo Rachelė, gimusi 1867 m., žuvusi 1943 Kauno gete. Kartu su vyru Moše Ichaku Berlinu vienintelė iš visų jaunųjų Eljaševų turėjo šešis vaikus: Izekielį, Jakobą, kuris mirė vos 20-ies, Mordechajų, Rivką (Rebeka), kuri ištekėjo už fabriko savininko Isako Avrako ir išvyko gyventi į Mažeikius, mirė 1943 m. tremtyje Altajaus krašte; Esterą (po vedybų – Vitenbergienė) ir Jegudą Eidelį. Berlinų šeima gyveno šiame name.

1869 m. balandžio 6 d. gimė brolis Moisiejus, legendinis grosmeisteris, miręs vos 50-ies, 1919 m. 1894 m. jis išvyko iš Kauno į Daugpilį, kur ir prasidėjo jo, kaip šachmatininko, karjera. Studijavo Berno universitete, Šveicarijoje, pelnė tarptautinę reputaciją šachmatų turnyre Davose, o XX a. pradžioje apsigyveno Miunchene. 1909 m. Moisiejus grįžo į Kauną, toliau dalyvavo Rusijos ir užsienio šachmatų turnyruose.

Pirmojo pasaulinio karo pradžia užklupo Moisiejų Manheime, Vokietijoje, kur jis dirbo kaip Rusijos žiniasklaidos korespondentas (ir šis brolis buvo literatas), buvo areštuotas ir apkaltintas šnipinėjimu (nes maudėsi Reine netoli strategiškai svarbaus tilto); paleistas tik įsikišus Amerikos konsului, išvyko į Šveicariją.

1872 m. gimusi sesuo Šeina ištekėjo už Šemero Friedmano, legendinio Pinsko priemiesčio Karlino rabino Davido Friedmano, žinomo kaip Karlino Davidas, sūnaus. 1892 m. jiems gimė sūnus Šmuelis (Samuilas). Š. Friedmanas augo Kaune, šiame name, studijavo teisę Maskvos, Kyjivo ir Charkivo universitetuose. 1927 m. gavęs teisės daktaro laipsnį Tulūzos universitete, grįžo į Kauną, dirbo advokatu, kaip valdytojas tvarkė visus reikalus, susijusius su šiuo po senelės mirties šeimos paveldėtu namu, kuriame, M. Daukšos gatvės pusėje, ir gyveno, kol 1936 m. išvyko į Palestiną. Po karo Š. Friedmanas padarė diplomatinę karjerą: buvo Izraelio ambasadorius Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Sovietų Sąjungoje, Izraelio JT delegacijos narys. Šis Bal-Machšoveso sūnėnas nuo jaunystės taip pat pasižymėjo kaip rašytojas, pasirašinėjęs motinos pavarde – Eljaševas.

Gromeisteris: garsus šachmatininkas M. Elijaševas. / Organizatorių nuotr.

Sesuo Esterą Eljaševaitė, pagal antrąjį vyrą Veisbartienė, gimusi 1878 m., taipogi buvo literatė, studijavo Leipcigo ir Heidelbergo universitetuose, 1906 m. Berno universitete Šveicarijoje gavo filosofijos daktarės laipsnį. Ji, beje, laikoma pirmąja moterimi iš Lietuvos, įgijusia filosofijos srities mokslo laipsnį. Esteros Veisbartienės 60-mečio proga laikraštyje „Apžvalga“ publikuotame straipsnyje „Rašytoja ir kultūrininkė“ jo autorius, „Žydų balso“ redaktorius Ruvimas Rubinšteinas rašė: „Ji visų pirma imponuoja savo žiniomis. Ji daug mokėsi jauna būdama ir dar dabar tolydžio mokosi, studijuoja. Ji pasižymi nepaprastu žydų talmudisto stropumu, nepaprastu mokslo ir žinių troškuliu. Ji be paliovos mokosi, ji visuomet susirūpinusi kokia nors problema, kuri kamuoja jos protą. Jos kultūrinių interesų diapazonas yra nepaprastai platus. Pagal savo specialybę ir polinkius ji yra filosofė. Nuolatiniai jos tyrimų objektai yra giliosios visatos problemos, žmogaus mintijimas ir kūryba, intelektas ir etika. Bet ji domisi viskuo, kas kuriama kultūros pasaulyje, ypač žydų kultūros pasaulyje“.

E. Veisbartienė minima pirmiausia kaip literatūros, dailės ir teatro kritikė. Ji taip pat pasižymėjo kaip pedagogė ir švietimo organizatorė. Neramius karo ir revoliucijų metus, kaip ir brolis, praleidusi Petrograde, įsitraukė į „folkistų“ veiklą, skaitė paskaitas 1919 m. įsteigtame Petrogrado Žydų liaudies universitete. 1921 m. grįžo į Kauną, prisijungė prie 1920 m. įsteigtos draugijos „Aukštesniems mokslams žydų tarpe skleisti“, tapo jos valdybos pirmininkė ir tais pačiais metais įsteigė Žydų Aukštuosius kursus Kaune. Pirmąją kursų paskaitą 1921 m. rugsėjo 1 d. rotušėje skaitė Izraelis Eljaševas. 1926 m. Žydų Aukštieji kursai tapo Žydų liaudies universitetu, vėliau jo veikla nutrūko. Žinoma, kad E. Veisbartienė dalyvavo 1925 m. rugpjūtį Berlyne vykusioje konferencijoje, kurioje buvo įsteigtas Žydų mokslo institutas (YIVO), kurio vienas iniciatoriumi buvo jos sūnėnas A. Šteinbergas. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos fonde saugoma stebuklingai išlikusi E. Eljaševaitės-Veisbartienės asmeninių dokumentų kolekcija. Moteris visą laiką gyveno minėtame name, kol 1941 m. žuvo Kauno gete.

Jauniausias I. Eljaševo brolis Boruchas (Borisas) Eljaševas buvo gimęs 1883 m. Jis irgi buvo įgijęs daktaro laipsnį, bet vertėsi radijo aparatų prekyba: turėjo prekybos kontorą iš pradžių gimtajame name, kur ir gyveno, vėliau – Laisvės alėjoje (šiandien Laisvės al. 80/ Maironio g.), kaip Belgijos firmos „Radio Siera“ generalinis atstovas Lietuvoje. B. Eljaševas ir jo šeima sovietų ištremti 1941 m. birželio 14 d. Žmona Rachilė žuvo 1942 m. Altajaus krašte, jis pats – 1943 m. Novosibirsko srityje. Vaikų likimas nežinomas.

I. Eljaševo sūnus Solomonas, žinomas rusišku vardu Nikolajus, šeimoje vadintas Alia, po tėvo mirties liko gyventi Berlyne, iš kur 1938 m. nacių buvo deportuotas į Lietuvą, nes buvo Lietuvos pilietis. Poetas ir teatro režisierius S. Elijaševas 1939 m. Vilniuje įkūrė Žydų teatrą ir jam vadovavo. Žuvo Vilniaus gete.

---

Atminimo renginys

Sausio 15 d. 17 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18) Kauno žydų bendruomenė kviečia į žydų rašytojo, pirmojo jidiš literatūros kritiko Izraelio Eljaševo (Bal-Machšoveso) 100-ųjų mirties metinių minėjimą. Renginio viešnia – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro vyresnioji tyrėja Julijana Andriejauskienė supažindins su savo vykdomais dr. I. Eljaševo ir jo sesers dr. E. Veisbartienės kūrybos ir veiklos tyrinėjimais. Renginį ves dr. M. Oniščik.

Skausmingi likimai

Dar vienas medinukas 1924 m. buvo pastatytas viršutiniame Parodos gatvės sklype, kurį 1923 m. įsigijo broliai Stepas ir Vaclovas Dumčiai (du iš keturių brolių). Vieno aukšto namelyje buvo du butai su atskirais įėjimais namo galuose. Šio namo nebeliko dar 1936 m., kai sklypas buvo parduotas, padalytas į dvi dalis ir užstatytas naujais daugiabučiais.

Vieną sklypo dalį nusipirko du pulkininkai Balys Giedraitis ir Kazys Oželis. Jų didelis modernistinis namas (Parodos g. 21), pastatytas pagal inžinieriaus architekto Algirdo Šalkauskio projektą, buvo baigtas 1936 m. pabaigoje. Du dideli butai, po vieną kiekviename aukšte, buvo skirti namo savininkų šeimoms ir tik vienas cokolinio aukšto butas buvo nuomojamas.

Abu namai buvo projektuojami ir statomi vienu metu ir statybos inspektorius reiškė susirūpinimą, kad „tarp abiejų besistatančių trobesių nėra architektoninio darnumo“.

Lietuvos kariuomenės savanoris-kūrėjas pulkininkas B. Giedraitis (1890–1941) karinį išsilavinimą įgijo Maskvoje. 1923 m. baigęs Aukštuosius karininkų kursus, buvo paskirtas Lietuvos karo atašė Čekoslovakijoje, Latvijoje ir Estijoje, 1930 m. – prezidento Antano Smetonos adjutantu. Tais pačiais metais tapo krašto apsaugos ministru. 1934 m. B. Giedraitis buvo prezidentūros karinio kabineto viršininkas, 1935–1940 m. – Vidaus reikalų ministerijos generalinis sekretorius.

Medicinos mokslų daktaras, pulkininkas K. Oželis (1886–1960) – Sankt Peterburgo karo medicinos akademijos absolventas. 1918 m. grįžęs į Lietuvą dirbo šalia tėviškės, Švėkšnoje, čia įkūrė ligoninę. 1920 m. jis persikėlė į Kauną, iki 1939 m. vadovavo Karo ligoninei, 1939–1944 m. – Kauno klinikoms. Prahoje ir Paryžiuje studijavo teismo mediciną.

Atėję sovietai namą nacionalizavo. Pulkininkas B. Giedraitis buvo suimtas ir 1941 m. birželio 26 d. sušaudytas Červenėje. Dokumentai liudija, kad K. Oželis nacių okupacijos metais gyveno šiame name, rūpinosi jį atgauti. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Jo atminimui skirta memorialinė lenta atidengta 2005 m. ant Karo ligoninės pastato Vytauto prospekte.

Siekta darnos

Prie B. Giedraičio ir K. Oželio namo prisiglaudęs Antano Novicko namas (Parodos g. 23). Jį projektavo pats savininkas, techninę priežiūrą vykdė inžinierius Teodoras Reingardas.

Abu namai buvo projektuojami ir statomi vienu metu ir statybos inspektorius reiškė susirūpinimą, kad „tarp abiejų besistatančių trobesių nėra architektoninio darnumo“. Pastatytas namas buvo greitai parduotas iš Panevėžio į Kauną atsikėlusiai Bertai Gutmanienei. Namas dar buvo nenutinkuotas ir savivaldybė paragino naują savininkę nudažyti namo fasadą, „derinant spalvą su kaimyninių namų“.

Likimas: modernistinį pastatą Parodos g. 21 savo šeimoms statęsi du Lietuvos kariuomenės pulkininkai jaukiais namais džiaugėsi tik kelerius metus. / M. Oniščik nuotr.

Name buvo trys butai, šildomi krosnimis. Tuo metu centrinėje miesto dalyje jau retai kas statė namus be centrinio šildymo, bet štai karo metu šios krosnys labai pravertė – daugeliu atvejų jos buvo patikimesnis šildymo būdas. Prasidėjus nacių okupacijai, namo pastogėje buvo įrengta slėptuvė, kur slėpėsi B. Gutmanienės šeima ir kiti iš geto pasitraukę žydai.

Garsūs nuomininkai

Medinukai – net trys – kadaise stovėjo ir gatvės pradžioje. Vienas jų, su krautuve, buvo pačiame Parodos ir K. Donelaičio gatvių kampe; kitas, su didele veranda, – gatvės posūkyje, trečias – viršutiniame didelio sklypo kampe. Šį sklypą iš buvusių savininkų Smolenskių 1931 m. nusipirko žinomi verslininkai Frida ir Naftalis Vaintraubai, valdę Kauno ponių mėgstamą audinių parduotuvę ir moteriškų drabužių „konfekcioną“ (drabužių siuvimo dirbtuvę) „Fru Fru“ Laisvės alėjoje.

Nugriovę kampinį medinuką, tais pačiais 1931 m. jie pasistatė naują mūrinį trijų aukštų namą (Parodos g. 1) pagal inžinieriaus Borucho Klingo projektą. Švelniai suapvalintas namo kampas buvo suprojektuotas taip, kad atitiktų Žemės ūkio rūmų kampą. Du pastatai kartu sudarė mažos gatvelės, kurios gale buvo numatyta pastatyti laiptus į Parodos kalną, vartus. Pirmame namo aikšte buvo trys krautuvės: viena pačiame suapvalintame kampe ir dvi prie Parodos gatvės.

Šiame name butus nuomojo vienas Lietuvos komercijos banko steigėjų ir vadovų, Lietuvos banko valdybos narys. dr. Leontijus Soloveičikas, Čia 1938–1939 m. gyveno žurnalistas iš Vokietijos Viktoras Zinghausas, kurio knygą Kaune išleido Makso ir Helenos Holcmanų „Pribačio“ knygynas.

Slėptuvė: nacių okupacijos metais kukliame name Parodos g. 23 slėpėsi Kauno žydai. / M. Oniščik nuotr.

Ką tik pastatytame name butą išsinuomojo Mačiūnų šeima su gimusia prieš metus dukrele Nijole. Čia gimė „Fluxus“ judėjimo kūrėjas Jurgis Mačiūnas (1931–1978). Jo tėvas Aleksandras Mačiūnas (1902–1954) buvo elektrotechnikos inžinierius, Šarlotenburgo aukštosios technikos mokyklos Berlyne absolventas, kurį laiką dirbo Vokietijoje ir į Lietuvą grįžo kaip „Siemens“ bendrovės atstovas. Jis taip pat dėstė Aukštesniojoje technikos mokykloje ir VDU Technikos fakultete. Motina Leokadija (Lilė) Saikauskaitė-Matulionienė-Mačiūnienė (1903–2003) buvo Olgos Dubeneckienės mokinė, Valstybės teatro baleto artistė.

Sovietams nacionalizavus namą, Mačiūnai buvo priversti išsikraustyti. 1944 m. šeima pasitraukė į Vakarus. J. Mačiūno atminimui 1998 m. buvo atidengta memorialinė lenta, o 2017 m. K. Donelaičio gatvės, Parodos gatvės ir Vytauto prospekto sankryža buvo pavadinta Jurgio Mačiūno aikšte. Ji vienintelė Lietuvoje aikštė, į kurią negali patekti pėstieji.

Dar vienas Parodos gatvėje išlikęs autentiškas medinukas (Parodos g. 17) su retu Kaune valminiu stogu, įsprūdinėmis langinėmis ir įstiklinta veranda buvo pastatytas 1923–1924 m. tuomečių sklypo savininkų Antano ir Antaninos Jankauskų.

Nuo gatvės prie namo šiandien veda apgriuvę laiptai. 1924 m. šalia išdygo dar ir molinis (molio apdrėbtų medinių konstrukcijų) vieno aukšto namukas (Parodos g. 19), kuriame Jankauskai planavo įrengti krautuvę ir dirbtuvę-šaltkalvę. Inžinieriaus Vaclovo Višniausko suprojektuotas namas buvo be jokių patogumų, turėjo langines, rustais dekoruotus kampus ir nusklembtais galais stogą. 1931 m. parduotas, o vėliau ir perstatytas, jis gal ir prarado savo pradinį žavesį, bet vis dar liudija ankstyvo Parodos gatvės užstatymo paprastumą. 1938–1939 m. čia veikė studentų skalbykla ir cheminė valykla „Švara“.

Atokiau: F. Vizbaro Raudonoji pilaitė šiandien pasiekiama tik nuo Parodos kalno. / Marijos Oniščik nuotr.

Tai pačiais 1924 m. A. Jankauskienė paprašė leidimo nukirsti jos kieme augusį ąžuolą, kuris, anot jos, „gresia nusigriauti ir tokiu būdu gali užsiversti ant mūsų namukų“. Tais laikais kirsti mieste medžius taip paprastai neleisdavo ir dėl šio ąžuolo kilo ginčas. Savivaldybės Sodininkystės dalies vedėjas apžiūrėjęs rado, „jog ąžuolas yra visai tvirtas ir nugriovimo jokio pavojaus nėra, tik kliudo įvažiavimui į kiemą“. Tačiau inžinierius Feliksas Vizbaras teigė, kad ąžuolas „iš senų laikų sužeistas ir pradėjęs pūti laiku statybos“, kai buvo pažeistos jo šaknys, ir „per tai toks medis negali būti pagražinimu gatvės“. Tačiau, matyt, sodininkų nuomonė nugalėjo ir ąžuolo kirsti neleido.

Nuo Parodos gatvės į naują Vizbarų valdą vedė takas su laiptais, dėl kurio architektas įsivėlė į konfliktą su kaimynėmis, nes ant to tako stovėjo jų tvartas ir išvietė.

Vienintelį Parodos gatvėje likusį ikikarinį medinuką (Parodos g. 13) šiomis dienomis baigia renovuoti. Anot jį nusipirkusios Paulinos Grabauskienės, dengtas gontais trijų langų namukas su atviru prieangiu buvo pastatytas „prieš Didijį karą“. Nauja savininkė 1924 m. namuką padidino, pagražino, pristatė mansardą su balkonu, šlaitą prie gatvės sutvirtino betono sienelė su vedančiais į prieangį laiptais.

Sklypas, kaip ir kiti šios gatvės pusės sklypai, siekė Parodos kalną ir viršutinę jo dalį; jį tais pačiais metais žmonos Olimpiados vardu iš P. Grabauskienės nusipirko F. Vizbaras, vadovavęs jos namo perstatymo darbams.

Senas: prieš vadinamąjį Didįjį karą statytas medinukas Parodos g. 13 po remonto šiandien atrodo jau kiek kitaip. / Marijos Oniščik nuotr.

Nuo Parodos gatvės į naują Vizbarų valdą vedė takas su laiptais, dėl kurio architektas įsivėlė į konfliktą su kaimynėmis (P. Grabauskienė gyveno su dukra Jadvyga), nes ant to tako stovėjo jų tvartas ir išvietė.

Kuklus: moliu apdrėbtų medinių konstrukcijų namas Parodos g. 19. / Marijos Oniščik nuotr.

Praėjo dešimtmetis, kol F. Vizbaras pastatė ant kalno raudonų plytų vilą, žinomą, kaip „Raudonoji pilaitė“ (skirtingai nuo netoliese dar aukščiau stovėjusios „Baltosios pilaitės“). Žemutinį sklypą jau valdė Aleksandras ir Stefanija Paulavičiai, modernėjančioje Parodos gatvėje nebeliko tvartų, o miesto vandentiekiui ir kanalizacijai pasiekus gatvę, savivaldybė aktyviai kovojo su kiemuose likusiomis būdelėmis. Šiandien „Raudonąją pilaitę“ galima pasiekti tik nuo Parodos kalno, nes tako su laiptais nebėra.

Vilos ir vištos

Perkūno alėjos užstatymas prasidėjo per nesusipratimus. Pagal 1923 m. patvirtintą Kauno miesto planą, visas Ąžuolynas tarp Tunelio gatvės ir Vydūno alėjos turėjo likti neužstatytas „kaip miesto parkas ir šaltinis gero oro visam Kaunui“. Tačiau Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) valstybei priklausančią būsimo parko dalį jau buvo pradėjusi parceliuoti – dalyti į sklypus ir juos nuomoti nusipelniusiems asmenims ir organizacijoms.

Nors pati Perkūno alėja buvo „suplanuota be Miesto Statybos Komisijos sutikimo“, statybos leidimų niekas atšaukti nesiryžo, tad galiausiai 1926 m. gatvė buvo įteisinta. Tiesa, Statybos Komisija dar 1929 m. čia projektuojamų namų likimą palikdavo spręsti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Statybos inspekcijai.

Pirmieji išdalyti sklypai buvo labai dideli. Naujakuriai statė kuklius medinius namukus, kuriuos išdidžiai vadino vilomis, ūkiniuose pastatuose laikė vištas, puoselėjo sodus, o likusius plotus toliau parceliavo. Taip alėja pamažu pildėsi skirtingos stilistikos pastatais. Toliau nuo parko, kur sklypai buvo dalijami vėliau, iki 1939–1940 m., dygo modernistiniai namai, o ir pokario Lietuvoje jų stilistika nėmaž nepasikeitė.

Nuo XX a. pabaigos stebime, kaip beatodairiškai užstatomas kiekvienas dar laisvas, o jei ne laisvas, tai nuo senųjų namų išlaisvinamas plotelis. Nes, neskaitant trijų skirtingų epochų Sporto komplekso statinių, tik trys Kultūros paveldo teritorijoje esančios alėjos pastatai iki šiol buvo įrašyti į Kultūros paveldo registrą.

Šiandien prestižinė alėja kimšte prikimšta neskoningų „rūmų“ ir „bunkerių“, kurių sienas senųjų namų gyventojai priversti matyti priešais savo langus, savo kiemuose ir soduose.

Pirmieji gyventojai

Pirmą numatyto parko sklypą, „kame yra dar daug medžių“, gavo Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“. Tačiau savo namo (Perkūno al. 6) statybą pavasarininkai pradėjo rūpintis tik 1932 m., o pastatė per keturis mėnesius – iki 1935 m. pabaigos.

Tik trys Kultūros paveldo teritorijoje esančios alėjos pastatai iki šiol buvo įrašyti į Kultūros paveldo registrą.

Projektą, kurį inžinierius Antanas Bistrickas sukūrė „dovanai“, net du kartus buvo grąžinę perdaryti. A.Bistrickas dirbo Kauno arkikatedrai, kurios klebonas, „Pavasario“ sąjungos įkūrėjas kan. Povilas Dogelis, kuravo statybas.

Namas išėjo nuobodžiai modernistinis – tokio tipo simetriniai fasadai su trijų siaurų juostų laiptinės vertikale, aukštu portalu ir karnizais paryškintu horizontalumu tuo metu Kaune buvo paplitę. Priešais namą 1938 m. pastatytas medinis kryžius 1940 m. spalį okupantų buvo nuverstas.

Medinė vila (Perkūno al. 10) kaimynystėje priklausė kitam Perkūno alėjos senbuviui – gydytojui Konstantinui Nekvedavičiui. Anuomet didžiulis sklypas plytėjo Perkūno alėjos ir Parko (būsimosios Vaižganto) gatvių sankirtoje. Išliko savininko inicialais pažymėti tvoros varteliai su betoniniais stulpais ir dekoratyvinėmis vazomis.

M. Oniščik nuotr.

Bajoras K.Nekvedavičius (1886–1967) gimė Biržuose, Kaune gyveno nuo 1907 m. „Dainos“ draugijos aktorius ir dainininkas, diplomuotas farmacininkas, Lietuvos kariuomenės savanoris sklypą Perkūno alėjoje gavo už nuopelnus Lietuvai. 1931 m. jis baigė ir Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą – gavo gydytojo diplomą. 1944 m. su žmona Matilda pasitraukė į Vokietiją.

1932 m. K.Nekvedavičius planavo pastatyti ūkinį pastatą su garažu ir butu. Net trys projektai buvo parengti, kol pastatas virto gyvenamuoju kotedžu, o ūkinį pastatą su garažu ir sargo kambariu viso šio sumanymo autorius architektas Bronius Elsbergas suprojektavo atskirai. Deja, dėl nežinomų priežasčių, nė vienas jų nebuvo pastatytas.

Dar vieną sklypą šioje gatvės pusėje 1926 m. gavo „varpininkas“, Vyriausiojo tribunolo skyriaus pirmininkas Motiejus Čepas (1866–1962). Deja, jo originalus medinis namelis, 1927 m. suprojektuotas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, neišliko. Jis buvo vieno aukšto su pastoge, nusklembtų galų stogu, su liaudiškomis langinėmis, turėjo retus tuo metu visus patogumus. Landsbergių šeima su M.Čepu giminiavosi: M.Čepas buvo vedęs Onos Landsbergienės tetą, Jono Jablonskio seserį Mariją. Šiandien namelio vietoje – tik automobilių stovėjimo aikštelė.

Skirta sportui

Prasukę pro sklypą, kuriame būta Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Vyriausiojo tribunolo skyriaus pirmininkui Motiejui Čepui projektuoto medinio namelio, pasiekiame Kauno radiofono valdas, paveldėtas iš carinės Kauno tvirtovės, kuriai kadaise priklausė visas šis kvartalas.

Kitoje alėjos pusėje išliko vienas tvirtovės pastatas, kuriame tarpukariu buvo įsikūrusios Šarvuočių bataliono dirbtuvės (Perkūno al. 3). Raudonų keraminių plytų namas su baltintais piliastrais ir trikampiais frontonais įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip Kauno ąžuolyno sporto statinių komplekso dalis.

Stadionas ir sporto aikštynas, kuriame žiemą buvo išliejama čiuožykla, buvo neatsiejami nuo Perkūno alėjos pradžios. Pirmasis Kauno stadionas Ąžuolyne atsirado anksčiau už Perkūno alėją. Stadionas su medinėmis tribūnomis buvo įrengtas 1924 m. Stepono Dariaus, kuris tuo metu buvo Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos pirmininkas, iniciatyva. 1934–1935 m. stadionas buvo modernizuotas, o 1968 m. pradėta kalbėti apie naujo stadiono statybą.

Statybos prasidėjo 1970-aisiais ir tęsėsi aštuonerius metus. Trijų architektų grupė (Algimantas Alekna, Jonas Putna ir Boleslovas Zabulionis) suprojektavo brutalizmo stiliaus statinį su atviromis gelžbetonio tribūnų konstrukcijomis. Šios į Kultūros paveldo registrą įrašyto objekto vertingosios savybės buvo prarastos per ką tik pasibaigusią ketverius metus trukusią rekonstrukciją.

Rekonstruota ir į Kultūros vertybių registrą įrašyta legendinė Sporto halė (Perkūno al. 5), šį kartą – grąžinant jai originalias fasadų formas, prarastas 1961 m. Pirmoji Europoje specialiai krepšiniui skirta halė buvo skubiai pastatyta sporto aikštyne, rengiantis 1939 m. trečiajam Europos krepšinio čempionatui, kuriame Lietuvos rinktinė antrą kartą iš eilės tapo Europos čempione. Ta proga, „sąryšy su būsimomis Europos krepšinių pirmenybėmis“, artimiausi Perkūno alėjos gyventojai buvo raginami sutvarkyti savo kiemus ir tvoras.

Metalo sijomis sutvirtinta halės struktūra dengta keturiomis plieno arkomis, tarp kurių įkomponuoti šeši stoglangiai. Konstrukcijos autorius – inžinierius Anatolijus Rozenbliumas. Halės statybos metu vertėju ir juridiniu patarėju dirbęs Juozo Naujalio sūnus Tadas Naujalis vėliau stebėjosi „buvusiu entuziazmu tų darbininkų, inžinierių, technikų, kurie naktimis sėdėjo prie brėžinių, o po to iš paprastų metalinių konstrukcijų per keletą mėnesių pastatė sportinį statinį – milžiną“. Vis dėlto laiko ir lėšų stoka padarė savo: sportuoti šiame pažangios konstrukcijos statinyje iš pradžių teko be šildymo ir vandentiekio.

P.Rusecko vilos likimas

Vienu pirmųjų Perkūno alėjos gyventojų tapo atsargos majoras Petras Ruseckas (1883–1945) – lietuviškos spaudos platintojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, vienas Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjų, Steigiamojo Seimo narys, vienas Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų, 1922–1925 m. žurnalo „Karys“ redaktorius, Šaulių sąjungos centro valdybos narys, Kauno miesto tarybos narys, Kauno savivaldybės Socialinės apsaugos skyriaus vedėjas. Šį pareigybių ir nuopelnų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

M. Oniščik nuotr.

Jaunystėje mokslų nebaigęs P.Ruseckas įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Visą gyvenimą linko prie publicistikos ir istorijos, prie kurios nemažai prisidėjo rinkdamas ir leisdamas knygnešių, Pirmojo pasaulinio karo ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvių prisiminimų knygas.

Gavę didelį trikampio formos sklypą prie pat sporto aikštyno, Petras ir Marija Ruseckai pasistatė jo krašte medinę romantiško stiliaus vilą, kurioje vadinamajai liaudiškai medinei architektūrai būdingi elementai buvo derinami su ankstyvojo art deco detalėmis.

Namą 1928 m. suprojektavo inžinierius Aleksandras Gordevičius. Atviras prieangis su geometrinės formos kolonėlių portiku, platėjantys lenkti laiptai, dekoratyvinės vazos prie jų, įstiklinta veranda ir bokštelis su stiebu – visa tai kartu su interjero detalėmis sudarė tikro romantiško dvarelio įvaizdį.

1935 m. Ruseckai išsiskyrė, namas liko žmonai, o vyras nuomojosi butus įvairiose Kauno vietose. Paskutinė tokia vieta buvo medinukas K.Donelaičio gatvėje (K.Donelaičio g. 5). Ant namo, iš kurio, pragyvenęs vos kelis mėnesius, 1940 m. P.Ruseckas išsikėlė į Vilnių, yra memorialinė lenta. 1944 m. Vilniuje P.Ruseckas buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties, o po metų žuvo Karagandos lageryje.

Mūsų dienomis tragiškas likimas ištiko ir P.Rusecko vilą Perkūno alėjoje. 2015 m. apleistą namą nusipirko Artūras Dankovskis. Tada namas buvo priskirtas ketvirtai kultūrinės vertės kategorijai kaip turintis vertingųjų savybių, kurių vis dėlto neužteko įtraukti į Kultūros vertybių registrą kaip atskirą saugotiną objektą. 2020 m. rudenį naujasis savininkas namą nugriovė.

Tai paradoksalus (bet ne vienintelis) mūsų paveldosaugos (ne)veikimo pavyzdys, kai, nustatant pastato teisinės apsaugos statusą, formaliai fiksuojama jo atskirų detalių vertė, bet ignoruojama bendra istorinė ir architektūrinė reikšmė. Šiuo atveju net trys aspektai – pirma, kad namą pasistatė ir jame gyveno svarbus Lietuvos kultūrai ir istorijai asmuo; antra, kad namą projektavo vienas žymiausių tarpukario architektų, ir trečia, kad šios specifinės XX a. trečiojo dešimtmečio architektūrinės stilistikos namų Lietuvoje buvo mažai pastatyta ir dar mažiau išliko, – sudaro daugiau nei pakankamą pagrindą namo apsaugai nuo naujadarų saugotinoje teritorijoje mėgėjų.

Po visuomenėje kilusio pasipiktinimo namas vis dėlto buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, taip sakant, po mirties (kas, deja, gali tapti įprasta praktika, prisimenant, kiek kartų teko dalyvauti tikrai vertingų Kauno pastatų „laidotuvėse“), o teismas įpareigojo savininką jį atstatyti.

Išlikęs detalus namo projektas, kuriame net dekoratyvinė vaza nupiešta paties architekto ranka, leistų tai padaryti, tačiau viešumoje pasirodęs „G.Natkevičiaus ir partnerių“ projektas numato prie romantinės vilos „mažiausiai matomoje“ nuo gatvės vietoje pristatyti naujadarą.

Pastatytas per du mėnesius

1931 m. Ruseckai pradeda rūpintis savo sklypo parceliacija: rašo, kad užstatyti tokį didelį sklypą neturi lėšų, o naudoti jį „vien pigių daržovių sodinimui“ neapsimoka. Po ilgo svarstymo buvo leista suskaldyti sklypą į tris dalis „su sąlyga, kad tuose sklypuose bus pastatytos vilos“. Tačiau tais pačiais metais atsirado tik vienas medinis namas (Perkūno al. 7) kitame sklypo pakraštyje. Tiesa, projekte, kurio autorius – statybos technikas Vsevolodas Kopylovas, tuo metu studijavęs architektūrą Prahoje, buvo tikra vila su bokšteliu ir aukštu dvipakopiu mansardiniu stogu, dengtu, kaip ir P.Rusecko vila, dažytos skardos kvadratiniais lakštais.

Gavę didelį trikampio formos sklypą prie pat sporto aikštyno, Petras ir Marija Ruseckai pasistatė jo krašte medinę romantiško stiliaus vilą.

Įėjimas turėjo būti papuoštas kolonėlėmis ir mažu trikampiu frontonėliu; tokios pat kolonėlės ir stogelis su frontonėliu buvo numatyti virš įėjimo esančiam balkonui. Į šalia buvusį sporto aikštyną žvelgė įstiklinta veranda ir atvira terasa antrajame aukšte. Name buvo suplanuoti du butai su voniomis.

Namas buvo pastatytas per du mėnesius, tiesa, be bokštelio, kurį statybos prievaizdai traktavo kaip trečią aukštą, mediniuose namuose neleistiną. Nebuvo ir fasado dekoracijų, tik ant kolonėlių parimęs balkonas. Į atvirą prieangį vedė į gatvę išsikišę laiptai, kuriuos tučtuojau liepta pašalinti. Mansardinis stogas buvo dengtas paprasta skarda. Už projekto nesilaikymą savininkas Jonas Dailidonis, kaip anuomet teisės aktai reikalavo, buvo nubaustas nedidele 10 litų bauda arba viena para arešto. 1933 m. namą iš J.Dailidonio nusipirkęs pulkininkas Pranas Mikštas antrojo aukšto terasą įstiklino. Vėliau vietoje pirmojo aukšto verandos buvo įrengta krautuvė, veikusi ir sovietmečiu, o virš antrojo aukšto vėl atsirado atvira terasa. Namą paveldėjo P.Mikšto šeima, iš kurios jį nusipirko architektas Audrys Karalius, radęs viduje tarpukario daiktų ir interjero detalių.

Namus Perkūno alėjoje projektavo geriausi jaunosios kartos tarpukario architektai: Vytautas Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo du (o gal ir tris) namus, Stasys Kudokas – tris, o daugiausia namų čia suprojektavo (ankstesnėse teksto dalyse matėme, kad ne visi jo projektai buvo įgyvendinti) architektas Bronius Elsbergas.

Atpažįstama stilistika

Grįžkime į alėjos pradžią, kur stovi 1933 m. B.Elsbergo suprojektuotas trijų aukštų namas (Perkūno al. 1 / Sporto g. 2). Namo bendraturčiai buvo Petras Vysockis ir Baronų šeima: lietuvių–rusų kalbų žodyno autorius, 3-iosios gimnazijos direktorius Jonas Baronas (1873–1952) ir mokytoja, visuomenės veikėja, restorano „Metropolis“ savininkė Elena Baronienė (1883–1961). Jų sūnus Vytautas (1902–1990) buvo gydytojas ginekologas, tuo metu VDU dėstytojas.

Apie E.Baronienę žinoma, kad ji studijavo Sankt Peterburge, Lechafto ir Bestuževo aukštuosiuose moterų kursuose, Fizikos–matematikos fakultete. Dirbo mokytoja Rygoje, Liepojoje, Zubovų Medemrodės dvaro mokykloje, Ukmergės gimnazijoje, kur įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių. Nuo 1926 m. gyveno Kaune, mokytojavo dr. Justino Tumėno brandos kursuose suaugusiesiems, kurie veikė Kudirkos mokyklos patalpose Trakų gatvėje. 1929 m. ji buvo išrinkta Pažangiųjų moterų sąjungos centro valdybos pirmininke.

Namo architektūroje lengvai pastebimi B.Elsbergo mėgstami elementai: į fasadų kampus sustumti langai, raudonų plytų apdaila, laiptinių iškyšos sukabintos su pagrindiniu tūriu dekoratyvinėmis traukomis, durys papuoštos dviem juostelėmis horizontaliai perbrauktais apskritimais (ne visos durys išliko). Toks pat perbrauktų apskritimų motyvas dominavo neišlikusioje tvoroje su vartais ir varteliais.

Neišliko ir virš pagrindinės įeigos buvusios lodžijos ir B.Elsbergo braižui būdinga tamsi apvadų, o kai kur, pakeitus langus, – ir rėmų spalva.

Priekyje prie namo buvo pristatytas garažas, ant kurio įrengta terasa, šone – speciali vieta, plane pažymėta kaip rūkomasis. Namas turi dvi laiptines, kurių viena kampinė – retos Kaune modernistinės vadinamosios termometro formos. Pastatas išskirtinis dar ir tuo, kad yra architekto pasirašytas: įdėmiai apžiūrėję namą, kampe galite rasti lentelę su kūrėjo pavarde.

Spalva ir detalės

B.Elsbergo autorystei priklauso ir Elenos Barkauskienės kotedžas (Perkūno al. 19), suprojektuotas 1937 m., bet užbaigtas tik 1939 m. Dviejų aukštų su mansarda vienbutis namas aukštu čerpių stogu projekte buvo nuspalvintas šviesia kremine spalva, su pilku cokoliu ir architekto braižui būdingomis tamsios spalvos detalėmis.

Buvusioje Perkūno aikštėje rasime dar vieną B.Elsbergo kūrinį – vieno aukšto medinį kotedžą (Perkūno al. 35), suprojektuotą ir pastatytą 1936 m. Kauno apygardos teismo teisėjui Steponui Vazbiui (1893–1956). Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto absolventas S.Vazbys Kauno apygardos teisme dirbo 1919–1940 m., buvo paskirtas teismo pirmininku. Šiame name S.Vazbio šeima gyveno, kol jo neužėmė nacių kareiviai, kurie kuro stygių kompensuodavo degindami baldus ir duris. Laimei, langų rėmai ir grindų parketas išliko. 1944 m. savininkai pasitraukė į Vakarus. Nacionalizuotas namas po karo buvo parduotas kitai šeimai.

M. Oniščik nuotr.

B.Elsbergo stilius ir čia atpažįstamas iš ypatingo skaidymo langų kampinės padėties. Projekte namas buvo nuspalvintas vos vos juntama šviesia kremine spalva, langų apvadai, fasado viduryje sudarantys tarytum fachverko imitaciją, kaip įprasta, tamsūs. Šiandien matome baltas linijas žaliame fone. Prie namo yra sodas, kuriame auga S.Vazbio sodintos obelys.

Banko tarnautojų kolonija

Žinomiausias B.Elsbergo kūrinys Perkūno alėjoje – banko tarnautojų namų vadinamoji kolonija (Perkūno al. 52–64). Septyni Lietuvos banko tarnautojai: Stasys Gaigalis, Augustinas Milieška, Pranas Valeišis, Vytautas Jazbutas, Juozas Grinkevičius, Pranas Naruševičius ir Jonas Dagys, 1938 m. susibūrę į kooperatyvą ir paėmę paskolą, kitais metais jau statėsi septinių modernistinių kotedžų kiemelį.

Vieno aukšto su mansardomis namukai Statybos komisijos nesužavėjo, nes buvo sublokuoti, sudarydami tris korpusus: vieną iš trijų ir du iš dviejų namų. Architektui teko ilgai aiškintis, siekiant leidimo atviros statybos zonoje statyti sublokuotus namus, „nepritaikintus gatvės krypčiai“. Be to, jie turėjo likti netinkuoti – baltų plytų su raudonų plytų dekoru.

Statybai užtrukus, karo sąlygomis teko rašyti ne vieną prašymą statybinėms medžiagoms įsigyti, kaskart pagrindžiant, kad ta medžiaga ir tas kiekis būtinai reikalingas. Prie vieno, J.Grinkevičiaus namo (Perkūno al. 60) buvo pastatytas garažas. Visas kompleksas buvo įrengtas 1940 m. kovo 19 d.

Sovietams atėjus, namai buvo nacionalizuoti, bet buvę savininkai liko gyventi savo butuose. Ant 60-ojo namo yra memorialinė lenta, skirta tremtinei, knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorei, gydytojai Daliai Grinkevičiūtei (1927–1987). Juozas ir Pranė Grinkevičiai su vaikais Juozu ir Dalia apsigyveno savo naujame name 1940 m. 1941-ųjų birželio 14 d. šeimą ištiko daugelio Lietuvos gyventojų likimas – motinos ir vaikų tremtis, tėvo įkalinimas ir mirtis lageryje. Tačiau namas mini ne tik Dalios paauglystės metus, bet ir jos su motina pabėgimą iš tremties ir slapstymąsi 1949–1950 m., motinos mirtį ir palaidojimą namo rūsyje, pirmą atsiminimų rankraštį, kuris buvo paslėptas užkasant jį čia pat, sode, po bijūno krūmu.

Po antrosios tremties D.Grinkevičiūtė grįžo į Lietuvą 1956 m., baigė Kauno medicinos institutą, dirbo ir gyveno Laukuvoje.

Mūsų dienomis išskirtinės modernistinės architektūros kompleksas pasitinka subjaurotas: iš pirmojo, prie alėjos stovinčio namo (Perkūno al. 52) mansardos seniai styro kabantis stiklinis tunelis, vedantis į priešais pastatytą namą.

Anot savo vaikystės Žaliakalnį apdainavusios rašytojos Silvijos Lomsargytės-Pūkienės, jis „panašus į vėžinį auglį“. O gal taip atrodo „tik man vienai“? – klausia ji.

Ant aukšto Ąžuolyno skardžio buvo suplanuota aikštė, kurios centre augo didelis ąžuolas, o aplink buvo dešimt sklypų. Perkūno aikštė – toks buvo čia pastatytų namų adresas, o į aikštę iš alėjos vedęs įvažiavimo keliukas vadinosi Perkūno skersgatviu.

Garsios pavardės

Be ankstesnėje rašinio dalyje jau minėto teisėjo Stepono Vazbio, tarp sklypų prie aikštės savininkų buvo Tadas Petkevičius, Kazys Žilinskis (lenktų formų namą 1936 m. jam projektavo statybos technikas Jokūbas Udalovas), Jokūbas Stanišauskas (būsimas Susisiekimo ministras, tuo metu, kai buvo dalijami sklypai, buvo Žemės reformos valdybos, atsakingos už šias dalybas, pirmininku), Jonas Vabalas-Gudaitis (žymus psichologas, vienas Aukštųjų kursų steigėjų, po karo tapo komunistu), Augustinas Povilaitis ir kt.

1926 m. sklypą įsigiję Petkevičiai buvo tarp pirmųjų rajono naujakurių. Teisininkas, VDU docentas T.Petkevičius (1893–1964) buvo vedęs Jono Jablonskio dukterį Juliją. Pirmojo pasaulinio karo metu Maskvoje pradėjusi mokytis tapybos, 1927 m., jau augindama tris vaikus, ji įstojo į Meno mokyklą. Šeima turėjo iškilių giminių iš abiejų – Petkevičių ir Jablonskių – pusių, bet artimiausi buvo Landsbergiai. Vytautas Landsbergis ir suprojektavo šį namą (Perkūno al. 25) 1930 m.

Pastatytas sklypo gilumoje, namas buvo apsuptas kruopščiai architekto suplanuoto sodo ir daržo: prie pat aikštės buvo gėlynai, toliau – vaismedžiai, prie namo – vėl gėlynas, o už jo – daržas, plane pažymėtas kaip „pomidorų plantacija“. Tolesniame sklypo kampe buvo numatyta alyvų krūmų apsupta altana.

Vykstant karui ir dviem agresoriams priartėjus prie Lietuvos valstybės sienų, žmonės statėsi vis gražesnius ir patogesnius namus.

Iš gilumos, tarytum didelės gilios namo akys, į sodą žvelgia masyviais apvadais išryškinti langai. Statant namą buvo padaryta pakeitimų: prireikė numatyti patalpas uošvei Konstancijai Jablonskienei, nes, J.Jablonskiui mirus, jo našlė pageidavo gyventi su dukra Julija. Vietoje projekte numatytos terasos namo pietvakarinėje dalyje buvo įrengti du kambariai uošvei. Kitoje pusėje liko terasa ir pusapvalis žiemos sodo rizalitas.

Atėjus sovietams, bijodami, kad į namą neįkeltų svetimų žmonių, Petkevičiai pasikvietė gyventi Jablonskius – Konstantiną, kuris buvo vedęs Sofiją Landsbergytę, su dukromis Jūrate ir Rimute (būsima archeologė Rimutė Rimantienė).

Slėpėsi nuo mirties

Giminės kartu išgyveno pirmąją, sovietų, ir antrąją – nacių okupacijas, kurios metu name atsirado naujų gyventojų – nuo mirtino pavojaus buvo gelbėjami žydai.

Okupacijos pradžioje Petkevičiai savo namuose slėpė septynerių metukų Avivit, Abrahamo ir Pesios Kisinų dukrą. „Gyvenau Petkevičių miegamajame kambaryje. Dieną, kilus įtarimui, lįsdavau į sieninę spintą, o ypatingesniu atveju – į slėptuvę po laiptais. (…) Petkevičių namuose mane supo didelė meilė ir šiluma. Tai patys šviesiausi atsiminimai, likę iš mano vaikystės“, – rašė Avivit.

Vėliau name slėpėsi Lietuvos pasiuntinybės Londone patarėjo Henriko Rabinavičiaus sesuo su maža dukrele, V.Landsbergio svainis gydytojas Leonas Gurvičius, kurį, gyvenantį minėtoje slėptuvėje po laiptais, prisimena architektas Eduardas Budreika, tuo metu kartu su Petkevičių sūnumi Justu studijavęs teisę ir metus taip pat gyvenęs šiuos namuose. Tadui ir Julijai Petkevičiams suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas.

1945 m. spalio 2 d. T.Petkevičius buvo areštuotas vadinamojoje Memorandumo byloje kartu su Petronėle Lastiene, diplomatu Petru Klimu, svainio Jono Jablonskio našle Jadvyga Žakevičiūte-Jablonskiene, kuri žuvo kalėjime, ir spaustuvės „Varpas“ direktoriumi Jonu Česnavičiumi.

Namą buvo bandoma nacionalizuoti, bet J.Petkevičienė pusę jo atkovojo, nacionalizuoti buvo tik pirmas aukštas ir vienas kambarys antrame aukšte.

Pirmame aukšte apsigyveno žento Balio Garmaus bendradarbio Vytauto Klimavičiaus šeima, o į antro aukšto kambarį buvo įkeltas sovietų pulkininkas su žmona, po jų – dar dvi okupantų šeimos.

J.Petkevičienei ir dukters Jonės Garmienės šeimai su trimis vaikais teko gyventi kaip komunaliniame bute – naudotis bendra virtuve ir vonios kambariu.

Klimavičiams išsikėlus, į namą grįžo dukters Julijos Lukėnienės šeima su dviem vaikais. Čia gyveno iš viso penki Petkevičių anūkai. T.Petkevičius grįžo iš lagerio 1953-iaisiais ir dar dešimt metų gyveno savo name.

Gyveno tik pusmetį

Tik 1939 m. gruodžio pradžioje savo namą (Perkūno al. 55), į kurį nuo Perkūno aikštės veda siaurus praėjimas, įrengė Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis (1900–1941). Gyventi savame name su žmona Kotryna ir dviem vaikais jam buvo lemta kiek daugiau nei pusmetį.

Lietuvos kariuomenės savanoris A.Povilaitis 1920 m. pradėjo tarnybą policijoje, 1931 m. buvo paskirtas Valstybės saugumo policijos viršininku, o 1934 m. – Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Išsilavinimą įgijo tarnaudamas: baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją, ir tik 1939 m. – ekonomikos studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Giedrių kaime kaip savanoris gavęs žemės, turėjo pavyzdinį ūkį.

A.Povilaitis ir vidaus reikalų ministras Kazys Skučas (1894–1941) tapo sovietų aukomis, paaukotomis pačios Lietuvos vyriausybės rankomis – tokia buvo sovietų ultimatumo sąlyga. 1940 m. birželio 15-ąją suimtas A.Povilaitis buvo perduotas sovietų saugumui, kalintas VI forte ir sušaudytas 1941 m. Maskvoje. Ant namo yra memorialinė lenta.

A.Povilaičio namo autorius – žymus architektas modernistas Nikolajus Mačiulskis. Dviaukštė vienbutė vila su laiptinės rizalitu, madingu apvaliu langeliu – iliuminatoriumi prie pagrindinės įeigos, į juostas sujungtais langais, terasa ir veranda, atrodo, buvo tikras modernistinės architektūros perliukas. Deja, po atliktos renovacijos kai kurie jos apdailos elementai prarasti.

Atspėk, kuris S.Kudoko

Susipažinus su Broniaus Elsbergo (rugsėjo 16 d. "Santaka"), V.Landsbergio, N.Mačiulskio kūriniais Perkūno alėjoje, laikas pakalbėti apie architekto Stasio Kudoko įnašą ir įtaką. Štai pačiame Perkūno aikštės krašte kudokiškomis arkomis ir okeaniniais langais išsiskiria Igno ir Adelės Malinauskų namas (Perkūno al. 57).

Namo savininkas Ignas Malinauskas-Malėnas (1900–-980) buvo žinomas pedagogas. Baigęs „Saulės“ mokytojų seminariją, studijas tęsė Vokietijoje, o 1929 m. gavo Lietuvos universiteto diplomą. Jam teko dirbti įvairiose Lietuvos mokyklose, mokytojų seminarijose, tarnauti Švietimo ministerijoje.

Nuo 1933 m. iki pirmosios okupacijos I.Malinauskas dirbo Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, nuo 1935 m. taip pat dėstė pedagogiką VDU Teologijos ir filosofijos fakultete. 1944-aisiais I.Malinauskas kartu su žmona ir dukra pasitraukė į Vakarus.

Name buvo du butai. Savininkų šeima gyveno pirmame aukšte, o butą antrame aukšte 1939–1940 m. nuomojosi bendrovės „Philips“ atstovas, Nyderlandų konsulas Janas Zwartendyjkas (1896–1976), paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu už vizų į anuomet Nyderlandų Antilams priklausiusią Kiurasao salą išdavimą nuo nacių bėgusiems žydams.

1938 m. suprojektuotame name dominuoja arkos. Didelė arkada palei Perkūno skersgatvį, arkinės durys, arkos motyvas pagrindinio fasado centre ir galiausiai arkada su balkonu ir laiptais į sodą – visos jos nedviprasmiškai sako stebėtojui: mes sukurtos S.Kudoko.

Tačiau toli gražu ne visuomet tokių arkų autorystė yra akivaizdi. Antai Perkūno alėjos pradžioje, ten, kur į ją įsilieja Vaižganto gatvė, tarp senųjų Motiejaus Čepo ir Konstantino Nekvedavičiaus valdų įsiterpė du iš pažiūros kudokiški namai (iš tikrųjų tokių namų yra trys, bet trečias priklauso Vaižganto gatvei), tačiau tik vieno jų autorius yra S.Kudokas. Atspėkite, kurio.

M. Oniščik nuotr.

Gražiau ir patogiau

Didelis puslankio formos Lietuvių katalikių moterų draugijos namas (Perkūno al. 12 / Vaižganto g. 1), pastatytas 1939–1940 m. pagal architekto Felikso Bielinskio projektą. Namas buvo statomas už suaukotas lėšas ir tuos pinigus (2 000 litų), kuriuos testamentu draugijai paliko Maironis, o architektas vietoj užmokesčio gavo draugijai priklausiusio sklypo dalį.

Pagrindinis fasadas nesimetriškas, su šoniniais laiptais į arkadą, virš kurios įrengta terasa, žvelgianti į priešais numatytą palisadą. Sodo fasadas simetriškas, su dviem rizalitų ragais, tarp kurių įtaisytas ilgas balkono lankas. Du skirtingos formos rizalitai – namo šonuose. Visi šie architektūriniai elementai, prie kurių dar prisideda sovietmečiu perstatytas garažas, sunkiai suvokiami kaip visuma.

Namą spėta įrengti 1940 m. vasarį. Vieną iš keturių butų draugija išnuomojo Italijos pasiuntinybės pirmajam sekretoriui Attilio Cattani. Sovietų nacionalizuotas namas prisipildė naujų gyventojų.

Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. buvusi draugijos veikėja Ona Gaigalaitė-Beleckienė (1906–1989) siekė atgauti pastatą ir įkurti jame moterų visuomeninės veiklos centrą, tačiau jos pastangos buvo nesėkmingas. Namas, kurio kai kurios interjero detalių yra išlikusios, įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Tuo pačiu metu, 1939 m., dalį Lietuvių katalikių moterų draugijos sklypo nusipirko ir namą (Perkūno al. 14) pradėjo statyti Simanas Žukauskas. Štai čia jau – tikrasis S.Kudoko darbas.

Čia irgi matome arkadas su terasomis, arkinį langą ir dar – dekoratyvinę arką fasado centre, kurioje turėjo stovėti architekto ranka projekte nupiešta dekoratyvinė vaza. Nupieštos ir balkonų, laiptų tvorelės su S.Kudoko mėgstamu tulpės motyvu, ir dekoruotos durys, kurių, tikriausiai, nespėta padaryti.

1940 m. liepą namas dar nebuvo baigtas, neužteko pinigų planuotai cokolio granitinio tinko apdailai ir kitiems darbams. Vienas didelis butas buvo suplanuotas pirmame aukšte, du mažesni – antrame.

Stebina, kaip, vykstant karui ir dviem agresoriams priartėjus prie Lietuvos valstybės sienų, žmonės statėsi vis gražesnius ir patogesnius namus. Namus, kurie netrukus bus iš jų atimti, kaip atimta ir tėvynė, laisvė, o daugeliu atvejų – ir gyvybė.

Kuklus ir puošnus

Namą (Perkūno al. 44) Stasys Kudokas suprojektavo 1933 m., bet įrengtas jis tik 1935-ųjų vasarą. Namas priklausė ilgamečiam Žemės ūkio ministerijos buhalterijos direktoriui, žmogui dviguba pavarde, Juozui Vanagui-Simonaičiui (1874–1960). Anuomet didelį sklypą naujoje gatvėje jis gavo vienas pirmųjų – 1926 m.

J.Vanagas-Simonaitis buvo žinomas Kaune visuomenės veikėjas, daugelio organizacijų narys (tarp jų ir Lietuvos vegetarų draugijos vienas kūrėjų). 1920 m. dirbo diplomatinį darbą Maskvoje, buvo Lietuvos atstovybės reikalų vedėjas ir vienas derybininkų pasirašant taikos sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Žemės ūkio ministerijos buhalterijoje jis dirbo nuo 1921 m. iki pat pirmosios okupacijos.

Iš išeivijoje pasirodžiusio nekrologo sužinome, kad jis buvo nevedęs, gyveno vienas ir mirė savo name, Kaune. Likę giminaičiai dar 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir gyveno Amerikoje ir Australijoje. „Per ilgą savo amžių jokių žemiškų turtų nesukrovė, tik turėjo kuklius, puošnius namus ir keturis šimtamečius ąžuolus“, – rašoma nekrologe.

Keistas namas, prieštaringai, bet labai taikliai apibūdintas kaip „kuklus ir puošnus“, buvo pastatytas iš baltų silikatinių plytų, netinkuotas, bet dekoruotas raudonomis juostomis, profiliuotais karnizais. Aukšto dvišlaičio čerpių stogo formą atkartoja prieangio stogelis ir jo skyde esantis mažas trikampis langelis. Ant langų – mūriniam namui, atrodo, nepritinkančios medinės dvivėrės langinės. Vienas toks langas prie pat pagrindinio įėjimo dingo: vietoj jo buvo iškirstos durys, bylojančios apie padalijimą į smulkesnius sovietiniams piliečiams skirtus butus su atskiromis įeigomis.

Visi keturi namo fasadai – skirtingi ir įdomūs. Šiandien beveik neprieinamas šoninis fasadas turi mezonino balkoną-lodžiją su kolonėlėmis; pirmame aukšte buvo numatyta įstiklinta oranžerija. Kitą šoninį fasadą puošia rombais ir apskritimais padalytų langų vertikalės. Sodo fasado prieangis su laiptais – lyg mažsnė priekinio fasado trikampių versija, dargi su kaimišku, sienelėmis aptvertu priebučiu.

Vargas dėl kaimynų

Vienas nekrologe minimų ąžuolų, augęs priešais namą kartu su kitais želdiniais, buvo nupjautas 2011 m. rudenį. Tiesa, ąžuolo pradanginimą be namo gyventojų sutikimo inicijavę kaimynai teigė jį buvus ne nupjautą, o tik nugenėtą.

Leidimą pjauti (genėti) ąžuolą suderinusios institucijos tvirtino: aplinkos apsauga – kad medis buvo supuvęs ir kėlė pavojų; paveldo departamentas – kad namas neturi teisinės apsaugos statuso. Prasidėję teismai nurodė, kad aplink namą buvęs sklypas iš dalies priklauso valstybei, iš dalies – kaimynams, o namo gyventojai jokių teisių į jį neturi. Vieni kaimynai prie pat S.Kudoko projektuoto namo užpakalinio fasado pasistatė „rūmus“ ir vartus, į kuriuos įvažiuojama tiesiai pro gražiuosius art deco langus. Kiti pretendavo į buvusį J.Vanago-Simonaičio namo parterį.

J.Vanagas-Simonaitis buvo žinomas Kaune visuomenės veikėjas, daugelio organizacijų narys (tarp jų ir Lietuvos vegetarų draugijos vienas kūrėjų).

2014 m. namas, kaip projektuotas žymaus architekto, priklausęs žymiam visuomenės veikėjui ir matęs nemažai kitų žymių visuomenės veikėjų, dažnai susirinkdavusių pas jo savininką, pagaliau buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau valdos nuo kaimynų agresijos tai neapsaugojo.

Objekto aprašyme figūruoja tik seniai nebeegzistuojanti „blogos būklės“ metalinių strypų tvora su betoniniais stulpeliais. 2017 m. naujas kaimynas prie pat buvusios J.Vanago-Simonaičio namo oranžerijos pasistatė savo bunkerį primenantį namą, o nuo želdinių išvalytą J.Vanago-Simonaičio namo parterį iki pat pagrindinio fasado apjuosė tvora.

Lietuviškas bauhauzas

Praeidamas pro šį namą (Perkūno al. 32) dažnas kaunietis net nenutuokia, kad tai vienas labai retų Lietuvoje bandymų sukurti kažką panašaus į tuometę Europą užkariavusį vokišką bauhauzą. Projektą 1929 m. sukūrė architektai Algirdas Šalkauskis ir Vladas Švipas, techninę priežiūrą vykdė A.Šalkauskis. Abu mokėsi Vokietijoje, bet tik V.Švipas tapo vieninteliu Bauhauzo mokyklos studentu iš Lietuvos.

Įsipareigojęs, pasak jo, architektūros „turiniui, o ne regimybei“, Kaune jis suprojektavo tik kelis nedidelius gyvenamuosius namus, o visą savo energiją skyrė „modernios gyvensenos projektavimą“ propagavusioms publikacijoms. Tad čia, Perkūno alėjoje, – retas V.Švilpo įnašas į Kauno modernizmo žemėlapį, prisidėjus prie daug ir mielai panašios stilistikos namų projektavusio A.Šalkauskio.

M. Oniščik nuotr.

Projekte galime matyti, kaip turėjo atrodyti visi keturi namo fasadai. Šiandien bent du iš jų sugadinti papildomomis angomis ir laiptais, kurių vieni panaikinti, kiti – pridėti dalijant vienbutį į atskirus butus, o namo renovacija, jo aplinka ir nenusakoma spalva, padengusi originaliai baltas jo sienų plokštumas (buvo suprojektuota ir balta tvora, o šalia namo suplanuoti „sodnas“ ir daržas) – visa tai nebeatpažįstamą daro pirminę namo idėją.

Namo užsakovas – VDU antikos literatūros ir filosofijos profesorius Vladimiras Šilkarskis (1884–1960). Tais pačiais 1929 m. profesorius namą pastatė, bet, pritrūkęs pinigų, neįrengė. Praėjus dešimtmečiui jis vis dar gyveno Juozo Purickio name Vaižganto gatvėje ir tik 1940 m., prieš pasitraukdamas į Vokietiją, spėjo savo name pagyventi.

Grožiai ir pašiūrė

Visai kitokios išraiškos yra Viliaus ir Onos Bruzdeilinų̨ namas (Perkūno al. 17 / Paparčių g. 2). Trys iš keturių jo fasadai stebina savo suapvalintomis, lyg tekančiomis formomis: langai, durys, likusi neįstiklinta veranda – visur matome vienokį ar kitokį apvalumą. Tačiau įdomiausias yra sodo fasadas, kuriame virš laiptinės lango yra dviguba pastogė: apačioje – balkonas, o ant stogo buvo įrengta „aikštelė saulės vonioms“. 1934 m. pastatytą namą, tapusį tikra alėjos puošmena, suprojektavo statybos technikas Kazys Dubauskas.

Namo savininkas latviška pavarde (Vilhelmas Bruzdeilins, 1891–1939), kilęs iš Klaipėdos krašto, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, 1925 m. su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos stipendija baigė Karaliaučiaus universiteto Medicinos fakultetą, tapo gydytoju, sanitarijos pulkininku leitenantu.

Šeima turėjo dukterį Stefaniją Salomėją (jai skirtas kambarys pažymėtas namo plane prie įėjimo). Dviejų aukštų name buvo suplanuoti trys butai: iš alėjos įeinama į pirmame aukšte buvusį savininkų butą, o iš sodo fasado – į laiptinę, vedančią į du butus antrame aukšte. Pastogėje buvo tarnaitės kambarys ir skalbykla.

V.Bruzdeilinas pasistatė ir lentų pašiūrę automobiliui, tiesa, be leidimo. Dėl šios pašiūrės nemalonumų turėjo Statybos skyriaus technikas, kurio kuruojamame rajone nelegalus statinis atsirado jam atostogaujant, o ir grįžęs iš atostogų jis savininkės, kurios vardu buvo statoma, nerado, „nes ji Birštone vasaroja“.

Susipažinkime su Zenono Bačelio namu (Perkūno al. 46). Bačelis (1892 (ar 1891)–1973) buvo J.Vanago-Simonaičio kolega iš Žemės ūkio ministerijos ir anuomet artimiausias kaimynas.

Baigęs Žemėtvarkos institutą Maskvoje, į Lietuvą jis grįžo 1922 m. ir iki pat 1940-ųjų dirbo Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamente; nuo 1927 m. buvo departamento direktorius. 1944 m. su žmona Aleksandra pasitraukė į Vakarus ir atsidūrė Brazilijoje.

Dviejų aukštų modernistinį namą su laiptinės bokštu ir beveik juostiniais langais 1932 m. suprojektavo taip pat Žemės ūkio ministerijoje dirbęs žymus inžinierius modernistas Jonas Jasiukaitis. Didelis namas buvo skirtas tik dviem butams, sovietiniais metais suskaldytiems.

Vardų painiava

K.Būgos gatvė buvo pavadinta 1933 m. Iki tol nuo 1929 m. į kairę vedanti atkarpa buvo vadinama Kipro Petrausko gatve (ne, dviejų gatvių, pavadintų didžiausios Lietuvos scenos žvaigždės vardu, Kaune nebuvo, – dabartinė K.Petrausko gatvė, kurioje gyveno pats K.Petrauskas, anuomet vadinosi J.Janonio gatve), o į dešinę buvo Joniškio (vienu metu – Jiezno) gatvė. Dar anksčiau vietoje gatvės buvo takas tarp sodybų, 1905 m. aplink gyvenusių sodininkų pavadintas Fruktoviy (Vaisių) skersgatviu.

Mums iš dešinės – Frykų dvarelio teritorija ir namas, kuriame galimai gimė inžinierius Edmundas Frykas. Bažnyčios gatvės takas veda toliau, keliasi Fryko laiptais į E.Fryko gatvę, kurioje jis ir gyveno. Bet prieš keliaudami į svečius pas Frykus, pasidairykime buvusioje K.Petrausko gatvėje.

Paženklinta tragedijos

Gražus namas Būgos g. 13, kurį šiandien po renovacijos darko ant stogo užkeltos skardinės mansardų būdelės, buvo pastatytas 1930 m. Prasidėjus nacių okupacijai, viename iš dviejų jo butų gyveno jauna Alisos (Ginaitės) ir Pilypo Benjaminavičių šeima. Baltaraiščiams namas pasirodė įtartinas, nes lietuviškame kvartale buvo vienintelis, kuriame gyveno žydai. Birželio 27 d., atėję į butą, jie suėmė studentą Pilypą Benjaminavičių, kaip "neaiškų elementą", nuvarė jį į Vytauto prospekte buvusį partizanų štabą, o iš ten – į VII fortą. Tąkart po kreipimosi į Karo komendantą Jurgį Bobelį, kuris pažinojo jo žmonos šeimą, Pilypą paleido. Jis žuvo vėliau Kauno gete.

K.Būgos g. 14. / Marijos Oniščik nuotr.

Priešais stovintis K.Būgos g. 14 namas priklausė garsiajam Kauno chirurgui Vladui Kuzmai. Tiesa, medikas čia niekada negyveno. 1929 m. įsigijęs neseniai pastatytą mūrinį namuką su dideliu mansardiniu aukštu, jį nuomojo, o pats su šeima gyveno šalia Miesto ligoninės – pradžioje nuomojamame bute, vėliau – nuosavame name, pastatytame pagal architekto Stasio Kudoko projektą D.Poškaus gatvėje. 1940 m. namukas buvo nacionalizuotas.

Mažesnis, įdomios architektūros namas su mansarda ir bokšteliu (K.Būgos g. 16) priklausė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriui geologui Mykolui Kaveckiui. Memorialinė lenta ant namo skelbia, kad profesorius čia gyveno nuo 1931 m. iki pat mirties, t.y. iki 1968 m. 1940 m. M.Kaveckis išvyko į Vilnių. Nacių okupacijos metus praleido savo vasarnamyje Kačerginėje, o po karo grįžo į Kauną, kur dėstė tuometiniame Kauno Politechnikos Institute ir gyveno savo name. Pagal išlikusias langų padalas (ypač įdomūs rombų ornamentai mansardose ir apvalus langas-rozetė bokštelyje) galima numanyti, kad namas statytas trečiajame dešimtmetyje.

Garsūs vardai

Šioje K.Būgos gatvės atkarpoje apžiūrėkime dar tris įdomios architektūros namus. K.Būgos ir Tenorų gatvių susikirtime (K.Būgos g. 19) stovintis baltas namas priklausė inžinieriui Viktorui Labanauskui ir jo žmonai Vandai.

V.Labanauskienė buvo prof. Stasio Šalkauskio sesuo. Kol nebuvo vedęs, filosofas gyveno pas Labanauskus Aleksote. 1935 m. Labanauskai nusipirko šį sklypą ir mažiau nei per du mėnesius pastatė namą, kurį suprojektavo kitas V.Labanauskienės brolis – inžinierius-architektas Algirdas Šalkauskis, techninę priežiūrą prisiėmė inžinierius-architektas Romanas Steikūnas.

K. Būgos g. 18. / Marijos Oniščik nuotr.

Tiesa, kitais metais buvo nustatyta, kad "fasaduose yra daug pakeitimų, neprisilaikant statybos leidimo". Pasikeitė ir išdėstymas: iš pradžių dviejų aukštų name buvo planuojami du butai, bet vėliau cokoliniame aukšte šalia sargo kambariuko buvo įrengtas dar vienas trijų kambarių butas, o 1939 m. savininkai prašė leidimo statyti dar ir trečią aukštą, kuriame tilptų dar du nuomai skirti butai.

Tikrovėje namas taip ir liko dviejų aukštų, bet jo sodo fasade atsirado savitos, keturkampiu stulpu atskirtos erdvės: lodžija antrame ir terasa su išoriniais laiptais – pirmame aukšte. 1939 m. S.Šalkauskis vėl laikinai gyveno pas Labanauskus, tik jau šiame name. Buvo kalbama, kad Labanauskai gyveno prabangiai. 1941 m. jie buvo ištremti.

Architektūrinės vingrybės

Ant kampo prie Sopranų gatvės (K.Būgos g. 23 / Sopranų g. 12) matome kuklų, 1934 m. pastatytą mūrinuką su kampiniais langais. Jo autorius – inžinierius Kazimieras Sienkevičius, savininkė – Lidija Heinrichaitė. Įdomu, kad namo statybos leidimas 1933 m. buvo išduotas tik su sąlyga, kad namo frontas būtų ne mažiau 2 aukštų: statyti vieno aukšto namus šiame kvartale buvo draudžiama.

K. Būgos g. 23. / Marijos Oniščik nuotr.

Šį kartą buvo nutarta mansardą su gyvenamąja patalpa laikyti antru aukštu, o tai "privalomiems nutarimams neprieštarauja". Namuke tilpo tik vienas, krosnimis šildomas butas, tačiau sovietiniais laikais jis buvo padalytas dviem šeimoms. Buvo pažeistas ir dar vienas nutarimas – namukas liko netinkuotas.

Gražiausias viso kvartalo modernistinis namas (K.Būgos g. 36) priklausė pulkininkui Brunonui Štenceliui. Dviejų aukštų namo projektą 1939 m. sukūrė vienas įdomiausių Kauno architektų modernistų Izaokas Trakmanas, techninę priežiūrą vykdė inžinierius Girša Rozentalis. Įdomu, kad čia per statybas butų sumažėjo: vietoje planuotų trijų 1940 m. pradžioje užbaigtame name buvo įrengti tik du keturių kambarių butai.

K. Būgos g. 36. / Marijos Oniščik nuotr.

Gatvės fasade akį traukia Trakmano mėgiami kvadračiukų motyvai ir atraminė kolona. Kiemo pusėje buvo suprojektuotas puscilindris rizalitas su įstiklintu žiemos daržu pirmame aukšte ir atvira terasa, iš kurios turėjo atsiverti vaizdas į sodą kalno šlaite. Šiandien nei oranžerijos, nei terasos nebėra: aklinai užmūrytas rizalitas primena pilką bunkerį.

Vidaus reikalų ministerijos generalinis sekretorius, pulkininkas B.Štencelis buvo tas žmogus, kuris 1929 m. po Algirdo Sliesoraičio atsistatydinimo perėmė "Geležinio vilko" vairą ir pasirašė šios organizacijos likvidavimo dokumentus. 1940 m. suimtas, mirė Vorkutos lageryje.

Religijos ženklai

1847 m. Naujo miesto pakraštyje suplanuotos miesto kapinės buvo padalytos į tris dalis, skirtas trijų Kaune gyvenusių krikščioniškų konfesijų išpažinėjams. Pietinė kapinių dalis atiteko stačiatikiams, kurie 1862 m. pasistatė čia cerkvę. Tad ir gatvelę, ėjusią pro kapines kalno link, pavadino Cerkovnaja, lietuviškai – Bažnytinė; pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais ją taip ir vadino, o kiek vėliau įsigalėjo taisyklingesnis lietuviškas pavadinimas – Bažnyčios gatvė. Taigi, jei galvojate, kad Bažnyčios gatvėje nėra jokios bažnyčios, klystate: nėra katalikų bažnyčios, tačiau stačiatikių yra net dvi.

Pavadinimas taip prilipo, kad kauniečiai neužmiršo jo ir sovietų laikais, kai, nuo 1946 iki 1991 m. tai buvo Liudo Giros gatvė. Kadaise karštas Lietuvos nepriklausomybės gynėjas, dalyvavęs keliant Lietuvos vėliavą ant Gedimino kalno, buvęs Lietuvos žvalgybos kūrėjas ir viršininkas, Valstybės teatro direktorius, vėliau su tokiu pat atsidavimu Sovietų Lietuvą šlovinęs "liaudies poetas" gyveno netoliese, K.Būgos gatvės pradžioje, tad Bažnyčios gatve vaikščiojo dažnai.

Vaikščiojo šia gatve ir jo sūnus, anuomet studentas medikas, būsimasis sovietinis rašytojas Vytautas Sirijos Gira, ne kartą minėjęs ją savo kūriniuose. Savo romano "Raudonmedžio rojus" pagrindinio herojaus Karolio Tuleikio šeimą jis apgyvendina Bažnyčios gatvės gale: "Keistas tai buvo rajonas – čia pat kapinės su savo tyla ir dideliais lapojančiais medžiais, aristokratiška Trakų gatvė, o iš kitos pusės – spirito gamykla, skurdi Šiaulių gatvė, virtinė bordelių Vytauto prospekte ir šurmulingas geležinkelis." Viskas teisingai, gal tik į Bažnyčios gatvę išeinanti Trakų gatvė vargu ar gali būti vadinama aristokratiška, nebent ji atrodė visiškiems varguoliams.

Paradoksas: Bažnyčios gatvės pavadinimas kildinamas iš rusiško Cerkovnaja – katalikų dvasios namų čia nėra. / M. Oniščik nuotr.

Žemiški reikalai

Šalia senos Prisikėlimo cerkvės, kuriai, Lietuvai praradus Vilnių ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios centrui persikėlus į Kauną, buvo lemta tapti katedra, 1935 m. buvo pastatyta nauja stačiatikių Apreiškimo Švč.Dievo Motinai katedra. Išskirtinį jos projektą 1932 m. sukūrė inžinierius Edmundas Alfonsas Frykas. Simboliška, kad šis E.A.Fryko kūrinys iškilo pradžioje gatvės, kurios didesnė dalis kadaise priklausė jo tėvo, taip pat inžinieriaus,  Edmundo Emilijono Fryko, valdomam dvarui. Net minėta spirito gamykla (šiandien – "Stumbras"), užimanti visą dešiniąją gatvės pusę, buvo pastatyta buvusioje Frykų žemėje.

Priešais kapines, kitame Vytauto prospekto kampe, kur 1969 m. architekto Vytauto Jurgio Dičiaus buvo sugalvotas "Buities" parduotuvės sandėlių fasado "pjūklas", nuo caro laikų stovėjo mūrinis dviejų aukštų namas su balkonais, kurio savininkas Jonas Mšaneckius, tarnavęs caro armijoje, tikriausiai kartu su ja pasitraukė į Rusiją ir nebegrįžo. Jis gyveno Brianske, o savo turtą paliko valdyti dažnai keičiamiems įgaliotiniams.

Name tilpo nemažai nuomojamų butų, Kazio Noreikos kepykla, Jono Putnos (su skirtingais kompanionais) vaistinė, o Bažnyčios gatvės fasadas puikavosi trimis krautuvių vitrinomis. Už namo stovėjo fachverkinis sandėlis su rūsiu prie gatvės ir vienas vienaaukštis medinukas sklypo gilumoje. Pats gatvių kampas buvo paliktas tuščias ir viliojo smulkius prekybininkus kaip gera vieta kioskams.

1937 m. pradžioje valdą nusipirko grūdų prekyba besiverčiančio Vulfo Fridlando šeima, kurios sumanymu, 1938 m. vienas įdomiausių tarpukario Kauno modernistų inžinierius Izaokas Trakmanas suprojektavo originalios architektūros dviejų aukštų namą. Deja, modernistinis namas Bažnyčios gatvėje pastatytas nebuvo, o šiandien toje vietoje tarpmiestiniai autobusai išleidžia keleivius.

Verslo tradicija

"Bažnyčios gatvėje – tik pamanykite – visą parą skamba, dzinguliuoja, savas dainas dainuoja degtinės fabrikas", – prisiminimais apie vaikystės Kauną dalijosi rašytoja ir žurnalistė Gintarė Adomaitytė. Didelį plotą tarp Bažnyčios, K.Būgos ir Girstupio gatvių užimantis "Stumbras" – įmonė kultūringa, garsina Lietuvą, o dainas traukia nebent jos produkcijos padauginę piliečiai. 1906 m. pastatyta degtinę gaminanti įmonė – "Kazionyj vinyj očistnyj sklad Nr. 1" – Rusijos imperijos mastu buvo labai moderni. Tarpukariu fabrikas vadintas Valstybės degtinės monopoliu.

Pastato dešinėje Bažnyčios gatvėje buvo spirito ir degtinės parduotuvė, sujungta su gyvenamuoju namu. Iš viso teritorijoje buvo trys darbuotojams skirti gyvenamieji namai. Vienas jų, nevykusiai paaukštintas, ir šiandien stovi galu į K.Būgos gatvę (K.Būgos g. 7). Netoli esančių gatvių gyventojai buvo nepatenkinti fabriko kamino skleidžiamais dūmais. Po skundo, kuriame pažymima, kad čia "nėra fabrikams skirtas rajonas", miesto valdžia net pradėjo tirti oro užterštumo priežastis.

Pramonė: jau antrą šimtmetį veikianti alkoholio gamykla – išskirtinis Bažnyčios gatvės peizažo objektas. / M. Oniščik nuotr.

Sovietiniais metais, plečiant gamyklą, bandyta prisiderinti prie jos carinės "plytų stiliaus" architektūros: statomi nauji raudonų plytų pastatai, o rekonstruojant pagrindinį Bažnyčios gatvės korpusą, jo fasade išsaugotos kraštinių rizalitų mansardos.

Medis ir mūras

Kitoje gatvės pusėje namų numeracija prasideda kažkodėl ne nuo stačiatikių katedros, o nuo sankirtos su Trakų gatve, kur mums jau pažįstamas Julis Kochanskis turėjo du senus namus ir krautuvėlę. Jo ikikarinis, t.y. prieš Pirmąjį pasaulinį karą statytas, medinukas (Bažnyčios g. 1A) ir šiandien slepiasi sklypo gilumoje.

Nuo gatvės atsišakojusiame takelyje, tarsi ant šakos auga dar keturi mediniai namai, bet ne visi jie prieškariniai: iki 1923 m. dar leidžiama buvo statyti medinius namus, o ir kaip tik tuo metu Kauno miesto plane nustatyta vadinamoji mūro kvartalo riba nebuvo visiškai aiški. Labiau stebina šiame aklagatvyje išdygęs tikras modernistinis namas (Bažnyčios g. 3) su aptakiais balkonais galuose ir į viršų šaunančia laiptinės vertikale centriniame fasado rizalite. Namą 1938 m. pasistatė "Lietūkio" darbuotojas (pareigos – mašinų skyriaus vedėjas) Justas Punkris, projekto autorius – inžinierius Marijonas Vilkelis-Čuras.

Didelis medinis namas su mansardomis (Bažnyčios g. 13) stovi atsigręžęs į pagrindinę gatvę, o galine dalimi – į aklagatvį. Šio ikikarinio namo savininkas Aleksandras Rutkauskas 1926 m. pristatė prie jo krautuvę. Mažytį priestatą projektavo pats E.A.Frykas, techninę priežiūrą patikėjęs jaunam statybos technikui Vsevolodui Kopylovui.

Sustokime prie Bažnyčios ir K.Būgos gatvių sankryžos. Kraštinis Bažnyčios gatvės atkarpos sklypas priklausė gydytojui Pranui Gudavičiui, o pačiame gatvių susikirtime stovėjo vienaaukštė raudonų plytų pirtis.

Funkcionalu: po medinio pastato Bažnyčios g. 13 stogu būta ir gyvenamojo būsto, ir krautuvės. / M. Oniščik nuotr.

Šiame rajone vandentiekio nebuvo, tad pirtimi mielai naudojosi aplinkiniai gyventojai. Pastatėlis buvo išlindęs už naujos gatvės statybos linijos, be to, prie jo buvo netvarkingas nuotekų šulinys, tad 1927 m. pirtį teko uždaryti.

Iš rankų į rankas

1928 m. šeima šį sklypą pardavė ir nusipirko dalį valdos K.Donelaičio gatvėje, kur tas pats E.A.Frykas jiems suprojektavo didelį, art deco stiliumi dekoruotą namą (Gedimino g. 48 / K. Donelaičio g. 21). O čia, Bažnyčios gatvėje, naujas sklypo savininkas Leonas Čuplinskas 1931 m. pasistatė dviejų aukštų su pusrūsiu namą. Projekte, kurį 1930 m. sukūrė architektas Eduaras Peyeris, matome puošnų fasadą su art deco elementais: simetriškai kraštuose pakibę balkonai apačioje turėjo bumbulais užsibaigiančius tarsi piltuvus. Dokumentuose pažymėta, kad pastatytas namas atitinka projektą. Tačiau iš viso buvusio grožio liko tik geometrinėmis figūromis skaidytas, keistai asimetriškas laiptinės langas netinkuotame kiemo fasade.

Buvusioje pirtyje L.Čuplinskas norėjo įrengti krautuvę, bet leidimo negavo. Gyvenamuoju virtęs senas namas dar ilgai stovėjo ant kampo. O 1935 m. valdą nusipirko kun. Julijonas Korsakas su seserimi Zofija Kukštiene, gyvenę Gubernijos dvare Šiauliuose. Tais metais kun. J.Korsakas buvo paskirtas Kairių parapijos klebonu; kam jam reikėjo sklypo su namu Kaune, neaišku. Belieka pridurti, kad visi buvę šio sklypo savininkai – Gudavičiai, Čuplinskai, kun. J.Korsakas – 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Tuo pat metu šis keistokas choras (kurio partitūroje kažkodėl nėra bosų) buvo dar labiau sujauktas, Altų gatvę pervardijus į V.Mykolaičio-Putino gatvę. Tiesa, rašytojas ilgai gyveno ant kalno, Vaižganto gatvėje, tad Altų gatve ir jos tęsinyje buvusiais mediniais, vėliau architekto Stasio Kudoko suprojektuotais akmeniniais laiptais eidavo namo.

Išliko miesto atmintyje

Įdomu, kad Altų gatvės statusas net tarpukariu nebuvo visiškai aiškus. Dar 1932 m. ji buvo traktuojama kaip K.Petrausko, vėliau – K.Būgos gatvės posūkis, ir net svarstyta panaikinti jos, kaip savarankiškos gatvės, statusą. 1937 m. neapsikentęs nuolatinių adreso keitimų Stasys Stašys skundėsi neaiškumu, kokiai gatvei (Altų ar K.Būgos) priklauso jo namas ir koks jo numeris. "Altų gatvė dar nėra panaikinta: ant kampo prie Trakų gatvės vis dar kabo užrašas "Altų gatvė", – rašo namo šioje gatvėje savininkas. Skundo paraštėje galime perskaityti jį tikrinusio statybos techniko prierašą: "Šiuo metu užrašo nėra, nukabintas."

Taip jau išėjo, kad Altų gatvėje vienas reikšmingiausių tarpukario modernizmo architektų inžinierius Arno Funkas suprojektavo net tris gyvenamuosius namus. 1935 m. buvo pastatyti d – Jono Norkaičio ir Stasio Stašio namai (K.Būgos g. 41 / V.Mykolaičio-Putino g. 8 ir 6). Sublokuoti jų fasadai, tarytum sudarantys vieną, ilgą dviejų aukštų namą, nuo posūkio trimis pakopomis su trimis įėjimais, kurių durys išliko autentiškos.

V.Mykolaičio-Putino g. 8 ir 6

Pirmas nuo K.Būgos gatvės įėjimas veda į pusapvalų vestibiulį, iš kurio patenkama į laiptinę. Name buvo du butai: pirmo aukšto butas su atskiru įėjimu buvo skirtas nuomai; antro aukšto bute gyveno savininkų, Jono ir Kazės Norkaičių šeima su sūnumi Jonu. J.Norkaitis užėmė svarbius postus Lietuvos vidaus ir užsienio prekybos srityje: 1925–1935 m. jis buvo Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius, o 1935–1940 m. – Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktorius. Ne tik J.Norkaičio kabinetas su balkonu virš vestibiulio, bet ir abiejų butų miegamieji turėjo po pusapvalią sieną.

Pusę Norkaičio nusipirkto sklypo iš jo įsigijo kolega – Finansų ministerijos Valstybės kontrolės bendrosios revizijos departamento direktorius S.Stašys su žmona gydytoja Felicija Stašiene. Jų namas talpino net šešis butus: po du kiekviename aukšte, vieną – cokoliniame ir vieną – mansardoje. Butai, o ir visas namas buvo kuklesni nei kaimyno, bet ir čia matome A.Funko mėgstamą suapvalintą kampą su jį juosiančiu balkonu.

Po karo nacionalizuotame name F.Stašienei buvo paliktas tik butas mansardoje. Antrame aukšte butą valdžia skyrė inžinieriui Pranui Markūnui, tačiau jis įtikino F.Stašienę persikelti į jam paskirtą butą, o pats apsigyveno jos bute mansardoje.

K. Būgos g. 41

Kitoje gatvės pusėje visa žemė priklausė garsiam gydytojui profesoriui Aleksandrui Hagentornui. Iš jo nusipirktame sklype 1936 m. savo namą (V.Mykolaičio-Putino g. 3), taip pat pagal A.Funko projektą pasistatė pulkininkas leitenantas, odontologas, tuomet VDU docentas, vėliau profesorius, Stomatologijos katedros vedėjas Povilas Stančius su žmona Genovaite.

A.Hagentorno namas (V.Mykolaičio-Putino g. 7) – vienas ankstyviausių, pastatytas 1925 m., kai čia dar nebuvo jokios gatvės, o statybos leidime buvo minima "permatomą pravedimui būsimą Radio stoties gatvę", t.y. gatvė, kuri kiltų aukštyn, į Vytauto, kartais vadinamą Radio, kalną, tiesiai prie Kauno radiofono.

 

V.Mykolaičio-Putino g. 7

Namuką su valminiu čerpių stogu projektavo architektas Eduardas Peyeris. Aukšti laiptai veda į prieangį, kurio stačiakampės kolonos remia mansardos balkoną. Šiandien namukas prarado savo romantinį dvarelio žavesį, būdingą ankstyvajai tarpukario architektūrai. Seniai nebėra ir jį supusio jaukaus sodelio.

Profesorius A.Hagentornas buvo Rusijoje, Spasko mieste, gimęs vokietis. Baigęs Dorpato (Tartu) universitetą, 1904 m. apsigyveno Kaune, dirbo Kauno miesto ir Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėse, Pirmojo pasaulinio karo metu – Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. 1919 m. grįžęs į Kauną dėstė Aukštuosiuose kursuose, vėliau universitete (iš pradžių paskaitas skaitė rusų kalba), iki 1939 m. – Chirurgijos katedros ir klinikos vedėjas. Nuo 1922 m. Hagentornas turėjo privačią ligoninę Miško gatvėje, tačiau pacientus priiminėjo ir čia, savo namuose.

Hagentornas buvo vedęs jauniausią Richardo Tilmanso dukterį Elfrydą Gertrūdą. Jiems gimė trys vaikai: Robertas, Margarita Gertrūda ir Aleksandras Georgas. Abu sūnūs baigė VDU Medicinos fakultetą, šeima turėjo Lietuvos pilietybę. 1931 m. profesorius išsiskyrė ir vedė medicinos seselę Juzefą Radvilaitę. 1940 m. išvyko į Vokietiją, kur ir mirė po karo. A.Hagentornas buvo Vytauto Sirijos Giros romano "Raudonmedžio rojus" veikėjo profesoriaus Haberlendo prototipas. Į jo lūpas rašytojas įdėjo žodžius: "Žiūriu aš į tuos įvairaus plauko nacius ir man sunku būti vokiečiu."

Prie laiptų į Radijo stotį

Tarpukariu visi Altų gatvės namai buvo balti. 1936 m. nuotraukoje jos pradžioje matome dvi plačias terasas ant funkcionalizmu alsuojančių Jono Glemžos (vėliau – Petro Cvirkos pasirinkto) ir veterinarijos gydytojo Juozo Užupio namų; toliau – A.Funkui būdingus apvalumus, o dar toliau – į viršų šaunantį šlaitą, kurio perpektyvoje kyla Landsbergio sukurtas Juozo Papečkio namo bokštas jau Vaižganto gatvėje.

Altų g. 3

Statūs laiptai, šiandien vadinami Vaižganto, nes veda į Vaižganto gatvę, Putino, nes sudaro V.Mykolaičio-Putino gatvės tąsą, bet dar dažniau – Kudoko laiptais, nes juos prie savo statomos vilos 1937 m.  suprojektavo architektas Stasys Kudokas. Anksčiau, kai buvo dar paprasti ir mediniai, jie vadinosi K.Būgos laiptais, o dar anksčiau, iki 1933 m. – "laiptais į Radio stotį". Palei šiuos laiptus kalno šlaite stovi du įsimintini namai.

S.Kudoko itališko stiliaus vila (V.Mykolaičio-Putino g. 11) buvo baigta 1938 m. Namas dviejų aukštų su bokšteliu: pirmame aukšte prie įėjimo buvo architekto darbo kambarys, bokštelyje – šeimos miegamasis. Vakarinėje pusėje pirmame aukšte suprojektuotas atskiras butas nuomai. Pagrindinį fasadą puošia aukšta arkada-lodžija, aukštai fasado kampe S.Kudoko mėgstamoje arkinėje nišoje patalpintas Broniaus Pundziaus bareljefas "Motinystė". 1934 m. sukurto darbo kopiją autorius padovanojo S.Kudokui sūnaus Jurgio gimimo proga. Namo kūrėjas papuošė jį ir savo mėgstamais tautiškais elementais – tulpelės puikuojasi ne tik bokšto fasade, bet ir ant vartelių. Priešais pagrindinį fasadą suprojektuotas terasinis sodelis su fontanėliu. Visa kompozicija kartais lyginama su renesansiniais italų palazzo.

Bronius Pundzius. Motinystė

Savininkams pasitraukus į Vakarus, nacionalizuotame name buvo apgyvendintos keturios šeimos. 1950 m. plokščias modernistinis namo stogas su terasa buvo pakeistas šlaitiniu. Šiandien ne tik architekto namu, bet ir jo atminimu rūpinasi jo name gyvenanti jauna Dainiaus ir Sigitos Lanauskų šeima.

Pakilę keliomis pakopomis aukščiau, pamatysime keistą virš šlaito pakibusį namą, kurio mansardiniame aukšte 1937–1940 m. gyveno VDU profesorius filosofas Vosylius Sezemannas. Šį namą (V.Mykolaičio-Putino g. 13) 1926 m. pasistatė pedagogas, rašytojas ir vertėjas Antanas Busilas. Tada tai buvo vienišas "namas ant kalno", arba "namas prie laiptų", šalia kurių ėjo anuomet "projektuojama gatvė į Radio stotį". Romantinio namo projektą, su erkeriu, bokšteliu, dvipakopiu mansardiniu stogu sukūrė inžinierius Aleksandras Gordevičius, tačiau šeimininkas, pats iš savadarbių plytų statydamas, projektą pakeitė. Dar labiau šiuolaikiškai tvarkomas namas keičiasi mūsų dienomis.

A.Busilas su žmona Ona, dukromis Aldona ir Danute Zose bei žmonos seserimis mokytoja Eleonora Janušauskaite iki 1936 m. gyveno pirmame namo aukšte. Didžiulė karkasinė mansarda buvo nuomojama: čia gyveno inžinierius Juozas Valentukonis su broliu, aktorius Vincas Steponavičius su šeima. Vėliau A.Busilas išsikraustė į kitą savo pastatytą namą Vilijampolėje, kur nacių okupacijos metu slėpė architekto Jokūbo Pero seserį, smuikininko Roberto Stenderio žmoną Rozą Peraitę-Stenderienę. O šį namą jis paliko V.Steponavičiui, kuris antro aukšto butą išnuomojo V.Sezemanno šeimai. Dažnai šiais laiptais aplankyti draugo lipdavo apačioje gyvenęs profesorius Levas Karsavinas.

V.Mykolaičio-Putino g. 13

Pasikeitusios vertybės

Šiandien Baritonų gatvė lankoma tik aštrių architektūrinių pojūčių mėgėjų, norinčių pamatyti Petravičių dvarelio vietoje kylantį privatų namą: didžiulis monstras užima beveik visą buvusio sodo plotą ir savo milžiniškais langų apskritimais iš aukšto žvelgia į kaimynų tarpukario vilas nuo specialiai supiltos kalvelės. Šios nesuvokiamos invazijos autorius – architektas Gintautas Natkevičius.

Tokia istorinės vietos transformacija daugeliui praeities mylėtojų kelia liūdesį. Čia stovėjo dar 1860 m. bajorų Juozo ir Konstancijos Urbonavičių statytas medinis namas. Dvarelį nusipirkusi bajorų Petravičių šeima namą padidino ir pagražino.

Kauno miesto dūmos narys Pranas Petravičius puoselėjo didelį sodą, kuriame augo ir reti dekoratyviniai krūmai bei medžiai, pastatė oranžerijas, inspektus. Po tėvų mirties žemę pasidalijo septyni vaikai, iš kurių trys seserys – Eugenija, Stanislava ir Ieva Petravičaitės – liko gyventi senajame name. Dalį valdos išsinuomavo olandas sodininkas Kornelijus Štofelis – dabartinio Dainavos parko įkūrėjas. Čia stovėjusiame name 1919 m. gyveno Ievos Petravičaitės draugė Sofija Čiurlionienė su dukra Danute. Name buvusioje didelėje salėje buvo iškeltos Juozo ir Stasės Gruodžių vestuvės.

Ypač nusiminė Stasio Ušinsko gerbėjai. Juk čia, savo dirbtuvėse, dailininkas kūrė nuo 1967 m. iki mirties. Būtent todėl namui buvo suteiktas kultūros vertybės statusas, tačiau neilgam: 2010 m. sklypas parduotas, namas nugriautas, sodas sunaikintas.

Reikalavimai estetikai

Stiklinėje monstro sienoje atsispindi ikikarinis (t.y. pastatytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą) didelis medinis namas (Baritonų g. 5). Jį kartu su sklypu 1932 m. įsigijo Žemės ūkio ministerijos referentas agronomas Stasys Jonytis su žmona Stefanija Jonytiene (Vabalaite). Šalia jie pasistatė dviejų aukštų mūrinį namą (Baritonų g. 3). Du 1933–1934 m. architekto Adolfo Netyksos paruoštus projektus Statybos komisija atmetė, motyvuodama tuo, kad "namo išvaizda tam rajonui nepritaikyta". (O, kad šiuolaikiniai statybos prievaizdai ištartų tokį verdiktą jo naujam kaimynui!) 1935 m. pagaliau pastatytas namas su arkinės laiptinės bokšteliu atrodo kiek archajiškai.

Baritonų g. 5

Vieną iš penkių šio namo butų nuomavosi Leono ir Jadvygos Gurevičių šeima. Jadvyga Gurevičienė (Landsbergytė) buvo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sesuo. Prasidėjus nacių okupacijai, gydytojas L.Gurevičius kurį laiką slapstėsi savo bute – dienomis tiesiog gyveno spintoje. Namo šeimininkai apie tai žinojo. Jie ir patys slėpė dvi žydes mergaites – Gitą ir Manę.

Gurevičių dukrelę Belą Landsbergiai slėpė savo vasarnamyje Kačerginėje. Šalia buvusią daktaro Gusevo kliniką naciai pavertė karo ligonine, ligoninės reikmėms užėmė ir Jonyčių namą. Tad čia likti Gurevičiai negalėjo, teko ieškoti kitų slėptuvių. Juos priėmė ir daktarą slėpė Sofija bei Danutė Čiurlioniai. Vienu metu L.Gurevičius slėpėsi profesoriaus Tado Petkevičiaus name Perkūno alėjoje. Po karo, 1948 m., Stefanija Jonytienė, partizano vado Alfonso Vabalo-Gedimino sesuo, buvo suimta, 1956 m. grįžo į savo namą, kur visą laiką gyveno jos vyras.

Ieva Petravičaitė ištekėjo už Lietuvos banko valdytojo Juozo Paknio. Šalia buvusio dvarelio iškilo didelis baltas Paknių namas (Baritonų g. 4). Namas atrodo kaip tikras dvaras: prieangis su trimis (kas neįprasta) kolonomis, trikampės iškišos ir pusapvaliai rizalitai su balkonais, kurių vienas atgręžtas į kitą – Dainos gatvę.

Baritonų g. 4

Čia 1939 m. namą pasistatė sesuo Stasė Petravičaitė (Dainos g. 3). Dviejų aukštų, dviejų butų namas modernistinės architektūros (nors butai jame buvo šildomi krosnimis). Beveik visų šios gatvės namų autorius – inžinierius Kazimieras Sienkevičius – jį suprojektavo paskutinį.

Nuo 1935 m. namai čia buvo statomi vienas po kito, bet gatvės nebuvo. Elenos Šmidtienės trijų butų namas (Dainos g. 6), K.Sienkevičiaus suprojektuotas 1935 m., statomas, kaip skelbia dokumentai, "prie Būgos ir Trakų gatvių privačio privažiavimo (be vardo". Juozo ir Klaudijos Vilučių (Dainos g. 8), taip pat trijų butų, prie "pravažiavimo" – 1936 m.

Tiesa, šio namo fasadą architektui teko taisyti: Statybos skyrius prisikabino, esą jis negražiai atrodo, bet pakeitimai buvo padaryti minimalūs. Tais pačiais 1936 m. K.Sienkevičius suprojektavo ir dviejų butų Onos Kašubienės namą (Dainos g. 10), taip pat prie "privataus pravažiavimo". Visi namai turi modernistinius portalus su stogeliais, jų kampai papuošti traukomis, o pirmo namo fasadas – grakščiomis rozetėmis ir dekoratyviniu frizu.

Dainos g. 8

Kampinis namas (Dainos g. 9 / K.Būgos g. 29) – paskutinės minutės statyba. Statybos inžinierius Jonas Jasiukaitis, Veterinarijos akademijos ansamblio autorius (1938), Kauno klinikų statybos vadovas (1937–1939), lakonišką modernistinį namą "savo žemėje K.Būgos gatvės ir Bevardžio skersgatvio kampe" pradėjo statyti tik 1940 m. pavasarį.

Gatvių kontrastai

Nedaug senų pastatų liko Sopranų ir Tenorų gatvėse. Du iš jų priklauso žymių tarpukarių inžinierių-architektų kūrybai.

Taip pat paskutinės minutės statybos, Uršulies Keilienės namas (Sopranų g. 3) buvo nacionalizuotas dar nespėjus jį nutinkuoti. Dviejų aukštų, šešių butų namą su aukšta, lenktą balkoną rėminančia portalo kolona 1939 m. vasarą suprojektavo vienas įdomiausių to meto architektas modernistas Izaokas Trakmanas.

Iš pažiūros neišvaizdaus namo Tenorų gatvėje (Tenorų g. 6) autorius – jaunos tarpukario kartos inžinierius-architektas Vytautas Peldavičius. Inžinieriui Bagdonui Laucevičiui priklausęs namas suprojektuotas ir pastatytas 1937 m. mažiau nei per du mėnesius. Jį statant buvo reikalaujama, kad savininkas išgrįstų vos ne pusę gatvės, t.y. Tenorų gatvės atkarpa vedanti prie šio namo, anuomet buvo negrįsta.

Tenorų g. 6

Atkreipkite dėmesį į faktūrinius langų apvadus ir į tai, kaip grubiai sudarkytas gatvės fasadas: ten, kur dabar įstatytas pailgas langas, buvo įėjimo portalas su stogeliu. Buvusį namo architektūros originalumą primena didelis arkinis langas į priestato terasą ir į kiemą vedančių vartelių arka su čerpių stogeliu.

O pačioje gatvės pradžioje prie, rodos, per stebuklą nepaliestos caro laikų medinuko dalies (Tenorų g. 1) galime pasidžiaugti rajonui pritaikytos šiuolaikinės architektūros pavyzdžiu. Neseniai iškilusio švelnių neomodernistinių formų daugiabučio autorius – architektas Egidijus Vilčinskas.

Tenorų g. 1

Kelionę po Kauno gatvių praeitį pradėsime Vytauto kalno papėdėje. Už Naujamiesčio ribų besitęsiantis platus žemės ruožas XIX a. buvo padalytas dideliais sklypais, kuriuose įsikūrė bajorų užmiesčio dvareliai su sodais ir daržais. XX a. skaldytos ir dalytos šios valdos pamažu virto "vilų" rajonu – vaizdingu, ne ypač prestižiniu, bet su privalomais čerpių stogais nedidelių modernistinių namų kvartalu, savotišką savo žavesį išsaugojusiu iki šiol.

Eidami tarpukariu nutiestomis gatvėmis nuo namo prie namo, prisiminsime čia gyvenusių žmonių likimus ir pagerbsime šių namų kūrėjus. Arnas Funkas, Jokūbas Peras, Eduardas Peyeras, Antanas Jokimas, Vsevolodas Kopylovas, Aleksandras Gordevičius, Stasys Kudokas, Klaudijus Dušauskas-Duž, Dovydas Leiba Zimanas, Romanas Steikūnas, Adolfas Netyksa, Kazimieras Sienkevičius – tai dar ne visas čia namus projektavusių inžinierių ir architektų sąrašas.

Nuo "Marso" iki apartamentų

Neatsiejama nuo šio rajono buvo gamybinė teritorija. Dar 1869 m. įkurtas žemės ūkio padargų fabrikas romėnišku pavadinimu "Mars" (netoliese, dabartinės Autobusų stoties vietoje, buvo dar vienas panašaus pavadinimo metalo fabrikas – "Minerva") 1920 m. virto AB "Nemunas". Bendrovė buvo susijusi su Martynu Yču, finansuojama jo Prekybos ir pramonės banko.

Kai kurie bendrovės steigėjai (Andrius Vosylius, Mykolas Gustaitis) šalia įsigijo nemažus sklypus su tada dar mediniais namais. Bendrovė gamino malūnų, lentpjūvių, aliejinių, verpyklų įrangą, mašinas vilnai karšti, variklius, įvairius ketaus ir vario liejinius, centrinio šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos įrangą. Fabriko teritorija užėmė visą plotą tarp Vytauto prospekto, Totorių gatvės (tuomet dar vadinamos Ūkio gatve) ir Krėvos gatvės (kurios tuomet dar nebuvo). Palei Vytauto prospektą tęsėsi ilga lentinė stoginė, kuri atrodė kaip aukšta tvora su dviem įvažiavimo vartais. 1930 m., kai vyko "Nemuno" sklypo dalybos, Vytauto prospekte pradėtas statyti Pagirskio namas (dabar – Lietuvos švietimo istorijos muziejus); šalia atsirado Moisiejaus Ožinskio garažas, o likusi prospekto atkarpa 1933 m. atiteko Šv.Kazimiero seserų kongregacijai, planavusiai čia pastatyti gimnaziją.

Po Pirmojo pasaulinio karo gatvelė vadinosi Ūkio. Ji tęsėsi iki kalno papėdės, kur pasukdavo į buvusią Podgornają (Pakalnės), tapusią Alytaus gatve. 1931 m. abi gatvelės buvo sujungtos į vieną, apačioje praplatintą, Totorių gatvę.

Tai pačiais 1930-aisiais kalbama apie "numatomą pravesti" naują gatvę – tai buvo Krėvos gatvė. Palei ją ir taip pat naujai nutiestoje Trakų gatvėje sparčiai dygo nauji gyvenamieji namai. Iš visų šių gatvių naujakurių pasipylė skundai dėl fabriko dūmų, teršalų ir kvapų bei reikalavimai fabriką iškelti arba uždaryti. Nepaisydama skundų ir dažnai net negavusi leidimo bendrovė vis statė naujus sandėlius, priestatus bei gamybines patalpas, kurių daugelį projektavo inžinierius Aleksandras Gordevičius.

1934 m. "Nemunas" pagaliau buvo iškeltas, bet jo vietoje atsirado "Neris": iš tikrųjų dvi "upės" susiliejo į vieną įmonę, tad skundai "nepakenčiama smarve" nesiliovė.

Vieną tokį skundą 1936 m. policijai padavė prof. Stasys Šalkauskis ir gydytojas Benjaminas Zacharinas, gyvenę priešais fabriką kitoje Vytauto prospekto pusėje. Jame rašoma, kad iš AB "Neries" mašinų fabriko "plečiasi žmonių sveikatai kenksmingos dujos", kad "fabrikas laiko šunes, kurie nakties metu kelia lermą", ir prašoma "tiems nenormalumams pašalinti atitinkamo parėdimo" (kalba netaisyta). Tačiau įmonė veikė iki pat okupacijų, kol galiausiai tapo Valstybiniu metalo apdirbimo fabriku.

Šiandien buvusioje fabriko teritorijoje išdygo naujų daugiabučių kvartalas "Parko namai" (tikriausiai, turimas omeny Ramybės parkas – sovietmečio Kauno senųjų kapinių pavadinimas). UAB "City Projects" (architektai Gražvydas Sabaliauskas, Agnė Ražinskienė ir Sigita Kėblienė) 2016 m. projektuoti namai grūdosi vienas prie kito ir grėsmingai viršija aplinkinio "vilų" rajono aukštingumą, o patarimo nenaudoti tipinių pasikartojančių elementų jų autoriai, rodos, taip ir neišgirdo.

Totorių bendruomenės centras

Prie buvusios Vokiečių (dabar – Aleksandro Puškino) gimnazijos pasukime iš Vytauto prospekto į Totorių gatvę. Ši gatvė atsirado dar XIX a. Tuomet ji vadinosi Kapinių skersgatviu, nes ėjo šalia naujų miesto kapinių. Kapines padalijus tarp trijų krikščionių konfesijų, nuo vienos jų – evangelikų liuteronų – nedidelis, hektaro nesiekiantis plotas buvo nurėžtas ir musulmonams.

Kauno mečetės įkūrėju yra laikomas Aleksandras Iljasevičius (1848–1925) – labdara garsėjęs Tadaravos dvaro prie Kruonio, gyvenamojo namo ir kepyklos Kaune savininkas, kurio lėšomis XX a. pradžioje (1910 m.) čia buvo įkurtos totorių kapinės ir pastatyti mediniai pastatai: maža mečetė sklypo gilumoje ir du bendruomenės namai prie gatvės.

Po Pirmojo pasaulinio karo gatvelė vadinosi Ūkio. Ji tęsėsi iki kalno papėdės, kur pasukdavo į buvusią Podgornają (Pakalnės), tapusią Alytaus gatve. 1931 m. abi gatvelės buvo sujungtos į vieną, apačioje praplatintą, Totorių gatvę. Naujas pavadinimas atsirado Kauno totorių draugijos prašymu ir buvo susijęs su naujos mečetės statyba.

Totorių g. 6

Statyti naują mūrinę (iš tikrųjų ji pastatyta iš tuščiavidurių betono plytų, tuo metu buvusių pigesnių nei įprastos molio plytos) mečetę buvo nuspręsta 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, norint pagerbti totoriams privilegiją suteikusį Lietuvos didįjį kunigaikštį; į minoretą net buvo įmūrytas Petro Rimšos Vytauto Didžiojo medalis, kurio neišliko. Pusę statybos išlaidų finansavo valstybė. Ant 1930 m. balandžio 30 d. datuoto mečetės projekto pasirašė Lietuvos bažnyčių tėvu tituluojamas inžinierius Vaclovas Michnevičius ir architektas Adolfas Netyksa. Ypatinga proga projektuota gražuolė mečetė buvo atidaryta taip pat ypatingą – 1933 m. liepos 15-ąją, Žalgirio mūšio dieną. Medinius bendruomenės namus buvo liepta nugriauti dar 1936 m., tačiau bent vienas jų išsilaikė iki pat nacių okupacijos.

Miniatiūrinį, tarytum iš rytietiškų pasakų atkeliavusį mečetės pastatą su karpytais atikų ornamentais, smailiaarkiais spalvotų stiklų langais bei trilapio formos prieangio portalo anga vainikuoja aukštas kupolas, papildytas keturiais kampiniais kupoliukais ir grakščiu minoretu. Pastarasis niekad nebuvo naudotas pagal paskirtį. Viduje sienos buvo išpuoštos ornamentine tapyba, moterims skirtas balkonas aptvertas ažūrine medine tvorele, o kupolo skliautas vaizdavo mėlyną dangų, padabintą aukso žvaigždėmis.

Uždaryta ir nusavinta sovietų valdžios (vieną kartą 1941 m. ir kitą kartą 1947 m.) mečetė pamažu neteko vidaus dekoro. Per daugiau nei 40 metų maldos namus bandyta pritaikyti įvairioms visuomenės reikmėms. Čia buvo archyvo sandėlis, Valentino Dikulio cirkas (įdomus sakralinio pastato su kupolu panaudojimas), 1959 m. – kavinė-skaitykla. 1970–1973 m. pastatas buvo remontuojamas pagal architekto Zenono Dargio projektą, pritaikant jį vaikų bibliotekai "Rytas"; tada pietų pusėje atsirado gelžbetoninė galerija, kurios šiandien nebėra, o rytų pusėje – fontanas.

Galiausiai nuo 1986 m. pastatas priklausė M.K.Čiurlionio dailės muziejui kaip fondų saugykla, viliantis kada nors įkurti jame Rytų meno muziejų. Atkūrus nepriklausomybę, visa valda buvo grąžinta Kauno musulmonų religinei (sunitų) bendruomenei. Iki šiol vienintelė Baltijos šalyse mūrinė mečetė 2018 m. pripažinta Kultūros vertybe ir restauruota. Apleistas fontanas musulmonų religinės bendruomenės ir miesto savivaldybės lėšomis buvo paverstas vieta vaikams žaisti – spalvingu batutu.

Milvido ir Veiso namai

Kitoje gatvės pusėje sustokime prie gražaus modernistinio dizaino namo (Totorių g. 11). Jo autorius – inžinierius Arno Funkas. Namo siluetą su į viršų iškilusiu laiptinės bokšteliu paryškina karnizai. Prie įeigų veda suapvalinti laiptai. Ilgas suapvalintas balkonas, tarytum pamautas ant atraminės kolonos, apglėbia kampą.

Totorių g. 11

Dviejų aukštų, aštuonių kambarių vienbutį kotedžą 1936 m. pasistatė vidaus ligų gydytojas Albertas Milvidas, nusipirkęs sklypą iš šalia įsikūrusio Valstybės loterijos direktoriaus Izidoriaus Veiso. A.Milvidas medicinos mokslus baigė Odesoje, jo žmona Stanislava studijavo stomatologiją Dorpate (Tartu). Grįžę į Lietuvą jie apsigyveno Šeduvoje, kur jiems gimė du vaikai. Į Kauną šeima persikėlė 1931 m., po dukrelės Dalytės mirties. 1941 m. sąžiningų gydytojų šeima buvo ištremta: tėvas pateko į lagerį, motina su sūnumi Kaziu 1945 m. pabėgo iš tremties ir grįžo į Kauną. Kazys Milvidas baigė statybos inžinerijos studijas, susilaukė sūnaus Arvydo ir dukros Dalios, dirbo Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Mirė Kaune 1980 m.

Milvidų kaimynai buvo Veisai. Kampinį Totorių ir Trakų gatvės sklypą (Trakų g. 20 / Totorių g. 13) I.Veisas nusipirko 1930 m. Valstybės loterijoje jis dirbo kartu su žmonos broliu Jurgiu Štromu, kuris irgi buvo nusipirkęs sklypą šalia, bet namo nepasistatė. O štai I.Veiso namo, pastatyto 1933 m. pagal inžinieriaus Jokūbo Pero projektą, laukė prieštaringas likimas.

Ruošdamasis namo statybai ir prašydamas leidimo aptverti savo sklypą 1932 m. I.Veisas pažėrė priekaištų valdžiai dėl Totorių gatvės planavimo: "Šia proga laikau reikalinga pareikšti Tamstoms, kad tvarkant Totorių g-vę, mano nuomone, daromos nedovanotinos klaidos. Ši gatvė dabar beveik vienintelė, kuria eina visas susiekimas su Trakų g-ve, visomis gatvėmis, kurios surištos su Trakų g-ve ir Radio-Stoties rajonu (ant kalno). Iki Vokiečių gimnazija praėjusiais metais dastatė (pailgino) savo rūmus iki pat Totorių gatvės, buvo galimybė iš kapinių pusės, šią gatvę kiekvienu momentu praplėsti, davus gi Vokiečių gimnazijai leidimą pailginti gimnazijos rūmus iki Totorių g-vės, Miesto savivaldybė, tuo pačiu, ne tik užkirto sau kelią šią gatvę modernizuoti, bet sutvarkė ją taip, kad, žiūrint iš Vytauto prospekto, ši g-vė turi tikros viduramžių gatvelės išvaizdą." (Kalba netaisyta)

Naujas I.Veiso namas, 1936 m. premijuotas kaip "gražiausias gyvenamas namas", tikrai viduramžių statybos nepriminė. Iš pažiūros nedidelis dviejų aukštų su pusrūsiu pastatas talpino tris butus su dviem garažais ir butu sargui. Pagrindinis fasadas su plačia, kiek išsikišusia centrine dalimi išeina į Trakų gatvę. J.Pero mėgstama funkcionalistinė stilistika pasireiškia griežtomis silueto linijomis, kampiniais langais, o ypač dideliu balkonu-terasa kiemo pusėje, aštriu kampu apimančiu antrą aukštą. Po plačiu stogeliu išliko autentiškos durys, kurių suapvalintas įrėminimas padengtas klinkeriu. Išliko ir autentiška metalinė tvora su varteliais.

Šiame name vaikystėje gyveno I.Veiso ir Sonios Štromaitės-Veisienės duktė – teatrologė prof. Irena Veisaitė. Ji prisimena: "Tai buvo nelabai didelis, bet jaukus namas. Pirmame aukšte įrengtas butas sargui, tačiau jame gyveno tėčio pusbrolis (turimas omenyje pusrūsis – aut. past.). Antrame aukšte – du nuomojami butai (turimas omenyje pirmasis aukštas – aut. past.). Mes buvome įsikūrę trečiame namo aukšte (turimas omenyje antrasis aukštas – aut. past.). Aš ten turėjau savo kambarį su atskira prausykla. Šalia jo buvo mėlynai išdažytas tėčio darbo kabinetas, kuriame mėgdavau skaityti mūsų namų bibliotekos knygas. (...) Priešais mano kambarį buvo tėvų miegamasis, o šalia jo – labai moderniai įrengta vonia ir tualetas. Mūsų bute, savaime aišku, buvo ir valgomasis, virtuvė, o šalia jų – kambarys indams. Iš valgomojo buvo galima išeiti į didžiulį balkoną, kuris atliko ir terasos funkciją. Vasaros metu jame buvo galima valgyti, skaityti knygas, degintis. Pasakodama apie mūsų namą, aš tiesiog matau visus kambarius ir juose esančius daiktus."

Totorių g. 13

Tačiau laimingas šeimos gyvenimas truko neilgai. 1938 m. tėvai išsiskyrė ir Sonia su dukrele išsikraustė į nuomojamą butą Vytauto prospekte, o vėliau, pirmosios okupacijos metu, buvo priverstos apsigyventi komunaliniame bute netoliese, Krėvos gatvėje. I.Veisas vedė antrą kartą ir išvyko į Vakarus. 1939 m. butą šiame name nuomojosi Prancūzijos pasiuntinybės pirmasis sekretorius Bertrand‘as de la Sabliere‘as.

Jau pirmosios okupacijos metu I.Veiso butą užėmė Antanas Sniečkus. Tikriausiai buvo nusižiūrėjęs jį iš anksčiau, nes kairiųjų pažiūrų namo šeimininkai neatsisakydavo priglausti Antano Smetonos režimo "persekiotą" jaunuolį. Ir štai dabar šis "vargšų užtarėjas" įsikūrė prašmatniame savo geradarių bute. Pasakojama, kad atvykusi jį aplankyti motina tik priekaištingai ištarė: "Nenorėjai tu, Antanėli, būt ponu, o vis tiek juo tapai", ir visiems laikams išvažiavo atgal į Šakius.

Nacių okupacijos metu name apsigyveno kiti "ponai" – gestapo karininkai. O 1944 m. įkandin Raudonosios armijos iš Maskvos grįžo A.Snečkus. Iš visos Lietuvoje likusios Štromų ir Veisų giminės tik trys vaikai – Irena Veisaitė bei Aliukas (Aleksandras) ir Margarita Štromai – išgyveno holokaustą. Kai vilijampoliečių Antano ir Marijos Macenavičių namuose slėptas ir taip išsigelbėjęs Aliukas klaidžiojo po sudegusį Kauno getą, jis sutiko A.Sniečkų. Tas, pažinojęs pirmomis nacių okupacijos dienomis nužudytą Jurgį Štromą, nutarė priglausti našlaičiu likusį jo sūnelį ir parsivedė jį į tuos pačius, berniukui pažįstamus jo dėdės ir tetos namus.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, butai Veisų name buvo privatizuoti, paveldėtojai net nespėjus pareikšti savo teisių. I.Veisaitė nenorėjo kovoti už tėvo namą teisme ir priėmė už jį "simbolinę kompensaciją".

Lipant į kalną

Kitame Trakų ir Totorių gatvių kampe stovi įdomios modernistinės architektūros namas (Trakų g. 19 / Totorių g. 15). Ant trijų aukštų namo uždėta naujos palėpės kepurė labai sugadino namo išvaizdą. Šiandien vis daugiau ir daugiau tokių kepurių išdygsta virš istorinių Kauno namų, jų statybos nestabdo jokie paveldosaugos reikalavimai net tada, jei namas įrašytas į Kultūros vertybių registrą ar turi Europos paveldo ženklą. Ką jau kalbėti apie niekuo nepasižymėjusį namą, projektuotą nežinomo architekto.

Trakų g. 19 / Totorių g. 15

Namą adresu "kampas Alytaus ir Ūkio g-vių, prie projektuojamos Trakų gatvės" Alfredos Jankauskienės ir dr. Prano Jucaičio užsakymu 1929 m. pradėjo projektuoti Vsevolodas Kopylovas – tada dar statybos technikas, Technikos mokyklos absolventas, vėliau – Prahoje išsimokslinęs architektas modernistas, kurio Kaune ir Telšiuose sukurti pastatai stebina įvairove ir drąsa. Štai ir čia – virš plataus atviro prieangio-terasos ant plonų briaunotų kolonėlių uždėta kita terasa-balkonas, virš kurios trečiame aukšte tarsi pakabintas dar vienas balkonėlis – visi aptverti metalinėmis tvorelėmis ir puošia Totorių gatve lipantį šoninį fasadą.

Pirmo aukšto terasa buvo pratęsta už posūkio pakopomis kilusia tvora su vartais. 1931 m. sugalvotą projekto patobulinimą savininkė A.Jankauskienė taip aiškina: "Ta terasa reikalinga tam, kad būtų užmaskuotas labai staigus ir aukštas Alytaus gatvės pakėlimas. Ji bus apsodinta iš viršaus žalumynais bei gėlėmis ir prisidės prie Alytaus gatvės papuošimo."

Namas ne tik buvo savaime tais laikais labai aukštas. Aukščio įspūdį stiprino tai, kad jis iškildavo prieš akis lipant į kalną.

Alytaus gatvė (buvusi Pakalnės) prasidėdavo už šio suapvalinto posūkio ir kilo į viršų palei pat kalną, lygiagrečiai Trakų gatvei, kuri 1929 m. buvo dar tik projektuojama. O buvusi Ūkio (dabar – Totorių) gatvė baigdavosi čia, kalno papėdėje. Jos pakilimą uždaro penkių aukštų su mansarda modernistinis namas (Totorių g. 10), suprojektuotas Rygos politechnikos absolvento inžinieriaus architekto Romano Steikūno.

Namas ne tik buvo savaime tais laikais labai aukštas. Aukščio įspūdį stiprino tai, kad jis iškildavo prieš akis, lipant į kalną, ir dar – paties, gatvę uždarančio siauro fasado forma: karnizais vainikuoti kraštiniai rizalitai, švelniai apvalėjantys link centro, kur – tik nuo trečio aukšto – sujungti taip pat aptakių ilgų balkonų. Beje, iki nesenų laikų namas buvo likęs netinkuotas.

Šiame name 1933–1939 m. patalpas nuomojosi Kūno kultūros rūmai, kuriems iš pradžių vadovavo prezidento Antano Smetonos šeimos gydytojas medicinos daktaras Antanas Jurgelionis, o nuo 1934 m. – mokytojas lituanistas, tautininkas Vytautas Augustauskas.

Namo šone buvusių savininkų giminaičių pastangomis padarytas užrašas, skelbiantis, kad šį namą 1933 m. pasistatė Ona ir Jonas Liutkai ir jame gyveno su dukra Gražina. Trūksta tik architekto pavardės, ir tokio užrašo pavydėtų ne vienas šiandien užmirštas Kauno namas.

Pasukime į buvusią Alytaus gatvę, tuo metu tapusią Totorių gatvės tęsiniu. Šalia buvęs sklypas tarpukariu priklausė Jurgiui Vaicekauskui. Išlikęs medinis namukas ant aukšto cokolio su smulkiais spalvotais stiklais įstiklintu prieangiu siekia laikus prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tik keli mediniai namukai šiame rajone stebuklingai išliko iki mūsų dienų: pasenę ir atsidūrę mūro kvartale, kur ne tik statyti, bet ir remontuoti medinius namus buvo draudžiama, jie buvo negailestingai griaunami tarpukariu, o likusieji naujų savininkų naikinami mūsų dienomis.

Ministras ir "pornografinė figūra"

Prieš akis iškyla vadinamasis ministro namas (Totorių g. 14), taip pavadintas nekilnojamojo turto vystytojų, jį rekonstravus ir pradėjus parduoti jame naujai įrengtus prabangius apartamentus. Šį išskirtinį namą iš tikrųjų pasistatė ministras.

Totorių g. 14

Ministras pirmininkas ir teisingumo ministras, profesorius, advokatas, krikščionis demokratas Antanas Tumėnas su žmona Janina Kairiūkštyte-Tumėniene sklypą iš Jurgio Vaicekausko Vytauto kalno šlaite įsigijo 1924 m. Kvartalas tada tik buvo pradėtas formuoti ir šis namas buvo pirmasis čia pastatytu nauju namu. Jau vien tai, o ir savininko padėtis darė jį išskirtinį. Tiesa, 1925 m. A.Tumėnas iš vyriausybės atsistatydino, tad nebebuvo ministras, bet savo 1926 m. pastatyto namo išskirtinumu nė kiek neabejojo.

Namo projektavimo istorija iki šiol nėra aiški. Kai Tumėnai pirko sklypą, J.Vaicekauskas jau buvo pradėjęs statyti jame namą pagal inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektą. Tačiau naujiems savininkams projektas kažkodėl nepatiko ir jie užsakė naują projektą inžinieriui Edmundui Alfonsui Frykui. Kad įvykiai klostėsi būtent taip, o ne atvirkščiai, liudija J.Tumėnienės Statybos skyriui pateiktas prašymas "leisti tęsti mūro namo statybą sulyg plano p. Fryko paruošto, tuo planu pakeičiant leidimą duotą p. Vaicekauskui statyti namą sulyg inž. Gordevičiaus planą".

Leidimas "senąjį planą panaikinti ir leisti statyti sulyg naują planą" buvo duotas. Tačiau pastatytas namas nė iš tolo neprimena "frykokiškai" puošnaus J.Tumėnienės pateikto projekto. Tai kas gi atsitiko? Galima tik spėlioti, kad A.Gordevičius grįžo prie šio namo projekto tuomet, kai vietoj dviejų aukštų vilos Tumėnai užsimanė trijų aukštų nuomojamojo daugiabučio.

Buvęs ministras pasireiškė kaip nenuilstamas skundų rašytojas. Nepatenkintas tuo, kaip vyksta kvartalo užstatymas, jis išsiuntė Kauno miesto savivaldybei ne vieną raštą.

Buvęs ministras pasireiškė kaip nenuilstamas skundų rašytojas. Nepatenkintas tuo, kaip vyksta kvartalo užstatymas, jis išsiuntė Kauno miesto savivaldybei ne vieną raštą. Rašė vis apie tą patį: esą jam buvo pažadėta, kad priešais jo namą bus suformuota aikštelė, bet vietoj jos buvo "įsprausta geometrinė figūra ilga siaura, kuri, nubraižius ją ant popieros, visai paneša į padykelių braižomą išvietėse pornografinį braižynį kokio viešas rodymas numatytas baudž. statuto str. 281" (kalba netaisyta).

Už pažadų nevykdymą A.Tumėnas netgi grasino paduoti į teismą burmistrą Joną Vileišį, kurį vėliau pats savo name ir priglaudė: Vileišiai nuomojosi butą šiame name sunkiais šeimai laikais. O "nepadorios figūros" vietoje 1939 m. atsidūrė Trakų gatvėje statomo namo užpakalinis fasadas, todėl A.Tumėnas vėl rašo: "1924 metais esu pirkęs sodybą vietoje dabar vadinamoje Totorių gatvė Nr. 12; tuomet visas miesto rajonas buvo pakraštis, kuriame nebuvo nei dabartinės Trakų, nei Totorių gatvių, buvo kaimo tipo kelias vadinamas Ūkio gatvė.

Man besiruošiant statytis, matydami namų planą Miesto Burmistras ponas Vileišis, Miesto Inžinierius ponas Frykas reiškė pasitenkinimą mano drąsa, su kuria aš ėjau pirmas į netvarkytą miesto rajoną, kartu jie man aiškino, tikrino, kaip manoma išplanuoti tas rajonas; priešais dabar stovinčių mano namų jie projektavo aikštelę.

Kada aš jau pastačiau namus (...), tuomet netikėtai pamačiau kitokį išplanavimą, vietoje projektuotos aikštelės išvedė man išilgai mano sodybos pornografinę figūrą, kokią padykeliai braižo išvietėse.

Jie ir būtų primetamas man perdaug subjektyvus figūros apibūdinimas, tai visgi ir diletantas, ne urbanistas inžinierius, be ypatingo estetinio jausmo pasakys, kad išvestoji figūra nepateisinama vietos susisiekimo motyvais, kad ji Kauno perlą teršia.

Čia yra klausimas viešos estetikos, kurią vykdyti yra formaliai išimtina teisė miesto organų, urbanistų specialistų, ir mano nuomone neturėtų formalaus pagrindo, kad ją reikšti Ponui Burmistrui. Bet dabar išnaudojant išbraižytą figūrą, vykdomas griežtas neteisėtumas, mano teisių pažeidimas, man sudaromos tokios sąlygos, kad aš ėjęs į villų rajoną pasijusčiau patekęs į senojo miesto rajoną, į Mapų gatvę – tiesą pasakius ir Mapų gatvėje tokio vaizdo nėra ir nebuvo" (kalba netaisyta, buvęs ministras taip ir rašo – "Mapų gatvė").

Viename iš butų 1933–1938 m. buvo įsikūręs Vengrijos garbės vicekonsulatas, gyveno vicekonsulas ekonomistas dr. Aronas Braudė. Fasado Tumėnai taip pat nenutinkavo (to reikalauta buvo dar 1935 m.).

Prasidėjus nacių okupacijai, A.Tumėnas bandė gelbėti savo kolegą ir draugą advokatą Davidą Volpertą ir jo šeimą – žmoną pianistę Idą Gurvičaitę-Volpertienę ir jų septynerių metų dukrelę Rietą. Kelias savaites Volpertų šeima gyveno Tumėnų namuose, bet paskui nutarė vis dėlto keltis į getą, kur buvo visi jų artimieji. Davidas Volpertas žuvo Dahau, Ida Volpertienė – Štuthofe. Savo auklės Elenos Chlopinaitės išgelbėta Volpertų duktė šiltai prisiminė nuoširdžias Tumėnų pastangas padėti jos šeimai. Vėliau už antinacistinę veiklą buvęs ministras net buvo patekęs į Gestapo nagus.

1944 m. Tumėnų šeima pasitraukė į Austriją, pas Vienoje studijavusią dukrą Danutę. A.Tumėnas mirė Austrijoje 1946 m. Erdvus namas buvo pradėtas naudoti kaip medicinos įstaiga: sovietų laikais čia veikė Geležinkeliečių ligoninė, atgavus nepriklausomybę – privati klinika "Sana Vita", kol 2000 m. namas buvo parduotas. Neseniai rekonstruotame name įrengta keturiolika butų.

Ministro kaimynu tapo advokatas Albertas Ošlapas su žmona Antanina. "Buvusioj Alytaus gatvėj, bet dabar Totorių gatvė 18" 1931–1932 m. pagal architekto Stasio Kudoko projektą jie pasistatė didelį, keturių aukštų daugiabutį, kuriame su sūnumis Algimantu ir Raimundu (dvynukais, gimnaziją baigusiais kartu su būsimu prezidentu Valdu Adamkumi) ir gyveno; šalia namo buvo didelis daržas. Ir ši šeima 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Prie renovuoto daugiabučio prisiglaudęs stovėjo senas medinukas (Totorių g. 16). Niekas nepastebėjo, kaip jis dingo. Bet paskutinis šios gatvės namas, taip pat XX a. pradžią menantis medinukas (Totorių g. 20) vis dar gyvas.

Totorių g. 20

Tarpukariu taisyklės sugriežtėjo. Sostinės (tegul ir laikinosios) centras turėjo būti moderniškas. Todėl 1923 m. Jokimo ir Frandseno plane buvo nustatytos plačios vadinamosios mūro kvartalų ribos. Jos tęsėsi iki tuometės Girstupio ir Šiaulių gatvių, o 1929 m. apėmė jau visą Geležinkelio stoties rajoną. Visai šiai teritorijai galiojo griežta taisyklė: "statyti medžio trobesiai miesto mūrinio kvartalo ribose yra draudžiama". O žinant, kad per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos penkmetį naujų statybų apimtis buvo minimali, tai reiškia, kad praktiškai bet koks iki šių dienų šioje teritorijoje išlikęs (ar šiomis dienomis griaunamas) medinis namas yra (ar buvo) ikikarinis, t.y. pastatytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Laikinosios sostinės centre stovėję mediniai namai buvo pasmerkti išnykti kaip nekenčiamų caro laikų palikimas; jų buvo gėdijimasi kaip provincijos miestelio atributo; jie buvo asocijuojami ne su lietuviška bakūže samanota, bet su rusų architektūra, kuria reikėjo kuo greičiau atsikratyti, o jos vietoje pasistatyti modernaus europetiško miesto ženklus.

Miesto centre negalima buvo ne tik statyti naujus medinius namus, bet ir kapitališkai remontuoti senų. Šiaip palopyti stogą leisdavo, bet prieš tai apžiūrėdavo namą, ar jis dar geros būklės. Kartais darydavo išimčių. Bet faktiškai laukdavo, kol namas taps visiškai susenęs, supuvęs, pavojingas gyventi ir "gaisro žvilgsniu", tada surašydavo griovimo aktą. Siekis turėti naują, modernišką sostinę lėmė tikrą medinukų genocidą.

Tiesa, savininkai gynėsi, kaip išmanė (ir vieni kitus skundė), kildavo daugybė ginčų, tie griovimo aktai neretai buvo atidedami metai iš metų ir taip namai išgyveno iki pirmosios okupacijos. O išlikusieji turėjo išgyventi kitą sunkų metą – sovietinį. O išlikusieji po jo – dabartinį. Taigi šiandien gyvus Centro medinukus galima laikyti tikrais didvyriais". Bet ir tarp jų šiandien raginama atlikti selekciją: su kuriuo atsisveikinti, o kurį verta išsaugoti. Kai kurių likimas jau nuspręstas, kai kuriems nuosprendis jau įvykdytas. Nuo vieno tokio ir pradėsime.

Namas Vytauto pr. 71A (1904–2017)

Siauras sklypas Vytauto prospekte XX a. pirmoje pusėje priklausė Juozui Afanasjevui. Čia stovėjo 1904 m. pastatytas medinis sodybinis namas su langinėmis, kuriame gyveno sklypo savininkai. Dar vienas didelis medinis namas buvo prie gatvės, jo vietoje 1967 m. iškilo devynių aukštų "Baltijos" viešbutis, papuoštas akmenine restorano siena (architektai Jonas Navakas ir Janina Barkauskienė), šiandien virtęs VDU bendrabučiu. 1931 m. savininkas prašė leidimo medinį namą kieme remontuoti. Neleido, "nes Vytauto prospektas yra miesto mūriniame kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti kapitališkai remontuojami".

Kurį laiką buvęs apleistas, namukas nugriautas 2017 m. 2019-aisiais jo vietoje iškilo septynių aukštų daugiabutis (už projektą atsakinga UAB "Miesto planas"). Juk 26 nauji butai geriau nei du seni (tiek tilpo medinuke), ar ne?

Namas Kęstučio g. 5

Didelio sklypo prie Kęstučio gatvės (dabar Nr.3 ir 3A, kieme – 5 ir 5A, tada Nr.3) savininko pavardė buvo Smoličius. Panašu, kad jis išvyko iš Kauno apie 1922 m., o Kaune paliktą jo nuosavybė prižiūrėjo Anatolijus Sokolovas. 1930 m. Sokolovas vadina save "Smoličiaus namo užveizdėtojas", 1932 m. balandį – "faktinis valdytojas", o tų pačių metų lapkritį jis jau valdos savininkas: nuosavybės teisė pripažinta Taikos teisėjo nutarimu kaip "įsenėjimas". Smoličius į Lietuvą nebegrįžo ir sklypas liko Sokolovui.

Dokumentai nušviečia tik trumpą kieme stovinčio medinio namuko, pažymėto Nr.5, gyvenimo periodą tarpukariu (1930–1937 m.). Žinant to meto požiūrį į medinius namus miesto centre, galima pasakyti, kad jam labai, netgi stebuklingai, pasisekė: jo ne tik nenugriovė, bet 1930 m. net leido paremontuoti: vietoje buvusių gontų uždėti naują skardinį stogą. Namas buvo "gerame stovyj". Stogą dengė meistras Sergiejus Korkockas. Prie gatvės tuomet dar stovėjo didelis medinis gyvenamasis namas, kurio vietoje vėliau, Sokolovui išpardavus jam atitekusio sklypo dalis, atsirado du nauji modernistiniai daugiabučiai.

1936 m. Sokolovas stato vieno aukšto, vieno buto mūrinuką su sandėliu (šiandien Nr.5A, projektas architekto Adolfo Netyksos). Mūrinukas pasirodo esantis per arti medinio namo priebučio (vadinamo gonkais); namukas turėjo du priebučius ir abu liepė nugriauti, tačiau griovimą atidėjo, o priebučiai ir šiandien čia. Namas prižiūrimas. Tiesa, dalis langų buvo pakeista vadinamaisiais aklaisiais, dalis – butaforiniais (plastikiniai langai, imituojantys originalų skaidymą), bet dauguma langinių buvo išsaugota.

Namas Kęstučio g. 13A

Šis, nuo Kęstučio gatvės atsišakojusioje "gatvelėje" stovintis namukas tarpukariu pakeitė tris šeimininkus ir buvo pasmerktas nugriauti. Didelis sklypas (tada Nr.5) Kęstučio gatvėje XX a. pradžioje priklausė Teodorui Martusevičiui. Sklypo dalį, esančią toliau nuo gatvės, 1932 m. nusipirko Mejeris ir Dora Burakai. Šioje dalyje buvo trys mediniai namai: du gyvenami ir vienas, kuriame buvo įsikūrusi Uzdono kino laboratorija. 1934 m. vienam Burakų gyvenamajam namui buvo surašytas griovimo aktas, kitus du buvo leista "tuo tarpu dar palikti".

Dalį Burakų sklypo 1936 m. nusipirko Česlovas ir Michalina Petrauskai. Tais metais griovimo aktas buvo surašytas ir šiam nameliui. Petrauskai šalia šio seno medinuko pasistatė kuklų, krosnimis šildomą dviejų aukštų su mansarda mūrinį namą (projektas inžinieriaus Jokūbo Rabinavičiaus, šiandien Nr.13). O medinuko griovimo terminas kasmet vis buvo atidėdamas iki pat 1941 m., kol 1942 m. vasarą galiausiai buvo leista jame padaryti kapitalinį remontą.

Namas Kęstučio g. 43

Šis medinins namas akivaizdžiai turi išlikusias vertingąsias savybes: galima grožėtis kiaurapjūviais drožiniais dekoruotu fasadu, ypač – langų sandrikais ir mansardos langelio apvadais, kuriuose net erdvines figūros išpjaustinėtos; karnizinėmis juostomis. Tiesa, šios vertybės neturi jokios teisinės apsaugos.

Šio medinuko gimimo metai nurodomi tarp 1896 ir 1900-ųjų. Vytauto Mikalausko knygoje "Kinas Lietuvoje" pateikta informacija, esą šiame name gyvenęs pirmasis animacinių filmų kūrėjas Vladislovas Starevičius, kelia daug klausimų. Garsaus kino kūrėjo iš Lietuvos atminimas pagerbtas prie Arklių pašto, kur gyveno Tadas Daugirdas, ir tai todėl, kad V.Starevičius dažnai vaikščiojo pas T.Daugirdą į svečius. Bet kur jis gyveno? Žinoma, kad 1882 m. gimęs V.Starevičius nuo ketverių metukų, t.y. nuo 1886 m., augo Kaune pas savo senelius, motinos tėvus, Legeckius, o 1911 m. išvyko iš Kauno į Maskvą.

Tarpukariu sklypas priklausė Aleksandrui Makūnui; kalbama, kad jis buvo amerikonas, t.y. į tėvynę sugrįžęs Amerikos lietuvis (ir tikrai, rašyti lietuviškai jis nelabai mokėjo). Makūno šio sklypo gilumoje 1925 m. pastatytas raudonų plytų mūrinis namas su erkeriais (šiandien Nr.45, projekto autorius inžinierius Jonas Krasauskas) – vienas ankstyviausių Kaune mūrinių nuomojamų daugiabučių. Sklypo dešinėje stovėjo dar vienas medinis namukas su sandėliu, kurio griovimo istorija tęsėsi nuo 1936 iki 1941 m. Name, kuris 1940 m. buvo "tokiam stovyje, kad sudaro griovimo pavojų", buvo tik du kambariai ir virtuvė, tačiau jame gyveno devyni žmonės. Mūsų dienų tas namas nesulaukė.

O prie gatvės stovinčiam gražuoliui niekas negrėsė. Name buvo vienas penkų kambarių butas su veranda ir nedidelis rūsys. Kiemo pusėje – seniai nedažytas iš dalies dviejų aukštų priestatas.

Sovietiniais laikais namas buvo nacionalizuotas. Inžinierius, lakūnas Viktoras Ašmenskas (1912–2016) prisiminė, kad 1944 m., grįžęs į Kauną ir pradėjęs dirbti Miškų pramonės liaudies komisariate, jis su žmona ir dukra Nijole gavo šiame name butą Nr.1. Kartu apsigyveno ir jo sesuo Julija, atvažiavusi į Kauną mokytis. LAF veikėjas, Birželio sukilimo dalyvis V.Ašmenskas tapo 1945 m. kapitono Jono Noreiko (Generolo Vėtros) Vilniuje organizuotos pogrindinės Lietuvos tautinės tarybos Kauno štabo koordinatoriumi. 1946 m. V.Ašmenskas buvo suimtas. Gali būti, kad kurį laiką tai vis dar buvo vienas butas, o butų numeracija buvo išlikusi senoji (t.y. ne vieno namo, o viso sklypo).

Šiandien name įsikūrusi muzikos prekių parduotuvė. Ir nors plastikiniai langai namo nepuošia, galima sakyti, kad namui pasisekė. O štai jo kaimynui pasisekė mažiau.

Namas Kęstučio g. 47

Didokas vieno aukšto medinukas, visu ilgiu išsitęsęs palei gatvę, buvo pastatytas 1890 m. Prie virtuvės rizalito kieme tarpukariu buvo pristatyta mūrinė dalis. Sprendžiant iš arkutėmis profiliuotos pokarnizinės lentos ir kampų apkalimo, didesnių puošmenų namas neturėjo.

Sklypas, bent nuo 1924 m., o gal ir anksčiau, priklausė Stasiui ir Aleksandrai Digriams. S.Digrys (1886–1959) buvo bankininkas, pirmasis Kooperacijos banko valdybos pirmininkas, Lietuvos banko tarybos narys, Tarptautinio banko direktorius, vienas draudimo bendrovės "Lietuva" (jos būstinė buvo įsikūrusi kitoje Kęstučio gatvės pusėje) steigėjų ir valdybos pirmininkas, Steigiamojo Seimo narys (nuo LSDP). 1944 m. pasitraukė į Austriją.

1931 m. S.Digrys sklypo gilumoje pradėjo didelio mūrinio namo statybą (projektas – inžinieriaus Felikso Vizbaro, šiandien Nr.47A). Tais pačiais metais jis prašo leidimo "sutaisyti dviejas gonkas ir perdengti medinio namo stogą skarda. Namas visai geras". Tai padarius, S.Digrys norėjo jį nudažyti, "kad namas ir iš oro atrodytų gražiai". 1932 m. pradžioje buvo pastebėta, kad, anot policijos skundo, "prie medinio namo prie kairiojo rubežiaus pastatyti nauji gonkai". Tikriausiai nesulaukęs leidimo S.Digrys ėmėsi veiksmų. Leidimas buvo gautas tik tų pačių metų lapkritį ir įtakingas savininkas nubaustas nebuvo.

Sovietiniais laikais namas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 1966 m. ant jo buvo pakabinta memorialinė lenta: "Šiame name 1919–1924 m. gyveno miškininkas prof. Povilas Matulionis." Nurodytu laikotarpiu P.Matulionis (1860–1932) buvo Žemės ūkio ministerijos viceministras, o 1924 m., tapęs ką tik įsteigtos Žemės ūkio akademijos pirmuoju rektoriumi, iš Kauno išsikėlė. Sunku pasakyti, kodėl sovietų valdžia jį buvo taip pagerbusi: P.Matulionis, nors ir buvo aktyvus visų revoliucijų dalyvis, daugiausia darbavosi Vilniuje kaip lietuvybės puoselėtojas. Lentos seniai nebėra, o teisinė apsauga panaikinta 2015 m., kai jau penkerius metus namas buvo visiškai apleistas ir net degė.

Kauniečiai prisimena, kad, grįžęs iš lagerio, šiame name gyveno Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, Birželio sukilimo dalyvis, rezistentas Liudas Butkevičius (1881–1963).

Namas Kęstučio g. 64

Prie įvažiavimo, vedančio į Kauno nacionalinio dramos teatro Ilgąją salę, stovi medinukas, buvęs linksmai ištapytas tais laikais, kai jame buvo įsikūrusi vieno vaikiško laikraščio redakcija. Deja, jo istorija dar nėra žinoma. Sprendžiant iš išlikusių tarpukario situacijos planų, atrodo, kad tai buvo dr. Efraimo Rabinavičiaus sklypo dalis, tačiau nei jo, nei kaimynų statybos bylose namas nepaminėtas.

Į ant aukšto cokolio stovintį namą iš gatvės veda šoniniai laiptai, išsaugoję savo metalinę atitvarą ir stogelį su konsolėmis. Kiemo pusėje namas turi priestatą su mezoninu; kai kurie langai vis dar su langinėmis.

Kauno kamerinis teatras (Kęstučio g. 74A)

Kauno kamerinis teatras irgi yra medinukas, statytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1924 m. sklypas priklausė Antanui Čuladai. 1930 m. savininkui buvo surašytas protokolas už tai, kad be leidimo prie šio medinio namo pradėjo statyti medinį priestatą ant seno pamato. A.Čulada aiškinosi, kad "čia ne nauja statyba, o iš esančios verandos", kuri buvo pastatyta dar prieš karą ir iš kurios liko pamatai. O priestatas jam būtinai reikalingas, nes savivaldybės nurodymu name privaloma įsirengti WC ir vonią, o daugiau nėra kur. Po ilgų susirašinėjimų jam leido "įrengti šiltą verandą", kurios vietoje šiandien yra įėjimas į teatrą.

Pasakojama, kad sovietiniais metais žmonės šį namą vadino chlamke. 1990 m. namas atiteko teatrui, kuris tada vadinosi Kauno jaunimo kameriniu ir visą savo gyvavimo laiką (nuo 1976 m. Stanislovo Rubinovo įkurtos Jaunimo muzikinės studijos) neturėjo savo patalpų. Kad gautų patalpas, teatralai dešimt dienų badavo, pasistatę palapinę prie tuometinio miesto vykdomojo komiteto, o vėliau patys šį namą remontavo ir pritaikė teatrui.

Namas K.Donelaičio g. 72

Prestižinės gatvės vidury, prie pat secesinio nunciatūros namo – to, kuriame iš to paties sklypo savininko Abromo Kaco patalpas nuomojosi Vatikano diplomatai, stovi užsimaskavęs vieno aukšto namukas, iš gatvės tinkuotas, o iš kiemo likęs senu sukrypusiu mediniu fasadu. Leidimo nutinkuoti gatvės fasadą A.Kacas paprašė 1933 m. pabaigoje, motyvuodamas tuo, kad namas, "mūsų laikinosios sostinės, šiaip ar taip kalbant, centralinėje gatvėj stovėdamas, rodo nemodernišką išvaizdą". "Aš ir ryžaus, – toliau rašo A.Kacas, – šį mano namą, jo priešakinę (fasado) dalį nutinkuoti padoriu tinku, kad šis pastatas žmoniškesnis atrodytų."

Leidimą jis gavo, nes namas, nors ir medinis, buvo pripažintas esantis "gerame stovy, negriautinas". Jame netgi buvo "centralinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija". Tačiau savininkui laiku darbų neatlikus ir 1935 m. pavasarį paprašius leidimą pratęsti, atsakymas buvo neigiamas, "kadangi namas mūriniame kvartale". Po kiek laiko savivaldybės Statybos skyrius lyg apsigalvojo ir paprašė pateikti projektą, bet ir vėl neleido, nes "projekte tas tinkavimas namo fasado nepagerintų".

Tuomet savininkas užsakė inžinieriui Geršonui Rozentaliui naujo, "pagerinto" fasado projektą: jame centrines duris buvo numatyta įrėminti pusapvaliais apvadais, virš durų padaryti apvalų švieslangį ir laiptuotą dviejų tarpsnių frontoną. Gaila, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas, nes 1936 m. pradžioje leido fasadą aptinkuoti tokį, koks buvo.

O štai kiemo fasadas išsaugojo lentelių apkalą ir langines, nors ne visas: štai, šalia sukrypusio prieangio buvęs langas virto baltų plastikinių durų ir lango kompleksu: matyt, kažkas pasidarė sau privatų įėjimą.

O dabar pakilkime į V.Putvinskio (buvusią Kalnų) gatvę. Čia XIX a. buvo pastatyti vos keli mūriniai namai. Beveik visoje gatvėje stovėjo sodų ir daržų apsupti medinukai.

Namas V.Putvinskio g. 36

Šis medinukas skaičiuoja savo paskutines dienas. Jo vietoje iškils šešių aukštų daugiabutis namas, suprojektuotas Gintaro Natkevičiaus, visai nebjaurus (bent jau ne stiklinis ir ne "surūdijęs", o baltas), tik neaišku, kaip jis atrodys šalia inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus neribotos fantazijos vaisiaus – 1924–1926 m. iškilusio gigantiško secesinio Lietuvos banko tarnautojų namo, anuomet keistai nustelbusio kuklią Drenkauskų sodybą.

Be šio, manoma, XIX a. statyto namo, sklype stovėjo tik medinė malkinė, kurioje gyveno ir sargas. Malkinę 1932 m. teko nugriauti, nes Uršulei Drenkauskienei nepavyko gauti leidimo jos stogui remontuoti. Nuo 1930 m. rudens atsakymai buvo vis tie patys: negalima, "nes tie trobesiai reikalingi perstatymo, o yra mūro kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti perstatomi". U.Drenkauskienė skundėsi, kad dviem jos kaimynėms buvo leista iš naujo dengti medinių namų stogus. Niekas nepadėjo. O dar šalia esančioje gatvelėjė atsirado daug naujų mūrinių namų, tad buvo nuspręsta, kad "trobesys jau apysenis ir negražiai derinasi su kitų gražių mūrinių namų fasadais, esančiais prieš jį Aušros take". Teko U.Drenkauskams statyti naują "mūrinį trobesį gyvenamam butui, sargo patalpai ir sandėliams". Šis dviejų aukštų, "iš mūro ir betono", krosnimi kūrenamas, 1932 m. pagal inžinieriaus Antano Breimerio projektą pastatytas namukas tebestovi ir dabar.

Šeimos gyvenamasis namas tarpukariu remontuojamas nebuvo. Į vieno aukšto su aukštu cokoliu medinuką iš gatvės vedė du įėjimai su laiptais; taigi, name buvo įrengti mažiausiai du butai. Nei laiptų, nei durų neišliko, tik įsprūdinės langinės.

Mano studentiškais laikais čia, tiesiai priešais mūsų pamėgtą, o šiandien jau apverktą "Pakalnę", veikė "Naminių patiekalų" kavinė, į kurią kartais užsukdavome (per arčiau Banko namų buvusį įėjimą, tada dar turėjusį laiptelius), ir žinote, virtos bulvės čia iš tikrųjų buvo naminės, kaip ir visa aplinka. Vėliau namą apleido, išpaišė, padegė.

Namas V.Putvinskio g. 31 (1881–2014)

Ten, kur 2016 m. išdygo nauji stikliniai VDU rūmai, anksčiau stovėjo dviem sklypams priklausę mediniai namai. Tris iš jų nušlavė nauja statyba.

Labiausiai gaila prie pat gatvės stovėjusio didelio tinkuoto namo su mansardiniu stogu. Lietuvos medinės architektūros duomenų bazėje "Archimedė" 2014 m. namas buvo aprašytas kaip "apleistas" ir "skirtas nugriovimui". Gatvės fasade buvo dvivėrės durys, papuoštos secesiniu lenktų linijų reljefu, langai su langinėmis.

XIX a. viduryje šio sklypo savininkas buvo Antanas Usevičius. Namą jis planavo statyti jau 1869 m., bet pasistatė tik 1881-aisiais. Tai buvo vieno aukšto medinis namas su cokoliu, kuriame buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. Namukas buvo labai paprastas, bet jo autorius nepaprastas – projektą parengė žymus gubernijos architektas Simonas Gorskis. XX a. pradžioje valda vis dar priklausė Usevičiams, o po Pirmojo pasaulinio karo, jau 1922 m., – Izaokui Kaganui. Sklype stovėjo trys seni mediniai gyvenamieji namai: vienas prie gatvės, vienas viduryje ir vienas sklypo gilumoje prie kairiosios ribos.

1925 m. rudenį I.Kaganas prašo leidimo kapitališkai remontuoti gyvenamąjį namą prie gatvės: jis nori padidinti tris langus (tiek jų ir buvo gatvės fasade), įstatyti naujas duris, stogą uždengti skarda ir "visą namų fasadą apskritai sutvarkyti ir nugražinti atatinkamai miestų architektūros reikalavimams". Ir jam leido! Bet rodos, patys nesuprato, ką leido ir į ką įsivėlė.

Tų pačių metų gruodžio 1 d. Statybos komisija gauna iš Lietuvos atstatymo komisariato skundą, esą pil. Kaganas "kapitaliniai perstato stogą. Kadangi perstatymas medinių namų stogo mūriniam kvartale yra neleistina", komisariatas klausia, ar jis turi leidimą. Leidimą kaip ir turi, bet ne kapitališkai perstatyti. Statybos komisija prašo policijos stabdyti darbus ir surašyti I.Kaganui protokolą, bet po dešimties dienų apsigalvoja ir leidžia užbaigti remontą su sąlyga, kad fasadas iš gatvės pusės bus patobulintas. I.Kaganas ir tobulina. 1926 m. sausį jis prašo leidimo pristatyti prie medinio namo mūrinį priestatą, skirtą krautuvei. Priestatas turėjo vienšlaitį stogą, duris ir apvalų švieslangį virš jų. Akivaizdu, kad medinis namas buvo perstatinėjamas. Ir leista buvo viskas, išskyrus pačią įdomiausią namo dalį – didžiulę mansardą, kuri išaugo iš nekalto ketinimo perdengti stogą.

Antai savininkas gauna raštą, kuriame priekaištaujama, esą jam buvo leista tik remontuoti stogą, "gi Tamsta neturint leidimo pakeitei stogo konstrukciją, užstatei antrą gyvenamą aukštą mansardos formoje". Statybos komisija perspėja, "kad įrengimas minimam aukšte gyvenamų butų yra neleistinas ir siūlo Tamstai nuo to darbo susilaikyti, palikus kalbamą mansardą kaip fasado namų pagražinimą". Stogas buvo retos Kaune laužytos mansardinės formos, tikras pagražinimas.

Rodos, tuo galima buvo ir apsiriboti: pagražino fasadą, padidino langus, pristatė naują krautuvę, ir gerai. Bet ne, I.Kaganas nenurimsta. 1926 m. birželį jis prašo išduoti jam pažymėjimą, kad jis "vieton senojo namo pastatė naują", nes nori gauti vadinamąjį apsaugos raštą, kuris apsaugotų jo namą nuo sekvestro.

Iki remonto pirmame namo aukšte gyveno kapitonas Kuzinas, o štai po remonto apsigyveno toks Samuelis Šlapoberžskis, kuris savo buto šeimininką įskundžia ir prašo namą apžiūrėti. Esą I.Kaganas pareiškė, kad namas naujai pastatytas, "tačiau kiek man teko patirti šis namas nėra naujai pastatytas". Atėjusi komisija įsitikino, kad "namas iš gatvės medinis senas, rūsys ir pirmas aukštas atremontuotas (...), iš vienos pusės padarytas mūrinis priestatas krautuvei, iš kitos pusės pristatyta dalis mūro sienos. Antras aukštas (iš gatvės) pastatytas naujai kaipo mansardos ir padaryti nauji mediniai laiptai" (į mansardą buvo patenkama per kiemo priestatą-laiptinę). Be to, mansardoje be leidimo įrengti gyvenamieji butai. Komisijos išvadose yra prierašas rusų kalba, padarytas, rodos, inžinieriaus Noacho Bero Joffės ranka: "I novim priznan bitj nemožet" ("Ir nauju negali būti pripažintas"). Todėl jis "negali būti paliuosuotas nei nuo sekvestro nei nuo normavimo".

I.Kaganas kreipėsi į teismą. Atėjo nauja komisija. Šiai vadovavo Vladimiras Dubeneckis. 1926 m. liepos 22 d. surašytame akte išdėstyta, Dubeneckio nuomone, kad namo antras aukštas iš tikrųjų naujas, todėl visa tai "galima laikyti ne daliniu pertvarkymu, bet pilnu namų perstatymu". Juo blogiau. Komisijos narys Jonas Krasnauskas daro išvadą, kad "išpildymas šių darbų uždraustas, nes Kalno gatvė priklauso prie mūrinio kvartalo", "todėl namas turi būti išardytas"(!). Vis dėlto nutarta namo negriauti, bet jo antrą aukštą ir krautuvę užregistruoti kaip naujai pastatytus.

Po metų, 1927-ųjų vasarą, Statybos skyriaus vedėjas inžinierius Edmundas Frykas stebėsis, kodėl Kaganas nebuvo patrauktas atsakomybėn, "tačiau, faktui įvykus" siūlo pareikalauti iš jo namo brėžinius ir juos patvirtinti. Liepą I.Kaganas vis dar reikalauja apsaugos lapo pirmam aukštui, kaip "pilnai perstatytam" o 1927 m. spalį pateikia nepasirašytą brėžinį, kurį Statybos komisija "priėmė žinion", o už neteisėtą statybą vis dėlto patraukė I.Kaganą atsakomybėn. Lapkritį komisija "nerado galimu patvirtinti pridedamo atliktų darbų braižinio, tačiau atsižiūrėdama į tai, kad atliktoji statyba padidino miesto gyvenamų butų skaičių", nutarė nusiųsti visą bylą vyriausiajam statybos inspektoriui inžinieriui Antanui Macijauskui, kurio sprendimu namas buvo įteisintas.

1927 m. rudenį nesusipratimai užgriuvo kitą I.Kagano medinį namą, kuris stovėjo kiemo vidury. Ir vis dėl savininko išradingumo apeinant įstatymus, neleidžiančius medinių namų remontuoti. Pirmiausia jis paprašė leidimo statyti naują vieno aukšto mūrinį dviejų butų namą, o kai šis jau buvo pastatytas, pasirodo, kad tai senas medinis namas, tik "apdėtas plytomis". Gautas skundas, esą I.Kaganas kapitališkai sutremontavo seną medinį namą, pasinaudodamas leidimu statyti naują mūrinį; reikalaujama "tuos jo butus nukelti ir jį nubausti". Tačiau jau eina 1933-ieji, o namo ne tik kad nenugriovė, bet I.Kaganas dar ir pateikia prašymą leisti didinti jo langus ir daryti panašias "pertvarkas". Ir vėl leido! Su prierašu: "dabar namas gerame stovyje" (na, aišku, kad gerame, apmūrytas).

Tačiau pasirodo, dėl šio namo iki tų metų rudens vis dar vyko teisminis tyrimas, ir galiausiai buvo nutarta I.Kaganą pripažinti kaltu, bet namo negriauti. Atvirkščiai, tuo pačiu metu jis buvo nutinkuotas ir dabar atrodė visai kaip mūrinis. Savivaldybė nenurimo ir pateikė apeliacinį skundą, reikalaudama namą nugriauti. Skundas buvo atmestas, o I.Kaganas dėl "pasenėjimo" netgi nenubaustas.

Grįžtame prie namo prie gatvės. Tais pačiais 1933 m. savininkas prašo leidimo jį nutinkuoti, o paskutinio, trečio, namo kieme stogą apdengti skarda. Leido ir nutinkuoti, ir stogą apdengti, tik čerpėmis.

Ten, kur stovi VDU daugiafunkcis mokslo ir studijų centro pastatas, prasideda buvusio Kartofliškių palivarko teritorija, kurios visi sklypai iki pat A.Mickevičiaus gatvės tarpukariu buvo valdomi "Dobrovolskio amžino činšo teisėmis". Sklype, kurį valdė Marija Teodorčiukienė, iki VDU rūmų pastatymo buvo likęs dar vienas vieno aukšto medinis namukas su langinėmis, statytas 1887 m.

Namai V.Putvinskio g. 19, 19A, 19B

Iš karto už VDU pastato pasukus į kiemą mūsų laukia medinių lūšnelių kaimelis. Į jį patekus kyla klausimas: kodėl žmonės (19 ir 19A namų gyventojai) atsivėrė nuo kaimynų (atnaujinto 19B namo gyventojų) tokia didele tvora? Ogi todėl, kad taip sklypas buvo padalytas 1939 m.

Sklypą prie Kalnų gatvės iš Kazimieros Malickienės 1901 m. pradžioje nusipirko Jonas ir Malvina Urbonavičiai. M.Urbonavičienė mirė apie 1926 m., ir 1932 m. savininkas buvo J.Urbonavičius. Tų metų situacijos plane matome du medinius gyvenamuosius namus sklypo kraštuose. Namukai buvusioje Kartofliškių palivarko žemėje, tikriausiai, buvo statyti Malickių. Vienas šių medinukų per 1939 m. parceliaciją buvo padalytas pusiau (į dabartinius Nr. 19A ir 19) ir pusė namo pateko į atskirtą frontinį sklypą, parduotą Judeliui Gurvičiui ir Borisui Leonui Neimarkui. Tais metais sklypą paveldėjo Urbonavičių anūkės, seserys Radvilavičiūtės: Marija Radvilavičiūtė-Šapkauskienė ir Juzefa Radvilavičiūtė-Hagentornienė. Jos jį ir išparceliavo: J.Gurvičius ir B.L.Neimarkas 1940 m. pasistatė prie gatvės naują gražų namą (projekto autorius inžinierius Leiba Zimanas), o likęs sklypas su medinukais atiteko mūsų jau pažįstamiems Drenkauskams.

Namas V.Putvinskio g. 28A

XIX a. pabaigoje šis sklypas priklausė matininkui P.A.Nabokovui; nuo 1903 m. – Veliuonos dvarininkui A.Vakseliui (šių žmonių vardai dokumentuose nepaminėti), o nuo 1912 m. jo savininkas – Vasilijus Fiodorovičius Ostrovskis. Visą tą laiką sklypo viduryje stovėjo niekuo neišsiskiriantis medinis namas, kol 1912 m. V.F.Ostrovskis nesugalvojo prie jo pristatyti dviejų aukštų priestatą.

Projekto autorius buvo statybos technikas Jokūbas Ušakovas, techninė priežiūra – Aleksiejaus Skrynikovo. Naujame priestate buvo įrengtas butas per du aukštus, sujungtas su senoje namo dalyje buvusiu butu. Pirmame aukšte buvo įėjimas su atviru prieangiu, antrame – įstiklinta veranda su erkeriu, vainikuotu žaismingu bokšteliu su smaile. Šiaurinė dabartinio namo dalis buvo pristatyta vėliau. Šiandien renovacijos subjaurota vila jau neprimena J.Ušakovo taip mėgiamo secesijos stiliaus.

Namas V.Putvinskio g. 2 (prieš 1871–2019)

Pačioje V.Putvinskio gatvės pradžioje ant šlaito stovėjęs žalias medinukas buvo nugriautas 2019 m. rudenį. Sklypas su namu jau yra 1871 m. Kauno miesto plane. Galimas daiktas, tai buvo seniausias išlikęs namas visoje gatvėje. Dėl sklypo reljefo pusė vienbučio namo priekio buvo pakelta ant vieno aukščio dydžio cokolio, kuriame buvo įrengta virtuvė. Į namą buvo įeinama per šlaito pusėje buvusį prieangį. Buvo išlikusios įsprūdinės langinės, vertikalių apkalos lentelių juosta po langais, dvišlaitis, dar tarpukariu dengtas skardinis stogas.

Namas liko įamžintas Juditos Vaičiūnaitės prisiminimuose: čia augo ir gyveno poetės vaikystės draugė, gydytoja radiologė prof. Violeta Milenskytė-Ragaišienė (1940–1990), kurios tėvai namuką nuomojosi nacių okupacijos metais. "Jos tėvas buvo kilęs iš baltųjų emigrantų, senelis buvo popas, o keistuolė senelė tapė bažnytinius paveikslus." Už namo aukštyn iki pat Žemaičių gatvės kilo sodas.

1922 m. didelis sklypas priklausė Motiejui ir Minai Rusakams, iš kurių šį žemės lopinėlį 1924 m. lapkritį pirko Pacevičius, o iš jo, 1928 m. spalį, – Adomas Toločka. Prie pat namo buvo mediniai laiptai, vedantys į Žemaičių gatvę, sklypas buvo aptvertas tvora.

Įdomu, kad 1931 m. skulptorius Petras Rimša, gyvenęs dviejuose išsinuomotuose kambarėliuose A.Mickevičiaus gatvės pradžioje, prašo leidimo mūrinio dviejų aukštų gyvenamo namo statybai šiame lopinėlyje. Leidimą jis gavo, bet nieko nepastatė, ir nėra jokių žinių, kad jis būtų šį sklypą pirkęs, gal tik planavo.

O sklypą nusipirko inžinierius iš Klaipėdos Balys Sližys. 1938 m. spalį jis pateikė prašymą statyto trijų aukštų su mansarda, keturių butų namą. Įspūdingas architekto Broniaus Elsbergo projektas buvo ilgai diskutuotas, nes sklypas labai nepatogus. Šiai vietai kiek per didelis namas turėjo būti priglaustas prie 1934 m. M.Rusako pastatyto namo (projektas inžinieriaus Geršono Rozentalio, šiuo metu atnaujintas), bet, deja, taip ir nebuvo pastatytas.

Namas K.Donelaičio g. 41 / A.Mickevičiaus g. 33

A.Mickevičiaus ir K.Donelaičio gatvių kampo puošmena – mėlynas (anksčiau buvo žalias) dviejų aukštų su mansarda medinis namas su išskirtiniais erkeriais abiejuose fasaduose. Šis namas buvo perstatytas jau po Pirmojo pasaulinio karo, bet dar iki griežtų mūro statybos įstatymų priėmimo, apie 1920 m.; iki tol jis buvo vieno aukšto. Išliko XX a. pradžios antro aukšto langų skaidymas. Visas K.Donelaičio gatvės fasadas, kaip ir kiemo priestatas, vis dar su įsprūdinėmis langinėmis; vertikaliai apkalta tarpaukščių juosta. Namas buvo šildomas krosnimis, turėjo vandentiekį ir kanalizaciją.

Tarpukariu namas priklausė žmogui keista pavarde – Mendelis Very-Bey. Sena kaunietiška legenda sako jį buvus aukso prekeiviu, ir jei tai būtų tiesa, jis dar ne tokius rūmus šioje geroje vietoje būtų pastatęs. Bet iš tikrųjų, M.Very-Bey turėjo čia krautuvę, kurioje vyko "įvairenybių prekyba"; kitos pirmo aukšto patalpos buvo išnuomotos valgyklai. Įdomu, kad kažkas panašaus, o būtent "Senienų krautuvė" šiame name veikė mūsų laikais ir užsidarė visai neseniai, o dabar įrengta valgykla, tiksliau, aludė.

1930 m. vasarą savininkas paprašė leidimo "perdirbti langas į durį" (tiek leido jo lietuvių kalbos žinios) A.Mickevičiaus gatvės fasade ir taip padarė įeigą bei dideles vitrinas toje vietoje, kur jos yra ir šiandien.

Namas Laisvės al. 36B

XIX a. pastatytas medinis namas – nors ir smarkiai apgadintas, bet vienintelis likęs iš Laisvės alėjos kiemuose buvusių sodybinių gyvenamųjų namų. Didelis sklypas, buvęs Kartofliškių palivarko dalis, paveldėtas iš tėvų Viktoro Tado ir Benediktos Majauskų, tarpukariu buvo "Dobrovolskio činšo teisėmis" valdomas seserų Majauskaičių: Jadvygos Pacevičienės ir Elenos (Helos) Skirgailienės. Namas statytas XIX a. pabaigoje, tikriausiai Benediktos Majauskienės.

J.Pacevičienė mirė 1927 m., jos sklypo dalį 1929 m. nusipirkęs Kazimieras Pocius iš karto jį pardavė gydytojui, pulkininkui Pranui Sližiui, kuris 1930 m. prie Laisvės alėjos pasistatė kino teatrą "Kapitol", o ši vidurinė sklypo dalis iki pat 1940 m. nacionalizacijos priklausė H.Skirgailienei.

Šis medinukas kauniečiams pažįstamas kaip buvęs liaudiško stiliaus restoranas "Žalias ratas". 2016 m. pavasarį namas buvo parduotas ir dabar jame veikia Žydų studentų centras.

***

Tuo, kad "gėdos architektūros" reiškinys buvo žinomas jau tarpukario kauniečiams, galime įsitikinti perskaitę pirmojo "Vadovo po Kauną" autoriaus Vaclovo Čižiūno kvietimą 1935 m. pasivaikščioti K.Donelaičio gatve, kur "senieji pastatai šalia kasmet naujai augančių puošnių namų, tartum gėdindamiesi savo pačių buities, prisigūžę laukia savo pasmerkimo ir mirties valandos. Taip senasis, "rusiškasis" Kaunas nyksta mūsų pačių akyse". Šiandien beveik visi išlikę ir iki šiol rusiškais vadinami Kauno medinukai, mus pasitinkantys K.Donelaičio gatvės pradžioje, yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Namas K.Donelaičio g. 11

Du šalia stovintys medinukai (Nr. 7 ir Nr. 11) buvo pastatyti XIX a. pabaigoje Iciko Danovskio. 1895 m. abu juos nusipirko Soboro statybos rangovas Loginas (Lionginas) Ščerbakovas. Tai jis pasirūpino namukus papuošti rusiško (ar veikiau ukrainietiško) stiliaus drožiniais, kuriuos sukūrė jo kvietimu į Kauną atvykę ir Soborą dekoravę meistrai iš Černigovo gubernijos, kurioje L.Ščerbakovas turėjo nuosavybės.

Šį, mažesnį, namą L.Ščerbakovas greitai pardavė. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė darė prielaidą, kad jame gyveno prie Soboro statybos dirbę darbininkai, tad užbaigus statybą namas tapo nebereikalingas.

Tarpukariu namas priklausė Dobkevičiams. Nuo 1920 m. viceministru, 1922 m. – finansų ministru buvęs Jonas Dobkevičius nuo 1925 m. iki mirties vadovavo Prekybos ir pramonės rūmams; paskutiniais gyvenimo metais buvo Vengrijos Karalystės generalinis konsulas Lietuvoje (šiame name veikė ir konsulatas). Žmoną Valentiną Tepliakovą jis parsivežė iš Sankt Peterburgo. Šeimoje augo trys vaikai: be karo lakūno, lėktuvų konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus, 1926 m. žuvusio per lėktuvo bandymus Aleksoto aerodrome, buvo dar Valentina (ji ištekėjo už Jurgio Jankausko) ir Aleksandras, abu 1944 m. pasitraukę į Vakarus.

Šiam namui pasisekė (arba ne – nelygu kaip pažiūrėsi) – 2001 m. jame įsikūrė restoranas "Bernelių užeiga". Gausiai nėriniais dekoruotas fasadas, atviras prieangis su suoliukais ir tekintomis profiliuotomis kolonėlėmis – viskas yra nudažyta kičiniu blizgančių dažų deriniu. Langai liko be profiliuotų rėmų, nes buvo pakeisti dar sovietiniais laikais; nebėra ir langinių. Virš kiemo priestato restorano savininkai pristatė didelį balkoną.

Namas K.Donelaičio g. 11A

Tam pačiam sklypui priklausė ir kieme už "Bernelių užeigos" pasislėpęs medinis namas su spalvotais stiklais įstiklinta veranda. Namas perstatytas iš 1900 m. L.Ščerbakovo statytos ir kartu su namu parduotos medinės arklidės, kurioje buvo įrengti papildomi kambariai darbininkams gyventi.

Namas K.Donelaičio g. 7

Šiame name Ščerbakovai gyveno iki 1924 m. Valda priklausė L.Ščerbakovo vyresniojo sūnui Fadiejui Ščerbakovui, o 1924 m. buvo parduota anglų literatūros profesoriui Pranui Augustaičiui (1883–1941).

1931 m. Augustaitis su žmona Aleksandra persikėlė į mūrinį namą kieme, kurį pasistatė pagal inžinieriaus Klaudijaus Dušausko-Duž projektą (dabar Nr. 7A); užpakalinę sklypo dalį pardavė Stasiui ir Julijai Matjošaičiams, kurie 1932 m. ten pasistatė savo mūrinį inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektuotą namą (dabar Nr. 9), o šis medinukas prie gatvės atiteko Rusų gimnazijos direktoriui, iškiliam pedagogui Aleksandrui Timinskiui (1884–1959). Taip viename kieme apsigyveno rinktinė Kauno intelektualų kompanija.

Pas Aleksandrą ir Verą Timinskius dažnai lankydavosi Levas Karsavinas, kartais jis netgi likdavo nakvoti kartu su savo šunimi (apie šunį pasakojo Maskvoje gyvenantis A.Timinskio anūkas Aleksejus Nikolskis). Name buvo aštuoni kambariai – mažiausiai du butai, kurių vienas buvo nuomojamas. 1931 m. mūrinę malkinę "savo ir nuomininkų malkoms", sandėlį ir virtuvę, priglaustą prie medinio namo A.Timinskiui projektavo pats Bronius Elsbergas.

Namas, su kaimyniniu medinuku Nr. 5 sujungtas ugniasiene, puikuojasi trimis sluoksniais drožinėtų pokarnizinių juostų nėrinių, tebeturi langų sandrikus, įsprūdines duris ir langines; rodos, išliko ir nemažai autentiškų vidaus detalių: vyriai, rankenos, profiliuoti langų rėmai, koklių krosnys.

Po rytine namo dalimi yra rūsys su cilindriniais skliautais. Kadaise turėtą atvirą prieangį su kolonėlėmis namas prarado dar tarpukariu: 1932 m. vasarį seniems prieangiams buvo surašytas griovimo aktas, nes jie "išsikišę į gatvę per statybos liniją ir trukdo gatvės sutvarkymui ir šaligatviu judėjimui". Liko tik puošnaus trikampio frontonėlio, paremto stulpelių poromis, akcentas. Namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau jau dešimtmetį stovi apleistas.

Namas K.Donelaičio g. 5

1894 m. didelė valda K.Donelaičio (anuomet – Proviantskaja) gatvės ir Vytauto (anuomet Michailo) prospekto kampe su šešiais mediniais namais ir dideliu sodu priklausė valstybės patarėjui Berliakovui. XX a. pradžioje visas sklypas atiteko vokiečiui pirkliui, Kauno miesto valdybos nariui Rudolfui Markeriui ir jo žmonai Michalinai. Kampinę sklypo dalį 1925 m. Markeriai pardavė gydytojui Vladui Kairiūkščiui, o kita dalis liko jiems.

Ant namo durų užrašyta data – 1896 – veikiausiai nurodo jo pastatymo metus; žinoma net projekto autoriaus pavardė – Vladimiras Serocinskis. Fasado dekoras primena istorinių mūrinių namų stilistiką: profiliuotas apkalimas po langais sudaro būdingus stačiakampius, atsikartojančius dvivėrių įsprūdinių durų ir langinių puošyboje. Virš įeigų išlikę metaliniai stogeliai su ažūriniais trikampiais skydais ir konsolėmis. Iki šių dienų išliko baltų koklių krosnys. Dar vienas, senesnis, medinis namas ir medinis sandėlis stovėjo kieme; jie buvo nugriauti 1977 m.

Markerio duktė Aleksandra ištekėjo už Bronislavo Sollomino. Prie gatvės, kur augo didelis Markerių sodas, Sollominai 1926 m. pasistatė gražų mūrinį namą (šiandien Nr. 3, projektas inžinieriaus Stanislovo Mako). Šeima gyveno kiemo medinuke, kuris 1928 m. buvo pertvarkytas: jame buvę dešimt kambarių padalyti į du butus.

Sollominų duktė Irena Sollominaitė ištekėjo už Prano Hikso. P.Hiksas buvo gimęs Vilniaus Verkių dvare, priklausiusiame kunigaikščiui Peteriui Vitgenšteinui, pas kurį jo senelis – iš Čekijos kilęs Johanas Hiksas dirbo miškininku. J.Hiksas vyresnysis buvo vedęs prancūzę Magdaleną Bulmas, o vienas jo sūnų – Johanas Hiksas jaunesnysis tapo žymiu XIX a. fotografu.

Iš tokios tad nepaprastos šeimos kilęs P.Hiksas, žinomas kaip pirmasis Lietuvos karo lakūnas, vėliau dirbo "Metalo" fabrike vyriausiuoju inžinieriumi, garsėjo kaip automobilių žinovas ir lenktynininkas. Lenktynėse jis dalyvaudavo kartu su žmona Irena. Jų abiejų atminimui 2012 m. ant namo pakabinta memorialinė lenta, kuri skelbia, kad šiame name jie gyveno nuo 1955 m.: nacionalizuotame name savininkams buvo paliktas vienas butas, bet ir jis buvo virtęs komunaliniu. Išėjęs į pensiją P.Hiksas bandė sumeistrauti skraidantį automobilį. Irena Hiksienė dirbo rusų ir vokiečių kalbos dėstytoja.

Hiksai turėjo keturias dukteris. Viena jų, Rudolfo Markerio proanūkė Jūratė Veiverienė šiandien yra šio namo šeimininkė. 2009 m., atgavusi didesnę namo dalį, Vilniuje gyvenanti savininkė lyg ir pradėjo jį restauruoti, tačiau darbai nepasistūmėjo. Šiandien apleistas medinukas, rodos, pamažu sulenda į žemę.

Ant to paties namo 1994 m. pakabinta medinė memorialinė lenta primena kitą šio namo gyventoją: "Šiame name 1940 m. gyveno ir dirbo Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo Seimo narys, žurnalistas, kultūros darbuotojas Petras Ruseckas. Žuvo 1945 m. Karagandos lageryje." P.Ruseckas, vienas iš Lietuvių žurnalistų ir rašytojų sąjungos įkūrėjų, čia gyveno vos kelis mėnesius.

Namai K.Donelaičio g. 1, 1A / Vytauto pr. 95

Vieno aukšto su mansarda tamsiai žalias medinukas judrioje gatvių sankryžoje pastatytas 1878 m. Sklypo gilumoje išlikęs dar vienas namukas Nr. 1A, pastatytas apie 1860 m., ko gero, seniausias Kauno centre išlikęs medinukas. Tai to paties Berliakovo, vėliau – Markerių sklypo dalis, kurią Markeriai 1925 m. pardavė gydytojui V.Kairiūkščiui. Žinoma, kad 1894 m. Berliakovas prie kampinio namo pristatė į K.Donelaičio (Proviantskaja) gatvę kampu išeinantį priestatą. Namukas anuomet buvo kuklus: jo pagrindinis fasadas su įeiga kairiajame krašte tęsėsi palei Vytauto (Michailo) prospektą.

1926 m. liepą V.Kairiūkštis "išimties keliu" gavo leidimą namo kapitaliniam remontui: apkalė jį naujomis lentelėmis, pakeitė duris ir net padidino Vytauto prospekto priestatą nauju prieangiu. Projektą paruošė inžinierius Stanislovas Makas. Jo suprojektuotos dekoruotos įsprūdinės durys su švieslangiais ir šiandien puošia įeigą. Projekte pavaizduotas namas labai skiriasi nuo 1894 m. matyto: jo ilgojo fasado įeiga pasislinko į dešinę pusę ir įgijo prieangį.

V.Kairiūkštis name užsiėmė privačia praktika, tad naujas prieangis pažymėtas kaip "laukiamojo veranda", o visas priestatas kaip "per pusę veranda, per pusę koridorius, skiriamas ligoniams". Bet ir čia buvo nusižengta įstatymui: savininkas pradėjo statyti prieangį anksčiau, nei gavo leidimą, tad neapsiejo be protokolo ir "patraukimo atsakomybėn".

 

1930 m. pagal Algirdo Šalkauskio projektą kiemo pusėje prie namo buvo pristatytas mūrinis dviejų aukštų modernistinis priestatas "vonios ir kitų patogumų įrengimui". Prašydamas statybos leidimo savininkas prašo "atsižvelgti į tai, kad medinis namelis kieme bus su laiku sugriautas", nes jis atsidūrė per arti priestato. Taigi, kaip ir pasižadėjo seniausią namą griauti, bet kol kas prašo leisti jį padengti "geležimi". Prie prieangio-laukiamojo buvo pristatytas dar "naujas WC".

Sodas taip pat išliko netoliese, Gedimino gatvės gale gyvenusios J.Vaičiūnaitės vaikystės prisiminimuose: jis būdavo "svetingai atvertas" draugų ir pažįstamų vaikams.

Vidurių ir vaikų ligų gydytojas, Krokuvos universiteto absolventas V.Kairiūkštis (1887–1965) čia gyveno ir dirbo iki mirties. Jis buvo garsaus pedagogo Juozo Kairiūkščio sūnus, tarp jo brolių ir seserų – trijų Seimo narių, teisingumo ministro ir ministro pirmininko Antano Tumėno žmona Janina Tumėnienė, menotyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė, gydytojas prof. Jonas Kairiūkštis, dailininkas Vytautas Kairiūkštis.

Vlado Kairiūkščio duktė – gydytoja Aldona ištekėjo už garsaus disidento Liudo Dambrausko (1921–2013). Dabar čia gyvena gausi L.Dambrausko sūnaus, žinomo Kauno advokato Sauliaus Dambrausko šeima. Žaliajam namui pasisekė. Ir seniausias namukas kieme vis dar gyvas.

Namas Laisvės al. 4

Šiandien vienintelis likęs medinis namas, spėjama, buvo pastatytas XX a. pradžioje. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė teigė, kad jis atsirado iki 1910 m. Boleslovo Urbonavičiaus sklype, kurį jis įsigijo 1897 m. Tačiau 1903 m. teritorijos tarp Michailovskio, Nikolajaus prospektų, Petro parko ir dorogos (kelio, būsimosios Parodos gatvės) situacijos planas rodo Urbonavičių valdą buvus teritorijos viduje: į Laisvės alėją išeina tik du Urbonavičių namai (būsimieji Yčų, kurių vienas mūrinis dviejų aukštų stovi iki šiol, o vietoje kito, medinio, 1928 m. Yčai pasistatė trijų aukštų mūrinį), o likęs prospekto perimetras iki kalno pažymėtas kaip "Cvetulino".

Tai, kad šio namo plane nėra, nebūtinai reiškia, kad jo dar nebuvo: rodos, nežinomas braižytojas tiesiog apsiribojo Urbonavičiams priklausiusių statinių nurodymu, o šis namas galėjo priklausyti Cvetulinui.

1927 m. sklypą su šiuo ir dar vienu mediniu namu nusipirko Kauno universiteto Ausų, nosies ir gerklės ligų katedros ir klinikos vedėjas Petras Radzvickas. Viename tų namų vienu metu gyveno Vincas Krevė-Mickevičius. Tarp namų buvo šulinys. Sklypas tęsėsi iki pat Vytauto kalno ir sutapo su 1903 m. plane pažymėtu Cvetulino sklypu. Tarp P.Radzvicko ir Yčų valdų kelias vedė į Juozo ir Emilijos Gvildžių valdą, kuri taip pat tęsėsi iki pat kalno už P.Radzvicko valdos.

1927 m. gegužę P.Radzvickas pateikė prašymą "leisti atlikti ištaisymą manim pirktuose namuose, esančiuose prie Laisvės al. 2". Vienam iš dviejų namukų buvo "reikalingas naujas skardinis stogas, ištaisymas ir nudažymas išorinio apsiuvimo ir smulkus vidinis remontas". Patikrinus, konstatuota, kad "skindelių stogas kiauras. Namai randasi dar geram stovi". Leidimas buvo duotas, tačiau vasarą buvo gautas skundas esą daromas remontas yra "kapitalinis", taigi, neteisėtas.

Tuo pat metu P.Radzvickas prašo leisti "ištinkuoti mano gyvenamus medinius namus, esančius prie Laisvės al. 2 (ten yra du namukai)". Rodos, tinkuoti norėjo abu ir rašo, kad vieno jų remontas sustabdytas. Liepą policijos pranešime vėl rašoma, kad "D-ro Radzvicko kieme (...) perstatomi gyvenamieji mediniai namai", kai "Miesto valdyba yra leidusi jam perdengti vien skarda stogą". Reikalaujama "kaltininką patraukti teismo atsakomybėn" ir "pasiaiškint, kodėl tatai buvo leista atlikti ir nurodyti kaltąjį policijos valdininką". Nemalonumai dėl per didelio medinuko remonto tęsėsi iki rudens (palyginti neilgai): darbus tai leisdavo (motyvuojant tuo, kad "Miesto Valdyba žodžiu leido"), tai vėl stabdydavo, kol galiausiai, rugpjūčio 23 d. buvo liepta... namą nugriauti.

Kaip P.Radzvickui pavyko apginti savo medinuką, nežinia, bet byla jam taip ir nebuvo iškelta ir daugiau namo griovimo reikalaujama nebuvo. Kuriam iš dviejų namų buvo kilęs pavojus, taip ir lieka neaišku.

Spalį P.Radzvickas prašo leidimo aptverti savo sklypą iš gatvės pusės, o kitais, 1928 m. vasarį nori priešais savo namus "padaryti savo lėšomis darželį, kaip tatai yra daroma prieš kitus namus kitose miesto gatvėse". Darželio įrengti neleido ir neaišku, kur jis buvo numatomas, nes abu namai stovėjo prie pat gatvės, o tų pačių metų kovą buvo netgi surašytas protokolas dėl to, kad "esamų dviejų medinių namų yra išsikišę dvejos medinės gonkelės į Laisvės alėją". Laimė, kad išskirtinis penkiasienis namuko rizalitas nenukentėjo.

Po P.Radzvickio mirties 1931 m. sklypą paveldėjo jo našlė Aleksandra Radzvickienė ir sūnus Petras. 1938 m. paveldėtojai planavo abu namus nugriauti, o jų vietoje pasistatyti didelį daugiabutį. Jei planas būtų buvęs įgyvendintas, šio namo jau nebebūtų. Bet įvyko taip, kad naują namą pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą statė viena A.Radzvickienė, kuriai priklausė vienas trečdalis viso sklypo, tad 1939 m. ji, nugriovusi vieną medinį namą, pasistatė tik trečdalį planuoto namo prie pat kalno, o kitoje pusėje, kuri priklausė jos sūnui, liko stovėti medinukas.

1940 m. atsargos puilkininkas, inžinierius Aleksandras Katche pateikė prašymą šiame mediniame name įsteigti parfumerijos ir kosmetikos labaratoriją, kurioje trys darbuotojai žadėjo gaminti "dantų pastą, dantims miltelius "Chlorodont", dienos kremą, nakties kremą ir skutimosi kremą" vokiečių firmai "Leo-Werke, Dresden". Laikas tam buvo ne pats geriausias – iki pirmosios okupacijos buvo likę keli mėnesiai. Leidimas buvo duotas vieniems metams. Prašyme pažymima, kad "šiame name kitų gyvenamų butų nėra", taigi, medinukas tuo metu buvo negyvenamas.

Rąstinis medinukas, pasipuošęs penkiasieniu rizalitu, stovi ant aukšto tinkuotų plytų cokolio. Nedidelis mezoninas su balkonu išsaugojo originalų langų padalijimą, kurio trikampių motyvas derinasi su dekoratyvia pokarnizine lenta. Kauniečiai namą atpažįsta kaip nufilmuotą seriale "Raudonmedžio rojus", nors Vytauto Sirijos Giros romane jis neaprašytas.

Nuo oranžerijų iki ministerijų

XIX a. viduryje Kartofliškių palivarkas, valdomas Kauno apskrities mokyklos prefekto, svajotojo ir Adomo Mickevičiaus draugo Stanislovo Dobrovolskio, tęsėsi nuo Parodos kalno iki pat dabartinės Vienybės aikštės ir baigėsi kaip tik ten, kur stovi šiuo metu rekonstruojamas "Pramprojekto" pastatas. Prie pat palivarko ribos 1847 m. pagal Naujo miesto planą pradėta formuoti kvadrato formos aikštė, kurią dvi gatvės – Ploščednaja ir Proviantskaja (Aikštės ir Provianto, dabartinės S.Daukanto ir K.Donelaičio gatvės) – dalijo į keturias dalis.

Greitai aplink aikštės atsirado vieno dviejų aukštų gyvenamieji namai. Palivarko kraštą užėmė sodininkyste vertęsi vokiečiai: aikštės šiaurės-rytų kampe (maždaug "Pramprojekto" vietoje) 1864 m. buvo pastatytas Henrietos Terezos Moldenke sodybinis namas ir neogotiką primenanti oranžerija su dantytais bokšteliais šonuose bei smailiaarkiais langais. Šalia įsikūrė sodininkai Karolina ir Gotlibas Kernbachai, turėję mūrinį dviejų aukštų namą ir net keturiolika oranžerijų.

Kernbachai neužstatytą savo sklypo dalį pardavė Kauno tvirtovei. Čia 1889–1890 m. buvo pastatyta kukli neoklasicistinė Kauno tvirtovės inžinierių valdybos viršininko rezidencija (vėliau – Švietimo ministerija, Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas, dabar – Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas, K.Donelaičio g. 58). Kieme buvo nedidelis sodas. Šiaurinėje namo pusėje buvo išėjimas į kiemą su dengtu lieto ketaus prieangiu, paremtu septyniomis kolonėlėmis. Priešais namą, ten, kur dabar stovi Vilties prezidento Stasio Lozoraičio biustas, taip pat buvo sodas, apjuostas mūrine tvora.

Turgus, cirkas ir elektrinė

Naujojo turgaus (Novobazarnaja) aikštę pradėta vadinti taip tik 1871 m., nors turgus čia veikė jau nuo 1862-ųjų. Turguje, dar vadintame arklių turgumi, pardavinėjo gyvulius, pašarus, malkas. 1888 m. aikštės pietryčių kampe, kaip tik priešais dabartinius VDU centrinius rūmus, buvo pastatytos aštuonios mūrinės krautuvės, priešais jas buvo rišami arkliai.

Vietoje VDU centrinių rūmų aikštėje tuomet stovėjo vieno aukšto medinukas ir dviejų aukštų mūrinis namas. XIX a. pabaigoje aikštėje apsistodavo keliaujantys cirkai (vieną medinį cirko paviljoną 1894 m. suprojektavo Nikolajus Andrejevas.)

1899–1900 m., kai aikštė jau buvo vadinama Aleksandrovskaja, jos šiaurės vakarų kraštinėje buvo pastatyta Kauno elektrinė. Inžinieriaus Edmundo Emilijono Fryko (Fryko vyresniojo) projektuotas pastatas iš pradžių buvo tik raudonų plytų vienaaukštis, kurio didesnę dalį užėmė mašinų salė; 1913 m. jo kampe iškilo trijų aukštų kvadratinis bokštas su puošniu stogeliu, kitais metais pastatas buvo pailgintas ir tik 1925 m. pristatytas antras aukštas; tada pastatas buvo nutinkuotas, pakeista bokšto stogelio forma.

Elektrinė priklausė belgams: iš pradžių Ferdinandui Šmatceriui, o nuo 1912 m. – AB "Compagnie d’Electricitė de Kaunas a Bruxelles". Nors nuo 1921 m. elektrinę valdė AB keistu lietuvišku pavadinimu "Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti", ji visą laiką priklausė belgams. Elektra buvo brangi. 1933 m. advokato Rapolo Skipičio iniciatyva net buvo organizuotas vadinamasis elektros streikas: dešimt dienų kauniečiai buvo raginami visai nevartoti elektros energijos, o pasišviesti žvakėmis ir žibalinėmis lempomis. Elektrinė kainas sumažino. Tarpukariu tame pačiame pastate buvo įsikūręs ir Belgijos konsulatas.

Energija: nuotrauka iš Jokūbo Skrinsko albumo "Kaunas". "AB Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti elektros stotis įrengta 1900 m." Saugoma Kauno miesto muziejuje, KMM KMM GEK 10837/35

"Reprezentacinis" vaizdelis

Aikštės pietvakarinėje dalyje, priešais turgų, dabartinės S.Daukanto gatvės kampe, buvęs sklypas XIX a. viduryje priklausė gubernijos valdininkui valstybės tarėjui Nikolajui Klopotovui. Jis čia turėjo du medinius namus, už kurių buvo sodais, o šalia, S.Daukanto gatvėje, dar dviejų aukštų mūrinuką. 1909 m. Klopotovo sklypas atiteko Giršai Michelsonui, kuris vietoje vieno medinuko pasistatė aikštės puošmeną – secesijos stiliaus nuomojamų butų namą, kurį projektavo technikas Jokūbas Ušakovas (dabar – Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, S.Daukanto g. 25).

Kadangi tvora, už kurios prasideda turgavietė, yra labai arti nuo ministerijos langų, tai ministerija prašo leisti perkelti ją lig tai vietai, kur prasideda brukas.

Pats Ušakovas tuomet gyveno šalia buvusiame antrame Michelsonui priklausančiame vieno aukšto mediniame name su mezoninu. Valdą 1920 m. paveldėjo seserys Chava ir Rachilė Pružan, kurios priešais turgų stovintį gražųjį namą išnuomojo LR užsienio reikalų ministerijai. Ne tik ministras Juozas Purickis ir ministerijos tarnautojai, o ir į jauną šalį atvykusios pirmosios užsienio šalių delegacijos, galima sakyti, akis į akį susidūrė su kaimo Lietuvą įkūnijusiu gyvulių turgumi. 1921 m. kovą Kauno miesto valdyba iš ministerijos gavo tokio turinio skundą: "Ketvirtadieniais, turgaus dienomis, turgun atveda ir atveža visokių gyvulių. Kadangi tvora, už kurios prasideda turgavietė, yra labai arti nuo ministerijos langų, tai ministerija prašo leisti perkelti ją lig tai vietai, kur prasideda brukas. (...) Tas perkėlimas būtinai yra reikalingas atsižvelgiant į tai, kad į ministeriją lankosi svetimų valstybių atstovai. O užsienio reikalų ministerio ir palaukiamojo kambario langai kaip tik išeina į turgavietę. Perkėlus tvorą toliau ir pasodinus atskiroje vietoje gėlių, teipgi pastačius kiek aukštesnę tvorą, turgavietė ne taip lįs į akis ir bus mažiau girdėti gyvulių balsai."

Ministerija net neprašė turgų iškelti, o tik patraukti ir paaukštinti jo tvorą. Bet tuo metu visai šalia aikštės, perstatytame rusų kavalierijos manieže, papuoštame Valdimiro Dubeneckio iš cerkvės perdarytu "viduramžių" bokštu, buvo ką tik atidarytas Karo muziejus, prie jo pradėjo formuotis sodelis, kuriame buvo rengiami visos valstybinės šventės ir iškilmingi minėjimai, tad gyvulių balsai (ir kvapai) kaimynystėje tapo iš tikrųjų nepageidautini.

Naujas įvaizdis

Nepaisant kai kurių miesto tarybos narių būgštavimų, kad "Suvalkijos valstiečiams bus didelių nepatogumų pasikelti į kalną", tais pačiais metais buvo nuspręsta turgų iškelti į Žaliakalnį. Tačiau tai buvo padaryta tik 1925 m. Krautuvės buvo nugriautos, o iki 1927 m. visoje aikštėje buvo pasodintos gyvatvorės ir gėlynai, tarp kurių, kaip vėliau prisiminė Marija Urbšienė-Mašiotaitė, "ramiai miegojo savo dailiuose žemuose ant mažų ratukų vežimėliuose jaunieji kauniečiai".

1933–1935 m. prie aikštės iškilo modernistiniai Karolio Reisono projektuoti Žemės banko rūmai, į kuriuos persikėlė ir Užsienio reikalų ministerija. 1945 m. jie atiteko Kauno universitetui (dabar – Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai).

1927 m. aikštės pietryčių kampe atsirado antras (kiek archajiškas, nes secesijos laikai jau buvo praėję) gražuolis namas su pusapvaliu kampiniu erkeriu ir kupoliniu bokšteliu (K.Donelaičio g. 71). Jo savininkas buvo statybų rangovas, technikas Leonas Markovičius, kuris pats savo namą ir projektavo. (Tuo metu jis statė Lietuvos banką ir kalbos pasklido, kad savo namą jis pastatė iš "sutaupytų" banko medžiagų.) Šiame name 1928–1930 m. buvo Estijos pasiuntinybė.

Vailokaičių "dangoraižis"

1940 m. Vailokačių namą nacionalizavo, nepageidautinas, anot Petro Cvirkos, šeimas iškeldino, o jų butuose apgyvendino naujai Sovietų Lietuvai nusipelniusius literatūros ir meno veikėjus.

1930 m. rytinėje aikštės pusėje, oranžerijų vietoje, iškilo pirmas Kaune šešių aukštų namas, kurio likimas, su juo susiję žmonės ir įvykiai verti atskiro aprašymo.

Prabangus "dangoraižis", stovėjęs vienišas tarp vieno dviejų aukšto carinių namukų, priklausė Kauno turtuoliams Jonui ir Aleksandrai Vailokaičiams. Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas ir pramonininkas Jonas Vailokaitis su šeima gyveno pirmame ir antrame aukšte dešimties kambarių bute. Prabangus interjeras buvo sukurtas to paties Arno Funko: vidinių laiptų ir prieškambario sienas dengė audiniai, imituojantys lietuviškus tautinius raštus.

Kitur gyveno nuomininkai: "Paramos" bendrovės direktorius Jonas Pakalka, garsus kirpėjas Juozas Muralis, Valstybės loterijos direktorius Jurgis Štromas su žmona Eugenija ir vaikais Margarita ir Aliku. Politologas Aleksandras Štromas prisimena: "Ten, ketvirtame aukšte, turėjome visiškai ponišką butą: didelis tėčio kabinetas, miegamasis, aš ir Mara turėjome po kambarį, svetainė, valgomasis. Ir tarnų patalpos – palėpėje: kambarys, virtuvė. Ten pat buvo kamarėlė su mokykliniu suolu, kur aš paprastai mokiausi. Tarnus, kad nesimaišytų po kojomis, kviesdavo iš viršaus, kai reikėdavo."

Akimirka: štai kokia jauki buvo Vienybės aikštė 1940 m. Kairėje – Kauno elektrinė, dešinėje – Vailokaičių namas. 

Dar vienas žymus šio namo gyventojas – kompozitorius, Kauno konservatorijos direktorius Kazimieras Viktoras Banaitis. Saliamono Banaičio sūnus gyveno savo sesers Salomėjos, ištekėjusios už daktaro Nasvyčio, bute. Tame pačiame name, ketvirtame aukšte, apsigyveno ir namo architektas Arnas Funkas.

Modernistinė namo architektūra buvo įmantri ir sykiu harmoninga. Keturi viršutiniai aukštai buvo pakelti virš pirmojo, o iš abiejų pusių dar turėjo savo erkerius, tartum bendru judesiu į kairę suapvalintais kampais su ilgais lenktais langais.

Fasado dešinėje iškilo bokštelis su dekoruotu horizantalinėmis braukomis kampu; jo viršuje buvo įrengta terasa. Į aikštę namas buvo pasisukęs aklinu galu, kurį vainikavo laiptuotas frontonas. Pagrindinio įėjimo durys buvo įstiklintos, laiptinė ir butai puikavosi prabangiais interjerais.

Ganėtinai chaotiškas aikštės užstatymas susilaukė architekto Vytauto Landsbergio kritikos: "O Vienybės aikštė? Kur čia vaizduojama vienybė? Šalia šešių aukštų namo – vieno aukšto namukas. (...) Kuriems galams plati gatvelė, jungianti aikštę su Putvinskio gatve? Ne gatvė čia reikalinga, o bulvaras, ir dar su arkada, kad būtų užbaigtas architektūros aikštės vaizdas. Namatyti ne tik padoraus planavimo, bet ir paprasčiausio kultūringo galvojimo", – 1936 m. piktinosi architektas.

Bulvaro ir arkados, žinoma, niekas čia įrengti nesiruošė, o aikštę kertantis S.Daukanto gatvės tęsinys buvo paprasčiausiai panaikintas, rekonstruojant aikštę 1960 m.

Dovanų – svetimas gėris

1940 m. Vailokačių namą nacionalizavo, nepageidautinas, anot Petro Cvirkos, šeimas iškeldino, o jų butuose apgyvendino naujai Sovietų Lietuvai nusipelniusius literatūros ir meno veikėjus.

Su kandžia pašaipa Bronys Raila prisimena poeto Teofilio Tilvičio "šūkį" – "Pirmyn su Cvirka prieš Vailokaitį!.. Ir tuojau abu persikraustė į pagrobtus bankininko J.Vailokaičio rūmus". Iškeldintų Štromų bute apsigyveno sovietinis rašytojas Jonas Marcinkevičius. Ne visi su entuziazmu skubėjo užimti jiems paskirtą privilegijuotą gyvenamąjį plotą. Vienas tų, kurie delsė, buvo Kostas Korsakas. Halina Korsakienė savo prisiminimuose pasakojo, kaip Cvirka Korsakui "lipo ant kulnų", liepdamas "greičiau butą užimti".

H.Korsakienė prisimena, kaip pirmą kartą gyvenime liftu pakilo į penktą aukštą, kaip ją pasitiko ori žilagalvė ponia ir jauna moteris, jos dukra – nepageidautinos šeimos likutis; jos aprodė jai butą. "Tokios prabangos ir prašmatnumo gyvenime neteko matyti! Nebent tik užsienio filmuose." Ir kaip grįždama į namus Žaliakalnyje jautėsi "tarsi pabuvojusi fantastiškame sapne". Ir kaip jai susidarė įspūdis, kad senosios buto gyventojos tikisi čia sugrįžti. Tačiau "rytojus žadėjo, kad netrukus šiame moderniame daugiaaukščiame pastate jau viešpataus nacistų generalkomisaras Rentelnas. O dar už kelerių metų iš jo teliks tik krūva griuvėsių..."

Kaziui Binkiui, jau sergančiam, "Cvirkos gauja" irgi "butą Vailokaičio dangoraižyje parūpino" (anot Railos, tokie buvo paties Binkio žodžiai). O T.Tilvytis net parašė humoristinį "Laišką ponui Vailokaičiui" ir čia pat įsikūrusiame Rašytojų klube jį viešai skaitė.

Tragiška atomazga

Tame pačiame name atsidūręs, nors buto negavęs ir paties "klubo" patalpose apsigyvenęs amžinas "benamis" Juozas Keliuotis vėliau prisimins: "Menininkų klube (...) nebuvo nuobodu gyventi. Visados čia – dienomis ir vakarais – būdavo pilna įvairios srities menininkų: rašytojų ir dailininkų, muzikų ir operos dainininkų, architektų ir dramos aktorių. Tik ne visi čia rinkdavosi iš malonumo: daugelis jų čia ateidavo ir iš baimės, kad nepatektų į naujų valdovų nemalonę, kad nebūtų pažeminti ar atleisti iš užimamų vietų, kad nebūtų puolami spaudoje, kad net nebūtų suimdinėjami. Čia buvo bufetas, buvo staliukai, ir kiekvienas čia galėdavo išgerti kavos ir suvalgyti pyragaitį ar sumuštinį. Bet niekas nedrįsdavo laisvai kalbėti. (...) Tik kiekvieną šeštadienį klubo nuotaiką sudrumsdavo dail. J.Vienožinskis. Jis tada, truputį išgėręs, atvykdavo iš Vilniaus "teisybės žodžio" pasakyti."

Vietoje valgyklos buvo įrengtas baras, o prie buvusio baro sienos ant atviros židinio ugnies kepė nuostabūs, ypatingais slaptais prieskoniais kvepiantys šašlykai.

P.Cvirka, namų sargo padedamas, stengdavosi jo į vidų neįleisti. J.Keliuotis prisimena sceną, kai įsiveržęs į namą Vienožinskis "ima kopti laiptais, garsiai šūkaliodamas: "Kur čia bledės? Duokite man bledes čia! Juk čia bledžių namai!"

Būtent iš šio namo (kai kurie susirinkę į Rašytojų klubą jau su ryšuliais, kiti užklupti nepasiruošę), palikę savo šeimas, daugelis tų sovietinių rašytojų, rodos, jau antrą karo dieną buvo paskubom mobilizuoti į Maskvą.

O Vailokačių name apsigyveno Lietuvos generalinės srities generalinis komisaras (toks buvo jo titulas) Teodoras Adrianas von Rentelnas. Jis buvo Rusijos vokietis, caro armijos karininkas, pabėgęs iš Rusijos po revoliucijos, gerai kalbėjo rusiškai. Deja, tuo namo istorija ir baigėsi.

Kai vokiečiai besitraukdami 1944 m. sprogdino elektinę, sprogimo banga nugriovė vakarinę namo dalį, liko tik rytinis erkeris. Po karo į Kauną grįžęs P.Cvirka viename laiške aprašė, ką pamatė: "Rašytojų namai išsprogdinti, tik mano, Žuko, Korsako butų pusė paliko. Tarp griuvėsių kabo stalai, lovos, tiesiog ore pakibusios." Nauja valdžia namą galutinai nugriovė.

Nuo oazės iki "Pramprojekto"

Pirmą sovietų valdžios dešimtmetį ir kiek vėliau buvusi Vienybės, vėliau – J.Janonio aikštė dar buvo pilna žydinčių gėlių ir žaliuojančių medžių, takai kvietė pasivaikščiuoti, o suoliukai – pasėdėti. Štai 1956 m. atviruke (P.Karpavičiaus nuotrauka) užfiksuotas plotas priešais KTU (anuomet Kauno politechnikos instituto) centrinius rūmus ties K.Donelaičio gatvės perėja: anuomet ten buvo tikra oazė – augo net palmės greta iš gėlių sudėlioto žaliojo krokodilo.

1960 m. prasidėjo Janonio aikštės rekonstrukcija. Konkursą laimėjusio projekto autoriai buvo architektai Stasys Bartusevičius ir Vladas Stauskas. Pastarasis teigė, kad, kurdami naują modernistinį aikštės ansamblį, jie tyrinėjo renesansinių aikščių pavyzdžius.

Pirmasis naujas aikštės pastatas – Pramoninės statybos projektavimo instituto ("Pramprojekto", K.Donelaičio g. 60) rūmai – pastatytas 1960–1966 m. beveik Vailokaičio namo vietoje, tik kiek toliau į rytus. Jo autoriai buvo architektai S.Bartusevičius, V.Stauskas ir Algimantas Sprindys. Statant šiuos rūmus, buvo nugriautas dar Kernbachų statytas dviejų aukštų namas. Įdomu, kad šiokia tokia reakcija į seno namo griovimą 1961 m. pasirodė sovietinėje "Šluotoje": "Taip ir norisi pasakyti Kauno miesto vietinio ūkio valdybos vadovams: (...) mes visi žinome, kad su butais labai sunku – tai kam gi dar gerus namus griauti?" Tuometinis Kauno miesto vyriausias architektas Vytautas Bujauskas paaiškino, esą nauji rūmai bus 45,5 tūkst. kv. m, o senasis namas užėmė tik apie 3 tūkst. tų pačių kv. m (supraskite, namas, kurį nugriovėme, buvo labai mažas, bet užtat tas, kurį pastatysime, bus labai didelis).

Pastatas, buvęs pirmuoju ankstyvojo sovietmečio modernizmo objektu Kaune, susidėjo iš trijų korpusų: palei rytinę aikštės kraštinę tęsėsi ilga, keturių aukštų "skaičiavimo centro" horizontalė; prie K.Donelaičio gatvės – kiek trumpesnė dviejų aukštų salė, o kampe, iš dešinės prijungtas prie "skaičiavimo centro", kilo platus aukštas "bokštas", kurio apačioje, kiek įtrauktame stikliniame fasade, paremtame kolonomis, buvo įrengta pagrindinė įeiga.

Šiandien baltas fasadas originaliai buvo skaldomas juodos ir žalios spalvos tarplangiais ir tarpaukštinėmis juostomis. A.Sprindys prisiminė: "Pirmajame mano "Pramprojekto" variante dvylikaaukštė dalis buvo stiklinė. Bet ką tais metais reiškė stiklinė? Stiklų, jungiamų gumos intarpais, gabaritai buvo maži. Spalvos trys: balta, juoda, žalia. Pasirinkimas itin menkas. Bet aš įsivaizdavau, kad ji turi būti stiklinė." Statant "bokštą" ir salės korpusą taip pat neišvengta aukų: buvo nugriautas Inžinierių valdybos viršininko rūmų kiemo prieangis su kolonėlėmis.

"Pramprojekto" vestibiulis buvo papuoštas 1966 m. sukurta skulptoriaus Boleslovo Klovos akmens mozaika "Pramonė", pripažinta viena ryšliausių to meto monumentaliosios dailės kūrinių Lietuvoje.

Jaunystė ir šašlykai

Po nepriklausomybės atkūrimo dalyje "Pramprojekto" pastato šurmuliavo studentai: ilgo "skaičiavimo centro" korpuso ketvirtas ir penktas aukštas daug metų buvo išnuomojamas VDU ir jo kabinetai tapo auditorijomis. Pastatas buvo renuovotas 2005 m. pagal architekto Virginijaus Juozaičio studijos projektą.

Iš V.Putvinskio gatvės prie ilgo korpuso 1990 m. buvo pastatytas naujas pastatas, kuriame įrengta kavinė "Pakalnė", kurios architektas ir pirmo interjero autorius buvo A.Sprindys. Atkūrus nepriklausomybę, kai kuriems iš mūsų ši vieta tapo antraisiais namais. Įėjusį į pastatą dešinėje pasitikdavo drabužinė, kažin ar kada tarnavusi pagal paskirtį: paprastai joje, ant grindų susėdę, rūkė ir diskutavo studentai.

Kairėje salės pusėje buvo savitarnos valgykla, kur, užėjęs už širmos, kaip įprasta, pasirinkdavai patiekalą, o išeidamas atgal į salę, už jį sumokėdavai kasininkei ir galėjai neštis prie vieno iš daugybės languotomis staltiesėmis uždengtų stalų. Priekyje buvo ilgas, ovalo formos baras, kur pildavo alų, plikydavo pigiausią Kaune arbatą ir kepė skaniausius sumuštinius su sūriu. Vėliau viskas pasikeitė. Vietoje valgyklos buvo įrengtas baras, o prie buvusio baro sienos ant atviros židinio ugnies kepė nuostabūs, ypatingais slaptais prieskoniais kvepiantys šašlykai. Kavinė vadinosi "Achtamar", o šeimininkavo joje pati savininkė – iš Gruzijos kilusi ugninga armėnė, nepamirštama Vartuš Gurgenian, visų vadinama Vartuše. Ko tik čia nebuvo išgyventa! 2017 m., prasidėjus Vienybės aikštės rekonstrukcijai, šis architekto A.Sprindžio kūrinys buvo nugriautas. Nugriautas ir salės korpusas.

Kvadrato galia

Susprogdintos elektrinės vietoje, tik arčiau kalno (iš tikrųjų V.Putvinskio gatvėje stovėjusių buvusių Prabavimo rūmų, vėliau – VDU rūmų vietoje) to paties A.Sprindžio iki 1975 m. buvo pastatytas Miestų statybos projektavimo institutas ("Miestprojektas", K.Donelaičio g. 62 / V.Purvinskio g. 53), užėmęs dalį buvusios gatvės.

Iš išorės tai buvo paprastas stačiakampis pastatas su horizontaliomis langų juostomis vertikaliais aliuminio profiliais. Užtat viduje per visą pastato aukštį buvo padaryta fantastiška atriuminė fojė: pro stiklinį stogą liejosi natūrali šviesa, apačioje čiurleno fontanėlis su Algimanto Stoškaus sukurtu erdviniu vitražu.

Simboliai: Vienybės aikštė matė ir krokodilų ir palmių, ir ankstyvojo sovietmečio modernizmo architektūros pavyzdžių bei ideologizuotų monumentų.

"Viskas rėmėsi kvadratu: fasadai, atriumo erdvė. Turėjo būti ir kvadratinis fontanėlis. (...) Erdvinį vitražą, kuris iš pradžių buvo pailgas, jis (Stoškus) vėliau perdarė į kvadratinį. Tas vitražas stovėjo ant kvadratinio fontanėlio kvadratiniame atriume", – prisiminė architektas.

Be to, ant stogo buvo įrengta darbuotojų poilsiui skirta terasa. Pastato dešinėje 1977 m. atsirado (vėliau taip pat studentų pamėgta) "Architektų kavinė". Jos sienos buvo aptaisytos tamsiomis medinėmis plokštėmis su dailininko Eugenijaus Jovaišos odiniais pano.

Vietoj WC – vadas

2004 m. "Miestprojekto" pastatas buvo architektų Jono Audėjaičio ir Rimanto Giedraičio renovuotas ir tapo įstiklintu kubu, kuriame įsikūrė verslo centras BLC ("Busness Lyder Centre"). Beje, atriumas liko. Priešais seną pastatą augęs didelis kaštonas, po kurio taip gera buvo gulėti ruošiantis pavasario sesijai, buvo nupjautas, o jo vietoje atsirado automobilių aikštelė.

Pietrytiniame aikštės kampe vietoje vienaaukščio medinuko ir dviejų aukštų mūrinio namo su aukštais trikampiais frontonais 1974 m. pastatyti Politinio švietimo namai (dabar – VDU centriniai rūmai). Pietiniame aikštės plote, dabar vadinamame Studentų skveru, vis dar augo medžiai ir buvo gausu žalumos.

1970 m. centrinėje aikštės ašyje buvo pastatytas skulptoriaus Napoleono Petrulio sukurtas Lenino paminklas, prie kurio iki pat 1989 m. buvo rengiamos liaudies šventės ir minėjimai. Jau kitais, 1971 m. (neaišku, ar norėdamas įsiteikti ir netyčia, ar šitokiu būdu gudriai pajuokavęs), buvęs tautininkų ideologas ir jų oficiozo redaktorius Valentinas Gustainis savo prisiminimuose giria naują aikštę, lygindamas ją su kadaise laikinajai sostinei tekusiu carinės Rusijos palikimu.

Esą, 1919 m. "Kaunas buvo be vandentekio, be kanalizacijos, su bjauriomis išvietėmis tose vietose, kur dabar yra puikios, kultūringai sutvarkytos aikštės, pavyzdžiui, toje vietoje, kur dabar stovi paminklas Leninui". Kad ir kokia būtų buvusi V.Gustainio intencija, jis buvo neteisus: viešasis tualetas XX a. pradžios plane užfiksuotas priešingoje aikštės pusėje – tiesiai priešais dabartinį įėjimą į VDU Didžiąją salę (buvusius Politinio švietimo namus). Ar tik ne krokodilą ir palmes pakeitė didžiojo vado skulptūra? Paminklas buvo nugriautas 1990 m. (teigiama, kad tai buvo pirmas nugriautas Lenino paminklas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje).

Kartu su paminklu aikštėje atsirado trys modernistinės dekoratyvinės stelos. Jos atrodo tartum sukurtos vieno menininko, tačiau taip nėra – "Darbas" – skulptoriaus Juozo Kėdainio, "Taika" – Roberto Antinio vyresniojo, o "Revoliucija" – skulptoriaus Kazio Švažo. 1975 m. baigta aikštė buvo išklota plytelėmis ir iš naujo apsodinta medžiais, krūmais bei rožynais.

2017 m. pradžioje Kauno miesto savivaldybė didesnę Vienybės aikštės dalį 25 metams išnuomojo bendrovei "BEI Capital", priklausančiai SBA koncernui (ji tuo metu valdė abu buvusius sovietinio modernizmo pastatus). Bendrovė inicijavo aikštės rekonstrukciją, kurios projekto autorius – architektas Rimantas Giedraitis.