Parodos kuratorės, menotyrininkės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, parodos architektas – Saulius Valius. Kuratorės išsamiai pristatė žalią spalvą, jos simboliką, kuri skirtinguose kontekstuose nebūtinai tik pozityvi, dvelkianti gamtovaizdžių kuriama gyvybe, energija, ramybe, bet kartais ir prieštaringa – bauginanti, blogą pranašaujanti. Parodoje užsimota sujungti Lietuvos meną, istoriją, amatus, gamtą ir mokslą.

Pristatomi kūriniai atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas – nostalgiją, hedonizmą, grėsmes, baimes. Eksponatai: nuo žalumos prisodrintų Lietuvos gamtos peizažų, skirtingo braižo, stiliaus objektų, siužetinių kompozicijų, skulptūrų, tautodailės kūrinių iki mokslinių, istorinių artefaktų ir galimybės peržiūrėti Mindaugo Survilos dokumentinį filmą „Sengirė“, siūlantį pasinerti į įspūdingą gamtos kelionę.

Retai kada pamatysi, kad žmonės pernelyg neraginami, neorganizuojant kažkokių akcijų, patys pasirinktų žalios spalvos drabužius, į atidarymą atneštų žalios spalvos puokščių ar panaudotų kitą atributiką žaliam įvaizdžiui. Lankytojų gausa ir pasirengimas rodo, kad tai mums išties artima, tačiau klausimas vis dėlto lieka atviras: nors sunku paneigti šios spalvos dažnį mene, kodėl ne, tarkime, geltona ar taip lietuvių mėgstama ir aprangoje, ir kituose pasirinkimuose vyraujanti juoda? Ar spalva gali suburti skirtingus menininkus, jų stilius, matymus, ar to pakanka, kad išsikristalizuotų kažkas daugiau nei tiesiog spalva? Kas įprasmintų, suformuluotų kažkokį apibendrinimą? Gal bus tęstinumas – parodos, dedikuotos ir kitoms spalvoms?

Čia galima prisiminti ir spalvoms skirtas mokslines studijas, pvz., prancūzų istorikas Mischelis Pastoureau, besispecializuojantis spalvų, jų simbolių tyrimuose, išleido knygų, skirtų juodos, geltonos, taip pat ir žalios spalvų istorijai. Knygoje „Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kaip žalios spalvos suvokimas ir reikšmė kito per laiką, kaip tai atspindėjo visuomenės nuostatas ir kultūrinį kontekstą, pasitelkiami pavyzdžiai, kurie iliustruoja žalios spalvos svarbą istoriniuose įvykiuose, religijoje, meno kūriniuose ir kasdieniame gyvenime.

M. Pastoureau savo knygoje rašo: „Prancūzų teatre 1630–1660 m. pristatyti žaliai apsirengusį personažą dažnai reiškė siekį konstruoti keistą, burleskinį veikėją, kuriuo siekiama sukelti juoką.“ (156 p.) Tai – tik viena iš daugelio sąsajų, istoriko aptinkamų ir reflektuojamų. Išgirdus žodžius „žalia, žalias“, XXI a. jauniausios kartos žmogus šalia spalvos identifikacijos ar perkeltinės reikšmės, tikėtina, pagalvos ir apie kino industriją ir žaliąjį ekraną (angl. Green Screen) – vienas populiariausių specialiųjų efektų, prieinamų jau ne tik kino kūrėjams, bet vis labiau ir plačiajai auditorijai, eksperimentuojančiai su įvairiomis programėlėmis, kai norima keisti filmuojamų veikėjų aplinką.

„Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose.

Apie mėlynos ir geltonos spalvų lydinio reikšmę daug kalbėta pristatant parodą, akcentuojant skirtingą įvairių kultūrų, istorinių laikotarpių žvilgsnį interpretuojant spalvą, tačiau pačioje parodoje dominuoja praėjusio ir šio amžiaus lietuvių autorių darbai. Ką ši kiek apibrėžtesnė kūrybos imtis signalizuoja apie žalios spalvos panaudojimą (be to, kad ji reprezentuoja peizažus ar teptuko potėpiu panaudota viename ar kitame darbe)?

Parodą „Žalia“ iš viso sudaro septynios dalys. Viena jų – „Mokslo koridorius“: anot kuratorių, norėta kalbėti ne tik apie žalios simboliką mene, bet ir jos atsiradimą. Indrės Spitrytės kūriniai ir siekis sukurti nacionalinę augalinių pigmentų kolekciją tikrai įdomūs, nes sudėtinga įsivaizduoti, kad, gyvendami tokioje žalių augalų apsuptyje, labai sunkiai išgauname žalius pigmentus, iš kurių paskui gimsta meno kūriniai.

Toks simbolinis ir net mitologinis kontekstas įrėmina nebe pirmą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus organizuojamą parodą. Prieš kurį laiką tose pačiose ekspozicijos salėse surengta lenkų menininkės Aleksandros Waliszewskos paroda „Kraupios istorijos“ – kai kurie darbai į naująją atkeliavo ir iš jos (pvz., žymusis Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906) ar Vlado Drėmos „Karas“ (1929). Ką tai rodo? Menininkų kūrinių universalumą, temų daugiasluoksniškumą, paprastą „pritempimą“ arba tiesiog labai plačią tematiką, kuri apima galybę skirtingų kūrėjų darbų?

Ankstesnė paroda buvo gausi, tačiau naratyvinis, siaubo elementų aspektas ją kiek struktūrizavo. Naujoje parodoje visko dar daugiau: eksponatų, potemių, skirtų ne tik vizualiesiems menams, bet ir moksliniams tyrimams, besigręžiojant į meno istoriją. Jeigu jau kalbame apie platesnę žalios spalvos imtį, galima pasigesti dar ir impresionistų taip pamėgtų „žaliųjų fėjų“, juolab kad norint, galima surasti ir lietuviško produkto alternatyvų, turinčių ir panašius pavadinimus.

Žinoma, kalbant kiek rimčiau, paroda vertinga tuo, kad suteikia galimybę pamatyti skirtingų kartų kūrėjų darbus: nuo M. K. Čiurlionio, Petro Kalpoko, Stasio Eidrigevičiaus, Arvydo Martinaičio, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Algimanto Kuro iki Algimanto Švėgždos, Vytauto Kalinausko, Šarūno Saukos, Justinos Gražytės ir daugelio kitų (autorių net 61), reflektuoti kaitą, sąsajas. Neabejotinai ši panorama gali pritraukti užsienio lankytojų žvilgsnį.

Nesenstanti tema

Naujojo spektaklio „Taisykla“ premjera daugiausia buvo komunikuojama per inspiracijos šaltinio – amerikiečių režisieriaus Johno Hugheso filmo „Pusryčių klubas“ (orig. „The Breakfast Club“, 1985 m.) prizmę. Tai pasirodė iš dalies keista, juolab kad spektaklis naudojasi tik šio filmo pasakojimo griaučiais: penki paaugliai, patekę į vieną erdvę, iš kurios negali ištrūkti; ilgainiui nesusikalbėjimus, konfliktus, keičia juos kamuojančių klausimų kėlimas, savianalizė ir diskusijos.

Manyčiau, kad šis filmas (kaip pristatoma, kultinis) yra geriau atpažįstamas vyresniems nei 30-ies, o šiuolaikiniai paaugliai vargu ar yra šio filmo tikslinė auditorija. „Pusryčių klubas“ gal tik pažįstamas iš gifų, naudojamų susirašinėjant socialinėse medijose, bene populiariausias – Briano Johnso personažas (akt. Anthony Michaelas Hallas), o režisieriaus kūryba, jei ir atpažįstama, tai iš niekaip mūsų televizijos programų jau kelis dešimtmečius nepasitraukiančio filmo  „Vienas namuose“ (orig. „Home Alone“ 1990 m.).

Tiesa, nostalgija „Pusryčių klubui“, savo laiku populiariam kino industrijos produktui, būdinga ne vienam jaunosios kartos teatro režisieriui. Paieškos internete veda į įvairius bandymus adaptuoti šį filmą universitetų, jaunimo teatruose.

D. Stankevičiaus nuotr.

A. Gornatkevičiaus ir dramaturgo Domo Raibio scenoje kuriamas pasakojimas – tiksliau, refleksijos paaugliams aktualiais klausimais ir temomis – išties gana įtraukus, atrodo, kėlęs ir aplink sėdinčių moksleivių susidomėjimą, vyresniuosius paskatinęs prisiminti, o turintiems vaikų – pabaksnojimas į galbūt jų pačių vis dar daromas klaidas siekiant (susi)kalbėti su bręstančiomis asmenybėmis.

Spektaklio pavadinimas puikiai atliepia ir niekaip nesikeičiančią daugelio mokyklų vykdomą misiją: ištaisyti, įsprausti mokinį į reikiamų taisyklių rėmus.

Spalvos, garsas, judesys

Spektaklio pavadinimas puikiai atliepia ir niekaip nesikeičiančią daugelio mokyklų vykdomą misiją: ištaisyti, įsprausti mokinį į reikiamų taisyklių rėmus.

 

Vizualinių medijų pasaulyje gyvenančiam jaunesniam žiūrovui čia pasiūloma išties nemažai nuobodžiauti neleidžiančių sprendimų.

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė pasirūpino stereotipus atliepiančiais personažų įvaizdžiais, įdomus sprendimas pasakojimo eigoje pasimainyti priklijuojamais lyg etiketėmis drabužėliais, įvaizdžiais, kurie paauglių aplinkoje gali taip staigiai pasikeisti, – pakanka vos vieno veiksmo ir iš dominuojančio gražuoliuko pozicijos gali tapti negatyviai vertinamu moksliuku ar pan.

Vaizdo projekcijas, reikalingas veikėjų paveikslams atskleisti, kūrė Kristijonas Dirsė. Muzikos kompozitorė Marija Paškevičiūtė žiūrovams pateikia skirtingų muzikos stilių, kūrinių koliažą, kurie atpažįstami, reprezentuojantys tam tikrą laikmetį, papildantys personažų charakterį. Išgirstame nuo „Pink Floyd“ „We Don’t Need No Education“ iki šiuo metu socialinius tinklus užvaldžiusio serialo „Wednesday“ garso takelio ar David Guetta & Bebe Rexha „I‘m Good (Blue)“.

Nebe pirmą kartą su A. Gornatkevičiumi dirba choreografė Gintarė Šmigelskytė, kuri pasirūpina, kad personažų įvaizdžiai būtų atskleisti ne tik verbalinėmis, bet ir fizinės raiškos priemonėmis. Šie vizualiniai sprendimai kuria įvairiausių nuorodų prisodrintą atmosferą, kurios elementai (ar bent dalis jų) atpažįstami jaunimo kasdienybėje.

Vaidmenys ir patirtys

Balandžio 7 d. matytame spektaklyje personažus kūrė ir dekonstravo Mantas Bendžius, Saulė Sakalauskaitė-Gotbergė, Marius Karolis Gotbergas, Pijus Narijauskas, Greta Šepliakovaitė.

Viskas prasideda nuo šauksmais ir neviltimi palydimo įvykio – užtrenktų rūsio durų, kurios įkalina jaunuolius ir priverčia kurį laiką būti kartu. Personažai parodomi kaip labai skirtingi, atstovaujantys gana tipiškiems, stereotipiniams įvaizdžiams: gražuoliukas, moksliukas, sportininkė, menininkas ir vandalė. Kiek vėliau personažai iškonstruojami, parodant jų stereotipinių paveikslų netikrumą, beprasmiškumą ir ribotumą.

Aktoriai laviruoja tarp tradicinės vaidybos – personažų kūrimo ir jų dekonstravimo, kalbėjimo apie juos, įtraukiant ir savo patirtis iš mokyklos laikų, taip kuriant artimesnį santykį su žiūrovų auditorija. Vienas esminių, ne kartą akcentuojamų dalykų – skirstymas į tam tikrus įvaizdžius, kylantis iš išorės mokyklos aplinkos, bendraamžių, visuomenės, jiems nepriimtinas ir apribojantis, neleidžiantis būti savimi. Reflektuojamas komplikuotas santykis su juos supančia aplinka, į paviršių iškeliant dažnai skambančias frazes: „žinok savo vietą“, „kai užaugsi, suprasi“, kurios nieko nesprendžia, o tik dar labiau komplikuoja komunikacijos su paaugliais galimybes.

Nemažai vietų skirta ir jaunimo auditorijai ironizuoti: pvz., tuštuma pasižyminčios laidelės inscenizacija, kurioje reikia įvardyti savo dėvimų drabužių įkainius, arba hipertrofuotos reakcijos į įprastas buitines problemėles kaip kad dingstantis elektros apšvietimas.

Kai kurie žaidimai su publika atrodo itin pagavūs, pvz., P. Narijausko faktologinis pasakojimas apie skirtingų rūšių gyvūnų poravimosi ypatumus, kuris sukelia garsiausius publikos juoko pliūpsnius.

D. Stankevičiaus nuotr.

Taigi, spektaklyje einama kaip ir dviem kryptimis: viena vertus, kalbama apie problemas, keliami jaunimui opūs klausimai; kita vertus, atsukamas veidrodis ir į juos pačius, parodant šiai kartai būdingą elgesio specifiką, veiklas, iš kurių savikritiškai (arba ne) pasijuokti gali ir patys.

Tarp eilučių

Daugelis teatro kūrėjų ne kartą kalbėjo apie tai, kad kurti paauglių auditorijai bene sunkiausia, nes ji išranki, linkusi gana greitai daugelį dalykų atmesti. Pokalbiai su jaunimu atskleidžia, kad jiems teatre tikrai nesinori dar vienos pamokos apie tai, kaip reikia gyventi. Tačiau kiekvienas šiam auditorijos segmentui kuriamas spektaklis parodo, kad išties nelengva suprantamai, aktualiai, patraukliai kalbėti apie paauglių gyvenimą ir išvengti edukacinio aspekto.

Šis iššūkis kilo ir „Taisyklos“ kūrėjams. Matyt, tikrai sunku, prabėgus kažkiek metų (nors ir nedaug), rimtai, nesistengiant duoti patarimų, įsilieti į paauglių pasaulį. Net ir čia, šalia gausos kitų aspektų, rasime nors ir netiesioginių, bet pasiūlymų, kaip reaguoti į patyčias, kaip vertinti kitą ar priimti save. M. Bendžius vienoje scenoje sako: „Arba esi tas, kuris prisigalvoja nesąmonių, arba tiki, kas ant tūliko sienos parašyta.“ Kitaip sakant, tokia ne tiesmuka, bet tarp eilučių esanti edukacija (su šypsena).

A. Gornatkevičiaus ir kūrybinės komandos sukurta „Taisykla“ – energingas, atskleidžiantis jaunųjų aktorių įvaldytų kūrybinių priemonių galimybes, spektaklis. „Taisykla“ nesistengia pataisyti jaunimo auditorijos, gal tik parodyti, kas su jais vyksta, ko jo veikėjai ir supanti aplinka negali suprasti, bet apie tai kalbėti, analizuoti būtina, kad tos durys į savo vidinius kambarius, rūsius neužsitrenktų.

Apie santykį ir siekį pažinti

Kiek neįprasta festivalio pradžia – net du atidarymo filmai. Pirmasis – lietuvių režisieriaus, operatoriaus Vytauto Katkaus trumpametražis filmas „Uogos“. Tai filmas, kuriame per keliolika minučių ir buitinį vyšnių skynimo veiksmą atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai, šalčiu dvelkiantis atstumas, kartų skirtumai, kelios įsišaknijusios tradicijos, kurios sukelia ir šypseną, ir empatijos jausmą, skatina prisiminti panašias patirtis. Žavi ir netikėtas poslinkis į kiek siurrealistinę filmo pabaigą.

Santykių temą, tik šįkart dukros ir tėvo, pratęsia antrasis filmas – škotės Charlotte’ės Wells debiutinis ilgametražis filmas „Po saulės“. Tai istorija, konstruojama per dukros prisiminimų, užfiksuotų mini DV kasetėse, perspektyvą, siekiant kiek atskleisti paslaptingą jos tėčio paveikslą. Aktorinis jauno tėčio Kalumo (Paula Mescalis) ir vienuolikmetės Sofi (Frankie Corio) duetas įtraukia į savo melancholišką atostogų pasakojimą, gana tipiškus, bet jiems itin reikšmingus pramogavimo būdus.

Nepaisant ore nuolat tvyrančių mirčių ir nusikaltimų, filmas pasižymi ypatinga ramybe, elegancija ir režisieriui būdingu nenuspėjamumu.

Šalia saulėtos Turkijos peizažų filme ir liūdesys, slogumas, nutylėjimai ir neatsakyti klausimai. Atostogų džiaugsmai paliečiami kažkokios neapibrėžtos pabaigos nuotaikų, kartais netikėtos, keistos tėčio elgsenos ir visa tai bandančios reflektuoti mergaitės.

Karas – šiandienos dalis

Festivalis, prasidėjęs nuo šeimos santykius analizuojančių kino juostų, finalizuotas dar paties festivalio metu Lietuvos kino bendruomenės baigtu kurti dokumentiniu filmu „Laiškas Ukrainai“. Filmas, kuris lyg tam tikras veidrodis, atsuktas į mus, parodo, kiek veiksmų, mūsų, kaip visuomenės, atlikta, kad būtų galima padėti Ukrainai, į kurios gyvenimą įsiveržė agresorius, visa griaunantis karas.

Dokumentinė medžiaga netiesiogiai siūlo reflektuoti, kelti klausimus: ar viskas, kas įmanoma, jau nuveikta, ar pagalba neslūgsta? Kino pavasario metu žiūrovai turėjo galimybę pamatyti ir šviesaus atminimo, rusų nužudyto režisieriaus Mano Kvederavičiaus dokumentinį filmą „Mariupolis 2“, užbaigtą jo sužadėtinės Hannos Bilobrovos. Tai vis dar vykstančių karo žiaurumų liudijimas, perteikiamas per kelių žmonių, nedidelių grupių, kiekvieną dieną siekiančių išgyventi, prizmę. Antžmogiškų veiksmų padariniai jų gyvenimams, kasdienybei.

Tai tik keletas žmonių, o tokių istorijų, deja, tūkstančiai. Tikėtina, daugeliui žiūrovų šis filmas sužadino stiprius jausmus: pyktį ar net agresiją ir bejėgiškumą... negalint šios tragedijos sustabdyti. Europos kino apdovanojimuose ši juosta įvertinta kaip geriausias dokumentinis filmas.

Detektyvas, parodija, savianalizė

Festivalio programos kategorijoje „Meistrai“ pristatytas detektyvas  „Metas išeiti“ (orig. „Heojil kyolshim“, 2022). Jo autorius Parkas Chan-wookas – Pietų Korėjos kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris. Karjerą kino industrijoje Parkas pradėjo kaip kino kritikas, o praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje pradėjo režisuoti ir prodiusuoti kino filmus, taip pat yra režisavęs muzikinius vaizdo klipus, dirbo televizijoje.

Režisieriaus filmuose dažnai nagrinėjamos keršto, smurto ir psichologinių traumų temos, jie pasižymi stilingu vaizdu, sudėtingais siužetais ir netikėtais posūkiais. Ne vienas jo filmas jau rodytas ir „Kino pavasaryje“, žiūrovų ypač vertintas – „Tarnaitė“ (2016), kuriame Sarah’os Waters istorinio kriminalinio romano „Fingersmith“ pasakojimas iš Viktorijos laikų Anglijos perkeliamas į Pietų Korėją Japonijos okupacijos metais.

Filmas „Metas išeiti“ siūlo ne mažiau įtraukią istoriją, kurioje atrodytų gana tipinis detektyvas palaipsniui vis labiau klampina jo dalyvius – įvykį tiriantį detektyvą ir įtariamąją į istoriją, peržengiančią tiek profesinius, tiek loginius priežasties ir pasekmės ryšius, prarandamas racionalumas, pasineriama į emocijų, jausmų pasaulį. Nepaisant ore nuolatos tvyrančių mirčių, nusikaltimų, filmas pasižymi ypatinga ramybe, elegancija ir režisieriui būdingu nenuspėjamumu.

Kadras iš filmo „Mariupolis 2“ / Stop kadras.

Tęsiant lengvai neprognozuojamų filmų temą, reikia pasakyti, kad festivalio ekranuose vėl turėjome progą pamatyti prancūzų režisieriaus ir scenaristo Quentin’o Dupieux naują filmą „Rūkymas sukelia kosulį“ („Fumer fait tousser“, 2022), šįkart aštrios parodijos objektas – superherojų filmai.

Šis filmas – turbūt vienintelis festivalio programoje išties pajėgus popkornų gerbėjus sukrėsti, šokiruoti ir natūraliai išbarstyti jų kibirėlių turinį. Trykštantis kraujas, skraidančios įvairių sutvėrimų kūno dalys – tai gana įprasti Q. Dupieux režisūriniai sprendimai, tačiau kuriamo pasakojimo alogiškumas atrodo su kiekvienu filmu evoliucionuoja ir kartkartėmis žiūrint šią kino juostą tikrai geba nustebinti. Šiuo laikotarpiu, kai vis dažnesnė superherojų refleksija, kritika, kuriamos juos pašiepiančios įvairios komedijos, šis filmas netgi tam tikrose vietose pasirodo kaip superherojų parodijų parodija.

Kitas filmas – britų režisieriaus Oliverio Hermanuso „Gyventi“ („Living“, 2022) ne apie herojus ar parodijas, o apie susitelkimą į save, savo gyvenimą artėjančios pabaigos akivaizdoje. Ši istorija atpažįstama iš japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Gyventi“ (orig. „Ikiru“, 1952), sukurto pagal Levo Tolstojaus kūrybą.

2022 m. filmas nukelia į pokario Londoną, supažindina su pagrindiniu veikėju Viljamsu, įstrigusiu savo darbe – biurokratiniame mechanizme: sužinojęs apie nepagydomą ligą, artėjančią mirtį jis kardinaliai keičiasi, atranda gyvenimą iš naujo. Toks siužetas dažnas tiek plačiosioms auditorijoms skirtose dramose, tiek komedijose, įpinant pabaigoje siužeto vingį apie neteisingus tyrimus ar kažką panašaus, kas galiausiai personažą išgelbėja nuo mirties. Tad O. Hermanuso filmo stiprybė tikrai ne ši pasakojimo idėja ar itin didaktiška pabaiga, kurioje po Viljamo mirties jo kolegos diskutuoja, kas buvo nepastebėta ar ką reikėtų jiems savyje keisti, bet pagrindinį veikėją kuriantis aktorius Bill’is Nighty. Būtent jis savo subtilia transformacija, elegancija, vidine ramybe iškelia šią juostą iš daugybės kitų, reflektuojančių į ribinę situaciją patekusio žmogaus kaitą. Vertingi ir vizualūs sprendimai, operatoriaus darbas.

Meno (savi)refleksija

Lea’os Glob, danų kino režisierės, prodiuserės ir rašytojos, dokumentinis filmas „Apolonija, Apolonija“ (orig. „Apolonia, Apolonia“, 2022) panardina į menininkės gyvenimo istoriją, kuri nuo studijų buvo fiksuojama trylika metų. Nykstantis pogrindinis Paryžiaus teatras, sutikti žmonės, užsimezgusios draugystės, tik savo interesų paisantys mecenatai ir nuolatinis siekis surasti savo vietą ir įsitvirtinti meno pasaulyje. Daug dėmesio čia skiriama būtent moters menininkės paveikslui, kylantiems iššūkiams, savianalizei, paieškoms, nusivylimams, džiaugsmams.

Visų Apoloniją lydinčių įvykių sūkuryje ji išlieka nuosekli, neatsisakanti savo tikslų, siekianti daugiau. Įdomus, įtraukiantis pasirinktas pasakojimo principas, operatoriaus darbas, fiksuojantis įvairias, net ir buitines detales, atskleidžiančias pasakojimo herojės įvaizdį, charakterį. Tai priartina žiūrovą, suteikia galimybę stebėti jos gyvenimą iš arti taip, lyg čia pat gyvenančios pažįstamos.

(At)kurti santykį su gamta

Jaunesniųjų, vaikų, auditorijai skirtų filmų kino pavasario programa taip pat pasiūlė. Vienas jų – norvegų animatorės Kajsa’os Naess ilgametražis animacinis filmas „Titina Šiaurės ašigalyje“ (orig. „Titina“, 2022). Tai jautri, informatyvi ir sykiu žaisminga Šiaurės ašigalio pasiekimo istorija, pateikiama per italų inžinieriaus Umberto Nobile’ės šunytės Titinos, keliavusios kartu, perspektyvą.

Koncentruojamasi į norvegų keliautojo Roald’io Amundseno ir inžinieriaus U. Nobile’ės, sukonstravusio dirižablį, ekspediciją į Šiaurės ašigalį. Filmas pasižymi išraiškingais personažais, kontrastingu, gal kai kuriose vietose kiek stereotipišku italų ir norvegų gyvenimo būdo paveikslu. Nemažai dėmesio skiriama Šiaurės ašigalio atradėjų konfliktui dėl to, kurio indėlis į sėkmingą ekspediciją didesnis. Įdomu ir tai, kad ši istorija domina ir vaidybinio kino kūrėjus, vos prieš kelerius metus kino ekranus pasiekė norvegų režisieriaus Espeno Sandbergo filmas „Amundsenas“ (orig. „Amundsen“, 2019), kuris spaudos pranešimuose buvo pristatomas kaip „norvegų tyrinėtojo Roald’io Amundseno, pirmojo žmogaus, pasiekusio Pietų ašigalį, gyvenimas ir nuotykiai“, kiek eliminuojant U. Nobile’ės reikšmę.

Kitas, jauniesiems nuotykių mėgėjams, skirtas prancūzų režisieriaus Pierre’o Coré filmas „Gražuolė ir Sebastianas“ (orig. „Belle et Sébastien: Nouvelle génération“, 2022), pasakojantis apie šiuolaikinį, technologijų apsuptyje gyvenantį berniuką, kuris staiga ir ne savo noru atostogauti išvežamas pas močiutę, gyvenančią gamtos – kalnų ir avių pasaulyje. Nuobodžių atostogų įspūdis išsisklaido, berniukui netikėtai susipažinus su Gražuole, tuomet prasideda jų nuotykiai, kuriuose ir pavojaus, ir įtampos atmosfera.

Neabejotinai, šiame filme vaizduojamas gamtovaizdžio grožis, jo neaprėpiamumas tik dar kartą primena, kodėl verta filmus žiūrėti kino teatre, ne kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Galima prisiminti, šie berniuko Sebastiano ir šuns nuotykiai skirtingose medijose tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Cécile Aubry, Jean’as Guillaume’as 1965 m. režisavo prancūzų televizijos serialą (13 serijų) „Gražuolė ir Sebastianas“. 1966 m. C. Aubry parašė romaną, kuris inspiravo ilgametražių Sebastiano filmų trilogiją (2013, rež. Nicolas Vanier; 2015–2017, rež. Christianas Duguay).

Tai tik maža dalis filmų, kuriuos žiūrovas galėjo išvysti festivalio metu, o kiek vėliau bus prieinami ir individualioms peržiūroms namų kino platformoje „Žmonės Cinema“.

Tad ir iš darbų žvelgiantys nejaukūs veikėjų žvilgsniai stebėtojui tikrai nesukurs absoliutaus siaubo filmo efekto, neišgirsi ir nuaidinčio girgždančio parketo garso, tik pasinėrusių į istorijų tyrinėjimą lankytojų šurmulį. Džiugu! Parodos įspūdžiai tęsiasi ir užsivėrus muziejaus durims, kiek teko matyti per savaitę, palaipsniui persikelia ir į socialinius tinklus, taip skleidžiant žinią apie intriguojančią parodą.

A. Waliszewskos fenomenas

Parodą „Kraupios istorijos...“ sudaro žymios lenkų menininkės A. Waliszewskos ir 36 kitų menininkų, kūrusių nuo XIX a. iki mūsų dienų, darbai. Ne tik simbolizmas, bet ir A. Waliszewskos padiktuotas tematinis laukas jungia skirtingų šalių, kartų, amžių menininkus.

Kaip teigiama parodą pristatančiame tekste, siekta sukurti istorinį „genealoginį šeimos medį“. Ekspozicijos dėmesio centras neabejotinai – Lietuvoje pirmą kartą pristatomi A. Waliszewskos kūriniai, atgręžiantys mūsų dėmesį į XIX–XX a. simbolistų judėjimą ir kartu panardinantys į šiurpinančius naratyvus.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai. Jos kūryba siejama su simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ „meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile“. A. Waliszewska yra surengusi keliolika personalinių parodų, darbus eksponuoja grupinėse parodose, naujausiais darbais, kūrybiniu procesu aktyviai dalijasi ir virtualiosiose erdvėse: socialiniuose tinkluose, interneto puslapiuose ir kt.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai.

 

Šiandieniame pasaulyje išgyvenami įvykiai: pandemija, karas, stichinės nelaimės – skatina permąstyti būtį, galimą akistatą su mirtimi, o tai, žinoma, nulemia aktyvesnį susidomėjimą tokias temas reflektuojančiu menu. Tačiau, nors ši paroda atrodo kaip niekad laikiška, ne tik ankstesniųjų amžių kūrėjai, bet ir A. Waliszewska simbolistų idėjomis idėjomis domisi jau kelis dešimtmečius, tad kraupiosios istorijos inspiruotos ne tik šiandienos konteksto, bet subrandintos ilgesnio laiko refleksijų ir konceptualizuotos bendroje parodoje.

A. Waliszewskos ir kitų menininkų jungtis parodos kuratorių Natalios Sielewicz, Alison M. Gingeras jau išbandyta praėjusių metų birželį – Varšuvos modernaus meno muziejuje surengtoje parodoje „Tamsieji menai: Aleksandra Waliszewska ir simbolizmas iš Rytų ir Šiaurės“ („The Dark Arts: Aleksandra Waliszewska and the Symbolism from the East and North“). Menininkės populiarumą tarptautiniame, skirtingų auditorijų kontekste lemia darbuose kuriami vizualiniai pasakojimai, kurie, viena vertus, apčiuopiami, atpažįstami, kita vertus, atviri ir tolesnėms interpretacijoms.

A. Waliszewskos kūrinių atvirumas žiūrovui grindžiamas ir sprendimu nesuteikti jiems suvokimo kryptį diktuojančių pavadinimų. Kaune eksponuojami darbai – be pavadinimų, jie įsiterpia tarp kitų menininkų drobių, papildo, pratęsia jų siužetus, kuria vizualinį dialogą arba diskusiją.

Menininkės kūryba neapsiriboja ant galerijų sienų eksponuojamais darbais. Jos kūrinys iliustruoja žymaus australų muzikos kūrėjo, atlikėjo dainų tekstų knygos (1978–2020) viršelį. A. Waliszewska yra 2012 m. graikų režisierės Athinos Rachel Tsangari sukurto trumpametražio filmo „Kapsulė“ („The Capsule“) dailininkė ir scenarijaus bendraautorė. Taikliai pasirinktos filmo lokacijos – dvaras, Kiklandų uolos, derinamos su provokatyviais, makabriškais vaizdiniais, efektais, kuriant estetiškai paveikų, galima sakyti, net siurrealų pasaulį. Šis filmas – apie nedidelę jaunų moterų bendruomenę, jai skirtą tam tikrą pamokų ciklą apie discipliną, troškimus, atradimus, išnykimą. Filmas buvo nominuotas Sandanso kino festivalyje trumpametražių filmų didžiajam žiuri prizui. „Kapsulės“ tiek vizualinė pusė, tiek siužetas nenutolsta nuo A. Waliszewskos interesų lauko, pratęsia dvimačiame paviršiuje kuriamus siužetus.

Centre – moterys ir katės

Pastele ant popieriaus arba dažais ant drobės A. Waliszewska fiksuoja žmonių figūras, kurios lyg apsėstos, ribinių sąmonės ir pasąmonės būsenų, dažnai ji fiksuoja moteris, merginas, kurios pasižymi vampyriškais ar zombiškais bruožais. Menininkei, palyginti su simbolizmo klasikais, būdingas kitoks atsigręžimas į moterį, teikiant jai individualizuotą, stiprią, neretai grėsmingą ar net agresyvią poziciją.

Šalia žmogaus figūros menininkė dažnai reflektuoja ir gamtovaizdžius, gyvūniją, tik ji kitokia – tamsi, bauginanti, klampi, įtraukianti ir, atrodo, nepaleidžianti iš tų tamsių miškų ar purvinų pelkių. Dažniausiai sutinkamas gyvūnas – katė, kuri įvairiausiuose mitologiniuose pasakojimuose sutinkama kaip tamsos, paslaptingumo, nelaimės ženklas. A. Waliszewskos katės pasižymi ir žmogiškosiomis savybėmis, siužetuose jos – ir mirties liudininkės, makabriškų įvykių dalyvės.

Menininkės dėmesys moters įvaizdžio kaitai, gyvūnų vaizdavimui sietinas su jos pačios biografija, meno pasaulyje įsitvirtinusiomis moterimis: jos prosenelė buvo pasakų rašytoja, močiutė kūrė fantastinių gyvūnų skulptūras, mama – profesionali menininkė, kurianti skulptūras ir paveikslus.

Klasikų darbų motyvai

Ekspozicijoje nemažai lenkų menininko Mariano Wawrzenieckio darbų, artimų A. Waliszewskai temomis, tačiau ne atlikimo raiška. Menininko kartuvių vaizdinys „Pakarti žmonės / Pabaiga“ (1907 m.) iš pirmo žvilgsnio savo koloritu diktuoja lyg pasakos iliustraciją ir tik paskui atkreipia žvilgsnį į nužudytuosius, iškankintus kūnus.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai.

M. Wawrzenieckis savo kūriniuose vaizduoja moteriškus personažus, kurie ir erotizuoti, bet kartu patalpinti į nejaukią, paslaptingą aplinką – „Šventas žengimas į slavišką paslapties vietą“ (1920 m.) ar vaizduojant kontrastą tarp gyvybės ir mirties „Senoji tiesa glūdi knygose“ (1910 m.), kur nuogas moters kūnas su kaukole vietoj galvos, nugriuvęs ant atverstos knygos ir suspaudęs kruviną šaknį, o kita moters figūra pasiduodanti gyvatės pinklėms.

Parodoje eksponuojama ir keletas 1903–1905 m. sukurtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, kurie, palyginti su parodos kontekstu, pasižymi nuosaikesne atmosfera, galbūt tik ugninis padaras, siekiantis nužengti iš paveikslo rėmų ir įsistebeilijęs į parodos lankytojus, gali kelti grėsmę ir prilygti kitiems šiurpą keliantiems darbams.

Parodoje mus pasitinka ir Elžbietos Daugvilienės praėjusio amžiaus 5–6-ajame dešimtmečiais sukurtos dinamiškos, baudžiavinę realybę atspindinčios medžio žievės, drobės ir molio skulptūros.

Ekspozicijos pradžioje – Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906 m.), kuriame vaizduojamas žmogus, apsuptas kažkokių būtybių. Ryškūs siužetai ir figūros susipina Vlado Drėmos darbe „Karas“. Detalus ir kiek žaismingai šiurpus siužetas kuriamas estų dailininko Aleksanderio Prometo kūrinyje „Pinigų skolintojo mirtis. Goblinas“ (1906 m.).

Čekų dailininko Karelo Šlengerio praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sukurtas „Nykimas“ demonstruoja transformuotus žmonių kūnus, jų detales. Parodoje aptinkamas ir didžiulis, makabriškų ir sarkastiškų vaizdinių kupinas Mariano Henelio sukurtas gobelenas pavadinimu „Medalionai“ (1979 m.).

Atlikimo technika išsiskiria Wandos Bibrowicz  „Šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams ir žuvims“ (1914 m.), sukurtas naudojant metalo siūlus. Akvarele ir pieštuku sukurtas pagavus latvių menininko Gustavo Škilterio kūrinys „Bedugnė“ vaizduoja trapų momentą, sankirtą tarp gyvenimo ir mirties.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai, kuriuose nors ir atsispindi „tėvų ar protėvių“ simbolistų, viduramžių, gotikinių, mitologinių ir kitokių pasakojimų, siužetų įtakos, tačiau jos transformuotos į kiek kitokią, galbūt atviresnę vizualinę raišką, per kurią matyti ir kuriamas akcentuotas tarpistorinis dialogas.

Naujoji paroda „Kraupios istorijos...“ vertinga ne tik aktualiomis temomis, kūrinių gausa ir įvairove, bet ir statomais tiltais tarp dailės istorijos puslapiuose įrašytų kūrėjų ir šiuolaikinių menininkų. Šiek tiek gaila, kad nebuvo surengtas viešas parodos pristatymas, dalyvaujant kuratoriams (ir / ar autoriams), paroda atsivėrė lankytojams lyg savaime. Tačiau, girdėjau, bus susitikimų, renginių, skirtų šiai parodai, tad belieka laukti.

2022-ieji pažymėti karo nuotaikomis, kad ir ką darytume, – dirbtume, kurtume, esame to paliesti, ne vienas menininkas, prasidėjus agresoriaus veiksmams, kvestionavo kūrybos reikšmę tokiame kontekste, tačiau daugeliu atveju susikoncentruota į mintį, kad reikia daryti tai, ką geriausiai sugeba, – kurti, analizuoti, diskutuoti visuomenei aktualiomis temomis.

Naujos formos ir klasika

Peržvelgus metų premjeras, įdomu pastebėti, kad pirmasis matytas spektaklis buvo režisieriaus Valterio Sīlio „Frankenšteino kompleksas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, NKDT, ir „Dirty Deal Teatro“), o kol kas paskutinis – Ivano Uryvskio „Žemė“ (NKDT ir Ivano Franko nacionalinio akademinio dramos teatro kūrybinė komanda). V. Sīlis savo pastatyme, pasitelkdamas dirbtinį intelektą, demonstravo technologijų galimybes ir siūlė kvestionuoti kūrėjo poziciją,  I. Uryvskis mus sugrąžino prie klasikinės literatūros, jos gelmės analizės arba, kitaip sakant, – tekstualaus teatro tradicijos.

Daugeliu atveju susikoncentruota į mintį, kad reikia daryti tai, ką geriausiai sugeba, – kurti, analizuoti, diskutuoti visuomenei aktualiomis temomis.

Abu pastatymai – bendradarbiavimo su užsienio kūrėjais rezultatas, žvelgiant į šiuos metus, tarptautiškumas vienas ryškiausių bruožų. Atsilaisvinus pandemijos gniaužtams, sugrįžo galimybės aktyviau keliauti, kurti, bendradarbiauti. Tarptautiškumą, žinoma, aktyvino ir programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ finaliniai metai. Į Lietuvos kūrybos lauką vis aktyviau įsitraukia Ukrainos kūrėjai.

Taip pat šių metų pradžioje Kanados teatro „Porte Parole“ kūrėjai į NKDT atvežė dokumentinio spektaklio koncepciją – spektaklis „Kauno asamblėja“ sukvietė skirtingoms pozicijas atstovaujančių asmenų grupelę prie vakarienės stalo padiskutuoti visuomenei opiomis temomis; diskusija tapo spektaklio dramaturgijos pamatu, o interaktyvus spektaklis siūlė toliau diskutuoti su pokalbio dalyviais.

Marina Abramovič / M. Plepio nuotr.

Pavasaris pasitiktas su režisieriaus Aleksandro Špilejovaus premjera „Jaudulys“ (NKDT), skatinusia reflektuoti menininko ir suvokėjo santykį, mitą ir tikrovę. Spektaklis sukurtas pagal šiuolaikinio dramaturgo, aktoriaus Ivano Vyrypajevo pjesę. Dramaturgas yra aktyvus Rusijos režimo priešininkas, tad, prasidėjus karui Ukrainoje, jo pjesės uždraustos Rusijos teatruose.

Platesni horizontai

Vienas ryškiausių įvykių jau ne tik Kauno, bet ir šių metų Lietuvos teatro scenoje – amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono „Dorianas“ (NKDT). Spektaklio dramaturgas Darrylas Pinckney sujungė Oscaro Wilde’o biografijos fragmentus, romaną „Doriano Grėjaus portretas“ ir dailininko Francis’o Bacono kūrybą ir gyvenimo detales, o režisierius R. Wilsonas pademonstravo vizualinį teatrą, kuriame viskas sustyguota, sinergiška, estetiškai tikslu ir paveiku.

To paties teatro scenoje šį rudenį įvyko Vincent’o Adelus, Isabelle’ės Adelus & Suran spektaklio „Veidas / Visage“, skirto filosofo Emmanuelio Levino (1906–1995) atminimui, premjera. Pastatymas – tai teatralizuota iš skirtingų E. Levino veikalų atrinktų idėjų, sąvokų pristatymo paskaita. Šis spektaklis vyko scenoje, kamerinėje aplinkoje, talpinančioje nedidelį žiūrovų skaičių, tačiau galima prisiminti ir žymiai didesnio masto edukacinį įvykį – Marinos Abramovič paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ Tai didžiausią publiką (apie 6 tūkst. žiūrovų) surinkusi meno paskaita, džiuginusi tokiu visuomenės susidomėjimu performanso menu.

1972-ųjų atminimui

Šie metai pažymėti ir istoriškai svarbiomis datomis, viena jų – Romo Kalantos pasipriešinimo santvarkai 50-metis. Šiuo laikotarpiu, kai Laisvės tema kaip niekada jautri, suaktyvėjusi įvairiuose kontekstuose, dar svarbesnis tapo šio įvykio pri(si)minimas ir įprasminimas.

Kauno centrinio pašto pastate surengta paroda „1972. Pramušti sieną“, inicijuota ir kuruota menotyrininkės prof. dr. Rasutės Žukienės. Paroda buvo skirta R. Kalantai ir laikotarpio raiškai mene ir gyvenime – dailėje, fotografijoje, kine, teatre, dizaine, muzikoje, subkultūrose, konfrontavusiose su santvarka.

NKDT įvyko režisieriaus Jono Tertelio ir dramaturgo Andriaus Jevsejevo spektaklio „Kauno pavasaris’72“ premjera, panašiu metu suskambėjo Kipro Mašanausko roko opera „1972“ (režisierius Kęstutis Stasys Jakštas) Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Šie pastatymai skirti tai pačiai temai, įvykiui, tačiau labai skirtingi – pirmasis kontekstualus, besikreipiantis, skatinantis reflektuoti jaunąją žiūrovų kartą, antrasis – įvykio, istorijos inscenizacija.

Nykstančios ribos

Kauno valstybiniame lėlių teatre įvyko režisierės Agnės Sunklodaitės premjera „Nykstantys žmogeliukai“, kuriai būdinga aktualių klausimų analizė, sėkminga teatro elementų dermė, kokybišku šešėlių teatro formos įvaldymas, nulemtas kūrybinės komandos susikalbėjimo ir kruopštaus, preciziško darbo.

Įsimintini interaktyvūs patyrimai, susiję su netradicinės vietos spektakliu „TAKSAI. Bandymai įveikti atstumus” (Menų agentūros „Artscape“ spektaklis, režisierė Kristina Werner, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas). Išskirtinis spektaklis, pasiūlęs pasivažinėti taksi automobiliais ir susipažinti su vairuotojų kasdienybe, prisiminti savo patirtis, pasidalyti mintimis su atsitiktinai parinktais kelionės kolegomis.

Apie transporto priemonėmis įveikiamus atstumus kalbėjo šokio spektaklis „Pakankamas atstumas“. Kauno miesto kameriniame teatre (KMKT) šokėjų ir choreografų Arūno Mozūraičio ir Adriano Carlo Bibiano pastatytas spektaklis aktualizavo atstumą tarp įvairių objektų ir subjektų, tarp nepažįstamųjų, draugų, artimųjų, skatino mąstyti apie apie mums ir mūsų nustatomas ribas, apie tai, kada išlaikoma autonomija, o kada prarandamas „aš“.

KMKT žiemos sezoną pasitiko „Good Girls“ („Geros mergaitės“) – bendra Didžiosios Britanijos, Lietuvos ir Liuksemburgo kūrėjų muzikinio spektaklio premjera. Režisierės Larisos Faber, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės spektaklis, analizuojantis aborto temą, nepataikauja, neieško kompromiso, tai stipri ir reikalinga atsvara visuomenėje susiformavusiems stereotipams.

Festivalių sugrįžimas

Išties labai džiugina, kad pagaliau po pandemijos trikdžių į įprastą pavasario sezoną visiškai sugrįžo festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“, per daugelį dešimtmečių suformavęs savo tradicijas ir turintis aiškią misiją – pristatyti Kauno (ir ne tik) žiūrovams kitų Lietuvos miestų teatrų panoramą – įvairių žanrų, formų spektaklius.

2022-aisiais organizuoti reikšmingi, svarbia Kauno dalimi jau tapę tarptautiniai scenos menų festivaliai: šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, šiais metais stipriai praplėtęs įprastą savo geografiją nuo Kauno iki Ukmergės, Prienų, Šventosios; tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, apgyvendinęs tarpdisciplininius kūrinius Kaune ir Kauno rajone; įvertintus užsienio šalių kūrėjų darbus pristatė tarptautinis šokio festivalis „Aura’32“.

Palaipsniui savo tradicijas formuoja ir auga netradicinės vietos, įvietinto teatro festivalis „Namas nr. X“, šiais metais surengtas jau ketvirtą kartą, efektyviai įveiksmino daugeliui nežinomas Kauno tvirtovės V forto erdves.

KMKT suorganizavo jau 7-ąjį teatro festivalį jaunimui „Išeities taškas“, suteikiantį platformą jauniesiems užsienio ir lietuvių kūrėjams kalbėti paaugliams, jauniesiems žiūrovams aktualiomis temomis. Festivaliai, jų gausios, skirtingos, įvairiakryptės programos, žiūrovų interesai, visa tai jau reikalautų atskiro straipsnio.

Štai toks tas sąlygiškas žvilgsnis į 2022-uosius Kauno scenose, metai tikrai produktyvūs, nemaža dalis vertingų įvykių dar lieka už teksto ribų. Baigdama noriu visiems palinkėti ramių, taikių metų, nors istorija rodo, kad kūrybinis potencialas išryškėja ne komforto sąlygomis. Tikiu, kad kūrėjai visuomet suras nepatogių aplinkybių, mene analizuotinų visuomenės ydų.

Pažintis su nūdiena ir klasika

Žymus Ukrainos jaunosios kartos režisierius I. Uryvskis sukūrė spektaklių įvairiuose savo šalies teatruose, yra įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – režisieriaus, aktoriaus, teatro teoretiko, suformavusio reikšmingą metodiką, dramaturgo Lesio Kurbaso premija.

Režisierius yra pastatęs spektaklių pagal Augusto Strindbergo, Tennessee Williamso, Henriko Ibseno kūrybą, daug dėmesio skiria ukrainiečių literatūros inscenizacijoms teatre. Su produktyviai kuriančiais, vertinamais teatro profesionalais – scenografu P. Bogomazovu ir kostiumų dailininke T. Ovsiičuk – režisierius bendram projektui susiburia ne pirmą kartą, tai žiūrovui leidžia tikėtis (patvirtina ir premjeros peržiūra) – kūrybinio susikalbėjimo.

I. Uryvskio spektaklyje taip pat pastebimas ritmas, daugiausia per muzikinius, garso sprendimus ir per pasikartojantį aktorių tekstą.

Lietuvos publikai tai ne tik galimybė pažinti Ukrainos kūrėjus, bet ir šalies klasikinę literatūrą, nes režisierius spektakliui pasirinko psichologinės prozos kūrėjos Olhos Kobylianskos romaną „Žemė“ (parašytas 1901 m.). Rašytoja – reikšminga XIX–XX a. sankirtos figūra ne tik literatūroje, bet ir visuomeniniame gyvenime, ji rašė straipsnius apie moterų teises ir savo pačios veiksmais keitė įsitvirtinusį to meto moters įvaizdį.

O. Kobylianskos romanas „Žemė“ analizuoja brolžudystės temą, kuri, be abejo, mums pirmiausia primena biblinę Abelio ir Kaino istoriją. Tačiau romaną įkvėpė reali tragedija, įvykusi 1894 m. rašytojai pažįstamoje šeimoje.

Šioje ir romane plėtojamoje istorijoje nusikaltimas įvykdomas dėl tėvų žemės, kurios savininku jaučiąs būti vertas vienas iš brolių, romano veikėjas vardu Sava. Pasakojimas itin artimas šių dienų įvykiams, nesvarbu ar jį siejant su pradžios knygos istorija, realia XIX a. žmogžudyste, sunku suvokti kaip žmonija negeba keistis – karas, žudymai ir toliau vyksta dėl nepagrįstos neapykantos, žemės lopinėlio. Šalia šios temos romane, spektaklyje reflektuojami žmonių / personažų priimami sprendimai, motyvai, įtakos, manipuliacijos, vertinimai, besąlygiška, neobjektyvi tėvų meilė.

Aktualu: spektaklis pagal ukrainiečių literatūros klasikos kūrinį nagrinėja universalią ryšio su savo žeme ir dvasinių ryšių temas. / S. Baturos nuotr.

Tragedijos nuojauta

Užgesus šviesoms žiūrovų salėje, mus pasitinka sceną užpildanti šalta metalo konstrukcija. Šio statinio detales tvarko, virina tėvas (akt. K. Povilaitis) ir vyresnysis sūnus Michaila (akt. V. Maršalka), scenovaizdis universalus, įveiksminamas kintančioms pasakojimo erdvėms.

Šviesotamsos kontrastai, šešėliai, nukreipiamas apšvietimas į tuo metu pasisakantį personažą lydi visą spektaklį. Pozityvesnes nuotaikas formuojančių įvairesnių spalvų paletės čia neišvysime, viso pastatymo atmosferoje tvyro tragedijos nuojauta, kuriai sutvirtinti vis pasitelkiamos ir įvairios nuorodos, simboliai, kai kurie jų, gal kiek tiesmuki, bet čia juk ne detektyvas, turbūt kiekvienas žiūrovas jau keliaudamas į spektaklį pasiskaitė, žino, kuo jis baigsis. Ne intrigos kūrimas čia tikslas, o veikėjų būsenų, tarpusavio santykių atskleidimas, žmogaus (ne)žmogiškumo konstatavimas.

Teoriniuose tekstuose ne kartą akcentuotas L. Kurbaso dėmesys ritmui, režisieriaus I. Uryvskio spektaklyje taip pat pastebimas ritmas, daugiausia per muzikinius, garso sprendimus bei per pasikartojantį aktorių tekstą. Tai prisideda prie personažų situacijų tragizmo, įtampos auginimo.

Pagal rašytojos O. Kobylianskos romaną 1954 m. buvo sukurta ekranizacija „Žemė“ (režisieriai Oleksijus Švačko, Amvrosijus Bučmas). Filmas, lyginant su spektakliu, sufokusuotas ne tik į istorijos, bet ir laikmečio vizualizaciją, skiriamas didelis dėmesys tradicijoms: kostiumams, kaimo gyventojų veikloms. Kiek labiau romantizuojamas žmogaus santykis su žeme. Būdingas teatrališkas, kartais hipertrofuotas vaidmenų kūrimas. Pasižymi pozityvesne pabaiga, akcentuojant gyvenimo cikliškumą, atsinaujinimą, kai vyresniąją kartą keičia augantys vaikai.

Kartų konfliktai

Spektakliui pasirinkti aktoriai scenoje atrodo gana tvirtai, suvokiantys tiek savo kuriamą vaidmenį, tiek jo sąryšingumą su kitais, visu pasakojimu. Pastatyme veikia trys aktorių – personažų duetai. Tėvas Ivona (akt. K. Povilaitis) ir jo žmona Marija (akt. A. Paškonytė), atstovauja vyresniųjų kartai. Ji planuoja pirmiausia perduoti savas vertybes, tradicijas, žemę, kuri ne vien fizinis dalykas, bet ir gyvenimo dalis, nuolatos akcentuojama meilė žemei, jos puoselėjimas.

Tačiau sūnų, kurių personažai čia dominuoja, – Savos (akt. S. Čiučelis) ir Michailos (akt. V. Maršalka) vertybės, gyvenimo suvokimas išsiskiria, tai tampa konfliktų, atskleidžiančių ir tėvų, kartais kontroversiškai vertintinus, požiūrius priežastimis. Prieštaringus, oponuojančius personažus kuriantys aktoriai sėkmingai susidoroja su šia užduotimi.

Galima pastebėti, aktoriui S. Čiučeliui pastaraisiais metais teko nebe pirmas sudėtingas, destruktyvaus antagonisto vaidmuo (2021 m. A. Jankevičiaus „Kaliguloje), abiem atvejais pademonstruota aktorinė meistrystė.

Pasakojime veikia ir brolių veiksmus lemia jų moterys, kurios, galima sakyti, taip pat pasižymi juoda ir balta skirtimi. Ana (akt. A. Ravdo) dirba šeimos namuose ir yra įsimylėjusi Michailą. Tai kiek mažiau atskleistas, tačiau gana komplikuotas personažas, neturintis stabilesnės pozicijos šioje istorijoje. Michaila demonstruoja jai prielankumą, tačiau, nepaisant jos geranoriškumo, tėvai nemato jos kaip šeimos dalies. Tai  atskleidžia vyresniosios kartos įstrigimą tradicijose, neigimą kitų, neturinčių tos žemės lopinėlio.

M. Gedvilaitės atliekamas Savos mylimosios Rachiros vaidmuo paveikus, organiškas. Įtikinantis poveikiu Savai, kai kuriose mizanscenose taip juo manipuliuojama, akcentuojant neryžtingumą, kad jis tampa tėvų ir mylimosios norų įkaitu, neturinčiu savosios nuomonės. Visi aktoriai nuosekliai prisideda prie kokybiško pastatymo įgyvendinimo, tačiau, žvelgiant į aktorinę raišką, dominuoja M. Gedvilaitės ir S. Čiučelio vaidyba.

I. Uryvskio spektaklis „Žėmė“ neabejotinai aktualus, skatinantis permąstyti žmoguje galinčius slypėti dalykus, besąlygiškus siekius, vedančius į nežmogiškus poelgius, taip pat, kai kurias karta iš kartos atkeliaujančias tradicijas, kuriose irgi gali glūdėti veiksmų priežastys. Spektaklyje žemė yra ne tik fizinis plotas, bet ir formuojama metafora, kaip teigia tėvo personažas: „... kas nemyli žemės, tas nevertas jos turėti...“

Spektaklio dramaturgija sudaryta iš E. Levino filosofinių tekstų, parašytų 1947–1995 m. laikotarpiu, pristatomos jo idėjos, suformuluotos sąvokos, spektaklio pagrindine idėja tampa veido samprata. Spektaklio autoriai (tarp kurių ir filosofijos konsultantai Viktoras Bachmetjevas, Bernardas Fischeris, Robertas Scholtus) „Veido“ sąvoką aiškina taip: „Kai žiūriu į žmogų, dar prieš pamatydamas fizinį individą, pirmiausia matau žmogišką būtybę. Prieš mane stovintis žmogus mano atžvilgiu turi galią ir pranašumą, kurį jam suteikia jo „silpnumas ir skurdas“. Kai tik priešais mane atsiduria vyras ar moteris, aš esu už jį atsakingas.“

Scenografijoje veido idėja išreiškiama, akcentuojama pasitelkiant veidrodį. „Veidas / Visage“ – ne linijinis pasakojimas, o fragmentiškas susidūrimas su E. Levino idėjomis, išskaidant pasirinktas koncepcijas į aiškiai, pasitelkus scenografijos vizualinius sprendimus, atskirtas dalis.

Būtent scenografija, kostiumai, vaizdo projekcijos ir gyvai atliekama muzika, kuriami garso sprendimai tampa šio spektaklio stipriąja dalimi.

Priešpremjeriniuose idėjos autorių, režisierių komentaruose akcentuota, kad abstrakčios sąvokos bus siejamos su realiais gyvenimo pavyzdžiais. Tačiau, spektaklio patirtis rodo, kad jame vis dėlto gausu minčių, įspraustų į gana griežtą teorinę apibrėžtį, ne visuomet pailiustruotų apčiuopiamais, žiūrovą galinčiais artimiau paliesti pavyzdžiais.

Šiek tiek išsiskiria spektaklio dalys – „Bobis“ ir „Čiunė Sempo Sugihara“, kur filosofinė mintis sujungiama su konkrečiu prisiminimu ir istorija.

Negaliu tvirtinti, tik daryti prielaidą, kad aktoriams, kuriems teko užduotis scenoje atskleisti E. Levino idėjas, – Mariui Karoliui Gotbergui, Motiejui Ivanauskui, Povilui Jatkevičiui, Artūrui Sužiedėliui, pritrūko repeticijų, spektaklio kūrybinės komandos dėmesio, ilgesnio susipažinimo su tekstu, kuris leistų įsigilinti į E. Levino idėjas, išmokti ne tik tekstą, bet pasinerti į turinį, rasti individualių sąsajų, paralelių, suartinančių atlikėjus ir filosofą.

S. Baturos nuotr.

Prieš premjerą spektaklio režisieriai, aktoriai pasidalijo mintimis apie kūrybos procesą LRT laidoje, aktorius Povilas Jatkevičius paminėjo, kad gilinimasis į tekstus užtruko apie mėnesį. Tikėtina, kad net sudėtingesnės dramaturginės medžiagos išgliaudymas, pasitelkiant kontekstus, gali užtrukti – šiuo atveju tai filosofinės idėjos, atkeliaujančios iš net ne vieno, o penkių E. Levino veikalų.

Suprantamas kūrėjų sprendimas dažniausiai rinktis monologinę išraišką, tai, kad spektaklyje nėra tradicinių personažų, tad įsikūnijimo ar tapatinimosi su veikėju čia ieškoti ir nederėtų, tačiau užtikrintumo sakomu tekstu čia irgi stinga. Jeigu koks žodis, teksto eilutė prasprūsta ar iš atminties iškyla ne visai taip, kaip parašyta scenarijuje, atrodo, net jauti tą aktoriaus viduje tvyrančią įtampą: nėra galimybės improvizuoti, apžaisti, pasinaudoti scenine patirtimi.

Iš dalies šią aktoriams tikrai ne komfortišką situaciją taiso, nukreipia dėmesį jų judesiai, choreografiniai sprendimai, naudojamas rekvizitas.

Būtent scenografija, kostiumai, sukurti I. Adelus & Suran,  Milosho Luczynskio vaizdo projekcijos ir Rafalo Mazuro gyvai atliekama muzika, kuriami garso sprendimai tampa šio spektaklio stipriąja dalimi.

Spektaklio scenografijoje aptinkama Kauno modernistinės architektūros citata – Centrinio pašto grindų raštas, kuris inspiruotas tradicinių lietuviškų audinių. Pastebima sąsaja su 2016 m. sukurtu „Auros“ šokio teatro spektakliu „Godos“ (chor. Birutė Letukaitė), kurio projekcijose taip pat estetiškai taikliai įterpti stilizuoti tradicinių austinių juostų raštai.

„Veido / Visage“ atveju šis sprendimas pagrįstas, apgalvotas, sėkmingai sujungiantis šiuolaikinių technologijų kuriamus efektus ir istorinę, tautinę atmintį. Scenovaizdis kupinas įvairiausių detalių, kintančių projekcijų ir informatyvių nuorodų. Kadangi žiūrovas sėdi scenoje, šis spektaklis jam puiki proga susipažinti, patyrinėti scenos techninį mechanizmą, iš arti stebėti besikeičiančius scenografijos elementus.

Dažnai scenovaizdyje didesniu ar mažesniu pavidalu vis akcentuojamas veidrodžio motyvas, mintimis nuvedantis už aktorių sakomo teksto į ne kartą reflektuotą teatro, kaip visuomenės, veidrodžio idėją. Spektaklio pabaigoje, kaip buvo galima nuspėti, atveriama scenos uždanga, daugiau nei prieš dešimtmetį tos pačios scenos uždangą čia praskleidė režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Publika“.

Žvelgiant iš teatrologinės perspektyvos, spektaklis „Veidas / Visage“ – teatralizuota autorių pasirinktų, išgrynintų E. Levino idėjų paskaita, kurios medžiaga skaitytina (tai patvirtina išsami programėlė su spektaklio tekstu), tačiau visapusiškai realizacijai teatro scenoje, jungiančiai visus svarbiausius elementus, kol kas dar pritrūksta užtikrintumo, o gal tikslingesnių akcentų, pavyzdžių, suteikiančių energijos, dinamiškumo.

Kiekvienais metais netradicinės vietos interaktyvus festivalis ieško vis naujos erdvės, kurioje galėtų apsigyventi.

2018 m. pirmajam festivaliui buvo pasirinktas tarpukario dvasia alsuojantis V.Putvinskio gatvėje esantis kiek apleistas namas, kuriame kadaise gyveno dailininkų Tarabildų šeima. Antrasis festivalis vyko vienoje seniausių Kauno mokyklų – V.Bacevičiaus pradinėje; trečiasis skatino atkreipti dėmesį į tuomet Panemunėje besikuriantį kūrybos centrą „K.I.N.A.S“. Šiųmetis festivalis atsigręžė į šalia Kauno marių esantį V fortą.

Kiekvieno festivalio metu žiūrovai kviečiami į spektaklius, premjeras, kurios leidžia patirti ne tik kitokį, įvairiausių žanrų ir formų teatrą, bet ir pažinti, pamatyti naujai festivaliui pasirinktą erdvę. Teatro „Namuose“ kūrybą pristato Lietuvos ir užsienio menininkai. Netradicinėje erdvėje savo kūrybą apgyvendino čekų režisierius Howardas Lotkeris, suomių teatras „Center of Everything“, Nyderlandų ir JAV šokėjų trupė, italų kūrėjai „Terre-Moto“. Lietuvos teatro ir kitų scenos menų kūrėjai: Saulė Norkutė, Augustas Sireikis, Paulius Tamolė, Šarūnas Datenis, Severija Janušauskaitė, teatras „Apeironas“, „Dr. GoraParasit“.

Trečiajame festivalyje kūrybines pajėgas papildė ir festivalio organizatorės R.Bartusevičiūtė ir P.P.Nešukaitytė, pristačiusios savo kūrybos spektaklį „Sekretas“. Jau nuo pirmojo „Namas Nr. 1“ festivalio didelis dėmesys skiriamas vaikų auditorijai – spektakliai, ekskursijos, vėliau pradėtos organizuoti net stovyklos, skirtos teatrui pažinti, įvairiems jo žanrams išbandyti, kūrybiškumui lavinti.

Sveikintini kūrybinės komandos ieškojimai siekiant įtraukti skirtingo amžiaus vaikus, pasiūlant jiems ne tik pramogą, bet ir žinių.

Šiais metais festivalis teatro namais pasirinko forto erdvę. 1882 m. pradėtas statyti sudėtingos, išskirtinės konstrukcijos fortas dar gana menkai pažįstamas Kauno gyventojams: kartkartėmis čia organizuojamos ekskursijos, dažasvydis, tačiau teatralizuoti pasirodymai rengiami pirmą kartą. Festivalio programoje buvo suplanuotos dirbtuvės, ekskursijos ir dviejų spektaklių rodymai: „Nematomas draugas“ (rež. R.Bartusevičiūtė, P.P.Nešukaitytė) ir „Pykšt, pokšt tratata“ (rež. Monika Klimaitė), kuris, labai gaila, neįvyko dėl užklupusio rudeninio lietaus. Festivalį rugsėjo 16 d. užbaigė teatro „Dante or Die“ (Jungtinė Karalystė) ir lietuvių kūrėjų etiudų rinkinys Kauno tvirtovės V fortui.

Dabar – apie forte apsigyvenusį spektaklį. Rugsėjo 10 d. ir oro sąlygos buvo palankios, ir (ne)matomi forto gyventojai svetingai įsileido spektaklį „Nematomas draugas“, kurį atlydėjo ir gausus žiūrovų-dalyvių būrys. „Nematomas draugas“ pristatytas kaip spektaklis-nuotykis vaikams, bet kaip rodo žiūrovų patirtys, galintis sudominti ir vyresniųjų auditoriją.

Šio pastatymo scenarijaus autorė R.Bartusevičiūtė, kuri kartu su P.P.Nešukaityte, spektaklio scenografijos kūrėja, kartu jį režisavo; scenografės asistentė Julia Abramova; aktoriai Kamilė Lebedytė ir Motiejus Ivanauskas; šviesos dizaineris Tomas Zinkus, garso dizaineris Mintautas Kriščiūnas, grafikos dizainerė Eglė Petkė; kūrybinės komandos konsultantas biologas Mindaugas Kirstukas.

Spektaklis prasideda nuo trumpo instruktažo ir pasidalijimo į dvi grupes, kurių gidais tampa aktoriai: K.Lebedytė – Drugelis ir M.Ivanauskas – Vandeninis Pelėausis. Mūsų grupės vedlys Pelėausis istoriją pradeda nuo klausimų mažiesiems, trumpos istorinės forto apžvalgos ir šikšnosparnių gyvenimo subtilybių. Šios dvi – forto ir šikšnosparnių – temos sumaniai pinasi per visą spektaklio naratyvą, į kurį kiek vėliau pradeda įsiterpti ir vienatvę mėgstančio Pelėausio paslaptinga draugystė.

Mažieji žiūrovai nuolatos buvo kviečiami patirti Pelėausio gyvenimą, padėti kurti jam priimtiną aplinką – gražinti forto sienas ar užpildyti kambarį įvairiomis surastomis gėrybėmis.

Be to, pristatytos įvairios forto vietos, aiškinta jų paskirtis – buvo akivaizdu, kad forto erdves įdomu patyrinėti net ir suaugusiesiems.

Ekskursiją vedęs šikšnosparnis kvietė aplankyti savo giminės galeriją, pristatė Lietuvoje gyvenančių naktinių gyvūnų rūšis, žaismingus jų pavadinimus. Kiek vėliau pasiūlė pažvelgti į iš puskaponierių virstančius dūmus – karo, kuris šiame forte kaip akcentuoja Pelėausis, taip ir neįvyko, simbolį.

Kartais mūsų ir kitų kolegų ekskursantų keliai susikirsdavo: tuomet personažai įtariai nužvelgdavo vienas kitą. Labai taikliai atrodo vaikams skiriama užduotis – iššifruoti Pelėausio parašą. Per šią užduotį susijungia ir istorinė edukacija apie telegrafą, ir ekskursijos vadovo šikšnosparnio veiklos, ir paslaptinga, beveik detektyviška dviejų gidų – forto gyventojų komunikacija.

Sveikintini kūrybinės komandos ieškojimai siekiant įtraukti skirtingo amžiaus vaikus, pasiūlant jiems ne tik pramogą, bet ir žinių. Žavi ir jaunųjų aktorių darbas, gebėjimas reaguoti į ne visada nuspėjamus mažųjų dalyvių veiksmus, improvizuojant kiekvieną situaciją ir kartu išlaikant reikiamą pasakojimo liniją. Tiesa, taip ir liko intriga, ką papasakojo kitos grupės gidė, ar jų istorijos sutampa, o gal ji fortą mato kiek kitaip? Įtraukus ir informatyvus spektaklis su pozityvia istorija apie draugystę, šaltas forto sienas užpildė džiugiomis žiūrovų emocijomis.

Atminties ženklai

Dar iki nepriklausomybės, 1990-aisiais, režisierius Raimundas Banionis sukūrė šį laikotarpį reflektuojantį filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 2017 m. į Kauno įvykius atsigręžė Donatas Ulvydas kino juostoje „Emilija iš Laisvės alėjos“, į filmo naratyvą įtraukdamas ir pasipriešinimą santvarkai, vykusį teatro scenoje ir už jos ribų.

D.Ulvydą tais pačiais metais teko galimybė pakviesti į interviu, kalbėjome apie tuometį lietuvių aktyvumą potencialios grėsmės atžvilgiu, režisieriaus atsakymas skambėjo taip: „Atsitikus force majaure sąlygoms, lietuvių tauta mobilizuotųsi ir susirinktų, jeigu būtų vėl kažkas tokio, ką reikia ginti kumščiu, daina ar savo kūnu. Manau, kad mes to nejaučiame tik todėl, kad nėra tikrų, apčiuopiamų grėsmių.“ Praėjus penkeriems metams, tenka susimąstyti ne tik apie istoriją, reikšmingas jubiliejines datas, bet ir matyti, kitiems – ir jausti karą kaimyninėje šalyje Ukrainoje, visai šalia, tarp kasdienių darbų vis sugrįžtant prie minčių, baimių ir kol kas tik retorinių klausimų: o jeigu ir pas mus?..

Minint R.Kalantos pasipriešinimo sistemai, jį lydėjusių protestų 50-metį, šiais metais organizuojama įvairių atminties renginių, rašomi tekstai, statomi spektakliai. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka inicijavo konferenciją „Nuginkluotas pasipriešinimas; prielaidos, patirtys, retrospektyva paminint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972–2022)“, kurios įrašas pasiekiamas internetu. Projektas „Lietuvos ypatingasis archyvas“ pasiūlė virtualiąją parodą „Liepsnojantis Kauno pavasaris“, kurioje plačiajai visuomenei patogiausiu būdu pateikiama suskaitmenintos archyvinės medžiagos – nuotraukų, dokumentų, liudijančių tų dienų įvykius.

Kauno centriniame pašte atidaryta jau ne virtualioji, o fizinė paroda „1972. Pramušti sieną“, inicijuota ir kuruota menotyrininkės prof. dr. Rasutės Žukienės, skirta ne tik R.Kalantos asmenybei, bet laikmečio raiškai įvairiose meno ir gyvenimo sferose, leidžianti per skirtingas perspektyvas – dailę, fotografiją, kiną, teatrą, dizainą, muziką vieniems prisiminti, kitiems sužinoti apie 7–8-ojo dešimtmečių kultūrą ir subkultūras, nepaklususias sistemai. Gegužę įvyko Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjera – režisieriaus Jono Tertelio ir dramaturgo Andriaus Jevsejevo spektaklis – „Kauno pavasaris’72”, kone tuo pačiu metu suskambėjo roko opera „1972“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT).

Sukrečianti patirtis

Šių metų gegužės vakarus palydėjo pirmieji premjeriniai spektakliai gretimuose teatruose, kurių tema lyg ta pati, bet prieigos būdas kiek kitoks. Pirmiausia – apie Kipro Mašanausko roko operą „1972“ Romui Kalantai atminti, režisuotą Kęstučio Stasio Jakšto. Eidamas į KVMT kultūrinių potyrių žiūrovas pirmiausia praeina istorinio įvykio vietą, iš erdvės, menančios tą laiką, žengia į fikcinę, tik iš dalies paremtą realiais įvykiais, – teatro premjerą. Jeigu į spektaklį keliaujant paskubomis nesusimąstyta, nestabtelėta prie Roberto Antinio paminklo, įamžinusio aukos vietą, pasibaigus spektakliui teatro prieigos, sodelis, tikėtina, daugeliui atgyja ir ima alsuoti istorija, skatina sustoti, apmąstyti.

Dviejų dalių roko opera – tokį žanrą nurodo kūrėjai – galbūt ne tik dėl temos, bet ir žanro suintriguos, pritrauks ir kiek rečiau besilankantį Muzikiniame teatre. Tačiau čia teks šiek tiek ir apsigauti, nors muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus ir dirigento asistento Manto Jančiausko kartu su visais atlikėjais, muzikantais kuriamas muzikinis pasakojimas neabejotinai yra stiprus: energingo roko čia ne tiek ir daug, dominuoja lengvas, ne vienoje scenoje lyriškai romantizuotas rokas.

Režisierius K.S.Jakštas, tekstų autorius Arnas Ališauskas, siužeto autorė Goda Simonaitytė siūlo publikai į Kauno pavasario istoriją pasinerti žengiant po žingsnelį atgal. Pradžioje dramatiškos muzikos palydima lyg legenda nuskamba Jeronimo Miliaus, kuriančio Kaladės personažą, prisiminimas: „Tai už tave, už mane jis žuvo, jūs norit pamiršti, bet buvo, vaikis buvo...“

Vėliau – ir tardymo scenos, žmonių numeracijos ir trankūs tuomečių hipių vakarėliai, gamyklos transformacija į bažnyčią ir kitokios mizanscenos, supažindinančios, primenančios tų laikų sistemos taisykles. Šiame kūrinyje vyrauja keli pagrindiniai leitmotyvai: R.Kalantos meilės linija ir religija, kuri čia tampa tarsi laisvės sinonimu.

Faktai ir kontekstai

Kaip ir muzikiniuose sprendimuose, siužeto konstrukcijoje, personažų įvaizdžiuose taip pat esama paradokso. Muzikinis teatras žiūrovus su būsima premjera pažindino pasitelkdamas trumpus vaizdo įrašus – interviu su operos kūrėjais, atlikėjais. Iš daugelio lūpų buvo girdėti, kad spektakliu nesiekiama istorinės rekonstrukcijos. Akcentuota, kad R.Kalanta – vis dar yra nepažinta asmenybė, trūkinėjantis istorinis naratyvas, prieštaringi liudijimai mums neleidžia išskirti esminių jo, kaip žmogaus, savybių, įvairūs pasakojimai jį labiau mistifikuoja, nei atskleidžia.

Kaip teigia Martynas Beinaris, vienas iš Romą Kalantą įkūnijančių atlikėjų, tai buvo tylus, ramus vaikinas, atlikęs drąsų veiksmą, kuriam daugelis nesiryžtų. Pratęsiant – šis veiksmas jį išskyrė iš daugelio tik maištaujančių hipių grupelių. Tačiau tai, ką mes matome, girdime teatre, nepanašu į laisvą istorijos interpretaciją, net, priešingai, atrodytų, siekiama surinkti it dėlionę ir biografines detales, ir laikmečio panoramą, įvaizdžius. Ir tai ne visuomet pasiteisina.

Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Kurdama R.Kalantos personažą (mano matytoje versijoje įkūnytas Manto Jankavičiaus) kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, akivaizdu, buvo pasinėrusi į vizualias jo įvaizdžio detales. Ar tai būtina šiuolaikiniame teatre? Tikriausiai ne, ypač kai daugelis kūrybinės komandos narių kalba apie tai, kad siekta atspindėti laikmečio atmosferą, o ne faktologiją. Toks personažo įvaizdis inspiruoja ir kitų istorinių reliktų paieškas, kurios veda į pertraukos metu girdimas laikmečio liudininkų diskusijas: kiek tikrovės, kiek fikcijos. Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Opera pradėta it legendos pasakojimu, o finišuojama pasiaukojimo veiksmu, kuris ir tiesmukai, ir sukeliant dviprasmiškų apmąstymų pademonstruojamas scenoje. Neatskleidžiant visų detalių, galbūt pastatymo nemačiusiam skaitytojui (o apsilankyti šioje roko operoje tikrai verta), kiek kvestionuotinas atrodo krikščionybės ritualinių apeigų simbolio susiejimas su susideginimo aktu.

Tačiau operoje „1972“ yra tikrai sodrių, įtraukiančių mizanscenų, kurios su stipria muzikine dalimi dar ilgai išlieka atmintyje. Viena tokių – mokytojos, įkūnijamos Rūtos Zaikauskaitės, monologas, reflektuojantis skirtingų santvarkų tvarkas.

Mozaika: laisvą istorijos interpretaciją žadėję roko operos kūrėjai kūrė biografinėmis detalėmis, tipiškais įvaizdžiais paremtą pasakojimą / M. Aleksos nuotr.

Gana sėkmingai savo vaidmenis atliko ir Jonas Lamauskas – tardytojas, tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai – Gintaras Petraška, Modestas Sireikis. Sunku pasakyti, ar toks buvo režisūrinis sprendimas, bet pagrindinę R.Kalantos figūrą, kuriamą M.Jankavičiaus, scenoje tikrai visomis prasmėmis nukonkuravo jo mylimosios Linos veikėja, įkūnijama Marijos Arutionovos. Lygiavertiškai ir tikrai paveikiai R.Kalantos personažas suskamba prasmingai į šį pasakojimą integruotame dialoge apie laiką su sendaikčių prekeiviu.

Visas šios operos pasakojimas apsuptas scenografo Gintaro Makarevičiaus vizualiųjų sprendimų, kurie vis neleidžia atitrūkti nuo istorinių vietų, erdvių ir paties teatro pastato eksterjero. Pateikiama ir apgalvota, simbolinė laikmečio panorama.

Į KVMT repertuarą jau įsiliejusi premjera, nepaisant diskutuotinų dalykų, tikrai reikšminga ne tik kaip istorinės atminties simbolis ar reprezentacija, bet ir paties teatro, kurio aplinkoje vyko susibūrimai, neleistini pokalbiai, galiausiai visus sukrėtęs R.Kalantos sprendimas, dalis.

Prisiminti tai, kas nepatirta

Chronologiškai ir geografiškai visai šalia pasirodė ir NKDT premjera „Kauno pavasaris‘72“ (režisierius Jonas Tertelis, dramaturgas Andrius Jevsejevas). Spektakliui dar neprasidėjus, kamerinėje ilgosios salės erdvėje kiekvienas nevėluojantis žiūrovas turi progą susipažinti su Renatos Valčik scenografija, analizuoti ne gausias, tačiau reikšmingas, leidžiančias į interpretacijas pasinerti detales.

Šaltumu dvelkiančios grindinio plokštės, iš kurių kiek vėliau prasiverš šviesos ir žolės-gyvybės blyksniai, siena, sovietmetį menantis suoliukas, kėdės, galiausiai neatskiriamas atributas – grafinas su gėrimu.

Būdami to paties įvykio liudininkais galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Ir tik po spektaklio praėjus kelioms dienoms, diskutuojant su kitais žiūrovais supranti, kad scenovaizdį matei kiek kitaip, kažką betyrinėdamas praleidai. Kyla dviprasmiškas klausimas: ar nepamatytas medžio vaizdinys teatro salės, sėdėjimo vietos problema, o gal išankstinis sumanymas, dar kartą parodantis, kad, net būdami to paties įvykio liudininkais, galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Šiame spektaklyje kalbama ne tik apie R.Kalantą, bet siekiama prisiliesti prie platesnės istorijos ir dabarties refleksijos.

Režisierius J.Tertelis sakė, kad R.Kalantą norėta palikti simboliu ir nebandyti jo personalizuoti, o vietoje to – suprasti tuometį pasaulį, surasti kelią, kaip istoriją papasakoti jaunajai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai. „Dokumentiką, nuomones paliekame istorikams, o mes daugiau bandome įsikvėpti, pažadinti vieną iš spektaklyje keliamų klausimų: kaip prisiminti, suprasti dalykus, kuriuose nedalyvavome?“ prieš premjerą sakė režisierius.

Šis komentaras gana taikliai apibūdina tai, ką matome NKDT ilgojoje salėje, o nužymima tikslinė auditorija – jaunasis žiūrovas siūlo kiek nuosaikiau sceniniame tekste ieškoti vyresniąją publikos dalį masinančių gilesnių perspektyvų, istorijos pjūvių ar rakursų.

Reflektuojant istoriją

Spektaklis siekia kalbėtis su jaunąja auditorijos dalimi, o režisierius jau turinti patirties su dokumentinės medžiagos inscenizavimu. 2017 m. jis kartu su vokiečių režisiere Kristina Werner sukūrė dokumentinio teatro spektaklį „Žalia pievelė“, kuriame pasitelkę neprofesionalius aktorius – Ignalinos atominės elektrinės darbuotojus, analizavo jų patirtis, santykį su darbu. „Kauno pavasaryje“ režisierius ir dramaturgas pasirenka tam tikrą realios istorijos, personažų – figūrų, muzikos ir fizinės raiškos koliažą. Linijinio pasakojimo čia nerasime, publikai pasiūloma tai pasinerti į istorinio įvykio inscenizaciją, tai atsitraukti nuo jo, kitais atvejais pasiklausyti kontekstą faktais užpildančio monologo.

Spektaklio atskaitos taškas – aktoriaus Mariaus Karolio Gotbergo trumpas pasakojimas apie R.Kalantos susideginimo faktą, nesitapatinant su laikmečiu, bet konstatuojant, kad mes esame čia praėjus 50 metų.

Vėliau aktorė Saulė Sakalauskaitė reflektuoja istorijos (ne)suvokimą – abejones dėl užrašytų istorijos faktų, kurias skatina pokalbiai su mokytoja ir šeimos nariais. Minimas romantizuotas Amerikos radiją besiklausančios šeimos paveikslas, kuris atrodo įstrigęs net tuo laikmečiu dar negyvenusių atmintyje, galbūt suformuotas pasakojimų, nuogirdų ar jau pastatytų kino filmų.

Paskui spektaklio naratyvas, tarsi atverdamas istorijos mizanscenų duris, mus veda į sovietinę ceremoniją, kurią čia moderuoja aktorė Martyna Gedvilaitė. Didingai ir pompastiškai pristatant visapusiškai išsilavinusį, talentingą liaudies artistą, kurio vardo taip niekas ir nežino, nes nematė priežasties įsiminti. Keliamas laisvo, nelaisvo žmogaus apibrėžimas, kurį istorija – santvarka, įvairūs jos veikėjai – bandė interpretuoti vis savaip, kritikuojant, baudžiant manančius kitaip, žengiančius už jų apibrėžimo ribos. Kiek vėliau išnyra retorinė sistemai nepaklūstančio menininko figūra, pavadinta Algio vardu, simboliškai po šiuo vardu galėtų slypėti nemenkas nonkonformistų sąrašas.

Žiūrovus pasitinka apklausos scena, kurioje Martyna Gedvilaitė tardo porą Agnę (akt. Goda Petkutė) ir Vladą (akt. Motiejus Ivanauskas), jiems pateikiami klausimai, bandomi įteigti dalykai, faktai, puikiai atspindimi absurdiškos fotografijos – schematiško pieštinio vaizdo ant sienos kaip neginčijamo dokumento. Po kurio laiko vėl pasakojime išnyra Algio šešėlis, vedantis į pasakojimą apie įvykius Kauno centre, peiliu sužalotą žmogų, kai už pagalbą jam buvo atseikėta kalėjimo kamera.

Baimė, vedanti į paranoją, neargumentuoti kaltinimai, suėmimai – laikmečio kasdienybė, lydėjusi sistemai prieštaraujantį žmogų. Jaunesniųjų auditorijai tai puikus priminimas, kad galimybės reikštis kaip originalioms, charizmatiškoms asmenybėms nebuvo duotybė, už tai teko kovoti.

Nedetalizuojant kiekvieno pasakojimo vingio, norisi tik pridurti, kad nemažai dėmesio skiriama ir istoriniam, faktologiniam žvilgsniui, dokumentacijos kupiniems monologams, dialogams, leidžiantiems mūsų situaciją matyti plačiame istoriniame kontekste, kuriame buvo begalės kitokių (kai kuriais atvejais panašių) įvykių. Tačiau dėl informacijos srauto rezervuotumo apie didelę dalį jų pasiekdavo tik nuogirdos, o dabar mes turime privilegiją matyti platesnį įvykių peizažą.

Svarbios detalės

Spektaklyje vaidmenis kuria jaunosios kartos aktoriai, kurių santykis su praeitimi panašus kaip ir jaunesniosios auditorijos dalies, jie kūrybiniame procese taip pat tiria, kvestionuoja šaltinius, analizuoja savo pačių žvilgsnį į šiuos įvykius.

Spektaklio istorijos lūžiams, perėjimams nuo vieno personažo, situacijos prie kito padeda apgalvoti R.Valčik kostiumai – stilizuoti laikmečio reliktai, atspindintys skirtingus visuomenės tipus, atstovus.

Matome mokyklinę uniformą, hipišką įvaizdį, funkcionieriaus kostiumą, visi tamsūs, nudažyti taip, kad sudarytų sunkumo, tam tikro kiauto įspūdį, iš kurio, nors bandoma, bet sunku išsinerti. Dar viena reikšminga spektaklio jungtis – muzika, už kurios sprendimus turime būti dėkingi kompozitoriui Martynui Bialobžeskiui. Aktoriai gyvai atlieka muzikinius kūrinius, neretai juos jungdami ir su judesio kompozicijomis.

Po spektaklio nekyla abejonių, kad į jį verta kviesti, vesti jaunąją žiūrovų kartą, kuriai į kylančius klausimus nebus tiesiogiai atsakyta, bet pasiūlytos prieigos ir kontekstai, leidžiantys pasinerti į analizę patiems. Jeigu roko opera yra lyg santykinė konkrečių istorinių įvykių refleksija, spektaklis dramos teatre mums siūlo mūsų istorijos integravimą į tuo metu nepažintus kontekstus, keliant istorijos (ne)pažinumo klausimus ir iš dabartinio jauno žmogaus perspektyvos.

Vos prieš keletą dienų, kovo 21 d., Kaune vyko tradiciniai teatro kūrėjų apdovanojimai, kurių metu teatralai apdovanoti „Fortūnomis“, kovo 26 d. Klaipėdoje bus įteiktos „Padėkos kaukės“. Su nekantrumu teatro pasaulis laukia Auksinių scenos kryžių apdovanojimų.

Nepaisant pastaraisiais metais pasaulį užklupusių įvykių, mūsų teatro lauke formaliai viskas lyg ir vyksta pagal įprastą tvarką. Teatras atsilaikė pandeminės izoliacijos metais, net įstumti į griežtus karantino rėmus dauguma teatro kūrėjų nesustojo, priešingai, ieškojo naujų raiškos formų, komunikacijos su žiūrovu būdų, plėtė teatro ribas, išbandė skirtingų medijų jungtis.

2021-aisiais pandemijos situacijai kiek pagerėjus, didžioji dalis kūrėjų teatrų scenose pristatė jau kurį laiką brandintas premjeras, kiti išnaudojo karantino metu įgytas patirtis ir atrastus naujus raiškos būdus integravo į savo teatrinę kūrybą, demonstruodami tarpdiscipliniškumą, pavyzdžiui, lygiavertiškiau jungdami teatro ir kino medijas. Tolesnis tekstas fokusuosis į santykinę ryškiausių Kauno miesto dramos teatrų įvykių apžvalgą 2021 m. ir 2022 m. kovo mėnesių sankirtoje.

Prasminga: „Pasaulio bamba“ – dar vienas KVDT jaunimui skirtas spektaklis. / D. Matvejevo nuotr.

2021-ųjų kovo pradžioje žiūrovai buvo pakviesti į režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus interaktyvų socialinių tinklų spektaklį „Mirgėjimas“. Šis eksperimentinis spektaklis feisbuko erdvėje dalyvius skatino, provokavo reflektuoti įvairias konspiracijos teorijas. Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) kiek vėliau pristatė ir tradicinės scenos premjerą – režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Kaligula“. Premjeros metu mūsų dienų aktualijomis bandytas papildyti Albert’o Camiu kūrinys kėlė klausimų dėl pasirinktos medžiagos, bet šiandienos kontekste jis atrodo kaip simboliškas ar net pranašiškas.

Paskui teatras pakvietė į retai Lietuvos teatro scenoje statomos Henriko Ibseno pjesės „Peras Giuntas“ pastatymą (vengrų režisierius Csaba Polgaro). Verta pastebėti, kad aptariamu laikotarpiu bendradarbiavimas su užsienio kūrėjais, jų vizitai yra gana dažni įvykiai, kuriais siekta praplėsti publikos teatrines patirtis ir mūsų teatro kūrėjų praktikas. O šia „Pero Giunto“ inscenizacija, anot režisieriaus, – pasižiūrėti ir į Lietuvos ir Vengrijos istorines patirtis. Spektaklyje aktorius Dainius Svobonas atskleidė įvairiaspalvį herojaus personažą; sukonstruotas puikus aktorių D.Svobono ir Eglės Mikulionytės duetas.

Tų pačių metų rugsėjį Ilgojoje teatro salėje įvyko Sakartvelo režisierės Nino Maglakelidzės premjera – dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesės pastatymas „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“. Kamerinio pobūdžio spektaklis žiūrovams galėjo priminti, kaip atrodo tradicinis, spektaklio elementų sinergija pasižymintis pastatymas, savo formuojama tema įtaigiai akcentavęs, kad praeities veiksmai niekur nedingsta ir gali bet kada išnirti primindami mums apie savo egzistavimą ir net skaudžiai gelti.

Kaligula: spektaklių pagal legendinį A.Camus kūrinį sąrašą papildė A.Jankevičiaus interpretacija. / D. Stankevičiaus nuotr.

Šiandiena tik patvirtina, kad menas nėra kažkoks neutralus, atsietas nuo socialinės, politinės realybės, menininkams tampa svarbu apsibrėžti ir savo pozicijas.

NKDT 2021-aisiais buvo gausu spektaklių, skirtų mažųjų žiūrovų auditorijai, du iš jų teatro sceną pasiekė metų pabaigoje – „Paštininkas ir serbentai“ (rež. Eglė Kižaitė) ir „Emilių Emilis“ (rež. A.Gornatkevičius). Juose sutelktas dėmesys į aktualių temų ir vaikams kylančių klausimų refleksiją, kartu siekiant publiką supažindinti su skirtingais teatro principais ir formomis.

Praėjusių metų birželį netradicinių patirčių pasiūlė ir Kauno miesto kamerinio teatro (KMKT) premjera – režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis „bowel“, panardinęs žiūrovus į siurrealistinio pasaulio atmosferą. Spektaklio kūrėjai atsigręžė į garsaus žiaurumo teatro atstovo Antonino Artaud principus ir jo pjesę „Kraujo purslai“. Beje, šis spektaklis pamažu išsikristalizavo iš prieš kelerius metus KMKT „Išeities taško“ festivalyje pristatyto eskizo. Kaip ir kitas, tiesa, šokio spektaklis – choreografų Arūno Mozūračio ir Adriano Carlo Bibiano „Pakankamas atstumas“. Abu jie absoliučiai patvirtino teatro inicijuotos platformos jauniesiems kūrėjams būtinybę ir pasiteisinimą, kai idėja tampa pilnakraujais spektakliais.

2021-ujų rugpjūtį buvo pristatyta dar viena KMKT ir gausios skirtingų sričių kūrybinės komandos iniciatyva – „PinoKeys“ judėjimas. Jis sujungė scenos menų profesionalus ir kūrybingus neprofesionalius menininkus, turinčius tam tikrų negalių, siekiant bendro tikslo – atviros visiems meno, kūrybinės galimybės. Žiūrovai buvo pakviesti į performanso premjerą iš virtualiųjų ir gyvų patirčių. Pirmiausia vyko tiesioginė pasakojimo (storytelling) „PAKANKAmi“ transliacija. Tai jautrių pasakojimų apie lemtingus gyvenimo įvykius koliažas, perteiktas vizualiai paveikioje apleisto pastato (neretai kauniečių vadinamo vaiduokliu) erdvėje. Vietos pasirinkimas simboliškai nurodo į pasakojamų realių istorijų nugulimą užmarštin, paslaptingumą ir visuomenėje vis kylančius įvairius klausimus. Vėliau „PinoKeys“ surengė tam tikrą performansų turą skirtingose miesto erdvėse: nuo KMKT kiemelio – projekto namų, Laisvės alėjos pastatų vitrinų, balkonų, S.Daukanto tilto, fontano iki funikulieriaus ir Vienybės aikštės. Performansai leido pažinti įvairiomis raiškos priemonėmis perteikiamas idėjas, jausti visos projekto komandos susitelkimą; ji traukė ne tik projektą stebintį, bet ir atsitiktinį žiūrovą miesto erdvėje, kaustė jo žvilgsnį, skatino pažinti ar užduoti klausimus.

Drąsu: „Frankenšteino komplekso“ kūrėjai – žmonės ir dirbtinis intelektas. / D. Matvejevo nuotr.

Režisierius Gildas Aleksa publiką pakvietė net į dvi premjeras, kurios taip pat vyko KMKT: „Sodra, mon amour“ ir „Skambutis tėvui“. Pirmajame analizuojamos autentiškos žmonių patirtys su absurdiškais biurokratiniais mechanizmais. „Skambutis tėvui“ sukurtas pagal Franzo Kafkos kūrinį; režisierius monospektaklyje kartu su aktoriumi Arnu Ašmonu psichologiškai giliai analizuoja tėvo ir sūnaus santykį, kuris jau ne kartą reflektuotas režisieriaus kūryboje. Abu šie spektakliai remiasi skirtingais šaltiniais, bet juos jungia tam tikra kafkiškumo gija – absurdiškumas ir bejėgiškumas situacijose, kuriose atsiduria veikėjai ir kurios itin artimos neretam žiūrovui.

Svarbu paminėti ir dar vieną 2021-ųjų premjerą. Ir nors ji ne iš dramos teatrų kūrybinio lauko, o įvyko Kauno valstybiniame lėlių teatre, bet išsiskiria savo sudėtinga literatūrine medžiaga, pasiūlo iš naujo pažvelgti į Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“, sujungia aktorių ir objektų (lėlių) kuriamus personažus. Jaunosios kartos režisierė Agnė Sunklodaitė parašė romano adaptaciją pjesei, paskui režisavo spektaklį, kurio pirmasis rodymas vyko stiprų emocinį krūvį turinčiose IX forto erdvėse (vėliau – teatre). Tai tam tikra prasme naujas žvilgsnis į kūrinį, pasitelkiant lėlių teatrui būdingas raiškos priemones, šiuolaikinę kalbą.

2022-ieji prasidėjo su dviem ryškiais tarptautiniais teatrų bendradarbiavimo pavyzdžiais. Pirmasis – eksperimentinis spektaklis  „Frankenšteino kompleksas“, kurį kuriant buvo sujungtos dirbtinio intelekto (DI), latvių ir lietuvių teatro kūrėjų pajėgos. DI, konstruodamas dramaturgijos tekstą, naudojasi internete surasta medžiaga be jokios atrankos, naudoja ir anoniminiuose komentaruose pažeriamus minčių srautus. Kyla klausimas – kiek tai reali mūsų visuomenė? Jau ne kartą analizuoti skirtumai tarp socialinių tinklų vartotojų reprezentacijos virtualiojoje erdvėje ir kasdienėje gyvoje realybėje. Nemaža dalis visuomenės kuria savo avatarus virtualiajai realybei tokius, kokie nori būti, pasirodyti, o ne kokie yra. Bet kuriuo atveju šis spektaklis kelia daugybę aktualių klausimų: kvestionuojama žmogaus, kaip vienintelio kūrėjo, pozicija, DI skverbimasis į, atrodytų, neliečiamas kūrybines sritis, technologijų ir žmogaus veiklos santykis, kuris iš jų yra tik priemonė, ir kieno pusėje gali būti galios svertai.

Žingsnis: pirmasis spektaklis pagal „Dievų mišką“ pastatytas KVLT. / D. Matvejevo nuotr.

Kitas spektaklis, kurio koncepciją į NKDT atvežė Kanados teatro „Porte Parole“ kūrėjai, – dokumentinio žanro pastatymas „Kauno asamblėja“, pakvietęs realių ir skirtingoms pozicijoms atstovaujančių žmonių grupelę prie vakarienės stalo padiskutuoti mūsų visuomenei aktualiomis ir neretai supriešinančiomis mus temomis. Diskusija tapo tekstu, o jis – spektakliu, kuris ypač domino jaunesnę publikos dalį, skatino diskusijas ir už teatro ribų.

Kiek nuslūgus viruso grėsmei, šių metų vasarį prasidėjo tai, ko XXI a. daugelis civilizuoto pasaulio žmonių negalėjo nė įsivaizduoti, – karas Ukrainoje. Kol ukrainiečiai kovoja už laisvę, demokratines vertybes, daugelis mūsų šios tragedijos akivaizdoje jaučia baimę, bejėgiškumą, grėsmę ir daugybę kitų negatyvių emocijų. Ir čia tik galima persvarstyti, kiek iš tikrųjų gali būti paveiki gerai visiems žinoma ir seniai pasakyta mintis: gyvenimas trumpas, menas amžinas. Kaip kurti teatrą ir apskritai meną, kai kitiems tuo pat metu tenka kovoti dėl savo šalies ir gyvybės? Kaip matyti kūrybinėje veikloje prasmę, ja patikėti ir gebėti pasidalyti su kitais, toliau skleisti visuomenei aktualias temas, kelti klausimus, skatinti reflektuoti problemas, išlaikyti teatro kaip socialiai aktyvaus meno poziciją?

Daugybė klausimų į, kuriuos tenka atsakyti kūrėjams prieš susitelkiant į tai, kas gebama geriausia, – kurti teatrą, skatinti bendradarbiavimą ir bendravimą ne tik tarp mūsų kūrėjų, bet ir atvykstančių iš agresorės puolamos Ukrainos. Mūsų šiandiena tik patvirtina, kad menas nėra kažkoks neutralus, atsietas nuo socialinės, politinės realybės, menininkams tampa svarbu apsibrėžti ir savo pozicijas. Pavyzdys, – NKDT suplanuota režisieriaus Aleksandro Špilevojaus premjera „Jaudulys“ pagal rusų dramaturgo I.Vyrypajevo pjesę, kurio kūryba už tvirtą poziciją buvo eliminuota iš Rusijos teatrų repertuarų. Dramaturgas savo kūryboje kelia visuomenei aktualius, nepatogius klausimus, o šioje pjesėje, detektyviškai intriguojant, analizuojamas ir kūrėjas, ir apskritai kūrybinis išgyvenimas, prieštaringumas ir kt. Teatro savaitės metu NKDT scenoje vyko gastrolinis Ukrainos Charkivo teatro „Playback“ pasirodymas, skirtas Ukrainai paremti, planuojami ir kiti renginiai, bendradarbiavimo projektai. Norisi tikėti, tai prisidės prie kovojančios šalies palaikymo.