Stojant į ES Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui (atsižvelgus į kainų skirtumus), nesiekė 50 proc. ES vidurkio. Šiandien pagal šį rodiklį mes pasiekėme net 90 proc. ES vidurkio ir prie turtingiausių Vakarų valstybių artėjome sparčiau ir arčiau nei bet kuri kita prie ES 2004-aisiais prisijungusi valstybė, tuomet buvusi labai panašiose startinėse pozicijose.

Skeptikai galėtų suabejoti, kad prie tokio ekonominio progreso labiausiai prisidėjo būtent Lietuvos narystė ES ir glaudesnė integracija su Vakarų valstybėmis. Šį skepticizmą greitai užgesina žvilgsnis į Lietuvos ekonomikos augimo priežastis ir į kitas iš Sovietų Sąjungos ištrūkusias, bet Vakarų link nepasukusias valstybes. Pavyzdžiui, Baltarusijos BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra tris kartus mažesnis nei Lietuvos.

Pagrindinis Lietuvos ekonomikos augimo variklis buvo eksportas, kuris per šį laikotarpį išaugo keturis kartus, o didžioji dalis lietuviškos kilmės prekių eksporto augimo buvo nukreipta būtent į ES. Prieš du dešimtmečius visų prekių eksportas sudarė tik apie trečdalį Lietuvos BVP, dabar ši dalis yra beveik dvigubai didesnė.

Dar įspūdingiau atrodo Lietuvos paslaugų eksportas, išaugęs nuo 2 mlrd. iki 17 mlrd. eurų per metus. Prie to labai daug prisidėjo transporto sektorius, kuris sudaro pusę visų paslaugų eksporto. Labiausiai džiugina aukštesnės pridėtinės vertės – informacinių ir ryšių technologijų, finansinių ir kitų verslo paslaugų sektorių suklestėjimas. Šių paslaugų eksportas 2004-aisiais beveik neegzistavo, o šiuo metu sudaro apie 6 mlrd. eurų per metus.

Žinoma, pasaulyje galima rasti pavyzdžių, kai daugelis gyventojų nejaučia eksporto ir BVP augimo, o visą naudą susižeria keli išrinktieji. Taip dažniausiai būna daug gamtos išteklių turinčiose, nedemokratinėse, labai korumpuotose valstybėse. Lietuva šios smegduobės išvengė – per šį laikotarpį vidutinis darbo užmokestis, atskaičiavus mokesčius, padidėjo daugiau kaip penkis kartus – nuo 256 iki 1 304 eurų. Dar sparčiau augo vidutinė senatvės pensija, 2004-aisiais siekusi 109 eurus, o šiemet – jau 644 eurus.

Tai nereiškia, kad atlyginimai ar pensijos yra pakankamai dideli – tam tikras nepasitenkinimas status quo yra ir progreso variklis. Tačiau svarbu neignoruoti paprasto fakto – tokio pajamų augimo gali pavydėti ne tik rytuose likusios, bet ir visos kitos naujosios ES valstybės.

Gerai girdžiu ir skeptikų balsą – o kaip su kainomis? Vidutinės prekių kainos per du dešimtmečius padidėjo maždaug dvigubai, o paslaugų – du su puse karto. Taip, kai kurių prekių ir paslaugų kainų didėjimas buvo dar spartesnis. Tačiau net ir atsižvelgus į tai, matome, kad realus vidutinis darbo užmokestis, atskaičiavus mokesčius, – dirbančiųjų perkamoji galia – padidėjo du su puse karto, o pensininkų – beveik tris kartus.

Padidėjusią gyventojų perkamąją galią, finansines galimybes ir vartojimą rodo ir kitas „Eurostat“ skelbiamas rodiklis – faktinės individualios vartojimo išlaidos, kurios apima ne tik pačių gyventojų įsigytas, bet ir valstybės suteiktas nemokamas prekes ar paslaugas. Pagal šį rodiklį vartojimas Lietuvoje siekia apie 95 proc. ES vidurkio, yra didesnis nei visose kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse ir yra panašus kaip Airijoje ar Ispanijoje.

Galiausiai skeptikai atkreips dėmesį į su vidurkiu susijusias problemas ir primins visus jau klasika tapusius juokelius – vieni valgo bulves, kiti mėsą, o vidutiniškai išeina cepelinai; vidutinis Neries gylis maždaug tik 1 m, bet perbristi nepavyktų; vieni ligoniai karščiuoja, kiti jau atvėsę, bet vidutinė ligoninės temperatūra yra normali ir t. t.

Iš tiesų pajamų nelygybė – ją matuojant pagal tai, kokia dalis gyventojų negauna bent 60 proc. šalies pajamų medianos, – Lietuvoje per du dešimtmečius beveik nepasikeitė ir išlieka didesnė nei ES vidurkis (bet mažesnė nei Latvijoje ir Estijoje). Tačiau turbūt svarbiau yra paminėti tai, kaip per šį laikotarpį pasikeitė giliame materialiniame nepritekliuje gyvenančių žmonių skaičius. „Eurostat“ duomenimis, stojant į ES Lietuvoje tokių buvo daugiau kaip 1 mln., maždaug kas trečias gyventojas. Šiandien – maždaug tik vienas iš dvidešimties.

Narystė NATO nebuvo ekonominis sprendimas, bet turėjo ir turės netiesioginės įtakos ekonomikai – padėjo pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, kurios padidėjo nuo 5 mlrd. iki 33 mlrd. eurų. Įdomu tai, kad, palyginti su BVP, Lietuva pritraukė mažiau tiesioginių užsienio investicijų nei Latvija ar Estija, bet pagal ekonominę konvergenciją pralenkė kitas Baltijos šalis. Kokia šios sėkmės priežastis?

Lietuvių kalboje žodis „sėkmė“ turi dvi reikšmes. Pirmoji – sėkmė yra tai, kas atsitiko netyčia, atsitiktinai (anglų k. „luck“). Tačiau kalbėdami apie Lietuvos ekonominę sėkmę čia omenyje turime antrąją šio žodžio reikšmę – tai yra rezultatas, kuris yra pasiekiamas kryptingomis pastangomis (anglų k. „success“).

Vienas pagrindinių šių sėkmės veiksnių – Lietuvos žmogiškasis kapitalas. Apie besikeičiantį gyventojų skaičių, požiūrius ir savijautą, emigraciją, pavirtusią į imigraciją, lyderystę laimės indeksuose, pasitenkinimą gyvenimo kokybe, išsilavinimą ir kitus išskirtinumus – antroje dalyje, kitą savaitę. Trečioje šios trilogijos dalyje aptarsime kitus Lietuvos sėkmės veiksnius, neišspręstas problemas ir ką reikia padaryti, norint užtikrinti tolesnį progresą.

Lietuvoje pastaruosius kelerius metus daug kam nerimą kėlusi problema apsivertė aukštyn kojomis. Nemažai diskutavus apie tai, kaip Lietuva gyvens grynajai ES paramai sumažėjus beveik ketvirtadaliu, dabar matome, kad per ateinančius septynerius metus Lietuva gaus beveik dvigubai daugiau eurų, nei gavo 2014-2020 metais.

Atsiskaitymai mokėjimų kortelėmis rodo, kad gyventojų vartojimas toliau įgauna pagreitį ir krizės apraiškas palieka praeityje.

Tokias iki šiol neregėto masto pinigų dalybas paskatino COVID-19 krizė. Daugelyje valstybių ši pandemija ir karantinas atnešė bent pusamžį nematyto gylio ekonomikos nuosmukį. Nemažai daliai valstybių išbridimas iš šios krizės nebus lengvas, net jei virusas antrąjį pusmetį nesukels tiek daug humanitarinės ir ekonominės žalos kiek šių metų pradžioje.

Šiame kontekste Lietuvos ekonomika kol kas maloniai nustebino išsiskirdama iš labiausiai nukentėjusių ES šalių. Statistikos departamento duomenimis, mažmeninės prekybos apimtys gegužės mėnesį jau buvo šiek tiek didesnės nei prieš metus. „Swedbank“ duomenimis, atsiskaitymai mokėjimų kortelėmis rodo, kad gyventojų vartojimas toliau įgauna pagreitį ir krizės apraiškas palieka praeityje.

Liūdniau atrodo tik eksportuotojų perspektyvos – šių metų gegužės mėnesį lietuviškos kilmės prekių eksporto (be naftos produktų) vertė buvo beveik penktadaliu mažesnė nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Ir nors eksporto užsakymai jau šiek tiek pakilo nuo dugno, į užsienio paklausą orientuotų gamintojų ir paslaugų teikėjų perspektyvos neatsigaus taip greitai, kaip gyventojų vartojimas.

Registruoto nedarbo lygis Lietuvoje karantino metu padidėjo maždaug 2 procentiniais punktais, o nuo gegužės iki birželio vidurio visai nebedidėjo. Tačiau nuo birželio vidurio nedarbo lygis vėl pradėjo sparčiai augti, kai Užimtumo tarnyboje užsiregistravo dar beveik 15 tūkst. bedarbių. Ar tai reiškia, kad blogiausia mūsų dar tik laukia ateityje, ir ES parama ir skolintos lėšos mus pasieks pačiu laiku?

Tikėtina, kad ne vienai eksportuojančiai įmonei ir jų darbuotojams dar gali prireikti paramos, tačiau blogiausia jau praeityje.

Taip manyti nebūtų teisinga, nes registruotas nedarbas išaugo ne dėl to, kad trūksta darbo vietų. Priešingai, jau daugiau nei mėnesį stebime spartų užimtumo augimą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, vien nuo liepos pradžios atleista 13,6 tūkst. darbuotojų, tačiau į darbą priimti net 32,4 tūkst. darbuotojų.

Todėl tikėtina, kad registruoto nedarbo lygis išaugo dėl to, kad daugelis iki šiol darbo rinkoje nedalyvavusių ir darbo nuoširdžiai neieškojusių užsiregistravo tik tam, kad gautų naują išmoką – nuo birželio vidurio kiekvienam užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje mokama 200 eurų dydžio darbo paieškos išmoka.

Taigi, Lietuva tikrai nėra tarp tų valstybių, kurios labiausiai nukentėjo nuo viruso ir kurių ekonomikos trauksis labiausiai – vartojimas jau sugrįžo į prieš krizę buvusį lygį, be to, sparčiai auga užimtumas. Tikėtina, kad ne vienai eksportuojančiai įmonei ir jų darbuotojams dar gali prireikti paramos, tačiau blogiausia jau praeityje.

Kitaip sakant, papildomų lėšų trumpalaikiam vidaus paklausos skatinimui ir vartojimo gaivinimui nereikia, bet jei ES pasiruošusi Lietuvai skirti kelis papildomus negražintinus milijardus eurų, atsisakyti turbūt būtų nemandagu. Tačiau jie turėtų ne skatinti, gaivinti ar dar blogiau − perkaitinti ekonomiką, o transformuoti ją. Su tokia pinigų suma yra galimybė įgyvendinti ne tik kosmetinius ar plastinės chirurgijos pokyčius, o sudėtingą transplantaciją.

Pavyzdžiui, apie kokią Europos valstybę pagalvojame, išgirdę „prabangūs laikrodžiai, bankai ir sūriai“? O apie kokią valstybę pagalvojame, išgirdę „aukščiausios kokybės rekreacijos, sveikatingumo ir gydymo paslaugos“? Ko trūksta, kad tai būtų Lietuva? Kuo garsi šiandien Lietuva pasaulyje, kuo norėtų ir galėtų išsiskirti?

Kuo garsi šiandien Lietuva pasaulyje, kuo norėtų ir galėtų išsiskirti?

Daugelio ES šalių politikai bei aukščiausias pareigas užimantys pareigūnai šiuo metu dėmesį ir pastangas yra sutelkę į derybų procesą – kaip pasidalinti beveik 2 trilijonus eurų ES septynmečio biudžeto ir vienkartinės paramos. Lietuvai svarbiausia užduotis turėtų būti ne kuo smarkiau patraukti šią paklodę į savo pusę, o kaip rasti būdų ja pasišildyti ne tik trumpam ir ne tik išrinktiesiems.

Gavus iki šiol neregėto dydžio paramą, svarbiausia Lietuvos politikų, šios ir būsimų vyriausybių bei Seimo narių užduotis yra įdarbinti lėšas taip, kad jos sukurtų ilgalaikį augimo ir gerovės potencialą, o ne būtų „įsisavintos“ blogąja šio žodžio prasme.