Šiemet lietuvių liaudies scenos šokiai mini 110-ąjį jubiliejų. 1903 m. spalio 31 d. Peterburgo, tuometės Rusijos imperijos sostinės, lietuvių bendruomenės organizuotame vakare buvo sušoktas „Suktinis“ („Bitute, pilkoji“). Šokį scenai pritaikė ir muziką harmonizavo Mikas Petrauskas.
Sėkmingas valstybinis užsakymas
1905 m. sausio 3 d. lietuviškas šokis „Aguonėlė“ pašokamas ir Lietuvoje, Kretingoje. Po to į sceną pakyla ir kiti šokiai – „Klumpakojis“, „Kepurinė“, „Noriu miego“ ir t.t.
Pirmuosius žingsnius žengęs lietuviškas šokis buvo pasitiktas entuziastingai, vis labiau populiarėjo visoje Lietuvoje. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje 1918 m. buvo kuriama tautiška mokykla, į kurios programą buvo įtraukti ir tautiniai šokiai.
Lietuviškų šokių istorijoje svarbūs buvo ir 1935-ieji. Tų metų pavasarį Lietuvos užsienio ministerija sulaukė kvietimo dalyvauti Londone ruošiamame tarptautiniame festivalyje. Lietuviai buvo kviečiami pasirodyti su savo tautinėmis dainomis ir šokiais.
Ministerijoje dirbusi Magdelena Avietinaitė pavedė sudaryti jaunų žmonių grupę, kuri pašoktų kaimuose šokamus šokius ir vyktų į Londoną.
Šokėjų grupė buvo suburta iš Vytauto Didžiojo universiteto studentų ir Užsienio reikalų ministerijos tarnautojų. Per ekspediciją į Lietuvos kaimą buvo išmokti ir scenai pritaikyti keli šokiai: „Blezdingėlė“, „Kubilas“ ir „Kepurinė“, muziką kuriems harmonizavo kompozitorius Viktoras Kuprevičius.
Pirmoji lietuviško šokio kelionė į užsienį tapo šokio triumfu. Kaip rašė amžininkai, lietuviai šokius atliko didžiuliame stadione, stebint kelioms dešimtims tūkstančių akių, buvo sutikti ovacijomis ir pasigėrėjimo šūksniais. Po tokio netikėto pasisekimo Londone susidomėjimas tais vadinamais kaimiškais šokiais kilo ir Lietuvoje – jų imta ieškoti ir daugiau.
Paskatinti sėkmės, šiuos šokius atlikėjai pristatė ir Kauno kūno kultūros rūmų salėje. Šis pasirodymas davė mintį ruošti masinius tautinių šokių pasirodymus-šventes. Pirmoji tokia šventė įvyko 1937 m. vasarą Kauno P.Vileišio aikštėje: pasirodė 144 šokėjai.
Po to liaudiški šokiai ypač pamėgti, juos imta naudoti šalies renginiuose ir reprezentuojant Lietuvą užsienyje. 1939 m. įsteigta Lietuvių liaudies šokių draugija.
Šokta abipus Atlanto
Sovietų okupacija po pasaulį išblaškė pirmuosius lietuviškų šokių kūrėjus, puoselėtojus, tad lietuviškas šokio kelias, atsidūręs epochų kryžkelėje pasuko skirtingomis kryptimis.
Pabėgę svetur šokio kūrėjai iš pradžių apsistojo Vokietijoje, o vėliau iš jos pasklido po platų pasaulį, pasiekė JAV, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką. Čia imta kurti lietuviškų šokių grupes, kurioms statyti nauji šokiai.
1957 m. vasarą Čikagoje, JAV, įvyko pirmoji išeivijos tautinių šokių šventė. Ši šventė kas ketveri metai organizuojama vis kitoje vietoje, o pernai Bostone įvyko jau 14-oji Lietuvių šokių šventė.
Sovietinėje Lietuvoje likę meno kūrėjai, taip pat ir lietuviško šokio choreografai, turėjo paisyti valdžios keliamų cenzūros ir ideologinių reikalavimų. Buvo reikalaujama suformuoti kolektyvinį, griežtai sisteminį kultūros modelį, sukuriant naujo tipo sovietinio žmogaus pasaulėžiūrą ir įvaizdį.
Svarbiausias sovietmečio masinės kultūros principas – kolektyviškumas, kuriuo buvo siekiama organizuotos, ideologiškai teisingos ir kontroliuojamos kultūrinės veiklos. Tuo laiku sceninių tautinių šokių kolektyvų veiklą administravo, finansavo ir kontroliavo valdžios įstaigos.
Prasidėjo naujas etapas valstybės remiamam ir išlaikomam masiniam liaudies menui plėtoti ir ugdyti – taigi, ir sceniniams tautiniams šokiams. Staiga išaugo ir šokėjų skaičius: sceninių tautinių šokių kolektyvai buvo steigiami prie aukštųjų mokyklų, didžiųjų įmonių, gamyklų. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje būta apie 3 500 įvairaus amžiaus grupių, tautinių šokių kolektyvų, kurie subūrė beveik 60 tūkst. šokėjų.
Išliko stipriausieji
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kilo didžiulė susidomėjimo tautiniu menu banga. Žmonės noriai būrėsi į tautinio meno grupes, dalyvavo tautinėse šventėse.
Kiek šiuo metu Lietuvoje veikia sceninių tautinių šokių kolektyvų, sudėtinga suskaičiuoti. Lietuvos liaudies kūrybos centras nurodo tik aktyviai veikiančius ir įvairiuose respublikiniuose konkursuose, festivaliuose ir dainų šventėse dalyvaujančius kolektyvus.
Sceninių tautinių šokių kolektyvai periodiškai susiburia įvairiose Lietuvos mokyklose ir kultūros centruose. Dalis iš jų, susidūrę su įvairiomis problemomis – finansavimo, didėjančia emigracija, mažėjančio gimstamumo, kitų priežasčių, buvo priversti nutraukti veiklą. Vis dėlto džiugu, kad didžioji dauguma lietuvių sceninio šokio grupių sugebėjo prisitaikyti prie naujo laiko diktuojamų iššūkių, sėkmingai tęsia savo veiklą, nepamiršdami savo kultūrinės, edukacinės ir tautinės tradicijos puoselėtojų misijos.
* Pranešimas skaitytas P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje vykusioje Tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Bendruomeninis ir sceninis šokis“
