Žvilgsnis į bendrabučius

Dažnai studentai, atvykę iš kitų miestų ir rajonų, savo gyvenamąja vieta renkasi aukštosios mokyklos skiriamus bendrabučius.

Studijuojantiesiems Lietuvos sveikatos mokslų universitete bendrabučiuose yra 1 782 gyvenamosios vietos, o pirmakursiams ir užsienio šalių studentams kiekvienais metais skiriama 420 vietų.

Universiteto atstovų duomenimis, ne visi studentai nori gyventi skiriamuose kambariuose, todėl maždaug 5 proc. renkasi privačiam sektoriui priklausančius būstus.

Tiems, kurie apsigyvena šios aukštosios mokyklos bendrabučiuose, kiekvieną mėnesį nuomai tenka išleisti nuo 47 iki 95 eurų.

Vyksta migracija

Kauno technologijos universiteto studentai gali džiaugtis didesnėmis galimybėmis gyventi universiteto suteikiamuose bendrabučiuose. Jų yra net dvylika ir čia gali apsigyventi apie 3 tūkst. žmonių.

Šiais metais pirmo kurso studentams aukštoji mokykla suteikė 700 gyvenamųjų vietų, o užsienio studentams – 300.

Dėl gyvenamosios vietos suteikimo šios aukštosios mokyklos bendrabučiuose kreipiasi ne visi studijų sutartis pasirašę studentai, o tik pusė. Kodėl studentai atsisako gyventi universiteto bendrabučiuose?

"Tai individualus kiekvieno studento pasirinkimas. Dalis studentų noriai renkasi gyventi bendrabutyje, kiti pirmenybę teikia buto nuomai. Per metus dalis apsigyvenusių bendrabutyje studentų susiranda draugų ir pageidauja su jais persikelti gyventi į butą. Vis dėlto dažniausiai gyvenantys bendrabutyje studentai pageidauja pagerinti sąlygas persikeldami gyventi į kitą kambarį ar į kitą bendrabutį", – pasakojo universiteto atstovas.

Dalis studentų noriai renkasi gyventi bendrabutyje, kiti pirmenybę teikia buto nuomai.

Kaina, kurią moka studentai už kambario nuomą, priklauso nuo įvairių detalių: kambario tipo (vienvietis, dvivietis ar trivietis), pastato, kambario ir baldų būklės, sanitarinio mazgo tipo (atskiras 1–2 kambariams, bendras visame aukšte ar rūsyje) ir virtuvės tipo, kuri taip pat gali būti skiriama atskira 1–2 kambariams, arba būti bendra visame aukšta. Dėl šių priežasčių gyvenamosios vietos kaina svyruoja nuo 50 iki 120 eurų.

Neskuba nuomotis

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentams suteikiamas didžiausias gyvenamųjų vietų skaičius – 6 112. Tačiau pirmakursiai šiuo metu gali pretenduoti tik į 239, užsienio šalių studentai – į 202.

Universiteto atstovai teigia, kad tai anaiptol nėra galutiniai skaičiai, nes priėmimas į aukštąsias mokyklas baigėsi tik prieš savaitę, o ir studentai dėl kambario nuomos kreipiasi ne visi, kiti – jau pirmame studijų semestre gyvenamąsias vietas bendrabutyje užleidžia kitiems. "Pirmo kurso studentai mokslo metų pradžioje bendrabučių atsisako retai: tai dažniausiai nutinka, jei išsinuomoja kambarį. Vyresni ir pirmo kursų studentai atsisako bendrabučio spalio–lapkričio mėnesiais, nes tuo metu atsiranda geresnių pasiūlymų išsinuomoti butą. Aktyvėjimas jaučiamas ir pasibaigus šildymo sezonui, kai studentai, nuomodamiesi butą, gauna mažesnes sąskaitas už komunalines paslaugas", – pasakojo VDU Integruotos komunikacijos grupės atstovė Ina Žurkuvienė.

Kalbant apie kainas, šio universiteto studentų mokestis už nuomą priklauso nuo gyvenamųjų vietų kambaryje skaičiaus ir patogumų paskirstymo, čia gyvenančiųjų nuomos mokestis per mėnesį svyruoja nuo 31 iki 155 eurų.

Ieško butų

Bendrabučiuose neužtenka vietos visiems, todėl neretai studentams tenka ieškoti nuomojamų butų ar kambarių. Norėdami išsinuomoti vieno kambario butą studentai turėtų nusiteikti mokėti mažiausiai 100 eurų per mėnesį, o ir tokio buto būklė, baldai dažnai primena praeito amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Neretai butai nuomojami ir be baldų. Norintieji gyventi geresnėmis sąlygomis turėtų mokėti daugiau. Vieno kambario butų, kuriuose stovi geresni baldai ar bent jau ant sienų nekaba kilimai, kainos prasideda nuo 200 eurų, jau nekalbant apie naujai įrengtus butus – jų nuomos kaina siekia beveik 400 eurų mėnesiui.

Ar dažnai studentai kreipiasi į nekilnojamojo turto brokerius klausėme nekilnojamojo turto įmonės "Capital" biuro vadovės Aušros Kriščiūnienės: "Pastaruoju metu tikrai nemažai studentų kreipiasi dėl kambarių ar butų nuomos. Dažniausiai jie patys sau ieškosi turto, klausia, kokie yra pasiūlymai, teikia užklausas dėl galimų nereklamuojamų objektų."

Biuro vadovė taip pat užsiminė, kad studentams visai nesvarbu, ar nuomos sutartis yra deklaruojama ir nuoma yra vykdoma oficialiai, ar paliekama šešėlyje.

Smėliavimo, gruntavimo ir dažymo darbus vykdančios įmonės bendrovės "ABTECH LT" darbuotojai pasakojo, kad abiejų pusių atitvarų tvarkymo darbai artimiausiu metu turėtų būti baigti.

Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis patikslino, kad darbai turėtų būti baigti iki rugsėjo 1 d., o jei vis dėlto iki šios datos suspėti nepavyktų, jie gali būti pratęsti dvi dienas iki rugsėjo 3 d.

Atliekant smėliavimo (dažų ir rūdžių nuo metalo paviršiaus pašalinimo) darbus, į orą pakyla ganėtinai daug dulkių, todėl šalia esančiuose pastatuose dirbantiems žmonėms gali kilti nepatogumų.

Šiuo metu atliekamų darbų kaina yra apie 17 tūkst. eurų.

"Vykdomi tilto metalinių konstrukcijų, atitvarų ir stulpų, dažymo darbai. Kiekvieną inžinerinį statinį reikia nuolat prižiūrėti, kad pastarasis tarnautų kuo ilgiau. Turėklai buvo tvarkomi pernai, o tilto atitvarų ir stulpų tvarkymas buvo atidėtas šiems metams, nes pernai buvo uždarytas tiltas per Jiesios upę. Viso tilto priežiūros darbai buvo vykdomi prieš dešimt metų. Šiuo metu atliekamų darbų kaina yra apie 17 tūkst. eurų", –  teigė A.Pakalniškis.

Šių metų pradžioje ant Vytauto Didžiojo tilto vilkikui kliudžius ir nuvertus apšvietimo stulpą, jis buvo pašalintas, tačiau naujo apšvietimo stulpo kauniečiai pasigenda dar iki šiol.

"Artimiausiu metu bus pastatytas apsauginis įrenginys ir per kelias ateinančias savaites atsiras ir pats stulpas", – žadėjo A.Pakalniškis.

Norėdamas paminėti akordeonų muzikos savaitę, akordeonistas Martynas Levickis sumanė pašėlusią idėją – renginį surengti zoologijos sode. Skirtingose parko pusėse buvo pastatytos trys scenos, kuriose pasirodymus surengė ne tik pats M. Levickis su styginių kvartetu „SinChronic“, bet ir jo kviestiniai svečiai: akordeonistų kvartetas „Indeed“ ir instrumentinis ansamblis iš Latvijos „Trio Mediante“.

Kaip kilo idėja renginį surengti gyvūnų apsuptyje, aiškino pats M. Levickis: „Idėją renginį suorganizuoti zoologijos sode parsivežiau iš Vokietijos, iš vieno festivalio, kurio metu man pačiam teko groti Rostoko zoologijos sode. Tuomet iš tiesų buvo labai smagu ir oras buvo šiek tiek geresnis. Grįžęs į Lietuvą supratau, kad tai yra smagus renginys šeimai, kur visa šeima gali ateiti ir gerą pusdienį praleisti su muzika, aplankyti gyvūnus ir papramogauti, nes viso renginio formatas yra toks, jog vietoje yra galimybė ir pavalgyti, ir edukaciniuose žaidimuose sudalyvauti, ir skirtingos muzikos paklausyti, tokia pagrindinė šio renginio idėja“.

Akordeonistas džiaugėsi, kad šį sumanymą įgyvendinti nebuvo sunku, mat Lietuvos zoologijos sodo atstovai į tokią idėją reagavo palankiai. Muzikantas neslėpė, jog sodo darbuotojai buvo nustebę tokiu netikėtu ir nekasdienišku pasiūlymu, tačiau pritarė, jog tai – šauni pramoga visai šeimai.

Tai yra fenomenas Lietuvos kultūrinėje padangėje, nes tai yra visiškai negirdėtas, nematytas, unikalus festivalis ir ne tik akordeono muzikos prasme, bet ir bendrąja muzikos kultūros prasme.

„Tai yra fenomenas Lietuvos kultūrinėje padangėje, nes tai yra visiškai negirdėtas, nematytas, unikalus festivalis, ir ne tik akordeono muzikos prasme, bet ir bendrąja muzikos kultūros prasme. Dirbame su jauna, bet labai iniciatyvia komanda ir labai džiugu, kad tokios pašėlusios idėjos, kaip koncertai zoologijos sode, Vilniaus Halės turguje ar centriniame pašte, gali vykti. Aš manau, kad tai yra labai svarbu Lietuvoje“, – apie akordeonų muzikos savaitės asmeninę reikšmę atviravo M. Levickis.

Viso renginio metu lankytojai galėjo ne tik apžiūrėti gyvūnus, bet ir pasigrožėji jų pristatymais. Taip pat vyko dokumentinio filmo „Keturi metų laikai“ (rež. R. Anusauskas) pristatymas bei edukaciniai žaidimai, kurių metu vaikams buvo rodomi supinti liūto kailio plaukai, žirafos uodegos plaukai ar su kitais gyvūnais susiję eksponatai, kuriuos vaikai turėjo įvardinti. Už teisingus atsakymus laukė prizai.

Nors viso renginio metu teko slėptis nuo lietaus, žiūrovų tikrai netrūko, o ir festivalio direktorius Vadimas Vystavkinas neslėpė, jog akordeonistų pasirodymai dar tik prasideda, mat planuojami kasdieniai koncertai ne koncertinėse erdvėse, pavyzdžiui, sostinės Halės turguje, traukinių remonto depe, centriniame Vilniaus pašte ir kitose.

Akordeonistas dalinosi ateities vizijomis, pabrėždamas, kad su šiuo festivaliu neatsisakytų pakeliauti ir nacionaliniu mastu. „Ne veltui mes ir Kaune atsiradome, nes norisi atrasti naujų vietų ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose, o galbūt ir net ne miestuose“, – atviravo M. Levickis.

Šį renginį organizuojanti Šančių kiosko bendruomenė kauniečius kvietė geriau pažinti Šančius, pasakojo, kaip šis mikrorajonas kūrėsi, rodė svarbiausias ir gražiausias rajono vietas. Šiam tikslui buvo paruošta net 31 užduotis. Jos buvo papildytos aprašymais, kuo šios vietos svarbios Šančiams.

Beveik pusšimtis dalyvių, kurie susitiko A. Juozapavičiaus prospekte, per dvi valandas turėjo surasti 31 objektą ir atsakyti į pateiktus klausimus. Pasiekus finišą dalyvių laukė prizai – „Pasišančinėkim“ žemėlapiai, o greičiausių ir daugiausiai taškų už atsakymus surinkusių – iš Šančių kilusios poetės Janinos Degutytės biografinės knygos.

Taip pat siekiama garsinti šį mikrorajoną ir sugriauti senus mitus, likusius nuo tarybinių laikų.

Objektai, kurie buvo nurodyti užduotyse, buvo parinkti neatsitiktinai, tai – kultūrinę reikšmę turinčios vietos Šančių mikrorajone. Vienose dalyviai galėjo rasti namus, kuriuose kadaise gyveno žymūs Lietuvos žmonės, kitose – sportui skirti paminklai, taip pat kitos reikšmingos vietos, menančios ne tik istoriją, bet ir šiuos laikus. Renginio organizatorė pabrėžė, jog užduotyse buvo nurodyti anaiptol ne visi objektai, mat jų yra ir daugiau. Šiandien vykusiam žaidimui parinktos vietos, kurios buvo nenutolusios nuo A. Juozapavičiaus prospekto.

„Ekskursijas Šančiuose organizuojame ne pirmus metus, todėl artėjant mokslo metams, kuomet jaunimas grįžta studijuoti ir mokytis, nusprendėme surengti pažintinį renginį jiems patrauklia forma. Į tradicines ekskursijas įsitraukia vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimas labiau mėgsta aktyviai tyrinėti aplinką. Kadangi esu mokytoja, kraštotyros būrelio vadovė, man pačiai tai įdomu“, – apie organizuojamą veiklą pasakojo renginio vadovė, gidė Rolanda Girskienė.

Pasak jos, pagrindinis žaidimo tikslas – paskatinti jaunimą domėtis rajonu, įgyti kultūrinių žinių ir aktyviai praleisti laiką. Taip pat siekiama garsinti šį mikrorajoną ir sugriauti senus mitus, likusius nuo tarybinių laikų, kad Šančiai yra „baisūs“.

„Tai netiesa, jie tikrai gražūs“, – sakė R. Girskienė.

Orientaciniame žaidime dalyvaujantys žmonės džiaugėsi galimybe aktyviai praleisti laisvalaikį, pamatyti naujas vietas ir sužinoti jų istoriją. Negalėjusiems dalyvauti renginio vadovė siūlė nenusiminti, nes ekskursijų po Šančius šiais metais dar bus, o norinčius smagiai praleisti laiką taip pat kviečia atvykti į rugsėjo 16 d. vyksiantį paradą „Kėdė“.

Prisimenant praeities įvykius ir pagerbiant už tėvynės laisvę gyvybes paaukojusius žmones 12 val. Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus prašymu buvo laikomos Šv. Mišios. Pamaldų metu bažnyčios rektorius Tomas Karklys prisiminė, jog minimas laikotarpis į Lietuvą atnešė daug kančios ir skausmo, todėl dabar labai svarbu vertinti tai, ką turime, džiaugtis iškovota laisve.

„Tegul Molotovo – Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai bei Baltijos kelias mums primena tą prasmingą istoriją, kad lietuvių tauta, išgyvenusi skausmingą praeitį, džiaugtųsi laiminga ateitimi“, – pamokslo metu kalbėjo dvasininkas.

Mes susijungėme bendram tikslui – paminėti ir išsaugoti istorinę atmintį.

Pirmą kartą šio pakto metinės viešai buvo paminėtos 1987 m. rugpjūčio 23 d., o maždaug po metų Lietuvoje pradėjo kurtis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Šios sąjungos Kauno skyriaus vadovas Juozas Savickas, paklaustas apie asociacijos darbą ir praeities įvykius, prisiminė: „Lietuvoje šiuo metu yra 51 LPKTS skyrius, Kauno skyrius atsirado tik tuomet, kai šioje sąjungoje jau buvo apie 40 tūkst. žmonių ir šiuo metu su mumis Kaune yra apie 3 tūkst. žmonių. Mes susijungėme bendram tikslui – paminėti ir išsaugoti istorinę atmintį. Mes norime, kad tas blogis nepasikartotų. Aš pats buvau tremtyje, todėl ne iš knygų, bet iš savo patirties galiu pasakoti, kaip ten viskas buvo. Prisimenu, kaip Sibiro kaime mes mokėmės, kaip tėvai gyveno, kaip jie mus globojo, rūpinosi. Labiausiai į atmintį įsirėžė tas momentas, kai mus išvežė. Dauguma mūsų buvome dar vaikai, tremtinių jau tikriausiai nebėra, mano tėvas – tikrasis tremtinys, bet jis tremtyje ir mirė. Aš pats Sibire praleidau 10 metų, todėl ir tremtinio statusą turiu. Prisimenu, kaip traukinyje mus vežė, kaip sako, gyvuliniuose vagonuose. Tuomet man buvo tik ketveri su puse. Šių dalykų pamiršti negalima. Aš jau į aštuntą dešimtį įžengęs, bet savo jaunystę prisimenu kaip vakar. Pamenu, kaip su tėvu kaime buvome, kaip atėjo išvežti. Iš vakaro žmonės mus įspėjo, siūlė bėgti. Tačiau tėtis buvo gerokai pagyvenęs, šeimoje augo trys vaikai, jauniausiai dukrai buvo vos 7 mėnesiai, todėl jis pasiliko. Kas išbėgo – apsisaugojo, o jis nebėgo, galvojo, kad gal žmonės apsiriko, nes pats niekam nieko blogo nebuvo padaręs. Tačiau ryte atėjo ir išvežė. Mus religija moko atleisti, tiems, kurie mus vežė, todėl mes jiems atleidome, bet nepamiršome, ką jie padarė“.

Po Šv. mišių Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos kolektyvas, tremtį išgyvenę žmonės, jų artimieji, kiti susirinkusieji susibūrė tylos minute pagerbti kare žuvusius karius ir civilius žmones. Prie Nežinomo kareivio ir Laisvės statulos susirinkusieji giedojo Lietuvos himną, sveikinimo žodžius paminint laisvę Lietuvoje tarė Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas.

Taip pat buvo nepamiršti ir Ukrainos įvykiai. Kaip patys dalyviai minėjo, jie stipriai sieja savo praeitį su savo sesers Ukrainos padėtimi, todėl pagerbiant šią valstybę buvo sugiedotas ir jos himnas.

„Mes atmintinas datas, šventes minime kasmet. Nusikalstamų valstybių, kaip nacistinės Vokietijos ir stalinistinės Rusijos susitarimo, kuris yra žinomas kaip Ribentropo – Molotovo paktas, padariniai yra jaučiami ir šiandien. Estija ir Latvija juos jaučia dėl teritorijos, dėl archyvų grąžinimo. Ši data mums yra gyva ir aktuali. Ir mums yra labai svarbu, kad daugiau tokie dalykai, kai dvi didelės imperinės šalys pasidalina pasaulį, nebesikartotų. Todėl mes turime prisiminti savo istoriją. Kaip sako daktaras Jonas Basanavičius: „Nori turėti ateitį – turi žinoti praeitį“. Šiandien dauguma susirinkusiųjų buvo vyresni žmonės, bet yra labai svarbu, kad ir jaunosios kartos nepamirštų mūsų istorijos“, – pastebėjimais apie minimus praeities įvykius dalinosi Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas.

Viso minėjimo metu žmonės buvo raginami nepamiršti Ukrainos, o Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius ragino visus, kuriems rūpi šios valstybės įvykiai, rytoj (rugpjūčio 24 d.) 10 val. atvykti į pamaldas ir kitus renginius, skirtus Ukrainos Nepriklausomybės dienai ir diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Ukrainos 25 metų paminėjimui.

Prašo ne tik pinigų

Vėlyvą rytą Laisvės alėjoje išėjusią iš kavinės mane netikėtai užklupo apie 60 metų amžiaus vyro klausimas: "Ar galiu ir aš paragauti šios kavos?" Vaikščiojau viena, todėl nepažįstamojo prašymas pasidalyti turima kava skambėjo absurdiškai. "Šios?" – nukreipusi žvilgsnį į kavos puodelį, pasitikslinau. Atsakiau neigiamai.

Vyras pasirodė atkaklesnis, nei tikėjausi. Sekdamas man iš paskos tęsė: "O tai gal 30 centų gali paskolinti?"

Esu įpratusi atsiskaityti kortele, o ir turėtas monetas subėriau kavinės barmenei kaip padėką už rytinę kavą. Sulaukęs neigiamo atsakymo, vyras toliau nepasidavė. "O tai gal tada 10 centų gali duoti? – neatlyžo jis. Tuo metu ir pati norėjau tuos 10 centų turėti, nes jaučiau, kad benamio įžūlumas vis augo. Vis dėlto, griežčiau pakartojus, kad grynųjų tikrai neturiu, vyras patraukė savais keliais.

Mažiau atkaklus

Vėliau besišnekučiuojančią su drauge netoli Soboro užkalbino jau kitas benamis, dvelkiantis alkoholiu. Jis taip pat prašė pinigų. Sušelpti atsisakėme, o jis, skirtingai nei prieš tai sutiktasis, atsiprašęs nuėjo toliau.

Nežinodama, kad tai dar ne paskutinis susitikimas su benamiu,  pajuokavau, jog man šiandien sekasi susitikti tokius žmones. Vėlesnė patirtis parodė, kad toji sėkmė išties buvo laikina.

Truputį pasivaikščiojusi, nusprendžiau prisėsti ant suoliuko netoli Laisvės alėjos fontano. Netrukus miesto šurmulį sutrikdė sklindantys keiksmai.

Kaip ir aplinkiniai, suklusau, kokia aiškiai girdimų keiksmažodžių priežastis. Atsisukusi, pamačiau, kad necenzūriniai žodžiai skirti padavėjai, kuri netvarkingais drabužiais apsirengusios moters prašo netrikdyti klientų ir išeiti iš lauko restorano terasos.

Nemaloniausios situacijos, kai pinigų pradeda prašyti iš užsieniečių, kurie lietuviškai nesupranta ir atsakyti elgetoms negali.

Moteris nepakluso padavėjos prašymams, kol mergina nepranešė, kad iškvies apsaugą. Po tokio perspėjimo ji nenoromis pasitraukė.

Padavėjų kasdienybė

Paaiškėja, kad panašios benamių keliamos scenos padavėjų –  kasdienybė.

"Jos kyla labai dažnai, mažiausiai per dieną po kartą. Ateina tiek vyrai, tiek moterys nuo 40 iki 70 metų amžiaus. Konfliktų pavyksta išvengti, tačiau dažnai tokie žmonės ignoruoja, ką mes sakome. Nemaloniausios situacijos, kai pinigų pradeda prašyti iš užsieniečių, kurie lietuviškai nesupranta ir atsakyti elgetoms negali. Neseniai moteris, nuo kurios sklido stiprus alkoholio tvaikas, turistų pradėjo kaulyti pinigų. Man teko net penkis kartus pakartoti, kad šie klientai lietuviškai nesupranta, o ji turėtų palikti restorano teritoriją, tačiau ji nepakluso. Tik tuomet, kai atėjo vadybininkė ir dar kartą paprašė nebetrukdyti klientų, moteris išėjo", – savo patirtimi dalijosi Laisvės alėjoje įsikūrusiame restorane dirbanti padavėja Miglė (vardas pakeistas).

Patraukiau Kauno pilies link. Eidama alėja pastebėjau dar du galbūt namų neturinčius vyrus, miegančius ant vieno suoliuko. Praeiviai stengėsi į juos nekreipti dėmesio.