Šiandien apie daugelio žmonių nepanaudotas galimybes patiems daryti įtaką savo gyvenimui. Neinkšti kaip blogo šeimininko paspirtam šuniui keikiant jį (šiuo atveju „blogą valdžią“), bet pačiam jį kurti, tiesiogiai dalyvaujant valstybės valdyme, t. y. kandidatuojant į politinius postus arba pasirenkant tinkamus kandidatus ir balsuojant už juos.

Aišku, lengviausia pasakyti, kad visi vagys, nėra už ką balsuoti ir toliau keikti viską: ir valdžią, ir gyvenimą, sėdint su sumuštiniu ir alaus buteliu priešais „žydrąjį ekraną“ ir laukiant, kad geresnį gyvenimą  mums už mus sukurs tie „kvailesni“, kurie neturi ką veikti ir eina balsuoti. Tokių vis dar yra, tiesa jau mažiau nei pusė turinčiųjų balsavimo teisę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnis suteikia mums šią teisę. Tiesa, ši teisė – dalyvauti rinkimuose suteikiama ne visai tautai, o tik jos teisinei daliai. Teisė dalyvauti rinkimuose vadinama politine rinkimų teise. Tie šalies piliečiai, kurie šia teise naudojasi, yra teisinė tauta).

Aišku, lengviausiai pasakyti, kad visi vagys, nėra už ką balsuoti ir toliau viską keikti.

Tai ir būkime teisine tauta. Tokių galimybių neturi nei mūsų kaimynai baltarusiai, nei rusai, nei kai kurios kitos toliau nuo mūsų gyvenančios tautos! Neturėjome ir mes, kai buvome okupuoti rusų. Tad džiaukimės ir naudokimės galimybėmis.

Aišku, visada galima rasti priežasčių, kodėl nesinaudojame šia teise, kodėl toks mažas rinkėjų aktyvumas. Ir kaltųjų, gerai paieškojus, galima rasti. Pirmiausia, aišku, kalta vėl „kažkieno išrinkta“ bloga valdžia, organizuojanti vienas po kito einančius iš eilės trejus rinkimus: Prezidento, Europos parlamento ir Seimo, – kai galėtų juos rengti kartu, sutaupant ir laiko, ir pinigų. Taipogi tikėtina, kad tada prie balsadėžių ateitų ir daugiau rinkėjų. Taip pat ta pati „bloga valdžia“ nekelia gyventojų sąmoningumo per visuomeninį transliuotoją, nemoko ir neaiškina, koks turi būti ir ką turi daryti sąmoningas valstybės pilietis.

Kaltinti kitus, aišku, lengviausia, bet gal pradėkime nuo savęs, nes ne veltui išminčiai sako: „Nori pakeisti pasaulį – pradėk nuo savęs“.

Kol nesuprasime, kad valstybė pirmiausia esame mes patys, kol aktyviai nedalyvausime visuomeniniame ir politiniame gyvenime eidami į rinkimus ir atsakingai rinkdamiesi, už ką balsuoti (tam būtina pasiruošti, išsiaiškinti ne tik, ką kandidatai žada, bet ir ką jau yra nuveikę per savo gyvenimą), kol išrinkę nekontroliuosime jų veiklos, naudodamiesi egzistuojančiais kontrolės mechanizmais (jeigu jų trūksta – kurdami naujus), tol nekursime gerovės valstybės visiems piliečiams, tai yra sau, o tik sudarysime sąlygas klestėti „auksinių tualetų“ ir „auksinių stadionų“ statytojams.

Kad ir kaip būtų liūdna, čia nedominuoja valstybės labui atliktų gerų darbų sąrašas, bet pilasi nesibaigiantys kaltinimai valstybės griovimu, kolaboravimu su rusais ir šiaip potencialių priešų, nepakankamai mylinčių tėvynę, paieška.

Toks įspūdis, kad žiūrime turkų televizijos serialo 108-ąją seriją apie nesibaigiančią nepakankamos pretendentų meilės tėvynei dramą.

Bent jau apklausų ir žiniasklaidos pagrindiniu favoritu laikomam dabartiniam vadovui metami rimti kaltinimai galimai pažeidus įstatymus ar net sulaužius priesaiką. Tad daugumai (iš mažumos) mąstančių piliečių kyla bent jau du klausimai.

Kodėl tai vyksta dabar, prieš rinkimus, ir kodėl Prezidentas neatsakė į klausimus ir jų nepaneigė komisijoje. Netgi darant prielaidą, kad laikas parinktas tendencingai, ši komisija yra legitimi ir į jos keliamus klausimus privalu atsakyti.

Kalbant apie pačius kaltinimus, metamus pretendentui, siekiančiam laimėti antrą kadenciją, irgi galima pakalbėti atskirai. Bent jau apie vieną iš jų – galimai neteisėtą informacijos apie savo rinkiminę komandą rinkimą, pasitelkus specialiąsias tarnybas.

Toks įspūdis, kad žiūrime turkų televizijos serialo 108-ąją seriją apie nesibaigiančią nepakankamos pretendentų meilės tėvynei dramą.

Mano nuomone, tai visai sveikintina – žinoti, su kuo dirbi per rinkimus, juo labiau kad dauguma jų, sėkmės atveju, pretenduos užimti įtakingus politinius postus. Tik yra mažytė smulkmena – šiandien tai nenumatyta įstatymuose, todėl yra labai sunku nuo tikrai idėjinių pagalbininkų atsijoti politikos ir verslo oportunistus, bet kokia kaina siekiančius sau naudos čia ir dabar.

Beje, kalbant apie oportunizmą, manau, galima atkreipti dėmesį ir į pono Ramūno Karbauskio ėjimą, tikrai vertą politinių šaškių didmeistrio vardo. Taktikos prasme lyg ir nieko ypatingo, pakeitimas kandidato prezidentiniuose rinkimuose vargu ar atneš sėkmę, tačiau strateginiu požiūriu, žiūrint toliau ir modeliuojant seimo rinkimus – tai tikrai labai stiprus žingsnis, potencialiai leidžiantis tikėtis, kad naujas partijos veidas padės turėti ne tik daugumą Seime, bet ir savo premjerą Vyriausybėje.

Beje, tai patvirtina ir pats švietimo mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas, sakydamas, kad stresas – sudėtinė švietimo ir ugdymo dalis.

Gal ir taip, sunku ginčytis su paskirtuoju Lietuvos švietimo guru, tačiau bet kuriuo atveju piktnaudžiauti tuo nereikėtų.

Nors stresas ir iš tiesų trumpalaikėje perspektyvoje gali skatinti mūsų gebėjimus adaptuotis prie naujų situacijų, išmokti priimti iššūkius ir įgyti naujų įgūdžių, bet ilgalaikėje – vienareikšmiškai turi neigiamų padarinių mūsų sveikatai.

Manau, ne mažiau nei atsparumo ugdymo stresui moksleivių mokymo procese yra iš esmės skatinti moksleivių norą mokytis, siekti žinių, išmokyti juos, kur ir kaip ieškoti reikalingos pagrindinės informacijos, tinkamai ją analizuoti, daryti pagrįstas išvadas ir panaudoti tai praktinėje veikloje.

Svarbu, kad mokymo turinys koreliuotų su darbo rinkos poreikiais. Dabartinėje švietimo sistemoje dažnai mokslas būna sau, o darbo rinkos poreikiai – sau. Natūralu, kad, esant tokiai situacijai, absolventams sunku integruotis į darbo rinką, susirasti sau tinkamą pagal įgytą išsilavinimą darbą.

Manau, ne mažiau nei atsparumo ugdymo stresui moksleivių mokymo procese yra iš esmės skatinti moksleivių norą mokytis.

Šiame trumpame straipsnyje sunku išvardyti visas sudėtines moksleivių švietimo ir ugdymo dalis, kurios, mano nuomone, yra daug svarbesnės nei atsparumo stresui ugdymas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad mūsų švietimo guru, vykdydamas savo „streso varymo programą“, pats neišeina iš komforto zonos.

Į visus aštrius klausimus atsipūtęs atsako, kad jis – ne ekspertas, ir toliau patogiai sėdi kėdėje nejausdamas streso.

Jam pasisekė, kad dabar kitas Prezidentas ir pas jį, prieš paskiriant į postą, nereikėjo laikyti „stojamojo“ į ministrus egzamino, na, o įvesti „tarpinį“ egzaminą ministrams kol kas mūsų šalyje nesugalvojo nė vienas valstybės vadovas.

Taigi klausimas – kam tyčiotis iš moksleivių sudarant neadekvačiai sunkius egzaminų klausimus, trumpinant iki neprotingos ribos atsakymų į juos laiko limitą, įvedant, mano nuomone, visiškai nereikalingus tarpinius egzaminus.

Jei tuo norima parodyti, kad mūsų moksleiviai niekam tikę, negabūs, siekiama, kad jie pasijustų nepilnaverčiai ir nieko nesugebantys, tai dabartinė ministerijos strategija suprantama. Tikslas kol kas dar nepasiektas, bet link jo labai sparčiai einama.

Tačiau atsakykime sau į klausimą – kas bus Lietuva be savimi pasitikinčio, mąstančio ir kuriančio jaunimo?

Manau, atsakymas aiškus ir suprantamas visiems, netgi ministrui.

Čia nuo jo velnių gauna JAV atsargos generolas Benas Hodgesas, buvęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir visi kiti, kurie nesupranta, kad tik vienas jis išsprendė valstybės saugumo ir kariuomenės stiprinimo problemas.

Pernelyg didelis susireikšminimas, klaidų ir kritikos nepripažinimas, neadekvati reakcija į kritiką viešojoje erdvėje tikrai nesuponuoja gero darbo.

Tai jau seniai matėsi plika akimi ir neramino visuomenę.

Viešojoje erdvėje netgi nuskambėjo ir ekspertų, Lietuvos kariuomenės kūrėjų abejonės dėl A. Anušausko veiksmų, sprendimų ir ypač retorikos adekvatumo.

Atsižvelgiant į šiandienę geopolitinę situaciją, ignoruoti gynybos priemonių prioritetus, nekreipti tinkamo dėmesio į aukšto rango NATO ekspertų siūlymus ir rekomendacijas – mažų mažiausiai neatsakinga.

Sutinku, kad ministras, vadovaudamas ministerijai, nuveikė nemažai gerų darbų, tačiau iš savo asmeninės darbinės patirties ministerijoje ir jai pavaldžiose įmonėse matau, kad A. Anušauskas per daug giriasi, prisiimdamas sau svetimus nuopelnus.

Žinau per kiek laiko įvykdomi viešieji pirkimai, sudaromos sutartys, kiek laiko užima biurokratinės procedūros, jau nekalbant apie pačius gamybinius procesus. Tai yra imlus laiku procesas, kuriam būtinas tęstinumas. Todėl, paprastai kalbant, ką pasėjo R. Karoblis, tą pjovė A. Anušauskas.

A. Anušauskas feisbuke išvardijo trūkumus, kurie buvo jam pradedant dirbti Krašto apsaugos ministru. Žinoma, trūkumų buvo, ačiū jam, dalį jų jis jau ištaisė.

Tačiau atėjęs naujas ministras taip pat ras daug trūkumų, daug nepadarytų darbų, kuriuos jis privalėjo padaryti, o laiko būsimajam ministrui tikrai nedaug, nebent jis nepaprastai stiprus ir Vyriausybė gali ignoruoti patarlę, kad „perkėloje niekas arklių nekeičia“.

Nueinančio ministro trūkumai ir privalumai – kaip ir aiškūs, bet kur naujojo kandidato į ministrus Lauryno Kasčiūno stipriosios pusės kol kas niekas neskuba atskleisti. Neaišku, kas ir dėl kokių priežasčių stumia jo kandidatūrą, bet, kad stumia stipriai, – faktas.

Stūmėjams net neįdomi kažkada „konservatorių patriarcho“ Vytauto Landsbergio partijos priežiūros komitetui išsakyta nuomonė, kad „tokiems ne vieta mūsų partijoje“. Taip jis pasisakė apie L. Kasčiūną.

Norisi būti optimistu ir tikėti, kad šios perturbacijos vyksta ne dėl ministerijos valdomų finansų skirstymo, o siekio greičiau, efektyviau sustiprinti mūsų šalies gynybinius pajėgumus ir kad perkėloje keičiamas arklys nenuskandins vežimo.

Teroristinei kaimyninei valstybei atgrasyti nuo mūsų šalies užpuolimo yra trys pagrindinės dedamosios. Pirmiausia, mano požiūriu, tai visuomenės – tvirtos, laisvę mylinčios, nepakančios bet kokiam okupantui, pasiryžusios geriau mirti laisvėje nei vergauti, – formavimas.

Antra, sąjungininkų iš NATO bloko tvirtas ir vieningas pasiryžimas be jokių išlygų pritaikyti 5-ąjį sutarties straipsnį tiesioginės agresijos prieš mūsų valstybę atveju.

Na, ir svarbiausia, aišku, – parodyti sąjungininkams, kad mes ir patys suprantame laisvės kainą, didiname finansinius srautus šalies gynybai.

Pirmuoju klausimu mūsų Vyriausybė ne ką galėtų padaryti net ir turėdama daugiau laiko, nes, mano nuomone, žmonės tiesiog nemato Vyriausybės narių solidarumo ir konsolidacijos su tauta, o be asmeninio pavyzdžio šūkiai ir tezės yra tušti.

Gera žinia yra tai, kad per likusius vadovavimo valstybei metus ši Vyriausybė nespės galutinai sugadinti santykių su artimiausiomis mūsų sąjungininkėmis – Vokietija ir Lenkija. Tam tiesiog pritrūks laiko.

Gera žinia yra tai, kad per likusius vadovavimo valstybei metus ši Vyriausybė nespės galutinai sugadinti santykių su artimiausiomis mūsų sąjungininkėmis.

Kalbant apie finansavimo didinimą gynybai, žingsnis – 100 proc. teisingas, tačiau jo įgyvendinimo metodika, švelniai tariant, kelia abejonių.

Naujų mokesčių įvedimas arba senųjų didinimas (apie kurį pastaruoju metu diskutuojama Vyriausybėje) guls sunkia našta, o kai kam ir nepakeliama, ant verslininkų ir visų mokesčių mokėtojų pečių.

Aišku, galime padidinti juridinių asmenų pelno mokestį, dar padidinti GPM (gyventojų pajamų mokestis) ir PVM (pridėtinės vertės mokestis), galime įvesti naują – gynybos – mokestį, tačiau ar iš tikrųjų, norint apginti tėvynę, reikia smaugti jos piliečius?

Galbūt šiuo laikotarpiu tikslingiau skolintis pinigus gynybai sustiprinti tarptautinėse finansų rinkose arba (ir) vidaus finansų rinkoje, išleidžiant specialių obligacijų arba taupymo lakštų.

Skeptikai pasakys, kad valstybė ir taip praskolinta, ir iš dalies bus teisūs. Mūsų valstybės skola yra 37 proc. BVP (bendrasis vidaus produktas), galėtume racionaliau ir efektyviau leisti mūsų visų uždirbtus pinigus, tuomet skolintis reikėtų mažiau. Deja ekonomikos realybė šiandieniame pasaulyje yra tokia, kad visi gyvename skolon. Kitų valstybių skolos – netgi žymiai didesnės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose viešoji skola sudaro 60 proc. BVP, Vokietijoje viršija 70 proc., Prancūzijoje – daugiau nei 80 proc.

Nereikėtų užmiršti, kad tiek FED (Amerikos federalinė rezervų sistema), tiek ECB (Europos centrinis bankas), įsukęs pinigų spausdinimo pasiutpolkę, ir reali (ne valstybinio banko nustatyta) diskonto norma vykdant verslo projektus skaičiuojama dviženkliais skaičiais, taigi skolos grąžinti reikės mažiau.

Tos problemos: netinkamai parengta daugiamečių pievų atstatymo tvarka, saugomų teritorijų plėtra visiškai ignoruojant žemdirbius, ne vienus metus besitęsianti pieno krizė ir sunkiai suprantamas suskystintų naftos dujų akcizo padidinimas.

Į Vilnių suvažiavus tūkstančiams traktorių, Vyriausybė suskubo žadėti, esą imsis taisyti padarytas klaidas. Svarbiausias žodis čia – „žadėti“. Jei valdantieji būtų norėję išgirsti ūkininkus ir padėti jiems spręsti iškilusias problemas, būtų tai padarę jau seniai.

Lokalūs klausimai, tokie, kaip išgyventi ūkininkams, kaip jiems išlikti konkurencingiems ir nesužlugdyti jų ūkių, šitą valdžią nelabai domina.

Apmaudu, kad mūsų valdžios prioritetai skirti tik globaliems klausimams: kova su klimato atšilimu, pasauliniu terorizmu, demokratinių procesų įtvirtinimu Kinijos užsienio politikoje...

Lokalūs klausimai, tokie, kaip išgyventi ūkininkams, kaip jiems išlikti konkurencingiems ir nesužlugdyti ūkių, šitą valdžią nelabai domina.

Belieka prisiminti premjerės Ingridos Šimonytės patarimą, duotą mums prieš trejus metus: jei nepatinka ši valdžia, po ketverių metų išsirinksit kitą.

Mažesni PVM (pridėtinės vertės mokestis) tarifai, mažesni degalų akcizai kaimyninėse šalyse, išpūstos elektros energijos kainos, pasunkinta logistika su „didžiausiu pasaulio fabriku“ Kinija nedidina mūsų šalies verslininkų konkurencingumo ir, žinoma, piliečių gerovės.

Tarsi to dar neužtektų, įvedamas kosminis akcizo mokestis, siekiantis 368 eurus su PVM už 1 t suskystintosios naftos dujų (SND), užveršiantis kilpą ant kaklo verslininkams, naudojantiems SND gamyboje ir pramonėje,  pavyzdžiui, stiklo, asfalto gamintojams, pastatų šildytojams, mėsos ir pieno perdirbėjams, grūdų džiovintojams. Visa tai koreliuoja su pakeltomis kainomis vartotojams, t. y. visiems mums, Lietuvos žmonėms, o tie, kurie naudoja SND buityje (savo butams ar maistui šildyti), susimokės dar ir tiesiogiai žymiai išaugusias kainas.

Būtų smagu, kad mūsų išrinkta valdžia kada nors suprastų, jog jos uždavinys yra ne smaugti verslą ir gyventojus apkraunant akcizais, mokesčiais ir sankcijomis, tačiau kurti geresnes sąlygas verslo plėtrai, palengvinti jo funkcionavimą ir konkurencingumą su kaimynais. Manau, kad erdvės tokiems veiksmams yra daugelyje sektorių, reikia tik noro.

Mano darbinė ir akademinė patirtis logistikos srityje leidžia daryti prielaidą, kad pirmiausia čia dar galima daug nuveikti siekiant sustiprinti Lietuvos ekonomikos augimą.

Esame palankioje logistiniu požiūriu geografinėje padėtyje, turime uostą, neblogai išvystytą geležinkelio tinklą, vystomus sausumos kelius, aerouostus ir vidaus vandens kelių potencialą.

Kad galėtume sustiprinti Lietuvos pozicijas logistikos ir transporto srityje, reikia žymiai padidinti Lietuvos prioritetinės transporto infrastruktūros objektų plėtros finansavimą.

Tačiau neužteks tik investuoti į logistikos infrastruktūrą kuriant ir plečiant kelių, geležinkelių tinklą, oro ir jūrų uostus. Negalime atsilikti technologijų srityje diegiant išmaniuosius logistikos sprendimus ir automatizaciją siekiant optimizuoti krovinių judėjimą, pagerinti tiekimo grandinių efektyvumą.

Kitas labai svarbus momentas – sąveika tarp sektorių. Mums būtina turėti šiuolaikinę, laikmečio iššūkius atitinkančią, integruotą transporto valdymo sistemą, kuri jungtų skirtingas transporto modas ir optimizuotų tranzitą.

Jeigu prie to, kas anksčiau išvardyta, pridėtume tiesiogines investicijas į logistikos centrus kiekviename transporto sektoriuje, kurie taptų efektyviais prekių krovimo, saugojimo ir paskirstymo taškais, beliktų laukti žymiai padidėjusių logistikos verslo įmonių įplaukų į mūsų bendrąjį vidaus produktą. Žinoma, tai neišspręs visų mūsų šalyje esamų problemų, bet lašas po lašo...

Rudenį į viešumą grįžęs ponas Ramūnas pažėrė visą pluoštą prisiminimų, kaip jam nesisekė dirbti Seime, kokie blogi buvę bendražygiai ir koks švento tyrumo yra jo munduras. Visa bėda, kad visuose pasisakymuose – vien panegirika ir ditirambai, o dėl realių savo klaidų nei atsiprašoma, nei apie jas išvis prisimenama. Artėja Alzheimeris?

Prisiminkime, ką apie Ramūną Karbauskį sakė jo bendražygiai. Štai Justas Džiugelis, neapsikentęs eilinės politiko manipuliacijos, įvardijo tiesiai šviesiai – Ramūnas yra patologinis melagis. Pažiūrėję į medicininių terminų žodyną pamatysime, kad patologiniam melagiui būdingi net keli ir Ramūnui akivaizdžiai tinkantys požymiai. Pirma, jų istorijos nuolat keičiasi. Ir išties, internete daugybė pavyzdžių, kai šis ponas ryte šneka viena, o popiet jau ginasi minty turėjęs visai ką kita. Antra, melas yra būdas patologiniam melagiui susilaukti dėmesio. Ir Ramūnui tai idealiai tinka – būtent viešas melas ir jo keliama kontroversija yra skiriamasis jo požymis. Juk prisimename, kaip jis „laimėjo“ iš eilės visus rinkimus, nors juose vieną po kito patyrė triuškinamus pralaimėjimus. Trečia, patologiniai melagiai mirtinai bijo viešai prisipažinti klydę. Ir bus labai sunku, jei išvis įmanoma, surasti bent vieną viešą Ramūno prisipažinimą suklydus ar pamelavus.

Bet palikime ligas ligoniams. Gerokai svarbiau, kad „valstiečių“ lyderis savo veiksmais kryptingai siekia apšmeižti kitus. Tuo tarpu pats nesugeba atvirai atsakyti nė į vieną jam keliamą klausimą. Tai dar kartą priminkime.

Visuose pasisakymuose – vien panegirika ir ditirambai, o dėl realių savo klaidų nei atsiprašoma, nei apie jas išvis prisimenama.

Kodėl Ramūnas taip niekada atvirai ir neatsakė – ar suka bendrą verslą su rusų oligarchais? Kaip ir kiek yra nuo jų priklausomas?

Grįžtant keleriais metais anksčiau – kokie buvo tikrieji R. Karbauskio motyvai organizuojant referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams? Ar tai tikrai lietuviškumo gynyba, ar tik užslėptas noras kuo pigiau supirkti niekam nereikalingas „sofos ūkininkų“ žemes Lietuvoje, be konkurencijos iš gerokai didesnę kainą galinčių pasiūlyti skaidriai dirbančių tarptautinių žemės ūkio korporacijų?

O kaip stebuklingai keitėsi pono R. Karbauskio pozicija dėl NATO? Kaip taip atsitiko, kad skelbęs šventą karą prieš narystę šioje organizacijoje dabar šį klausimą politikas labai patogiai pamiršta?

Net baisu pagalvoti, kas būtų, jei šiandien mes nebūtume NATO aljanso nariai.

Pabaigoje norėtųsi pozityvumo, todėl norėčiau pagirti „Naisių vasaros“ idėją ir palinkėti ją toliau vystyti, užuot pylus purvą ant buvusio bendražygio, kuris išdrįso ne tik turėti, bet ir išsakyti skirtingą nuomonę, požiūrį į Lietuvos žmones, valstybės vystymo viziją.

Vis dėlto gerokai svarbesnis klausimas šį šildymo sezoną – šilumos kaina. Visi su nerimu laukėme žinios, kiek daugiau teks ploninti pinigines. Ir štai – Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba viešai paskelbė, kad Kaune šiluma šį spalį bus net 140 proc. brangesnė. Ką tai reiškia? Praėjusiais metais už buto šildymą mokėdavome, tarkim, 100 eurų, o šiais metais „Kauno energijos“ sąskaita jau bus net 240 eurų! Paprastai tariant, kaina didėja kone pustrečio karto.

Reguliuotojų atstovai Kaunui turi dvi žinias – gerą ir blogą. Viena vertus, strateginiai sprendimai Kaune aktyviau plėtoti biokuro katilines šiandien leidžia išlaikyti santykinai neblogą galutinę kainą miestiečiams. Tačiau kartu pripažįstama, kad Kaune situacija prastėja sparčiausiai iš didžiųjų šalies miestų. Kaune šilumos kaina spalį, palyginti su 2021-ųjų situacija, augs iki 9,50 ct/kWh. Kainos šuolis gerokai didesnis nei kituose miestuose. Pavyzdžiui, Klaipėdoje kaina auga 90 proc., Panevėžyje – 117 proc.

Ilgus metus kauniečiai galėjo piktdžiugiškai rodyti pirštais į Vilnių, tačiau šiemet šilumos 1 kWh kaina tarp mūsų miestų jau ne ką skirsis. Spalį, prognozuojama, vilniečiai mokės 9,70 ct/kWh – iš esmės tiek pat, kiek ir kauniečiai. Dar rugsėjį sostinėje šiluma kainavo 17,56 ct/kWh, tačiau priimtas sprendimas šildymui naudoti mazutą kainą nukirto kone per pusę.

Kad ir kiek tai būtų nepatogu, tačiau kiekvienais metais visi kartu pradedame čiaudėti ir kosėti, o tik vėliau butuose sušyla radiatoriai.

Kyla natūralus klausimas – ar tikrai Kauno miesto vadovai neranda atitinkamų sprendimų, kurie padėtų šią žiemą sumažinti energijos kainas ir kauniečiams?

Kaip ir dėl kitų svarbių visiems miestiečiams klausimų, Kaune ir vėl nėra viešos diskusijos, savivaldybės taryboje negirdėti balsų, kurie pateiktų visus už ir prieš, vyktų atvira, specialistų dalykiniais argumentais grįsta kalba. Kauno miesto savivaldybė eina sau įprastu keliu – situaciją analizuoja už uždarų durų, diskutuoja tarp kelių akių ir kauniečiams paskelbia jau priimtą sprendimą, kuris dažnai labiau atitinka savivaldybės įmonių ir jų vadovų, bet ne miestiečių interesus.

Būtų neatsakinga kritikuoti neteikiant jokių siūlymų. Tačiau siūlymus galima formuluoti ir teikti tik tada, kai turima išsami informacija, ji nėra slepiama už devynių užraktų.

Niekas nesiginčys – dėl Lietuvos sprendimų stabdyti biokuro importą iš Baltarusijos šios žaliavos kaina šalyje šoktelėjo dvigubai – iki 46 eurų už 1 MWh. Būtent biokuras šiandien sudaro liūto dalį energijos savikainos Kaune. Bet, anot Šveiko, niekada nebūna taip, kad nieko nebūtų. Privalome kalbėtis ir veikti. Tam būtina kalbėtis prie apvalaus stalo, o ne slėptis ir siųsti laiškais žinią apie kartais augančias sąskaitas.

Ežio ir gegutės kryžminimas

Dauguma pažangių pasaulio valstybių savo ekonomikoje taiko mišrų modelį, strategines kryptis pasilikdama savo jurisdikcijoje. Taigi, absoliučiai laisva rinka nėra tobulos valstybės modelis, greičiau priešingai.

Laisvos elektros tiekimo rinkos kūrimas Lietuvoje jau tapo keistu ežio ir gegutės kryžminimo modeliu. Rezultatas – neturime nei laisvos, nei valstybinės rinkos. Dar blogiau, kad visa ši „liberalizuota“ sistema tapo puikiai veikiančiu pinigų iš Lietuvos gyventojų ir verslo įmonių atėmimo mechanizmu.

„Niekada nebūna taip, kad nieko nebūtų“, – sakydavo nepamirštamas kareivis Šveikas. Ir tikrai, niekada nebus taip, kad elektros energijos laide būtų, o pinigų niekas nepaimtų. Štai ir dabar valstybės įmonės viena po kitos praneša apie dešimtimis, kone šimtais milijonų eurų šoktelėjusį pelną. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pirmininkas Renatas Pocius atvirai pripažįsta, kad per visus 2021 m. „Litgrid“ pajamos iš perkrovų siekė 50 mln., o vien šių metų pirmą pusmetį – jau 128 mln. eurų.

Sunešėme mes

Tie pelnai ne iš puikaus vadybininkų darbo, ne iš stebuklingo veiklos efektyvumo. Ne, visus juos sunešėme mes – eiliniai piliečiai ir verslo įmonės, o „laisva rinka“ šiuos pinigus priglaudė.

Tai tapo įmanoma, kai valstybė natūralaus monopolio sąlygomis nutarė kurti laisvą rinką. Šiandien laisvoje nepriklausomų elektros tiekėjų rinkoje turime net penkis! Rinkoje, kur kaupiasi dešimtys milijonų eurų pelno. Savaime suprantama, kad į tokį laimikį taikosi daug sėkmės džentelmenų ir tik „Perlas Energija“ pavyzdys – būtent toks.

Tačiau, kas tie nepriklausomi elektros tiekėjai? Kiek ir nuo ko jie išties yra nepriklausomi?

Kilęs sujudimas turėtų priversti politikus sustoti ir įvertinti, ar išties verta tęsti šį žaidimą.

Pasitikėjimas žlugęs

„Ignitis“ – tas pats lietuviškas senas tiekėjas, atliekantis naują vaidmenį. „Enefit“ – analogiškos estiškos valstybinės įmonės padalinys. „Elektrum“ – latviško monopolininko atšaka. Taigi, net trys nepriklausomi tiekėjai yra ne kas kita, o tie patys monopolininkai, tik iš kaimyninių rinkų. Likę du – „Birštono energija“ ir „EGTO energija“ net teoriškai neturi tokių svertų, kuriuos turi ir kuriais naudojasi šie pagrindiniai rinkos dalyviai.

Ir nors visi dalyviai skambiai žada, kad jie niekada net teoriškai negali pakartoti „Perlo Energijos“ istorijos, tačiau pasitikėjimas tokia „valstybine laisvąja rinka“ jau žlugęs. Patikėti, kad kiti rinkos dalyviai, kilus sunkumų, imsis gelbėti vartotojus, o ne save pačius – sunku, jei išvis įmanoma.

Už visą šią rinkos imitaciją kažkas turės sumokėti. Šiandien kiekvieną dieną už ją moka vartotojai ir verslas. Vėlgi, mes visi kartu dengiame ir visų „paliktų“ klientų kaštus – skaičiuojama, kad vien kompensacijoms buvusiems „Perlo Energijos“ klientams kiekvieną šių metų mėnesį valstybė turės skirti po 3,5 mln. eurų. Ir tai, labai gali būti, visai ne pabaiga.

Kilęs sujudimas turėtų priversti politikus sustoti ir įvertinti, ar išties verta tęsti šį žaidimą. Ar tikrai formalių ES reikalavimų vykdymas bandant sukurti dirbtinę laisvą rinką vertas tokio masto rizikos? Rizikuojant tiek gyventojų gerove, tiek verslo įmonių galėjimu be išorinių kataklizmų vykdyti veiklą.